Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir nuteista laisvės atėmimu vienuolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. nuteista už tai, kad 2010 m. sausio 6 d., apie 14 val. Natkiškių kaime, Pagėgių savivaldybėje, savo namuose, dėl asmeninių nesutarimų kilusio konflikto metu, apsvaigusi nuo alkoholio, smogdama buitinės paskirties peiliu vieną kartą sutuoktiniui V. B. į nugaros kairiąją pusę, padarė durtai pjautą žaizdą kairiojo peties užpakaliniame paviršiuje, dėl to įvyko ūmus nukraujavimas į išorę. Taip V. B. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, kuris yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su mirtimi, nes 2010 m. sausio 6 d., 20.20 val. nukentėjusysis V. B. nuo patirto sužalojimo mirė. Tokiu būdu D. B. nužudė savo sutuoktinį V. B. .

Teismo posėdžio metu nuteistoji D. B. ir jos gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios D. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Klaipėdos apygardos teismas visapusiškai ištyrė nuteistajai D. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos sudėties, jos kaltės padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 2 d. 3 p., pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, ką nepagrįstai nuteistoji ginčija apeliaciniame skunde, taip pat D. B. teismas paskyrė tinkamą bausmę.

Kaip matyti iš nuteistosios D. B. apeliacinio skundo turinio, ji neneigia tyčia mirtinai peiliu sužalojusi savo vyrą V. B. , tačiau nesutinka su jos nusikalstamos veikos kvalifikavimu bei paskirta aiškiai per griežta bausme. Nuteistosios D. B. kaltė padarius nusikalstamus veiksmus įrodyta jos pačios parodymais, nukentėjusiojo V. B. (t. 2, b. l. 43), liudytojų R. V. (t. 2, b. l. 71), R. M. (t. 2, b. l. 72) parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolo duomenimis (t. 1, b. l. 4-8), teismo medicinos specialisto išvadomis (t. 1, b. l. 27-29, 31) bei kitais išsamiais teismo nuosprendyje aptartais įrodymais.

Nuteistoji apeliaciniame skunde nurodo, kad sudavė smūgį peiliu nukentėjusiajam besigindama nuo pastarojo užpuolimo ir pavartoto fizinio smurto, t. y. būdama būtinosios ginties situacijoje bei labai susijaudinusi dėl tokio sutuoktinio elgesio. Kolegijos manymu, šie nuteistosios apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Baudžiamojo įstatymo prasme, asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pavojingas kėsinimasis, nuo kurio tenka gintis būtinosios ginties atveju, turi būti realus bei akivaizdus. Taigi, šiuo atveju sprendžiant klausimą, ar nuteistojo D. B. nužudydama V. B. neperžengė būtinosios ginties ribų ar jas peržengė, būtina išsiaiškinti, ar tarpusavio konflikto metu tarp jų buvo kilusi būtinosios ginties situacija, ar nukentėjusysis pradėjo tiesiogiai gresiantį pavojingą, akivaizdų ir realų kėsinimąsi į nuteistosios sveikatą ar gyvybę. Jei kėsinimasis buvo, tai koks tokio kėsinimosi pobūdis ir pavojingumas ir ar panaudotos gynybos priemonės atitinka šį kėsinimąsi. Tai nurodoma ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 ,,Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 5 p.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai aptarė faktines baudžiamosios bylos aplinkybes, kurios patvirtina, kad realaus pavojingo kėsinimosi į nuteistosios D. B. sveikatą ar gyvybę nebuvo ir teisingai nustatė, jog nėra teisinio pagrindo vertinti nuteistosios veiksmus esant būtinosios ginties situacijoje ar būtinosios ginties ribų peržengimą.

