- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-30
- Bylos Nr.
- eI-617-1047/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Beata Martišienė, Iveta Pelienė, Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ivetos Pelienės ir Gedimino Užubalio,
atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei Jelenai Zmitrovič,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
A. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–8) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Vilniaus aps. VPK) 2018 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 18-IL-10-02787-e „Dėl A. B. leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo ir ginklų paėmimo“ (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai jo veiksmus traktavo kaip keliančius grėsmę kitų asmenų ir (ar) savo gyvybei, ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ir (ar) visuomenės saugumui, dėl ko buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas Sprendimas. Skundžiamas sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, jame tik formaliai atkartojamos tam tikros teismų konstatuotos faktinės aplinkybės, išdėstant jas taip, kad būtų galima taikyti Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas. Sprendime nepateikiami argumentai, kodėl nuspręsta laikyti pareiškėjo veiksmus kaip keliančius grėsmę kitų asmenų ir (ar) savo gyvybei, ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ir (ar) visuomenės saugumui, nėra atsižvelgiama į teismų konstatuotas aplinkybes, kad pareiškėjas ginklu nėra padaręs jokių veiksmų, nenurodoma, kodėl konstatuojama, kad pareiškėjas yra linkęs nesilaikyti teisinio reglamentavimo, turi netinkamas nuostatas į valstybėje nustatytą tvarką bei kodėl pareiškėjo veiksmais buvo sukelta tikėtina grėsmė įstatymo saugomoms vertybėms. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, priimdamas sprendimą panaikinti leidimą, privalėjo aiškiai ir konkrečiai įvardinti ir išdėstyti naudojimosi ginklu teisės aktais reglamentuotų reikalavimų pažeidimus, nurodyti, kokiais veiksmais (neveikimu) pažeidimai pasireiškė, kokių teisės aktų reikalavimų nebuvo laikomasi, juos siejant su faktinėmis aplinkybėmis, kokiu būdu minėtas pažeidimas sukėlė grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai. Be to, Sprendime gana formaliai konstatuotos aplinkybės, kurios net nesutampa su faktinėmis aplinkybėmis, kas suponuoja išvadą, kad atsakovas netyrė ir nevertino sprendimo priėmimui reikšmingų aplinkybių, formaliai taikė teisės aktuose įtvirtintas sankcijas, net nenustatęs, ar tam buvo objektyvus pagrindas.
Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog teismų yra nustatyta, kad pareiškėjas jam inkriminuojamų administracinių nusižengimų padarymo metu buvo neblaivus, tačiau pareiškėjui buvo nustatytas ne 0,98 promilės, kaip nurodo atsakovas Sprendime, bet 1,05 promilės girtumo laipsnis. Be to, teismų yra nustatyta, kad pareiškėjo medžioklinis šautuvas pagal technines savybes negalėjo būti išnarstytas, t. y. dėtuvė neišsiima, taigi teismai neinkriminavo pareiškėjui Įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimo, kad dėtuvė turi būti išimta iš ginklo, nesilaikymo, o atsakovas skundžiamame sprendime konstatuoja, kad pareiškėjas gabeno ginklą su įdėta dėtuve. Taip pat pabrėžė, jog padarytais administraciniais nusižengimais nebuvo padaryta žala, pareiškėjas su ginklu neatliko jokių neteisėtų veiksmų, pareiškėjo veiksmai nesudarė pagrindo manyti, kad ginklas gali būti nepagrįstai panaudotas, tačiau atsakovas konstatuoja, kad pareiškėjas naudojo ginklą ir elgėsi keldamas tikėtiną grėsmę kitų asmenų ir (ar) savo gyvybei, ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ir (ar) visuomenės saugumui.
Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad jam nėra aišku, kokiu Reikalavimų, keliamų patalpoms, kuriose vykdoma ginklų, šaudmenų, jų dalių apyvarta, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. V-265, (toliau – ir Reikalavimai) 35 punktu vadovavosi Vilniaus aps. VPK, nes toks teisės aktas Sprendime nėra paminėtas. Atsakovas Sprendime taip pat nenurodo, kokia medžiaga remiasi, tačiau Sprendime mini Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų nutarimą ir Vilniaus apygardos teismo nutartį, tačiau iš Sprendimo turinio matyti, kad atsakovo išvados akivaizdžiai prieštarauja teismų padarytoms išvadoms, todėl laikytina, kad atsakovas nesurinko jokios medžiagos, patvirtinančios Sprendime konstatuotas faktines aplinkybes, o teismų konstatuotomis aplinkybėmis nesivadovavo. Vadinasi, atsakovas konstatavo neegzistuojančias aplinkybes, t. y. pažeidė Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau – Taisyklių) 93 punkto nuostatas.
