- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-12-18
- Bylos Nr.
- 1A-772-557-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-85-1-00783-2012-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Pauliukėnas (pirm.), Regina Bertašienė, Eduardas Maškevičius
- Nuteistasis
- A. B., E. U.
- Nukentėjusysis
- V. P.
- Kategorijos
- 2.4.6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.6.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.6.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-772-557/2014
Teisėja R. Laurinonienė Teisminio proceso Nr. 1-85-1-00783-2012-8
2014 m. gruodžio 18 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Reginos Bertašienės ir Eduardo Maškevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. B. nuteistas pagal BK 22 str. 1 d., 180 str. 3 d. laisvės atėmimu 5 metams, pagal BK 159 str. laisvės atėmimu 1 metams. Remiantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 5 metams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2014-03-14,
E. U. nuteistas pagal BK 22 str. 1 d., 180 str. 3 d. laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 92 str., bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, paskiriant auklėjimo priemones įspėjimą ir elgesio apribojimą, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2012-11-21 iki 2012-11-23.
Nuosprendžiu priteista solidariai iš nuteistųjų E. U. ir A. B. 10 000 Lt nukentėjusiosios V. P. naudai neturtinei žalai atlyginti. Taip pat priteista iš nuteistojo A. B. 5052 Lt Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos naudai ekstradicijos išlaidoms atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. B. ir E. U. nuteisti už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 14 d. apie 13 val. 10 min. Tauragės m. (duomenys neskelbtini), prie valgyklos (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, E. U. įsėdus į V. P. vairuojamą automobilį „Audi A4“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį M. J., grasinant V. P. šaunamuoju ginklu – pistoletu revolveriu, pasikėsino pagrobti M. J. priklausantį 17 000 Lt vertės automobilį „Audi A4“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes V. P., važiuodama Tauragės m. Pramonės g., nepaklususi reikalavimui važiuoti už miesto, staiga įvažiavo į degalinės UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritoriją.
A. B. nuteistas iš už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 14 d. apie 13 val. 10 min. Tauragės m. (duomenys neskelbtini), prie valgyklos (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad E. U., gim. 1996-06-20, yra nepilnametis, pasiūlė ir kartu dalyvavo pasikėsinant pagrobti svetimą turtą – M. J. priklausantį automobilį „Audi A4“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) taip įtraukė vaiką į nusikalstamą veiką.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo jo veiką iš BK 22 str. 1 d., 180 str. 3 d. perkvalifikuoti į BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d. ir atitinkamai sušvelninti jam bausmę. Nurodo, jog su teismo sprendimu nesutinka, nes skirta bausmė yra per griežta, nebuvo atsižvelgta į visas aplinkybes, be to, veikos buvo kvalifikuotos neteisingai.
Teisėja visiškai neįsigilino į byloje surinktą informaciją, nuosprendyje nepasisakyta dėl liudytojos A. P. parodymų. Ji liudijo, jog matė pas E. U., kai jie pas ją gyveno Jurbarke, pistoletą revolverį sidabrinės spalvos, kad E. U. gąsdindavo pas ją atėjusias jos drauges šiuo pistoletu. Mano, kad teisėjai buvo naudinga neatsižvelgti į šiuos parodymus.
Nuosprendyje rašoma: „Kodėl kaltinamasis E. U. jį (t. y. A. B.) apkalba, jis negali pasakyti“. Iš to galima spręsti, kad teisėja išvis neskaitė bylos arba tik pavartė, nes jo parodymuose aiškiai parašyta, kad E. U. jį apkalba, nes jis E. U. nesumokėjo 600 Lt už atliktą darbą, po to ilgą laiką E. U. jam rašinėjo grasinančias sms žinutes, jog pridarys jam problemų ir t. t. Teismo metu E. U. pats tai patvirtino. Galimai teisėjai buvo naudinga tai pamiršti.
Žemesnės instancijos teismas
Nuosprendyje taip pat rašoma: „Tuomet kaltinamasis E. U. jam (t. y. A. B.) nieko nesakydamas, pasiėmęs pistoletą, išlipęs iš jo automobilio, nuėjęs prie nukentėjusiosios automobilio, į jį įlipęs ir jie nuvažiavę“. Tačiau tokių parodymų jis nedavė, tai iškraipyti jo žodžiai ir jie neatitinka tiesos. Jis teismo metu sakė: „Tuomet E. U. pasiėmė savo rankinę, kas joje buvo, aš nežinau, ir išlipęs iš mano automobilio, nuėjęs prie nukentėjusiosios automobilio, į jį įlipęs ir jie nuvažiavę“. Jis nežinojo, kad jis toje rankinėje turi įsidėjęs pistoletą.
