Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eurema“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2021 m. spalio 15 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. e2-463-440/2021 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eurema“ ieškinį atsakovei likviduojamai M. tikrajai ūkinei bendrijai „Žaibas“, atstovaujamai nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Adminova“, dėl nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Adminova“ neteisėtų veiksmų dėl nuomos tęstinumo ir sąlygų bei nuomos sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtais ir negaliojančiais, dalyvaujant trečiajam asmeniui B. M.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Prašymą grindė tuo, kad atsakovė inicijavo vandens tiekimo į nuomojamas negyvenamąsias patalpas nutraukimą, sudaro fizines kliūtis ieškovės darbuotojams pakliūti į negyvenamas patalpas ir naudotis jose esančiu ieškovės kilnojamuoju turtu. Viešoje erdvėje (www.rekvizitai.lt) yra skelbiama, kad pas ieškovę dirba 26 darbuotojai. Ieškovė negyvenamosiose patalpose vykdo ūkinę komercinę veiklą, o iš gautų pajamų vykdo atsiskaitymus tiek su atsakove M. TŪB „Žaibas“, tiek su valstybės biudžetais, tiek su darbuotojais, tiek su savo tiekėjais. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis ieškovė siekia užtikrinti teisinės ir faktinės padėties stabilumą, apginti tiek atsakovės kreditorių interesus bankrutuojančiai įmonei gaunant stabilias nuomos pajamas iš ieškovės, tiek ieškovės ir jos darbuotojų interesus, tiek ir užtikrinti privalomų įmokų mokėjimą į valstybės biudžetus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Dėl žyminio mokesčio už atskirąjį skundą

11. Atsakovės likviduojamos M. TŪB „Žaibas“ teigimu, byloje nėra duomenų, kad už atskirąjį skundą sumokėtas žyminis mokestis, todėl apeliantei (ieškovei) UAB „Eurema“ turėtų būti nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti.

12. Viena iš tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų – žyminio mokesčio, t. y. įstatymo nustatytos konkrečios arba proporcinės pinigų sumos, kuri mokama už teismo atliekamus (atliktinus) procesinius veiksmus bylose, sumokėjimas (CPK 80 straipsnis). CPK 83 straipsnyje reglamentuoti atleidimo nuo žyminio mokesčio atvejai. CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiama įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius (atskiruosius) ir kasacinius skundus. Atsižvelgiant į tai, kad vienai iš bylos šalių – atsakovei likviduojamai M. TŪB „Žaibas“ – Šiaulių apygardos teismo 2020 m. balandžio 27 d. nutartimi iškelta bankroto byla, ieškovė UAB „Eurema“, pateikusi atskirąjį skundą, remiantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu, yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo pagrįstumo

13. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

14. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, 2) nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

15. Pagal susiformavusią teismų praktiką, teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio išankstinio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Tuo tarpu teismui atlikus ieškovo pareikštų reikalavimų bei pateiktų įrodymų preliminarų vertinimą ir nusprendus, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2232/2013; 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-799-302/2019; 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1301-516/2020). Pažymėtina, kad preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-732-943/2020). Taigi tik įsitikinęs ieškinio reikalavimų tikėtinu pagrįstumu teismas gali spręsti, ar egzistuoja antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga – grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas bus apsunkintas ar taps neįmanomu.

