- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-06-23
- Bylos Nr.
- 1A-382-307/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-05171-2016-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigita Bieliauskienė, Albinas Bielskis, Linas Šiukšta
- Nuteistasis
- D. M.
- Nukentėjusysis
- A. M.
- Advokatai
- Ramūnas Dobrovolskis
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Bieliauskienės, Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Šiukštos,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. M. ir jos gynėjo advokato Ramūno Dobrovolskio (toliau – ir gynėjas) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktus laisvės atėmimo bausme aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu D. M. pripažinta kalta ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktus nuteista už tai, kad tyčia nužudė bejėgiškos būklės savo šeimos narį – vyrą, t. y. 2016 m. sausio 31 d. apie 20.00 val., savo gyvenamosiose patalpose, esančiose sodų bendrijoje „D.“, adresu (duomenys neskelbtini), svetainės kambaryje, kilusio tarpusavio konflikto metu, tyčia tris kartus peiliu dūrė bejėgiškos būklės dėl neįgalumo savo vyrui A. M. į krūtinės sritį, tuo padarydama nukentėjusiajam krūtinės ląstos sužalojimus: durtinį – pjautinį krūtinės ląstos sužalojimą su dešinės pažastinės arterijos ir venos sužalojimais, durtinę – pjautinę žaizdą krūtinės dešinėje pusėje poraktikaulinėje srityje, dvi paviršines durtines – pjautines odos ir paodės žaizdas krūtinės dešinėje pusėje viršutinėje dalyje, kas sukėlė ūmų nukraujavimą į išorę ir į krūtinės, dešinės pažasties ir dešinio žasto minkštuosius audinius bei sunkų trauminį hemoraginį šoką, dėl ko nukentėjusysis A. M., 2016 m. vasario 1 d. apie 17.00 val., mirė įvykio vietoje.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistoji D. M. ir jos gynėjas prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 12 d. nuosprendį: panaikinti D. M. veiką kvalifikuojantį požymį, nustatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte, t. y., kad ji nužudė bejėgiškos būklės žmogų, bei pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas už BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyto nusikaltimo padarymą D. M. paskirti laisvės atėmimo bausmę šešeriems metams.
Nesutinkant su D. M. veikos kvalifikacija pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nuteistąją kalta pagal minėtą baudžiamojo įstatymo straipsnį, vadovavosi tik byloje esančiais ir jau pasenusiais duomenimis apie nukentėjusiojo A. M. sveikatos būklę, tačiau šių duomenų negretino su nukentėjusiųjų A. M., R. M., liudytojo A. L. bei nuteistosios D. M. parodymais, nusikaltimo padarymo dienos įvykių eiga. Apeliantų vertinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai lėmė netinkamą BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkto pritaikymą.
Šalies argumentai
Apeliantų teigimu, iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiojo A. M. bejėgiškos būklės nusikaltimo padarymo metu, vertino tik 2007 m. sausio 25 d. išduotą medicininį dokumentą, patvirtinantį, jog nekentėjusiajam buvo nustatyta negalia bei slaugos poreikis. Tačiau teisme apklausti nukentėjusiojo sūnus A. M. ir nukentėjusiojo brolis R. M. patvirtino, jog nukentėjusysis nebuvo visiškai bejėgis – A. M. savarankiškai judėjo, save apsitarnavo, atlikdavo kasdienius darbus. Apklausiama teisme nuteistoji D. M. taip pat parodė, jog po vyrą ištikusio paralyžiaus ji dirbo, o pastarasis likdavo namuose ir gebėjo savimi pasirūpinti. Analogiškus parodymus byloje davė ir liudytojas A. L.. Be to, pats pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, jog A. M., būdamas gyvas, kaire ranka galėjo atlikti visus veiksmus bei judėti remdamasis lazda. Apeliantų teigimu, nuo 2007 m. sausio 25 d. nukentėjusiojo A. M. fizinė būklė žymiai pagerėjo. Tai patvirtina nukentėjusiųjų R. M., A. M. parodymai. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių visumos neįvertino ir padarė nepagrįstą išvadą, jog A. M. nusikaltimo padarymo metu negalėjo pasipriešinti nuteistosios D. M. veiksmams. Veiką kvalifikuojant kaip bejėgiškos būklės žmogaus nužudymą, itin svarbi yra subjektyvioji nusikaltimo pusė, t. y. ar kaltininkas, siekdamas nužudyti kitą asmenį, suvokia nukentėjusiojo bejėgišką būklę ir tuo pasinaudodamas įvykdo savo ketinimus. Apeliantų manymu, nagrinėjamu atveju tarp sutuoktinių įvykusio konflikto metu D. M. nusikalstami veiksmai buvo atlikti spontaniškai. Dėl to, net ir būdamas visiškai sveikas, nukentėjusysis nebūtų galėjęs išvengti staigaus ir netikėto dūrio peiliu ar pasipriešinti tokiems D. M. veiksmams. Esant šių aplinkybių visumai, apeliantų vertinimu, nėra pagrindo nuteistosios nusikalstamus veiksmus papildomai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą.
Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamoje byloje nėra išimtinų aplinkybių, leidžiančių taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti D. M. švelnesnę nei BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytą bausmę. Apeliantų teigimu, darydamas tokią išvadą apygardos teismas neįvertino, kad nuteistoji yra garbaus amžiaus, turi trečios grupės neįgalumą. Ligos, kuriomis serga D. M. yra sunkios ir greitai progresuoja. Todėl kyla pagrįstų abejonių dėl jos galimybių atlikti pirmosios instancijos teismo paskirtą aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad D. M. viena prižiūri neįgalų savo tėvą, gimusį 1936 metais, kurio sveikatos būklė taip pat yra bloga. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad D. M. anksčiau neteista, nusikalto pirmą kartą gyvenime, administracine tvarka nebausta, charakterizuojama teigiamai, drausminių nuobaudų neturi, jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nuteistosios padarytas nusikaltimas buvo atsitiktinio pobūdžio, be to, nulemtas sunkaus nukentėjusiojo A. M. būdo, jo pastovių patyčių ir užgauliojimų, sunkių nuteistosios gyvenimo sąlygų ir nusikaltimo padarymo metu tinkamai neįvertintų sunkių veikos padarinių. Šios aplinkybės, apeliantų vertinimu, mažina D. M. padaryto nusikaltimo pavojingumą. Apeliaciniame skunde pažymima, kad D. M. kritiškai vertina savo nusikalstamą poelgį, sukėlusį nepataisomus padarinius, jį smerkia, dėl jo labai išgyvena ir nesiekia išvengti jai gresiančios realios laisvės atėmimo bausmės, tačiau mano, kad jai galėtų būti pritaikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir skundžiamu nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki šešerių metų laisvės atėmimo.
Apeliantai pažymi, kad pagal susiformavusią teismų praktiką skiriant bausmę kaltininkui svarbi yra ir nukentėjusiųjų pozicija. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo A. M. sūnus A. M. ir brolis R. M. pirmosios instancijos teismo prašė skirti D. M. švelnesnę bausmę nei nustatyta baudžiamajame įstatyme. Juo labiau, kad D. M. po nusikaltimo padarymo bandė pasirūpinti sužalotu vyru, o pastarajam nuo patirtų sužalojimų mirus, jį palaidojo savo lėšomis. Civilinis ieškinys byloje nepareikštas ne tik dėl turtinės, bet ir dėl neturtinės žalos, nors A. M. be brolio ir sūnaus turi ir kitų artimų giminaičių – tėvą, seserį ir kitą brolį. Pastarieji su neįgaliu A. M. bendravo mažai, o visa mirusiojo sveikatos priežiūros ir pagalbos namuose našta teko vienai nuteistajai. Apeliantų teigimu, pirmiau aptartų aplinkybių visuma pagrindžia išvadą, kad nuteistajai D. M. paskirta minimali BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai neproporcinga, neadekvati jos padarytai nusikalstamai veikai, neatitinka jos asmenybės ir prieštarauja teisingumo principui. Aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė itin neigiamai paveiktų D. M. gyvenimą, sveikatą, socialinius ryšius bei galimybę grįžus iš įkalinimo įstaigos tinkamai integruotis į visuomenę ir būti jai naudinga. Atsižvelgiant į D. M. padarytos veikos pobūdį, jos asmenybę ir tai, kad ilgalaikis nuteistosios izoliavimas gali neigiamai paveikti jos ir jos šeimos socialinius ryšius, nagrinėjamu atveju bausmės tikslai galėtų būti pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas skiriant nuteistajai trumpesnį laisvės atėmimo terminą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios D. M. ir jos gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Apeliaciniame skunde nuteistoji D. M. ir jos gynėjas ginčija nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, teigdami, kad nukentėjusysis A. M. minėtos nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo bejėgiškos būklės. Be to, apeliantai prašo pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti nuteistajai švelnesnę bausmę, nei BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatyta minimali bausmė.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, įvertinusi skundžiamo teismo nuosprendžio motyvus bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ir selektyviai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, neteisingai vertino jų visumą, tarpusavio sąsajas ir nuosprendyje padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, jog nusikalstamos veikos padarymo metu nukentėjusysis A. M. buvo bejėgiškos būklės.
Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą atsako tas, kas nužudė bejėgiškos būklės žmogų, t. y. nužudymas kvalifikuojamas pagal šį BK 129 straipsnio 2 dalies punktą, kai gyvybė atimama asmeniui, kuris dėl fizinių ar psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Apie bejėgiškumo būseną teismas sprendžia pagal konkrečias nukentėjusiojo fizinę ar psichinę būklę apibūdinančias aplinkybes. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kai kaltininkas suvokia nukentėjusiojo bejėgišką būklę ir ja pasinaudodamas atima gyvybę.
Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog nusikalstamos veikos padarymo metu nukentėjusysis A. M. buvo bejėgiškos būklės, rėmėsi bylos medžiagoje esančiais dokumentais: 2007 m. sausio 25 d. Specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo pažyma Nr. 0048046, kurioje nurodoma, kad A. M. nuo 2007 m. sausio 25 d. iki 2022 m. rugpjūčio 24 d. nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, specialusis transporto išlaidų kompensacijos poreikis (t. 2, b.l. 98); Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Plungės teritorinio skyriaus raštu Nr. R-946(2.3.24.), iš kurio matyti, kad A. M. buvo nustatytas 20 procentų darbingumo lygis (t. 1, b. l. 124); UAB „Telšių šeimos klinikos“ medicinos dokumentų išrašu, kuriame nurodyta, kad A. M. nuo 2007 m. sausio 25 d. buvo nustatyta visiška negalia su slauga, ligonis buvo slaugomas namuose (t. 1, b. l. 126); 2016 m. lapkričio 14 d. UAB „Telšių šeimos klinikos“ medicinos dokumentų išrašu, kuriame nurodyta, kad A. M. po persirgto hemoraginio insulto buvo išlikęs dešiniųjų galūnių paralyžius, ligonis nevaldė dešinės rankos, kaire ranka galėjo atlikti visus veiksmus, nebuvo visiškai prikaustytas prie invalido vežimėlio, pasinaudodamas lazda šiek tiek galėjo judėti (t. 1, b. l. 130).
Tačiau BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktui taikyti nepakanka vien tik medicininių duomenų apie sunkią nukentėjusiojo asmens sveikatos būklę - turi būti atsižvelgiama ir į realius asmens sugebėjimus įvykio metu ir tik įvertinus šių duomenų visumą turi būti sprendžiama ar įvykio metu fizinį smurtą patyręs žmogus buvo bejėgiškos būklės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-510/2010). Apie asmens gebėjimą suprasti kaltininko veikos pobūdį, gintis ar kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui sprendžiama įvertinant bylos duomenis, nustatytus paties kaltininko, liudytojų parodymais, taip pat įvykio vietos apžiūros ir parodymų patikrinimo vietoje protokolais, teismo medicinos specialistų išvadų duomenimis.
Nuteistoji D. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2016 m. birželio 31 d. jos sutuoktinis A. M. visą dieną gėrė degtinę. Vakare sutuoktinis pradėjo prie jos kabinėtis, priekaištauti, buvo nepatenkintas jos tėvais. Tarp jų kilo kivirčas. D. M. pjaustant duoną, sutuoktinis toliau kabinėjosi, todėl ji jam pagrasino įdurti peiliu. Tada A. M., kuris sėdėjo prie stalo, nusivilko marškinėlius ir šaukdamas, jog ši jam durtų, tokiu būdu ją provokavo. Tuomet D. M. vieną kartą dūrė peiliu A. M. į petį, padaryta žaizda kraujavo. A. M. atsisėdo ant sofos, o D. M. ant žaizdos dėjo bintą, ledo, žaizdą užklijavo pleistru. Nuteistosios teigimu, ryte ji siūlė iškviesti greitosios medicinos pagalbos medikus, bet A. M. pagalbos atsisakė ir nurodė, kad jam viskas gerai. Tą dieną D. M. išvyko į Klaipėdą pas sūnų. Būdama Klaipėdoje, ji skambino vyrui, kuris teigė, kad jaučiasi blogai, ir nutraukė pokalbį. Grįžusi namo, D. M. rado A. M. nesąmoningą gulintį ant sofos. Netrukus atvažiavo greitosios pagalbos medikai ir konstatavo A. M. mirtį. D. M. teigimu, prieš šį įvykį A. M. sūnaus nupirktu vežimėliu veždavo malkas, jas kraudavo, savarankiškai atlikdavo kitus ūkio darbus (t. 2, b. l. 103-105). Iš 2016 m. vasario 5 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad D. M. parodė vietą prie stalo, kurioje sėdėjo A. M., kai ši jam dūrė peiliu į krūtinės sritį (t. 2, b. l. 42-48).
