Alytaus apylinkės teismo nuosprendis

kaltinamieji R. Š. ir A. V. 2013 m. liepos 31 d. nuo 00.20 val. iki 3.30 val. pastate, esančiame (duomenys neskelbtini) Alytuje, nuosavybės teise priklausančiame G. S., veikdami bendrininkų grupėje, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą A. V. ir R. Š. tariamą teisę gauti iš T. A. žalos atlyginimą dėl esą jo su bendrininkais įvykdytos vagystės ar turto sugadinimo, penktajame šio pastato aukšte A. V. panaudojo fizinį smurtą, t. y. sudavė vieną smūgį kumščiu į pilvą T. A., šiam nugriuvus, du kartus įspyrė jam į kairį šoną, po to A. V. antrankiais už nugaros surakino jam rankas, tada A. V. ir R. Š. nuvedė T. A. į pastato pirmą aukštą, kur A. V. metaliniu vamzdžiu sudavė smūgius T. A. į galvą, rankas alkūnių srityje, kojas, tokiu būdu padarė T. A. kairės alkūnės, galvos ir krūtinės sumušimus, daugybinius odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas veide, rankose ir krūtinės ląstos srityje, t. y. nežymiai sutrikdė T. A. sveikatą, A. V. ir R. Š. reikalavo pasakyti, kur T. A. bendrininkai, po to, tęsiant nusikalstamą veiką, A. V. išsitraukė šaunamąjį ginklą, nukreipė jį T. A. į kojas ir grasino peršauti bei, siekdamas įbauginti nukentėjusįjį, vieną kartą iššovė į orą, po to A. V. ir R. Š. antrankiais surakintomis rankomis T. A. nuvedė prie nenustatytos markės visureigio, kur A. V. atidarė jo bagažinę, liepė T. A. lipti vidun, o pats atsisėdo šalia ir, įrėmęs T. A. į galvą ginklą, pagrasino nušauti, jeigu pajudės, tokiu būdu R. Š. ir A. V. T. A. prieš jo valią nuvežė į bendrabutį, esantį (duomenys neskelbtini) , kur bute Nr. 227, tęsdami nusikalstamą veiką, A. V. sudavė šiame bute buvusiam tariamam T. A. bendrininkui G. A. metaliniu vamzdžiu smūgį per galvą, tuo sukėlė jam fizinį skausmą, o R. Š. kaltino T. A. ir G. A. brangaus įrengimo, esančio pastate (duomenys neskelbtini) Alytuje, sugadinimu bei pareikalavo juos vesti pas neva trečią jų bendrininką G. K., esantį tame pat bendrabutyje, bute Nr. 517, kur nuėjus, R. Š. toliau kaltino šiuos asmenis brangaus įrengimo sugadinimu, reikalavo žalos atlyginimo, nurodė tą pačią dieną atvykti pasikalbėti prie parduotuvės „IKI“, tačiau susitikimui neįvykus, nurodė kitą susitikimo laiką, po to A. V. ir R. Š. kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, tęsdami savo nusikalstamą veiką, 2013 m. liepos 31 d. apie 17 val. priešais parduotuvę (duomenys neskelbtini) , esančią (duomenys neskelbtini) Alytuje, į susitikimą atėjus T. A., G. A. ir G. K., reikalavo už neva sugadintą įrenginį per mėnesį laiko sumokėti 100 000 Lt kaip tariamos turtinės žalos atlyginimą, grasindami priešingu atveju juos išvežti į Vilnių parduoti kaip prostitutes teikti lytines paslaugas, bei liepė ant lapelio surašyti savo asmens duomenis ir telefonų numerius, tokiu būdu ketindami juos susirasti dėl tariamos žalos atlyginimo, taip panaudodami fizinę ir psichinę prievartą padarė nukentėjusiojo T. A., G. A. ir G. K. teisėms ir teisėtiems interesams didelę žalą.

