Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės – Balynienės, Danutės Gasiūnienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantų A. Š. ir Vilniaus miesto savivaldybės atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 2 d. nutarties, kuria patvirtintas patikslintas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Michel ir partneriai“ kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartimi iškelta UAB ,,Michel ir partneriai“ bankroto byla, 2017 m. kovo 7 d. nutartimi patvirtinti įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai, įskaitant kreditoriaus A. Š. pirmos eilės 1 823,79 Eur dydžio finansinį reikalavimą bei Vilniaus miesto savivaldybės 19 516,28 Eur dydžio trečios eilės finansinį reikalavimą. Įmonės bankroto administratorius kreipėsi į teismą, prašydamas patikslinti įmonės kreditorių finansinius reikalavimus, tame tarpe sumažinti kreditoriaus A. Š. finansinį reikalavimą iki 24,32 Eur. Nurodė, kad įmonės buhalterė buvo klaidingai apskaičiavusi neišmokėto darbo užmokesčio likučius darbuotojams, todėl faktinė skola A. Š. yra ne 1 823,79 Eur, o 962,23 Eur. Kadangi iš Garantinio fondo A. Š. išmokėta 937,91 Eur suma, likęs jam neišmokėtas darbo užmokestis yra 24,32 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 2 d. nutartimi tenkino bankroto administratoriaus prašymą dėl įmonės kreditorių finansinių reikalavimų patikslinimo ir patvirtino patikslintus įmonės kreditorių sąrašus ir jų finansinius reikalavimus. Teismas sumažino kreditoriaus A. Š. finansinį reikalavimą iki 24,32 Eur, taip pat išdėstė visų kreditorių sąrašą ir jų finansinius reikalavimus, nurodydamas, kad Vilniaus miesto savivaldybė turi 19 516,28 Eur dydžio trečios eilės finansinį reikalavimą.

III. Atskirųjų skundų argumentai

Apeliantė Vilniaus miesto savivaldybė atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 2 d. nutarties dalį, kuria Vilniaus miesto savivaldybės reikalavimas patvirtintas trečiąja eile, ir patvirtinti šį reikalavimą antrąja eile. Nurodo, kad skundžiama nutartimi teismas pažeidė ĮBĮ 35 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias kreditorių reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į valstybės biudžetą tenkinami antrąja eile. Reikalavimas buvo kildinamas iš su atsakove sudarytos nuomos sutarties, pagal kurią atsakovei buvo išnuomotos savivaldybei nuosavybės teise priklausančios patalpos. Pagal įstatymą pajamos iš savivaldybių turto sudaro savivaldybių biudžetų pajamas. Todėl už savivaldybės nuosavybės teise nuomotas patalpas gautas nuomos mokestis laikytinas reikalavimu dėl mokesčių ir kitų įmokų į valstybės biudžetą ir atitinkamai tenkinamas antrąja eile.

Apeliantas A. Š. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 2 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas apelianto finansinis reikalavimas, ir perduoti šį klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Nurodo, kad 2017 m. kovo 7 d. nutartimi buvo patvirtintas 1 823,79 Eur dydžio finansinis reikalavimas, kuris susideda iš 1 130,67 Eur neišmokėto darbo užmokesčio, 532 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir 380 Eur išeitinės išmokos. Aritmetiškai sudėjus šias sumas, susidaro bendra 2 042,67 Eur suma, o ne 1 823,79 Eur, kaip patvirtinta įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartimi. Nors aritmetiškai neteisingai apskaičiuotas 1823,79 Eur neišmokėtas darbo užmokestis, tačiau jis patvirtintas įsiteisėjusia teismo nutartimi. Tuo tarpu bankroto administratorius, teikdamas paraišką Garantiniam fondui, nurodė, kad darbo užmokesčio įsiskolinimas yra ne 1 130,67 Eur, o 354,09 Eur, nors galutinę sumą vis tiek paliko 1 823,79 Eur. Tokiu būdu Garantiniam fondui buvo pateikti neteisingi duomenys dėl darbo užmokesčio įsiskolinimo, dėl ko buvo neteisingai apskaičiuota apeliantui iš Garantinio fondo priklausanti išmokos suma. Todėl skundžiama nutartimi patvirtinta patikslinta finansinio reikalavimo suma yra akivaizdžiai neteisinga.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliantės Vilniaus m. savivaldybės atskirojo skundo