16. Nustatyta, kad ieškovė pareiškė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti neteisėtais atsakovės likviduojamos M. TŪB „Žaibas“ administratorės UAB „Adminova“ veiksmus, atsisakant įtraukti į kreditorių susirinkimo darbotvarke ieškovės siūlytus klausimus, taip pat pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais ieškovės ir atsakovės 2020 m. spalio 19 d. ir 2020 m. spalio 23 d. nuomos sutartis. Bylos duomenys patvirtina, kad Šiaulių apygardos teismas 2021 m. spalio 29 d. nutartimi ieškovės reikalavimą dėl nemokumo administratorės UAB „Adminova“ neteisėtų veiksmų ir įpareigojimo atlikti veiksmus išskyrė į atskirą civilinę bylą Nr. e2-474-440/2021, kuri Šiaulių apygardos teismo 2021 m. lapkričio 26 d. nutartimi buvo išnagrinėta – ieškovės UAB „Eurema“ reikalavimas (prašymas) dėl administratorės veiksmų pripažinimo neteisėtais atmestas. Paminėta nutartis įsiteisėjo 2021 m. gruodžio 7 d. Toliau šioje civilinėje byloje nagrinėjamas tik ieškovės reikalavimas dėl nuomos sutarčių nutraukimo teisėtumo.

17. Minėta, kad ieškinio reikalavimo užtikrinimui UAB „Eurema“ prašė uždrausti atsakovei ir ją atstovaujančiai nemokumo administratorei UAB „Adminova“ daryti bet kokias kliūtis ieškovės veiklai nuomojamose negyvenamosiose patalpose vykdyti ir naudotis kilnojamuoju turtu. Tokį reikalavimą apeliantė (ieškovė) iš esmės grindė tuo, kad atsakovė sudarė fizines kliūtis patekti į negyvenamąsias patalpas (uždėjo spynas, su saugos tarnyba sudarė sutartį dėl patalpų saugojimo), todėl būtina užtikrinti padėties stabilumą, status quo išsaugojimą, teisinių santykių laikiną sureguliavimą iki galutinio teismo sprendimo priėmimo.

18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių argumentus, bylos duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad, atsižvelgiant į ieškovės nurodytus argumentus, vienareikšmiai spręsti, kad UAB „Eurema“ reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ar kad ji savo interesus gintų nesąžiningai naudodamasi procesinėmis teisėmis, aiškiai netinkamu būdu ir pan., nėra pakankamo pagrindo. Kita vertus, ieškovės nurodyti argumentai ir pateikti duomenys, preliminariai juos vertinant, kelia abejonių dėl ieškinio prima facie pagrįstumo. Ypač atsižvelgiant į byloje nustatytą aplinkybę, kad dalis ieškovės reikalavimų, susijusių su atsakovės administratorės UAB „Adminova“ veiksmų neteisėtumu, atsisakant į kreditorių susirinkimo darbotvarkę įtraukti ieškovės klausimus dėl ūkinės komercinės veiklos vykdymo – nuomos santykių tęstinumo, įsiteisėjusia Šiaulių apygardos teismo 2021 m. lapkričio 26 d. nutartimi yra atmesti.

19. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė neįrodė ir antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos – grėsmės – egzistavimo.

20. Visų pirma pažymėtina tai, kad ieškovės nurodomi argumentai, jog atsakovė, atstovaujama nemokumo administratorės, sudarė fizines kliūtis ieškovei patekti į negyvenamąsias patalpas, kurias ji nuomojosi, neįrodo, kad egzistuoja reali grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Bylos duomenys patvirtina, kad tiek 2020 m. spalio 19 d. negyvenamųjų ir administracinių patalpų nuomos sutartis, tiek 2020 m. spalio 23 d. kilnojamojo turto nuomos sutartis su ieškove yra nutrauktos. Esant nutrauktoms sutartims, atsakovė turėjo teisę užtikrinti (sudaryti fizines kliūtis), kad kiti asmenys nepateiktų į jai nuosavybės teise priklausančias patalpas. Ieškovė nepateikė jokių duomenų ir net neįrodinėjo, kad atsakovė, nutraukusi su UAB „Eurema“ nuomos sutartis, būtų sudariusi ar ketintų sudaryti naujas patalpų ir (ar) kilnojamojo turto nuomos sutartis su kitais asmenimis, taip apsunkindama galimybę ieškovei ateityje tęsti ūkinę komercinę veiklą tuo atveju, jei būtų priimtas jai palankus teismo sprendimas. Minėta, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nustatymu. Tokių priemonių tikslas – užkirsti kelią esamos situacijos pasikeitimui, kad ateityje nebūtų apsunkintas teismo sprendimo įvykdymas, todėl šaliai, prašančiai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti tokio reikalavimo pagrįstumą, pateikti priešingos šalies nesąžiningumo įrodymų ir pan. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, UAB „Eurema“ neįrodė, kad egzistuoja reali grėsmė, jog teismui priėmus palankų sprendimą ir pripažinus nuomos sutarčių nutraukimą neteisėtu ieškovė nebeturės galimybės toliau nuomotis patalpų iš atsakovės.