Be to, kaltinamieji R. Š. ir A. V. 2013 m. rugpjūčio 8 d. apie 13 val. (duomenys neskelbtini) Alytuje, šalia apleistų pastatų komplekso, veikdami bendrininkų grupėje, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą savo - A. V. ir R. Š. - tariamą teisę gauti iš R. B. žalos atlyginimą dėl neva jo įvykdytos vagystės ir turto sugadinimo bei E. Š. tariamą teisę gauti žalos atlyginimą dėl sužalojimo, tariamai patirto dėl R. B. kaltės, A. V. sudavė smūgį metaliniu vamzdžiu R. B. į pilvą, tuo sukeldamas fizinį skausmą, po to R. Š. reikalavo atlyginti tariamai padarytą žalą 100 000 litų dėl vagystės ir turto sugadinimo bei 10 000 litų dėl įvykio metu susižalojusio E. Š., o R. B. nurodžius, kad neturi tiek pinigų, R. Š. pagriebė R. B. už kelnių gumos ir jėga nutempė prie visureigio „M. P.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir stūmė į bagažinę, grasindamas, kad nuveš į Vilnių ir parduos į klubą ar viešnamį gėjams, kur jis padirbs ir tokiu būdu atiduos pinigus, o A. V. tuo metu vieną kartą alkūne sudavė nukentėjusiajam į kaklą, tuo sukeldamas fizinį skausmą, įstūmė į automobilį, atėmė iš nukentėjusiojo telefoną, kurį vėliau perdavė R. Š., po to R. Š. vežiojo R. B. automobiliu „M. P.“ Alytaus mieste, tokiu būdu neteisėtai atėmęs jam laisvę, bei atvežęs į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią Naujojoje g. Alytuje, R. Š. liepė užpildyti R. B. vekselių blankus dėl tariamos skolos, tačiau pastarajam kelis kartus suklydus, R. Š. sudavė nukentėjusiajam du kartus kumščiu į veidą ir vieną kartą kumščiu į pilvą bei nuvežė prie žūklės reikmenų parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini) , Alytuje, kur A. V. ir R. Š. tęsė nusikalstamą veiką, R. Š. toliau reikalavo iš R. B. užpildyti vekselius, A. V., stovėdamas už nugaros ir rankoje laikydamas metalinį strypą, grasino sulaužyti kojas, tokiu būdu vertė nukentėjusįjį parašyti du vekselius 10 000 Lt ir 40 000 Lt sumai, o nukentėjusiajam nepabaigus rašyti antro vekselio ir bandant bėgti, R. Š. jį pagriovė ant žemės, sudavė vieną smūgį kumščiu į galvą, o A. V. metaliniu strypu sudavė ne mažiau kaip 6 smūgius jam į kojas, tuo bendrais veiksmais A. V. ir R. Š. padarė nukentėjusiajam kraujosruvas odoje ir poodyje abiejose šlaunyse ir abiejose blauzdose, odos nubrozdinimus kairėje alkūnėje ir kairėje blauzdoje, t. y. nežymiai sutrikdė jo sveikatą, po to, R. B. laikydami už rankų nusivedė į UAB (duomenys neskelbtini) parduotuvę, esančią adresu (duomenys neskelbtini), Alytuje, kur panaudojant psichinę prievartą privertė jį pasirašyti vekselį, tuo padarė nukentėjusiojo R. B. teisėms ir teisėtiems interesams didelę žalą.

Kaltinamasis R. Š. savo kaltę dėl abiejų jam inkriminuotų nusikaltimų neigė, teisme duoti parodymus atsisakė.

Kaltinamasis A. V. kaltės nepripažino. Paaiškino, kad jis ir R. Š. su G. S. 2013 m. sausį sudarė sutartį dėl patalpų (duomenys neskelbtini) panaudos, sutarties niekur neįregistravo. Sutartyje neužfiksavo pastate esančių baldų. Įsivedė į pastatą elektrą. Pastate visi kabinetai buvo tvarkingi, pirmame aukšte buvo laboratorija su brangia technika, skeneriu, stacionariu dideliu fotoaparatu, braižymo stalais, apšvietimu. A. V. internete buvo radęs skenerio vertę, ieškojo, kam jį ir fotoaparatą parduoti. Pastato įėjimo durų raktas buvo pas R. Š., visų kitų durų raktus jie laikė paslėpę vietoje. Visas duris, nuo kurių turėjo raktus, rakino. Pastate nebuvo įrengta signalizacija. Iki tol pastate nebuvo vagysčių, įsibrovimų. Į pastatą užvažiuodavo gana dažnai, kartais kasdien. Jam su R. Š. grįžtant iš Kauno, paskambino S, norėjo kažką pasiimti iš pastato. Nepamena, ar jie tada su Š. važiavo vienu, ar atskirais automobiliais. Tariantis su S, buvo pasakyta, kad jie grįžta ir už 15-20 min. susitiks. Prie pastato jau sutemus A. V. atvyko savo sidabrinės spalvos automobiliu „M. B.