- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-28
- Bylos Nr.
- 2A-268-236/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01318-2014-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Vigintas Višinskis, Alvydas Poškus
- Ieškovas
- J. S.
- Atsakovas
- E. V.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto 19-ojo notarų biuro
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Alvydo Poškaus ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. S. ieškinį atsakovui E. V. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo Vilniaus miesto 19-ojo notarų biuro notaras M. K., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas J. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu 2010-05-05 Ch. S. įgaliojimą, patvirtintą Vilniaus miesto 19-ojo notarų biuro notaro M. K., pripažinti negaliojančia 2010-05-06 paskolos sutartį, sudarytą tarp atsakovo ir ieškovo dėl 28 520 eurų, pripažinti negaliojančiu 2010-05-07 sutartinės hipotekos lakštą, patvirtintą Vilniaus miesto 19-ojo notarų biuro notaro M. K.. Nurodė, kad šių dokumentų jis niekada nematė, 28 520 eurų iš atsakovo E. V. nesiskolino, notarų biure pas notarą M. K. niekada nebuvo, sutartinės hipotekos lakšto nepasirašė. Ieškovo manymu, parašai galimai yra suklastoti, atsakovui siekiant įgyti turtines teises į ieškovo paveldėtą butą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime nepripažino ieškinio, nurodė, kad atsakovas bando susigrąžinti skolą nuo 2011 metų, tačiau ieškovas visaip siekia išvengti prievolės vykdymo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-11-13 priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-10685-866/2012 pagal E. V. ieškinį J. S., kuriuo leido E. V. registruoti butą, esantį (duomenys neskelbtini) J. S. vardu. Teismas šioje byloje nustatė, kad E. V. turi neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę į minėtą butą, kuris yra įkeistas prievolių įvykdymui – paskolos grąžinimui užtikrinti. Minėtoje byloje teismas per antstolį įteikė J. S. visus procesinius dokumentus, tame tarpe paskolos ir hipotekos sutartis, todėl ieškovas klaidina teismą nurodydamas sužinojimo apie ginčijamus dokumentus aplinkybes. Atsakovas 2011 metais ne kartą siuntė ieškovui pranešimus, reikalaudamas sumokėti skolą, tačiau ieškovas ne tik neatsiskaitė, tačiau be jokio pagrindo neigia šiuos oficialius dokumentus, piktnaudžiaudamas teise ir procesu. Todėl atsakovas prašė ieškinį atmesti, skirti ieškovui 20 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
Trečiasis asmuo notaras M. K. atsiliepime nurodė, kad ieškovas ir jo motina Ch. S. buvo atvykę į notarų biurą, Ch. S. notaro akivaizdoje pasirašė ginčijamą įgaliojimą, notaras jį patvirtino, išaiškino atliekamo notarinio veiksmo prasmę ir pasekmes, įgaliotoja pasirašė notarinių veiksmų registravimo knygoje. Ieškovas su atsakovu 2010-05-07 buvo atvykę į notaro biurą, kur notaras patvirtino ieškovo ginčijamą hipotekos lakštą, kurį pasirašė ieškovas ir atsakovas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 15 d. sprendimu (dėl rašymo apsirikimo nurodyta 2014 m. liepos 15 d.) ieškinį atmetė. Teismas, remdamasis ekspertizės išvadomis, taip pat įvertinęs tai, kad ginčijami dokumentai yra oficialus rašytinis įrodymas, atmetė ieškovo argumentus, kad nei jis, nei Ch. S. nepasirašė ginčijamų dokumentų. Teismas laikė pagrįstomis notaro nurodytas aplinkybes, kad jis nustatė įgaliojimą pasirašiusio asmens tapatybę pagal jo pateiktą dokumentą, nurodytą notariniame registre, įsitikino įgaliotojos veiksnumu. Be to, notaras išaiškino atliekamo notarinio veiksmo prasmę ir pasekmes įgaliotojai, išvertė įgaliojimą į Ch. S. suprantamą rusų kalbą, o įgaliotoja jį perskaitė, pasirašė kaip atitinkantį jos valią ir pati savo parašu patvirtino, kad įgaliojimo turinys ir pasekmės jai išaiškintos. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad ieškovo argumentai, jog įgaliotoja niekada nepasirašinėjo įgaliojimo, yra nepagrįsti. Taip pat teismas nurodė, kad ieškovas, veikdamas įgaliotojos vardu, 2010 m. gegužės 7 d. kartu su atsakovu atvyko į Vilniaus m. 19 notaro biurą, pateikė notarui M. K. galiojantį savo asmens dokumentą, įgaliojimą, rašytinę paskolos sutartį, buto draudimo liudijimą, buto nuosavybės dokumentus. Notaras nustatė ieškovo tapatybę, išaiškino atliekamo notarinio veiksmo prasmę ir pasekmes bei patvirtino hipotekos lakštą, kurį notaro akivaizdoje pasirašė ieškovas ir atsakovas. Ieškovo dalyvavimą sandorio sudarymo metu patvirtinta išrašas iš notarinių veiksmų registravimo knygos, kur pasirašė pats ieškovas. Atsižvelgiant į tai, teismas atmetė ieškovo argumentus, kad jis niekada nepasirašinėjo sutartinės hipotekos lakšto, niekada nebuvo pas notarą M. K., dėl tariamo dokumentų klastojimo. Teismas, konstatavęs, kad ieškovas sudarė hipotekos sandorį, sprendė, kad nėra pagrindo abejoti, jog šis ieškovo veiksmas buvo sąlygotas pasirašytos paskolos sutarties, kurios 3 punkte yra numatytas ieškovo, kaip paskolos gavėjo, įsipareigojimas prievolės įvykdymo užtikrinimui įkeisti Ch. S. priklausantį butą. Įvertinęs aplinkybes, kad įgaliojimas buvo pasirašytas prieš paskolos sutarties sudarymą, kad paskolos sutartis ir jos įvykdymą užtikrinantis hipotekos sandoris buvo sudaryti ne tą pačią dieną, kad suėjus paskolos sutarties grąžinimo terminui šalys po vienerių metų papildomu susitarimu susitarė pratęsti paskolos grąžinimo terminą, teismas padarė išvadą, kad šalys, pasirašydamos paskolos santykius patvirtinančius ir jos įvykdymą užtikrinančius dokumentus, veikė nuosekliai, suprasdamos prievolės esmę ir jos sukuriamas teisines pasekmes, o pasirašytos sutartys ne tik atitiko išreiškiamą valią, bet ir atspindėjo realius paskolinius santykius, kuriuose paskolos gavėjas J. S. pasiskolino iš E. V. 28 520 Eur ir pinigus, kaip pats patvirtino pasirašytoje sutartyje, gavo prieš pasirašydamas paskolos sutartį.
Teismas netenkino atsakovo prašymo dėl baudos skyrimo ieškovui už piktnaudžiavimą procesu nenustatęs tam pagrindų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas J. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas neįvertino reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, netinkamai aiškino materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Apeliantas nurodo, kad jokios sumos iš E. V. jis nesiskolino, paskolos sutarties nepasirašė, taip pat nepasirašė jokio hipotekos lakšto. Apelianto manymu apgaulės būdu norima gauti iš jo finansinės naudos, todėl jo prašymu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris šiuo metu dar nėra pabaigtas. Teismas nutarė skirti rašysenos ekspertizę ir patikrinti tik jo parašo tikrumą, tačiau prašymas patikrinti jo motinos parašo tikrumą buvo atmestas nepagrįstai. Taip pat nepagrįstai buvo atmestas prašymas apklausti ekspertizę atlikusį ekspertą. Be to, teismas nesiaiškino aplinkybės, kaip buvo apdraustas įkeistas ieškovo motinos butas. Apeliantas pažymi, kad hipotekos lakšte ir paskolos sutartyje jo pavardė nurodyta neteisingai. Taip pat teismas nepagrįstai atmetė prašymą patikrinti atsakovo finansinę būklę tariamos paskolos davimo metu. Ieškovo teigimu, visi dokumentai (paskolos sutartis, įgaliojimas, hipotekos lakštas) nenustatytu būdu buvo suklastoti.
