Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2020-09-24 · Civilinė byla Nr. e2A-1073-642/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-09-24
Bylos Nr.
e2A-1073-642/2020
Teisminio proceso Nr.
2-06-3-09551-2019-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Albina Pupeikienė, Erinija Kazlauskienė, Danutė Žvinklytė
Atsakovas
A. B.
Ieškovas
V. G.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-1073-642/2020Teisminio proceso Nr. 2-06-3-09551-2019-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.7; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.4.3.11 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugsėjo 24 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Albinos Pupeikienės ir Danutės Žvinklytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. birželio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui A. B. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

1. Ieškovas V. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas teismo priteisti ieškovui iš atsakovo A. B. 2 442,28 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. birželio 13 d. nutartimi pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – VSDFV Klaipėdos skyrius) ieškinį iškėlė A. B. individualiai įmonei bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė ieškovą V. G.. Pirmasis A. B. individualios įmonės kreditorių susirinkimas patvirtino 2 400 Eur atlyginimą bankroto administratoriui ir 500 Eur sumą kitoms bankroto administravimo išlaidoms. Ieškovas iš savo asmeninių lėšų sumokėjo 42,28 Eur sumą už teisinio statuso pakeitimą valstybės įmonėje (toliau – VĮ) Registrų centre. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartimi A. B. individuali įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, o 2019 m. vasario 4 d. A. B. individuali įmonė išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Atsakovas ėjo A. B. individualios įmonės vadovo ir likvidatoriaus pareigas nuo 1991 m. spalio 31 d. iki 2018 m. birželio 26 d. Atsakovas bankroto administratoriui neperdavė įmonės turto ir piniginių lėšų. A. B. individualiai įmonei neturint turto, bankroto byloje lėšų nebuvo gauta ir bankroto administratoriui atlyginimas nebuvo sumokėtas, o administratoriaus patirtos administravimo išlaidos nebuvo kompensuotos.

3. Ieškovas nurodė, jog, pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pranešimą dėl įsiskolinimo pateikimo, A. B. individualios įmonės įsiskolinimai nuo 2003 m. kovo 15 d. nuolat didėjo ir bankroto bylos iškėlimo A. B. individualiai įmonei dieną sudarė 2 871,48 Eur. A. B. individuali įmonė turto neturėjo, todėl atsakovas, kaip įmonės vadovas, turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo jau nuo 2003 m. kovo 15 d. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas, būdamas A. B. individualios įmonės vadovas, turėjo pareigą įmonei tapus nemokiai pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau to nepadarė, jis atliko neteisėtus veiksmus ir yra atsakingas už ieškovo patirtus nuostolius, t. y. ieškovo negautą atlyginimą ir nekompensuotas ieškovo patirtas administravimo išlaidas. Pirmasis A. B. individualios įmonės kreditorių susirinkimas patvirtino 2 400 Eur atlyginimą, administruojant A. B. individualią įmonę, ir buvo patirtos 42,28 Eur išlaidos už teisinio statuso pakeitimo įregistravimą. Ieškovas teigia, kad jei atsakovas būtų įvykdęs Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnyje nustatytą įpareigojimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nelaukdamas, kol įmonėje faktiškai neliks turto, administravimo išlaidos būtų buvusios apmokėtos iš lėšų, gautų pardavus įmonės turtą. Jeigu atsakovas būtų kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti, jis būtų buvęs įpareigotas įmokėti kaip depozitą pinigų sumą, reikalingą administravimo išlaidoms padengti pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 10 dalies 1 punktą, tad šiuo atveju administravimo išlaidos irgi būtų buvusios apmokėtos. Ieškovas mano, kad yra visos sąlygos pripažinti atsakovo civilinę atsakomybę (atsakovo neteisėti veiksmai, žala (nuostoliai), priežastinis ryšys ir kaltė). Taip pat atsakovas privalo sumokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsiliepimas

4. Atsakovas A. B. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas pateikė nepagrįstus reikalavimus ir neįrodė, jog atsakovo veiksmais ar neveikimu buvo padaryta žala ieškovui, neįrodė jo kaltės ir priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų bei ieškovo nurodytų atsiradusių pasekmių. Pažymėjo, jog administratoriaus atlyginimas nustatomas ir administravimo išlaidos yra patiriamos visose bankroto bylose nepriklausomai nuo to, kas ir kada inicijavo bankroto bylą, tai yra šios išlaidos atsiranda ne kaip neteisėtų įmonės vadovo ar dalyvio veiksmų – Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo – nevykdymo pasekmė, o dėl bankroto bylos, nepaisant kas ir kada ją inicijuoja, iškėlimo fakto. Vadinasi, ieškovas turėjo įrodyti ne tik atsakovo kaltus veiksmus, bet ir žalos dydį, dėl kurios atsiradimo jis yra kaltas, nes ieškovui kyla pareiga įrodyti, kokius veiksmus ir darbą atliko. Šiuo atveju ieškovas tik deklaratyviai teigia apie jam padarytos tariamos žalos, mechanizmą: a) laiku nesikreipta dėl bankroto; b) jam nesumokėtas atlyginimas, nes įmonė neturėjo realizuotino turto. Priešingai, atsakovo teigimu, jis nuolat siekė, kad įmonė nebankrutuotų, ir ieškojo galimybių (verslo, finansinių, turtinių) vystyti veiklą, sumokėti pasikeitus įstatymams, o ne dėl atsakovo kaltės atsiradusią skolą. Atsakovas tikėjosi, kad skolą VSDFV („Sodrai“) sumokės, ne kartą kreipėsi į šią instituciją dėl skolos išmokėjimo terminų bei atidėjimų. Į jo prašymus buvo atsižvelgiama, leidžiama ieškoti resursų įmonės veiklai atkurti. Atsakovas nuolat tikėjosi, kad įmonė įgis klientų ir pradės vėl visavertiškai funkcionuoti. Tai įrodo, jog atsakovas nebuvo pasyvus. Pabrėžė, kad įmonė buvo maža ir jos apyvarta buvo kukli, niekada neturėjo nekilnojamojo turto, transporto ar kito kilnojamojo turto, todėl įmonė buvo paprastai likviduota ir išregistruota.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Klaipėdos apylinkės teismas 2020 m. birželio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas nusprendė priteisti iš atsakovo A. B. 2 442,28 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 2 442,28 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2019 m. gruodžio 18 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 55 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovui A. B.. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:

3.1. Iš byloje esančių įrodymų bei atsakovo teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų akivaizdu, kad atsakovui jo vadovavimo A. B. individualiai įmonei laikotarpiu (jau nuo 2000 metų) įmonė susidūrė su finansiniais sunkumais, o nuo 2003 m. atsakovui kilo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nes įmonė buvo nemoki: įmonės skola VSDFV tuo metu sudarė 220,50 Eur ir nuolat didėjo ir bankroto bylos iškėlimo A. B. individualiai įmonei dieną sudarė 2 871,48 Eur, o įmonė jokio turto neturėjo. Įmonės įsiskolinimas kasmet vis didėjo.

3.2. Teismas pažymėjo, kad atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino, jog įmonė jokio turto neturėjo, veiklos praktiškai nevykdė nuo 2000 metų. Atsakovas byloje nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti įmonės nemokumo būseną kreditorės VSDFV Klaipėdos skyriaus kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo metu (CPK 178 straipsnis). Esant šioms aplinkybėms, teismas vertino, kad atsakovui buvo kilusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.

3.3. Teismas nurodė, kad atsakovo teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai, jog jis nežinojo pasikeitusių įstatymų reikalavimų dėl mokesčių mokėjimo ir pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, laikytini deklaratyviais. Pažymėtina, kad juridinio asmens valdymo organai savo veikloje privalo elgtis taip, kad dėl jų veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims, ir tai atitinka CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendro pobūdžio pareigą asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Nors atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, jog manė, kad įmonei realiai nevykdant veiklos jam nereikia imtis jokių veiksmų ir kad skola bus nurašyta bankroto proceso metu, ši aplinkybė nepaneigia atsakovo kaip įmonės vadovo pareigų.