Teisėja E. U. atžvilgiu atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis pilnai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi. Tuo tarpu jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad pilnai prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, nepripažino. Remtasi tuo, kad jis nepripažįsta, jog pistoletas buvo jo. Tačiau kodėl jis turi pripažinti tai, kas nėra tiesa. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pistoletas revolveris, kuriuo E. U. grasino nukentėjusiajai, buvo jo, o ne E. U.. Iš kur teismas žino, kad melavo būtent jis, o ne E. U.. Jis nežinojo, kad E. U. tuo metu turi pistoletą, taip pat nežinojo, kad E. U. tuo pistoletu grasino nukentėjusiajai, jis nei prieš, nei po to, nei nusikaltimo metu pas E. U. pistoleto nematė.
Nukentėjusioji viso tyrimo metu bei duodama parodymus teisme tvirtino, kad kai ji staigiai pasuko į kolonėlę UAB „(duomenys neskelbtini)“, tuo metu jai už vairo, norėdamas sutrukdyti įsukti į degalinę, griebė E. U.. Tačiau paskutinio teismo metu, kai jis prisipažino įvykdęs šį nusikaltimą, neaišku dėl kokių motyvų ji atsistojusi pareiškė, kad jis griebė jai už vairo, nors jis sėdėjo ant galinės sėdynės, ne per vidurį, o už jos sėdynės. Todėl prašo atlikti eksperimentą ar bent įsivaizduoti, ar įmanoma sėdint už vairuotojo sėdynės staiga griebti už vairo ir dar iš važiuojančio automobilio iššokti ir visa tai padaryti, kad ji nematytų jo veido.
Teismo posėdyje nuteistasis A. B. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistasis E. U. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – perkvalifikuoti abiejų nuteistųjų veikas pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d., nekeičiant paskirtų bausmių.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Skundžiamu nuosprendžiu A. B. nuteistas pagal BK 22 str. 1 d., 180 str. 3 d. už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 14 d. apie 13 val. 10 min. Tauragės m. (duomenys neskelbtini), prie valgyklos (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe su E. U., šiam įsėdus į V. P. vairuojamą automobilį „Audi A4“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį M. J., grasinant V. P. šaunamuoju ginklu – pistoletu revolveriu, pasikėsino pagrobti M. J. priklausantį 17 000 Lt vertės automobilį „Audi A4“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes V. P., važiuodama Tauragės m. Pramonės g., nepaklususi reikalavimui važiuoti už miesto, staiga įvažiavo į degalinės UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritoriją.
Pagal BK 180 straipsnio 3 dalį plėšimas kvalifikuojamas tada, kai jis inter alia padaromas panaudojant šaunamąjį ginklą. Ši veiką kvalifikuojanti aplinkybė yra įrodinėjimo dalykas.
Šaunamojo ginklo panaudojimas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį kaltininkui inkriminuojamas tik tada, kai: 1) plėšimo metu panaudotas ginklas yra priskirtas šaunamųjų ginklų kategorijai ir yra tinkamas naudoti pagal paskirtį; 2) šaunamasis ginklas nusikaltimo metu panaudojamas kaip fizinio ar psichinio smurto priemonė (kasacinės nutartys Nr. 2K-164/2007, 2K-254/2008, 2K-172/2006). Tokio ginklo panaudojimu teismų praktikoje laikomas ne tik šaunamojo ginklo kovinių savybių tiesioginis panaudojimas, bet ir grasinimas plėšimo metu turimu ginklu žodžiu, gestais, akivaizdžiu demonstravimu, užuominomis panaudoti ginklą (kasacinė nutartis Nr. 2K-86/2009). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pasikėsinimo apiplėšti metu V. P. buvo grasinama šaunamuoju ginklu – pistoletu revolveriu, nėra pagrįsta ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, jos nepatvirtina byloje surinkti ir ištirti įrodymai.
Ikiteisminio tyrimo metu daiktas, kuriuo buvo grasinta V. P., nerastas, atitinkamai neatliktas ir jo balistinis tyrimas, galintis patvirtinti daikto priklausomumą šaunamųjų ginklų kategorijai ir tinkamumą naudoti pagal paskirtį. Byloje apklaustų asmenų parodymai apie minimą daiktą yra prieštaringi ir neduoda pakankamai pamatuoto pagrindo daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad V. P. buvo grasinta šaunamuoju ginklu, tinkamu naudoti pagal tiesioginę paskirtį.
