- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-05-26
- Bylos Nr.
- e2A-540-555/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-07905-2019-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Albina Rimdeikaitė, Gintautas Koriaginas
- Atsakovas
- viešosios įstaigos Pasaulio lietuvių kultūros
- Ieškovas
- A. B., P. B.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų viešosios įstaigos Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro bei V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1206-894/2020 pagal ieškovų A. B. bei P. B. patikslintą ieškinį atsakovams viešajai įstaigai Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centrui bei V. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai P. B. ir A. B. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydami actio Pauliana pagrindu pripažinti negaliojančia 2018 m. balandžio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovė VšĮ Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras perleido transporto priemonę Škoda Yeti, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovui V. K. už 7 500,00 Eur; taikyti restituciją – grąžinti transporto priemonę Škoda Yeti, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovei VšĮ Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centrui, o V. K. – 7 500,00 Eur; priteisti ieškovams iš atsakovų lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovai nurodė, kad jų naudai 2018-2019 m. priimtais ir įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais iš atsakovės VšĮ Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro yra priteistos įvairaus dydžio sumos, pradėtas vykdomasis procesas dėl sumų išieškojimo iš atsakovės, tačiau atsakovė įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų geruoju nevykdo. Nors iš atsakovės finansinės atskaitomybės duomenų matyti, kad ji neturi piniginių lėšų, nekilnojamojo turto ir transporto priemonių, tačiau ieškovui P. B., kaip atsakovės dalininkui, žinoma, kad ji turėjo automobilį Škoda Yeti, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo naudodavosi atsakovas V. K. (atsakovės vadovas). Automobilio Škoda Yeti, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) balansinė vertė 2017 m. pabaigos buvo 6 876,00 Eur. Tiek antstolio duomenimis, tiek atsakovės finansinės atskaitomybės duomenimis, ji automobilio nebeturėjo bent nuo 2018 m. lapkričio mėn., tačiau atsakovas V. K. automobiliu važinėjo ir 2018 m. lapkričio-gruodžio mėn., važinėjo ir tebevažinėja ir visus pirmuosius 2019 m. mėn. Ieškovai įrodinėjo, kad atsakovas V. K. sudarė su atsakove VšĮ Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centru sandorį, kuriuo siekė sumažinti atsakovės turtą, kad nebūtų patenkinti ieškovų reikalavimai, kad vykdymo veiksmai nebūtų nukreipti į likvidų atsakovės turtą. Atsakovė savo nesąžiningais veiksmais, siekdama išvengti prievolės vykdymo ieškovams, sąmoningai pablogino savo turtinę padėtį, perleisdama savo turimą turtą, tikėtina – atsakovui V. K.. Atsakovas V. K., kaip atsakovės vadovas, tuo pačiu ir kaip tikėtinas trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininke sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia ieškovų teises. Atsakovai, sudarydami ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sandorį, aiškiai žinojo, jog ginčijamas sandoris pažeis ieškovų teises ir interesus. Atsakovė neprivalėjo sudaryti ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sandorio tuo metu, kai abu atsakovai aiškiai žinojo, jog ginčijamas sandoris pažeis ieškovų teises ir interesus, tuo labiau – atsakovė neprivalėjo sudaryti ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sandorio būtent su atsakovu V. K. (atsakovės vadovu), galimai palankiomis jam sąlygomis.
3. Atsakovai VšĮ Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras bei V. K. su patikslintu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, priteisi bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai nurodė, kad ginčo automobilis parduotas 2018 m. balandžio 24 d. už 7 500,00 Eur, kai ieškovai dar neturėjo jokių reikalavimo teisių į atsakovę. Automobilis parduotas už rinkos kainą pagal savo charakteristikas. Sprendimas ir pritarimas parduoti automobilį buvo priimtas atsakovės steigėjų sprendimu 2017 m. visuotiniame susirinkime (kaip atsakovės dalininkas tam pritarė ir ieškovas P. B., bet klaidina teismą, nurodydamas, jog apie šį pardavimą nežinojo, tai nebuvo būtina ir t. t.). Šis sprendimas buvo priimtas pritrūkus lėšų darbuotojų atlyginimams ir mokesčiams sumokėti, o ne siekiant sumažinti atsakovės turtą. Pagal panaudos sutartį šis automobilis naudojamas įstaigos reikmėms. Kadangi pardavimo metu ieškovai nebuvo atsakovės kreditoriai, jokių jų teisių ir / ar interesų ginčijama sutartis nepažeidė, o priešingai buvo naudinga atsakovei ir jos kreditoriams.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino visiškai: pripažino atsakovės VšĮ Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro 2018 m. balandžio 24 d. transporto priemonės Škoda Yeti, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pardavimo atsakovui V. K., sandorį negaliojančiu nuo jo sudarymo momento actio Pauliana pagrindu; taikė vienašalę restituciją natūra – grąžino transporto priemonę Škoda Yeti, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovės nuosavybėn; ieškovams iš atsakovų priteisė po 453,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Teismas vertino, kad ieškovas, kaip VšĮ Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro kreditorius, neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į 8 730,54 Eur (priskaityta suma) išeitinę išmoką, 391,29 Eur (priskaityta suma) vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką įgijo nuo jo neteisėto atleidimo iš šios įstaigos dienos – 2017 m. birželio 7 d. Teismas laikė, jog atsakovės, kaip darbdavio, prievolė išmokėti ieškovui išeitinę išmoką bei užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką atsirado nuo padaryto teisės pažeidimo – neteisėto atleidimo iš darbo momento. Kreditorius P. B. dar iki ginčijamo sandorio sudarymo buvo kreipęsis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, todėl vien tai, kad dar nebuvo priimti galutiniai procesiniai teismo sprendimai dėl ieškinio darbo ginčo byloje pagrįstumo, nepaneigia kreditoriaus reikalavimo teisės skolininkei.