Nuteistoji D. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad įvykio dieną, jai su nukentėjusiuoju begeriant alų, kilus eiliniam tarpusavio konfliktui, nukentėjusysis V. B. nuvertė nuteistąją ant lovos ir pradėjo smaugti. D. B. nustūmė nukentėjusįjį nuo savęs ir bėgo link virtuvės. Kadangi V. B. ją vijosi, todėl nuteistoji sugriebė nuo spintelės peilį ir sudavė besivejančiam nukentėjusiajam peiliu. Kur pataikė nematė, tik vėliau pastebėjo, jog sužalojo sutuoktinį ir kvietė greitąją medicinos pagalbą. Tačiau tiksliai visų įvykio aplinkybių neprisimena. Kolegijos manymu, apygardos teismas pagrįstai tokius nuteistosios aiškinimus vertino kritiškai. Nors nuteistoji D. B. nurodo, kad konflikto metu nukentėjusysis jos atžvilgiu vartojo fizinį smurtą, smaugė, tačiau objektyvių tai patvirtinančių duomenų byloje nenustatyta. Iš teismo medicinos specialisto išvados seka, kad kitą dieną apžiūrėjus D. B. kūną, sužalojimų nekonstatuota (t.1,b. l. 34). Be to, nuteistoji apklausta apeliacinės instancijos teisme parodė, kad įvykio dieną buvo eilinis konfliktas, V. B. ir anksčiau ne vieną kartą buvo suspaudęs kaklą, tačiau nieko neįvykdavo. Taigi, nukentėjusiajai toks panaudoto smurto pobūdis nebuvo netikėtas. Be to, byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis konflikto metu, būdamas neįgalus dėl sužalotos rankos, naudotų kokius nors daiktus ar įrankius kūnui sužaloti, kas leistų nuteistajai pagrįstai manyti apie gresiantį pavojingą kėsinimąsi. Tokių aplinkybių nenurodė ir pati nuteistoji D. B. . Tuo tarpu, teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad nukentėjusiojo V. B. mirtis įvyko nuo nukraujavimo ir durtai-pjautos žaizdos nugaros kairėje pusėje. Taigi, kolegijos manymu, apygardos teismas tinkamai nustatęs ir įvertinęs faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistajai D. B. smogiant peiliu nukentėjusiajam nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija. Byloje nėra surinkta objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kad konflikto metu nuteistajai D. B. grėstų realus pavojus jos gyvybei ir sveikatai dėl ko ji būtų priversta panaudoti peilį. Todėl nėra teisinio pagrindo taikyti nuteistosios atžvilgiu BK 28 str. nuostatas. Nenustačius būtinosios ginties situacijos, nėra pagrindo nuteistosios D. B. veiksmus vertinti kaip būtinosios ginties ribų peržengimą.