“, R. Š. atvažiavo savo automobiliu. A. V. automobilį pasistatė prie įėjimo. G. S. su vyru jau buvo lyg atvažiavę tamsios spalvos „Nissan“ visureigiu, jį pasistatė šalia kaltinamųjų automobilių. Ten dar buvo kaimynas, šis prieš įvykį su R. B. yra sakęs, kad matė stogais į kaltinamųjų pastatą einant tris žmones. Tada jie, gal likus savaitei iki R. B. apsilankymo pastate radę išdaužtą langą, jį prisuko. Visi, išskyrus šį kaimyną, užėjo į patalpas. Buvo tamsu, per langus švietė iš gatvės. R. S. turėjo prožektorių, ir jie visi kartu užlipo laiptais į viršų. Įėję į koridorių, išgirdo lyg durų trenksmą ir žmogaus bėgimą. R. Š. pasiėmė iš R. S. prožektorių, ir kaltinamieji nuėjo vieni į ketvirtą aukštą, kur tarp trečio ir ketvirto ar tarp trečio ir antro aukšto laiptų aikštelėje rado gulintį T. A.. Jiems priėjus, šis pasivertė ant dešinio šono, po to nuleidęs galvą sėdėjo, atrodė, kad apsimetinėja. Bandė jį pakelti, bet šis aimanavo, nuo jo jautėsi alkoholio kvapas, jis niekaip nereagavo. Sužalojimų ant T. A. nematė. Kaltinamieji jį prikėlė, pašvietė į veidą. Paskui palypėjo pusę aukšto į viršų, ten rado tuščią plastikinį sidro ir dar vieną butelį. Prie T. A. buvo nupjautas telefono laidas, dar kažkas. Pradėjo klausinėti, iš kur T. A. čia atsirado. Šis pasakė, kad yra nevietinis, čia nakvojo, prisipažino, kad čia jo gėrimas, sakė esąs pastate vienas, patekęs per langą, o apie šią vietą jam pasakęs G. iš bendrabučio, kuris sakė, kad čia galima pernakvoti, kad yra gerų daiktų. Su R. Š. T. A. pakėlė už alkūnių ir nusileido su juo laiptais žemyn. Iš pradžių T. A. bandė rodyti, kad nelabai paeina, bet paskui įsiėjo ir pamiršo viską. Einant pirmame aukšte, jis jau nesilaikė už rankos, dejavo tik dar jų keliamas, kad jam skauda, tačiau paskui jau nesiskundė, pats ėjo, nereikėjo jo vesti. Jis atrodė girtas, bet ne tiek, kad negalėtų paeiti, lydimas iš patalpų nesipriešino. R. Š. siūlė kviesti policiją, tačiau T. A. prašė nekviesti, nes jis buvęs teistas, sakė, kad paskambins G., ir šis atvažiuos jo paimti. T. A. paskambinus, G. iš pradžių sakė, kad atvažiuos, bet paskui pasirodė, kad neatvažiuoja. Tuo metu S. buvo hole pirmame aukšte, G. S. paklausė T. A., ar jis gerai jaučiasi, užsiminė, kad gal reikia nuvežti į ligoninę ar greitąją iškviesti. T. A. atsisakė, bandė jai pasakoti tą patį, ką ir jiems. Jiems buvo įdomu, kas T. A. pasiuntė į jų patalpas ir iš kur gali žinoti, ko čia yra. T. A. sakė, kad žino G.o adresą. Jie išėjo iš pastato per pagrindinį išėjimą. S. tuo metu jau buvo nuėję prie automobilio. Dėl tamsos kaltinamieji tada nematė, ar kas padaryta patalpose. Pirmame pastato aukšte buvo išdaužtas ir pravertas pirmas nuo holo įeinant nuo kairės pusės langas, per kurį į pastatą pateko A., R. Š. jį uždarė. Šio kabineto langai yra maždaug 1,5 aukštyje, jie vieninteliai pastate, pro kuriuos galima patekti be kopėčių. A. atsitiktinai pateko į patalpą, kurios durys nebuvo užrakintos. A. V. su R. Š. užrakino pastato duris. Kaimynas atėjo prie kaltinamųjų, stovėjo per 2-3 žingsnius nuo jų. R. Š. jam pasakė, kad rado „svečią“. A. V. rakino duris, o jam už nugaros stovėjo T. A.. Šis turėjo telefoną, laisvai galėjo kviesti policiją ar pabėgti, bet buvo girtas. Jis nuolat rašė žinutes, o to nebūtų galėjęs daryti, jei būtų buvęs už nugaros surakintomis rankomis. Pastato teritorija nebuvo