Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-08-05 · Administracinė byla Nr. A-858-890-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-11-27Regionų apygardos administracinis teismas
  2. TA-261-13-13Nutartis · 2013-02-27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2013-08-05Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-08-05
Bylos Nr.
A-858-890-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02245-2012-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Ričardas Piličiauskas
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių
Pareiškėjas
A. D.
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A858-890/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02245-2012-1Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugpjūčio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI–K).

Pareiškėjas paaiškino, jog įvairiais laikotarpiais nuo 2006 m. kovo 31 d. jis buvo kalinamas Lukiškių TI–K pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t. y. kamerose, kurių plotas vienam asmeniui neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:1999) nustatyto 5 kv. m ploto. Pareiškėjas Lukiškių TI–K buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis ir dėl to patyrė neturtinę žalą, kuri atlygintina vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu. Nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad asmuo, kuris kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą kaip ji apibrėžta CK 250 straipsnyje. Teisingą piniginę kompensaciją už patirtus dvasinius išgyvenimus, praradimus nustato teismas. Pareiškėjas nurodė, kad dėl Lukiškių TI–K veiksmų jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo jo regėjimas, sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko miegas, jaučiamas dirglumas, baimė.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius–kalėjimas atsiliepimu į pareiškėjo A. D. skundą (b. l. 7-11) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas neneigė aplinkybės, kad pagal iki 2010 m. balandžio 11 d. galiojusią Higienos normą Nr. HN 76:1999 vienam asmeniui tenkantis kameros plotas turėjo būti 5 kv. m, o nuo 2010 m. gegužės 11 d. pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymą Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) – ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Paaiškino, kad nuteistieji Lukiškių TI–K paskirstomi laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų ribų. Lukiškių TI–K stengiasi, kad nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Laikotarpiais 2006 m. balandžio 26 d. vakare, 2006 m. gegužės 19 d. vakare, nuo 2006 m. gegužės 20 d. iki 2006 m. gegužės 23 d., 2006 m. birželio 27 d. ryte, 2006 m. rugsėjo 11 d. vakare, 2006 m. lapkričio 5 d., 2007 m. sausio 26 d. ryte, 2008 m. rugsėjo 11 d. ryte, 2008 m. rugsėjo 15 d. ryte, 2009 m. birželio 28 d. ryte, 2009 m. liepos 24 d. vakare, nuo 2009 m. liepos 25 d. iki 2009 m. liepos 26 d., 2009 m. liepos 27 d. ryte, 2009 m. liepos 29 d. vakare, nuo 2009 m. liepos 30 d. iki 2009 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. liepos 18 d. ryte, 2009 m. spalio 20 d. ryte pareiškėjui buvo užtikrintas 5 kv. m kameros gyvenamojo ploto. Laikotarpiais nuo 2006 m. balandžio 12 d. iki 2006 m. balandžio 26 d., nuo 2006 m. gegužės 5 d. iki 2006 m. gegužės 19 d., nuo 2006 m. gegužės 30 d. iki 2006 m. birželio 9 d., nuo 2006 m. birželio 12 d. iki 2006 m. birželio 23 d., 2006 m. rugpjūčio 28 d. iki 2006 m. rugsėjo 11 d., nuo 2006 m. spalio 13 d. iki 2006 m. spalio 27 d. pareiškėjo Lukiškių TI–K nebuvo, nes jis iš įstaigos buvo išvykęs.

