Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

gynėjams advokatams Vilhelmui Keliuočiui, Angelei Fominienei, Aušrai Ručienei, Romualdui Mikliušui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. V., N. M. ir A. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VII-1968 redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimu aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. M. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VII-1968 redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimu aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

N. M. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VII-1968 redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimu aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – VRM) naudai turėtoms proceso išlaidoms atlyginti priteista: iš L. V. – 7 024,08 Lt / 2 034,31 Eur (septyni tūkstančiai dvidešimt keturi litai 08 ct / du tūkstančiai trisdešimt keturi eurai 31 ct); iš A. M. – 4 298,00 Lt / 1 244,79 Eur (keturi tūkstančiai du šimtai devyniasdešimt aštuoni litai / vienas tūkstantis du šimtai keturiasdešimt keturi eurai 79 ct); iš N. M. – 2 985,00 Lt / 864,52 Eur (du tūkstančiai devyni šimtai aštuoniasdešimt penki litai / aštuoni šimtai šešiasdešimt keturi eurai 52 ct).

Iš L. V., A. M., N. M. solidariai nukentėjusiosios E. Z. naudai priteista 696,00 Lt / 201,68 Eur (šeši šimtai devyniasdešimt šeši litai / du šimtai vienas euras 68 ct) turtinei žalai atlyginti ir 75 000,00 Lt/21 721,50 Eur (septyniasdešimt penki tūkstančiai litų / dvidešimt vienas tūkstantis septyni šimtai dvidešimt vienas euras 50 ct) neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Kolegija pažymi, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet kartu tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, ir pan. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės bylos baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006). Pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltumas nustatomi tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiamas asmens kaltumas, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Apeliantams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, jog K. S. buvo sumuštas ir mirtį sukėlusius sužalojimus patyrė prie baro „Vyšnelė“ esančiame kiemelyje, kuriame prieš įvykį kartu su R. V. gėrė alų. Nukentėjusysis K. K. patvirtino, kad įvykio dieną K. S. jį kvietė į barą „Vyšnelė“, o šiam atsisakius, į barą nuėjo kartu su R. V., pravarde „Vilkas“. Byloje kaip liudytojas apklaustas R. V. patvirtino, jog 2005 m. rugsėjo 21 d. apie 18.45 val. su K. S. atėjo į barą „Vyšnelė“. K. S. užsakė alaus. Gerdami alų sėdėjo prie stalo baro kiemelyje. Tuo metu prie gretimo staliuko sėdėjo du 18–20 metų jaunuoliai, su kuriais K. S. ėmė konfliktuoti. Pirmasis tuos vaikinus kažko klausdamas užkalbino K. S.. Prasidėjus žodiniam konfliktui vienas iš jaunuolių pradėjo kažkam skambinti telefonu, iš nugirstų žodžių suprato, kad kvietėsi pagalbos. K. S. taip pat kažkam paskambino, o vėliau atsikėlė nuo staliuko ir, palikęs R. V. kiemelyje, nuėjo prie kioskelio kitoje gatvės pusėje. Prie kito staliuko sėdėję į konfliktą įsitraukę jaunuoliai taip pat iš baro kiemo išėjo. Tuo metu į baro kiemelį atėjo pažįstamas R. L.. Nesulaukęs K. S. ir iš gatvėje besibūriuojančių agresyviai nusiteikusių vaikinų supratęs, kad konfliktas dar nesibaigė, kartu su R. L. iš baro kiemelio pasišalino. Kitą dieną sužinojo, kad K. S. konflikto metu prie baro „Vyšnelė“ buvo nužudytas.

Tą aplinkybę, jog geriant alų baro kiemelyje tarp K. S. ir nuteistojo N. M. kilo nesutarimai, iš esmės savo parodymuose patvirtino ir patys apeliantai. L. V. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad jam ir N. M. begeriant alų baro „Vyšnelė“ kiemelyje, prie gretimo staliuko atsisėdo du vyriškiai. Vyresnysis vyriškis, gerdamas alų, prie savęs pakvietė N. M. ir ėmė klausinėti apie kažkokį „Antakį“. Tokio asmens L. V. nepažinojo, tačiau suprato, kad jį pažįsta N. M., nes po kilusio žodinio konflikto jis žadėjo „Antakį“ ar jo pažįstamus pakviesti, kažkam skambino. Tuo metu konflikte dalyvavęs jaunesnysis vyriškis atsikėlė nuo stalo ir perėjęs per gatvę nuėjo prie kiosko. L. V. nuėjo jam iš paskos, kad jis nepabėgtų. Matė, kaip tas vyriškis kažkam skambino. Vėliau jam pasakė, kad reikia grįžti į barą pasikalbėti ir abu kartu atėjo iki baro. L. V. ėjo vyriškiui iš paskos. Baro kiemelyje buvo prisirinkę daugiau žmonių. Tarp jų buvo N. M. ir jo draugai. Pirmasis jo atlydėtam vyriškiui smogė jaunuolis, pravarde „Drambliukas“. Vėliau jį spardė N. M. ir jo draugai (t. 2, b. l. 117–118, 120–122).

