- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-12-18
- Bylos Nr.
- I-1038-283/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00139-2014-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irena Varžinskienė, Dalytė Zlatkuvienė, Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- Ž. V.
- Atsakovas
- Panevėžio miesto savivaldybės, Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, Panevėžio miesto savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos
- Advokatai
- Irmantas Tumas
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalytės Zlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Čekanauskienės ir Irenos Varžinskienės,
atsakovės ir atsakovės Panevėžio miesto savivaldybės atstovės Panevėžio miesto savivaldybės administracijos atstovams A. V. ir Z. R.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Ž. V. patikslintą skundą dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir turtinės žalos atlyginimo atsakovėms Panevėžio miesto savivaldybės administracijai ir Panevėžio miesto savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja Ž. V. 2014-03-25 skundu ir 2014-09-15 patikslintu skundu kreipėsi į administracinį teismą dėl administracinio sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir turtinės žalos atlyginimo. Pareiškėja 2014-09-15 patikslintame skunde galutinai suformulavo šiuos reikalavimus: 1) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybės administracija) Socialinės paramos skyriaus (toliau – ir Socialinės paramos skyrius) 2014 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuo jai nuo 2014-02-01 iki 2014-05-01 buvo nepaskirta socialinė pašalpa, įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją išmokėti pareiškėjai 1 053,00 Lt socialinės pašalpos; 2) įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybę, atstovaujamą Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, atlyginti 12 503,59 Lt turtinę žalą, susidariusią nuo 2011-01-01 iki 2014 m. sausio 31 d. Ž. V. savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad dėl pablogėjusios turtinės padėties nuo 2011 m. sausio mėnesio ji buvo priversta periodiškai kreiptis į Savivaldybės administraciją dėl socialinės pašalpos. Pareiškėja nurodė, kad Socialinės paramos skyrius savo sprendimus neskirti pareiškėjai socialinės pašalpos motyvuodavo tuo, kad pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimu patvirtintą santuokos nutraukimo pasekmių sutartį su ja gyvenančio nepilnamečio sūnaus R. Š. išlaikymui yra gavusi vienkartinę 45 500,00 Lt dydžio piniginę išmoką. Skundžiamu 2014 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), buvo nepatenkintas pareiškėjos prašymas skirti socialinę pašalpą už 2014 m. vasario mėn.- balandžio mėn.. Dėl to pareiškėjai buvo neišmokėta 1 053,00 Lt socialinės pašalpos suma. Be to, Ž. V. tvirtino, kad Socialinės paramos skyriuje ji keletą kartų buvo atkalbėta prašyti socialinės pašalpos, nurodant, kad neturi teisės į ją. Ž. V., pagrįsdama savo teisę į socialinę pašalpą, patikslintame skunde pateikė konkrečiais laikotarpiais gautų pajamų bei jai priklausančių socialinių pašalpų skaičiavimus ir nurodė, kad nuo 2011-01-01 iki 2013-12-31 dėl neteisėtų Socialinės paramos skyriaus sprendimų jai padaryta 12 503,59 Lt turtinės žalos. Šią žalą sudaro 1 300,00 Lt, sumokėtų už sūnaus G. V. lopšelį-darželį, 2 700 Lt - už sūnaus R. Š. pamokas Panevėžio muzikos mokyklos trimito klasėje, o likę 8 503, 59 Lt – negautų socialinių pašalpų suma. Ž. V. teigė, kad Socialinės paramos skyrius nepagrįstai 45 500,00 Lt sumą vertino kaip vienkartinę konkrečią pinigų sumą, vaiko tėvo R. Š. sumokėtą sūnaus išlaikymui. Tokią savo poziciją pareiškėja grindė tuo, kad ši suma buvo panaudota sumokėti už butą, kurį ji įsigijo, siekdama užtikrinti nepilnamečio vaiko gyvenimo sąlygas. Toks R. Š. perduotų piniginių lėšų panaudojimas atitiko santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygas. (1 t., b. l. 2-4; 188-192 b. l.). Teismo posėdžiuose Ž. V. bei jos atstovas advokatas I. Tumas, iš esmės pakartodami skunde ir patikslintame skunde nurodytus argumentus ir samprotavimus, remdamiesi juose išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, prašė tenkinti patikslintame skunde suformuluotus reikalavimus. Ž. V. atstovas advokatas I. Tumas papildomai paaiškino, kad pareiškėją, prašančią socialinės pašalpos, savo paaiškinimais klaidino Socialinės paramos skyriaus darbuotoja A. Š. Pareiškėja Ž. V. papildomai paaiškino, kad butą, kurio įsigijimui panaudojo iš R. Š. gautus pinigus, ji įsigijo dar iki teismui patvirtinant santuokos nutraukimo sutartį. Pareiškėjos vertinimu, šie 45 500 Lt yra nepilnamečiui vaikui skirtas išlaikymas turtu.
