Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Lemežio, Virginijos Švedienės, Lauretos Ulbienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. V. gynėjos adv. V. B. (toliau – gynėja) apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo K. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnį 1 metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 4 dalimis prie paskirtos bausmės iš dalies pridėta bausmė, paskirta Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžiu ir galutinė subendrinta bausmė K. V. paskirta – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BPK 140 straipsnio 9 dalimi, BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas pagal abu nuosprendžius: nuo 2013-09-20 iki 2013-09-22 ir nuo 2017-01-11 iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiojo E. K. ir liudytojo S. L. patirtas kelionės išlaidas į teismą 5,93 Eur pripažinus proceso išlaidomis, jos priteistos iš K. V. valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. V. nuteistas už tai, kad pasipriešino valstybės tarnautojui, o būtent:

jis 2017-01-11 apie 17.20 val., kelio Vilnius - Prienai - Marijampolė, 35-ame kilometre, būdamas neblaivus, nevykdė teisėtų valstybės tarnautojų – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 3-iojo būrio vyriausiųjų patrulių S. L. ir E. K. reikalavimų neįžeidinėti jų, kaip policijos pareigūnų necenzūriniais žodžiais, kai pastarieji privažiavo prie jo, ėjusio tamsiu paros metu neapšviestu kelkraščiu, be šviečiančio žibinto, nevilkinčio ryškiaspalvės liemenės su šviesą atspindinčiais elementais ir prie drabužių neprisisegusio kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje atšvaito (2017-01-11 surašytas administracinio nusižengimo protokolas Nr. 10ANPAN-82536949-17), o rankomis nuo savęs nustūmė vyriausiąjį patrulį S. L. bei dešiniu kumščiu smūgiavo vyriausiajam patruliui E. K. į krūtinę, tuo sukeldamas nukentėjusiajam E. K. fizinį skausmą.

Šiais savo veiksmais K. V. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnyje.

Skunde teigiama, kad teismas pažeidė įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles, nuosprendį grindė prieštaringais įrodymais, todėl nepagrįstai nuteisė K. V. už BK 286 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymą. Nuosprendyje apsiribojo tik įrodymų išvardijimu, abstrakčiomis išvadomis neanalizuojant, kaip konkrečiai pasireiškė jo nusikalstama veika, taip pat neišdėstė pagrįstų bei išsamių motyvų dėl jo veikos kvalifikacijos, nenurodė, kodėl vienus duomenis pripažįsta įrodymais, o kitus – atmeta, taip pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 1-3 punktų nuostatas.

Gynėja skunde taip pat teigia, kad nepagrįstai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes už K. V. atliktus veiksmus atsakomybė numatyta tiek Baudžiamajame, tiek ir Administracinių nusižengimų kodeksuose, todėl teismas nepagrįstai, net ir esant galimybei kitomis viešosios teisės priemonėmis apsaugoti teisinę tvarką ir nubausti pažeidėją, taikė griežčiausią teisinės atsakomybės formą. Gynėjos teigimu, BK 286 straipsnio prasme pasipriešinimas – tai smurtiniai veiksmai, kuriais trukdoma asmeniui atlikti teisėtas tarnybines funkcijas, o nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Pasak gynėjos, nuosprendyje smulkiai aprašytoje vaizdo registratoriaus medžiagoje užfiksuoti tik K. V. pareigūnų įžeidimai necenzūriniais žodžiais, tačiau jokių aktyvių fizinio pasipriešinimo veiksmų neužfiksuota. Tokiu būdu, pasak gynėjos, K. V. veiksmai atitinka Administracinių nusižengimų kodekso 508 straipsnyje numatytą nusižengimą. Gynėja taip pat nurodo, kad policijos pareigūno E. K. teiginys, kad neva K. V. jam sudavė į krūtinę, nepagrįstas jokiais kitais byloje surinktais įrodymais, t.y. nėra nustatytas joks kūno sužalojimas nukentėjusiajam E. K., į medikus pastarasis nesikreipė, S. L. tokio smūgio nematė. Gynėjos teigimu, kilus pagrįstoms abejonėms dėl tyčinių nuteistojo veiksmų, jos vertinamos nuteistojo naudai, pripažįstant, kad jis neturėjo tyčios panaudoti fizinio smurto, siekiant neleisti pareigūnams vykdyti savo funkcijų, o tai yra jo muistymosi ir priešinimosi pasekmė sulaikymo metu.

3. Teismo posėdžio metu gynėja bei nuteistasis apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

4. Skundas netenkinamas.

Skunde gynėja ginčydama nuteistojo K. V. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, už kurios padarymą pastarasis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus ir teismo atliktą bylos įrodymų vertinimą, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1-3 punktų nuostatas, nuosprendį grįsdamas prieštaringais įrodymais, kadangi nukentėjusiojo E. K. teiginys, kad nuteistasis K. V. neva sudavė į krūtinę, nėra pagrįstas jokiais kitais byloje surinktais įrodymais, nukentėjusiajam nėra nustatytas joks kūno sužalojimas, pastarasis į medikus nesikreipė.

