Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. gegužės 20 d. iki 2015 m. rugpjūčio 24 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, garbę ir orumą žeminančiomis, kankinančiomis sąlygomis. Paaiškino, kad buvo laikomas perpildytose kamerose, kurios buvo blogos būklės, neremontuotos, jose nebuvo įrengtos lentynos asmeniniams daiktams susidėti, kamerose buvo drėgna, o tualetas nebuvo atskirtas nuo bendro kameros ploto. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad dėl tokių netinkamų laikymo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, sunkumus, pažeminimą, t. y. neturtinę žalą.Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 10–16) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.Lukiškių TI-K nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste akcentavo, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Taip pat paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pabrėžė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Be to, Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Papildomai pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti. Atkreipė dėmesį į tai, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, tam yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Taip pat nurodė, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama, nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė sutartį su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m. – vėl su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Akcentavo, kad kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Be to, pabrėžė, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą. Dėl sanitarinio mazgo paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio sienele ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Lukiškių TI-K kartu akcentavo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Lukiškių TI-K manė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 5 d. sprendimu (b. l. 152–158) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 850 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.Teismas nurodė, kad Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Šiame kontekste, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K iš viso buvo laikomas 460 dienų, iš kurių 344 dienas pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus plotas, vadinasi, 116 dienų Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą. Atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, o pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių. Taigi, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju valstybė 116 dienų neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos neigiamos pasekmės. Atsakovo atstovo nurodytas aplinkybes, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo, teismas vertino kaip reikšmingas sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Šiame kontekste teismas kartu pažymėjo, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis kameros plotas buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.Teismas taip pat nurodė, kad Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, jog pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tuo tarpu Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015 m. rugsėjo 15 d. pažymoje Nr. 24-6261 nurodyta, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio pertvara. Taigi, teismas pabrėžė, kad ši patalpa nėra atskirose patalpose ir su atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K neužtikrino Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatytų reikalavimų ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.Kita vertus, teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jo teiginius dėl netinkamos kamerų būklės ir drėgmės patvirtinančių įrodymų. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl higienos reikalavimų Lukiškių TI-K kamerose nesilaikymo būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas institucijas, o Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2015 m. rugsėjo 14 d. raštu Nr. 13-(15.10)-2-11033 teismui nurodė, kad nėra gavęs pareiškėjo skundų dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, jog byloje pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro Lukiškių TI-K atliktų operatyviosios ir grįžtamosios kontrolės patikrinimų aktai, kuriuose užfiksuotos Lukiškių TI-K kamerose (tarp jų ir kamerose Nr. 85, Nr. 105, Nr. 106, Nr. 112A, Nr. 113, Nr. 120, Nr. 124, Nr. 220, Nr. 226A, Nr. 228, Nr. 241, Nr. 242, Nr. 266 ir Nr. 270, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas) nustatytos aplinkybės. Iš šių aktų matyti, kad: 2014 m. sausio 14 d. patikros metu kameroje Nr. 106 vietomis nubyrėję sienos dažai (2014 m. sausio 24 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-45); 2014 m. vasario 18 d. patikros metu kameroje Nr. 266 santykinė oro drėgmė neatitiko reikalavimų (2014 m. vasario 21 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-161); 2014 m. balandžio 1 d., 2014 m. balandžio 8 d. ir 2014 m. balandžio 23 d. patikrų metu kameroje Nr. 105 nebuvo atliktas paprastasis remontas, vietomis buvo atšokę lubų ir sienų dažai, o kameroje Nr. 106 santykinė oro drėgmė neatitiko reikalavimų (2014 m. balandžio 26 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-585); 2014 m. rugsėjo 1 d. ir 2014 m. rugsėjo 12 d. patikrų metu kameroje Nr. 106 buvo didelis plotas atšokusių sienos dažų (2014 m. rugsėjo 12 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-505); 2014 m. lapkričio 20 d. ir 2014 m. lapkričio 27 d. patikrų metu kameroje Nr. 105 lubos buvo be apdailos, dalis lubų papilkėję, buvo pelėsio požymių (2014 m. lapkričio 27 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-2362; 2014 m. gruodžio 8 d. ir 2014 m. gruodžio 31 d. patikrų metu kameroje Nr. 105 buvo atsilupusių sienos dažų, paviršiai vietomis nelygūs, nepritaikyti valymui (2014 m. gruodžio 31 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-2652); 2015 m. birželio 23 d., 2015 m. liepos 1 d. ir 2015 m. liepos 7 d. patikrų metu kameroje Nr. 220 sienų paviršius nelygus, netinkamas valymui (2015 m. liepos 10 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-1707); 2015 m. vasario 23 d. ir 2015 m. vasario 27 d. patikrų metu kameroje Nr. 242 buvo nubyrėjusio tinko ir dažų plotai (2015 m. vasario 27 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-383); 2015 m. kovo 18 d. ir 2015 m. kovo 23 d. patikrų metu kameroje Nr. 85 nuskilusi plytelės dalis (2015 m. kovo 24 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-617); 2015 m. balandžio 29 d. ir 2015 m. gegužės 7 d. patikrų metu kameroje Nr. 85 vietomis nuo sienų nusilupę dažai, sienų paviršius nelygus, dalis tinko nukritę, nukritusi dalis plytelės (2015 m. gegužės 8 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-1043). Daugiau duomenų apie tai, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu kamerų apdailos ir (ar) oro drėgmės reikalavimai neatitiktų teisės aktuose įtvirtintų normatyvų byloje nėra. Taigi, įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas Lukiškių TI-K kamerose nustatytus su gyvenamųjų kamerų apdaila bei santykine oro drėgme susijusių reikalavimų pažeidimus vertino pareiškėjo naudai bei konstatavo, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo teisės į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką.Teismas iš Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015 m. rugsėjo 15 d. pažymos Nr. 24-6261 taip pat nustatė, kad kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengta tik viena lentyna maisto produktams laikyti. Atitinkamai atsiliepime į pareiškėjo skundą Lukiškių TI-K neneigė, kad dėl mažo kamerų ploto ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų, t. y. Lukiškių TI-K iš esmės pripažino, kad aprūpinimas baldais kamerose nėra pakankamas. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, jog iš bylos duomenų matyti, kad didelę ginčo laikotarpio dalį Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas praleido ne vienas, todėl konstatavo, kad vienos lentynos, kurioje buvo galima laikyti maistą bei asmeninius daiktus, įrengimas kamerose negali būti laikomas tinkamu laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi reikalavimų vykdymu.Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Tuo tarpu aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Atitinkamai byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgęs į nustatytų pažeidimų mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 850 Eur, todėl ši suma priteistina pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.