3.4. Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad atsakovas neginčijo įmonės nemokumo teismo nutartyje iškelti bankroto bylą nurodytu laikotarpiu. Esant nustatytoms visoms atsakovo civilinės atsakomybės sąlygoms, atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpiu laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ieškovas turi teisę reikalauti administravimo išlaidų atlyginimo iš atsakovo.

3.5. Teismas nurodė, kad ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 2 442,28 Eur žalos atlyginimą, kurį sudaro 2 400 Eur atlyginimas ieškovui kaip bankroto administratoriui ir 42,28 Eur už įmonės teisinio statuso pakeitimą Juridinių asmenų registre. Ieškovo patirtos administravimo išlaidos pagrįstos 2018 m. rugsėjo 24 d. kreditorių susirinkimo protokolu, kuriame ieškovui buvo patvirtintas nurodyto dydžio atlyginimas už bankroto administratoriaus paslaugas. Kita ieškovo reikalavimo dalis dėl 42,28 Eur išlaidų už įmonės teisinio statuso pakeitimo įregistravimą VĮ Registrų centre, taip pat yra pagrįstos rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais, kad ieškovas nurodytas išlaidas patyrė A. B. individualios įmonės bankroto administravimo procese. Įvertinęs visą byloje esančią medžiagą ir vadovaujamasis nurodyta teismų praktika, teismas padarė išvadą, kad ieškovo reikalavimai dėl 2 442,28 Eur žalos atlyginimo yra visiškai pagrįsti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Atsakovas A. B. (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

4.1. Apeliantas pažymėjo, kad teismas nustatė, kad A. B. individuali įmonė nuo 2000 metų veiklos nevykdė, turto ir lėšų neturėjo, neturi. Tačiau ieškovas kaltina atsakovą, jog pastarasis ieškovui neperdavė įmonės turto ir piniginių lėšų. Teismas šio ieškovo ieškinio argumento neanalizavo, o nepagrįstai nurodė, kad atsakovas V. G. padarė žalą, nes, įmonei tapus nemokiai, nesikreipė laiku dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo.

4.2. Nurodė, kad atsakovas vadovu buvo tik iki 2013 m. kovo 29 d. Skola „Sodrai“ susidarė iki 2013 m. kovo 29 d., vėliau ji nei didėjo, nei mažėjo, nes nuo 2000 metų įmonė veiklos nevykdė, pajamų ir turto neturėjo. Neturėjo skolų VMI ar kitiems juridiniams asmenims. Atsakovo nuomone, jis nėra prieš ieškovą įvykdęs neteisėtų veiksmų. Nurodė, kad jis nuolat bendravo su „Sodra“, vykdė nurodymus, tapo įmonės likvidatoriumi. Sutinka, kad jis galėtų būti kaltinamas, jog iki 2013 m. kovo 28 d. nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, ir galbūt būtų atsakingas „Sodrai“ dėl susidariusios skolos. Tačiau jokiu būdu nesutinka, kad jis privalo sumokėti V. G. atlygį už įmonės bankroto procedūros administravimą, kai ieškovas savo rizika prisiėmė pareigą įmonę administruoti, t. y. ieškovas žinojo, iš dokumentų ir likviduojamos įmonės laikotarpio duomenų matė, kad įmonė nuo 2000 m. veiklos nevykdo, turto ir piniginių lėšų neturi, todėl ir neturi ką administratoriui perduoti.