apšviesta, bet ji buvo matoma nuo miesto apšvietimo. Užrakinę duris, jie su T. A. nuėjo link S. automobilio. R. S. vairavo, šalia sėdėjo G. S., gale sėdėjo kaltinamieji, tarp jų - A.. S. automobilyje buvo atviras 1,5 metro ilgio kėbulas, 4 sėdimos vietos, bagažinės nebuvo. A. V. automobilis yra sedanas, ne vienatūris, o R. Š. automobilis - visureigis, sėdynės yra priekyje ir gale, bagažinė nuo salono neatskirta. T. A., prieš važiuojant pas G. A., pasakė gatvę ir namo numerį, tik nežinojo buto numerio. Važiuojant jis sakė, kad iš pastato tikrai nieko neėmė, buvo atėjęs pirmą kartą. Nuvykę visi nuėjo į bendrabutį pas G., pabeldė į buto duris. Kai G. jas atidarė, R. Š. dar koridoriuje atpažino G. A.. Bute dar buvo girta jo žmona. G. S. liko stovėti tarpduryje, T. A. įėjo vidun, kaltinamieji iš paskos. R. Š. pasikalbėjo. Pokalbio metu R. S. išėjo. G. A., juos pamatęs, suprato, dėl ko jie čia, pradėjo priekaištauti T. A., kad jį išdavė. G. A. jie klausė, ar jis siuntė T. A. į pastatą ir iš kur jis apie pastatą žino. G. A. neigė siuntęs T. A., jį keikė, rėkė ant jo. Bute nebuvo pagrindo kalbėti apie kokius nors sugadintus daiktus, nes jie dar nieko sugadinto nematė, tik T. A. klausė, ar šis nelindo prie skenerio, kadangi tas kainuoja ne mažiau kaip 100 000 Lt. Nežino, kodėl jie buvo dar ir pas G. K.. Juos ten nuvedė G. A., ėjo gal daugiau šio iniciatyva. K. ir dar kažkas miegojo, bute buvo tamsu. G. A. ir T. A. įėjo pirmi, jie - iš paskos, paskui G. S. įkišo galvą. Ten G. A. su T. A. daugiau pasišnekėjo, sakė, kad T. A. pas jį atvedė. G. K. ir G. A. kaltino T. A., sakė, kad jie niekuo dėti. Kambaryje smirdėjo, todėl A. V. iš karto išėjo atgal į koridorių. Nežino, ar G. S. ir R. Š. buvo įėję. T. A. tiesiog išėjo per laiptinės kitą galą. Jie G. A. pasakė, kad kol tamsu, negalėjo apžiūrėti, ar pastate nieko nepadaryta, todėl vėliau apžiūrės, ar jie ten nieko nepadarė. Nepamena, gal G. A. užsirašė R. Š. telefoną. Jie žadėjo kitą dieną apžiūrėti patalpas ir susiskambinti. I. A., G. A., T. A. ir G. K. tada buvo neblaivūs. Niekas nemušė nukentėjusiųjų, kaltinamieji ir S. neturėjo lazdų, vamzdžių ar ginklų, antrankių, negrasino nukentėjusiesiems. Nuo bendrabučio R. S. juos parvežė prie jų automobilių, su R. Š. sutarė, kad atvažiuos pasiimti spintelių kitą dieną, nes jau buvo vėlu. Nuo pastato namo jie su R. Š. grįžo atskirais automobiliais. A. V. automobilio padanga buvo nuleidusi orą, todėl jis dar ją pripūtė. Kitą dieną G. A. skambino R. Š., sakė, kad nori susitikti, bet kaltinamieji dar nebuvo apžiūrėję patalpų. Visą pastatą kartu su R. Š. apžiūrėjo ne rytojaus, o antrą dieną po įvykio, nematė jokios žalos. Kitą dieną, kai susiskambino su nukentėjusiaisiais, jis ir R. Š. jau buvo apžiūrėję patalpas ir po pietų su G. K., T. A. bei G. A. susitiko prie žvejų parduotuvės tarp „Lietuvos draudimo“ pastato ir parduotuvės „IKI“ (duomenys neskelbtini) , Alytuje. Nukentėjusieji jau laukė. Susitikimas vyko daugiau G. A. iniciatyva, šis nuo pat pradžių žadėjo nesislapstyti, nebėgti, bet kaltinamieji netikėjo, kad patalpose nieko padaryta, todėl norėjo patalpas apžiūrėti. Susitikę paklausė, ar nukentėjusieji daugiau ką ten darė, tie atsakė, kad ne. Be kalbos apie skenerio vertę nebuvo daugiau kalbama apie pinigus. G. K. ir T. A. ant lapelio kaltinamiesiems šių prašymu užrašė savo telefonų numerius, nes jie neturėjo gyvenamosios vietos. Kaltinamieji telefono numerius pasiėmė dėl apsidraudimo, jei dar ką nors ras, nes pastatas didelis, visko smulkiai iš karto neapžiūrėjo. Neprašė jų nurodyti savo anketinius duomenis. Gal pats T. A. pasisiūlė, kad