Atsiliepimas
Atsakovės Panevėžio miesto savivaldybė ir Panevėžio miesto savivaldybės administracija iš esmės analogiško turinio atsiliepimais prašė Ž. V. patikslinto skundo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus. Atsakovės atsiliepimuose detaliai išvardino prašymus-paraiškas, kuriais pareiškėja nuo 2011-01-01 iki 2014-02-25 kreipėsi į Socialinės paramos skyrių dėl socialinės pašalpos, nurodė Socialinės paramos skyriaus priimtus sprendimus ir pareiškėjai parengtus atsakymus, pateikė pareiškėjos pajamų apskaičiavimus. Atsakovės akcentavo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams asmenims įstatymo (toliau – Socialinės paramos įstatymas) 6 straipsniu, sprendžiant dėl Ž. V. prašymų-paraiškų, buvo vertinama, kokį turtą valdė pareiškėja, kokias pajamas konkrečiais laikotarpiais ji gaudavo, ar šios pajamos neviršijo valstybės remiamų pajamų, ar pareiškėja atitinka Socialinės paramos įstatymo 8 straipsnyje nustatytas sąlygas. Atsakovės teigė, kad pagal turto vertės normatyvą Ž. V. šeima turėjo teisę į socialinę paramą. Tačiau nustatant pareiškėjos gaunamas pajamas, buvo atsižvelgta į tai, kad ji pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimu patvirtintą santuokos nutraukimo pasekmių sutartį su ja gyvenančio nepilnamečio sūnaus R. išlaikymui buvo gavusi vienkartinę konkrečią 45 500,00 Lt sumą. Šios piniginės lėšos, vadovaujantis Socialinės paramos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu ir 8 dalimi, buvo įvertintos kaip vaikui išlaikyti skirtos lėšos (alimentai). Atsakovės pažymėjo, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėja apskritai neprašė skirti jai socialinės pašalpos, todėl Socialinės paramos skyrius neprivalėjo vertinti jos gaunamų pajamų, turto ir spręsti dėl teisės į socialinę pašalpą. Ž. V. 2014-02-25 prašymas skirti socialinę pašalpą buvo netenkintas 2014-02-25 Sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), nustačius, kad pareiškėjos pajamos 2013 m. lapkričio mėn.– 2014 m. sausio mėn. laikotarpiu buvo 1 674,68 Lt ir viršijo valstybės remiamas 1 050,00 Lt dydžio pajamas (1 t., 51-54; 2 t., 2-11). Teismo posėdžiuose Panevėžio miesto savivaldybės ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos atstovai A. V. ir Z. R., iš esmės remdamiesi atsiliepimų argumentais ir motyvais bei vadovaudamiesi juose pateiktu teisės normų aiškinimu, prašė Ž. V. reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus. Atsakovių atstovas A. V. papildomai paaiškino, kad Panevėžio miesto savivaldybėje asmuo, neturintis teisės į socialinę pašalpą, nėra atleidžiamas nuo mokėjimų už papildomą vaikų ugdymą ir mokėjimo už darželį-lopšelį. Atsakovių atstovai akcentavo, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimu patvirtintoje santuokos nutraukimo sutartyje yra aiškiai nurodyta, kad R. Š. vaiko išlaikymui perduoda konkrečią 45 500 Lt piniginių lėšų sumą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Bylos rašytinių dokumentų duomenys ir bylos proceso dalyvių paaiškinimai patvirtina, kad Ž. V. 2014-02-18 prašymu-paraiška Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į Socialinės paramos skyrių ir prašė skirti jai socialinę paramą nuo 2014-02-01 iki 2014-04-30 (1 t., 60 b. l.). Šiame prašyme-paraiškoje Ž. V. nurodė, kad ji gauna pinigines lėšas vaikui išlaikyti (12 punktas) bei patikslino, kad sūnaus G. išlaikymui skirtas pinigines lėšas už 2013 m. lapkričio ir gruodžio mėnesius gavo, o už 2014 m. sausio mėnesį negavo (1 t., 61 b. l.). Socialinės paramos skyrius, nustatęs, kad apskaičiuotos pareiškėjos pajamos viršija valstybės remiamų pajamų 350 Lt dydį vienam asmeniui, 2014-02-21 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) socialinės pašalpos Ž. V. neskyrė (1 t., b. l. 59). Pareiškėja, patikslinusi, kad ji pinigines lėšas sūnaus G. išlaikymui yra gavusi už 2013 m. lapkričio, gruodžio mėnesius ir 2014 m. sausio mėnesį, 2014-02-25 paaiškinimu prašė iš naujo nagrinėti jos 2014-02-18 pateiktą prašymą-paraišką Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 58). Socialinės paramos skyrius 2014-02-25 Sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjai socialinės pašalpos neskyrė, nustatęs, kad iki kreipimosi dienos pareiškėjos gautos 1 577,15 Lt pajamos viršijo valstybės remiamų pajamų dydį (1 t. , 47 b. l.). Be to, Socialinės paramos skyrius 2014-02-25 rašte Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl piniginės socialinės paramos“ Ž. V. pateikė informaciją apie priežastis, dėl kurių jai 2014 m. vasario 1 d. - balandžio 30 d. laikotarpiui neskiriama socialinė parama: pareiškėjos pajamos per mėnesį, įvertinus 2013 m. lapkričio, gruodžio mėnesiais ir 2014 m. sausio mėnesį gautas pajamas, sudarė 1 674,68 Lt, t. y. viršijo valstybės remiamų 1050,00 Lt (350,00 Lt x 3) pajamų dydį (1 t., 46 b. l.).