Pareiškėjo vertinimu, Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostata gali būti taikoma tuo atveju, kai asmuo naudoja ginklą. Ginklo naudojimo sąvoka nėra apibrėžta nei Įstatyme, nei Taisyklėse, tačiau iš Taisyklių 98 punkto matyti, kad sąvoka naudojimas neapima tokių veiksmų kaip ginklo gabenimas, tai nėra tapatūs veiksmai. Naudojimasis ginklu Įstatyto 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto įtvirtintos teisės normos prasme reiškia aktyvų veiksmą, kai asmuo panaudoja ginklą – demonstruoja ginklą aplinkiniams, nešiojasi ginklą rankose, šaudo iš ginklo. Pareiškėjas pabrėžė, kad savo turimu ginklu nesinaudojo ir administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas ne už ginklo panaudojimą. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl asmens teisės nešioti ir laikyti ginklą panaikinimo Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, turi būti nustatytos dvi sąlygos – įstatymų, teisės aktų pažeidimas, bei tuo keliama grėsmė žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai. Teisės aktų, reglamentuojančių naudojimąsi ginklu, pažeidimas savaime dar nėra pagrindas panaikinti leidimą, taigi būtina konstatuoti asmens veikos pavojingumą įstatymų saugomoms vertybėms, keliamą grėsmę visuomenei. Šiuo atveju atsakovas Sprendime tik konstatuoja, kad pareiškėjas padarė administracinius nusižengimus, tačiau nedetalizuoja nei pareiškėjo kaltų veiksmų, nei šiais veiksmais sukeltos grėsmės masto. Sprendime yra formaliai išdėstyti visuotinai žinomi kriterijai, kuriais teismai dažniausiai apibūdina ne vieną kartą nusižengusius teisės pažeidėjus, individualizuodami tokiems teisės pažeidėjams taikytiną atsakomybę už padarytus teisės pažeidimus, tačiau vien šių kriterijų nurodymas be jų atitinkamo pagrindimo negali būti laikomas teisėta priežastimi konstatuoti, kad pareiškėjas elgėsi sukeldamas grėsmę visuomenei ir kitoms įstatymų saugomoms vertybėms. Taigi atsakovas nenustatė sąlygų viseto, būtino taikyti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punktą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nesutinka su atsakovo išvada, kad jis yra linkęs nesilaikyti teisinio reglamentavimo. Pabrėžė, jog vienkartinis teisės normų pažeidimas savaime dar nereiškia ir nepatvirtina, kad asmuo linkęs nesilaikyti teisinio reglamentavimo. Pareiškėjas neturi administracinių nuobaudų, susijusių su Įstatymo pažeidimu, taip pat ir kitų administracinių nuobaudų. Atsakovas nedetalizuoja ir nekonkretizuoja, kokios faktinės aplinkybės patvirtina, kad jis netinkama vertina valstybėje nustatytą tvarką. Priešingai, pareiškėjas laikosi valstybėje nustatytos tvarkos ir ją gerbia. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog jis nuo 1977 m. yra medžiotojų klubo „Garbinas“ narys, anksčiau nebuvo baustas už Įstatymo pažeidimus, nėra pažeidęs Medžioklės taisyklių, taigi šios aplinkybės paneigia atsakovo padarytas išvadas apie pareiškėjo neigiamą požiūrį į valstybės nustatytą tvarką. Išvada, kad pareiškėjas negerbia valstybėje galiojančių įstatymų, galėtų būti padaryta tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas nuolat nesilaikytų teisės aktų reikalavimų, nevykdytų įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų, vengtų atlikti administracines nuobaudas ir t. t., o šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta. Pabrėžė, jog teismų procesiniuose sprendimuose nėra duomenų, kad pareiškėjui inkriminuojami administraciniai nusižengimai kėlė grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui, kitokiu būdu kėlė grėsmę viešajai tvarkai.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus aps. VPK atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad Vilniaus aps. VPK Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriuje buvo nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė ginklų gabenimo taisykles. Patikrinimo metu nustatyta, kad 2017 m. lapkričio 18 d. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (1,05 promilės) pareiškėjas gabeno automobilyje savo šaunamąjį ginklą – graižtvinį šautuvą (duomenys neskelbtini) kal. 3006, Nr. 94405, su į ginklą įdėta dėtuve, kurioje buvo penki šoviniai, bei pažemino pareigūnų garbę ir orumą, nevykdė jų teisėtų reikalavimų. Dėl nurodytų nusižengimų pareiškėjas patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 227 straipsnio 1 dalį, 229 straipsnio 2 dalį, 506 straipsnio 4 dalį, 508 straipsnio 1 dalį. 2018 m. balandžio 26 d. dėl nurodytų nusižengimų Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmai paskyrė jam 120 Eur baudą. 2018 m. birželio 28 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų nutarimą nepakeistą.