Taip pat, kolegijos manymu, įvertinus anksčiau aptartas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, atmetami nuteistosios D. B. apeliacinio skundo argumentai, kad ji šią nusikalstamą veiką padarė staiga labai susijaudinusi dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio nukentėjusiojo V. B. poelgio (BK 130 str.). Be minėtų aplinkybių, svarstant klausimą ar nuteistoji D. B. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo staiga didžiai susijaudinusi dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų, kolegijos manymu, atkreiptinas dėmesys ir į kitas esmines bylos aplinkybes, reikšmingas tinkamam šio klausimo išsprendimui. Kaip nustatyta baudžiamosios bylos medžiaga, sutuoktiniai B. dažnai girtaudavo, išgertuvių metu nuolat kildavo konfliktai, vienas kito atžvilgiu vartodavo smurtą. Tai patvirtina pati nuteistoji D. B. , liudytojai R. V. , R. M. , V. D. , A. M. , E. R. G. . Iš seniūnijos charakteristikos matyti, kad D. B. charakterizuojama neigiamai. Nurodoma, kad B. šeima įtraukta į seniūnijos socialinės rizikos šeimų sąrašą dėl girtuokliavimo ir dėl D. B. amoralaus elgesio, išgėrusi pasižymi agresyviu elgesiu, kilus konfliktui dažnai grasindavo įvairiu susidorojimu (t. 1, b. l. 161). Be to, iš minėtų liudytojų parodymų matyti, kad ir pats nukentėjusysis išgėręs linkęs konfliktuoti. Apygardos teismas šią aplinkybę taip pat tinkamai įvertino, svarstydamas nuteistosios veikos kvalifikavimo klausimą, kas nepagrįstai ginčijama D. B. apeliaciniame skunde. Iš teismo medicinos specialisto išvadų matyti, kad nukentėjusiojo V. B. kraujuje rasta 2,55 prom. etilo alkoholio (t. 1, b. l. 32), o nuteistajai D. B. alkotesteriu nustatytas 2,06 promilių girtumas (t. 1, b. l. 121). Taigi, kolegijos manymu, įvertinus nuteistosios D. B. ir jos sutuoktinio V. B. gyvenimo būdą, jų elgesį ankstesnių konfliktų metu, tarpusavio santykių aiškinimasi naudojant fizinį smurtą, įvykio metu kilusi situacija nuteistajai D. B. nebuvo koks nors išskirtinis atvejis, kuris sukeltų nuteistajai tokią staigią netikėtą reakciją, ir būtų nulėmęs sunkių padarinių atsiradimą, t. y. smurto panaudojimą prieš nukentėjusįjį, ko pasėkoje buvo nužudytas nukentėjusysis V. B. . Šiuo atveju nuteistoji D. B. nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 2 d. 3 p., padarė buitinio konflikto metu girtaujant su nukentėjusiuoju V. B. bei aiškinantis tarpusavio santykius, todėl nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, kad įvykio metu nuteistoji buvo staiga didžiai susijaudinusi dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų (kasacinės bylos Nr. 2K-207/2010, Nr. 2K-326/2008).

Tuo pačiu nepagrįstas nuteistosios D. B. apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas jai skirti psichiatrijos-psichologijos ekspertizę. Baudžiamoje byloje yra pažyma, kad D. B. psichiatro įskaitoje neįrašyta. Bylos duomenimis nustatyta, kad liudytojai betarpiškai bendravę prieš įvykį ir po įvykio su nuteistąja D. B. nepastebėjo jos elgesyje ko nors neįprasto, D. B. psichinė ir psichologinė būklė jiems nesukėlė kokių nors abejonių dėl jos elgesio adekvatumo, aplinkos suvokimo. Taigi, kolegijos manymu, byloje nėra kokių nors objektyvių duomenų, kurie sukeltų abejonių dėl jos psichinės ir psichologinės būklės nusikalstamos veikos padarymo metu ir dėl to reikėtų skirti psichiatrijos-psichologijos ekspertizę. Be to ir pati nuteistoji apeliaciniame skunde nenurodė dėl kokių konkrečių priežasčių jai reikėtų skirti tokio pobūdžio ekspertizę ir kokius klausimus reikėtų aiškintis. Beje, šis klausimas taip pat buvo išspręstas apeliacinės instancijos teismo posėdyje svarstant klausimą dėl būtinumo šioje byloje atlikti įrodymų tyrimą.

