- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-02-28
- Bylos Nr.
- 2K-172/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Antanas Klimavičius (pirm.), Viktoras Aidukas, Pranas Kuconis (pran.)
- Nuteistasis
- A. S., B. K., E. D., R. B., T. D.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Prano Kuconio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. kasacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas: pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, vadovaujantis BK 63 straipsniu, galutinė subendrinta bausmė A. S. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 23 d. nutartis, kuria nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmestas ir ištaisytas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytas rašymo apsirikimas, vietoje klaidingai nurodytos bausmės, paskirtos A. S., nurodyta: A. S. pripažinti kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį dėl J. A. plėšimo ir pakirti laisvės atėmimą vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, pripažinti jį kaltu pagal BK 180 straipsnio 3 dalį dėl R. I. B. ir J. B. plėšimo ir paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti B. K., E. D., R. B. ir T. D., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjos, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistojo A. S. kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. S. nuteistas už tai, kad kartu su B. K., E. D. ir asmeniu, kurio byla išskirta, veikdami grupe, 2003 m. liepos 20 d., apie 21 val. 15 min., užsidėję kaukes, įsibrovė į T. J. namus, esančius Švenčionių rajone, (duomenys neskelbtini), kur E. D. grasino šaunamuoju ginklu ir ranka sudavė penkis smūgius į veidą R. I. B., padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, sudavė vieną smūgį ranka į galvą ir vieną kartą įspyrė į blauzdą J. B., padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, lipnia juosta surišę R. I. B. ir J. B. rankas ir taip atėmę galimybę priešintis, pagrobė 1376,56 Lt vertės R. I. B. turtą.
A. S. taip pat nuteistas už tai, kad iš anksto susitaręs ir veikdamas kartu su E. D. ir asmeniu, kurio byla išskirta, 2003 m. spalio 3 d., apie 14 val., automobiliu atvažiavo į Švenčionių rajoną, (duomenys neskelbtini), E. D. ir A. S. užėjo į parduotuvę, priklausančią J. A. individualiai įmonei, kur A. S. rankomis sudavė J. A. penkis smūgius į galvą, padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir surišęs ją lipnia juosta, taip atėmęs galimybę priešintis, pagrobė J. A. priklausančius 1350 Lt.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. S. kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus pakeisti, jo veiką perkvalifikuoti iš BK 180 straipsnio 3 dalies į BK 180 straipsnio 2 dalį ir sušvelninti paskirtą bausmę. Kasatorius nurodo, kad priimant nuosprendį buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Kvalifikuodamas nusikalstamą veiką teismas nepilnai įvertino byloje surinktus įrodymus: nusikaltimo metu B. K. turėtas ginklas buvo dujinis revolveris, kuris pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1996 m. kovo 22 d. nutarimą Nr. 35 nėra šaunamasis ginklas, o tik jo imitacija ir negali būti pripažintas šią veiką kvalifikuojančiu požymiu. Nukentėjusiesiems buvo atimta galimybė priešintis, tačiau tai nebuvo susiję su šaunamojo ginklo panaudojimu, nes nukentėjusysis R. I. B. suvokė, jog ginklas nėra šaunamasis ir dėl to jam nekyla realus pavojus. Be to, kasatorius teigia, kad jis pats jokio ginklo neturėjo ir nematė, kad jį kas būtų panaudojęs, ką patvirtino ir kiti nuteistieji. Išankstinio susitarimo panaudoti šaunamąjį ginklą taip pat nebuvo. Esant minėtoms aplinkybėms jo veika turėjo būti kvalifikuota ne kaip plėšimas panaudojant šaunamąjį ginklą, o kaip plėšimas įsibraunant į gyvenamąją patalpą. Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nes neišsamiai išnagrinėjo bylą, nutartyje nemotyvavo, kodėl nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, ignoravo anksčiau minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo nuostatas, pažeisdamas BPK 332 straipsnyje nurodytus reikalavimus bei BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Paskirdami per griežtą bausmę teismai taip pat pažeidė BK 54 straipsnio nuostatas. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis turėjo būti pripažinta tai, kad jis anksčiau nebuvo teistas ar baustas administracine tvarka, dirba, užsiima visuomenine veikla, davė nuoseklius parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, neneigė savo padarytų veiksmų ir dėl jų gailėjosi, teisme atsiprašė nukentėjusiųjų ir iš dalies atlygino turtinę žalą. Be to, jis charakterizuojamas teigiamai ir teisme užtikrino, kad ateityje neketina daryti naujų nusikalstamų veikų, todėl jam skirtina švelnesnė bausmė pritaikant BK 75 straipsnio 1 dalį.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. S. kasacinis skundas atmestinas.