6. Teismas aplinkybėmis, nustatytomis įsiteisėjusiu Kauno apylinės teismo 2018 m. gegužės 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-170-920/2018 bei Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1684-601/2018 nagrinėjamoje byloje vadovavosi kaip prejudicinėmis. Teismas konstatavo, kad ieškovų reikalavimo teisė į teismų minėtose bylose galutiniais procesiniais sprendimais priteistas sumas, 2005 m. gruodžio 31 d. ir 2007 m. sausio 18 d. patalpų nuomos sutarčių pagrindu, atsirado ne vėliau kaip 2016 m. gruodžio 20 d. (patalpų nuomos sutarčių 3.3 punktas). Atitinkamai atsakovei ne vėliau kaip 2016 m. gruodžio 20 d. atsirado prievolė sumokėti ieškovams teismo minėtose bylose galutiniais procesiniais sprendimais priteistas sumas.
7. Teismas konstatavo, kad ginčo sutarties sudarymo dieną (2018 m. balandžio 24 d.) kiekvienas iš ieškovų, kaip atsakovės VšĮ Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro kreditoriai, turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, atsiradusią iki ginčijamo sandorio sudarymo.
8. Teismas laikė, kad, kaip tą nurodė ir ieškovai, jie apie ginčijamą sandorį sužinojo 2018 m. lapkričio 22 d. arba 2018 m. lapkričio 23 d., t. y. iš antstolio R. S. 2018 m. lapkričio 22 d. pažymos. Atsakovams nepateikus priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, teismas sprendė, jog ieškovai, neturėjo galimybės anksčiau sužinoti apie ginčo sandorį, todėl vienerių metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2018 m. lapkričio 22 d. Ieškovų ieškinys teisme gautas 2019 m. gegužės 6 d. Teismas konstatavo, kad nėra praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas ginčyti sutartį actio Pauliana pagrindu. Kartu teismas pažymėjo, kad, net ir skaičiuojant šį terminą nuo ginčo sutarties sudarymo (2018 m. balandžio 24 d.), šis terminas būtų praleistas nežymiai, t. y. 12 dienų. Kita vertus atsakovai neprašė taikyti ieškinio senaties termino.
9. Teismas nustatė, kad bendra ieškovų naudai išieškotina iš atsakovės suma sudaro 19 663,52 Eur (19 599,08 Eur + 64,44 Eur). Ieškovui P. B. dar papildomai išieškotina 9 975,34 Eur (2 301,03 Eur + 7,57 Eur + 8 730,54 Eur + 391,29 Eur – 1 455,09 Eur (antstolio išieškota suma)). Ieškovei A. B. dar papildomai išieškotina 2 308,60 Eur (2 301,03 Eur + 7,57 Eur). Teismas laikė, kad dėl atsakovų sudaryto ginčijamo sandorio sumažėjo atsakovės turto masė. Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų nėra galimybės daryti išvadą, jog atsakovė turi tokios vertės turto, kurio pakaktų įvykdyti prievolę ieškovams, priešingai, bylos duomenys patvirtino, kad atsakovė piniginių lėšų ir registruoto turto neturi. Teismas padarė išvadą, kad pardavus ginčo automobilį atsakovė nebeturėjo jokio likvidaus turto, kurį būtų galima realizuoti vykdymo procese. Teismas konstatavo, kad ginčijamas sandoris pažeidė ieškovų – atsakovės kreditorių, teises, kadangi neliko realios galimybės atsiskaityti su ieškovais.
10. Teismas, įvertinęs atsakovės visuotinio dalininko susirinkimo metu priimto sprendimo dėl ginčo automobilio pardavimo aplinkybes ir sąlygas, sprendė, kad ginčo automobilio pardavimo sandoris buvo įvykdytas nesilaikant 2017 m. balandžio 27 d. atsakovės visuotiniame dalininkų susirinkime priimto sprendimo sąlygų, o atsakovai ginčijamo sandorio sudaryti neprivalėjo. Baigiamosiose kalbose atsakovų advokatė taip pat pripažino, kad ginčo sandorio atsakovė sudaryti neprivalėjo.
11. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju skolininkas juridinis asmuo viešoji įstaiga sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas, todėl atsakovų nesąžiningumas yra preziumuojamas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnio 3 punktas). Teismas pažymėjo, kad atsakovams į bylą nepateikus kasos išlaidų orderių, mokėjimo žiniaraščių, bankinių pavedimų, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovės darbuotojams darbo užmokestis buvo išmokėtas, juo labiau, nėra galimybės konstatuoti, kad darbo užmokesčiui išmokėti buvo panaudotos atsakovo V. K. už perkamą transporto priemonę grynaisiais pinigais įmokėtos lėšos. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, atsakovų bylos nagrinėjimo metu teiktus paaiškinimus, įrodymus, kuriais grindžiama ginčo automobilio vertė, taip pat sprendė, kad atsakovai nepateikė į bylą pakankamų ir objektyvių įrodymų, jog ginčo automobilio pardavimo kaina atitiko rinkos kainą, vertinant šį sandorį atsakovų sąžiningumo aspektu. Teismas laikė, kad perleisdamas atsakovei priklausiusią ginčo transporto priemonę sau, kaip fiziniam asmeniui, atsakovas V. K. neabejotinai suvokė, kad tokiu būdu jis mažina atsakovės turtą, į kurį teismų priimtų galutinių procesinių sprendimų dėl skolos ieškovams priteisimo priverstinio vykdymo atveju būtų galima nukreipti išieškojimą. Teismas konstatavo, kad atsakovai, sudarydami ginčo sandorį, buvo nesąžiningi.
12. Teismas nustatė, kad pagal nagrinėjamoje byloje esančius duomenis bendra ieškovams, kaip atsakovės kreditoriams, išieškotina suma sudaro 31 947,46 Eur (19 663,52 Eur + 9 975,34 Eur + 2 308,60 Eur). Teismas sprendė, kad ginčo transporto priemonės rinkos vertė nesiekia ieškovams išieškotinos sumos (https://www.skoda.lt), tačiau nukreipiant ieškovų reikalavimus į šio turto vertę, būtų galima patenkinti bent dalį reikalavimų.
13. Dėl pinigų pagal ginčijamą pardavimo sandorį sumokėjimo fakto. Teismas akcentavo, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovai nuosekliai įrodinėjo, jog faktiškai V. K. 7 500,00 Eur už perkamą ginčo automobilį jo pardavėjai-atsakovei nesumokėjo. Atsakovas V. K. turėjo įrodinėjimo pareigą (įrodinėja tas, kas teigia) pateikti į bylą pakankamus ir objektyvius įrodymus, patvirtinančius, jog ginčo pinigai viešajai įstaigai buvo sumokėti.
14. Teismas, įvertinęs atsakovų į bylą pateiktas kasos knygas, išlaidų orderiuose nurodytą informaciją, konstatavo, kad šie dokumentai parengti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kasos pajamų orderis ir kasos knyga yra tik buhalterinės apskaitos dokumentai, jie nėra lemiamas įrodymas byloje ir patys savaime nepatvirtina pinigų pardavėjui sumokėjimo fakto. Teismas pažymėjo, kad atsakovai, įrodinėdami, kad visi atsakovo V. K. sumokėti 7 500,00 Eur buvo panaudoti atsakovės darbuotojų atlyginimams sumokėti, mokesčiams į valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetus sumokėti, komunaliniams mokesčiams sumokėti, į bylą nepateikė tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, t. y. nepateikė nei kasos išlaidų orderių, nei mokėjimo žiniaraščių, nei bankinių pavedimų nurodymų. Teismas taip pat sprendė, jog tuo atveju, jei atsakovas V. K. už perkamą ginčo automobilį perdavė grynuosius pinigus – 7 500,00 Eur, atsakovei, jam turėjo būti išduotas pinigų priėmimo kvitas, kuris į bylą nebuvo pateiktas.
15. Teismas konstatavo, kad atsakovas V. K., kuris viso proceso metu buvo atstovaujamas profesionalių teisininkų advokatų, įrodinėjimo pareigos neįvykdė. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, vadovaudamasis tikėtinumo civiliniame procese taisykle, bei savo vidiniu įsitikinimu, sprendė, esant labiau tikėtinu, kad atsakovas V. K. už ginčo transporto priemonę pagal ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį atsakovei 7 500,00 Eur grynųjų pinigų neperdavė.
16. Dėl restitucijos taikymo. Teismas nurodė, kad atsakovai, atstovaudami advokatų, nepateikė į bylą jokių įrodymų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog prašoma taikyti restitucija natūra sukeltų jiems didelių nepatogumų. Kadangi atsakovė faktiškai negavo piniginių lėšų pagal nuginčytą transporto priemonės perleidimo sandorį, teismas sprendė, kad dvišalės restitucijos taikymas, kaip pažeidžiantis kreditoriaus interesus, neatitiktų bendrųjų sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principų, todėl taikė vienašalę restituciją – grąžino atsakovės nuosavybėn ginčo automobilį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
17. Apeliaciniu skundu atsakovai VšĮ Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras bei V. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Byloje esantys faktai, rašytinė bylos medžiaga ir šalių paaiškinimai patvirtina, jog atsakovai sudarydami ginčijamą sandorį buvo sąžiningi. Ieškovai neįrodė atsakovų – sandorio šalių, nesąžiningumo.
1.2. Pirmosios instancijos teismo pozicija dėl automobilio vertės susiformavo klaidingai, kadangi teismas kiekvieną įrodymą ir atsakovų nurodytą argumentą vertino izoliuotai. Būtent visų įrodymų visuma patvirtina, kad atsakovai buvo sąžiningi, siekdami nustatyti automobilio vertę. Buvo vertinami ne tik internetiniame puslapyje www.autoplius.lt esantys panašių automobilių skelbimai, atsižvelgta į specialisto nuomonę, t. y. 2020 m. vasario 28 d. UAB „Baltieva“ naudotų automobilių pardavimų vadovo E. N., bet ir į buvusius automobilio defektus. Tuo tarpu ieškovai, teigdami, kad ginčijamas sandoris sudarytas mažesne nei rinkos kaina, tokius argumentus pagrindžiančių įrodymų nepateikė.