Atsiliepimas

4.3. Atsakovas nurodo, kad ieškovas savo tariamai atlikto darbo neįrodinėja ir teismui neteikia duomenų, kodėl jam reikia sumokėti 2 400 Eur atlygį. Žalos dydį privalo įrodyti ieškovas. Šiuo atveju, atsakovo nuomone, visiškai neužtenka pateikti protokolo apie paskirtą atlygį, kai įmonė jau 2019 m. vasario 4 d. buvo likviduota ir išregistruota. V. G. neteikė duomenų apie tai, kokį jis atliko darbą už 2 400 Eur ir dar galbūt išnaudojo 500 Eur išlaidoms.

4.4. Pažymėjo, jog teismas nurodė, kad atsakovas yra atsakingas, nes dėl jo neteisėtų veiksmų atsirado žala ir nuostoliai. Su šia išvada atsakovas kategoriškai nesutinka, nes dėl jo veiklos ieškovas nepatyrė žalos ir prieš ieškovą jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo veiklos, veiksmų bei ieškovo formuojamo žalos dydžio (ieškinio dalyko).

Šalies argumentai

4.5. Apeliantas nurodė, kad dėl sveikatos problemų, operacijos pasekmių negali dirbti ir vystyti verslo, jo finansinė padėtis yra prasta, todėl šios skundžiamo sprendimo išvados bei priteista pinigų suma prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo, lygiateisiškumo principams.

Atsiliepimas

2. Ieškovas V. G. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai:

5.1. Atsakovas pateiktame apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovas kaltina atsakovą, kad šis neperdavė turto ir piniginių lėšų, tačiau ieškovo ieškinyje dėl skolos priteisimo buvo nurodyta, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad, atsakovo valdomai A. B. individualiai įmonei neturint turto, atsakovas, kaip minėtos įmonės vadovas ar likvidatorius, privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

5.2. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju nesvarbu, jog Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalies pakeitimai įsigaliojo tik nuo 2013 m. spalio 1 d., nes pareiga įmokėti 10 000 Lt (2 896 Eur) į teismo depozitinę sąskaitą teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 10 dalis) galiojo ir 2003 m. kovo 15 d., t. y. pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo A. B. individualiai įmonei dieną.

5.3. Pažymėjo, kad apeliaciniame skunde minima, jog ieškovas žinojo, kad A. B. individuali įmonė yra likviduojama, kad nuo 2000 m. veiklos nevykdo ir turto, piniginių lėšų neturi, todėl ir neturi administratoriui ką perduoti. Tačiau ieškovas nežinojo, kad A. B. individuali įmonė turto neturi ir kad nevykdo veiklos, nes A. B. individuali įmonė per visą gyvavimo laikotarpį nėra pateikusi metinių finansinių atskaitomybių, o ieškovas jokiu kitu būdu negali patikrinti, ar A. B. individuali įmonė turi turto, ar vykdo veiklą.

5.4. Ieškovas nurodė, kad nepaisant to, kad jis prisiėmė riziką administruoti A. B. individualia įmonę, jis turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriaus lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokiai nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.

Šalies argumentai

5.5. Apeliantas teigia, kad ieškovas neįrodinėjo ir teismui neteikė duomenų, pagrindžiančių 2 400 Eur atlygį. Bankroto administratoriaus 2 400 Eur dydžio atlyginimas kreditorių susirinkime buvo patvirtintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. Nr. 415 nutarimu. Pagal minėtą nutarimą, bankroto administratoriaus atlyginimas administruojant mažą įmonę sudarė 6 minimaliąsias mėnesines algas. A. B. individualios įmonės kreditorių susirinkimo metu minimalioji mėnesinė alga buvo 400 Eur, todėl bankroto administratoriui pagrįstai buvo paskirtas 2 400 Eur (6 x 400 Eur) dydžio atlyginimas.

5.6. Ieškovas pažymi, kad apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba neturėjo pretenzijų ir jų nereiškė, tačiau dėl bankroto bylos iškėlimo A. B. individualiai įmonei kreipėsi ne atsakovas, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius. Išdėstytos aplinkybės paneigia apelianto argumentus, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba neturėjo pretenzijų A. B. individualiai įmonei.