Teisminio bylos nagrinėjimo metu L. V. patvirtino savo pirminius parodymus, jog konfliktą pradėjo žuvusysis K. S., klausinėdamas apie kažkokį „Antakį“. L. V. patvirtino, kad paskui K. S. buvo nuėjęs iki kioskelio kitoje gatvės pusėje. Kiek pakeisdamas ankstesnius parodymus, ėmė teigti, kad kioskelyje norėjo nusipirkti cigarečių. Iš jo teisme duotų parodymų matyti, kad jis dar būdamas kitoje gatvės pusėje pamatė atvykusį taksi automobilį, iš kurio išlipo „Tina“, „Sauliukas“ ir „Kysa“. Jis nuėjo į barą, kurio kiemelyje matė ir N. M.. Jis K. S. nemušė, sėdėjo prie stalo. Šie atvykę vaikinai apsupo K. S. ir pradėjo spardyti. Tuo metu jis kartu su N. M. iš baro kiemelio pasišalino.

N. M. ikiteisminio tyrimo metu taip pat patvirtino, kad geriant alų baro „Vyšnelė“ kiemelyje tarp jo ir prie gretimo stalo sėdėjusio vyriškio kilo konfliktas. Konfliktą pradėjo prie kito stalo sėdėjęs ir vėliau žuvęs vyriškis. Dėl ko kilo konfliktas, nurodyti negali. Kai konfliktavęs vyriškis išėjo iš kiemelio, jis ir L. V. nutarė išsiaiškinti, kur dingo A. M.. Atėję į kitoje gatvės pusėje esantį gyvenamųjų namų rajoną prie M. namo ((duomenys neskelbtini)), susitiko keturis iš matymo pažįstamus vaikinus. Dviejų iš jų vardai buvo „Kęstas“ ir „Sauliukas“, kitų nepažinojo. Visi šešiese atėjo prie baro, kurio kiemelyje „Kęstas“, „Sauliukas“ ir kiti du kartu buvę vaikinai ėmė mušti su N. M. konfliktavusį vyriškį (t. 2, b. l. 184–185).

Vėlesnėje apklausoje, vykusioje 2011 m. spalio 27 d., N. M. davė analogiškus parodymus apie konflikto pradžią, tačiau apie vėlesnę jo eigą aiškino kitaip. Aptariamuose parodymuose jis jau nurodė, kad jis ir L. V. kitoje gatvės pusėje, susitiko A. M., kartu su juo atėjo iki baro. Visi trys, stovėdami už baro tvoros gatvės pusėje matė kiemelyje vykstančias muštynes, patys jose nedalyvavo (t. 2, b. l. 199–200). Šioje apklausoje N. M. nenurodė, kad įvykio vietoje būtų matęs asmenis, pravardėmis „Tina“, „Sauliukas“ ar „Kysa“.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose duodamas parodymus N. M. nurodė, kad po žodinio konflikto su vyriškiu, sėdėjusiu prie gretimo stalo, L. V. nuėjo į kitą gatvės pusę pirkti cigarečių, o jis liko bare. Būdamas baro kiemelyje pamatė, kaip čia atėjo kažkokie vaikinai. „Tiną“ ir „Sauliuką“ pažinojo iš matymo, o kitų nepažinojo. Šie vaikinai ir sumušė žuvusįjį K. S.. Prasidėjus muštynėms, jis ir L. V. iš baro kiemelio išėjo, su broliu A. M. susitiko toliau nuo baro, (duomenys neskelbtini) gatvėje (t. 7, b. l. 140–142, t. 9, b. l. 69–71).

Iš byloje esančių apeliantų parodymų matyti, kad jie vienodai nurodė žodinio konflikto tarp žuvusiojo K. S. ir N. M. bei L. V. kilimo priežastis ir aplinkybes. Jų parodymai, kad pirmas juos užkalbino ir konfliktą pradėjo K. S., iš dalies patvirtinami ir kartu su žuvusiuoju K. S. buvusio liudytojo R. V. parodymais, kad jis ėmė klausinėti vaikinų, ar su jais nėra pirmiau matęsis, ar tik vienas iš jų nedalyvavo seniau vykusiose muštynėse, kai jis buvo sumuštas.