1.3. Ginčo automobilio pardavimas buvo numatytas dar 2017 m.. Visi atsakovės dalininkai susirinkime priėję išvados, jog atsakovės finansinė padėtis yra sunki, nutarė parduoti ginčo automobilį rinkos kainomis. Susirinkime dalyvavo ir balsavo pats ieškovas P. B.. Tai nebuvo nei slaptas, nei netikėtas atsakovės turto pardavimas, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Tai buvo padaryta su tikslu, kad atsakovė gautų lėšų, kurias galėtų panaudoti valstybei mokamiems mokesčiams apmokėti, atlyginimų darbuotojams išmokėjimui, turto (kuriuo naudojosi ir ieškovai) išlaikymui bei tolimesnės veiklos vykdymui.
1.4. Net ir nustačius faktą, kad ginčo sandorio sudarymo momentu atsakovė turėjo finansinių sunkumų, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad ginčijamu sandoriu buvo pažeisti ieškovų ir / ar kitų atsakovės kreditorių teisės ir teisėti interesai. Kreditoriui neturėtų būti sudarytos galimybės visiškai be jokių teisėtų ir pagrįstų pagrindų nuginčyti skolininko sudarytą sandorį, vien dėl to, kad ieškovai turi reikalavimo teisę, kuri iki šiol nėra patenkinta. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad ginčo automobilį nuspręsta parduoti atsakovei susidūrus su finansiniais sunkumais. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, ginčijamas sandoris buvo ekonomiškai naudingas atsakovei ir netgi būtinas atlikti tam, kad atsakovė ir toliau galėtų tęsti savo veiklą.
1.5. Atsakovai viso bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, jog ginčo sandorio sudarymas buvo būtinas įstaigos veiklos tolimesnio vykdymo užtikrinimui. Atsakovei neturint pakankamai lėšų, tačiau siekiant išlikti gyvybingai iki bus baigti visi teisminiai procesai, visi atsakovės steigėjai ieškojo būdų, kaip padėti. Be to, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, priimtas dalininkų sprendimas patvirtina, kad ginčijamą sandorį atsakovai sudaryti privalėjo siekdami įstaigos veiklos tęstinumo ir įsipareigojimų sumažinimui. Ginčijamas sandoris leido išvengti didesnių nuostolių ir kreditorinių reikalavimų, kadangi galėjo būti apmokėtos būtiniausios išlaidos. Bylos duomenys patvirtina faktą, kad atsakovė, atstovaujama V. K., ginčo sandoriu perleisdama automobilį, veikė sąžiningai, teisėtai ir atsakovės bei jos kreditorių interesais, siekdama išsaugoti mokumo problemų turinčios įstaigos veiklą. Sudarius ginčo sandorį, jokia neigiama įtaka atsakovės turto vertei padaryta nebuvo, o automobilis buvo parduotas už realią turto vertę.
1.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą atsakovams, kai tuo tarpu būtent ieškovai reiškė reikalavimą ir teigė, kad atsakovas V. K. nesumokėjo atsakovei už įsigytą automobilį. Pareigą įrodyti, kad atsakovas nesumokėjo už ginčo automobilį, privalėjo tokį teiginį iškėlę ieškovai. Be to, teismas išvadą dėl pinigų nesumokėjo fakto padarė iš esmės remdamasis ieškovo P. B. 2020 m. lapkričio 17 d. surašytais paaiškinimais ir nevertindamas jų ir byloje esančių duomenų prieštaringumo, konstatuodamas visiškai formalias ir ieškovų suformuluotas išvadas.
1.7. Šiuo atveju nagrinėjamos bylos dalykas yra ne tai, ar atsakovės buhalterinė apskaita buvo vedama tinkamai, bet ar piniginės lėšos už parduotą ginčo automobilį buvo įneštos į atsakovės kasą. Šiuo atveju, net jei ir būtų nustatyti tam tikri buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimai, faktas, kad atsakovas V. K. perdavė 7 500,00 Eur sumą atsakovei, nėra ir nebuvo paneigtas. Atsakovai teismui kaip esminį įrodymą pateikė kasos pajamų orderį, patvirtinantį 7 500,00 Eur sumos įnešimą į atsakovės kasą. Tai, kad atsakovas šiuo atveju nepateikė pinigų priėmimo kvito, kurio neturi – nepaneigia kasos pajamų orderio pagrįstumo ir fakto, kad pinigai buvo įnešti į kasą. Pateiktas kasos pajamų orderis yra pirminis buhalterinės apskaitos dokumentas, taip pat yra galiojantis ir nenuginčytas, dėl to faktas dėl pinigų įnešimo į kasą yra įrodytas ir pagrįstas. Tuo tarpu aplinkybės dėl atsakovės buhalterinės apskaitos vedimo ir įrodymų dėl 7 500,00 Eur sumos panaudojimo nebuvimo niekaip nepaneigia kasos pajamų orderyje užfiksuotos pinigų įnešimo į atsakovės kasą operacijos.