Nuteistoji apeliaciniu skundu prašo jos nusikalstamą veiką iš kvalifikuoto nužudymo (BK 129 str. 2 d. 3 p.) perkvalifikuoti į BK 135 str. 2 d. (tyčinis sunkus sveikatos sutrikdymas), nes ji nukentėjusiojo V. B. nenorėjo nužudyti, be to jai kelia abejonių, ar nukentėjusiajam buvo suteikta savalaikė ir kvalifikuota medicininė pagalba, kadangi V. B. mirė praėjus šešioms valandoms po įvykio. Šie nuteistosios apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Siekiant išsiaiškinti nuteistosios apeliaciniame skunde keliamas abejones dėl nukentėjusiajam V. B. savalaikės ir kvalifikuotos medicininės pagalbos suteikimo, apeliacinės instancijos teismas išsireikalavo V. B. medicininius dokumentus (VšĮ Tauragės ligoninės V. B. ligos istorija, išrašas iš VšĮ Pagėgių pirminės sveikatos priežiūros centro, VšĮ Tauragės rajono pirminės sveikatos priežiūros centro V. B. ligos istorija). Teismo posėdžio metu apklaustas teismo medicinos ekspertas A. G. , susipažinęs su minėta medicinine dokumentacija, konstatavo, kad nukentėjusiajam V. B. buvo suteikta savalaikė ir kvalifikuota medicininė pagalba. V. B. mirė dėl nukraujavimo iš durtos-pjautos žaizdos nugaros kairėje pusėje, žaizda galėjo būti padaryta duriamu-pjaunamu įrankiu – peiliu. Taigi, byloje nustatyta, kad tarp nuteistosios D. B. suduoto smūgio peiliu bei nukentėjusiajam padaryto sužalojimo ir nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 2004 m. birželio 18 d.nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4 p. nurodoma, kad atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkami gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti.

Nors nuteistoji nurodo, kad suduodama smūgį peiliu nenorėjo nukentėjusiojo sužaloti ar nužudyti, tačiau, kolegijos manymu, apygardos teismas, tinkamai įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visetą bei teisingai nustatęs faktines įvykio aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistoji D. B. tarpusavio konflikto su sutuoktiniu V. B. metu, veikdama netiesiogine tyčia, smogė peiliu nukentėjusiajam V. B. į gyvybiškai svarbią kūno dalį, suprato, kad savo veiksmais kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, numatė, kad tokiais savo veiksmais gali atimti gyvybę ir nors nenorėjo atimti gyvybę, bet sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti, tokiu būdu nuteistoji D. B. tyčia nužudė V. B. , t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 2 d. 3 p.

Apygardos teismas nuteistajai D. B. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 str. 2 d. 3 p., padarymą paskyrė tinkamą bausmę, kas nepagrįstai ginčijama nuteistosios apeliaciniame skunde.

Klaipėdos apygardos teismas skirdamas nuteistajai terminuotą laisvės atėmimo bausmę atsižvelgė į nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistosios asmenybę, jos atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes bei kitas reikšmingas aplinkybes ir laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistoji D. B. padarė labai sunkų nusikaltimą t. y. kvalifikuotą tyčinį nužudymą (BK 129 str. 2 d. 3 p.), kas sukėlė negrįžtamus padarinius. Kaip asmenybė D. B. charakterizuojama patenkinamai, dažnai girtuokliaujanti, triukšmaujanti, seniūnijoje ne kartą gauti nusiskundimai dėl D. B. amoralaus elgesio, agresijos aplinkinių atžvilgiu. Apygardos teismas pagrįstai pripažino jos atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką padarė apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 str. 9 p.), bei jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad ji prisipažino ir gailisi padariusi nusikaltimą (BK 59 str. 2 p.). Taip pat apygardos teismas įvertinęs tai, kad nuteistoji augina nepilnametį vaiką, po nukentėjusiojo sužalojimo nebuvo abejinga sukeltiems padariniams, rūpinosi greitosios medicinos pagalbos iškvietimu, nuteistajai D. B. paskyrė laisvės atėmimo bausmę mažesnę, negu sankcijoje numatytos bausmės vidurkis už šios nusikalstamos veikos padarymą (BK 129 str. 2 d. 3 p.).

Kolegijos manymu, šioje byloje nėra teisinio pagrindo tenkinti nuteistosios D. B. apeliaciniame skunde išdėstyto prašymo pripažinti jos atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 str. 1 d. 1 p. (suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių), BK 59 str. 1 d. 6 p. (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys), BK 59 str. 1 d. 10 p. (veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai), BK 59 str. 1 d. 2 p. (prisipažino ir nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo).