BK 180 straipsnio 3 dalies taikymas
Nuteistojo A. S. kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 180 straipsnio 3 dalies – taikymo ir prašymas jo veiką perkvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 2 dalį yra nepagrįsti.
Teismų sprendimuose konstatuota, kad nukentėjusiųjų R. I. B. ir J. B. turto plėšimas padarytas panaudojant šaunamąjį ginklą. Baudžiamasis kodeksas nepateikia šaunamojo ginklo sąvokos išaiškinimo. Jos turinys atskleidžiamas 2002 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme Nr. IX-705. Daiktų priskyrimas šaunamųjų ginklų kategorijai paprastai nustatomas remiantis eksperto ar specialisto išvada. Pagal BK 180 straipsnio 3 dalį kaltininko veiksmai kvalifikuojami tada, kai šaunamasis ginklas yra tinkamas naudoti pagal paskirtį ir plėšimo metu panaudojamas kaip fizinio ar psichinio smurto priemonė. Panaudojimu laikomas ne tik nusikaltimo įrankio žalojančių ar jo kovinių savybių tiesioginis panaudojimas, bet ir grasinimas turimu ginklu plėšimo metu žodžiu, gestais, akivaizdžiu demonstravimu, užuominomis panaudoti šaunamąjį, ginklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 18 punktas).
Byloje nustatyta, kad plėšimo metu nuteistasis A. S. pats asmeniškai šaunamojo ginklo nenaudojo, tačiau kitas nuteistasis – E. D. – reikalaudamas pasakyti kur yra pinigai, laikė rankoje dujinį revolverį ir grasino R. I. B. nušauti. Specialisto išvada konstatuota, kad šis dujinis revolveris priskiriamas prie D kategorijos šaunamųjų ginklų ir yra tinkamas šaudymui (t. 4, b. l. 14, 15). Taigi E. D. veiksmai buvo ne kas kita, kaip šaunamojo ginklo panaudojimas. Byloje taip pat nustatyta, kad nusikaltimą padarė keli asmenys, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe. Tarp šių asmenų buvo ir A. S. Plėšimo metu A. S. ieškojo pinigų krosnyje, stebėjo aplinką. Dar prieš įsibraudamas į gyvenamąjį namą A. S. žinojo, kad plėšimo metu bus grasinama dujiniu revolveriu. Tokie A. S. veiksmai atitinka nusikaltimo sudėtį, numatytą BK 180 straipsnio 3 dalyje, ir perkvalifikuoti jo veiką į BK 180 straipsnio 2 dalį nėra pagrindo.
BPK 332 straipsnio taikymas
Žemesnės instancijos teismas
Kasaciniame skunde nuteistasis A. S. teisingai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, nutartyje neišdėstė motyvų, kodėl nesutinka su kai kuriais skundo argumentais ir ignoruoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 1996 m. kovo 22 d. nutarimą Nr. 35. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje iš tikrųjų neaptarti apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad nurodytame Teisėjų senato nutarime konstatuota, jog jeigu plėšimo metu panaudojami daiktai, kurie nėra šaunamieji ginklai, o tik jų imitacija, tarp jų ir dujinis pistoletas, tokioje veikoje nėra plėšimą kvalifikuojančio požymio – šaunamojo ginklo panaudojimo, tačiau tai nepripažintina baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 1996 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 35 aprobuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1996 m. sausio 11 d. nutartis, kuria panaikintas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis dėl netinkamo 1961 m. BK 272 straipsnio 2 dalies taikymo, ir nutarta ją paskelbti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje. Šioje nutartyje ir buvo konstatuota, kad dujinis pistoletas nėra šaunamasis ginklas. Pagal tuo metu galiojusio Teismų įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punktą (1994 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. I-687 redakcija) į Teisėjų senato aprobuotų teismų sprendimų išaiškinimus turėjo atsižvelgti teismai ir kiti subjektai, taikydami tuos pačius įstatymus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje paskelbtos nutartys turi tokią pat teisinę reikšmę ir pagal šiuo metu galiojančią Teismų įstatymo redakciją, tiktai šiuo metu nutarčių paskelbimui nereikalingas Senato aprobavimas (Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Teismų įstatymo nuostata, įpareigojanti teismus ir kitus subjektus atsižvelgti į oficialiai paskelbtose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse esančius išaiškinimus, nereiškia, kad teismai į šiuos išaiškinimus privalo atsižvelgti aklai, nevertindami kituose įstatymuose ar kitokiuose teisės aktuose padarytų pakeitimų, visuomenės gyvenime įvykusių pokyčių ir kitokių aplinkybių. Būtent taip ir yra atsitikę nagrinėjamu atveju.