21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei ir ją atstovaujančiai nemokumo administratorei daryti bet kokias kliūtis ieškovės veiklai nuomojamose negyvenamosiose patalpose vykdyti ir naudotis kilnojamuoju turtu, t. y. iš esmės siekdama toliau naudotis atsakovei priklausančiomis patalpomis, vykdant jose ūkinę komercinę veiklą, neįvertina to, kad, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nuomos sutartys šiuo metu yra nutrauktos. Nors dėl paminėtų sutarčių nutraukimo teisėtumo ir yra kilęs ginčas byloje, tačiau šią dieną iš esmės neegzistuoja joks teisinis pagrindas, kuriuo remiantis atsakovė būtų įpareigota tęsti nuomos teisinius santykius su ieškove.

22. Apeliantės argumentai, kad išsinuomotose negyvenamosiose patalpose ji vykdė ūkinę komercinę veiklą ir iš gautų pajamų atsiskaitinėdavo su atsakove, taip pat nors ir vėluodama, tačiau mokėjo turto nuomos mokestį, kas, jos teigimu, užtikrina kreditorių interesus, bankrutuojančiai įmonei gaunant stabilias nuomos pajamas, taip pat nesudaro pagrindo taikyti UAB „Eurema“ prašomų laikinųjų apsaugos priemonių. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 63 straipsnio 1 dalis nustato, kad juridinis asmuo bankroto proceso metu turi teisę vykdyti ūkinę komercinę veiklą tik tuo atveju, jeigu tos veiklos rezultatas mažintų kreditorių reikalavimų sumą. Nagrinėjamų atveju byloje esantys duomenys apie ieškovės gana didelį įsiskolinimą atsakovei pagal nuomos sutartis, taip pat kreditorių susirinkimo sprendimas nutraukti nuomos sutartis, įvertinus, kad ūkinės komercinės veiklos rezultatas iš esmės yra tik ieškovės įsiskolinimų atsakovei didinimas, leidžia pagrįstai abejoti ieškovės argumentais apie stabilių pajamų mokėjimą ir bankrutuojančios įmonės (atsakovės) ir jos kreditorių interesų apsaugą.

23. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakęs taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tinkamai įvertino sprendžiamo klausimo aplinkybes, teisingai taikė proceso teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

24. Atsakovė likviduojama M. TŪB „Žaibas“, atstovaujama administratorės UAB „Adminova“, pateikusi atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašė priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tik priėmus byloje baigiamąjį teismo procesinį sprendimą atsiranda sąlygos spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, o ne išsprendus byloje atskirus procesinio pobūdžio prašymus ir atsižvelgus į jų tenkinimo ir (ar) netenkinimo baigtį. Taigi, kol nėra įsiteisėjęs procesinis sprendimas dėl ginčo esmės, proceso šalis, kurios atžvilgiu buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės, negali būti vertinama kaip pralaimėjusi bylą ir atitinkamai laikoma pažeidusia kitos šalies teises ir atvirkščiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017 15 punktas; 2018 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018 11 punktas; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021).

26. Dėl šių priežasčių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas šioje proceso stadijoje nespręstinas, kadangi bylinėjimosi išlaidas teismas paskirstys tik išnagrinėjęs bylą iš esmės (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2021 m. spalio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.