4.1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai K. V. pripažino kaltu pagal BK 286 straipsnį. Jo kaltė visiškai įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, visi byloje surinkti duomenys buvo vertinami, tikrinami, atliekant baudžiamojo proceso kodekso numatytus proceso veiksmus, taip pat lyginant juos tarpusavyje, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta.

Atkreipiamas dėmesys, kad pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, kurioje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne pagal proceso dalyvių išdėstytą poziciją savaime BPK normų nepažeidžia, nes esminis įstatymo reikalavimas yra tai, kad teismo sprendimas būtų argumentuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Nagrinėjamu atveju kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei skunde teigia gynėja, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų. Visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo K. V. kaltę. Teismas pasisakė neturįs pagrindo netikėti policijos pareigūnų parodymais (tiek nukentėjusiojo E. K., tiek liudytojo S. L.), nes juos, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, patvirtina rašytiniai įrodymai ir kiti įrodymai. Matyti, kad visi bylos įrodymai buvo ištirti nepažeidžiant jų tiesioginio ištyrimo principo (BPK 242 straipsnis).

4.2. Nuteistasis K. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu kaltės dėl jam pareikšto kaltinimo nepripažino ir paaiškino, jog policijos pareigūnų necenzūriniais žodžiais neįžeidinėjo, jiems nesipriešino, smurto nenaudojo. Kai buvo mušamas policijos automobilyje, iš pykčio galėjo keiktis (b.t. 2, b.l. 16-20). Išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą, akivaizdu, kad šie nuteistojo K. V. deklaratyvūs teiginiai, kuriais jis neigė savo kaltę, yra nepagrįsti, kadangi byloje esantieji ir teismo ištirti įrodymai paneigia šiuos nuteistojo parodymus, taip pat apeliacinio skundo argumentus dėl pastarojo nekaltumo.

Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiuoju apklausiamas policijos pareigūnas E. K. nurodė, kad jam su kolega privažiavus prie nuteistojo K. V., šis buvo nusiteikęs agresyviai, pareigūnams pareikalavus nutraukti neteisėtus veiksmus bei sėsti į tarnybinį automobilį, K. V. staigiai nustūmė šalia stovėjusį kolegą S. L. į šoną, o dešiniu kumščiu sudavė jam (E. K.) į krūtinę, taip sukeldamas jam fizinį skausmą (b.t. 2, b.l. 16-20).

Analogiškas aplinkybes nukentėjusysis E. K. nurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (b.t. 1, b.l. 10, 13-14).

Teismo posėdyje liudytoju apklaustas policijos pareigūnas, vykęs kartu su nukentėjusiuoju, S. L. taip pat patvirtino, kad nuteistasis K. V., jiems prisistačius policijos pareigūnais, pradėjo elgtis agresyviai ir įžeidinėjo juos kaip policijos pareigūnus, grasino susidorojimu. Kai K. V. buvo liepta sėstis į tarnybinį automobilį, pastarasis staigiai jį (S. L.) pastūmė ir kumščiu smūgiavo E. K. į krūtinę (b.t. 2, b.l. 16-20).

Analogiškos aplinkybės užfiksuotos minėtų policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose (b.t. 1, b.l. 5, 6) bei jų apklausos ikiteisminio tyrimo metu protokoluose (b.t. 1, b.l. 10, 13-14, 16-17)

Matyti, kad minėtų policijos pareigūnų parodymai buvo nuoseklūs viso bylos nagrinėjimo metu, jie neprieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei vieni kitiems, priešingai vieni kitus patvirtina. Taip pat teisme nebuvo nustatyta aplinkybių, kurioms esant, minėti policijos pareigūnai būtų suinteresuoti bylos baigtimi ar apkalbėti nuteistąjį K. V., todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti jais. Pagrįstai apylinkės teismas, grįsdamas nuteistojo K. V. kaltę, šiais parodymais vadovavosi.

Gynėjos skunde nurodoma aplinkybė, kad nukentėjusysis į medikus nesikreipė, nereiškia, kad policijos pareigūnas E. K. apskritai nepatyrė fizinio skausmo. Byloje esančiais duomenimis aiškiai nustatyta, kad K. V. smūgiavo nukentėjusiajam į krūtinę ir taip sukėlė jam fizinį skausmą.