Paaiškino, kad Įstatymo 2 straipsnio 12 punkte nustatyta, kad ginklo ir (ar) šaudmenų gabenimas – ginklo transportavimas (pervežimas, pernešimas) tokiomis sąlygomis, kurios užtikrina, kad ginklo nebus galima panaudoti nedelsiant (ginklas neužtaisytas, įdėtas į dėklą ar kitą tam tinkamą daiktą, dėtuvė išimta iš ginklo, šaudmenys išimti iš dėtuvės, būgnelio ir vamzdžio). Taigi pareiškėjas pradėjo ginklų gabenimą, kai paėmė juos iš ginklų laikymo vietos namuose (duomenys neskelbtini). Gabenimo procesas baigiamas, kai ginklai grąžinami į seifą nuolatinėje ginklų saugojimo vietoje, kadangi jokia kita laikina ginklų laikymo vieta nėra asmeniui įregistruota. Medžioklės plotuose medžioklei skirti ginklai ir šaudmenys naudojami ir nešiojami medžioklę reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl Vilniaus aps. VPK manymu, pareiškėjo atžvilgiu teisingai buvo taikomos teisės aktų, reglamentuojančių ginklų apyvartą, nuostatos ir ANK 227 straipsnio 1 dalis.
Atsakovas pažymėjo, kad Įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta, kad A, B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų savininkui, naudotojui draudžiama ginklą nešiotis, gabenti apsvaigusiam nuo alkoholio (0,4 promilės ir daugiau), narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, kad leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami, kai asmuo naudojasi ginklu pažeisdamas įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimus ir tas pažeidimas kelia grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai. Pabrėžė, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. Kaip konstatuota Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutarime, įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, gali nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. sausio 25 d. nutarime konstatavo, kad ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Kaip matyti iš Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies nuostatų, šio įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų ir šaudmenų apyvartą ir taip užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Įstatymo turinys rodo, jog įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kito ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą. Įstatymo nuostatos (17, 18, 30 str.) rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti arba turi ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo elgesys (būdamas neblaivus (1,05 promilės) gabeno automobilyje savo šaunamąjį ginklą, su į ginklą įdėta dėtuve, kurioje buvo penki šoviniai) savaime laikytinas keliančiu grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai. Įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti Įstatymo tikslų įgyvendinimą, todėl turi būti šiuo konkrečiu atveju vertinama kaip kilusi grėsmė nepriklausomai nuo asmens kaltės ir pasekmių buvimo ar nebuvimo.
Vilniaus aps. VPK mano, kad pareiškėjas kaip ginklo turėtojas, privalėjo ir galėjo įvertinti galimus savo neteisėto elgesio žalingus padarinius ir atsižvelgti į tai, kad tokiais savo veiksmais sukels neigiamas pasekmes. Vilniaus aps. VPK nuomone, Sprendimas nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, o pareiškėjo argumentai apie ginčijamo sprendimo nemotyvuotumą yra nepagrįsti, kadangi nagrinėjamu atveju buvo pateikta pakankamai reikšmingų faktinių aplinkybių, kurios nulėmė atitinkamų Įstatymo, Reikalavimų bei Taisyklių nuostatų tinkamą taikymą. Iš ginčijamo sprendimo turinio galima daryti išvadą, kad jis visiškai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą tenkinti, remdamasis skunde išdėstytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad yra medžiotojas jau beveik 50 metų, niekada anksčiau nebuvo baustas už jokius teisės aktų, susijusių su ginklais, pažeidimus. Tą dieną buvo neblaivus, tačiau ginklą buvo perdavęs asmeniui, kuris turi leidimą ginklui ir kurio neblaivumas neviršijo leistinų reikalavimų.