1.8. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas aplinkybės dėl 7 500,00 Eur sumos panaudojimo, išėjo už ieškinio nagrinėjimo ribų, pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 265 straipsnio 2 dalį. Šiuo atveju ieškovai neprašė priteisti žalos dėl neva „netinkamai“ panaudotų piniginių lėšų, ar dėl atsiskaitymo ne su tais asmeninis (kreditoriais), apskritai dėl to nebuvo keliamas klausimas. Dėl to kur ir kam buvo išleista 7 500,00 Eur suma – yra ne šios bylos dalykas, todėl atsakovai neturėjo jokios pareigos pateikti teismui šias aplinkybes patvirtinančių dokumentų. Atitinkamai, nepateikęs šių dokumentų, atsakovas negali būti kaltinamas kaip neva neįrodęs, jog 7 500,00 Eur sumą įnešė į atsakovės kasą.
Žemesnės instancijos teismas
1.9. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl vienašalės restitucijos taikymo, neįsigilinęs į bylos medžiagą. Tačiau apeliacinės instancijos teismui nusprendus priešingai, t. y., kad sprendimas yra teisėtas dalyje dėl ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, atsakovai teismo prašo taikyti dvišalę restituciją ir grąžinti abi šalis į pradinę padėtį, t. y. atitinkamai atsakovui V. K. iš atsakovės priteisti 7 500,00 Eur sumą, sumokėtą už automobilį.
Atsiliepimas
18. Ieškovai P. B. ir A. B. pateikė atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
2.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju skolininkė juridinis asmuo viešoji įstaiga sudarė sandorį su fiziniu asmeniu V. K., kuris yra to juridinio asmens vadovas, todėl atsakovų nesąžiningumas yra preziumuojamas (CK 6.67 straipsnio 3 punktas). Nustačius CK 6.67 straipsnyje įtvirtintas sąlygas, kurioms esant abiejų sandorio šalių nesąžiningumas preziumuojamas, įrodinėjimo našta, kad sandoris sudarytas nesiekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriumi, tenka atsakovams, t. y. atsakovai turėjo teisę teikti įrodymus, paneigiančius nesąžiningumo prezumpciją. Teismas teisingai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigas civiliniame procese.
2.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovų į bylą pateikti 2018 m. balandžio 23 d. skelbimai iš interneto portalo www.autoplius.lt neįrodo, jog ginčo automobilis buvo parduotas už rinkos kainą. Tokią išvadą teismas padarė išsamiai išanalizavęs ginčo automobilio ir skelbimuose nurodytų automobilių charakteristikas. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovų į bylą pateiktos fotonuotraukos neįrodo, jog ginčo automobilis buvo parduotas už rinkos kainą. Teismas įvertino, kad iš šių fotonuotraukų nėra galimybės objektyviai nustatyti, kokia transporto priemonė jose užfiksuota ir įvertinti ginčo transporto priemonės būklės, buvusios pardavimo dieną (2018 m. balandžio 24 d.). Automobilio balansinė vertė, nurodyta balanse už 2017 metus, neįrodo, kad automobilis buvo parduotas už realią rinkos kainą. UAB „Baltieva“ specialistų nuomonė taip pat nepatvirtina realios ginčo automobilio kainos – tokia nuomonė pateikta tik 2020 m. vasario 28 d., bet ne prieš sudarant ginčo sandorį, kas patvirtina, kad sudarant ginčijamą sandorį automobilio kaina nebuvo tinkamai nustatinėjama.
2.3. Ieškovai neprivalėjo teikti įrodymų apie atsakovų nesąžiningumą. Priešingai, atsakovai turėjo teisę ir pareigą teikti įrodymus, paneigiančius nesąžiningumo prezumpciją, t. y. įrodančius jų sąžiningumą. Atsakovai savo sąžiningumą įrodinėjo ta aplinkybe, kad automobilis parduotas už realią rinkos kaną, todėl būtent atsakovai turėjo teikti visus įrodymus, pagrindžiančius kainos realumą.
2.4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad bendra ieškovų naudai išieškotina iš atsakovės suma sudaro 19 663,52 Eur (19 599,08 Eur + 64,44 Eur). Ieškovui P. B. dar papildomai išieškotina 9 975,34 Eur (2 301,03 Eur + 7,57 Eur + 8 730,54 Eur + 391,29 Eur – 1 455,09 Eur (antstolio išieškota suma)). Ieškovei A. B. dar papildomai išieškotina 2 308,60 Eur (2 301,03 Eur + 7,57 Eur). Atsakovai nurodytų neišieškotų sumų dydžių neginčija. Dėl atsakovų sudaryto ginčijamo sandorio sumažėjo atsakovės turto masė. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad turi tokios vertės turto arba lėšų, kurio pakaktų įvykdyti prievolę ieškovams. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčijamas sandoris pažeidė ieškovų (atsakovės kreditorių) teises, kadangi neliko realios galimybės atsiskaityti su ieškovais. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad už ginčijamą sandorį gauti pinigai buvo panaudoti atsakovės atsiskaitymams su kreditoriais dengti ir / ar komunaliniams mokesčiams mokėti. Atsakovė ginčijamo sudaryti sandorio, priešingai nei teigia atsakovai, neprivalėjo.
2.5. Pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovai įrodė būtinąsias actio Pauliana ieškinio tenkinimo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas.
2.6. Teismų praktikoje vadovaujamasi bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat). Tai reiškia, kad šioje byloje atsakovas V. K. turėjo pareigą įrodyti jog ginčo automobilį valdo teisėtai ir sumokėjo pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą 7 500,00 Eur sumą. Reikalavimas ieškovams įrodyti, kad atsakovas V. K. nesumokėjo pinigų už ginčo automobilį, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovai neįrodė, kad atsakovas V. K. 2018 m. balandžio 24 d. būtų perdavęs atsakovei 7 500,00 Eur grynaisiais pinigais.
