Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alonos Romanovienės, Giedrės Seselskytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Devila“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų S. P. ir V. P. ieškinį atsakovei UAB „Devila“ dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ieškovams nuosavybės teise priklauso automobilis „A.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagamintas 2005 m. Atsakovė 2015-05-11 atliko ieškovams priklausančio automobilio padangų ir ratlankių montavimo darbus. Ieškovai įrodinėjo, jog atliekant padangų montavimo darbus, buvo sugadintas automobilio variklis, kadangi atsakovės darbuotojas norėdamas atsukti automobilio ratų varžtus, būnant automobiliui ant žemės su įjungta pavara, per ratus ir greičių dėžę pasuko variklio alkūninį veleną prieš laikrodžio rodyklę, dėl ko peršoko variklio alkūninio veleno grandinė ir užvedant variklį jis buvo sugadintas. Taigi, tarp šalių kilo ginčas dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo atsakovei už žalą, atsiradusią po atlikto ratų montavimo darbų, ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo.Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.156 straipsnyje nustatyta šalių teisė nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, kitas sąlygas, sudaryti Civiliniame kodekse nenurodytas sutartis, taip pat sutartis, turinčias kelių rūšių sutarčių elementų, t. y. mišrias sutartis. Iš byloje pateiktos 2015-05-12 sąskaitos faktūros nustatyta, kad ieškovas sumokėjo atsakovei 600 EUR už padangas, ratlankius bei montavimo, balansavimo paslaugą. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, darytina išvada, kad tarp šalių susiklostė vartojimo pirkimo–pardavimo bei atlygintinų paslaugų teikimo teisiniai santykiai (CK 6.350 straipsnis, 6.716 straipsnis). Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 256 straipsnio 2 dalis). Sutartinė civilinė atsakomybė galima tik nustačius jos sąlygas: neteisėtus veiksmus, nuostolius, priežastinį ryšį tarp nuostolių ir neteisėtų veiksmų, kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, variklio gedimo priežasčiai nustatyti paskirta automobilio „A.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) variklio techninė ekspertizė. Ekspertizės akto išvadoje nurodyta, kad UAB „Devila“ servise automobiliui „A.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) keičiant ratus, kai buvo atsukami stipriai užveržti dešinės pusės ratų varžtai, automobilis pajudėjo atgal ir dar kartą atgal. Tuo metu nuo ratų per transmisiją buvo perduotas sukimosi momentas ir alkūninis velenas pasisuko priešingai nustatytai sukimosi krypčiai. Tai atlaisvino pagrindinę grandinę ir jos keli nareliai tada arba variklio užvedimo momentu peršoko per kairės pusės žvaigždinio krumpliaračio dantelius ir sugadino variklį. Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, kad atlikta ekspertizė neatitinka proceso teisės normų nuostatų, nes ekspertizės atlikimas pavestas juridiniam asmeniui, tačiau ekspertizę atliko su juridiniu asmeniu nesusijęs asmuo. Faktiškai variklio gedimo ekspertizę atlikęs V. V. nebuvo teismo paskirtas ekspertu byloje. Pagal CPK 212 straipsnio 1, 2 dalis teismas, siekdamas išsiaiškinti nagrinėjant bylą kilusius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Taigi ekspertu civiliniame procese gali būti asmuo, turintis specialių žinių tam tikrose srityse (reikiamą kvalifikaciją) išvadai duoti. Teismo ekspertizes atlieka teismo ekspertai, nurodyti Teismo ekspertizės įstatyme, tai yra įrašyti į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą. Kai nėra reikiamos specialybės teismo ekspertų arba jie negali būti skiriami teismo ekspertais konkrečioje byloje (dėl suinteresuotumo bylos baigtimi, užimtumo ar kitų aplinkybių), ekspertu gali būti skiriamas asmuo, turintis reikiamą kvalifikaciją išvadai duoti (CPK 212 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 4 straipsnio 3 dalis). Eksperto išvada yra viena iš įrodinėjimo priemonių (CPK 177 straipsnio 2 dalis), todėl tinkamu įrodymu eksperto išvada gali būti laikoma tik tada, kai ji yra gauta civilinio proceso nustatyta tvarka, t. y. paskirta ir atlikta laikantis įstatymo nustatytos procedūros. Dėl to teismas turi išsiaiškinti, ar asmuo, kurį siūloma skirti ekspertu, disponuoja reikalingomis specialiomis žiniomis, ar šios žinios yra būtent tais klausimais, kuriuos reikia išsiaiškinti. Tais atvejais, kai ekspertizę pavedama atlikti ekspertizės įstaigai, ekspertą skiria