5.7. Ieškovas nesutinka su atsakovo argumentais, kad praėjo žalai bei nuostoliams išieškoti įstatymų nustatyti terminai. Įstatymai nenustato termino, per kurį bankroto administratorius turi teisę išieškoti skolą iš apelianto, o, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai praleidus terminą priverstinai išieškoti skolą iš A. B. individualios įmonės, tai nereiškia, kad prievolė sumokėti įmokas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai baigiasi, o tik reiškia, kad priverstinai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba skolos išieškoti neturi teisės.

5.8. Apeliaciniame skunde pažymima, kad apeliantas dėl sveikatos problemų, operacijos pasekmių negali dirbti ir vystyti verslo ir kad jo finansinė padėtis yra prasta, tačiau, siekdamas šias aplinkybės pagrįsti, apeliantas nepateikė tai patvirtinančių įrodymų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

4. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad atsakovas (apeliantas) dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

5. 2020 m. rugsėjo 3 d. apeliantas A. B. Klaipėdos apygardos teismui pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, medicininius išrašus.

6. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. CPK 323 straipsnyje, reglamentuojančiame apribojimus keisti apeliacinio skundo dalyką ar pagrindą, įtvirtinta, kad, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą draudžiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2012).

7. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 2020 m. rugpjūčio 27 d. civilinė byla Nr. e2A-1073-642/2020 buvo baigta nagrinėti ir nutartimi atidėtas procesinio sprendimo priėmimas ir paskelbimas. Taigi, apeliacinės instancijos teismui nauji įrodymai (paaiškinimai) pateikti jau bylą išnagrinėjus iš esmės, o tai sudaro savarankišką pagrindą atsisakyti priimti apelianto teikiamus įrodymus (paaiškinimus). Esant išdėstytoms aplinkybėms, atsisakytina priimti ir vertinti prašomus priimti naujus įrodymus (paaiškinimus).

Dėl ginčo esmės

8. Byloje esminis ginčas yra kilęs dėl teisės taikymo klausimo, ar bankroto administratorius turi teisę į administravimo išlaidų ir administratoriaus atlyginimą, kai administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo iš įmonės vadovo, kuris, įmonei tapus nemokiai, nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.

9. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ir ĮBĮ) su visais pakeitimais neteko galios 2020 m. sausio 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – ir JANĮ). Pagal JANĮ 155 straipsnį, iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas. Nagrinėjamu atveju ieškinys dėl žalos atlyginimo gautas iki JANĮ įsigaliojimo, todėl taikytinos ginčo klausimo sprendimo teisme metu galiojusio ĮBĮ nuostatos.

10. Apeliantas teigia, kad aktuali šiai bylai Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalis įsigaliojo tik nuo 2013 m. spalio 1 d. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovas, matydamas, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi, pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turėjo ir iki minėtų ĮBĮ nuostatų pakeitimų, be to, pritartina ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytiems argumentams, kad, nepaisant to, atsakovas net ir po 2013 m. spalio 1 d. nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo A. B. individualiai įmonei. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 10 dalis galiojo ir 2003 m. kovo 15 d. (kai A. B. individualios įmonės skola atsirado ir pradėjo augti). Minėtame įstatymo straipsnyje buvo nurodyta: „Kai teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, jis turi pasiūlyti asmeniui, pateikusiam pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, įmokėti ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo nurodyto pasiūlymo dienos į teismo depozitinę sąskaitą teismo nustatytą sumą. Ši suma negali būti didesnė kaip dešimt tūkstančių litų. Jeigu nurodytas asmuo teismo nustatytu laiku įmoka teismo nustatytą sumą, bankroto byla gali būti keliama ir nagrinėjama supaprastinto bankroto proceso tvarka. Įmokėta į teismo depozitinę sąskaitą pinigų suma yra naudojama teisėjo, nagrinėjančio bankroto bylą, nurodymu teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti.“