1996 metų pradžioje, t. y. kai buvo priimti minėta nutartis ir Teisėjų senato nutarimas, teisės aktuose šaunamojo ginklo sąvoka nebuvo pateikta. Ši sąvoka buvo suformuluota kriminalistikos moksle ir objekto priskyrimas šaunamiesiems ginklams buvo išimtinai specialisto ar eksperto kompetencijoje. Bene pirmą kartą Lietuvos Respublikos teisės aktuose šaunamojo ginklo sąvoka buvo pateikta Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme, priimtame 1996 m. liepos 2 d. ir įsigaliojusiame nuo 1997 m. kovo 31 dienos. Šiame įstatyme pateikta šaunamojo ginklo sąvoka iš esmės atitiko kriminalistinę ginklo sampratą, suformuluotą kriminalistikos moksle. Pagal šią sąvoką dujiniai ginklai šaunamiesiems ginklams nebuvo priskiriami.
2002 m. sausio 15 d. priimtame ir nuo 2003 m. liepos 1 dienos galiojančiame Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme pateikta nauja ginklo sąvoka, apimanti ir dujinius ginklus. Be to, šio įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje tiesiogiai nurodyta, kad dujiniai pistoletai (revolveriai) priskiriami šaunamiesiems ginklams. Taigi dujiniai pistoletai (revolveriai) šaunamiesiems ginklams priskirti įstatymo leidėjo valia, todėl nuo minėto įstatymo įsigaliojimo dienos negali būti taikomas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 1996 m. kovo 22 d. nutarimas Nr. 35, nors jis ir nėra pripažintas netekusiu galios. Nusikaltimą A. S. padarė 2003 m. liepos 20 d., t. y. jau galiojant ką tik aptartoms Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo normoms, todėl teismai, kvalifikuodami jo veiką, neturėjo atsižvelgti į Teisėjų senato 1996 m. kovo 22 d. nutarime Nr. 35 esančius išaiškinimus. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 18 punkte yra išaiškintas teismams BK 180 straipsnio 3 dalyje numatyto požymio – šaunamojo ginklo panaudojimo – taikymas. Šis išaiškinimas grindžiamas 2002 m. sausio 15 d. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 nuostatomis ir skiriasi nuo Teisėjų senato 1996 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. 35 esančio išaiškinimo.
Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyti argumentai, paaiškinantys, kodėl nukentėjusiųjų R. I. B. ir J. B. turto plėšimo metu panaudotas dujinis revolveris yra šaunamuoju ginklu. Šie argumentai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 18 punkte esančius išaiškinimus, todėl į esminį apeliacinio skundo argumentą, kad panaudotas dujinis revolveris negali būti priskiriamas šaunamiesiems ginklams, apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra atsakyta. Dėl aukščiau nurodytų priežasčių apeliacinio skundo argumentai dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 1996 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. 35 ignoravimo negali būti pripažinti esminiais skundo argumentais ir atitinkamai neatsakymas į šiuos argumentus – BPK 332 straipsnyje numatytų reikalavimų pažeidimu.
Dėl A. S. paskirtos bausmės
Kasaciniame skunde pakartojami apeliacinio skundo argumentai dėl BK 54 straipsnio reikalavimų pažeidimo skiriant bausmę A. S. ir dėl per griežtos bausmės paskyrimo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje šie skundo argumentai yra išnagrinėti ir nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl šie argumentai atmetami. Kasaciniame skunde šie motyvai neginčijami.
Nuteistajam A. S. yra paskirta minimali BK 180 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta bausmė, todėl švelnesnė bausmė jam galėjo būti paskirta tik BK 62 straipsnyje ir BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais. BK 62 straipsnyje numatytų sąlygų byloje nenustatyta, jos nenurodomos ir kasaciniame skunde, todėl šio straipsnio pagrindu švelnesnė bausmė A. S. negali būti skiriama. BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytas išimtinis atvejis kai, vadovaujantis teisingumo principu ir bausmės paskirtimi, motyvuotai galima skirti švelnesnę bausmę, nei numatyta straipsnio sankcijoje. Ši norma gali būti taikoma susidarius ypatingai situacijai, neaptartai BK skyriuje „Bausmės skyrimas“. Kokių nors ypatingų sąlygų, leidžiančių taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti A. S. ne BK 180 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą minimalią bausmę, o švelnesnę bausmę ir ypač bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, nenustatyta. Jų nenurodoma ir kasaciniame skunde.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo A. S. kasacinį skundą atmesti.