2.7. Pirmosios instancijos teisingai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, tinkamai įvertino atsakovų pateiktus įrodymus ir įrodymų nepateikimo faktą, pagrįstai atsakovų pateiktus įrodymus vertino kritiškai ir padarė pagrįstas išvadas leidžiančias ieškovų ieškinį tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
20. Teisėjų kolegija iš byloje esančių duomenų nustatė, kad 2018 m. balandžio 24 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovė VšĮ Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras už 7 500,00 Eur pardavė atsakovui V. K. transporto priemonę Škoda Yeti, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Ieškovai, atsakovės VšĮ Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras kreditoriai, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami nuo sudarymo momento pripažinti 2018 m. balandžio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją – grąžinti transporto priemonę Škoda Yeti, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovei VšĮ Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, o V. K. – 7 500,00 Eur. Ieškovų teigimu, atsakovė viešoji įstaiga neprivalėjo sudaryti automobilio pirkimo–pardavimo sandorio, abu atsakovai žinojo, jog ginčijamas sandoris pažeis ieškovų teises ir interesus, todėl sandoris turi būti panaikintas actio Pauliana pagrindu.
21. Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad šio instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116-313/2018). Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017 ir jos 26 p. nurodyta kasacinio teismo praktika).
22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotos tokios actio Pauliana pagrindu pareikšto ieškinio tenkinimo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: pirma, actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; antra, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017).
23. Nurodyti išaiškinimai leidžia daryti išvadą, jog visais atvejais taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatyta, kad dėl ginčijamų sandorių pasikeitė skolininko mokumas. Kitaip tariant, kreditorius turi įrodyti, jog ginčijami sandoriai yra turtinio pobūdžio, ir būtent dėl šių sandorių sudarymo skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Pagal CPK 12, 178 straipsnius kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Reikšdamas actio Pauliana reikalavimą, įrodyti šio instituto taikymą pagrindžiančias aplinkybes turi ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697-248/2015).
24. Aptariamu atveju byloje nėra ginčo, kad ieškinys actio Pauliana pagrindu pateiktas nepraleidus CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino, taip pat nėra ginčijama ir ieškovų, kaip atsakovės kreditorių, reikalavimo teisė skolininko, sudariusio actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį, atžvilgiu.
25. Kreditorius, turėdamas galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę, turi įrodyti ir jos pažeidimą. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Taigi, būtina nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliano taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016 ir kt.).
26. Apeliantai (atsakovai) nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamu sandoriu buvo pažeisti ieškovų ir / ar kitų atsakovės kreditorių teisės ir teisėti interesai. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta formuluotė – „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ – reiškia, kad teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu, taip pat tai, kad šios, su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios, aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi. Pažymėtina, kad tokią susidariusią situaciją privalo įrodyti asmuo, prašantis taikyti actio Pauliana (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.).
27. Apeliantų teigimu, nagrinėjamu atveju ieškovai neįrodė, kad ginčo sutarties sudarymas pablogino atsakovės galimybes atsiskaityti su kreditoriais ir kad tokiu būdu buvo padaryta žala VšĮ Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras kreditoriams. Ieškovai byloje laikosi pozicijos, kad net ir sudarius atlygintinį sandorį, kreditorių teisės yra pažeidžiamos, nes atsakovų į bylą pateiktos įrodinėjimo priemonės neįrodo, jog ginčo automobilis buvo parduotas už rinkos kainą. Pirmosios instancijos teismas iš esmės sutikdamas su ieškovų nurodytais argumentais, taip pat sprendė, kad pareiga įrodyti, kad automobilis parduotas už rinkos kainą tenka atsakovams.
28. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktika).
29. Šios nutarties 25 punkte minėta, kad actio Pauliana taikymo sąlygas, taip pat ir tai, kad ginčo sandoris pažeidžia kreditorių teises t. y., kad ginčo sutartimi parduotas turtas buvo parduotas už ženkliai mažesnę nei rinkos kainą privalo įrodyti kreditorius, prašantis taikyti actio Pauliana (CPK 178 straipsnis). Kadangi ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, teismas kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių kontekste sprendžia, ar buvo kreditoriaus teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2013).
30. Objekto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo sutartimi perleistas turtas įmonės finansinės atskaitomybės dokumentuose buvo apskaitytas balansine verte 6 876,00 Eur, o atsakovui parduotas už 7 500,00 Eur sumą. Byloje, be įmonės atskaitomybės dokumentų, kuriuose pateikta atsakovės perleisto turto balansinė vertė, yra pateiktos įrodinėjimo priemones, apibūdinančias įsigyto turto būklę, duomenys iš viešai prieinamos informacijos apie ginčo automobilio markės pardavimo kainas.