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė advokatė prašė skundą tenkinti, remdamasis skunde išdėstytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad pareiškėjas jokio pavojaus nei sau, nei kitiems nekėlė. Pareiškėjas ginklo nenaudojo, o tik jį gabeno.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė skundą atmesti, remdamasi atsiliepime išdėstytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad pareiškėjas ginklo nenaudojo, o jį gabeno. Ginklo konfiskavimas ir leidimo ginklui atėmimas yra skirtingos sankcijos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo.
Nustatyta, kad pareiškėjui A. B. buvo išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Nr. L1-0011559.
2017 m. gruodžio 22 d. pareiškėjui buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas Nr. 88ANP-136625361-17 (b. l. 11–12) už tai, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 18 d. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas lengvas 1,05 prom. neblaivumo (girtumo) laipsnis) su savimi automobilyje „(duomenys neskelbtini)“ gabeno jam priklausantį graižtvinį šautuvą „(duomenys neskelbtini) Nr. 44405.405, pažeisdamas Įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 2 dalies 3 punkto reikalavimus, t. y. šaunamąjį ginklą gabeno automobilio salone būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir iš šaunamojo ginklo dėtuvės (ginkle) neišėmęs šovinių, po ko tyčia įžeidžiamai kibo prie jį tikrinusių uniformuotų policijos pareigūnų, juos įžeidinėdamas, t. y. vadindamas įstatymų neišmanėliais ir nevykdydamas teisėtųjų reikalavimų nusiraminti, pasitikrinti neblaivumo (girtumo) laipsnį, stovėti šalia tarnybinio automobilio, po ko jėga atidarė tarnybinio automobilio kairės pusės galines dureles, numetė ant sėdynės buvusią policijos pareigūno kepurę, kuri nukrito ant kilimėlio ir bandė sėstis į tarnybinį automobilį. Vyresniajam tyrėjui R. M. bandant jį sudrausminti, jis petimi pastūmė vyresnįjį tyrėją ir toliau bandė įsėsti į tarnybinį automobilį.
Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmai, išnagrinėję administracinio nusižengimo bylą Nr. A-55-1072/2018, kurioje pareiškėjas A. B. traukiamas administracinėn atsakomybėn už minėtame 2017 m. gruodžio 22 d. administracinio nusižengimo protokole Nr. 88ANP-136625361-17 nurodytus pažeidimus, 2018 m. balandžio 26 d. nutarimu (b. l. 13–28) pripažino pareiškėją kaltu padarius administracinius nusižengimus, numatytus ANK 227 straipsnio 1 dalyje, 229 straipsnio 2 dalyje, 506 straipsnio 4 dalyje ir 508 straipsnio 1 dalyje, bei paskyrė jam galutinę subendrintą nuobaudą – 120 Eur administracinę baudą be ginklo ir šaudmenų konfiskavimo. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 28 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. eAN2-278-898/2018 (b. l. 84–93) Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2018 m. balandžio 26 d. nutarimą paliko nepakeistą.
Kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. nutarties bei Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2018 m. balandžio 26 d. nutarimo, pareiškėjas pagal ANK 227 straipsnio 1 dalį nubaustas už tai, kad gabeno ginklą su šoviniais būdamas neblaivus ir pažeidė Įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punktą, Medžioklės Lietuvos Respublikoje taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 (toliau – ir Medžioklės taisyklės), 59 punktą, pagal ANK 229 straipsnio 2 dalį – už tai, kad nesilaikė Medžioklės taisyklių 63 punkto reikalavimų, nes šaunamąjį ginklą gabeno iš jo dėtuvės neišėmęs šovinių, pagal ANK 506 straipsnio 4 dalį – už tai, kad nevykdė teisėtų pareigūnų reikalavimų nusiraminti ir laukti, kol bus surašytas teisės taikymo aktas, pagal ANK 508 straipsnio 1 dalį – už tai, kad savo veiksmais įžeidė pareigūnų garbę ir orumą.
