- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-28
- Bylos Nr.
- 2-177/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02626-2011-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Danguolė Martinavičienė, Danutė Milašienė
- Kreditorius
- Valstybės įmonės Valstybės turto fondo, Valstybės įmonės Valstybės turto fondo kreditinis reikalavimas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės, „Struktus“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Rasos Gudžiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Danutės Milašienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus Valstybės įmonės Valstybės turto fondo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-922-653/2013, kuria kreditoriaus Valstybės įmonės Valstybės turto fondo kreditinis reikalavimas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Struktus“ bankroto byloje patvirtintas trečiosios eilės kreditorių sąraše.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl kreditoriaus VĮ Valstybės turto fondo kreditinio reikalavimo eilės BUAB „Struktus“ bankroto byloje.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 11 d. nutartimi UAB „Struktus” iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Consulting Art”; 2012 m. sausio 27 d. nutartimi patvirtino BUAB „Struktus” kreditorių reikalavimus, o 2012 m. balandžio 10 d. nutartimi įmonę pripažino bankrutavusia ir paskelbė likviduojama dėl bankroto.
VĮ Valstybės turto fondas prašė patvirtinti jo 10 476 616, 99 Lt antros eilės kreditinį reikalavimą BUAB „Struktus” byloje. Reikalavimą kildino iš 2008 m. kovo 17 d. nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) su ilgalaikiu ir trumpalaikiu turtu pirkimo-pardavimo sutarties, kurios UAB „Struktus” neįvykdė ir 2009 m. rugsėjo 25 d. raštu vienašališkai ją nutraukė. Tarp VĮ Valstybės turto fondo ir UAB „Struktus” vyko teisminis ginčas, kuriuo ieškovas VĮ Valstybės turto fondas ieškiniu prašė pripažinti atsakovo UAB „Struktus” vienašalį minėto turto pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisti VĮ Valstybės turto fondui iš atsakovo UAB „Struktus” 9 430 582 Lt žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) kainą, 339 500,95 Lt delspinigius ir 5 procentų procesines palūkanas bei įpareigoti atsakovą UAB „Struktus“, sumokėjus žemės sklypų kainą, pasirašyti žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį.
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gegužės 21 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį tenkino iš dalies - priteisė ieškovui iš atsakovo 9 430 582 Lt skolos, 150 889,31 Lt delspinigių ir 5 procentų procesines palūkanas iki Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutarties, kuria atsakovui buvo iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo, taip pat įpareigojo ieškovą ir atsakovą pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), po to, kai teismas įtrauks VĮ Valstybės turto fondą į kreditorių sąrašą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartį patikslino - išbraukė iš rezoliucinės dalies žodžius - po to, kai teismas įtrauks ieškovą VĮ Valstybės turto fondą į atsakovo BUAB „Struktus“ kreditorių sąrašą.
Administratorius neginčijo šio VĮ Valstybės turto fondas reikalavimo, tačiau teismo prašė šio kreditoriaus reikalavimą patvirtinti trečiosios eilės kreditorių sąraše.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 30 d. nutartimi VĮ Valstybės turto fondą įtraukė į trečiosios eilės kreditorių sąrašą su 10 476 616,99 kreditinio reikalavimo suma. VĮ Turto bankui apskundus šią nutartį dėl netinkamos kreditorių eilės, Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 18 d. nutartimi pasinaikino 2013 m. liepos 30 d. nutarties dalį dėl patvirtinto VĮ Valstybės turto fondo reikalavimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 30 d. nutartimi VĮ Valstybės turto fondo 10 476 616,99 Lt kreditinį reikalavimą įtraukė į trečiosios eilės kreditorių sąrašą motyvuodamas tuo, kad šio kreditoriaus