11. Sutiktina su ieškovo argumentais, kad, nepaisant to, jog ĮBĮ pakeitimai įsigaliojo tik nuo 2013 m. spalio 1 d., bet A. B. individualiai įmonei neturint turto ir tuo atveju, jei jis 2003 m. kovo 15 d. būtų kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo A. B. individualiai įmonei, apeliantui vis tiek būtų kilusi pareiga įmokėti 10 000 Lt (2 896 Eur) į teismo depozitinę sąskaitą teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Be to, ieškovo patirta žala galėtų būti atlyginama, vadovaujantis bendromis deliktinės civilinės atsakomybės nuostatomis, nes pareiga atlyginti žalą kyla atlikus neteisėtus veiksmus (šiuo atveju nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nesvarbu, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalies pakeitimai įsigaliojo tik nuo 2013 m. spalio 1 d., pareiga įmokėti 10 000 Lt (2 896 Eur) į teismo depozitinę sąskaitą teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 10 dalis) galiojo ir 2003 m. kovo 15 d., t. y. pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo A. B. individualiai įmonei dieną.

12. Šioje byloje reikalavimą priteisti 2 442,28 Eur žalos, susijusios su A. B. individualios įmonės administravimu, atlyginimą pareiškė bankroto administratorius, kurio teigimu, atsakovas yra atsakingas už nuostolių, susijusių su A. B. individualios įmonės administravimo išlaidų padengimu, atsiradimą. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog įrodytos visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, ieškinį tenkino visiškai. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir teigia, jog šiuo atveju administratorius neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos ir nepagrindė žalos dydžio. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

13. ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje numatyta, jog kreditorius, įmokėjęs pagal šio įstatymo 10 dalies 1 punkto nuostatas numatytą sumą, ar prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai bankroto proceso metu, ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šis (šie), įmonei tapus nemokiai, nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.

14. ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nustatytas specialus pagrindas išsiieškoti administravimo išlaidas iš asmenų, kurie įmonei tapus nemokiai nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, taip dar labiau apsunkindami situaciją ir apribodami galimybę tinkamai likviduoti įmonę, taip pat nurodytas specialus subjektas, turintis pagrindą reikalauti administravimo išlaidų atlyginimo. Įmonės vadovas ar kitas asmuo pagal kompetenciją, pažeidęs pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies pagrindu tampa atsakingas kreditoriui, įmokėjusiam pagal šio straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatas nurodytą sumą administravimo išlaidoms padengti, arba bankroto administratoriui, kuris, įmonei neturint turto ar turint jo nepakankamai administravimo išlaidoms padengti, prisiėmė riziką administruoti įmonę savo lėšomis. Taigi tik šioje normoje įvardyti asmenys (kreditorius ir administratorius), kurių lėšomis vykdomas ar įvykdytas įmonės likvidavimas supaprastinto bankroto proceso metu, turi teisę išsiieškoti šias išlaidas iš asmenų, pažeidusių pareigą laiku kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Pažymėtina, kad ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nustatytas pagrindas išsiieškoti administravimo išlaidas iš asmenų, kurie įmonei tapus nemokiai nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, taikytinas ir tais atvejais, kai supaprastintą bankroto procedūrą nusprendžiama taikyti bankroto bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463-313/2018).

15. Vadovaujantis kasacinio teismo formuojama praktika, priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą. Nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas gali lemti ją pažeidusio asmens civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).

16. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, net ir nesant Įmonių bankroto įstatyme nustatytos specialios normos dėl žalos, atsiradusios administracijos vadovui nevykdant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo, už nurodytos pareigos nevykdymą įmonės administracijos vadovui kyla civilinė atsakomybė pagal bendrąsias CK nuostatas, reglamentuojančias įmonės administracijos vadovo fiduciarinių pareigų nevykdymo padarinius. Sprendžiant klausimą dėl civilinės atsakomybės administracijos vadovui taikymo būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas. Įmonės administracijos vadovo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškinį pareiškęs asmuo neprivalo jos įrodinėti. Bendrovės vadovas gali šią prezumpciją paneigti ,pateikdamas įrodymus, kurie patvirtintų, kad jo kaltės nėra. Įmonės administracijos vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais; atstovauti bendrovei, atsakyti už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai ir daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-344/2014; 2018 m. lapkričio 23 d. civilinėje byloje Nr. e3K-3-455-403/2018 ir kt.).