šios įstaigos vadovas, disponuojantis informacija apie įstaigos darbuotojų kompetenciją ir kvalifikaciją. Tačiau ekspertizei atlikti ekspertinės įstaigos vadovas negali pasitelkti asmens, nors ir turinčio specialių tam tikros srities žinių, bet nesančio šios ekspertinės įstaigos darbuotoju ir kurio atžvilgiu ekspertinės įstaigos vadovas neturi valdingų įgalinimų, nes tokiu atveju ekspertizę atliktų nebe teismo paskirta ekspertinė įstaiga. Taip būtų pažeistas CPK 212 straipsnio 1 dalies reikalavimas, kad ekspertą ar ekspertinę įstaigą skiria teismas. Tais atvejais, kai ekspertinėje įstaigoje nėra tos srities, kurios specialių žinių reikia ekspertizei atlikti, ekspertų, ekspertizę turi būti atsisakoma atlikti, o ne ieškoma kompetentingo asmens ir, perimant teismo funkcijas, jam pavedama atlikti ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2010).Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad nesant Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąraše reikiamos srities ekspertų, Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-12-15 nutartimi paskyrė variklio techninę ekspertizę, ją pavesdamas atlikti UAB „Klasera“. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-02-22 nutartimi ekspertizę pavedė atlikti UAB „Auto ekspertas“, kadangi UAB „Klasera“ informavo, jog nėra kompetentinga teikti išvadą apie automobilio variklio gedimo priežastis. Iš pateikto techninės ekspertizės akto Nr. 2016-05-12/1 nustatyta, kad ekspertizę atliko, į klausimus atsakė, pateiktus dokumentus išnagrinėjo Vilniaus Gedimino technikos universiteto Automobilių transporto katedros docentas, technologijos mokslų daktaras V. V.. Ekspertizę pasirašė minėtas asmuo bei įmonės, kuriai paskirta atlikti ekspertizę, UAB „Auto ekspertas“ direktorius N. K.. Pagrindinė UAB „Auto ekspertas“ veikla – transporto priemonių techninė ekspertizė. Minėtoje kasacinio teismo nutartyje yra išaiškinta, kad CPK 212 straipsnyje nurodoma, kad teismas ekspertizes atlikti gali pavesti kompetentingai ekspertizės įstaigai. Į šią sąvoką patenka tiek valstybinės ekspertizės įstaigos, tiek ir privačių teismo ekspertų įsteigti juridiniai asmenys. Vadinasi, privatūs teismo ekspertai privalo laikytis ekspertizių skyrimą ir atlikimą reglamentuojančių proceso taisyklių, taip pat ir CPK 212 straipsnio taisyklės, kad ekspertą skiria teismas. Byloje nėra jokių įrodymų, jog ekspertizę atlikęs V. V. darbo ar kitokiais santykiais būtų susijęs su UAB „Auto ekspertas“, todėl UAB „Auto ekspertas“, ekspertizę pavesdama atlikti teismo nutartyje nenurodytam ir nesusijusiam darbo santykiais su minėta įmone asmeniui, pažeidė CPK 212 straipsnio taisykles. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad eksperto išvada kaip įrodymas civiliniame procese yra tik dėl civilinėje byloje teismo ar teisėjo nutartimi paskirto tyrimo gauta išvada, kurią pateikia teismo paskirtas ekspertu asmuo, pritaikęs specialias žinias, o kai ekspertizė atliekama asmenų, kurie teismo nepaskirti byloje ekspertais, jų surašyta išvada nelaikoma įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2005; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2010; kt.). Toks dokumentas, jame esant žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, priskirtinas kitai įrodinėjimo priemonių rūšiai, nurodytai procesinio įstatymo, t. y. rašytiniam įrodymui (CPK 197 straipsnis). Esant šioms aplinkybėms bei formuojamai teismų praktikai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje esanti ekspertizės išvada vertintina kaip rašytinis įrodymas, kadangi surašyta asmens, byloje nepaskirto ekspertu. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad net ir vertinant minėtą ekspertizės išvadą kaip rašytinį įrodymą, ji laikytina patikimu įrodymu, kadangi automobilio tyrimas atliktas asmens, turinčio tinkamą išsilavinimą bei specialių žinių šioje skirtyje (technikos mokslų daktaras, Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas, pateikti įrodymai, jog asmuo atliko ne vieną ekspertizę), todėl nemato pagrindo abejoti nustatytomis aplinkybėmis bei nurodyta išvada, jog keičiant ratus, kai buvo atsukami stipriai užveržti dešinės pusės ratų varžtai, automobilis pajudėjo atgal ir dar kartą atgal, tuo metu nuo ratų per transmisiją buvo perduotas sukimosi momentas ir alkūninis velenas pasisuko priešingai nustatytai sukimosi krypčiai, tai atlaisvino pagrindinę grandinę ir jos keli nareliai tada arba variklio užvedimo momentu peršoko per kairės pusės žvaigždinio krumpliaračio dantelius ir sugadino variklį. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė nepateikė įrodymų, kurie paneigtų minėtą išvadą (CPK 176 straipsnis, 178 straipsnis). Tokia išvada darytina dėl toliau nurodomų motyvų.Apeliantė teigia, kad byloje esantis filmuotas vaizdo įrašas patvirtina, jog atsakovės darbuotojas nebuvo įlipęs į automobilį, kad išmintų sankabą ir įjungtų pavarą. Iš vaizdo įrašo matyti, kad darbuotojas neįlipdamas ranka atlieka judesius, atitinkančius rankinio stabdžio užtraukimą. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu. Pažymėtina, kad V. V., atlikdamas variklio patikrinimą ir nustatydamas jo sugadinimo priežastis, įvertino vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes ir padarė išvadą, kad iš vaizdo įraše užfiksuotos automobilio judėjimo trajektorijos ratų keitimo metu yra pagrindas padaryti išvadą, jog variklio gedimą lėmė automobilio švytuojamieji judesiai atsukant dešinės pusės ratų varžtus, galimai esant įjungtai pavarai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti specialių žinių turinčio asmens atlikto variklio gedimo priežasties tyrimo išvada, jog atsakovės darbuotojas įjungė automobilio pavarą. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai V. M., E. M., K. J. parodė, jog atsakovės vadovas pakvietė juos atvykti į autoservisą po ratų keitimo darbų. V. M. parodė, jog neturi techninio išsilavinimo, užsiima automobilių nuoma, išmano automobilių „A.“ specifiką, parodė, jog patikrinus automobilio variklį matėsi, jog yra purkštukų gedimas. Liudytojas E. M. parodė, jog automobilis buvo senas, daug pravažiavęs, matė, kad variklis blogai dirbo, atlikus diagnostiką, matėsi purkštukų gedimas. Liudytojo teigimu, peršokus variklio grandinei, automobilis iš viso nebūtų užsivedęs, teigė, kad variklio susidėvėjimo, išardyto variklio nematė. Liudytojas K. J. parodė, jog techninio išsilavinimo neturi, nėra automobilių specialistas, į galimus gedimus nesigilino. Kadangi nė vienas šių liudytojų neturi techninio išsilavinimo, nedalyvavo keičiant automobilio ratus, įvykio vietoje buvo jau pakeitus ratus, todėl jų parodymai apie galimus variklio gedimus laikytini neobjektyviais bei teisiškai nereikšmingais. Vienintelis liudytojas I. B. (buvęs atsakovės darbuotojas) dalyvavo atliekant ratų montavimo darbus, parodė, jog visus darbus, kuriuos reikia atlikti montuojant ratus, atliko tinkamai. Parodė, jog prieš atliekant ratų montavimo darbus, ieškovas prašė pažiūrėti automobilį, teigdamas, jog kažkas „barška, dreba“, darbuotojai apžiūrėjo variklį, bet liudytojas tame procese nedalyvavo. Po atliktų darbų ieškovas pareiškė pretenzijas dėl automobilio būklės, tolesniuose veiksmuose liudytojas nedalyvavo. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad liudytojų parodymais atsakovė nenuginčijo V. V. atliktos automobilio apžiūros išvados ir neįrodė, jog automobilio variklis buvo sugedęs jau iki padangų keitimo darbų. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, jog teismas neįvertino įrodymų, jog buvo suklastota automobilio rida, pažymėtina, kad iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad Klaipėdos „Audi“ centro pažymoje nurodyta, jog 2008-04-10 pasaulinėje „Audi“ duomenų bazėje užfiksuota automobilio rida buvo 306 427 km. V. V. atlikęs tyrimą nurodė, kad automobilio rida buvo 212 196 km. Kadangi minėtame tyrime nurodyta, jog nei techninė automobilio nepriežiūra, nei konkrečios detalės ar mazgo gedimas ar sudilimas nelėmė variklio gedimo, todėl darytina išvada, kad aplinkybė, jog galbūt automobilio rida buvo suklastota, neturėjo įtakos variklio gedimo atsiradimui.Kitų įrodymų, kurie pagrįstų, jog automobilio variklis buvo sugedęs iki ratų keitimo darbų atlikimo, atsakovė nepateikė, pakartotinės, papildomos ekspertizės skirti neprašė (CPK 178 straipsnis). Civilinis procesas grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Esant anksčiau minėtų aplinkybių visumai, įvertinus kitus byloje esančius įrodymus, liudytojų parodymus, darytina išvada, kad nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prilygino V. V. atliktą variklio gedimo priežasčiai nustatyti tyrimo išvadą ekspertizės išvadai, tačiau minėtas rašytinis įrodymas nėra paneigtas, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog dėl atsakovės neteisėtų veiksmų buvo sugadintas ieškovų automobilio variklis, todėl atsakovė yra kalta dėl žalos atsiradimo (CK 6.246–6.249 straipsniai). Dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų ginčo nėra, todėl dėl to apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Dėl reikalavimo grąžinti 600 EUR, sumokėtų už padangas ir ratlankius