Be to, byloje nustatyta, kad Ž. V. su prašymais-paraiškomis skirti jai socialinę paramą į Socialinės paramos skyrių pradėjo kreiptis nuo 2011 m. sausio mėnesio. Tai patvirtina 2011 m. sausio mėn. - 2014 m. sausio mėn. laikotarpiu pareiškėjos parengti prašymai-paraiškos (1 t., 68-72, 73-77, 79-84, 85-91, 100-107, 109-114, 118-122, 123-127, 128-131, 134-138, 139-143, 152-158 b. l.). Spręsdamas dėl pareiškėjos prašymų-paraiškų, Socialinės paramos skyrius parengdavo išvadas dėl teisės į piniginę socialinę paramą (1 t., b. l. 78, 84, 108, 151, 157 b. l.) ir priimdavo sprendimus (1 t., 39, 40, 107, 117, 150 b. l.). Be to, Socialinis skyrius parengdavo atsakymus ir juos pateikdavo Ž. V. (1 t., 38, 41-45 b. l.). Tenkinant Ž. V. 2012-07-23 prašymą-paraišką Nr. (duomenys neskelbtini), Socialinės paramos skyriaus 2012-08-24 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2012-07-01 iki 2012-08-01 buvo paskirta 148,68 Lt socialinė pašalpa pareiškėjos nepilnamečiams vaikams (1 t., 100-106, 107 b. l.), o tenkinant 2012-10-15 pareiškėjos prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) , 2012-10-26 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2012-10-01 iki 2013-01-01 buvo paskirta socialinė pašalpa po 19,57 Lt pareiškėjai ir jos vaikams (1 t., 109-116, 117 b. l.).
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Ž. V. teisės 2011 m. sausio 1 d. – 2014 m. balandžio 30 d. laikotarpiu gauti Panevėžio miesto savivaldybės teikiamą piniginę socialinę paramą socialinės pašalpos forma.
Piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas nustato Socialinės paramos įstatymas. Ginčo laikotarpiu galiojo 2006 m. lapkričio 21 d. įstatymu Nr. X-916 išdėstytas Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymas, nuo 2012-01-01 galioja 2011-02-01 įstatymu Nr. XI-1772 išdėstytas Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems įstatymas. Nuo 2006-01-01 galiojusio Socialinės paramos įstatymo 5 straipsnio 2 punkte buvo nustatyta, kad šeima arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į socialinę pašalpą, jei kreipimosi metu atitinka visus šiame straipsnyje nurodytus reikalavimus: 1) nuosavybės teise turimo turto, nurodyto šio įstatymo 12 straipsnyje, vertė neviršija turto vertės normatyvo; 2) pajamos, nurodytos ir apskaičiuotos pagal šio įstatymo 15 ir 16 straipsnius, yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas šeimai arba vienam gyvenančiam asmeniui; 3) kiekvienas vyresnis kaip 18 metų šeimos narys, vienas gyvenantis asmuo arba vaikas nuo 16 iki 18 metų atitinka bent vieną iš šio įstatymo 7 straipsnyje nurodytų sąlygų. Pagal nuo 2012-01-01 įsigaliojusio Socialinės paramos įstatymo 6 straipsnį, bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į socialinę pašalpą, jeigu kreipimosi dėl socialinės pašalpos metu atitinka visus šiame straipsnyje nurodytus reikalavimus: 1) bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens nuosavybės teise turimo turto, nurodyto šio įstatymo 14 straipsnyje, vertė neviršija turto vertės normatyvo; 2) pajamos, nurodytos ir apskaičiuotos pagal šio įstatymo 17 ir 18 straipsnius, yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui; 3) kiekvienas vyresnis kaip 18 metų bendrai gyvenantis asmuo, vienas gyvenantis asmuo arba vaikas (įvaikis) nuo 16 iki 18 metų atitinka bent vieną iš šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų, kurioms esant bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą. Panevėžio miesto savivaldybėje ginčo laikotarpiu galiojo Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2010 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. 1-53-7 patvirtintas Piniginės socialinės paramos Panevėžio miesto nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims tvarkos aprašas bei 2012 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 1-195 ir 2013 m. spalio 10 d. sprendimu Nr.1-292 patvirtintas Piniginės socialinės paramos Panevėžio miesto nepasiturintiems gyventojams tvarkos aprašas. Šie teisės aktai viešai paskelbti Panevėžio miesto savivaldybės tinklalapyje adresu: http://www.panevezys.lt/aktai/.