Iš pirmiau aptartų nuteistųjų L. V., N. M., liudytojo R. V. parodymų matyti, kad nuteistieji nutarė sumušti K. S. tuoj pat po žodinio konflikto. Jais nustatyta, kad N. M., dar sėdėdamas prie savo stalo baro „Vyšnelė“ kiemelyje, ėmė skambinti savo pažįstamiems, kaip nurodė liudytojas R. V., kviestis juos į pagalbą. Šių aplinkybių kontekste itin reikšmingi byloje nustatyti L. V. veiksmai. Po žodinio konflikto K. S. išėjus iš baro kiemelio, L. V. tuoj pat nusekė paskui jį, kad „šis nepabėgtų“. Vėliau pakvietė K. S. prie baro pasikalbėti, kur jis ir buvo sumuštas. Bylos kontekste įvykių eigos bei juose dalyvavusių asmenų atliktų veiksmų motyvams nustatyti reikšminga tai, kad šis konfliktas nesibaigė jo užuomazgoje, nė viena iš jame dalyvaujančių šalių jo taikiai išspręsti neketino, priešingai – skambindami savo pažįstamiems ir kviesdami ateiti į barą ruošėsi galimam konflikto tęsiniui. Iš pirmiau aptartų liudytojo R. V. parodymų aišku, kad jis girdėjo, kaip vienas iš priešais sėdėjusių vaikinų, kalbėdamas telefonu, kažką kvietė atvažiuoti, klausė, per kiek laiko tas asmuo galėtų atvykti. Iš byloje esančių nukentėjusiojo K. K. bei liudytojos E. S. parodymų matyti, kad ir K. S., būdamas prie baro, skambino K. K. ir kvietė kuo greičiau ateiti. Šios aplinkybės leidžia padaryti pagrįstą išvadą, kad konflikto pradžioje susidariusioje situacijoje K. S. jautė iškilusį realų pavojų, todėl kvietėsi pagalbą.

Iš nuteistųjų L. V. ir N. M. apeliacinių skundų argumentų matyti, kad jie neigdami savo kaltę kartu teigia, jog K. S. nužudė kiti iš matymo pažįstami asmenys („Sauliukas, „Drambliukas“, „Tina“, „Kysa“). L. V. savo apeliaciniame skunde netgi tiesiogiai nurodo, kad K. S. sumušė K. A.. Tačiau A. M. teigia įvykio metu prie baro iš viso nebuvęs, tai, kad kažkas prie jo vyksta, pamatęs pro langą iš daugiabučio namo, kuriame gyvena, laiptinės.

Apygardos teismas, atmesdamas nuteistųjų gynybines versijas, pagrįstai jų parodymus įvertino kaip nenuoseklius, prieštaringus, prieštaraujančius byloje surinktiems įrodymams. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama apeliacinių skundų argumentus, atkreipia dėmesį į tai, kad, apeliantai, iškeldami versiją apie neva kitus K. S. nužudymą įvykdžiusius asmenis, nebuvo nuoseklūs. Be to, ši versija buvo pateikta tik vėlesnėse bylos tyrimo stadijose bei pirmosios instancijos teisme. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apeliantai L. V. ir N. M., teigdami, kad K. S. nužudė iš matymo pažįstami asmenys („Sauliukas, „Drambliukas“, „Tina“, „Kysa“), nurodė visiškai skirtingas jų atsiradimo įvykio vietoje aplinkybes. Iš pirmiau aptartų L. V. parodymų matyti, kad jis patvirtino, jog šie asmenys į įvykio vietą atvyko taksi automobiliu. Išlipę prie kitoje gatvės pusėje esančio spaudos kiosko, jie iš karto nuėjo prie „Vyšnelės“. Čia „Kysa“ pirmas sudavė K. S., o vėliau jį ėmė mušti ir kiti taksi automobiliu atvykę jaunuoliai. Tačiau N. M. duodamas parodymus teigė, kad šiuos asmenis susitiko gyvenamųjų namų kvartale prie savo namo, kai su L. V. ėjo atsivesti kažkur užtrukusio brolio A. M.. Sutiktiems asmenims iš tolo parodė konflikto kaltininką – prie baro stovėjusį nukentėjusįjį K. S.. Tada visi kartu atėjo prie baro, kur K. S. ir sumušė jų sutikti vaikinai. Pažymėtina, kad nuteistasis A. M. apie tai, kad K. S. galėjo sumušti asmenys, vardais „Tina“, „Sauliukas“, „Drambliukas“, „Kysa“, savo parodymuose nepatvirtino. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje iš viso nėra jokių duomenų, kad asmenys, apeliantų nurodytomis pravardėmis, būtų buvę įvykio vietoje. Byloje taip pat nesurinkta jokių duomenų, kurie duotų pagrindą spręsti, jog kokie nors kiti asmenys, tarp jų ir apeliantų nurodytomis pravardėmis, būtų turėję kokį nors motyvą sumušti žuvusįjį K. S.. Apeliantai savo parodymuose motyvų, kuriais vadovaudamiesi jų nurodyti asmenys būtų turėję pagrindą nužudyti ar bent jau smurtauti prieš K. S., taip pat nenurodė. Tačiau iš pirmiau aptartų konfliktinės situacijos aplinkybių akivaizdžiai matyti, kad tokį motyvą turėjo būtent apeliantai: prieš tai kilusį žodinį konfliktą, klausinėdamas apie asmenį, vardu „Antakis“, ar tarp vaikinų nėra asmens, anksčiau dalyvavusio muštynėse, kuriose jis buvo sumuštas, iš dalies išprovokavo pats K. S.. Taigi, apeliantai turėjo tam tikrą pagrindą manyti, jog K. S., aktyviai dalyvaudamas žodiniame konflikte, jų manymu, apeliantams neparodė deramos pagarbos, juos pažemino. Taigi, nuteistųjų smurtiniai veiksmai prieš žuvusįjį K. S. gali būti paaiškinami kaip suvoktas kerštas. Ikiteisminio tyrimo metu apeliantų iškelta versija dėl K. A. dalyvavimo darant nusikaltimą buvo kruopščiai patikrinta ir pagrįstai atmesta. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu suvestas į akistatą su K. A. N. M. pakeitė savo pirminius parodymus ir nurodė nematęs, jog K. A. įvykio metu būtų mušęs K. S..