Nukentėjusioji V. P. 2012-08-12 protokole-pareiškime parodė, kad į automobilį įsėdęs jaunuolis grasino „daiktu, panašiu į ginklą“ (t. 1, b. l. 1), 2012-08-14 apklausos metu parodė, kad asmuo, kuris sėdėjo priekyje, turėjo daiktą, panašų į ginklą, galėjo būti revolveris, nes matė būgną, kuris sukasi atliekant šūvius, o pats ginklas buvo sidabrinės spalvos (t. 1, b. l. 19-20). 2012-11-28 papildomos apklausos metu parodė, kad vaikinas išsitraukė „pistoletą, panašų į revolverį“, jai pasirodė, kad ginklas yra tikras (t. 1, b. l. 22). 2013-05-06 teismo posėdžio metu parodė, kad pistoletas jai atrodė kaip tikras ginklas ir nebūtų pagalvojusi, kad yra netikras (t. 2, b. l. 47-48). 2013-06-10 teismo posėdžio metu parodė, kad jaunuolis jai grasino ginklu, koks ginklas buvo neįsižiūrėjo, nebematė jo iš baimės (t. 2, b. l. 85).
Liudytoja A. P. 2013-01-14 apklausos metu parodė, kad E. U. į jos butą atsinešė pistoletą ir jai parodė, sakė, kad buvo pirkęs pagal skelbimą. Tai buvo metalinis revolveris, sidabrinės spalvos, kurio viena ar abi apdailos nuo rankenų buvo nulaužtos, ar tai buvo tikras pistoletas, ar jo maketas – nežino, taip pat nežino, kokiais šoviniais užtaisytas ir skirtas šaudyti (t. 1, b. l. 68). 2013-05-06 teismo posėdžio metu parodė, kad matė, jog U. gyvendamas jos namuose ginklą turėjo, iš kur gavo nepasakojo. Pas ją ateidavusios draugės, jos pusseserė, kurios irgi matė U. ginklą. U. pats rodė jos pusseserei ginklą (t. 2, b. l. 50-51).
Nuteistasis E. U. 2012-11-21 apklausos metu parodė, kad A. B. iš po sėdynės išsitraukė pistoletą – jis buvo sidabrinės spalvos, metalinis. Matėsi, jog jis buvo ne dujinis ar kovinis, o buvo muliažas (t. 1, b. l. 89), 2013-05-06 teismo posėdžio metu parodė, kad jam A. B. išėmė iš po sėdynės ir padavė ginklą, kurį jis įsidėjo į rankinę. Ginklas buvo sunkus, sidabrinio metalo, kaip revolveris, o būgnas buvo užtušuotas, kad neiššautų. B. pasakė, kad ginklas vaizdinis (t. 2, b. l. 45-46). 2013-06-10 teismo posėdžio metu parodė, kad B. jam iš po sėdynės padavė ginklą, kuris buvo revolveris, bet, kaip jam sakė B., iš jo neina šaudyti.(t. 2, b. l. 84). 2014-11-06 apklaustas apeliacinės instancijos teisme nuteistasis E. U. parodė, kad suprato, jog ten buvo nešaudytas ginklas, tai buvo sunkus sidabro spalvos revolveris su būgneliu, jis buvo išlupinėtas, be rankenos ir buvo aišku, kad nešaus. Kai jam A. B. padavė ginklą, pasakė: „pagąsdinti tą merginą, nešauk, nes yra nešaunamasis ginklas“ (t. 3, b. l. 149-150).
Nuteistasis A. B. 2012-11-23 apklausos metu nurodė, kad automobilyje po priekine vairuotojo sėdyne buvo pasikišęs sidabrinės spalvos metalinį žaislinį pistoletą-revolverį, kuris buvo panašus į tikrą, tačiau iš jo nebuvo įmanoma šaudyti ir šaudymui jis pritaikytas nebuvo – tiko tik pagrasinimui (t. 1, b. l. 127), 2012-12-21 apklausos metu parodė, kad nežinojo, ar E. U. įvykio metu turėjo pistoletą ir jo rankose jokio pistoleto nematė (t. 1, b. l. 137). 2013-05-06 teismo posėdžio metu parodė, kad pistoletą U. buvo atsivežęs į darbą 3 savaitės iki įvykio, jis pats tą ginklą turėjo rankose, jis buvo žaislinis muliažas, pagamintas iš metalo (t. 2, b. l. 53-55). 2013-06-10 teismo posėdžio metu parodė, kad prieš pat įvykį U. pasiėmė iš automobilio rankinę, o kas joje buvo, jis nežino, ginklo nematė. Tą pistoletą yra matęs anksčiau, jam jį yra rodęs U., kai jie kartu dirbo, U. gyrėsi, kad turi ginklą ir jis atrodo kaip tikras, bet vėliau paaiškėjo, kad ginklas netikras (t. 2, b. l. 84-85). 2014-06-16 teismo posėdžio metu parodė, kad apie tai, jog U. įvykio metu panaudojo ginklą, sužinojo tik tyrimo metu, neigia, kad jis pats turėjo ginklą, nemato tikslo, kodėl jis būtų turėjęs slėpti žaislinį ginklą po sėdyne (t. 3, b. l. 81).
