- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-07
- Bylos Nr.
- A-611-822/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05476-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Ramutė Ruškytė, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- A. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2) ir patikslintais skundais (b. l. 9, 13), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, pažeidžiant jo, kaip kalinamo asmens, teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) bei kitų teisės aktų ginamas jo, kaip žmogaus, teises. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose vienam asmeniui tenka mažiau kaip 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Be to, tvirtino, kad buvo pažeidžiamas jo privatumas, nes pro kamerų duryse įrengtą stebėjimo langelį pareigūnai galėdavo matyti jį naudojantis sanitariniais įrenginiais bei prausiantis duše. Dėl to pareiškėjas jautėsi nejaukiai, nesaugiai ir pažemintas. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad pasinaudojus sporto sale nebuvo suteikiamos sąlygos nusiprausti duše. Kartu nurodė, kad pasivaikščiojimų kiemelių stogai yra dengti šiferio danga, kuri yra uždrausta ir pavojinga, taip pat nėra įrengti prižiūrėtojų iškvietimo mygtukai, durys nelygios, spygliuotos, o tai sukelia nepatogumus norint išsikviesti pareigūną ar prižiūrėtoją; pasivaikščiojimo kiemeliuose ant įrengtų grotų yra pritvirtintas metalinis tinklas, dėl to negalima normaliai žiūrėti į dangų; pasivaikščiojimų kiemelių danga nelygi, dėl to greičiau dėvisi avalynė ir kyla pavojus parkristi bei susižeisti. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų jis nuolat jautėsi žeminamas, kankinamas, buvo pažeista jo garbė ir orumas, jis patyrė dvasines kančias, t. y. patyrė neturtinę žalą.Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir jo patikslinimą (b. l. 17–27, 41–45) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.Visų pirma, Lukiškių TI-K pažymėjo, kad pareiškėjas jau kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su tais pačiais reikalavimais už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 20 d. iki 2015 m. rugpjūčio 24 d. (administracinės bylos Nr. I-10750-968/2015 ir Nr. I-11144-244/2015), todėl prašė šias bylas sujungti arba nagrinėjamoje byloje spręsti dėl laikotarpio nuo 2015 m. rugpjūčio 25 d. Taip pat nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste akcentavo, kad pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas kameroje dalį ginčo laikotarpio visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Be to, paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pabrėžė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Be to, Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Papildomai pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti. Atkreipė dėmesį į tai, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, tam yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Taip pat nurodė, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama, nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė sutartį su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m. – vėl su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Akcentavo, kad kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Be to, pabrėžė, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą. Nurodė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja, vadovaudamiesi nustatyta tvarka, stengdamiesi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų, todėl pareiškėjo teiginiai, kad įstaigoje dirbantys pareigūnai stebi per langelį, kaip pareiškėjas naudojasi sanitariniais įrenginiais, neatitinka tikrovės. Dėl naudojimosi dušu paaiškino, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims po dušu leidžiama praustis vieną kartą per savaitę 15 min., tai atitinka higienos normos reikalavimus. Sporto salės-fizinės reabilitacijos kambariai yra įrengti Lukiškių TI-K gyvenamųjų korpusų patalpose. Įrengti šiuolaikinę sporto salę nėra galimybės. Prieš einant į fizinės reabilitacijos kambarį, persirengti ir pasinaudoti tualetu galima gyvenamojoje kameroje. Pasivaikščiojimų kiemeliai nuolat valomi, esant būtinumui, visada barstomi. Valymo darbus atlieka kiemsargis bei dalis nuteistųjų. Lukiškių TI-K šiferio lakštais yra padengti tik I ir III korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai. Šiferio lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi, be to, pasivaikščiojimų kiemeliai įrengti prieš įsigaliojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimui Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo, o pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Lukiškių TI-K manė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimu (b. l. 58–64) pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą dėl netinkamų laikymo sąlygų (dėl vienam asmeniui turinčio tekti 3,6 kv. m kameros ploto pažeidimo ir privatumo neužtikrinimo naudojantis Lukiškių TI-K kamerose esančiu sanitariniu mazgu) laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2015 m. rugpjūčio 24 d. kalint Lukiškių TI-K paliko nenagrinėtą, o kitoje dalyje pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.Teismas nurodė, kad pareiškėjas, galutinai suformulavęs skundo reikalavimus, savo teisių pažeidimą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d., tai yra, įvardija šiuos pažeidimus: vienam asmeniui turinčio tekti 3,6 kv. m kameros ploto pažeidimą ir dėl šio pažeidimo atsiradusius nepatogumus; privatumo neužtikrinimą naudojantis kamerose esančiu sanitariniu mazgu ir šioje įkalinimo įstaigoje esančiu dušu; teisės naudotis dušu po sporto užsiėmimų neužtikrinimą; netinkamai įrengtus pasivaikščiojimų kiemelius. Tuo tarpu iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartimi buvo priimtas nagrinėti pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos, kuri grindžiama netinkamomis laikymo sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 20 d. iki 2015 m. rugpjūčio 24 d., atlyginimo (administracinė byla Nr. I-4000-968/2016). Nurodytoje byloje pareiškėjas patirtą neturtinę žalą siejo su tuo, kad Lukiškių TI-K kamerose vienam asmeniui teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto; Lukiškių TI-K kameros buvo blogos būklės, jos neatitiko higienos normų reikalavimų; buvo netinkamas sanitarinio mazgo įrengimas. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 20 d. iki 2015 m. rugpjūčio 24 d., pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 850 Eur. Šis sprendimas neįsiteisėjęs, nes apskųstas apeliacine tvarka. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, atsižvelgęs į pareiškėjo reiškiamus reikalavimus šioje byloje ir Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-4000-968/2016 išnagrinėtus jo reikalavimus, teismas nurodė, kad šioje byloje spręs dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 25 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d., įvertindamas aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, tai yra, dėl vienam asmeniui turinčio tekti 3,6 kv. m kameros ploto pažeidimo, privatumo neužtikrinimo naudojantis kamerose esančiu sanitariniu mazgu ir šioje įkalinimo įstaigoje esančiu dušu, teisės naudotis dušu po sporto užsiėmimų neužtikrinimo, netinkamai įrengtų pasivaikščiojimų kiemelių Lukiškių TI-K; taip pat dėl naujai pareikštų reikalavimų, kurių pareiškėjas nebuvo pareiškęs administracinėje byloje Nr. I-4000-968/2016, tai yra, dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis šioje įkalinimo įstaigoje esančiu dušu, teisės naudotis dušu po sporto užsiėmimų neužtikrinimo, netinkamai įrengtų pasivaikščiojimų kiemelių Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2015 m. rugpjūčio 24 d. Tačiau skundą dalyje dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą dėl vienam asmeniui turinčio tekti 3,6 kv. m kameros ploto pažeidimo ir privatumo neužtikrinimo naudojantis Lukiškių TI-K kamerose esančiu sanitariniu mazgu laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2015 m. rugpjūčio 24 d. kalint Lukiškių TI-K, teismas nusprendė palikti nenagrinėtą.Pasisakydamas dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų, teismas nurodė, kad pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Atitinkamai iš Lukiškių TI-K atsiliepimuose į pareiškėjo skundą pateiktų duomenų, kuriais abejoti teismas nenustatė pagrindo, matyti, kad pareiškėjas nuo 2015 m. rugpjūčio 25 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d., iš viso 93 paras, buvo laikomas kamerose Nr. 83 ir Nr. 201 vienas, nepažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyto vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo, todėl Lukiškių TI-K veikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai.Spręsdamas dėl sanitarinio mazgo, teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog pareiga įrodyti, kad asmuo laisvės atėmimo įstaigoje buvo laikytas tinkamomis sąlygomis, tenka atsakovui. Tačiau atsiliepimuose atsakovo atstovas dėl tualeto įrengimo nepasisakė, duomenų dėl jo atskyrimo nuo kameros gyvenamojo ploto nepateikė. Taigi, teismas, atsižvelgęs į įrodinėjimo pareigos paskirstymą, sprendė, kad atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujantis Lukiškių TI-K nepateikė pakankamų ir tinkamų įrodymų, kuriais remiantis būtų paneigtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Todėl, byloje nesant šiuos pareiškėjo teiginius paneigiančių įrodymų, jie pripažintini pagrįstais ir spręstina, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais.Dėl pasivaikščiojimo kiemelių teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 18.4 punkte buvo nustatyta, jog laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimą reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21–22 punktai, nustatantys, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės režiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių. Įvertinęs nurodytą reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad teisės aktai nenumato pasivaikščiojimų kiemeliuose įrengti pareigūnų iškvietimo mygtuką, o pasivaikščiojimų kiemuose įrengtų kamerų uždengimas metaliniu grotuotu rėmu yra numatytas, todėl pareiškėjo reikalavimai dėl netinkamo pasivaikščiojimų kiemelių įrengimo atmestini kaip nepagrįsti. Tuo tarpu dėl šiferio naudojimo atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad šiferio lakštais padengti tik I ir III korpusų pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai. Šiferio lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai į aplinką neišsiskiria. Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Tačiau, atsižvelgęs į tai, kad Lukiškių TI-K ir jo pasivaikščiojimų kiemelių stogeliai yra įrengti iki 1998 m., t. y. iki minėto nutarimo įsigaliojimo dienos, teismas nurodė, kad neturi pagrindo šiuo aspektu konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus ar neveikimą.Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl naudojimosi dušu sąlygų, teismas nurodė, kad Higienos normos HN 76:2010 68 punktas numatė, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 44 punkte. Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad jose yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Šiame kontekste teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neteigė, kad jam visai nebuvo užtikrinama teisė pasinaudoti dušu, todėl sprendė, kad nurodytas teisinis reguliavimas dėl prausimosi kiekio suteikimo šiuo atveju nebuvo pažeidžiamas. Tačiau pareiškėjas teigė, kad pasinaudojus sporto sale, nėra užtikrinama galimybė nusiprausti po dušu, bet nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad jis lanko sporto salę ir, jam paprašius Lukiškių TI-K pareigūnų, nebuvo suteikta galimybė po sporto nusiprausti duše. Taigi, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentus šiuo aspektu vertino kaip nepagrįstus. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Higienos normos HN 76:2010 39 punktas nustatė ir Higienos normos HN 134:2015 28 punktas numato reikalavimus prausimosi patalpoms, tačiau jose nėra įtvirtintas reikalavimas, kad duše turi būti įrengtos pertvaros, sienelės ir pan. Tuo tarpu dėl pareiškėjo argumento, kad maudantis jį stebi prižiūrėtojas, teismas pabrėžė, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 7 punktą prižiūrėtojai privalo užtikrinti nuolatinę asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, elgesio kontrolę jų buvimo vietose. Be to, pareiškėjas skunde nenurodė ir teismas nagrinėdamas bylą nenustatė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai turėjo tikslą stebėti ir stebėjo pareiškėją, besinaudojantį dušu, ne dėl pareigos vykdyti kalinamų asmenų stebėjimą. Pareiškėjas skundų dėl šių aplinkybių Lukiškių TI-K administracijai taip pat neteikė, todėl teismas pareiškėjo teiginius šiuo aspektu pripažino nepagrįstais.Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 25 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d. buvo konstatuotas pažeidimas dėl privatumo naudojantis kamerose esančiais sanitariniais įrenginiais, todėl spręstinas neturtinės žalos atlyginimo klausimas pareiškėjui. Vertindamas, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, teismas atsižvelgė į tai, kad ginčui aktualiu metu pareiškėjas nė karto nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų, o byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimus. Teismas taip pat įvertino pareiškėjo kalinimo laikotarpį (su pertraukomis – 93 paros), atsižvelgė į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, vadovavosi teisingumo ir protingumo kriterijais bei konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 500 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl jo prašomą priteisti 2 000 Eur sumą vertino kaip neadekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
III.