Pirmiau aptarti prieštaravimai nuteistųjų parodymuose leidžia spręsti, jog apygardos teismas, atmesdamas A. M. gynybinę versiją, teigusią, kad jis įvykio metu įvykio vietoje nebuvo, įrodymų vertinimo klaidos nepadarė. Juo labiau kad apeliantų kaltę, kaip minėta, patvirtina ir kiti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertinti įrodymai.

Nepagrįstai nuteistųjų apeliaciniuose skunduose teigiama, kad nuosprendį priėmęs teismas negalėjo vadovautis byloje duotais nepilnamečių liudytojų R. ir G. N. parodymais, nes jie yra prieštaringi, be to, gauti neteisėtai.

Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad nei liudytojas R. N., nei kiti asmenys negalėjo matyti to, kas vyko baro „Vyšnelė“ kieme, nes jis aptvertas aklina tvora, jo vidus nebuvo apšviestas, o liudytojas R. N. buvo mažo ūgio. Tačiau priešingai, nei teigiama apeliaciniuose skunduose, iš įvykio vietos apžiūros protokole esančių nuotraukų, taip pat iš nukentėjusiosios E. Z. pateiktų nuotraukų, kuriose užfiksuota jos sūnaus nukentėjusiojo K. S. mirties vieta, matyti, jog įvykio vietą juosusi tvora yra supinta iš medinių vytelių, joje yra tarpai, pro kuriuos, žiūrint iš baro kiemelio pusės, matosi gatvė (t. 1, b. l. 13–15, t. (9) 12, b. l. 61). Aplinkybė, kad baro „Vyšnelė“ žagarėlių tvoroje tarp atskirų jos dalių įvykio metu buvo gana nemaži tarpai, patvirtinama ir nuteistojo L. V. su apeliaciniu skundu pateiktomis nuotraukomis (t. (8) 11, b. l. 97). Aplinkybę, kad ši tvora nėra aklina, patvirtino ir pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas R. V., pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose apklausta liudytoja J. P.. Apklausiama apeliaciniame teisme ši liudytoja negalėjo tiksliai nurodyti, kokio aukščio tvora baro kiemelį juosė iš gatvės pusės, tačiau iš jos parodymų matyti, kad ji nebuvo labai aukšta, apytikriai 1,20–1,30 m. Patikslindama savo parodymus ji nurodė, kad jos ūgis 1,60 m, o tvora iš vidinės pusės siekė jai iki smakro, o iš gatvės – iki pusės galvos. Be to, liudytoja patikslino, kad kai kuriose vietose tvora buvo „palūžusi“ (t. 10, b. l. 40). Dėl to nėra pagrindo daryti išvados, kad liudytojas R. N., net ir būdamas mažo ūgio, stovėdamas šalia tvoros, niekaip negalėjo matyti to, kas įvykio metu vyko baro „Vyšnelė“ kiemelyje. Priešingai, nei teigiama apeliaciniuose skunduose, aplinkybę, kad baro kiemelyje nebuvo taip tamsu, jog nebūtų galima matyti jame esančių žmonių, patvirtina nuoseklūs liudytojos J. P. parodymai, kad šalia baro kiemelio yra gatvės žibintas, kurio šviesa apšviečia ir minėtą kiemelį. Šis gatvės žibintas užfiksuotas įvykio vietos pažiūros protokole bei apeliacinės instancijos teisme ištirtose iš „Google“ paieškos sistemos gautose nuotraukose Nr. 1 ir Nr. 2 (t. 10, b. l. 35–36). Be to, iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad nukentėjusysis K. S. buvo mušamas arčiau kiemelio tvoros, kuri yra šalia gatvės.