Vilniaus aps. VPK, įvertinęs Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartyje ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2018 m. balandžio 26 d. nutarime nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas gabeno ginklą būdamas neblaivus, su į ginklą įdėta dėtuve, kurioje buvo šoviniai, nesilaikydamas Įstatyme numatytų reikalavimų, pažemino pareigūnų garbę ir orumą, nevykdė jų teisėtų reikalavimų, taip keldamas tikėtiną grėsmę kitų asmenų ir (ar) savo gyvybei, ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ir (ar) visuomenės saugumui, o tai leidžia neigiamai vertinti pareiškėjo elgesį, jo polinkį nesilaikyti teisinio reglamentavimo, jo netinkamas nuostatas dėl valstybėje nustatytos tvarkos laikymosi, charakterizuoja pareiškėja kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų ir sudaro pakankamą pagrindą teigti, kad pareiškėjas sukėlė tikėtiną grėsmę kitų asmenų ir (ar) savo gyvybei, ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ir (ar) visuomenės saugumui. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 30 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 40 straipsnio 1 dalies 6 punktu,41 straipsnio 3 punktu, Reikalavimų 35 punktu, Taisyklių 93, 95, 75.6, 81, 104 punktais, priėmė ginčijamą 2018 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 18-IL-10-02787-e (b. l. 81–83), kuriuo panaikino pareiškėjo A. B. leidimą laikyti (nešiotis) ginklus ir įpareigojo pareiškėją pristatyti jam priklausančius ginklus, šovinius, leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, ginklų pažymėjimus Vilniaus aps. VPK VTV Licencijavimo skyriui.
Pagal Įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 5 punktą A, B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų savininkas, valdytojas, naudotojas privalo ginklus gabenti į kitą vietą (ginklo laikymo vietą, šaudyklą ir kitur) neužtaisytus ir įdėtus į dėklą ar kitą tinkamą daiktą. Šovinys negali būti įdėtas į ginklo vamzdį, o dėtuvė turi būti išimta iš ginklo. Įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad A, B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų savininkui, naudotojui draudžiama ginklą nešiotis, gabenti apsvaigusiam nuo alkoholio (0,4 promilės ir daugiau), narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.
Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punktą leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami, kai asmuo naudojasi ginklu pažeisdamas įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimus ir tas pažeidimas kelia grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai.
Taisyklių 93 punkte nustatyta, kad leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo pagrindas yra aplinkybes, dėl kurių gali būti panaikinamas leidimas, patvirtinanti medžiaga. Ja remiantis ir priimamas sprendimas. Sprendimas dėl leidimo panaikinimo surašomas laisva forma, jį tvirtina teritorinės policijos įstaigos vadovas ar jo įgaliotas asmuo. Sprendimas turi būti įkeltas į LVP. Pagal Taisyklių 95 punktą, panaikinus leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, leidimas ir ginklas (-ai) paimami, jei tai anksčiau nebuvo padaryta teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Vadovaujantis Taisyklių 75.6 punktu, ginklas, atsižvelgiant į šių taisyklių 76–84 punktų nuostatas, išregistruojamas, jeigu ginklo savininkui panaikintas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus ar neterminuotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus. Pagal Taisyklių 81 punktą ginklo išregistravimo pagrindas šių taisyklių 75.6 punkte nurodytu atveju yra jo realizavimas arba konfiskavimas ir tai patvirtinantys dokumentai.
Teismas pažymi, kad kai sprendžiama dėl asmens teisės nešioti ir laikyti ginklą panaikinimo Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, turi būti nustatytos dvi sąlygos – įstatymų, teisės aktų pažeidimas, bei tuo keliama grėsmė žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1369/2012). Įstatymas šiuo atveju nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja didelė pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014).