gali padaryti asmens kortelės ar paso kopiją, bet adresų jie neužrašė, tik asmens kodus ir telefonų numerius. Tą dieną T. A. atėjo apsibintavęs ranką, bet nešlubavo. Klausė, kas jam nutiko, bet G. A. pasakė, kad viskas su juo gerai. Paskui su nukentėjusiaisiais išsiskyrė. Vėliau vieni kitiems nebeskambino ir nebendravo. Tuo metu A. V. žvejų parduotuvės nuomininkų ir darbuotojų nepažinojo, su jais nebendravo, tik vėliau su parduotuvės savininku, gyvenančiu Vilniuje, sutarė, kad A. V. parduotuvę nupirks, ir ruošė dokumentus pirkimui. Tame pačiame pastate buvo A. V. kavinė. (duomenys neskelbtini) direktorė yra A. V. žmona, o dukra yra vienintelė tos įmonės akcininkė. Bendrovė buvo įsikūrusi adresu (duomenys neskelbtini), Alytuje. A. V. toje kavinėje nedirbo, suklydo, sakydamas, kad kavinė jam priklauso. Nebendravo telefonu su A. S., šis A. V. neskambino, jokių reikalų neturėjo. Dėl žvejų prekių parduotuvės nuomininkų išsikraustymo su kažkuo A. V. yra kalbėjęs. A. V. jau buvo sudaręs sutartį su bendrasavininku dėl patalpų perėmimo. Jau buvo nupirkęs tas patalpas, ir nuomininkai buvo raginami išsikraustyti, savininkas juos jau buvo apie tai perspėjęs, davęs telefono numerį asmens, su kuriuo A. V. turėjo bendrauti. Tai buvo prieš metus laiko, gerokai prieš įvykį su T. A., G. A. ir G. K.. A. V. naudojasi telefono numeriu (duomenys neskelbtini) , tuo metu turėjo tik šį telefono numerį. G. K., T. A., G. A. kreipėsi į policiją praėjus 5-6 mėn. po A. V. pareiškimo. Iki tol jam nebuvo žinoma, kad šie asmenys kuo nors skundžiasi. G. K., G. A. ir T. A. buvo kaltinami dėl vagystės iš to pastato, tačiau ta byla nutraukta, nes jie nieko tokio nepadarė. Byla buvo pradėta policijos iniciatyva, A. V. nerašė pareiškimo dėl vagystės. Jis toje byloje apklausoje sakė viena, tačiau pareigūnai rašė visai ką kita, tą matė ir jo gynėjas. Pareigūnai pateikė sąrašą su visomis pavogtomis medžiagomis, norėjo, kad kaltinamieji sutiktų, jog tuos daiktus iš jų pavogė G. A., G. K. ir T. A.. A. V., duodamas parodymus, pasakė, kad jie nerado, jog būtų jiems padaryta žala ar išspardytos durys iki to epizodo su R. B., nes tik tada atsirado žala. R. B. buvo iškelta byla dėl vagystės, bet ir ši byla buvo nutraukta. Kaltinamieji skundė šį nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, tačiau jų skundas atmestas. A. V. nė vienos iš tų dviejų baudžiamųjų bylų dėl vagystės iš jų patalpų neinicijavo. Apie tai, kad A. V. turi 2 pistoletus savigynai ir medžioklinį vinčesterį, žinojo tik policija, nukentėjusieji apie jo ginklus nežinojo. Ginklus laiko namuose seife, nėra iš jų šaudęs.

Kaltinamasis A. V. dėl epizodo su R. B. paaiškino, kad vieną dieną prieš pietus jam paskambino R. Š., pasakė, kad yra prie pastato Pramonės gatvėje ir mato išdaužytus pastato langus, pastate girdėti daužymas. A. V. greitai automobiliu „M. B.“ privažiavo prie pastato nuo Pramonės gatvės, automobilį paliko apie 100 metrų iki pastato. Palikęs automobilį prie pastato kampo, priėjo prie pastato vidinio kampo, kur stovėjo R. Š.. Šis parodė, kur išdaužtas pirmo aukšto langas, ant žemės tiesiai po langu primėtyta kabelių. Š. pasakė, kad pastate kažkas yra, girdėjo daužantis. A. V. įlipo per atidarytą kitą pirmo aukšto kampinį langą, o R. Š. liko stovėti lauke. Langai buvo ties krūtinės aukščiu, kopėčių nereikėjo. Prie patalpų ir lipdamas pro langą, girdėjo pastate garsus, lyg kas stipriai daužytų į sieną ar metalą. Apžiūrėjo pirmą aukštą, beveik visos durys buvo išspardytos, elektros spintos buvo praviros, išlupinėtos, suniokotas visas pastatas. Koridoriuje rado susuktą storą