reikalavimas kilęs iš civilinių teisinių santykių. Aplinkybė, kad VĮ Valstybės turto fondas turės paskirstyti jo gautas lėšas teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat ir į valstybės ir savivaldybės biudžetus, nesudaro pagrindo teigti, jog skolininkas tokiu atveju vykdytų privalomąją mokestinę prievolę mokėti įmokas į biudžetą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu kreditorius VĮ Valstybės turto fondas prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 30 d. nutartį ir patvirtinti VĮ Valstybės turto fondo reikalavimą BUAB „Struktus“ byloje antrąja eile. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pagal valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos” 2.5 punktą lėšos, gautos už parduotus privatizavimo objektams priskirtus žemės sklypus, atskaičius parduoto žemės sklypo kainos dalį, kurią sudaro žemės sklypo detaliojo plano ar žemės valdos projekto, ar žemės sklypo plano, prilyginamo žemės reformos žemėtvarkos projektams, ar žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentams, taip pat žemės sklypo plano parengimo išlaidos, paskirstomos taip: 50 procentų - į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą; Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas procentas (Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 7 straipsnis) už nekilnojamojo turto pardavimą - į Turto fondo sąskaita (pagal Vyriausybės 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutarimą „Dėl 2013 metų Privatizavimo fondo lėšų ir pajamų, gautų pardavus valstybinės žemės sklypus, priskirtus privatizavimo objektams, dalies paskirstymo” šiuo metu - 18 proc.); likusi dalis - į savivaldybės, kurios teritorijoje parduotas žemės sklypas, biudžetą, į atskirą sąskaitą, atidarytą lėšoms, gautoms už parduotus valstybinės žemės sklypus, kaupti. Iš šio reguliavimo matyti, kad lėšos už parduotus valstybinius žemės sklypus, priskirtus privatizavimo objektams, sudaro valstybės ir savivaldybės biudžetų pajamas, todėl toks kreditinis reikalavimas turėtų būti tenkinamas pagal antrąja eile (ĮBĮ 35 str. 3 d.). Kadangi VĮ Valstybės turto fondo, kaip juridinio asmens, vykdomos funkcijos yra finansuojamos iš valstybės biudžeto, Vyriausybei nustatant pervedamų lėšų, gautų už parduotus valstybinės žemės sklypus, priskirtus privatizavimo objektams, dalį, todėl ir šioje dalyje (Vyriausybės 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo 2.5.2 p.) finansinis reikalavimas turėtų būti tenkinamas antrąja eile.
2. Pagal ĮBĮ 35 straipsnio 3 dalį antrąja eile tenkinami reikalavimai ne tik dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą, bet ir iš paskolų, garantijų ir kitų civilinių teisinių santykių kilę valstybės reikalavimai. Taigi, nors privatizavimo santykiai yra priskiriami civiliniams teisiniams santykiams, tačiau jie reguliuojami viešosios teisės normomis ir iš valstybės bei savivaldybių turto pardavimo gaunamos lėšos yra pervedamos į atitinkamą biudžetą. Todėl šios rūšies finansiniai reikalavimai turėtų būti tenkinami antrąja eile.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą BUAB „Struktus” bankroto administratorius prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Nagrinėjamu atveju būtina vertinti ne reikalavimo subjektą dėl kurio vykdomų funkcijų lėšos patenka į valstybės biudžetą, o kreditinio reikalavimo atsiradimo pagrindą. Skolininko mokėtina nekilnojamojo turto kaina yra laikytina ne įmoka į valstybės biudžetą, o kainos už nekilnojamąjį turtą sumokėjimas pagal tarp šalių sudarytą civilinį sandorį. Turto kainos paskirstymas yra ne skolininko, o kreditoriaus - VĮ Valstybės turto fondo pareiga, todėl įpareigojimai priskiriami kreditoriui negali būti taikomi skolininkui ir negali įtakoti kreditoriaus reikalavimų skolininkui eilės. Pagal privatizavimo sutartį, gautos lėšos nelaikomos biudžeto pajamomis, nes Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 2 punktas nurodo, kad šios pajamos nėra įskaitomos į biudžeto pajamas.