Lietuvos Respublikos BK 286 str., numatančiam baudžiamąją atsakomybę už pasipriešinimą valstybės tarnautojui ar kitam administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, tiesiogiai nėra nurodyta, kad pastarieji subjektai turi veikti teisėtai, tačiau iš pačios normos nuostatų, teisminės praktikos akivaizdu, kad šių subjektų veikimas turi būti teisėtas. Iš nuteistojo K. V. aiškinimų jis aptariamo įvykio metu ėjo kelio pakraščiu , policijos pareigūnų necenzūriniais žodžiais neįžeidinėjo , jiems nesipriešino, o pareigūnai be jokios aiškios priežasties smurtavo prieš jį, tyčiojosi iš jo. Tokią nuteistojo versiją be jau minėtyų nukentėjusiųjų parodymų paneigia 2017-01-11 vaizdo įrašu, padarytu policijos tarnybinio automobilyje VW Phaeton v/n (duomenys neskelbtini) įrengtu stacionariu vaizdo įrenginiu, kuriuo užfiksuoti nuteistojo K. V. neteisėti veiksmai prieš pareigūnus : jo ėjimas tamsiu paros metu atšvaito, be žibinto , jo agresyvus elgesys su pareigūnais, keikimasis necenzūriniais žodžiais , jų nurodymų neklausymas ir pan.. Šios aplinkybės patvirtina, kad policijos pareigūnai turėjo teisėtą pagrindą sustabdyti kelkraščiu einantį nuteistąjį K. V., pažeidusį KET taisykles . Priešingai nei teigia nuteistasis K. V., vaizdo įraše nėra užfiksuota neteisėtų pareigūnų veiksmų prieš K. V., apie kuriuos pastarasis davė parodymus.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu K. V. pagal BK 286 straipsnį yra nuteistas pagrįstai, teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti skundo motyvais nėra pagrindo.

4.3. Kolegijos nuomone, nepagrįstas gynėjos skundo ir tas argumentas, kad K. V. atžvilgiu galėjo būti taikoma administracinė, o ne baudžiamoji atsakomybė.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama skunde, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nuteistojo K. V. veiksmuose nustatyti visi būtini nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, požymiai. BK 286 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Taigi įstatymas baudžiamąją atsakomybę sieja ne su bet kokiu nepaklusimu šių asmenų reikalavimams, o su pasipriešinimu panaudojant ar grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą. Teismų praktikoje pasipriešinimas įvardijamas kaip valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimas, smaugimas, pargriovimas, intensyvus stumdymas, dūrimas peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimas prieš jį, grasinimai nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto. Smurtas prieš valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį subjektą gali pasireikšti tyčiniu smūgių sudavimu, kankinimu, surišimu, uždarymu, laikymu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, muistymusi ir daužymusi galva, kai bandoma uždėti antrankius, smūgiais rankomis ir rankine, draskymusi (pavyzdžiui, taip suplėšant tarnybinės uniformos liemenės kišenę ir nagais – veidą), smūgiavimu taburete, nors smūgio buvo išvengta, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2011, 2K-324/2013, 2K-439/2013, 2K-229/2014, 2K-67/2014, 2K-69-976/2015). Kasacinio teismo nutartyse, kuriose, be kitų, buvo sprendžiamas ir klausimas dėl nusikaltimo bei administracinio teisės pažeidimo atribojimo, fizinis smurtas yra nuosekliai aiškinamas kaip bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (tyčinis smūgių sudavimas, laikymas, uždarymas ir pan.), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K- 495/2012, 2K-218/2014, 2K-441-976/2015). Taigi BK 286 straipsnio dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. Tuo tarpu Administracinių nusižengimų kodekse numatyti pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymo veiksmai yra tada, kai savo pobūdžiu jie nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, už kurį atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinę atsakomybę užtraukia tokie atvejai, kai kaltininkas nepaklūsta policijos pareigūnui nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat panaudoti (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-298/2009, 2K-218/2014).

Nagrinėjamu atveju byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis K. V., sulaikomas dėl padaryto teisės pažeidimo, tyčia panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui – policijos pareigūnui E. K., todėl pagrįstai apylinkės teismas kvalifikavo kaip tyčinius pastarojo veiksmus – fizinį smurtą prieš policijos pareigūną. Nors skunde teigiama, kad nuteistasis tyčios neturėjo, tačiau kaip nurodė ir pats, apklausiamas pirmosios instancijos teisme, suprato, kad prie jo sustojo ir eina būtent policijos pareigūnai. Tokiu būdu, pagal nustatytas bylos aplinkybes nėra pagrindo kalbėti apie administracinę atsakomybę, K. V. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 286 straipsnį.

5. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, bendrindamas nuteistajam K. V. minėtu nuosprendžiu ir ankstesniu 2015 m. kovo 23 d. Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtas bausmes, pažeidė bausmių bendrinimo taisykles (BK 64 straipsnio 3 dalį), kadangi prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos mažesnės bausmės (1 metų) pridėjo dalį didesnės bausmės (1 metus 6 mėnesius), neatliktos pagal ankstesnį nuosprendį. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos BK 64 str. 3 d., tuo atveju jei neatliktos bausmės dalis yra didesnė, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis. Kita vertus, skundą nagrinėjantis teismas šios klaidos negali ištaisyti, nes tuo klausimu skundas nepaduotas, o nesant prokuroro skundo dėl to, teismui savo iniciatyva bloginti nuteistojo teisinę padėtį neleidžia įstatymas (BPK 320 straipsnis). Dėl šių motyvų nuosprendis šioje dalyje nekeistinas.

6. Kitų Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. nuosprendžio neteisėtumo ir nepagrįstumo pagrindų kolegija nenustatė.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo K. V. gynėjos adv. V. B. apeliacinį skundą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.