- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-05-20
- Bylos Nr.
- I1-1524-596/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04062-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Jolita Rasiukevičienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- M. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 964,73 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Nurodo, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2019 m. vasario 10 d. iki 2019 m. gegužės 10 d. kamerose, kurių plotas buvo per mažas, todėl neatitiko teisės aktais nustatytų reikalavimų, jose buvo drėgna, šalta, neužtikrinamas natūralus apšvietimas, rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Atvykstant ir išvykstant iš Lukiškių TI-K asmens ir daiktų apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, esant žemai temperatūrai jis buvo verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Šie Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmai (neveikimas), pareiškėjo teigimu, sukėlė jam fizinius nepatogumus ir neigiamus dvasinius išgyvenimus.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Pateikia gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2019 m. gegužės 3 d., numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją. Teigia, kad iš pateiktų pareiškėjo judėjimo duomenų matyti, kuriais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose visiškai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo specifinė įstaiga, apjungianti ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą, o taip pat atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, todėl Lukiškių TI-K administracija negalėjo įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų (atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje) skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pažymi, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų ir Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.
Paaiškina, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.
Teigia, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarkydavo kameras, kuriose gyvena. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką buvo išduodamas į kameras, taip pat kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Priemonėmis indams plauti pagal naudojimosi instrukciją aprūpindavo Ūkio skyriaus inspektoriai, atsakingi už materialines vertybes korpusuose.
Pažymi, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Eksploatavimo taisyklės) 14.6 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Atkreipia dėmesį, kad visose kamerose gultai yra vienodi, be kopėtėlių, nes teisės aktai nenumato, kad dviejų aukštų gultuose būtų padarytos kopėtėlės, o Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo 2-4 lovos, buvo įrengti stalai komplekte su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai buvo tose kamerose, kuriose buvo daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje buvo lentyna maisto produktams sudėti (konkreti lentynos tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje nėra nustatyta), pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m ). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 kv. m) gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 gultų. Kitose gyvenamosiose kamerose stalai buvo atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys buvo apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), suolai atitinkantys stalo dydį. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys buvo apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m). Toks gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka nustatytų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Teigia, jog teiginys, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą, yra nepagrįstas, nes reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai.
Pažymi, kad dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas Lukiškių TI-K kamerose buvo įrengtas vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 16.7 punktu, kuriame numatyta, kad gyvenamosiose kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa buvo ne mažesnė kaip 200 Lx numatyta HN 134:2015 14 punkte, o HN 134:2015 reikalavimuose nėra nustatytas gyvenamųjų patalpų natūralaus apšvietimo koeficientas.