Apeliaciniuose skunduose nurodoma, jog liudytojas L. N. apklausiamas pirmosios instancijos teisme nepatvirtino matęs kokias nors bylai reikšmingas aplinkybes. Kolegija pažymi, kad šis liudytojas ikiteisminio tyrimo metu apie įvykio aplinkybes apklaustas nebuvo, o teisme jis apklaustas praėjus daugiau nei septyneriems metams nuo paties įvykio, kurio metu jis buvo nepilnametis. Tai, kad liudytojas L. N., apklausiamas teisiamajame posėdyje, nenurodė jokių bylai svarbių aplinkybių, gali būti paaiškinama tuo, jog šis liudytojas ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nebuvo. Kita vertus, aplinkybė, kad L. N. nenurodė, jog matė kokias nors bylos nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, neleidžia daryti išvados, jog R. N., E. S. ir R. U. parodymai yra nepatikimi.

Nuteistųjų N. M. ir A. M. apeliaciniuose skunduose pagrįstai nurodoma, jog liudytojas K. A. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2005 m. rugsėjo 21 d. vakare bevaikščiodamas išgirdo garsus, sklindančius nuo baro, esančio prie pat (duomenys neskelbtini) gatvės, jo kieme matėsi jame esančių žmonių viršutinės dalys. Tarp besimušančiųjų pažįstamų asmenų nematė (t. 5, b. l. 39–40). Tačiau priešingai, nei teigiama apeliaciniuose skunduose, vien ta aplinkybė, kad šis liudytojas besimušusių asmenų neatpažino bei nematė R. N. stebinčio įvykį pro baro tvorą, nepaneigia minėto liudytojo parodymų ir neleidžia daryti išvados, kad apeliantai nedalyvavo muštynėse. Tokios išvados nepagrindžia ir liudytojo D. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, jog pažįstama paštininkė Rita jam sakė, kad žmogžudystę įvykdė nevietiniai vaikinai. Šie liudytojo parodymai pagrįsti nuogirdomis, o jo minima paštininkė tyrimo metu nebuvo identifikuota. Dėl to remtis jo parodymais nėra pagrindo. Įrodomosios reikšmės neturi ir A. J. bei M. P. parodymai apie tai, jog L. V. močiutė norėjo atlyginti nukentėjusiosioms dėl K. S. mirties atsiradusią žalą. Nuteistojo močiutė yra mirusi, jokių parodymų byloje apie nurodytas aplinkybes nedavė, tarp L. V. artimųjų ir A. J. vyko civilinis ginčas dėl močiutės turto, todėl minėtų parodymų patikimumas kelia pagrįstų abejonių, kurių pašalinti nėra galimybės.

Kolegija, įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, sprendžia jog nuteistųjų L. V., A. M. ir N. M. kaltė padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką grindžiama tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais byloje surinktais įrodymais. Į vientisą loginę grandinę susieti anksčiau aptari įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad 2005 m. rugsėjo 21 d., apie 21.00 val., (duomenys neskelbtini), Kaune, parduotuvės-baro „Vyšnelė“ kiemo teritorijoje, kilusio žodinio konflikto metu bendrais veiksmais, kojomis ir rankomis sudavė ne mažiau kaip dvidešimt vieną smūgį K. S. į galvą, pilvą ir kitas kūno vietas, be kitų sužalojimų, padarydami daugybinius nosikaulių, žandikaulių bei dešiniojo skruostikaulio lūžius, galvos smegenų sumušimą. Visuma sužalojimų komplikavosi kraujavimu į nosiaryklę, kraujo įkvėpimu į trachėją bei bronchus ir uždusimu, dėl to K. S. mirė.

Nuteistųjų A. M. ir L. V. skunduose teigiama, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Sutikti su šiais apeliantų teiginiais nėra pagrindo. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Kita vertus, nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinės bylos Nr. 2K-243/2009, Nr. 2K-195/2010, Nr. 2K-550/2010). Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas (teisėjų kolegija) stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu. Šioje byloje pagrindo abejoti nuosprendį priėmusio teismo nešališkumu nėra, juo labiau kad nušalinimų bylą nagrinėjusiai pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijai nei nuteistieji, nei jų gynėjai nepareiškė. Vien ta aplinkybė, kad apeliantų netenkina teismo skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados, dar nereiškia, jog bylą išnagrinėjo šališkas ir neobjektyvus teismas.

