Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Albino Sirvydžio, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. Š. ir jo gynėjo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžiu P. Š. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal BK 132 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams.

Iš P. Š. priteista Valstybinės ligonių kasai 8300,91 Lt ir 462,88 Lt proceso išlaidų valstybei.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nuosprendis pakeistas: panaikinus nuosprendžio dalį, kuria P. Š. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį bei 132 straipsnio 1 dalį, P. Š. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu penkeriems metams.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. Š. nuteistas už tai, kad tyčia nužudė Z. Š., būtent: 2007 m. birželio 1 d. vakare, tikslesnis laikas nenustatytas, savo namuose, esančiuose Palangoje, (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto su žmona Z. Š. metu tyčia rankomis sudavė jai du smūgius į veidą, padarydamas poodines kraujosruvas dešiniajame antakyje ir dešiniajame viršutiniame akies voke, kairės akies abiejuose vokuose ir kairiajame skruoste, sukėlusius sunkų sveikatos sutrikdymą – galvos smegenų sumušimą ir kraujo išsiliejimą kaukolės smegeninėje ertmėje, taip pat vieną smūgį į dešinį šoną, padarydamas poodinę kraujosruvą dešiniajame krūtinės šone ties pažastimi, atitinkančią nežymaus sveikatos sutrikdymo mastą. Toliau konfliktuodamas su Z. Š., 2007 m. birželio 4 d., apie 22 val., toje pačioje vietoje du kartus ranka sudavė Z. Š. į kairę plaštaką, laikė suspaudęs už rankų, padarydamas dvi poodines kraujosruvas kairės plaštakos užpakaliniame paviršiuje, smulkius paviršinius odos nubrozdinimus – nudrėskimus kaktos kairėje pusėje, nubrozdinimus dešinės alkūnės užpakaliniame paviršiuje, daugybines smulkias poodines kraujosruvas abiejuose dilbiuose, atitinkančius nežymaus sveikatos sutrikdymo mastą. Taip P. Š. tyčia sunkiai sutrikdė Z. Š. sveikatą, nuo to išsiliejusiam po smegenų dangalais kraujui suspaudus smegenis ir išsivysčius ilgalaikei galvos smegenų komai ji 2007 m. birželio 16 d. 3.02 val. ligoninėje mirė.

Kasaciniu skundu nuteistasis P. Š. bei jo gynėjas prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 4 d. nuosprendį pakeisti – padarytą nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 130 straipsnį ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 straipsnį tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo asmens poelgis. Pagal teismų praktiką tarp staiga kilusio susijaudinimo ir kaltininko veiksmų turi praeiti labai nedaug laiko, t. y. atsakas turi būti iš karto po neteisėtų ar itin įžeidžiančių nukentėjusiojo veiksmų, nes fiziologinio afekto būsena tęsiasi labai trumpą laiką. Didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, o prireikus skiriama teismo psichologinė, psichologinė–psichiatrinė ar kitokia ekspertizė. Teismas, spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, atsižvelgia į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 24 punktas). Tokių aplinkybių ir sąlygų šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta. Teismas nustatė, kad sutuoktiniai Z. ir P. Š. piktnaudžiavo alkoholiu ir nuolat tarpusavyje konfliktuodavo, abu nevengdavo smurtauti. Nusikaltimą P. Š. padarė taip pat apsvaigęs nuo alkoholio. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis P. Š. mušė Z. Š. ne tik 2007 m. birželio 1 d., bet ir 2007 m. birželio 4 d., t. y. jo smurtiniai veiksmai nebuvo vienkartinis staigus atsakas į neteisėtą nukentėjusiosios poelgį, o tai fiziologinio afekto būsenai nebūdinga. Duomenų, kad konflikto su žmona metu P. Š. būtų staiga labai susijaudinęs, nėra, to bylos nagrinėjimo metu nenurodė ir pats nuteistasis. Be to, P. Š. buvo atlikta teismo psichologinė-psichiatrinė ekspertizė, kuri nustatė jam organinį asmenybės sutrikimą dėl žalingo alkoholio poveikio, tačiau padarė išvadą, kad P. Š. nusikaltimo padarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, nes lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo ir nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenos. Įvertinęs visas bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nėra pagrindo kvalifikuoti P. Š. veiksmų pagal BK 130 straipsnį, nes darydamas nusikaltimą jis nebuvo fiziologinio afekto būsenos. Pažymėtina, kad, priešingai nei teigia kasatoriai, klausimas dėl šios aplinkybės ir veikos kvalifikavimo pagal BK 130 straipsnį apeliacinės instancijos teisme buvo sprendžiamas ir tai matyti iš šio teismo nuosprendyje išdėstytų argumentų. Beje, patys kasatoriai šio klausimo (dėl aplinkybės, kad nusikalstamą veiką P. Š. galėjo padaryti staiga labai susijaudinęs dėl nukentėjusiosios Z. Š. neteisėtų veiksmų) nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nekėlė.