Išanalizavus Socialinės paramos skyriaus parengtų 2011-03-30 rašto Nr. (duomenys neskelbtini), 2013-09-05 rašto Nr. (duomenys neskelbtini), 2013-09-13 rašto Nr. (duomenys neskelbtini), 2014-01-13 rašto Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 38, 43, 44, 45) turinį, daroma išvada, kad Socialinės paramos skyrius, sprendžiantis, ar Ž.V. turi teisę į socialinę pašalpą, apskaičiuodamas pareiškėjos gaunamas pajamas, atsižvelgdavo į tai, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. kovo 18 d. sprendimu patvirtino santuokos nutraukimo pasekmių nutartį, pagal kurią R. Š., buvęs pareiškėjos sutuoktinis, savo nepilnamečio sūnaus R. išlaikymui sumokėjo 45 500,00 Lt dydžio vienkartinę konkrečią pinigų sumą (1 t., 45 b. l.). Analogišką poziciją Savivaldybės administracija išdėstė ir į Ž. V. skundą bei patikslintą skundą pateiktuose atsiliepimuose (1 t., 51 b. l., 2 t., 2-11 b. l.). Pareiškėja tvirtino, kad ji iš sūnaus R. tėvo jokių nepilnamečio vaiko išlaikymui skirtų piniginių lėšų vienkartine išmoka ar periodiniais mokėjimais nėra gavusi, o pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimu patvirtintą santuokos nutraukimo pasekmių nutartį gauti 45 500 Lt yra nepilnamečio sūnaus išlaikymas turtu (1 t., 2-3, 188-189 b. l.). Taigi, atsižvelgus į ginčo šalių parengtuose procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus ir motyvus bei teismo posėdyje pateiktus proceso dalyvių paaiškinimus, daroma išvada, kad tarp proceso dalyvių yra kilęs ginčas, ar Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimu patvirtintoje santuokos nutraukimo pasekmių nutartyje nurodyta 45 500 Lt piniginių lėšų suma priskirtina prie pajamų, įskaitomų į visų bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gaunamas pajamas.
Nustatyta, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-1776-589/2010 dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru pareiškimu pagal pareiškėjų R. Š. ir Ž. Š. prašymą ir 2010 m. kovo 18 d. sprendimu šalių bendru sutikimu nutraukė pareiškėjų santuoką bei patvirtino santuokos nutraukimo pasekmių sutartį. Pagal šią sutartį, sutuoktinių R. Š. ir Ž. Š. nepilnamečio sūnaus R., gim. 2002-12-01, gyvenamoji vieta buvo nustatyta su Ž. Š. (sutarties 3 punktas), o jo tėvas R. Š. savo nepilnamečio sūnaus materialiniam išlaikymui privalėjo sumokėti 45 500,00 Lt dydžio vienkartinę konkrečią pinigų sumą (sutarties 4 punktas). Nepilnamečio vaiko tėvai susitarė dėl materialiniam išlaikymui skirtų pinigų mokėjimo termino ir tvarkos (1 t., 5-7 b. l.).