Remdamasis Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 3 straipsnio 1 punkto kuriame nurodyta: „ginti žmogaus teises į aplinką be tabako dūmų;“, bei 19 straipsnio 1 dalies punkto, kuriame nurodoma, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama „bendrose gyvenamosiose patalpose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru“ nuostatomis, atsakovės atstovas nurodo, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems, tai pat ir pareigūnams Lukiškių TI-K Priėmimo - paskirstymo skyriuje, jame esančiose trumpalaikio laikymo kamerose, kaip ir kitose bendro naudojimo patalpose, griežtai buvo draudžiama rūkyti. Priėmimo – paskirstymo skyriaus patalpose buvo iškabinti įspėjamieji, draudžiantys rūkyti ženklai. Pažymėtina, kad Priėmimo – paskirstymo skyriuje tarnybą atliekantys pareigūnai kontroliavo, kad suimtieji ir nuteistieji, laikomi trumpalaikio laikymo kamerose bei bendro naudojimo patalpose nerūkytų ir laikytųsi vidaus tvarkos taisyklių. Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašo 7 punktu, suimtieji (nuteistieji) 8 priežiūros poste ( kameros nuo Nr. 104 iki Nr. 125) skirstomi atsižvelgiant į laisvų miegamųjų vietų ir kamerų skaičių, taip pat griežtai vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir BVK 52 ir 70 straipsnių reikalavimais. Pagal Tvarkos aprašą suimtieji (nuteistieji) buvo skirstomi į kameras taip pat atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būkle įstaigoje, o taip pat į suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančių asmenų.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas nurodo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymo Nr. V-362 „Dėl laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ VIII skyriumi yra reglamentuojama kratų ir apžiūrų atlikimo laisvės atėmimo vietose, vykdomų asmens apžiūrų tvarka. Suimtiesiems ir nuteistiesiems atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos privalomai buvo atliekama visuminė krata, kurią atlikdavo tos pačios lyties pareigūnai. Visuminė asmens krata buvo atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą buvo pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama. Po to buvo nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Visi turimi daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Ypatingas dėmesys atkreipiamas į drabužio siūles, apykaklę, pamušalą. Prireikus įtartinos drabužių vietos praduriamos yla, siūlės išardomos. Avalynė apžiūrima iš išorės ir vidaus. Suimtajam (nuteistajam) buvo nurodoma pakelti rankas ir plačiai išžergti kojas. Atliekantis kratą turėjo atsistoti suimtajam (nuteistajam) už nugaros ir nuosekliai atlikti kratą iš viršaus į apačią. Suimtojo (nuteistojo) kūnas buvo apčiupinėjamas per baltinius (prireikus, kūnas apžiūrimas). Apžiūrimi rankų ir kojų tarpupirščiai, ausys, medicininiai raiščiai, protezai. Įtaręs, kad suimtasis (nuteistasis), kuriam atliekama visuminė krata, gali turėti ginklą, kratą atliekantis asmuo nurodydavo jam atsistoti taip, kad būtų užtikrintas atliekančio kratą asmens saugumas.
Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes.
Nurodo, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, atsakovės atstovas daro išvadą, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 964,73 Eur neturtinės žalos atlyginimą, pagrįstumo.
Kadangi pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 10 d. iki 2019 m. gegužės 10 d., o pagal atsakovės atstovo pateiktus duomenis pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2019 m. gegužės 3 d. teismas, neišeidamas už skundo ribų, vertins laikotarpį nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2019 m. gegužės 3 d.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas jau yra kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu dėl sanitarinio mazgo ir privatumo jame, vėdinimo, apšvietimo ir kt. pažeidimų laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2019 m. gegužės 3 d. administracinėje byloje Nr. I-6101-426/2019. Atsakovės atstovo vertinimu, nagrinėjama administracinė byla yra tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, sutampant ginčo laikotarpiams, todėl prašo teismo administracinę bylą Nr. I1-1524-596/2020 sujungti su administracine byla Nr. I-6101-426/2019.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylą posėdžiui rengiantis teisėjas arba ją nagrinėjantis teismas, nustatęs, kad tame pačiame teisme yra du ar daugiau skundų (prašymų) patikrinti to paties administracinio norminio akto teisėtumą arba skundas paduotas skirtingų pareiškėjų, tačiau dėl to paties atsakovo to paties akto ar veiksmo (neveikimo), iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, nutartimi gali juos sujungti į vieną bylą. Teismas nesutinka su atsakovės atstovės pozicija, kad minėtos administracinės bylos yra tapačios ir jas reikėtų sujungti į vieną bylą. Pareiškėjo šioje administracinėje byloje pateiktame skunde yra vertinami kitokie reikalavimai ir aspektai, nei nagrinėjami Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I1-1614-426/2020 (ankstesnis bylos Nr. I-6101-426/2019), todėl Vilniaus PN argumentai dėl administracinių bylų tapatumo yra nepagrįsti ir atmestini, o byla nagrinėtina iš esmės.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr. pvz., 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018; 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr. pvz., LVAT 2012 m. 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018; 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-232-822/2018; 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-58-552/2019; 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1570-629/2019).