Pareiškėjas A. Š. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 70–71), kuriame prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimą, priteisiant jam iš atsakovo 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas bei teigia, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė dvasines kančias, išgyvenimus, nepatogumus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Šiame kontekste pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju teismas jam už 93 paras priteisė tik 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Tuo tarpu kitam asmeniui administracinėje byloje Nr. A-461-575/2015 už 113 parų buvo priteistas 2 800 Eur neturtinės žalos atlyginimas, o administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2015 už 5 paras buvo priteista 100 Eur.Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 75–78) prašo jį atmesti. Lukiškių TI-K pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir nenurodė, kodėl būtent jo prašomo dydžio suma kompensuotų galbūt jam padarytą neturtinę žalą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d. jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį.Nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalavimą priteisti jam iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą grindė tuo, kad laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d. Lukiškių TI-K kamerose jam teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis kamerose esančiu sanitariniu mazgu ir šioje įkalinimo įstaigoje esančiu dušu, nebuvo užtikrinta teisė naudotis dušu po sporto užsiėmimų, buvo netinkamai įrengti pasivaikščiojimų kiemeliai.Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartimi buvo priimtas nagrinėti pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos, kuri grindžiama netinkamomis laikymo sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 20 d. iki 2015 m. rugpjūčio 24 d., atlyginimo (administracinė byla Nr. I-4000-968/2016) ir nurodytoje byloje jau yra priimtas teismo sprendimas, tačiau jis neįsiteisėjęs, nusprendė pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą dėl vienam asmeniui turinčios tekti kameros ploto normos pažeidimo ir privatumo neužtikrinimo naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2015 m. rugpjūčio 24 d. kalint Lukiškių TI-K palikti nenagrinėtą. Kitoje dalyje pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 25 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis Lukiškių TI-K kamerose esančiais sanitariniais įrenginiais, tačiau kitų pažeidimų nenustatęs, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.Šiame kontekste akcentuotina, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3345-858/2017 buvo išnagrinėtas ginčas pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. iki 2016 m. gegužės 18 d. ir pareiškėjui iš atsakovo buvo priteistas 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Šioje byloje pareiškėjas reikalavimą priteisti jam iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą grindė tuo, kad minėtu laikotarpiu jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas, buvo stebimas pareigūnų per kameros durų langelį, o pasivaikščiojimui gryname ore buvo skirta ne daugiau kaip dvi valandos.Taigi, nagrinėjamoje byloje skundžiamu Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimu pareiškėjui iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimas už jo teisės į privatumą naudojantis Lukiškių TI-K kamerose esančiais sanitariniais įrenginiais pažeidimą priteistas už tą patį laikotarpį kaip ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje administracinėje byloje Nr. A-3345-858/2017, t. y. ginčas šioje dalyje buvo išnagrinėtas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ). Pagal ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 5 punktą apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukia arba skundą (prašymą, pareiškimą) palieka nenagrinėtą, jeigu nustatomos šio įstatymo 103 ir 105 straipsniuose nurodytos aplinkybės. Atitinkamai ABTĮ 103 straipsnio 2 punktas numato, jog teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį. Šios ABTĮ normos įtvirtina res judicata (lot. teismo galutinai išspręstas klausimas) principo taikymą administraciniame procese.Šis principas yra pripažįstamas ir plačiai taikomas Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (toliau – ir EŽTT). Europos Žmogaus Teisių Teismas 2012 m. gegužės 31 d. sprendime byloje Esertas prieš Lietuvą (Nr. 50208/06), remdamasis ankstesne praktika bei teisės viršenybės ir teisinio tikrumo principais, pažymėjo, kad kai yra galutinis sprendimas, kuriuo atliktas situacijos vertinimas, toks sprendimas negali būti kvestionuojamas. Res judicata principas suponuoja, kad šalys negali reikalauti galutinio sprendimo peržiūrėjimo, vien tik dėl naujo ginčo įvertinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2263/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat ne kartą pripažino res judicata principo svarbą (žr., pvz., LVAT 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2586/2011). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (žr., pvz., LVAT 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad administraciniam teismui nėra suteikta teisė bei prerogatyva pakartotinai nagrinėti tuos pačius klausimus bei vertinti analogiškus faktus, kurie jau anksčiau buvo nustatyti ir išnagrinėti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-424-624/2017, 2016 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-278-575/2016). Atitinkamai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą ir nustatęs, kad pareiškėjo tapatus skundas jau buvo išnagrinėtas kitoje administracinėje byloje, kurioje priimtas sprendimas yra įsiteisėjęs, tokią bylą nutraukia (žr., pvz., LVAT 2016 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1430-520/2016, 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1014/2014, 2017 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-49-575/2017).Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimas dalyje, kuria pareiškėjui iš atsakovo dėl privatumo naudojantis kamerose esančiais sanitariniais įrenginiais pažeidimo laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 25 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d. buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, naikintinas ir byla šioje dalyje nutrauktina (ABTĮ 103 str. 2 p., 144 str. 1 d. 5 p.).Kartu pabrėžtina, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog pirmosios instancijos teismo nurodytoje administracinėje byloje Nr. I-4000-968/2016 priimtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. sprendimą pareiškėjas A. Š. buvo apskundęs apeliacine tvarka, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2017 m. lapkričio 20 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A-1463-602/2017), kuri yra įsiteisėjusi, jį tenkino iš dalies ir pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. sprendimą bei priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pažymėtina, jog nurodytoje administracinėje byloje pareiškėjas reikalavimą priteisti jam iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą grindė tuo, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 20 d. iki 2015 m. rugpjūčio 24 d. jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K perpildytose kamerose, kurios buvo blogos būklės, neremontuotos, jose nebuvo įrengtos lentynos asmeniniams daiktams susidėti, kamerose buvo drėgna, o tualetas nebuvo atskirtas nuo bendro kameros ploto.Taigi, nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į šioje byloje pareiškėjo suformuluotus reikalavimus ir apibrėžtas ginčo ribas bei laikotarpį, vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 2 punktu, taip pat egzistuoja pagrindas nutraukti bylą dalyje dėl pareiškėjo reikalavimų priteisti jam neturtinę žalą dėl Lukiškių TI-K vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimo ir privatumo neužtikrinimo naudojantis kamerose esančiu sanitariniu mazgu laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2015 m. rugpjūčio 24 d.Tuo tarpu kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų pirmosios instancijos teismas šioje byloje nenustatė, o apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl kitų pareiškėjo nurodytų jo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų ginčui aktualiu laikotarpiu, todėl jiems pritaria ir plačiau dėl jų nepasisako. Juolab, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, o pateikė tik bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame iš esmės nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų, taip pat nepateikė jokių byloje esančius duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių įrodymų. Taigi, teisėjų kolegija, pritardama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams dėl kitų pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų ginčui aktualiu laikotarpiu, jų nebekartoja ir pareiškėjo apeliaciniame skunde abstrakčiai pakartojamų jo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų iš naujo neanalizuoja bei dėl jų atskirai nepasisako.Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).Remiantis tuo, kas išdėstyta, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl minėtas sprendimas dalyje dėl pareiškėjo reikalavimų priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą dėl Lukiškių TI-K vienam asmeniui turinčios tekti kameros ploto normos pažeidimo laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2015 m. rugpjūčio 24 d. ir dėl privatumo naudojantis Lukiškių TI-K kamerose esančiais sanitariniais mazgais neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d. naikintinas ir administracinė byla šioje dalyje nutrauktina, o likusioje dalyje, kurioje pareiškėjo reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl kitų jo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo atmesti kaip nepagrįsti, nurodytas sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimą dalyje dėl pareiškėjo A. Š. reikalavimų priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime vienam asmeniui turinčios tekti kameros ploto normos pažeidimo laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2015 m. rugpjūčio 24 d. ir dėl privatumo naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d. panaikinti ir administracinę bylą šioje dalyje nutraukti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimą likusioje dalyje, kurioje pareiškėjo A. Š. reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d. buvo atmesti kaip nepagrįsti, palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.