Nuteistųjų L. V. ir N. M. apeliaciniuose skunduose teigiama, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje tęsėsi nepateisinamai ilgą laiką, o tai yra pagrindas mažinti jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę neperžengiant atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribų (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256/2009, Nr. 2K-503/2010). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nustatomas pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis) (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007). Tokia teismų praktika formuojama atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, kurioje bausmės švelninimas, taikomas atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą, laikomas tinkama ir pakankama teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemone, dėl to ja pasinaudojęs asmuo netenka aukos statuso pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-109/2013).

Pagal EŽTT sprendimus ir formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu kaip tokiu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remiantis EŽTT vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, yra suformuluoti daugelyje šio teismo išnagrinėtų bylų. Tokie kriterijai paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (Sorvisto v. Finland, no. 19348/04, judgement of 13 January 2009; Meilus v. Lithuania, no. 53161/99, judgement of 6 November 2003, ir kt.). Pabrėžtina, kad išvadą dėl konkretaus proceso (ne)atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-109/2013). Kolegija pažymi ir tai, kad baudžiamojo proceso trukmė pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį pradedama skaičiuoti nuo to momento, kai asmeniui „pareiškiamas kaltinimas“ šios nuostatos prasme, kuris gali būti apibrėžtas kaip oficialus kompetentingos valdžios institucijos pranešimas asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką (Kravtas v. Lithuania, no. 12717/06, judgement of 18 January 2011, § 35). Vertinamo laikotarpio pabaiga baudžiamajame procese laikomas galutinio sprendimo, dėl kurio negali būti paduodamas skundas, pagal pareikštą kaltinimą priėmimo momentas. Taigi, kol nepriimtas sprendimas, reiškiantis baudžiamojo proceso pabaigą, asmuo laukia savo bylos išsprendimo ir yra nežinioje dėl savo teisinės padėties. EŽTT jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (Einarsson v. Iceland, no. 22596/93, decision of 5 April 1995; Beck v. Norway, no. 26390/95, judgement of 26 June 2001; Wejrup v. Denmark, no. 49126/99, decision of 7 March 2002; Tam?s Kov?cs v. Hungary, no. 67660/01, judgement of 28 September 2004; Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgement of 24 May 2005, ir kiti).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas 2005 m. rugsėjo 22 d. (t. 1, b. l. 1). Kaltinamasis aktas surašytas ir į pirmosios instancijos teismą kartu su baudžiamosios bylos medžiaga perduotas 2012 m. vasario 3 d. Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartimi byla perduota teisiamajam posėdžiui. Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. nutartimi baudžiamąją bylą Nr.1-324-133/2012, kurioje kaltinamas A. M. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį nuspręsta sujungti su baudžiamąja byla Nr. 1-179-175/2012, kurioje N. M. ir L. V. kaltinami pagal tuos pačius BK straipsnius. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje baudžiamojoje byloje priimtas 2013 m. birželio 27 d.

2005 m. gruodžio 5 d. buvo paskelbta N. M. paieška (t. 3, b. l. 3). Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 22 d. nutartimi nuteistajam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, o 2006 m. balandžio 13 d. buvo išduotas kompetentingos institucijos – Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Europos arešto orderis (t. 3, b. l. 7–11). BPK 140 straipsnio nustatyta tvarka N. M. sulaikytas 2007 m. lapkričio 16 d. Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 17 d. nutartimi nuteistajam N. M. nustatytas trijų mėnesių kardomosios priemonės – suėmimo terminas (t. 3, b. l. 34). Pranešimas apie įtarimą N. M. buvo įteiktas 2007 m. lapkričio 17 d. (t. 3, b. l. 19). Kauno apygardos prokuratūros prokuroro 2008 m. vasario 15 d. nutarimais kardomoji priemonė suėmimas N. M. pakeista švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis – įpareigojimu registruotis policijos įstaigoje, rašytiniu pasižadėjimu neišvykti (t. 3, b. l. 35–38).