Pareiškėjas skunde teismui prašo priteisti jam neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2019 m. vasario 10 d. iki 2019 m. gegužės 10 d. (minėta, kad teismas vertins laikotarpį 2019 m. vasario 12 d. iki 2019 m. gegužės 3 d.), savo reikalavimą grįsdamas netinkamomis jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, t. y. neužtikrinant minimalaus teisės aktais nustatyto vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto bei nesilaikant sanitarinių ir higienos normų reikalavimų.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas teismui kartu su skundu nepateikė jokių jo teiginius patvirtinančių įrodymų, teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo, remiasi atsakovės atstovo byloje pateiktais įrodymais.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2019 m. vasario 12 d., išvyko 2019 m. gegužės 3 d.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Pareiškėjas teigia, kad jis kamerose Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo HN 134:2015 (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kuri minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė. Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymo Nr. V-124 (toliau – Įsakymas Nr. 124) (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2019 m. kovo 6 d.) 1.3.1 papunktyje, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato.
EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka nuosekliai formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr. pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1604-520/2018, 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1672-261/2019). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – nagrinėjamu atveju 3,6 kv. m – neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr. pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2137-520/2018, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1075-261/2019).
Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 papunktyje nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi visą ginčo 2019 m. vasario 12 d. – 2019 m. gegužės 3 d. laikotarpį. Įvertinus atsakovės atstovės nurodytus kamerų Nr. 119, 310, 338, 341 plotus (atitinkamai 7,31 kv. m, 7,72 kv. m, 7,95 kv. m, 7,77 kv. m) ir kameroje buvusių asmenų skaičių, nustatyta, jog pareiškėjui būnant minėtose kamerose vienam ar laikomam kartu su dar vienu asmeniu ginčo laikotarpį teko daugiau nei 3,6 kv. m. (nuo 3,6 kv. m iki 7,95 kv. m) gyvenamojo ploto, todėl nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K (po reorganizacijos – Vilniaus pataisos namų) neteisėtų veiksmų, pažeidžiančių pareiškėjo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą. Teismas be kita ko, atkreipia dėmesį į tai, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos ar baldų užimamas plotas. Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą, tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Lukiškių TI-K sanitariniai mazgai kamerose užima 0,56 kv. m (b. l. 15). Kaip minėta, nacionalinėje teisėje nustatytas 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam Lukiškių TI-K laikomam asmeniui, normatyvas, kuris, atskaičiavus 0,56 kv. m kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą, nėra mažesnis nei 3 kv. m. Taigi Konvencijos 3 straipsnis šiuo atveju nebuvo pažeistas ir pareiškėjo nurodyti argumentai laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K laikymo sąlygos neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. kameros patalpose tamsu, drėgna ir šalta.
Ginčo laikotarpiui taikyta Lietuvos higienos norma HN 134:2015, kurios 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 iki 65 proc. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas). Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktis nustato, kad langas užtikrina natūralią dienos šviesą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taip pat turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas (14.3 papunktis). LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Byloje nėra pateikta Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktai, iš kurių būtų matyti Lukiškių TI-K kamerose atliktų patikrinimų rezultatai, tačiau atsakovės atstovas teismui yra pateikęs medžiagą, iš kurios matyti, kad pareiškėjas 2019 m. vasario 14 d. kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių su skundu, nurodydamas, kad 2019 m. vasario 13 d. kameroje (nenurodyta) neveikė naktinis apšvietimas. Iš byloje pateiktų 2019 m. vasario 21 d. tarnybinių pranešimų matyti, jog nuteistieji dėl naktinio apšvietimo į Lukiškių TI-K specialistus nesikreipė, o naktinis apšvietimas buvo įjungtas nuo 22 val. iki 6 val. Tais pačiais argumentais, atsakydamas į pareiškėjo skundą rėmėsi ir Lukiškių TI-K direktorius 2019 m. kovo 4 d. rašte Nr. 96-793. Taigi, pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Lukiškių TI-K laikėsi teisės aktų reikalavimų, pareiškėjas nepateikė tai paneigiančių įrodymų, todėl jo argumentai dėl netinkamo apšvietimo atmestini kaip nepagrįsti.