Nagrinėjamu atveju iš ginčijamo Vilniaus aps. VPK Sprendimo matyti, kad jis buvo priimtas, atsižvelgus į įsiteisėjusiais teismų sprendimais (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartimi ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2018 m. balandžio 26 d. nutarimu) nustatytus pareiškėjo padarytus teisės aktų pažeidimus – pareiškėjas pažeidė Įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir 30 straipsnio 1 dalies 5 punktą, Medžioklės taisyklių 59 ir 63 punktus, nevykdė teisėtų pareigūnų reikalavimų įžeidė pareigūnų garbę ir orumą, dėl ko pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padaręs administracinius nusižengimus, numatytus ANK 227 straipsnio 1 dalyje, 229 straipsnio 2 dalyje, 506 straipsnio 4 dalyje ir 508 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi tiek atsakovas, tiek teismas neturi pagrindo nesivadovauti minėtuose teismų sprendimuose nustatytomis aplinkybės ir kvestionuoti pareiškėjo padarytus pažeidimus. Tesimas pažymi, kad Sprendime aiškiai įvardinta, kuo vadovaudamasis atsakovas nustatė pareiškėjo padarytus pažeidimus, t. y. Vilniaus aps. VPK rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartimi ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2018 m. balandžio 26 d. nutarimu, be to Sprendime atskirai nurodytos ir Įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 5 punkto bei 2 dalies 3 punkto nuostatos, todėl pareiškėjo skundo teiginiai, kad iš Sprendimo nėra aišku, kokia medžiaga rėmėsi atsakovas arba kad atsakovas nenurodė, kokius teisės aktus pažeidė pareiškėjas, yra atmetami kaip nepagrįsti.
Tai, kad Sprendime neteisingai nurodyta, kad pareiškėjui buvo nustatytas 0,98 promilių girtumo laipsnis, vietoj realiai nustatytų 1,05 promilių, pareiškėjo klaidingai interpretuojama kaip nesivadovavimas tesimų sprendimais. Atkreiptinas dėmesys, kad trečioje Sprendimo pastraipoje pareiškėjo girtumas buvo nurodytas teisingai, todėl vėliau Sprendime nurodytas neteisingas promilių skaičius laikytinas atsakovo padarytu rašymo apsirikimu, kuris nekeičia Sprendimo esmės, tuo labiau, kad tiek 1,05, tiek 0,98 promilių girtumas viršija Įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytą 0,4 promilės ribą.
Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjas klaidingai teigia, kad teismai neinkriminavo jam Įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimo. Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2018 m. balandžio 26 d. nutarime, konstatuojant, kad pareiškėjas padarė ANK 229 straipsnio 2 dalyje nurodytą pažeidimą, aiškiai įvardijamas Įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 5 punkto nesilaikymas bei Medžioklės taisyklių 63 punkto pažeidimas. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. nutarties 10 pastraipoje taip pat nurodoma, kad savo veiksmais, anot pirmosios instancijos teismo, buvo pažeistas Įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 5 punktas. Atkreiptinas dėmesys, kad Sprendime kaip pažeidimas nurodoma tai, kad pareiškėjas gabeno ginklą su į ginklą įdėta dėtuve, kurioje buvo šoviniai, o ne tiesiog su dėtuve, kurios šiuo atveju pareiškėjas negalėjo išimti, nes dėtuvė buvo integruota ir toks Sprendime nurodytas faktas visiškai atitinka Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų bei Vilniaus apygardos teismo procesinius sprendimus.
Teismas nepritaria pareiškėjo aiškinimui, kad Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodomas naudojimasis ginklu neapima ginklo gabenimo. Teismo vertinimu, Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytas naudojimasis ginklu reiškia ne tik aktyvų veiksmą, kai asmuo panaudoja ginklą (demonstruoja, nešioja rankose, šaudo), bet apskritai disponavimą ginklais, be kita ko, ir tokius veiksmus kaip ginklo gabenimas, ką patvirtina ir LVAT praktika, iš kurios matyti, kad Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punktas taikomas ne tik pareiškėjo nurodomų aktyvių veiksmų atvejais (LVAT 2011 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1347-11, 2016 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3385-624/2016, 2017 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2300-502/2017).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.51 straipsnis numato, kad daiktus, turinčius ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės ar valstybės saugumui, arba dėl kitų priežasčių (ginklai, smarkiai veikiantys nuodai ir kt.) galima įsigyti tiktai pagal specialius leidimus; tokius daiktus ir leidimų jiems įsigyti išdavimo tvarką nustato įstatymai. Įstatymo turinys rodo, jog įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kita ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, išsamiai reglamentuojama. Įstatymo nuostatos (pvz., 17, 18, 30 str.) rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis bei jų elgesiui yra keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai (LVAT 2015 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-639-756/2015).