Ieškovai patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 600 EUR, sumokėtų už padangas ir ratlankius pagal 2015-05-12 PVM sąskaitą faktūrą DVL Nr. 9200. Reikalavimo pagrindu ieškovai nurodė aplinkybes, jog 2015-05-08 atvyko pas atsakovę įsigyti ginčo automobiliui padangas bei ratlankius, už kuriuos sumokėjo 600 EUR. Ieškovų teigimu, ant vieno rato nebuvo dekoratyvinio papuošimo (chromuoto apskritimo ir „Audi“ logotipo), ant visų dangtelių nėra ratų varžtų chromuotų gaubtelių. Ieškovų teigimu, minėti ratlankiai buvo perkami puošybos tikslais, todėl minėtų puošybos elementų nebuvimas yra esminis ratlankių trūkumas.Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovų reikalavimą, motyvuodamas tuo, kad atsakovė nepateikė neginčijamų įrodymų, jog kartu su padangomis ir ratlankiais ieškovui perdavė disko dangtelius, varžtus ir pan. Ieškovas neturėjo tikslo pirkti nurodytus ratlankius be nurodytų puošybos elementų. Pirkėjui nutraukus sutartį dėl daikto netinkamos kokybės (arba kaip šiuo atveju komplektacijos), pardavėjas privalo grąžinti sumokėtą kainą (CK 6.363 straipsnis 8 dalis). Apeliaciniame skunde apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime remiasi CK 6.188 straipsniu, kuris yra netekęs galios, spręsdamas dėl šio ieškovų reikalavimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo, jog tarp šalių dėl padangų bei ratlankių įsigijimo susiklostė vartojimo pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. CK 6.350 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pagal vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį pardavėjas – verslininkas įsipareigoja parduoti prekę pirkėjui – vartotojui, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą. Vartojimo sutartis, pagal kurią parduodama prekė ir paslauga, laikoma vartojimo pirkimo–pardavimo sutartimi. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl vartojimo sutarties specifikos, rėmėsi CK 6.188 straipsniu, kuris nustojo galioti nuo 2014-06-13. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su ieškovų atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, kad tai nedaro sprendimo negaliojančio ar neteisėto, kadangi 2013-12-19 įstatymu Nr. XII-700 nuo 2014-06-13 buvo panaikintas CK 6.188 straipsnis ir priimtas CK 6 knygos XVIII1 skyrius „Vartojimo sutartys“, kuriame atkartotos ir minėto CK 6.188 straipsnio nuostatos. Apeliacinį skundą apeliantė taip pat grindžia argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senatį ieškovų reikalavimui dėl vienašalio sutarties nutraukimo. Apeliantės atstovas teismo posėdžio metu teigė, kad ieškovų reikalavimui dėl 600 EUR priteisimo, tai yra dėl parduotų daiktų trūkumo, taikytinas sutrumpintas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punktas).Ieškinio senatis – tai įstatymu nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.353 straipsnio 9 dalimi, kuri nustato, kad jeigu pardavėjas nesudarė galimybės pirkėjui nedelsiant daiktų pardavimo vietoje gauti CK 6.353 straipsnio 1–7 dalyse nurodytą informaciją, pirkėjas turi teisę reikalauti iš pardavėjo atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl vengimo sudaryti sutartį, o kai sutartis sudaryta, – per protingą terminą vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą ir atlyginti kitus nuostolius, padarė išvadą, kad įstatymas nustato protingą terminą ir nenustato senaties termino tokiam reikalavimui.Šioje byloje konstatuota, kad šalis siejo vartojimo pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai (CK 6.350 straipsnis), todėl ginčui taikomos vartojimo pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vartotojų teisių bylose konstatuota, kad įstatyme įtvirtinti vartotojo teisių gynybos būdai nediferencijuojami vien pagal kriterijų, ar vartotojo teisės buvo pažeistos tuo, kad jam buvo parduotas netinkamos kokybės daiktas. Vartotojas disponuoja CK 6.363 straipsnyje įtvirtintomis pirkėjo (vartotojo) teisėmis ir turi teisę pasirinkti kurį nors iš šio straipsnio 4–8 dalyse įtvirtintų pažeistų teisių gynimo būdų. Ieškovai pareiškė reikalavimą grąžinti sumokėtus pinigus už įsigytus ratlankius, pirmosios instancijos teismas patenkino šį reikalavimą vadovaudamasis CK 6.363 straipsnio 8 dalimi, taigi ieškovai pasirinko savo teisių gynimo būdą, numatytą CK 6.363 straipsnio 8 dalyje. To paties straipsnio 10 dalyje nurodyta, kad šiame straipsnyje nustatytoms pirkėjo teisėms taikomas dvejų metų ieškinio senaties terminas. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ieškovai ratlankius bei padangas įsigijo 2015-05-12, reikalavimas sugrąžinti sumokėtą kainą pareikštas 2016-07-20, tai yra nepraleidus nurodyto senaties termino. Esant šioms aplinkybėms, sutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog senaties terminas netaikytinas ieškovų reikalavimui, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su apeliante, kad taikytinas CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punkte nurodytas ieškinio senaties terminas, kadangi šioje byloje šalims taikytinos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis reglamentuojančios normos. Kasacinio teismo išaiškinta, kad apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinio skundo ribas paprastai nustato teisiniai ir faktiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-469/2016). Kadangi dėl šios sprendimo dalies kitų teisinių argumentų apeliaciniame skunde nenurodyta, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl šios sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo nepasisako.Apeliacinis skundas taip pat grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso normas, kadangi sprendimo rezoliucinėje dalyje pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl ieškovo pareigos grąžinti diskus bei ant jų sumontuotas padangas, todėl ši sprendimo dalis negalėtų būti vykdoma, kadangi nebūtų galimybės gauti vykdomojo rašto. Pažymėtina, jog nei ieškovai, nei atsakovė reikalavimo nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį, pripažinti ją negaliojančia nepareiškė, ieškovai reiškė reikalavimą priteisti (grąžinti) iš atsakovės sumokėtus pinigus. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasi CK 6.363 straipsnio 8 dalimi, konstatavo, jog pirkėjui nutraukus sutartį, dėl daikto netinkamos kokybės (arba kaip šiuo atveju komplektacijos), pardavėjas privalo grąžinti sumokėtą kainą. Bei papildomai nurodė, kad atgavus pinigus, ieškovai turi grąžinti atsakovei iš jos pirktas padangas ir ratlankius. Įvertinus pirmosios instancijos teismo motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nutraukė šalių sudarytą ratlankių bei padangų pirkimo – pardavimo sutartį bei pasisakė dėl restitucijos taikymo (CK 6.222 straipsnis), net ir nesant pareikšto reikalavimo taikyti restituciją, teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, privalo ex officio išspręsti restitucijos klausimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje sprendimo dalyje dėl restitucijos taikymo nenurodė. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas patikslinti pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį, nurodant, kad ieškovai įpareigotini per 30 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti atsakovei 2015-05-12 įsigytus 4 vienetus padangų bei ratlankių. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apelianto teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).Esant anksčiau nurodytų aplinkybių visumai, darytina išvada, kad nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai V. V. pateiktą išvadą laikė ekspertizės išvada, tačiau šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš įrodymų visumos padarė pagrįstas išvadas. Tai, kad teismas nurodė motyvus, kurie nepalankūs vienai iš šalių, ar kad priėmė vienai iš šalių nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas įrodymų nevertino ar vertino neteisingai. Skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra pateiktas argumentuotas įrodymų vertinimas, o apeliantė nepaneigė teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau sprendimo rezoliucinė dalis patikslintina, nurodant, kad ieškovai įpareigotini per 30 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti atsakovei 2015-05-12 įsigytus 4 vienetus padangų bei ratlankių.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Iš atsakovės priteistinos ieškovų patirtos 200 EUR bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

palikti nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą.

Patikslinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo rezoliucinę dalį – įpareigoti ieškovus V. P. ir S. P. per 30 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti atsakovei UAB „Devila“ 2015-05-12 įsigytus 4 vienetus padangų bei ratlankių.

Priteisti iš atsakovės UAB „Devila“ ieškovams V. P. ir S. P. 200 EUR bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.