Kasatorių argumentai dėl P. Š. padarytos nusikalstamo veikos kvalifikavimo pagal BK 132 straipsnį taip pat yra nepagrįsti. Byloje nustatyta, (ir kasatoriai to neginčija), kad nukentėjusiosios Z. Š. tiesioginė mirties priežastis buvo nuteistojo P. Š. tyčiniais veiksmais (smūgiais į galvą) jai padarytas sveikatos sutrikdymas. Žalingi padariniai šiuo atveju buvo ne atsitiktiniai, o dėsningi, nes tarp P. Š. tyčinių veiksmų ir tų padarinių nebuvo įsiterpęs joks kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos nukentėjusiosios mirčiai. Iš bylos aplinkybių matyti, kad nuteistasis nukentėjusiajai sudavė smūgius kumščiu į galvą į gyvybiškai svarbią kūno dalį bei kitas kūno vietas, smūgius sudavė tyčia, sąmoningai, žinodamas, kad ji yra silpnos sveikatos ir senyvo amžiaus. Pats, turėdamas didelę gyvenimo patirtį ir gerai žinodamas savo žmonos sveikatos būklę, neabejotinai suprato, kad tokiais savo veiksmais kelia pavojų ne tik Z. Š. sveikatai, bet ir jos gyvybei, bei numatė, kad dėl jo veiksmų gali kilti tokios žalingos pasekmės, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido joms atsirasti. Įvertinęs visas bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, kad P. Š. nužudė Z. Š., veikdamas netiesiogine tyčia, todėl jo padaryta nusikalstama veika yra teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Bausmė kasatoriui P. Š. taip pat paskirta tinkamai, nepažeidžiant BK 54 straipsnio nuostatų ir atsižvelgus į visas reikšmingas bausmės individualizavimui bylos aplinkybes. BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė. Nuteistajam paskirta minimali BK 129 straipsnio 1 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė. Skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatorių prašymą padarytą nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 130 straipsnį ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

Dėl kasatoriaus prašymo taikyti BK 130 straipsnį

Pagal BK 130 straipsnį atsako tas, kas nužudė žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio.

Kasacinės instancijos teismas ne kartą savo nutartyse yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ yra išaiškinta, kad BK 130 straipsnis taikomas tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Ši būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė–psichiatrinė ar kitokia ekspertizė. Neteisėtas asmens poelgis – tai bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali reikštis kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą (tyčia ar dėl neatsargumo), smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kitaip. Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas atsižvelgia į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes.

Kasatorių argumentai, kuriais remiantis prašoma apeliacinės instancijos teismo nuosprendį pakeisti – P. Š. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) perkvalifikuoti į BK 130 straipsnį, atmestini.