Žemesnės instancijos teismas
Vertindamas teismo sprendimu patvirtintos santuokos nutraukimo pasekmių sutarties dalį, kuria santuoką nutraukiantys sutuoktiniai susitarė dėl jų nepilnamečio vaiko išlaikymo, teismas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismine praktika, aiškinant teisės normas, reguliuojančias nepilnamečių vaikų išlaikymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai pabrėžia, kad visuotinai pripažinta kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi bei tėvų didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 1, 2 dalys). Nurodytas vaiko interesų viršenybės principas reiškia, kad tais atvejais, kai bendru tėvų susitarimu patvirtinamas jų gyvenimas skyrium arba nutraukiama santuoka, sutartyje tėvai privalo numatyti, kokiu būdu ir tvarka jie vykdys savo pareigas, susijusias su vaikų išlaikymu – išlaikymo dydį (CK 3.192 straipsnio 2 dalis), formą (CK 3.196 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai), mokėjimo terminus, pinigų pervedimo, atsiskaitymo už išlaikymo panaudojimą tvarką ir pan. Tokią sutartį teismas tvirtina, tik patikrinęs, ar sutarties sąlygos teisėtos, ar neprieštarauja viešajai tvarkai, iš esmės nepažeidžia sutuoktinių nepilnamečių vaikų ar vieno iš sutuoktinių teisių ir teisėtų interesų, ar išlaikymo dydis yra pakankamas, atsižvelgiant į vaiko poreikius ir tėvų turtinę padėtį, ar išlaikymo mokėjimas nesiejamas su tam tikromis sąlygomis. Tai reiškia, kad teismas turi pareigą įsitikinti, ar sutuoktinių sutarties sąlygos, kuriomis nustatomos pareigos, susijusios su vaikų išlaikymu, realiai užtikrina vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. Jeigu nustatomos tokios aplinkybės, kurios leidžia pagrįstai manyti, jog vaiko teisė į išlaikymą realiai nėra užtikrinama, teismas sutarties negali tvirtinti (CK 3.53 straipsnio 3, 4 dalys, 3.193 straipsnio 1 dalis). Parinkdamas išlaikymo formą, teismas yra įpareigotas vadovautis CK 3.196 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nustatančias, kad išlaikymas gali būti priteisiamas: 1) periodinėmis išmokomis; 2) vienkartine pinigų suma; 3) tam tikru turtu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad tuo atveju, jeigu išlaikymą teikti privalantis vienas iš tėvų yra mokus, išlaikymas kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis yra tinkamiausia išlaikymo forma, nes garantuoja nustatyto dydžio sumas vaiko išlaikymui kas mėnesį, taip užtikrinant jo kasdienių poreikių (maistui, aprangai, gyvenamajam būstui, sveikatai, mokslui, laisvalaikiui ir kt.) tenkinimą. Kitas išlaikymo formas - išlaikymą vienkartine pinigų suma, nekilnojamuoju ar kilnojamuoju turtu- teismas parenka, kai nustatoma, kad tėvo (motinos) gaunamos pajamos nepakankamos išlaikymo prievolės vykdymui užtikrinti. Esminis aspektas, kurį teismas įvertina, spręsdamas dėl priteistino išlaikymo formos, yra tas, kad parinkta išlaikymo forma labiausiai turi atitikti vaiko interesus (2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog CK normose įtvirtintas vaiko, kaip savarankiško teisės subjekto, statusas reiškia, kad tikruoju prievolinio išlaikymo teisinio santykio subjektu yra vaikas, t. y. išlaikymui gaunamas turtas ar lėšos yra vaiko nuosavybė, o tėvai turi tik tvarkymo teisę (uzufruktas). Remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu ir nepilnamečių vaikų išlaikymą reglamentuojančių teisės normų aiškinimu, daroma išvada, kad tėvų susitarimas dėl išlaikymo dydžio, formos, mokėjimo terminų ir pan. negali pažeisti nepilnamečio vaiko teisių į išlaikymą, užtikrinantį jo poreikių tenkinimą. Teismas, remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, sprendžia, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimu patvirtintos santuokos nutraukimo pasekmių sutarties 4 punkte yra vienareikšmiškai nustatyta, jog nepilnametis vaikas išlaikymą gauna viena iš CK 3.196 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų formų – konkrečia pinigų suma. Nurodytos santuokos nutraukimo pasekmių sutarties tekstas leidžia daryti išvadą, kad R. Š. ir pareiškėja, spręsdami dėl nepilnamečio sūnaus R. išlaikymo, aiškiai pasirinko vieną įstatymo nurodytą išlaikymo būdą, dėl jo susitarė ir aiškiai išreiškė tokią savo valią.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja Ž. V. 2010-01-26 pirkimo-pardavimo sutartimi, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), butą, esantį Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), įsigijo savo vardu ir asmeninės nuosavybės teisėmis (2 t., 47-50 b. l.). Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pareiškėja asmeninės nuosavybės teises į įsigytą butą Nekilnojamojo turto registre įregistravo 2010-02-05 (1 t., 8-9 b. l.). Atsižvelgus į nurodytus duomenis, daroma išvada, kad pareiškėjai ir R. Š. tariantis dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų, ją sudarant, teikiant tvirtinti ir ją tvirtinant teisme, Ž. V. jau buvo asmeninės nuosavybės teise įsigijusi butą. Teismas pažymi, kad nurodytos sutarties 4 punkte, kuriame pareiškėja ir R. Š. aptarė sūnaus R. išlaikymui skirtų 45 500,00 Lt panaudojimą, kalbama ne apie jau įsigytą butą, o apie ateityje įgyjamą butą. Teismas pažymi, kad santuokos nutraukimo pasekmių sutarties 5 punkte dėl pareiškėjos ir nepilnamečio vaiko išsiregistravimo iš buto, kuriame jie buvo deklaravę gyvenamąją vietą, nurodyta, kad šie asmenys gyvenamąją vietą deklaruos naujai įsigytame bute, kuris sutartyje nenurodytas, ar kitu adresu. Ž. V. pateiktais DNB banke esančios sąskaitos duomenimis, R. Š. santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje nurodytą 45 500,00 Lt sumą pareiškėjai, nepilnamečio vaiko motinai, pervedė 2010-03-25, 2010-03-26 ir 2010-04-21, t. y. po to, kai Ž. V. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo butą ir Nekilnojamojo turto registre įregistravo savo asmenines teises į jį. Kaip matyti iš sąskaitos išrašų, R. Š. nurodė, kad piniginės lėšos pervedamos, vykdant santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, ir yra skirtos sūnaus R. išlaikymui (2 t., 50-52 b. l.). Santuokos nutraukimo pasekmių sutarties 4 punkte yra nurodyta, kad nepilnamečio vaiko tėvo perduota konkreti pinigų suma gali būti išimtinai panaudota įsigyti gyvenamąjį būstą, tinkamą nepilnamečio vaiko ir jo motinos gyvenimui, o likusi suma - šiam būstui įrengti ir remontuoti. Teismo posėdyje pareiškėja Ž. V. nurodė, kad iš R. Š. gautas pinigines lėšas ji panaudojo sumokėti už įsigytą butą, ir tuo remdamasi tvirtino, jog taip įgyvendino nepilnamečio sūnaus R. teisę gauti išlaikymą turtu. Vertindamas tokius pareiškėjos teiginius, teismas atsižvelgia, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklaus aiškinimo, kad turto perdavimas vaikui reiškia tai, jog vaikų tėvas (motina) netenka tam tikro turto, o šio turto savininku tampa vaikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2006; 2010 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2010). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad išlaikymas priteisiant vaikui nuosavybės teise tam tikrą tėvo (motinos) turtą galimas tada, kai jis (ji) turi turto, kurį naudojant ar realizuojant būtų gaunamos pajamos vaikui išlaikyti ar kitaip būtų tenkinami vaiko poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2006; 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2011). Taigi, teismas sprendžia, kad vaiko išlaikymo būdas, kai vaikui priteisiamas tam tikras turtas, gali būti įgyvendinamas tik tuo atveju, kai išlaikymą privalantis teikti tėvas (motina) turi tam tikro turto, be to, šis turtas yra priteisiamas nepilnamečiui vaikui ir jis tampa šio turto savininku. Teismas, įvertinęs 2010-01-26 sudarytos buto pirkimo-pardavimo sutarties, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), bei Nekilnojamojo turto registro duomenis, daro vienareikšmišką išvadą, kad butą, esantį Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise įgijo ir vienasmeniškai valdo Ž. V. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu, teismas neturi pagrindo abejoti šio registro duomenimis apie Ž. V. nuosavybės teises į Nekilnojamojo turto registre įregistruotą nekilnojamąjį daiktą. Pareiškėja duomenų, patvirtinančių, kad ji neatlygintinai sūnui R. į šį butą perleido dalį nuosavybės teisių, proporcingą gautoms piniginėms lėšoms, nepateikė.
Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendžia, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimu patvirtintos santuokos nutraukimo pasekmių sutarties 4 punkte įtvirtinta nepilnamečio vaiko tėvų valia dėl nepilnamečiui vaikui teikiamo išlaikymo būdo negali būti aiškinama taip, kad R. Š. ir Ž. V. susitarė, jog nepilnametis vaikas jam priklausantį išlaikymą gaus nekilnojamuoju turto (jo dalimi). Teismas konstatuoja, kad, remiantis nurodytos santuokos nutraukimo pasekmių sutarties 4 punktu, Ž. V. su ja likusio gyventi nepilnamečio sūnaus R. išlaikymui yra gavusi konkrečią 45 500 Lt dydžio piniginių lėšų sumą.