31. Įmonių finansinės atskaitomybės dokumentai ir jų pildymas yra griežtai reglamentuojamas įstatymų. Įmonės balansas – finansinė ataskaita, kurioje nurodomas visas įmonės turtas, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai paskutinę ataskaitinio laikotarpio dieną (Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 3 straipsnio 5 punktas). Taigi balanse yra fiksuojamos tiek ilgalaikio turto eksploatavimo išlaidos, tiek ir jo pagerinimas. Byloje pateikus įrodinėjimo priemones apie automobilio balansinę vertę, jo būklę, ieškovai apsiriboję teiginiais, kad juridiniam asmeniui priklausantis turtas perleistas juridinio asmens vadovui, neteikė įrodinėjimo priemonių, jog balanse įrašyta ginčo turto vertė neatitinka turto rinkos vertės. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovams byloje neteikus įrodinėjimo priemonių, nenurodžius ir argumentų, kokia yra tikroji ginčo turto vertė, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad byloje pateiktos nuotraukos, internetinio portalo skelbimai apie tokios pačios markės automobilio pardavimus, naudotų automobilių pardavimų vadybininko elektroninis laiškas neįrodo, jog ginčo automobilis buvo parduotas už rinkos kainą, netinkamai paskirstė byloje įrodinėjimo naštą. Nors byloje, duomenis apie panašaus automobilio kainas teikė atsakovai, tačiau aplinkybes, kad ginčo turtas parduotas už daug mažesnę, nei buvo reali, šio turto rinkos vertė, privalo įrodyti kreditorius, prašantis taikyti actio Pauliana (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje ieškovams nepateikus jokių objektyvių duomenų, paneigiančių įmonės balanse apskaitytą turto vertę, darytina išvada, kad ieškovai neįrodė, jog ginčo sutartimi parduotas automobilis buvo parduotas už ženkliai mažesnę nei rinkos kainą.
32. Skolininko finansinė padėtis, kai pasikeičia turimo turto išraiška, bet ne jo vertė, savaime nevertintina kaip pažeidžianti kreditorių teises, nes tokiu atveju kreditoriai gali nukreipti savo reikalavimą į pagal sandorį gautas lėšas. Byloje nustatyta, kad tarp atsakovų buvo sudarytas atlygintinis sandoris, todėl atsakovės VšĮ Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras finansinė padėtis nepasikeitė, pasikeitė tik turimo turto išraiška. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. birželio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-314-706/2016, spręsdamas dėl kreditoriaus teisių pažeidimo, atkreipė dėmesį į tai, kad nors formaliai ginčijamas sandoris nepažeidė kreditoriaus teisių, nes turtas parduotas už didesnę negu vidutinę tokio turto rinkos kainą, pinigai sumokėti, tačiau, atsakovui V. K. neįvykdžius skolinių įsipareigojimų, teismas turėtų įvertinti ir tai, kaip buvo panaudotos gautos lėšos pardavus turtą, t. y., ar skolininkės sudarytas sandoris nulėmė tai, kad reali galimybė skolininkei atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėjo ar jos nebeliko.
33. Nagrinėjau atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas V. K. už ginčo transporto priemonę Škoda Yeti, pagal šios transporto priemonės 2018 m. balandžio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį, atsakovei VšĮ Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centrui 7 500,00 Eur grynųjų pinigų neperdavė. Pažymėtina, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus (Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalis). Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apskaitos dokumentas yra popierinis arba elektroninis dokumentas, kuriuo patvirtinama ūkinė operacija arba ūkinis įvykis ir kuriame yra rekvizitai tos ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumui nustatyti. Pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį, o priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba jo kvitas.
34. Teisėjų kolegija nustatė, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu 2020 m. kovo 2 d. buvo pateiktas kasos pajamų orderių kvitas, kuriame pateikti duomenys, kad VšĮ Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras 2018 m. balandžio 24 d. iš atsakovo V. K. priėmė 7 500,00 Eur. Pateiktas kasos pajamų orderio kvitas atitinka apskaitos dokumentui keliamus reikalavimus, be kita ko, juose yra nurodyta įvykusi ūkinė operacija, t. y. pateiktame kasos pajamų orderyje yra rekvizitai ūkinės operacijos tapatumui nustatyti (Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnis).
35. Teisėjų kolegija pažymi, kad apskaitos registrai, kurie yra apskaitos dokumentais remiantis parengta ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių suvestinė, kurioje apibendrinti jų duomenys (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 3 dalis), laikytini netiesioginiais įrodymais. Taigi, įvykusias ūkines operacijas ir ūkinius įvykius patvirtina tiesioginiai įrodymai (pirminiai buhalteriniai apskaitos dokumentai), o netiesioginiai įrodymai (finansinės atskaitomybės dokumentai) gali tik papildomai pagrįsti pirminiuose dokumentuose užfiksuotus faktus, bet ne juos paneigti. Atsižvelgiant į tai, kad buhalterinės apskaitos registruose, kuriuose apibendrinti ūkinių operacijų ir įvykių suvestiniai duomenys, įrašai daromi pagal apskaitos dokumentus, todėl bendrovės buhalterinės apskaitos netinkamas organizavimas ir (ar) finansinės atskaitomybės dokumentų nebuvimas, taip pat ir dokumentų neperdavimas, nepaneigia kasos pajamų orderiuose užfiksuotos ūkinės operacijos. Dėl to, ieškovų argumentai, kuriais jie grindžia pinigų nesumokėjimo faktą (kasos pajamų orderių tikrumą pagrindžiančių kitų bendrovės finansinių dokumentų nebuvimas), neturi esminės reikšmės sprendžiamam ginčui. Kaip minėta, bendrovės kasa ir / ar jos žurnalas gali tik patvirtinti kasos pajamų orderiuose užfiksuotą ūkinę operaciją, tačiau vien tai, kad šių finansinių dokumentų (ūkinių operacijų suvestinės) nėra, nepaneigia kasos pajamų orderyje užfiksuotos ūkinės operacijos – piniginių lėšų įnešimą į bendrovės kasą.