Atsiliepimas
Atsakovas E. V. atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas bei skirti apeliantui 5792 Eur dydžio baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Atsiliepime atsakovas nurodo, kad apeliantas skunde nenurodė nei vienos netinkamai įvertintos aplinkybės ar netinkamo materialiosios normos aiškinimo. Apeliantas tik atkartojo ieškinio turinį net nevertindamas pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių. Atlikta rašysenos ekspertizė patvirtino, kad pats apeliantas pasirašė ginčijamus dokumentus, todėl netenka prasmės apelianto teiginiai, jog jis nieko apie dokumentus nežinojo. Kadangi apeliantas sąmoningai bando sutrukdyti atsakovui realizuoti vykdytiną reikalavimo teisę pareikšdamas nepagrįstą apeliacinį skundą, sąmoningai veikia prieš greitą bylos išnagrinėjimą, atsakovas mano, kad yra pagrindas apeliantui skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
Apeliantas prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Nagrinėjamoje byloje šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, apeliantas J. S. nepagrindė žodinio bylos nagrinėjimo būtinumo, todėl žodinio proceso apeliacinėje instancijoje būtinumas nekonstatuotinas.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrina neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas įrodinėjo, kad tiek 2010-05-05 įgaliojime, tiek 2010-05-06 paskolos sutartyje, tiek 2010-05-07 sutartinės hipotekos lakšte esantys jo ir jo motinos parašai galėjo būti suklastoti, todėl prašė šiuos sandorius pripažinti negaliojančiais. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovo argumentai, jog įgaliotoja (jo motina) niekada nepasirašinėjo įgaliojimo, o jis pats nepasirašė paskolos sutarties ir hipotekos lakšto, yra nepagrįsti, todėl atmestini. Kvestionuodamas šį teismo sprendimą, apeliantas apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja tuos pačius argumentus, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, nurodydamas, kad teismas neįvertino reikšmingų faktinių aplinkybių, dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija, įvertinus bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, nesutinka su apelianto pozicija, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ar netinkamai įvertino reikšmingus nagrinėjamam ginčui teisinius bei faktinius aspektus. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro prielaidų panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ginčą išspręsti taip, kaip to siekia apeliantas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 2 d. nutartį, civilinėje byloje Nr. 3K-3-905/2000; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje ieškovo argumentai, kad jis nepasirašė ginčijamos paskolos sutarties ir hipotekos lakšto, o jo motina nepasirašė įgaliojimo, yra grindžiami tik jo subjektyviais samprotavimais, tačiau į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kad ginčijami dokumentai būtų suklastoti. Pirmosios instancijos teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartimi byloje buvo paskirta rašysenos ekspertizė, ją pavedant atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centrui. Ekspertams buvo pavesta atsakyti į klausimus: ar rankraštinius vardo ir pavardės „J. S.“ įrašus 2010-05-06 paskolos sutartyje, sutarties pabaigoje parašė J. S., ar ant kiekvieno sutarties lapo pasirašė J. S., ar rankraštinius vardo ir pavardės „J. S.“ įrašus papildomame susitarime prie 2010-05-06 paskolos sutarties parašė ir pasirašė J. S., ar sutartinės hipotekos lakšte rankraštinius vardo ir pavardės įrašus „J. S.“ parašė ir pasirašė J. S.. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertai ekspertizės akte pateikė išvadą, kad rankraštinius įrašus „J. S.“ parašė ir dokumentus pasirašė J. S. (t. 1., b. l. 189-194). Taigi, ieškovo teiginiai, kad jis nepasirašė ginčijamų dokumentų, pagrįstai buvo atmesti ekspertizės išvadų pagrindu. Be to, ieškovo ginčijami dokumentai – įgaliojimas ir sutartinės hipotekos lakštas – yra oficialūs rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią, t. y. aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 str. 2 d.). Remdamasis byloje esančiais įrodymais, teismas pagrįstai atmetė apelianto teiginį, kad jo motina nepasirašė jokio įgaliojimo. Trečiasis asmuo notaras M. K. patvirtino, kad 2010-05-05 į Vilniaus m. 19-tąjį notaro biurą kartu su ieškovu atvyko ieškovo motina Ch. S., kuri notaro akivaizdoje pasirašė ieškovo ginčijamą įgaliojimą, o notaras M. K., gavęs visus reikiamus dokumentus (įgaliotojos galiojantį asmens dokumentą) bei informaciją (adresą, kuriuo yra butas), reikalingus notariniam veiksmui atlikti, patvirtino Ch. S. įgaliojimą. Notaras taip pat patvirtino, kad, prieš tvirtindamas ginčijamą įgaliojimą, išaiškino įgaliotojai įgaliojimo turinį bei pasekmes, išvertė įgaliojimą į jai suprantamą rusų kalbą, o įgaliotoja Ch. S. jį perskaitė, pasirašė įgaliojimą, kaip atitinkantį jos valią, ir savo parašu patvirtino, kad įgaliojimo turinys ir pasekmės jai yra išaiškintos. Įgaliotojos Ch. S. dalyvavimą sandorio sudaryme patvirtina išrašas iš notarinių veiksmų registravimo knygos (t. 1, b. l. 104). Apeliantas skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą skirti ekspertizę jo motinos Ch. S. parašo tikrumui nustatyti. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo argumentu nesutinka, nes byloje esančių duomenų pakako teismui nustatyti, kad ginčijamą įgaliojimą pasirašė Ch. S.