L. V. BPK 140 straipsnio nustatyta tvarka buvo sulaikytas 2005 m. spalio 17 d., 2005 m. spalio 18 d. jam įteiktas pranešimas apie įtarimą ir jis pirmą kartą apklaustas įtariamuoju (t. 2, b. l. 69, 115, 117–118). Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad po nusikalstamos veikos aplinkybių nustatymo, buvo paskelbta operatyvinė jo paieška, jis surastas vykdant Kauno miesto apylinkės teismo nutartį atlikti kratą pas L. V., tik išlaužus jo gyvenamojo buto duris (t. 2, b. l. 71–72). Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartimi nuteistajam L. V. skirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurio terminas buvo tęsiamas iki 2006 m. balandžio 18 d. Kauno apygardos prokuratūros 2006 m. balandžio 18 d. prokuroro nutarimais jam skirtos švelnesnės kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įskaitoje, dokumentų apėmimas, o Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartimi – namų areštas (t. 2, b. l. 76, 97, 103, 105, 107, 108).

Nuo tyrimo A. M. pasislėpė, jam buvo paskelbta operatyvinė paieška ir 2005 m. spalio 17 d. jis buvo sulaikytas L. V. bute, vykdant Kauno miesto apylinkės teismo nutartį atlikti pas L. V. kratą, tik išlaužus minimo gyvenamo buto duris (t. 3, b. l. 92–93). Pranešimas apie įtarimą A. M. įteiktas ir jis įtariamuoju apklaustas 2005 m. spalio 18 d. (t. 3, b. l. 120, 121–122). Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurio terminas buvo tęsiamas vėlesnėmis teismo nutartimis iki 2006 m. balandžio 18 d. (t. 3, b. l. 89, 104). Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 20 d. nutartimi A. M. paskirta kardomoji priemonė – namų areštas (t. 3, b. l. 108). Kauno apygardos prokuratūros prokuroro 2006 m. balandžio 18 d. nutarimais jam taip pat paskirtos kardomosios priemonės – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įskaitoje, rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dokumentų paėmimas (t. 3, b. l. 111, 113, 115). Namų areštas panaikintas Kauno apygardos prokuratūros prokuroro 2007 m. vasario 8 d. nutarimu (t. 3, b. l. 117).

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro 2007 m. gegužės 3 d. nutarimu baudžiamoji byla prieš L. V. ir A. M. dėl K. S. nužudymo buvo nutraukta nesurinkus pakankamai jų kaltės įrodymų, be to, jiems panaikintos taikytos kardomosios priemonės (t. 4, b. l. 54–57). Kauno apygardos prokuratūros prokuroro 2011 m. kovo 16 d. nutarimu baudžiamoji byla prieš L. V. ir A. M. dėl K. S. nužudymo buvo atnaujinta, nes atlikus ikiteisminio tyrimo veiksmus buvo gauta papildomų duomenų, patvirtinančių A. M. ir L. V. kaltę (t. 4, b. l. 65). 2011 m. kovo 22 d. paskelbta A. M. paieška (t. 4, b. l. 75). 2011 m. kovo 29 d. nutartimis A. M. ir L. V. skirta kardomoji priemonė – suėmimas, o 2011 m. balandžio 18 d. buvo išduoti kompetentingos institucijos – Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Europos arešto orderiai (t. 4, b. l. 84, 86–89, 100–103, 113). Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartimi nuteistajam L. V. nustatytas vieno mėnesio suėmimo terminas, kuris vėliau buvo tęsiamas (t. 4, b. l. 119–120).

Taigi, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje tęsėsi gan ilgą laiką – beveik septynerius metus. Nuteistasis N. M. įtariamuoju buvo apklaustas 2007 m. lapkričio 17 d., todėl ikiteisminis tyrimas prieš jį vyko beveik penkerius metus. Nuteistieji L. V. ir A. M. kaip įtariamieji apklausti 2005 m. spalio 17 d., ikiteisminis tyrimas prieš juos nutrauktas 2007 m. gegužės 3 d., praėjus beveik pusantrų metų. Ikiteisminis tyrimas prieš juos atnaujintas 2011 m. kovo 16 d. ir tęsėsi iki bylos perdavimo į pirmosios instancijos teismą, t. y. ilgiau nei vienerius metus. Ikiteisminio tyrimo trukmei įtakos turėjo ir pačių nuteistųjų elgesys, t. y. slapstymasis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Kita vertus, iš bylos medžiagos matyti, kad pirminėje ikiteisminio tyrimo stadijoje ikiteisminio tyrimo pareigūnams nepavyko surasti tik N. M., tačiau ikiteisminis tyrimas dėl jo nebuvo išskirtas į atskirą, o tęsiamas toliau, L. V. ir A. M. taikant kardomąsias priemones, tarp jų ir suėmimą. Baudžiamoji byla prieš L. V. ir N. M. nutraukta 2007 m. gegužės 3 d., tačiau papildomi ikiteisminio tyrimo veiksmai su liudytoju R. N. atlikti tik 2010 m. gruodžio 30 d., o ikiteisminis tyrimas prieš juos atnaujintas tik 2011 m. kovo 16 d. bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme taip pat truko ilgiau nei vienerius metus. Apeliacine tvarka byla nagrinėta beveik trejus metus, nes buvo atliekamas įrodymų tyrimas. Nors dalis teismo posėdžių pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme neįvyko dėl nuteistųjų ir jų gynėjų ligų, užimtumo kitose bylose, bendra baudžiamojo proceso trukmė prieš nuteistuosius buvo nepateisinamai ilga. Juo labiau kad nagrinėjama byla nėra nei itin sudėtinga, nei didelės apimties, o kitų aplinkybių, pateisinančių tokią ilgą ikiteisminio tyrimo trukmę, šioje byloje nėra. Dėl to, įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, kolegija sprendžia, jog teisėsaugos institucijų veiksmai organizuojant ikiteisminio tyrimo procesą ir teisminį bylos nagrinėjimą šioje byloje nebuvo be nepateisinamų delsimų, dėl to konstatuojamas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos kaltinamojo teisės į įmanomai trumpiausią bylos procesą pažeidimas, o nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės mažinamos vienu aštuntadaliu, skiriant jiems septynerių metų laisvės atėmimo bausmes. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tokios bausmės nuteistiesiems paskyrimas atitinka bausmės paskirtį ir neprieštarauja teisingumo principui.