Vilniaus m. savivaldybės finansinis reikalavimas kildinamas iš tarp jos, kaip nuomotojos, ir atsakovės, kaip nuomininkės, 2013 m. liepos 18 d. sudarytos negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos bei kito ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutarties. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė pagal šią sutartį turi 19 516,28 Eur dydžio įsiskolinimą Vilniaus m. savivaldybei. Apeliantės teigimu, šis jos finansinis reikalavimas, vadovaujantis ĮBĮ 35 straipsnio 3 dalimi, turėtų būti tvirtinamas antrąja, o ne trečiąja eile. Su tokiu argumentu teisėjų kolegija nesutinka.Teismų praktikoje konstatuota, kad sisteminė ĮBĮ 35 straipsnio 2-4 normų analizė suponuoja išvadą, kad reikalavimų tenkinimo eilė nustatoma pagal prievolės pobūdį, o ne pagal subjektą, turintį reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, jog antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą ir dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų; dėl paskolų, suteiktų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų, ir paskolų, gautų su valstybės ar garantijų institucijos, už kurios įsipareigojimų vykdymą garantuoja valstybė, garantija, dėl paramos, suteiktos iš Europos Sąjungos lėšų. Pažymėtina, kad šioje teisės normoje yra nustatytas baigtinis sąrašas atvejų, kuriais kreditorių reikalavimai bankroto byloje yra tenkinami antrąja eile. Minėta norma rodo, kad antrąja eile tenkinami su mokestinėmis prievolėmis susiję kreditorių reikalavimai, t. y. reikalavimai tų subjektų, kurie turi administracinius įgaliojimus rinkti mokesčius bei įmokas į valstybės biudžetą. Mokesčių administravimo įstatymo (toliau tekste – MAĮ) 2 straipsnio 25 punktas mokestį apibrėžia kaip mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatytą piniginę prievolę valstybei. Prievolė mokėti mokesčius ir įmokas mokesčių mokėtojui kyla įstatymo pagrindu. MAĮ 13 straipsnis numato baigtinį mokesčių sąrašą, kurio pagrindu sumokėti mokesčiai gali būti laikomi mokesčiais, sumokėtais į biudžetą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-177/2014).Šiuo atveju, kaip minėta, apeliantė reikalavimą kildina iš sutartinės prievolės. Tai reiškia, kad tarp apeliantės ir atsakovės susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. CK 2.36 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybė, savivaldybė ir jų institucijos yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai. Todėl pagal bendrą taisyklę valstybės institucijos civiliniuose teisiniuose santykiuose su kitais šių santykių dalyviais dalyvauja lygiais pagrindais. Tuo tarpu, minėta, jog antrąja eile tenkinami su mokestinėmis prievolėmis susiję kreditorių reikalavimai, o baigtinis mokesčių sąrašas išdėstytas MAĮ 13 straipsnyje. Iš 2013 m. liepos 18 d. sudarytos negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos bei kito ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutarties turėto gauti nuomos mokesčio nėra pagrindo priskirti nė prie vieno ĮBĮ 35 straipsnyje ir MAĮ 13 straipsnyje nurodytų mokesčių ar įmokų į valstybės biudžetą. Tokios pozicijos laikomasi ir suformuotoje teismų praktikoje (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartis Nr. 2-913-157/2017; 2014 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-177/2014). Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantės Vilniaus m. savivaldybės reikalavimą, kildinamą iš minėtos sutarties, patvirtino trečiąja, o ne antrąja eile.

Dėl apelianto A. Š. atskirojo skundo

Apeliantas A. Š. nesutinka su skundžiamos nutarties dalimi, kuria patvirtintas jo patikslintas 24,32 Eur dydžio finansinis reikalavimas. Iš bankroto administratoriaus 2017 m. gegužės 29 d. prašymo dėl finansinių reikalavimų patikslinimo nustatyta, kad šis apelianto reikalavimas buvo patikslintas atsižvelgiant į iš Garantinio fondo jam išmokėtą sumą ir atsižvelgiant į buhalterės patikslintą pažymą apie darbo užmokesčio įsiskolinimą darbuotojams. Pagal pirminę buhalterinę pažymą apie BUAB ,,Michel ir partneriai“ darbo užmokesčio įsiskolinimą darbuotojams įsiskolinimas A. Š. sudarė 1 823,79 Eur (1 130,67 Eur + 693,12 Eur), kuris buvo patvirtintas Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartimi. BUAB ,,Michel ir partneriai“ bankroto administratorius 2017 m. gegužės 29 d. pateiktame prašyme dėl finansinių reikalavimų patikslinimo nurodė, kad įmonės buhalterė minėtoje pažymoje buvo klaidingai užfiksavusi neišmokėto darbo užmokesčio likučius darbuotojams ir pateikė patikslintą pažymą, pagal kurią BUAB ,,Michel ir partneriai“ įsiskolinimas A. Š. sudaro 962,23 Eur. Bankroto administratoriaus pažymos sudarytos remiantis pirminiais dokumentais, kurių teisingumo apeliantas A. Š. neginčija. Todėl pastebėjus klaidą buhalterinėje pažymoje, ji pagrįstai buvo ištaisyta. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantui iš Garantinio fondo pervesta 937,91 Eur dydžio išmoka. Todėl apeliantas turi likusį nepatenkintą 24,32 Eur (962,23 Eur - 937,91 Eur) dydžio finansinį reikalavimą, kuris ir patvirtintas skundžiama nutartimi.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.