Savivaldybės administracija atsiliepimuose, o jos atstovai ir teismo posėdyje nurodė, kad kiekvieną kartą nagrinėjant Ž. V. pateiktus prašymus-paraiškas skirti jai socialinę pašalpą ir sprendžiant dėl jos teisės į šios formos socialinę paramą, buvo apskaičiuojamos per Socialinės paramos įstatymo nurodytus laikotarpius pareiškėjos gaunamos pajamos, į kurias, vadovaujantis Socialinės paramos įstatymo 17 straipsnio 8 dalimi, buvo įtraukiama 351,90 Lt dydžio vaiko išlaikymui skirtų piniginių lėšų suma, apskaičiuota Socialinės paramos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies nustatyta tvarka (2 t., 3 b. l.). Socialinės paramos įstatymo 17 straipsnis nustato, kokios bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gaunamos įskaitomos, skiriant piniginę socialinę paramą, tarp jų – ir piniginės lėšos, gautos vaikui (įvaikiui) išlaikyti (alimentai) (1 dalies 10 punktas). To paties straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai vienas iš tėvų vaikui (įvaikiui) ar vaikams (įvaikiams) išlaikyti gauna teismo priteistą konkrečią pinigų sumą, vidutinė vaikui (įvaikiui) ar vaikams (įvaikiams) išlaikyti skirta suma per mėnesį apskaičiuojama gautą pinigų sumą padalijus iš mėnesių iki vaiko (įvaikio) pilnametystės skaičiaus. Remiantis tuo, kas buvo nurodyta, daroma išvada, kad Savivaldybės administracija į Ž. V. pajamas, apskaičiuojamas sprendžiant dėl jos teisės į socialinę pašalpą, įskaitydama vidutinę nepilnamečiui sūnui R. išlaikyti skirtą sumą per mėnesį, Socialinės paramos įstatymo nuostatų nepažeidė. Nagrinėjant bylą aplinkybių, leidžiančių pagrįstai abejoti Socialinės paramos skyriaus atliktais Ž. V. pajamų apskaičiavimais, nebuvo nustatyta. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Socialinės paramos skyrius, nagrinėdamas pareiškėjos prašymus-paraiškas skirti jai socialinę pašalpą, vertindavo tiek asmens pateiktus duomenis, tiek ir nustatyta tvarka gautus duomenis iš duomenų bazės SODRA, Lietuvos darbo biržos duomenų bazės ir kitus duomenis, patvirtintus nustatytos formos dokumentais (1 t., 65-66, 82-83,114, 132-133, 161-162 b. l.). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad Socialinės paramos skyriaus laikotarpiu nuo 2011-01-01 iki 2014-02-25 priimti sprendimai, tarp jų - ir ginčijamas 2014 m. vasario 25 d. Sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) neskirti Ž. V. socialinės pašalpos nuo 2014-02-01 iki 2014-05-01, buvo teisėti ir pagrįsti, nepažeidžiantys pareiškėjos teisių savivaldybių teikiamos piniginės socialinės paramos srityje. Dėl šios priežasties nėra pagrindo naikinti ginčijamą Sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir įpareigoti Savivaldybės administraciją išmokėti 1 053,00 Lt (304,97 Eur) socialinės pašalpos.