Apeliantas L. V. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti iš jo Policijos departamentui prie VRM patirtas ekstradicijos išlaidas. Iš bylos duomenų matyti, kad po nusikaltimo padarymo, po to, kai ikiteisminis tyrimas prieš L. V. ir A. M. buvo nutrauktas, jie išvyko iš Lietuvos Respublikos. 2011 m. kovo 16 d. atnaujinus ikiteisminį tyrimą ir policijos pareigūnams šių asmenų neradus, buvo paskelbta jų paieška, kuri vėliau tapo tarptautinė, ir jiems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Tai, jog L. V. ir A. M. į užsienį išvyko po to, kai ikiteisminis tyrimas prieš juos buvo nutrauktas, neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad jie į užsienį išvyko sąmoningai siekdami pasislėpti nuo baudžiamojo persekiojimo. Nors A. M. savo apeliaciniame skunde nesuformulavo konkretaus reikalavimo nepriteisti iš jo ekstradicijos išlaidų, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 5 dalimi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija turi teisę švelninti ir nuteistojo A. M. padėtį. Įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, kolegija sprendžia, kad A. M. ir L. V. ekstradicijos išlaidos šioje byloje nepripažintinos proceso išlaidomis. Kita vertus, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad N. M. nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpė iš karto po nusikaltimo padarymo, apie paskelbtą jo paiešką buvo žinoma jo artimiesiems, Vokietijos Federacinėje Respublikoje jis gyveno naudodamasis suklastotais asmens dokumentais, taigi, nuo ikiteisminio tyrimo slapstėsi sąmoningai. Dėl to N. M. ekstradicijos išlaidas pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino proceso išlaidomis ir jas priteisė Policijos departamento prie VRM naudai.

Apibendrindama kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų bei jų pagrindu teisingai nustatė faktines aplinkybes. Bylos duomenys patvirtina, kad nusikalstama veika padaryta L. V., A. M. ir N. M. tyčiniais veiksmais, kurie atitinka BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Tačiau teisėjų kolegijai konstatavus nuteistųjų teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 5 dalis) bei nusprendus nepripažinti proceso išlaidomis L. V. ir A. M. ekstradicijos išlaidų, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra keičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 ir 4 punktais,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 27 d. nuosprendį pakeisti:

L. V., pripažintam kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VII-1968 redakcija), paskirtą bausmę sumažinti vienu aštuntadaliu ir skirti jam septynerių metų laisvės atėmimo bausmę.

A. M., pripažintam kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VII-1968 redakcija), paskirtą bausmę sumažinti vienu aštuntadaliu ir skirti jam septynerių metų laisvės atėmimo bausmę.

N. M., pripažintam kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VII-1968 redakcija), paskirtą bausmę sumažinti vienu aštuntadaliu ir skirti jam septynerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria Policijos departamento prie VRM patirtos L. V. ir A. M. ekstradicijos išlaidos – 7 024,08 Lt /2 034,31 Eur (septyni tūkstančiai dvidešimt keturi litai 08 ct / du tūkstančiai trisdešimt keturi eurai 31 ct) ir 4 298,00 Lt / 1 244,79 Eur (keturi tūkstančiai du šimtai devyniasdešimt aštuoni litai / vienas tūkstantis du šimtai keturiasdešimt keturi eurai 79 ct) – pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš L. V. ir A. M..

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.