2016 m. vasario 1 d. įvykio vietos apžiūros protokole ir prie jo pridėtose fotolentelėse užfiksuota, jog kraujo dėmių rasta ant kėdės, esančios prie stalo (t. 1, b. l. 14-24). Šie duomenys patvirtina D. M. parodymus, jog įvykio metu A. M. sėdėjo prie stalo. D. M. parodymus apie tai, jog A. M., nepaisant jam nustatytos visiškos negalios, fiziškai buvo gan aktyvus, patvirtina pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymai. Liudytojas R. M. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad jo brolis A. M. nevaldė dešinės rankos, tačiau galėjo paeiti, vaikščiodavo po namų teritoriją, pats pavalgydavo, nueidavo į tualetą, vaikščiojo naudodamasis lazda (t. 2, b. l. 105-106). Kitas liudytojas – A. M. – pirmosios instancijos teisme nurodė, kad aplankydavo tėvus kartą arba du kartus per mėnesį. Liudytojo teigimu, jo tėvo A. M. dešinė kūno pusė buvo paralyžuota, bet jis atsinešdavo malkų, pavasarį nutempdavo nupjautas medžių šakas (t. 2, b. l. 106-107). Liudytojas A. L. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis labai gerai pažinojo savo kaimyną A. M.. Pasak liudytojo, jis buvo darbingas, pats atsiveždavo malkų iš toliau nuo namų esančio sklypo, pašerdavo šunį, vaikščiodavo tiek su lazda, tiek ir be jos (t. 2, b. l. 127).
Remiantis nuteistosios D. M. parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme, darytina išvada, jog A. M. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo gan aktyvus – sėdėdamas prie stalo konfliktavo su nuteistąja ir nebandė išvengti pavojaus, kurį galėjo sukelti jos veiksmai. Ragindamas, kad ši jam durtų peiliu, A. M. tokiu būdu pats provokavo konflikto tęsinį. Šios aplinkybės rodo, kad A. M. suprato D. M. veikos pobūdį. Pagal nuteistosios ir liudytojų parodymus A. M. galėjo vaikščioti ir valdyti kairiąją ranką, taip pat atlikti tam tikrus ūkio darbus. Taigi jis susidariusioje situacijoje suprato jam gresiantį pavojų, nors ir neadekvačiomis priemonėmis, tačiau galėjo gintis ar kitaip vengti iškilusios grėsmės. Neabejotinai nenustačius, kad nusikalstamos veikos padarymo metu A. M. buvo bejėgiškos būklės, D. M. veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, iš jo aprašomosios dalies pašalinant D. M. nusikalstamą veiką kvalifikuojantį požymį, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte – bejėgiškos būklės žmogaus nužudymą.
Apeliaciniame skunde taip pat prašoma D. M. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir sušvelninti jai paskirtą bausmę. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos skirtos byloms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, kai, vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, skirtina kad ir minimali sankcijoje numatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis.
Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecinė teisė, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Išimtinių aplinkybių, kuriomis būtų įmanoma pagrįsti išvadą, kad minimalios laisvės atėmimo bausmės, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje skyrimas D. M. šioje byloje aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teisėjų kolegija nenustatė. Pirmosios instancijos teismas, priešingai, negu skunde nurodo apeliantai, atsižvelgė į visas aplinkybes, apibūdinančias nuteistąją (nustatytos dvi jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, ji neteista, nebausta administracine tvarka, registruota darbo biržoje, turi trečios grupės neįgalumą), tačiau pagrįstai jų nevertino kaip išimtinių aplinkybių, kurios būtų pagrindas skirti švelnesnę bausmę, negu numatyta įstatyme. Apeliaciniame skunde nurodytos D. M. teigiamai apibūdinančios aplinkybės (po šios nusikalstamos veikos padarymo daugiau nusikalstamų veikų nepadarė; itin kritiškai vertina savo veiksmus; rūpinasi savo tėvu, kuriam reikalinga pagalba namuose), taip pat nėra išimtinės ir nesudaro pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Teisėjų kolegija pažymi, kad paminėtos aplinkybės yra daugiau tipinės nei išimtinės ir nėra pakankamos, kuriomis remiantis būtų galima švelninti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę. Už padarytą vieną labai sunkų nusikaltimą, sukėlusį negrįžtamus padarinius – šeimos nario mirtį – D. M. skirta minimali laisvės atėmimo bausmė tik patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino jos padarytos nusikalstamos veikos ir asmenybės pavojingumą.
Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, sudėties požymių buvimo nuteistosios D. M. padarytoje veikoje, jos kaltės padarius nusikalstamą veiką, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Vis dėlto nuosprendis dalyje dėl nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo keistinas, iš jo aprašomosios dalies pašalinant nusikalstamą veiką kvalifikuojantį požymį, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte – bejėgiškos būklės žmogaus nužudymą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 3 punktais,
nusprendžia:
Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 12 d. nuosprendį pakeisti.
Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies nuteistosios D. M. veiką kvalifikuojantį požymį, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte – bejėgiškos būklės žmogaus nužudymą.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.