Tuo būdu byloje apklaustų asmenų parodymai nepaneigia nuteistųjų aiškinimo, jog plėšimo metu kaip nukentėjusiosios įbauginimo priemonė panaudotas daiktas nebuvo tinkamas naudoti pagal tiesioginę paskirtį šaunamasis ginklas, o buvo tik netinkamas šaudyti revolverio muliažas ar žaislinis revolveris.
Apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais (LAT nutartis Nr. 2K-518/2005), neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai, ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (LAT nutartis Nr. 2K-110/2013). Remdamasis aukščiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog byloje nėra surinkta įrodymų, kad nuteistieji pasikėsino padaryti plėšimą, panaudojant šaunamąjį ginklą. Todėl aplinkybė, kad A. B. kartu su E. U. pasikėsinimo apiplėšti V. P. metu panaudojo šaunamąjį ginklą, pašalinama iš nuosprendžio kaip nuteistųjų veiką kvalifikuojantis požymis, ir nuteistojo A. B. veika perkvalifikuojama pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d.
BPK 320 str. 3 d. ir 5 d. nustato, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Švelninant nuosprendį nuteistiesiems, kurių atžvilgiu nuosprendis apskųstas, remiantis pagrindais, kurie taikytini ir kitiems nuteistiesiems, nuosprendis gali būti švelninamas ir pastariesiems. Nors nuteistasis E. U. nuosprendžio neapskundė, aukščiau aptarti nuosprendžio švelninimo nuteistajam A. B. pagrindai taikytini ir nuteistajam E. U., jo veiką perkvalifikuojant pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d.
Pripažinus neįrodytu, kad nuteistieji plėšimo metu panaudojo šaunamąjį ginklą, kolegija plačiau nebeanalizuoja apeliacinio skundo argumentų, kuriam iš nuteistųjų priklausė revolverio muliažas ar žaislinis revolveris, kadangi ši aplinkybė esminės reikšmės bylai nebeturi.
Apeliantas nesutinka su teismo sprendimu nepripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe to, kad jis pilnai prisipažino ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs. BPK 59 str. 1 d. 3 p. numatyta, jog atsakomybę lengvinanti aplinkybė egzistuoja tuomet, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje esančios medžiagos matyti, kad A. B. proceso metu nuolat keitė parodymus, taip trukdydamas išsiaiškinti nusikalstamą veiką: A. B. 2012-11-23 apklausos metu nurodė, kad jis pasiūlė E. U. pagrobti automobilį ir jį parduoti, savo veiksmais turėjo tikslą būti merginos išvežtas iš miesto ir tuomet pats nuvairuoti automobilį į Marijampolę (t. 1, b. l. 127), 2012-12-21 apklausos metu parodė, kad kaltu neprisipažįsta, E. U. daryti nusikaltimą nevertė, į nusikalstamą veiką jo neįtraukė, manė, kad mergina E. U. draugė, o į merginos automobilį E. U. įsėdo savo iniciatyva, jam pasakęs tik tiek, kad greit važiuos į Jurbarką ir liepęs eiti į aikštelę prie mėsos kombinato, jis pats, kad daromas nusikaltimas, suprato tik važiuodamas automobiliu (t. 1, b. l. 136-137). Per kitas dvi apklausas, vykusias 2013-05-06 (t. 2, b. l. 53-55) ir 2013-06-10 (t. 2, b. l. 84-85) teismo posėdžių metu, parodė iš esmės tas pačias įvykio aplinkybes kaip ir 2012-12-21 apklausos metu atliekant ikiteisminį tyrimą. 2014-06-16 teismo posėdžio metu parodė, kad pasiūlė E. U. paimti mašiną, pasakė šiam, kad turi kur parduoti, liepė jo palaukti aikštelėje prie mėsos kombinato, nes jis pasakys kur važiuoti, įsėdęs į automobilį rodė kelią (t. 3, b. l. 81). Tokiu būdu A. B. didžiąją baudžiamojo proceso dalį nuo 2012-12-21 apklausos iki 2014-06-16 teismo posėdžio neigė savo kaltę ir davė melagingus, tikrovės neatitinkančius parodymus, trukdydamas tinkamai ištirti nusikalstamą veiką, ir tik paskutinės apklausos metu teisme, prispirtas įrodymų, pripažino savo kaltę. Tokia sistemingai tyčinius nusikaltimus darančio A. B. proceso metu užimta gynybinė pozicija patvirtina, kad jis nekritiškai vertina savo elgesį, kaltę pripažino tik proceso pabaigoje, prispirtas įrodymų, nepadėjo išaiškinti nusikaltimą ir jį padariusius asmenis, o jo apeliaciniame skunde reiškiamas gailėjimasis nusikaltus yra išimtinai deklaratyvus ir nenuoširdus. Todėl pripažinti apelianto pageidaujamą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę nėra įstatyminio pagrindo.