laidą, lauke buvo 3 ar 4 babinos. Gal R. Š. jas paskui sumetė į vidų. Prieš tai paskutinį kartą patalpose buvo prieš kelias dienas ar savaitę. Po T. A., G. A. ir G. K. apsilankymo A. V. dar daug kartų buvo patalpose, ne kiekvieną dieną, bet kartais ir kelis kartus per dieną. Užlipo į antrą aukštą, praėjo koridorių, užėjo į porą kabinetų, bet nieko nepamatė. Išgirdo lyg kažką pastumiant, surėkiant, pro langą pamatė R. B., iš gretimo kabineto antrame aukšte šokantį per langą. R. B. gal iš 7 metrų aukščio nušoko ant kojų ir ant kelių, lyg prisilaikydamas, lyg pasviro į šoną, darydamas kūlverstį. Jis buvo tamsiai apsirengęs ir su baltom darbinėm pirštinėmis, rankose nieko neturėjo. Jis iššokęs nukrito ant kojų, kaip reikiant prisitrenkė. Prie pastato kampo stovėjo R. Š. sūnus, kurio prieš įlipdamas į pastatą nematė. Vidinio kiemo dešinėje pusėje matė dar vieną žmogų gal iš ten dirbančių darbuotojų. Iššokęs R. B. galėjo bėgti į kitą pusę ir būtų pabėgęs, bet pasidavė link E. Š.. Šis lyg pasidavė link R. B. apie 5 metrus, rankose tada nieko neturėjo. Iš viršaus matė, kad R. B. E. Š. sudavė keletą smūgių į kaklą, gal į krūtinę, per šoną lyg vertė jį, ir abu nukrito. Toje teritorijoje buvo nupjautų medžių, todėl E. Š. stojosi, pasiėmė iš po kojų 1-1,5 m ilgio šaką ir su ja bandė eiti link R. B., mojavo ja tiesiai priešais R. B., atsimušinėdamas. E. Š. buvo metro atstumu prieš R. B., šaka pataikė tam per kojas, žemiau juosmens, dar žengė kelis žingsnius atgal. A. V. tuo metu prabėgo visą antro aukšto koridorių, po to grįžo pirmo aukšto koridoriumi, ir, išlipęs pro langą, jau R. B. nematė. Tik E. Š. sėdėjo po išdaužtu langu ant stiklų įstrižai sienos, atsirėmęs į pastatą, išbalęs, susiėmęs už nuogos kojos, už kulno, tarp pirštų matėsi kraujas. E. Š. žiūrėjo į Pramonės gatvės pusę. Iš tos vietos buvo matyti gatvelė, einanti palei pastato šoną tarp Naujosios ir Pramonės gatvių. E. Š. sėdėjo ties pastato kampu, jis galėjo matyti, kas yra už nugaros. Sakė, kad persipjovė koją, kad R. B. nubėgo į (duomenys neskelbtini) atvės pusę. Nepamena, kaip E. Š. vilkėjo ir kuo avėjo, bet ranka jis buvo susiėmęs už nuogos kojos. A. V. nubėgo nurodyta kryptimi link (duomenys neskelbtini) atvės pusės, bet R. B. jau nematė. R. Š. sūnus parodė, kad R. B. nubėgo link to pro langą matyto žmogaus, link Pramonės gatvės. Tuo metu, žmogus, kurį anksčiau matė per langą, stovėjo toli link paties pastato galo, 100 metrų ar didesniu atstumu. Tai buvo jaunas šviesus vyrukas, jį A. V. matė ir prie tų durų, pro kurias įėjo R. B.. Šis vaikinas, kuris paskui irgi davė parodymus teisme, pasakojo, kad dirbdamas matydavo, kaip trys tamsiai apsirengę darbuotojai eidavo stogu. Jis irgi davė parodymus teisme. Nemano, kad R. Š. pažinojo tą vyruką. To vyruko daugiau nematė, tik teisme, jis tik sakė, kad jie šalia dirba. A. V., bėgdamas vidiniu kiemu, apibėgo savo pastatą, išbėgo į gatvelę. Už vieno pastato gretimai dirbo trys dažytojai, už kurių pastato buvo R. B. darbovietė. Tuo metu jie nieko nedažė, buvo priėję prie tų durų. Jie pasakė, kad taip pat vijosi B., parodė, pro kurias duris jis įbėgo, sakė, kad R. B. sutiko dar du asmenis ir su jais prabėgdamas spėjo pakalbėti. Bėgdamas ieškoti R. B., matė tik tuos vyrukus, daugiau nieko, kas galėtų matyti situaciją, nė iš vienos pastato pusės. A. V. gal dar R. Š. skambino, klausė, kur jis yra. Nežino, už kiek laiko R. Š. atėjo, jį pamatė prie pastato durų, kur dirbo R. B.. Per tą laiką A. V. dar kalbėjo su tais vyrukais. Jie pasakojo, kad matydavo tris asmenis einant balkonu link kaltinamųjų pastato. Tuo metu nėjo pro