36. Teisėjų kolegija nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad tuo atveju, jei atsakovas V. K. VšĮ Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centrui būtų sumokėjęs už perkamą ginčo automobilį grynuosius pinigus, jos atskaitingi asmenys jam būtų išrašę pinigų priėmimo kvitą, nes būtent kasos pajamų orderis, kaip apskaitos dokumentas ir grynųjų pinigų priėmimą į ūkio subjekto (bendrovės) kasą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad kasos pajamų orderis yra pirminis buhalterinis apskaitos dokumentas, kuris patvirtina įvykusias ūkines operacijas. Pirminiais buhalteriniais apskaitos dokumentais yra grindžiami buhalterinės apskaitos registrai (Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 4 dalis). Todėl būtent pirminiai buhalteriniai apskaitos dokumentai patvirtina ar paneigia tam tikrą teisinę reikšmę turintį faktą, nagrinėjamu atveju – byloje esančiu kasos pajamų orderio kvitu įvykusią ūkinę operaciją. Juolab, kad tam tikram faktui patvirtinti iš esmės yra remiamasi tiesioginiais įrodymais, kaip šiuo atveju kasos pajamų orderiu, nes, kaip minėta, visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius pagrindžia būtent apskaitos dokumentai, kuriems priskirtini ir kasos pajamų orderiai. Pažymėtina, kad pinigų perdavimo bendrovei faktui pagrįsti iš esmės pakanka įrodyti, jog minėtame orderyje kaip pinigų gavėjas yra pasirašęs bendrovės atsakingas asmuo – šiuo atveju neginčytina, kad tokiu asmeniu buvo V. K. (bendrovės vadovas).
37. Pagal CK 6.156 straipsnio 1 dalį šalys yra laisvos sudaryti įstatymams neprieštaraujančius sandorius. Nagrinėjamu atveju įvertinus šalių teisę laisvai nusistatyti tarpusavio teises ir pareigas, tai, kad juridinio asmens dalyviai priėmė sprendimus dėl ginčo turto pardavimo ir gautų lėšų panaudojimo įmonės tikslams, kad turtas parduotas už didesnę nei balanse įrašyta turto vertė, darytina išvada, jog ginčo sutartis savaime nepažeidė atsakovės VšĮ Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro kreditorių interesų. Priešingai, nereikalingo įmonės veikloje turto realizavimas už rinkos kainą galėtų būti vertinamas kaip atitinkantis protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą.
38. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį, sandorio šalių nesąžiningumas siejamas su jų žinojimu ar turėjimu žinoti, kad ginčijamas sandoris pažeidžia kreditorių teises, todėl, nenustačius kreditorių teisių pažeidimo ginčijamu sandoriu, sandorį sudariusių šalių nesąžiningumo vertinimas tampa beprasmiškas, todėl šiuo aspektu detaliau nepasisakytina. Taip pat kaip teisiškai nereikšmingas nevertintinas ir pareigos sudaryti sandorį egzistavimas. Atmetus ieškinio reikalavimą pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu, atmetamas ir ieškinio reikalavimas taikyti restituciją (CK 6.145 straipsnis).
39. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir į bylą pateiktus įrodymus, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą. Esant nurodytoms aplinkybėms, yra teisinis pagrindas atsakovų apeliacinį skundą tenkinti, o Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo
40. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Aptariamu atveju panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškovų ieškinį atmetus, atsakovai įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
41. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis minėta CPK 98 straipsnio 2 dalimi, teismas, priteisdamas šalims jų turėtas bylinėjimosi išlaidas, taip pat turi atsižvelgti ir į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).
42. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovas V. K., bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, turėjo 742,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro atsiliepimo į ieškinį parengimas – 300,00 Eur, pasirengimas bylai ir atstovavimas teismo posėdžiuose, baigiamosios kalbos parengimas – 442,00 Eur (reg. Nr. DOK-137405). Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo turėtos išlaidos yra pagrįstos ir neviršija nustatytų maksimalių Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl iš ieškovų atsakovo V. K. naudai priteisiama lygiomis dalims po 371,00 Eur (742,00 Eur / 2) bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme.
43. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) pirmosios instancijos teisme išlaidos sudaro 7,30 Eur. Kadangi nurodytos išlaidos, tenkančios kiekvienam iš ieškovų sudarytų mažiau nei 5,00 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, jos valstybės naudai nepriteisiamos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo
44. Atsakovas V. K., bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, turėjo 169,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (žyminis mokestis). Atsakovų apeliacinį skundą tenkinus ir pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus, iš ieškovų atsakovo V. K. naudai priteisiama lygiomis dalimis po 84,50 Eur (169,00 Eur / 2) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.
45. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažiau nei 5,00 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai nepriteisiamos.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Iš ieškovų A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) ir P. B., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo V. K., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai priteisti po 371,00 Eur (tris šimtus septyniasdešimt vieną eurą 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme.
Iš ieškovų A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) ir P. B., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo V. K., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai priteisti po 84,50 Eur (aštuoniasdešimt keturis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.