Byloje nustatyta, kad Z. Š. mirties priežastis – patirta sunki galvos trauma: nuo stipraus galvos sumušimo trūkus galvos smegenų kraujagyslei išsiliejo kraujas po galvos smegenų dangalais, tai sukėlė smegenų komą ir nukentėjusioji mirė. Byloje nustatyta, kad P. Š. nukentėjusiajai sužalojimus, buvusius jos mirties priežastimi, padarė tyčiniais veiksmais – tarpusavio konflikto metu ją mušdamas, suduodamas rankomis smūgius į galvą. Pagal specialisto išvadas, kuriomis rėmėsi teismai ir kurių kasatoriai net neginčija, nukentėjusiosios patirtas traumuojantis poveikis į galvą buvo pakankamai stiprus, nes trūko galvos gilumoje, t. y. kaukolės viduje, o ne paviršiuje esanti smegenų kraujagyslė. Byloje duomenų, kurie būtų pagrindas pripažinti, kad P. Š. mirtį sukėlusius sužalojimus Z. Š. padarė būdamas staiga labai susijaudinęs dėl jos neteisėto ar itin įžeidžiančio poelgio, nėra. Ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme P. Š. apskritai neigė mušęs Z. Š. ir kėlė versiją, kad ji pati galėjo pargriūti ir susižaloti (ši versija teismų sprendimuose motyvuotai atmesta). Byloje nustatyta, kad sutuoktiniai Z. ir P. Š. abu piktnaudžiavo alkoholiu ir tarpusavyje konfliktavo. Nusikaltimą P. Š. padarė taip pat apsvaigęs nuo alkoholio. Z. Š. buvo mušama ne tik 2007 m. birželio 1 d., bet ir 2007 m. birželio 4 d.; tą patį vakarą neblaiviam ir agresyviai besielgiančiam P. Š. sutramdyti buvo iškviesta policija. Teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės akte konstatuota, kad P. Š. lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu neserga ir nesirgo. Jam nustatytas organinis asmenybės sutrikimas, žalingas alkoholio vartojimas, o tai netrukdo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad P. Š. prieš Z. Š. smurtą (sukėlusį padarinius – Z. Š. mirtį) naudojo nebūdamas fiziologinio afekto būsenos. Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniu skundu nuteistasis P. Š. neprašė taikyti jam BK 130 straipsnį. Apeliaciniu skundu buvo prašoma pripažinti, kad jo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiosios elgesys, t. y. nustatyti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, be to, pripažinti atsakomybę lengvinančia BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą aplinkybę bei taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiosios elgesys, ir tai pripažino P. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tokį sprendimą teismas iš esmės motyvavo tuo, kad Z. Š., būdama valdingo būdo ir disponuodama P. Š. pinigais, žinodama, kad būdamas neblaivus jis yra agresyvus, atsisakė jam duoti pinigų alui nusipirkti, be to, trenkė šlepete, o tai P. Š. suerzino ir paskatino vartoti smurtą. Atsakomybę lengvinanti aplinkybė turi reikšmę individualizuojant bausmę ir į ją, skirdamas bausmę, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė.

Pagal nustatytas byloje aplinkybes konstatuoti, kad P. Š. nukentėjusiajai gyvybę atėmė, t. y. ją nužudė, būdamas staigaus didelio susijaudinimo būsenos, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu: 1) netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas; 2) padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Nuteistojo ir jo gynėjo kasacinis skundas paduotas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. BPK 369 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Kasacinės instancijos teismas įrodymų netiria, naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl spręsdamas, ar baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, t. y. ar nusikalstamos veikos kvalifikuotos pagal tuos Baudžiamojo kodekso straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos reikėjo kvalifikuoti, netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą konstatuoja tada, kai nuosprendžiu ar nutartimi nustatytoms nusikalstamos veikos aplinkybėms yra netinkamai pritaikyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies norma ir (ar) veikos kvalifikavimui turinti įtakos Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies norma. Byloje nustatyta, kad P. Š. nužudė Z. Š. netiesiogine tyčia, t. y. padarė tyčinį, o ne neatsargų nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visos bylos aplinkybės yra išanalizuotos, išvados dėl padarytos veikos pripažinimo tyčiniu nusikaltimu yra motyvuotos ir pagrįstos, todėl kasatorių nuoroda dėl padarytos veikos kvalifikavimo pagal BK 132 straipsnį, be to, netgi ir neprašant tyčinio nužudymo perkvalifikuoti į nužudymą dėl neatsargumo, atmestina ir plačiau neanalizuotina.

Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes P. Š. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, padarytas nusikaltimas teisingai kvalifikuotas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). Už padarytą nusikaltimą P. Š. paskirta minimali taikyto įstatymo sankcijoje numatyta bausmė.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo P. Š. ir jo gynėjo kasacinį skundą atmesti.