Pažymėjo, kad pagal CK 6.271 straipsnį deliktinė atsakomybė kyla, kai nustatytos visos būtinos sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, padariniai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei kilusių padarinių. Šiuo atveju būtina nustatyti ne tik tai, ar Lukiškių TI–K pareigūnai neteisėtai veikė (neveikė), bet ir tai, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovas prašė dėl dalies pareiškėjo reikalavimų taikyti CK 1.125 straipsnyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimu (b. l. 52-55) pareiškėjo A. D. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, 550 Lt neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje keliamas ginčas dėl to, ar pagrįstas pareiškėjo A. D. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI–K.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teigimu, jis nuo 2006 m. kovo 31 d. įvairiais laikotarpiais Lukiškių TI–K buvo kalinamas kamerose, kurių plotas vienam asmeniui neatitiko teisės aktais nustatytų reikalavimų, todėl jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 50 000 Lt suma.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atitinkamai, asmuo, siekdamas gauti neturtinės žalos atlyginimą, į teismą turi kreiptis per trejus metus nuo dienos, kai sužinojo apie savo teisių pažeidimą. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja ir nagrinėjamu atveju to prašė atsakovo atstovas dėl dalies pareiškėjo reikalavimų. Skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas paštu padavė 2012 m. rugpjūčio 28 d. Teismas įvertino, kad pareiškėjas tam tikra apimtimi yra praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl konstatavo, kad atsakovo prašymas tenkintinas tik daliai skundo reikalavimų, t. y. tiems kurie sietini su pareiškėjo nurodyta neturtine žala patirta iki 2009 m. rugpjūčio 27 d., taikytinas ieškinio senaties terminas. Atsižvelgdamas į tai, nagrinėjamoje byloje teismas vertino, ar pareiškėjo kalinimas Lukiškių TI–K laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 28 d. iki 2012 m. rugpjūčio 28 d. atitiko teisės aktų reikalavimus ir nepažeidė pareiškėjo teisių.

Pagal bylos duomenis pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lukiškių TI–K pareiškėjas nuo 2009 m. rugpjūčio 28 d. buvo kalinamas 131 dieną, t. y. iki 2010 m. sausio 6 d. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Higienos norma HN 76:1999, kurioje buvo nustatyta, jog kameros gyvenamasis plotas asmeniui negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. Lukiškių TI–K pateikti duomenys patvirtino, kad: nuo 2009 m. rugpjūčio 28 d. iki 2009 m. lapkričio 24 d. pareiškėjas buvo apgyvendintas kameroje Nr. 256 (plotas – 23,32 kv. m.), kurioje įvairiais laikotarpiais buvo kalinama nuo 2–11 asmenų; nuo 2009 m. lapkričio 24 d. iki 2009 m. lapkričio 25 d. pareiškėjas buvo apgyvendintas kameroje Nr. 273 (plotas – 7,79 kv. m.), kurioje buvo kalinami 3–4 asmenys; nuo 2009 m. lapkričio 26 d. iki 2009 m. gruodžio 7 d. pareiškėjas buvo apgyvendintas kameroje Nr. 287 (plotas – 7,70 kv. m.), kurioje buvo kalinami 2–4 asmenys; nuo 2009 m. gruodžio 8 d. iki 2010 m. sausio 6 d. (išvykimo į Pravieniškių pataisos namus) pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 289 (plotas – 7,78 kv. m.), kurioje apgyvendinti 2–4 asmenys. Bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjui buvo garantuotas 5 kv. m kameros plotas tik laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 28 d. iki 2009 m. rugsėjo 18 d. ryto, kai kameroje Nr. 256 buvo apgyvendinti 2–3 asmenys. Vadinasi, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų pareiškėjas buvo kalinamas 22 dienas. Likusį laikotarpį, t. y. 109 dienas, pareiškėjas buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės patvirtino, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI–K metu nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio, t. y. 5 kv. m., gyvenamojo ploto kameroje. Šių aplinkybių Lukiškių TI–K neginčijo. Tai, kad Lukiškių TI–K administracija dėl kamerų stygiaus neturėjo galimybių pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, nepaneigė teismo nustatytų aplinkybių, kad 109 dienas buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m. kameros ploto.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalies nuostata, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėjo, jog tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. administracinę bylą Nr. A143-1966/2008, administracinę bylą Nr. A502-734/2009, administracinę bylą Nr. A502-1235/2012) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 25 d. sprendime byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05) konstatuota, jog valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui, būtų pasirūpinta kalinio sveikata.