Teismas taip pat pagrįstai atmetė apelianto teiginį, kad jis nedalyvavo hipotekos sandorio sudaryme ir nepasirašė ginčijamo hipotekos lakšto. Notaras M. K. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad jis nustatė ieškovo, kaip įgaliotinio, asmens tapatybę, pastarajam pateikus asmens dokumentą, išaiškino atliekamo notarinio veiksmo prasmę ir pasekmes bei patvirtino hipotekos lakštą, kurį jo akivaizdoje pasirašė ieškovas ir atsakovas. Ieškovo dalyvavimą hipotekos sandorio sudarymo metu patvirtina ir notaro pateiktas išrašas iš notarinių veiksmų registravimo knygos (t. 1, b. l. 105-106). Konstatavęs, kad ieškovas J. S. sudarė hipotekos sandorį, teismas pagrįstai sprendė, kad šis jo veiksmas buvo pasekmė ginčijamos paskolos sutarties, kurios 3 punkte numatytas ieškovo, kaip paskolos gavėjo, įsipareigojimas prievolės įvykdymo užtikrinimui įkeisti Ch. S. priklausantį butą.
Apelianto nurodytos aplinkybės dėl klaidingai nurodytos jo pavardės hipotekos lakšte, taip pat paskolos sutartyje, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamame ginče, pastebėti rašymo apsirikimai hipotekos lakšte notaro buvo ištaisyti.
Apeliantas skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą apklausti ekspertizę atlikusį ekspertą ir taip užkirto jam kelią nustatyti tiesą byloje. Iš bylos matyti, kad apelianto atstovė teismo posėdžio metu reiškė prašymą apklausti ekspertą teismo posėdyje siekdama išsiaiškinti, kokiais būdais gali būti pagaminami dokumentai, kokios yra dokumentų pagaminimo metodikos. Toks prašymas pagrįstai buvo teismo atmestas. Be to, pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių dėl ekspertų išvadų turinio, todėl pagrįstai nelaikė būtina apklausti ekspertą teismo posėdyje.
Teismas taip pat pagrįstai atmetė apelianto atstovės teismo posėdžio metu pateiktą prašymą išsiaiškinti atsakovo finansinę padėtį paskolos suteikimo metu, konstatavęs, kad tokio prašymo tenkinimas užvilkintų bylos nagrinėjimą.
Dėl apelianto argumento, kad teismas pasisakė ne dėl visų jo nurodytų aplinkybių, pažymėtina tai, kad kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės ir priimdamas joje galutinį sprendimą, neprivalo aptarti kiekvieno byloje dalyvaujančio asmens argumento ar įrodymo. Priešingai, teismas turi atrinkti ir vertinti tik tuos įrodymus, kurių visetas patvirtina ar paneigia aplinkybių, susijusių su ginčo dalyku, egzistavimą (CPK 176 str.) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2011, 2011-09-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2011). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visus bylai reikšmingus aspektus bei juos patvirtinančius įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis
Atsakovas atsiliepime prašo skirti ieškovui 5 792 Eur dydžio baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis teikiant nepagrįstą apeliacinį skundą.
CPK 95 straipsnyje apibrėžta, kokie šalių veiksmai laikomi piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, taip pat nustatytos piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmės. Pagal formuojamą kasacinio teismo CPK 95 straipsnio normų teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos šios sąlygos: šalies nesąžiningumas ir ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento, kuriame suformuluotas prašymas, nepagrįstumas, jį pateikiant teismui, arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Įstatyme nustatytos teisės pareikšti ieškinį ar paduoti skundą, remiantis kasacinio teismo pozicija, įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartį, civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2014, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti apelianto skundo kaip aiškiai nesąžiningai pareikšto, taip pat neįžvelgia sąmoningo veikimo prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, todėl netenkina atsakovo prašymo dėl baudos ieškovui paskyrimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 str.). Atsakovas atsiliepime prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau bylinėjimosi išlaidų dydį pagrindžiančių dokumentų nepateikė, todėl šios išlaidos nėra priteisiamos (CPK 98 str.1 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.