Apygardos teismas, skirdamas nuteistajai D. B. bausmę, atsižvelgė į tai, kad po nukentėjusiojo sužalojimo ji nebuvo abejinga sukeltiems padariniams, rūpinosi medicinos pagalbos iškvietimu. Tačiau, kolegijos manymu, apygardos teismas pagrįstai nerado pakankamo pagrindo pripažinti tai D. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 1 p.). Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistoji po konflikto pati net nesugebėjo iškviesti greitosios medicinos pagalbos, ji tik rūpinosi tokios pagalbos iškvietimu, pati nukentėjusiajam pirmos medicininės pagalbos nesuteikė, kraujavimo nestabdė.

Taip pat, kolegijos manymu, nėra teisinio pagrindo pripažinti nuteistosios atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 6 p. (provokuojantis nukentėjusiojo elgesys). Vadovaujantis susiklosčiusia teismų praktika, sprendžiant ar veikos padarymai turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys, paprastai atsižvelgiama į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką, kitokie pavojingi veiksmai ir pan.). Kaip nustatyta byloje, nuteistoji D. B. sutuoktinį sužalojo girtaujant, kilus tarpusavio konfliktui. Taip pat nustatyta, kad jie dažnai girtaudavo, o kilusius tarpusavio konfliktus spręsdavo naudodami fizinį smurtą. Todėl įvykio dieną kilusi situacija buvo įprastinė šioje šeimoje, apspręsta jų gyvenimo būdo. Apygardos teismas pagrįstai nepripažino nuteistosios atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 6 p. Dėl aukščiau minėtų motyvų apygardos teismas taip pat pagrįstai nepripažino nuteistosios D. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 10 p. - veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai.

Nuteistoji apeliaciniu skundu prašo pripažinti jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad ji prisipažino ir nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Tuo tarpu, kaip matyti iš apygardos teismo nuosprendžio, teismas šią aplinkybę pripažino nuteistosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe, todėl šis apeliacinio skundo argumentas neaptarinėjamas.

Atmetamas nuteistosios D. B. apeliacinio skundo prašymas jos atžvilgiu taikyti BK 62 str. 1 d. nuostatas ir skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė, taikant BK 62 str. 1 d., gali būti paskirta tik tada, kai nustatoma BK 62 str. 1 d. nurodytų sąlygų visuma. Viena iš sąlygų, sudarančių reikalingą visumą yra ta, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo turi pats savo noru atvykti ar pranešti apie padarytą nusikalstamą veiką. Baudžiamoje byloje tokių duomenų nėra. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnams apie padarytą nusikalstamą veiką tapo žinoma nukentėjusįjį V. B. atvežus į Tauragės ligoninę su durtine žaizda (t. 1, b. l. 3). Iš Tauragės apskrities VPK Pagėgių PK tyrėjo D. D. tarnybinio pranešimo matyti, kad nukentėjusįjį V. B. atvežus į ligoninę, pareigūnai norėjo apie įvykio aplinkybes apklausti pastarojo žmoną D. B. , tačiau pastaroji buvo neblaivi bei nesant galimybių atlikti procesinių veiksmų nuteistoji buvo patalpinta į laikino sulaikymo kamerą iki išblaivėjimo. D. B. buvo nustatytas 2,06 prom. girtumo laipsnis (t. 1, b. l. 120). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad BK 62 str. taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Kolegijos manymu, nuteistosios D. B. atžvilgiu nėra pagrindo taikyti BK 62 str. 1 d. nuostatų.

Įvertinusi visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuteistajai D. B. paskirta terminuota laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, jos rūšis ir dydis atitinka BK VIII skyriuje numatytus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, kitas skyriuje esančias bausmių skyrimo taisykles ir nėra aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima paskirti švelnesnę bausmę.

Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutari a:

nuteistosios D. B. apeliacinį skundą atmesti.