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, apsvaigęs nuo alkoholio automobilyje gabeno ginklą su neišimtais šoviniais, ginčijosi su pareigūnais dėl ginklų gabenimo tvarkos, buvo nubaustas ne tik už naudojimosi ginklais tvarkos pažeidimus, bet ir už pareigūnų nurodymų nesilaikymą, pareigūnų įžeidinėjimą. Teismo vertinimu, toks pažeidimų pobūdis rodo, kad pareiškėjo elgesys neabejotinai kelia grėsmę pareiškėjo ir kitų asmenų gyvybei, sveikatai, nuosavybei, kadangi ginklas yra padidinto pavojaus šaltinis, jo gabenimas automobilyje, esant neblaiviam, nesilaikant teisės aktų, reglamentuojančių ginklo gabenimą, reikalavimų, reikšmingai padidina pavojų pačiam asmeniui ir aplinkiniams asmenims. Atsižvelgiant į tai, kad šaunamieji ginklai yra ribotos civilinės apyvartos objektai, jų turėjimas ir nešiojimas yra susijęs su padidinta rizika pačiam asmeniui ir aplinkiniams, nėra pagrindo daryti išvadą, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, atsakovas būtų nepagrįstai nustatęs antrąją Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto sąlygą – teisės aktų pažeidimas pareiškėjo keliamą grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai. Atsakovas Sprendime pateikė pareiškėjo padarytų pažeidimų įvertinimą ir konstatavo, kad nustatyti faktai leidžia neigiamai vertinti A. B. elgesį, jo polinkį nesilaikyti teisinio reglamentavimo, jo netinkamas nuostatas į valstybėje nustatytą tvarką, charakterizuoja kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų ir išdėstytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą teigti, kad A. B. neblaivus gabendamas ginklą su į ginklą, kurio dėtuvėje buvo šoviniai, sukėlė tikėtiną grėsmę kitų asmenų ir (ar) savo gyvybei, ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ir (ar) visuomenės saugumui. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su tokiu atsakovo pateiktu pareiškėjo elgesio įvertinimu, nereiškia, kad Sprendimas nėra motyvuotas.
Dėl pareiškėjo teiginių, kad bendrosios kompetencijos teismai nurodė, jog jo veiksmai nesukėlė žalos, jis su ginklu neatliko jokių netinkamų veiksmų, jo veiksmai nesudarė pagrindo manyti, kad ginklas gali būti nepagrįstai panaudotas, teismas pažymi, kad teismai tokį pareiškėjo elgesio įvertinimą pateikė spręsdami administracinio poveikio priemonės – ginklo konfiskavimo, klausimą. Šiuo atveju Vilniaus aps. VPK sprendė leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo klausimą, todėl pareiškėjo elgesys grėsmės žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai aspektu atliekamas atsižvelgiant į Įstatymo reglamentavimą bei keliamus tikslus. Įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą, todėl turi būti įvertinta šiuo konkrečiu atveju kilusi potenciali grėsmė. Įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punkte, įtvirtinta imperatyvi ir vienareikšmė nuostata, kurios pažeidimas, nepaisant atsiradusių / neatsiradusių pasekmių, iš esmės visais atvejais vertintinas kaip itin grubus ir keliantis grėsmę visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai: A, B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų savininkui, naudotojui draudžiama ginklą nešiotis, gabenti apsvaigusiam nuo alkoholio (0,4 promilės ir daugiau), narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Nagrinėjamoje byloje ginklas buvo neblaivaus pareiškėjo žinioje (tai nustatyta teismų sprendimais), o tai yra uždrausta ir pavojinga veika. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (administracinių teisės pažeidimų bylos Nr. 2AT-33-719/2018, 2AT-35-222/2018 ir pan.).
Pareiškėjo pažeistos ginklų gabenimą reglamentuojančios imperatyvios teisės normos, įvertintos kartu su kitais pareiškėjo padarytais administraciniais nusižengimais, leidžia konstatuoti pareiškėjo keliamą pavojų kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui ir gali būti pagrindu panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatomis.
Teismo vertinimu, atsakovas tinkamai nustatė ir įvertino pareiškėjo padarytus pažeidimus, kaip atitinkančius Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą leidimo laikyti (nešiotis) šaunamuosius ginklus panaikinimo pagrindą, Sprendimą motyvavo aiškiai ir pakankamai, todėl naikinti Vilniaus aps. VPK Sprendimo nėra jokio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Vilniaus apygardos administracinis teismas tokios praktikos laikosi ir kitose analogiškose bylose (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1180-208/2018).
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.