Teismas pažymi, kad pagal HN 134:2015 16 punktą gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc. Šiuo atveju pareiškėjas abstrakčiai teigia, kad kamerose buvo drėgna, bet nenurodo, kokia santykinė oro drėgme, jo nuomone, yra netinkama ir kokiose kamerose. Taigi pareiškėjas nenurodė reikšmingų kalinimo sąlygas apibūdinančių aplinkybių, todėl šie skundo argumentai yra abstraktūs ir nepagrįsti. Be to, pagal HN 134:2015 17 punkto reikalavimus gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo teiginiais, kad kamerose langai buvo pritaikyti vėdinimui. Pareiškėjas šių aplinkybių neginčijo. Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K kamerose esantys langai yra pritaikyti vėdinti, taigi kamerose laikomi asmenys turi galimybę išsivėdinti kamerą.
Pareiškėjas skundžiasi ir tuo, kad gyvenamosiose patalpose rūkantieji asmenys laikomi kartu su nerūkančiais.
Teismas pažymi, kad pareiškėjas nurodė tik bendro pobūdžio teiginius, susijusius su rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymu kamerose, jokiomis individualiomis aplinkybėmis tokio skundo argumento nepagrindė. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K, būtų išreiškęs pageidavimą nebūti laikomu su rūkančiaisiais asmenimis. Taip pat nėra duomenų, kad dėl to pareiškėjas būtų skundęsis ar dalyvavęs konflikte su kitais suimtaisiais ar nuteistaisiais. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad šie pareiškėjo argumentai nėra susiję su kokiomis nors paties pareiškėjo neteisėtai apribotomis teisėmis ir iš to kilusiomis neigiamomis pasekmėmis, todėl neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos žalos dydžio.
Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad atvykstant ar išvykstant iš Lukiškių TI-K, asmens apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, esant žemai temperatūrai liepiama nusirengti, o daiktai dedami į nešvarias dėžes.
Ginčo laikotarpiui aktuali Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu V-362 (toliau – ir Instrukcija). Instrukcijos 153 punkte nustatyti atvejai, kuomet privalomai atliekama nuteistųjų visuminė krata. Reikalavimai tokiai kratai atlikti nustatyti Instrukcijos 154 punkte, kuriame nurodyta, kad visuminė asmens krata atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama. Po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Visi turimi daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami.
Teismas akcentuoja, kad neatsiejama ir privaloma kratos procedūros dalis yra pareigūnų reikalavimas nusirengti iki apatinių rūbų ir atiduoti daiktus. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas neneigia aplinkybės, jog paimti daiktai nebuvo konfiskuojami ar gadinami, o tik laikinai sudėti į dėžes, kol bus atlikta asmens ir jo daiktų apžiūra. Pažymėtina, jog kratos ir apžiūros yra atliekamos siekiant užtikrinti, kad nuteistieji laisvės atėmimo vietoje neturėtų su savimi uždraustų daiktų, tarp jų ir narkotinių medžiagų, ginklų, pagrindinis jų tikslas - užtikrinti kalinamų asmenų, pareigūnų ir kitų laisvės atėmimo vietoje dirbančių asmenų saugumą. Taip pat pastebėtina, kad krata atliekama ne lauke, o specialiai tam skirtoje patalpoje. Todėl vien natūraliai jaučiamas temperatūros pokytis nusirengus viršutinius drabužius nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų priverstas nusirengti itin žemoje temperatūroje ar tam nepritaikytoje patalpoje. Pažymėtina, kad dėl pareiškėjo teises bei interesus pažeidžiančio kratos atlikimo būdo pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau byloje nėra duomenų ir pareiškėjas pats nenurodė, kad dėl šių aplinkybių būtų skundęsis dėl savo teisių pažeidimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 964,73 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia dvasiniais išgyvenimais ir nepatogumais. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų laikytas kitokiomis sąlygomis, negu kiti nuteistieji (suimtieji). Byloje taip pat nenustatyta ir nėra duomenų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
Nagrinėjamos bylos atveju nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Taigi nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkintinas. Kadangi atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų nenustatyta, laikytina, kad šie veiksmai atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo M. B. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.