Pirmosios instancijos teismas pasisakė, kad nustatytos aplinkybės, jog 109 dienas pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, sudaro pakankamą pagrindą spręsti, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Kita vertus, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, tvirtinančių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų sutriko jo sveikata, pablogėjo regėjimas, sutriko miegas, todėl jis negalėjo spręsti dėl gyvenamojo ploto kameroje įtakos pareiškėjo sveikatos būklei.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisės pažeidimo trukmę (109 dienos), taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga (ginčui aktualiu laikotarpiu) – 800 Lt), teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 550 Lt suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamąjį pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 550 Lt sumą vertino kaip adekvačią dėl netinkamo kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, apeliaciniu skundu (b. l. 63-65) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo A. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde pažymi, kad Higienos normoje HN 76:1999 buvo nustatyta gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims (ne mažiau kaip 5 kv. m vienam asmeniui), tačiau nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nėra nustatyta. Įsakymu nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti na mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Atkreipia dėmesį, kad duomenis apie kamerų skaičius, jų plotus, buvusių asmenų skaičius dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius (o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį, kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą.

Pažymi, jog Lukiškių TI–K administracija negali daryti įtakos atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes privalo vykdyti teismų nutartis dėl kardomosios priemonės – suėmimo – skyrimo ir teismų nuosprendžius.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę nagrinėjamu laikotarpiu, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei, todėl nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjo sveikata pablogėjo taip, kad jis galėjo patirti neturtinę žalą.

Mano, kad nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė įrodymais kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Pabrėžia, kad atitinkamais atvejais reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012). Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju priteistos sumos dydis neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų, todėl pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 31 d. iki 2012 m. rugpjūčio 28 d., atlyginimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-614/2010), jog valstybė ir savivaldybės turi pareigą atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Kolegija nurodo, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius šių sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/ neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti - tokią būseną galima tik iš naujo sukurti. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu. Materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta, turinio, todėl pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejau svarbu tai, kad neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai.

Teismų praktikoje (žr. 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14 – 653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444 – 619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija nurodo, jog neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tada, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra intensyvūs, nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu (žr. 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir EŽTK) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo ,,žeminančios“ EŽTK 3 straipsnio požiūriu (žr. 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Pažymėtina ir tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo atitinkamai higienos norma HN 76:1999, kuri nustatė, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m ploto (nuo 2009 m. rugpjūčio 28 d. iki 2010 m. balandžio 10 d.), ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymas Nr. V-124, nustatęs ne mažesnį nei 3,6 kv. m kameros plotą vienam asmeniui (nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 2012 rugpjūčio 28 d.).

Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas didžiąją dalį vertinamo laiko, t. y. 109 dienas buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. neužtikrinus minimalaus teisės aktais reikalaujamo kameros gyvenamojo ploto.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo apeliaciniame skunde nurodyta, kad duomenų apie kameros plotą vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita kamerose labai didelė, tačiau toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi būtent atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Pažymėtina, kad EŽTT formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Atsakovo atstovas taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo, nes privalo vykdyti teismų nutartis dėl kardomosios priemonės - suėmimo- skyrimo bei teismų nuosprendžius.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad byloje sprendžiamas ne atsakovo atstovo, o valstybės deliktinės atsakomybės klausimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog ta aplinkybė, kad įkalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybės asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų reikalaujamo gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą pareiškėjui (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-121/2009; 2010 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo teisių pažeidimas, t. y. kalinimas perpildytose kamerose, truko pakankamai ilgą laiko tarpą, (109 paras). Dėl šios priežasties pažeidimas nelaikytinas mažareikšmiu, todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą neapsiriboti vien pažeidimo fakto konstatavimu, o priteisti žalos atlyginimą pinigine forma, vertina kaip teisėtą ir pagrįstą.

Atsakovo atstovo argumentą, kad pareiškėjas privalėjo pateikti duomenis apie savo sveikatos būklę nagrinėjamu laikotarpiu, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei, teisėjų kolegija vertinam kaip teisiškai nereikšmingą, nes pirmosios instancijos teismas nenustatė kameros gyvenamojo ploto trūkumo neigiamos įtakos pareiškėjo sveikatai.

Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėIrmantas JarukaitisRičardas Piličiauskas