17. Bylos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. birželio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-1190-613/2018, kuria A. B. individualiai įmonei iškelta bankroto byla, konstatavo, kad įmonė nevykdo Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymu, Sveikatos draudimo įstatymu ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėmis nustatytų privalomųjų mokėjimų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. balandžio 18 d. duomenimis, atsakovės skola valdybos biudžetui sudarė 2 871,48 Eur, įmonė Registro tvarkytojui nėra pateikusi metinės finansinės atskaitomybės dokumentų, o turimi įsipareigojimai viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pateiktos informacijos nustatyta, jog atsakovo vadovaujamos A. B. individualios įmonės įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai susidarė nuo 2003 metų. Šios aplinkybės leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog jau 2003 metais atsakovas turėjo spręsti klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, jog jis nežinojo pasikeitusių įstatymų reikalavimų dėl mokesčių mokėjimo ir pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, laikė deklaratyviais. Pažymima, kad juridinio asmens valdymo organai savo veikloje privalo elgtis taip, kad dėl jų veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims, ir tai atitinka CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendro pobūdžio pareigą asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovui turėjo būti žinoma, kad įmonė nemoki ir negalės atsiskaityti su kreditoriumi, todėl, išanalizavęs finansinius dokumentus, atsakovas turėjo įvertinti įmonės nemokumo būseną ir inicijuoti įmonės bankroto procedūrą. Tačiau faktiškai dėl bankroto bylos A. B. individualiai įmonei iškėlimo į teismą kreipėsi kreditorius – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius. Civilinės atsakomybės prasme pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas vertinamas kaip neteisėti veiksmai. Bankroto byla keliama nustačius vieną iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintų pagrindų, todėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuo 2003 metų įmonės vadovui (atsakovui) kilo pareiga kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, taigi konstatuotina, kad šioje byloje yra nustatyti atsakovo (kaip buvusio įmonės vadovo) neteisėti veiksmai.

19. Šie nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, yra susiję su administratoriaus prašomu priteisti žalos atlyginimu. Pagal ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalį, pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš įmonės visų rūšių lėšų. Šioje byloje nėra ginčo, jog A. B. individuali įmonė bankroto bylos iškėlimo metu nebeturėjo turto, iš kurio galėtų būti apmokamos administravimo išlaidos. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, jei atsakovas būtų kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos A. B. individualiai įmonei iškėlimo nemokumo būsenos pradžioje, nelaukdamas, kol įmonė faktiškai nebeturės jokio turto, iš A. B. individualios įmonės turto būtų buvusios padengtos visos ar dalis įmonės bankroto administravimo išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šiuo atveju yra nustatytas ir priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėto neveikimo ir atsiradusios žalos (CPK 178 straipsnis, CK 6.247 straipsnis).

20. Apeliantas apeliacinį skundą grindžia ir tuo, jog ieškovas neįrodė prašomo priteisti žalos atlyginimo dydžio. Šiuos apelianto argumentus teisėjų kolegija laiko nepagrįstais. ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta, kad administratoriaus atlyginimas nustatomas už visą įmonės administravimo laikotarpį, atsižvelgiant į Vyriausybės patvirtintas Atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisykles, kuriose nustatomi rekomendaciniai administratoriaus atlyginimo dydžiai. Administratoriaus atlyginimas yra siejamas su administratoriaus veiklos rezultatais ir nepriklauso nuo bankroto procedūros trukmės. Konkreti administratoriaus atlyginimo suma (atsižvelgiant į tai, ar bankrutuojanti ir (arba) bankrutavusi įmonė tęsia (vykdo) veiklą, į parduodamo įmonės turto rūšį ir jo kiekį, gautas lėšas iš parduoto įmonės turto, bankroto metu išieškotas sumas, taip pat į įmonei iškeltų bylų ir pareikštų civilinių ieškinių sudėtingumą ir skaičių) ir jo mokėjimo tvarka (atlyginimo suma gali būti išmokama visa iš karto baigus bankroto procesą arba dalimis vykdant bankroto procesą) nustatoma pavedimo sutartyje. Kreditorių susirinkimo arba teismo nustatytas administratoriaus atlyginimas negali viršyti šiame straipsnyje nustatyta tvarka patvirtintų dydžių.