2. ĮBĮ 35 straipsnio 3 dalyje nėra nurodyta, kad pagal minėtą straipsnį antrąja eile tvirtinami reikalavimai yra iš bet kokių civilinių valstybės santykių.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 35 straipsnis reglamentuoja kreditorių reikalavimo tenkinimo eilę bei tvarką. Sisteminė ĮBĮ 35 straipsnio 2-4 normų analizė suponuoja išvadą, kad reikalavimų tenkinimo eilė nustatoma pagal prievolės pobūdį, o ne pagal subjektą, turintį reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, jog antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą ir dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų; dėl paskolų, suteiktų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų, ir paskolų, gautų su valstybės ar garantijų institucijos, už kurios įsipareigojimų vykdymą garantuoja valstybė, garantija, dėl paramos, suteiktos iš Europos Sąjungos lėšų. Pažymėtina, kad šioje teisės normoje yra nustatytas baigtinis sąrašas atvejų, kuriais kreditorių reikalavimai bankroto byloje yra tenkinami antrąja eile. Minėta norma rodo, kad antrąja eile tenkinami su mokestinėmis prievolėmis susiję kreditorių reikalavimai, t. y. reikalavimai tų subjektų, kurie turi administracinius įgaliojimus rinkti mokesčius bei įmokas į valstybės biudžetą.
Mokesčių administravimo įstatymo (toliau tekste – MAĮ) 2 straipsnio 23 punktas mokestį apibrėžia kaip mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatytą piniginę prievolę valstybei. Prievolė mokėti mokesčius ir įmokas mokesčių mokėtojui kyla įstatymo pagrindu. MAĮ 13 straipsnio redakcija numato baigtinį mokesčių sąrašą, kurio pagrindu sumokėti mokesčiai gali būti laikomi mokesčiais, sumokėtais į biudžetą – tai pridėtinės vertės mokestis, akcizai, gyventojų pajamų mokestis, nekilnojamojo turto mokestis, žemės mokestis, mokestis už valstybinius gamtos išteklius, naftos ir dujų išteklių mokestis; mokestis už aplinkos teršimą, konsulinis mokestis, žyminis mokestis, paveldimo turto mokestis, privalomojo sveikatos draudimo įmoka, įmoka į Garantinį fondą, valstybės rinkliava, loterijų ir azartinių lošimų mokestis, mokestis už pramoninės nuosavybės objektų registravimą, pelno mokestis, valstybinio socialinio draudimo įmoka, pertekliaus mokestis cukraus sektoriuje, gamybos mokestis cukraus sektoriuje, muitai, atskaitymai nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą, mokestis už valstybės turto naudojimą patikėjimo teise, socialinis mokestis, papildomos baltojo cukraus gamybos kvotos ir pridėtinės izogliukozės gamybos kvotos vienkartinio išsipirkimo mokestis) (MAĮ 2 str. 3 p.).
Nagrinėjamu atveju, kreditorius VĮ Valstybės turto fondas, yra specifinis civilinių teisinių santykių subjektas - valstybės įmonė, Lietuvos Respublikos valstybės turto fondo įstatymo, Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka valdanti ir naudojanti jai patikėjimo teise perduotas valstybei nuosavybės teise priklausančias akcijas ir kitą valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą bei juo disponuojanti. Šiuo atveju kreditorius reikalavimą kildina iš nekilnojamojo turto su ilgalaikiu ir trumpalaikiu turtu pirkimo-pardavimo sutarties, nesumokėjus visų įmokų už nusipirktą turtą, t. y. iš sutartinės prievolės. Taigi, tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. CK 2.36 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybė, savivaldybė ir jų institucijos yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai. Todėl pagal bendrą taisyklę valstybės institucijos civiliniuose teisiniuose santykiuose su kitais šių santykių dalyviais dalyvauja lygiais pagrindais. Tuo tarpu, minėta, jog antrąja eile tenkinami su mokestinėmis prievolėmis susiję kreditorių reikalavimai, o baigtinis mokesčių sąrašas išdėstytas MAĮ 13 straipsnyje. Iš valstybinės žemės ir kito turto pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp Lietuvos Respublikos ir UAB ,,Struktus“ turėtos gauti turto kainos nėra pagrindo priskirti nei prie vieno ĮBĮ 35 straipsnyje ir MAĮ 13 straipsnyje nurodytų mokesčių ar įmokų į valstybės biudžetą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kreditoriaus VĮ Valstybės turto fondo reikalavimas tenkintinas trečiąja eile BUAB „Struktus” bankroto byloje.
Atitinkamai teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo keisti skundžiamą nutartį atskirojo skundo motyvais.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.