Apelianto iškelta versija, neva E. U. parodymai yra nepatikimi, nes šis jį apkalba dėl to, kad jis nesumokėjo viso atlyginimo už atliktą darbą – 600 litų – U. padarius broką (t. 1, 137; t. 2, b. l. 85), laikytina niekuo nepagrįsta, nelogiška A. B. gynybos versija. A. B. būnant skoloje E. U., šio, kaip protingo kreditoriaus veiksmai ir pastangos turėtų būti nukreiptos į siekį kuo greičiau atgauti skolą iš A. B., o ne apkalbėti skolininką ir taip pabloginti jo padėtį, ko pasėkoje dėl skolininko atliekamos bausmės skolos neatgautų taip greitai kaip galėtų tai padaryti, jei skolininkas liktų nenubaustas. Tokią apelianto versiją paneigia ir E. U. parodymai apeliacinės instancijos teisme, jog siekdamas atgauti skolą, žadėjo eiti į mokesčių inspekciją, tačiau jam nebūtų prasmės sodinti žmogų į kalėjimą dėl pinigų (t. 3, b. l. 149-150). Pažymėtina, kad nors apeliantas ginčija nuteistojo E. U. ir nukentėjusiosios V. P. parodymų patikimumą, vienok apeliaciniame skunde ir pats pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d., o nuteisimo pagal BK 159 str. dėl E. U. įtraukimą į nusikaltimą apeliacine tvarka apskritai neginčija.
Perkvalifikavus veiką, iš naujo sprendžiamas bausmių skyrimo klausimas. Nuteistasis A. B. teistas už tyčinius nusikaltimus ir teistumas nėra išnykęs (t. 1 b. l. 179), todėl jis, remiantis BK 27 str. 1 d., laikomas recidyvistu. BK 56 str. 1 d. numatyta, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, ką šiuo atveju apylinkės teismas ir padarė. A. B. padarė nebaigtą apysunkį nusikaltimą, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, nuteistajam skiria realią laisvės atėmimo bausmę. Priimant dėmesin šias ir kitas pirmosios instancijos teismo nustatytas kaltininko asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, skirtina artima sankcijos vidurkiui bausmė, kuri BK 63 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. 1 p. tvarka bendrinama su bausme, paskirta už nusikalstamos veikos, numatytos BK 159 str., padarymą.
Kaip minėta, nuteistasis E. U. nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė, tačiau perkvalifikavus jo nusikalstamą veiką, atsiranda pagrindas švelninti ir jam paskirtą bausmę, todėl mažinamas jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminas, paliekant BK 92 str. nuostatų taikymą su korekcijomis, atitinkančiomis BK 87 str. 1 d. ir 2 d. nuostatas, bei netaikant šiuo atveju perteklinės BK 83 str. numatytos auklėjamojo poveikio priemonės.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. nuosprendį pakeisti.
Nuteistojo A. B. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 3 d. į BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d., ir nubausti jį laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. 1 p., šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. nuosprendžiu pagal BK 159 str. paskirta bausme, ir skirti nuteistajam A. B. galutinę subendrintą 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Bausmę skirti atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2014-03-14.
Nuteistojo E. U. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 3 d. į BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d., ir nubausti jį laisvės atėmimu 2 metams. Į bausmės laiką įskaityti sulaikymo laiką nuo 2012-11-21 iki 2012-11-23. Vadovaujantis BK 92 str., bausmės vykdymą atidėti 2 metams, paskiriant auklėjimo poveikio priemonę elgesio apribojimą 12 mėnesių ir įpareigojant nuteistąjį E. U. per šį laikotarpį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.