pastato duris, laukė R. Š.. Nepamena, ar tas privažiavo su automobiliu, ar ten jau jo automobilis stovėjo. To pastato, kur dirbo R. B., durys nebuvo užrakintos, jos buvo išlaužtos. Jie įėjo per nurodytas duris, ir tuo metu iš tamsios patalpos atvažiavo du asmenys su autokaru. Paklausė šiuos, kur yra trečias asmuo. Šie atsakė, kad nežino, kad jis išėjęs pietauti. Kaltinamieji paprašė jam paskambinti, paklausti, kur jis. Vienas iš darbuotojų paskambino R. B.. Kaltinamieji su juo telefonu pakalbėjo, pakvietė ateiti. Šis sutiko, atėjo gal per 5 min. Kaltinamieji jam pasakė, kad atėjo dėl pastato. R. B. paprašė nekviesti policijos. Tie kiti du darbuotojai buvo sunerimę dėl policijos. Jie pradėjo raminti kaltinamuosius, kad viskas bus gerai. R. Š. klausė, ko R. B. buvo pastate. Šis sakė norėjęs rasti žalvario pardavimui, paklaustas, kas jų direktorius, nurodė D. V. numerį. A. V. klausė, ką R. B. sakė tie asmenys, su kuriais jis prasilenkė. R. B. sakė, kad jie prašė sakyti, jog yra nepažįstami. Kaltinamieji klausė, gal čia yra viršininkas, ar jie gali paskambinti viršininkui ir pasakyti. D. V. telefoną jiems davė kažkuris iš jo darbuotojų, taip pat kažkuris iš tų darbuotojų ir paskambino D. V. pirmą kartą, pasakė, kad kaltinamieji nori kviesti policiją. Tada kaltinamieji paskambino D. V., pasakė, kad jo darbuotojas įlindo į kaltinamųjų patalpas. D. V. pažadėjo atvažiuoti apie 15.30 val., prašė nekviesti policijos. Nebuvo jokių konfliktų su tais kitais darbuotojais, jų atžvilgiu jokio smurto nenaudojo. Tie asmenys stovėjo už kokių 8 metrų nuo kaltinamųjų, patys suprato, kad įsivėlė į šią situaciją, nes A. V. jiems pasakė, kad žmonės matė ir juos čia vaikščiojant. Kaimynai įvardijo, kad šie darbuotojai, kurie čia dirba, kurie įeina pro šias duris, eina ir kaltinamųjų stogu. A. V. nuėjo link savo automobilio ir išvažiavo, o R. Š. iš karto nuėjo į visai netoli kelio stovėjusį savo automobilį, kur nuėjęs savo noru atsisėdo ir R. B., niekas jo netempė. D. V. paskambinus, kad jis jau Alytuje, A. V. paskambino R. Š. ir susitarė susitikti prie medvilnės kombinato pastato. A. V. atvykus, R. Š. jau buvo atvažiavęs, R. B. sėdėjo ant kalniuko po medžiu. Jau atvykus ir D. V., prie buvusio medvilnės kombinato administracinio pastato su mašina privažiavo E. Š., jis neišlipo iš automobilio, tik R. Š. buvo prie jo priėjęs pasikalbėti. Kaltinamieji D. V. viską papasakojo, pasiūlė apžiūrėti pastatą. D. V. matė išlaužtas spintas. Viskas buvo išdaužyta su kūju. D. V. R. B. pasakė, kad atleis jį iš darbo ir nutrauks buto jam nuomą. R. Š. išvažiavo kartu su R. B. į butą, o A. V. liko padėti D. V. užvesti automobilį, atvežė jam bateriją, paskui išvažiavo ir jie. Gerokai po pietų R. Š. paskambino ir pasakė, kad atvažiuoja prie „IKI“ parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini) Alytuje. A. V. ten nuvykus, iš R. Š. automobilio išlipo R. B., sakė, kad jį atleido iš darbo, kad neturi kur gyventi, klausė, ar negalėtų įsidarbinti A. V. įmonėje. Jis neneigė padarytos vagystės, sakė, kad niekur nesislapstys, pasisiūlė parašyti, kad buvo įlipęs į patalpas, kad padarė žalą. Tada jie visi trys užėjo į žvejybos prekių parduotuvę (duomenys neskelbtini) , A. V. paprašė darbuotoją popieriaus lapo, ir R. B. parašė, kad buvo užėjęs į pastatą, norėjo žalvario, lyg dar užrašė telefono numerį. R. B. nebuvo duodami vekseliai pasirašinėti. A. V. nepažinojo to darbuotojo, iš kurio skolinosi popieriaus lapą, žinojo jį tik iš matymo. Kaltinamieji pasiėmė vieną R. B. parašytą lapą ir išsiskirstė. Šį nukentėjusiojo paaiškinimą vėliau atidavė gynėjui V. K., kuris