Be to, byloje nustatyta, kad iki 2014-03-25, kai Ž. V. skundu kreipėsi į administracinį teismą, pareiškėja į Savivaldybės administracija prašymais-paraiškomis skirti jai socialinę pašalpą 2011 metais kreipėsi 2011-01-31 ir 2011-02-04 (1 t., 73, 79 b. l.); 2012 metais – 2012-04-06, 2012-07-23, 2012-10-15 ( 1 t., 85, 100, 109 b. l.), 2013 metais – 2013-08-23 ( 1 t., 152 b. l.), o 2014 m. – 2014-01-14, 2014-02-18 (1 t., 60, 68 b. l.). Savivaldybės administracijos pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad šie pareiškėjos prašymai buvo išnagrinėti ir dėl jų priimti sprendimai. Pareiškėja 2013-01-24, 2014-03-29, 2013-04-23, 2013-05-29 ir 2014-01-14 prašymais-paraiškomis piniginei socialinei paramai gauti prašė jai skirti tik būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas (1 t., 68, 118, 128, 134, 139 b. l.), o 2012-04-26 prašymas-paraiška Nr. (duomenys neskelbtini) skirti socialinę pašalpą nuo 2014-04-01 iki 2014-06-30, tenkinant Ž. V. 2012-05-18 prašymą, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo nenagrinėtas ( 1 t., 85- 96, 97, 98). Ž. V. teigė, kad Socialinės paramos skyriaus darbuotoja A. Š., motyvuodama, kad pareiškėja neturi teisės į socialinę pašalpą, keletą kartų ją atkalbėjo rašyti prašymus skirti jai socialinę pašalpą. Teismo posėdyje kaip liudytoja apklausta A. Š., Socialinės paramos skyriaus socialinių išmokų specialistė, nurodė, kad ji iš Ž. V. priėmė 8 prašymus-paraiškas. Liudytoja patvirtino, kad jos priimtais 2013-01-24, 2013-04-23, 2013-05-29, 2014-01-14 prašymais-paraiškomis pareiškėja skirti socialinę pašalpą neprašė. Liudytoja nurodė, kad prašantis socialinės paramos asmuo savo ranka užpildo nustatytos formos prašymą-paraišką, savo nuožiūra padaro joje žymas ir pateikia informaciją, savo parašu patvirtina duomenų teisingumą. Liudytojos pareiga yra patikrinti duomenis apie asmenį SODROS, Lietuvos darbo biržos duomenų bazėse, atspausdinti šiuos, pridėti prie asmens prašymo-paraiškos ir perduoti tolimesnei kontrolei. Liudytoja teigė, kad atskirais atvejais, atlikusi pajamų apskaičiavimą, ji socialinės paramos prašantiems asmenims paaiškina jų galimybes gauti socialinę pašalpą. A. Š. teigė, kad ji nėra nurodžiusi Ž. V. neprašyti socialinės pašalpos, nes jos gaunamos pajamos viršija valstybės remiamas, kadangi ne liudytoja sprendžia socialinės pašalpos skyrimo klausimą. Tvirtino, kad pareiškėja prašymus-paraiškas pildė savo valia ir niekieno neįtakojama. Be to, liudytoja patvirtino, kad jai buvo žinoma, jog Ž. V. nepilnamečio sūnaus išlaikymui yra gavusi 45 500 Lt dydžio vienkartinę piniginių lėšų sumą, į kurią buvo atsižvelgiama, apskaičiuojant pareiškėjos pajamas.
Įvertinus išvardintas aplinkybes, daroma išvada, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtino pareiškėjos Ž. V. teiginio, kad ji Socialinės paramos skyriui prašymų-paraiškų skirti jai socialinę pašalpą neteikė atkalbėta šios institucijos darbuotojų. Teismas aplinkybių, leidžiančių pagrįstai abejoti liudytojos A. Š. parodymais kaip neobjektyviais, keliančiais abejonių, nepatikimais ir dėl to jais neremti daromų išvadų, nenustatė.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto, nepaisydama konkretaus savo darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės viešojo subjekto - savivaldybės - ypatumas lemia civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi viešoji civilinė atsakomybė atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: savivaldybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos, kildinamos iš vietos savivaldybės institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, tik nustačius aukščiau paminėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima. Tam, kad būtų konstatuoti CK 6.271 straipsnyje nurodyti savivaldybės valdžios institucijų neteisėti aktai, būtina nustatyti, jog vietos savivaldybės valdžios institucijos ar jų tarnautojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Apibendrinus byloje nustatytas faktines aplinkybes ir įvertinus jas patvirtinančių įrodymų visetą, konstatuojama, kad nagrinėjant bylą, nenustatyta, jog Panevėžio miesto savivaldybės administracija ir jos struktūrinis padalinys Socialinės paramos skyrius ar šių institucijų darbuotojai, 2011-01-01-2014-02-28 laikotarpiu priimdami Ž. V. prašymus-paraiškas skirti jai socialinę pašalpą, nagrinėdami juos ir priimdami sprendimus dėl socialinės pašalpos, būtų pažeidę teisės aktus, reglamentuojančius piniginės socialinės paramos skyrimą. Nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų vietos savivaldybės viešajai atsakomybei kilti, daroma išvada, kad reikalavimas atlyginti 12 503,59 Lt (3 621,29 Eur) turtinę žalą yra nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 149 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjos Ž. V. patikslintą skundą dėl administracinio akto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir turtinės žalos atlyginimo atsakovėms Panevėžio miesto savivaldybei ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijai atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.