- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-24
- Bylos Nr.
- 1A-605-256-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-12-1-05335-2011-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Švedienė (pirm.), Stasys Punys, Jūratė Damanskienė
- Nuteistasis
- V. G.
- Nukentėjusysis
- A. A.
- Advokatai
- Benediktas Paulauskas
Pranešėja Virginija Švedienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-605-256/2013
Teisėjas Olegas Zaicevas Teisminio proceso Nr. 1-12-1-05335-2011-5 Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.9.9.; 2.4.; 2.4.2.; 2.4.5.; 2.4.6.
2013 m. rugsėjo 24 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Švedienės,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 164 str. laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu, darbo paieška ar lankymusi gydymo įstaigoje, ir iki bausmės pabaigos atlyginti nukentėjusiajai A. A. 24882 litų alimentų įsiskolinimą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. G. nuteistas už tai, kad pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2005-11-02 nutartį civilinėje byloje Nr. N-2-08093-127/2005 nuo 2005-10-18 įsipareigojęs A. A. mokėti po 250 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis sūnaus K. G., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui, o nuo 2010-01-01 pagal Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010-02-03 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-614-808/2010 įsipareigojęs mokėti po 500 Lt periodinėmis išmokomis iki sūnaus pilnametystės, laikotarpyje nuo 2008-11-03 iki 2011-12-02, nuo 2012-01-03 iki 2012-05-02 ir nuo 2012-06-03 iki 2012-09-02 vengė pareigos mokėti sūnaus išlaikymui, dėl ko 2012-06-01 susidarė 24 882,00 Lt alimentų įsiskolinimas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad jis ne sąmoningai ar tyčia vengė pareigos mokėti sūnui išlaikymą, bet įsipareigojimų nevykdė dėl sunkios finansinės situacijos, kadangi dirba mažai apmokamą darbą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas ištyrė įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, teisingai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis V. G. padarė nusikaltimą, numatytą BK 164 str.
BK 164 straipsnyje numatyta atsakomybė už pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką vengimą, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti būtiną materialią paramą vaikui. Pagal susiformavusią teismų praktiką vengimas išlaikyti vaiką nebūtinai reiškia tiesioginį kaltininko atsisakymą mokėti priteistas lėšas (ar teikti kitą būtiną materialią paramą), nors ir turint tam galimybių, vengimas konstatuojamas ir nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas. Šis BK straipsnis neinkriminuojamas, jeigu asmuo nevengia pareigos pagal teismo sprendimą, bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, ligos, ilgalaikės nelaimės ir pan., t.y. neturi pajamų dėl pateisinamų (svarbių) priežasčių. Kita vertus, jeigu asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti alimentus, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-218/2012, 2K-143/2011, 2K-139/2011 ir kt.).
Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo kaltę vengus kaltinime nurodytais laikotarpiais išlaikyti savo nepilnametį vaiką patvirtina bylos įrodymų visuma. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2005-11-02 nutartimi V. G. buvo įpareigotas nuo 2005-10-18 A. A. kas mėnesį mokėti po 250 litų sūnaus K. G. išlaikymui, o Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010-02-03 nutartimi jis įpareigotas nuo 2010-01-01 kas mėnesį mokėti po 500 litų iki sūnaus pilnametystės (t. 1, b. l. 16-19). Lietuvos Respublikos CPK 18 str. numatyta, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Be to, pareiga išlaikyti savo vaikus kyla ir iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų. Taigi, išlaikyti savo nepilnamečius vaikus yra civilinė, o taip pat ir konstitucinė asmens pareiga, ir jos atsisakyti tėvai negali.
Nuteistasis nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių jis pagal teismo sprendimus negalėjo teikti vaikui išlaikymo. Nepagrįstas yra skundo argumentas, kad V. G. nevykdė teismo įpareigojimų dėl sunkios finansinės padėties. Žinodamas, kad iš jo priteistos konkrečios periodinės išmokos vaiko išlaikymui, kurios reikalingos kaip nuolatinės, o ne atsitiktinės, nuteistasis turėjo imtis visų priemonių, kad jos būtų mokamos tiek susirandant tinkamą darbą, tiek užsiregistruojant darbo biržoje ir dirbant pasiūlytą darbą, tiek surasdamas galimybes teikti lėšas vaikui pasiskolinant pinigus iš kitų asmenų ar jų gaunant bet kuriais kitais teisėtais būdais. Nuteistasis tokių galimybių akivaizdžiai neieškojo, dėl išlaikymo sumažinimo nesikreipė. Be to, iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2006-11-17 nuosprendžio matyti, kad V. G. ir anksčiau buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 164 str., tačiau byla buvo nutraukta kaltininkui ir nukentėjusiajai susitaikius (t. 2, b. l. 132). Iš A. A. banko sąskaitų išrašų matyti, kad jis atliko tris mokėjimus vaiko išlaikymui tik tuomet, kai nukentėjusiosios prašymu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl vengimo mokėti išlaikymą (t.1, b. l. 5-6). Be to, iš nuteistojo parodymų matyti, kad jis vaikui duodavo pinigų, pirko avalynę (t. 1 b. l. 104-105), todėl darytina išvada, jog nuteistasis turėjo galimybę teikti vaikui išlaikymą teismo sprendimu nustatyta forma, tačiau tyčia to nedarė, t.y. nusikalto tiesiogine tyčia, nes sąmoningai nemokėdamas išlaikymo savo vaikui, suvokė savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo neveikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai ir jų norėjo. Byloje surinktų įrodymų visuma įgalina teisėjų kolegiją padaryti tik vieną išvadą - kad V. G. pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytais laikotarpiais vengė pareigos vykdyti įsipareigojimą mokėti išlaikymą pagal teismų sprendimus savo nepilnamečiam vaikui iki jo pilnametystės, todėl pirmosios instancijos teismas jį pagrįstai pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 164 str.
Esant tokioms aplinkybėms keisti nuosprendį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo V. G. apeliacinį skundą atmesti.