21. Bylos duomenys patvirtina, jog A. B. individuali įmonė lėšų ir turto neturėjo, per visą bankroto procesą veikla nebuvo tęsiama (vykdoma) ir lėšų taip pat nebuvo gauta. Bankrutuojančiai įmonei buvo taikytas supaprastintas bankroto procesas. Svarbu ir tai, kad A. B. individuali įmonė pagal įmonės atrankinio dydžio, kaip jis buvo suprantamas Bankroto administratorių atrankos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 647 „Dėl Bankroto administratorių atrankos taisyklių patvirtinimo“, reikšmę vertintina kaip maža įmonė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 415 patvirtintų Atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklių 1 priede esančioje lentelėje buvo nurodoma, kad mažai įmonei, kuriai taikomas supaprastintas bankroto procesas, minimalų rekomenduojamą atlyginimą bankroto administratoriui sudaro 6 minimalūs administratoriaus atlyginimo dydžiai, išreikšti MMA.

22. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes minimalus atlyginimas ieškovui už A. B. individualios įmonės bankroto administravimą sudarytų 2 400 Eur (400 Eur (MMA dydis nuo 2018 m. sausio 1 d.) x 6), t. y. būtent tiek, kiek ir buvo patvirtinta 2018 m. rugsėjo 24 d. vykusiame kreditorių susirinkime.

23. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad kita ieškovo reikalavimo dalis dėl 42,28 Eur išlaidų už įmonės teisinio statuso pakeitimo įregistravimą valstybės įmonėje Registrų centre taip pat yra pagrįsta rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais, kad ieškovas nurodytas išlaidas patyrė A. B. individualios įmonės bankroto administravimo procese. Teisėjų kolegija pažymi, kad administratorius, įvykdęs įmonės bankroto procedūras, turi teisę gauti už tai atlyginimą ir išlaidų, turėtų atliekant įmonės bankroto administravimą, kompensavimą. Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovo prašomas priteisti žalos atlyginimo dydis yra pagrįstas, atitinkantis proporcingumo ir protingumo kriterijus.

24. Apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto teiginius, jog teismas pažeidė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Nagrinėjamu atveju bankroto administratoriui ginčo atveju taikytinos CK normos, reglamentuojančios žalos atlyginimą. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) arba negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). A. B. individualiai įmonei bankroto byla iškelta 2018 m. birželio 13 d., atlyginimo dydis bankroto administratoriui patvirtintas kreditorių susirinkime 2018 m. rugsėjo 24 d., o su ieškiniu dėl žalos atlyginimo į teismą ieškovas kreipėsi 2019 m. gruodžio 13 d. Šios aplinkybės įrodo, kad ieškovas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino nepažeidė.

25. Teismas atkreipia dėmesį į apelianto argumentus, kad jis dėl sveikatos problemų, operacijos pasekmių negali dirbti ir vystyti verslo, jo finansinė padėtis yra bloga, tačiau apeliantas byloje nepateikė jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

26. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, plačiau jų nekartodamas mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

27. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

28. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

29. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, atsakovas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl apelianto prašymas priteisti iš ieškovo jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme atmetamas.

30. Nors ieškovas teikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, tačiau nepateikė jokių duomenų, kad apeliacinės instancijos teisme būtų turėjęs bylinėjimosi išlaidų, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovui nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Erinija KazlauskienėAlbina PupeikienėDanutė Žvinklytė