jį pateikė policijai. Dar tą pačią dieną R. Š. paskambino ir pasakė atvykti į policijos komisariatą ir turėti asmens dokumentą. Nuvykus į policijos komisariatą, budėtojas jį palydėjo į kabinetą, kur buvo dvi policijos pareigūnės. Kabinete sėdėjo R. B. ir kažką rašė ant lapo. Po to atėjo R. Š., G. S., ši R. B. gražiai klausė, kodėl jis ėjo į tas patalpas. Kaltinamieji norėjo parašyti paaiškinimą, kad į jų patalpas įlindo. Tada pareigūnės paaiškino, kad pareiškimą turi rašyti patalpų savininkė. Pareigūnės klausinėjo R. B., ko šis ten buvo nuėjęs. R. B. sakė, kad galvojo, kad pastatas niekam nepriklauso, ir kad buvo išsilupti žalvario. Pokalbis policijos kabinete buvo normalus, niekas nerėkė, jų raminti niekas nebuvo atėjęs. A. V. policijoje buvo labai trumpai, iš kabineto išėjo su R. Š.. Policijos komisariate pirmame aukšte išeidamas matė E. Š., šis sakė atvažiavęs rašyti pareiškimo dėl sužalotos kojos. Kaip suprato iš kalbos, E. Š. buvo ką tik atvykęs. Kai gaudė R. B., A. V. neturėjo jokių daiktų, buvo su šortais, mėlynais marškinėliais trumpomis rankovėmis, buvo karšta diena. Nematė, kad tą dieną iš jų kas nors turėtų ginklų, lazdų. Šalia pastato nebuvo vamzdžių, metalinių daiktų nei lazdų. Ten teritorija yra apaugusi žole. Tuo metu R. Š. naudojosi sidabrinės spalvos džipu, lyg „M.“. Tai nestandartinis automobilis - atidarius automobilio bagažinę, atsidaro salonas. Vėliau nepastebėjo, kad R. B. būtų sužalotas, jiems bendraujant, šis niekuo nesiskundė, tik daug kartų prašė ir dėkojo, kad jam nekvietė policijos, žadėjo atsilyginti. R. B. negrasino, nekalbėjo su juo apie žalos atlyginimo sumas nei apie tai, kad buvo sužalotas E. Š., dėl jo sužalojimo žalos atlyginimo. Nepamena, ar iš kaltinamųjų buvo paėmęs R. B. telefoną. R. B. turėjo telefoną rankose, visą laiką skambino telefonu, rašė žinutes.

Nukentėjusysis T. A. parodė, kad 2013 m. liepos mėnesį, tamsiu paros metu, jis buvo vienas pastate (duomenys neskelbtini) , Alytuje. Jis buvo atvažiavęs iš Marijampolės pas draugą G. Alytuje buvo pirmą kartą. Tą vakarą girtas ėjo parke, ir kažkas jį sumušė galvą, kojas, rankas, buvo skilęs rankos kaulas, buvo kruvina kažkur virš akies. Mušė gal trys asmenys rankomis, kojomis, su pagaliu 5-10 minučių. Tada jis jau sutemus iškart atėjo į Pramonės gatvę iki pastato, ten apie pusė kilometro atstumas. Pamatė, kad pastatas apleistas, eidamas pastato šonu iš kiemo pusės, pamatė išdaužtą langą, galvojo pernakvoti ten. Šis buvo maždaug jo akių aukštyje, jame dar buvo stiklų, bet jie nekliudė įlipti. Judesių koordinacija buvo nelabai normali, bet kažkaip rankomis pasiremdamas, kojomis atsispirdamas įlipo. Ranka buvo aptirpusi, didelio skausmo gal nebuvo. Atvažiavo kaltinamieji, kažkokia moteris, juos sutiko pirmame aukšte. Šie klausinėjo, kaip jis ten atsirado, ką veikia. Kaltinamieji pamatė, kad jis kruvinas, ir pasiūlė iškviesti greitąją pagalbą, bet neiškvietė. Buvo tamsu patalpose, bet A. V. turėjo prožektorių ir juo švietė. Paskambino G, nes T. A. iš jo jau buvo išėjęs prieš valandą ar dvi, klausė, kur jis dingęs. R. Š. paklausė, kas skambina. Atsakius, kad draugas, sakė duoti telefoną pakalbėti. R. Š. klausė G, kur jiems dėti T. A., paskui nuvežė jį į bendrabutį. G. A. tikriausiai R. Š. pasakė, kur vežti. Paklausė, kur draugas gyvena, ir A. V. su R. Š. nuvežė T. A. pas G į Vilties g. T. A. turėjo telefoną. Iš pastato išėjo pro duris visi kartu – R. Š., A. V. ir ta moteris. Važiuojant pas G. A., T. A. vienas sėdėjo automobilio gale, vairavo, atrodo, A. V.. Su kitu automobiliu moteris irgi vyko į bendrabutį. Automobiliai buvo tamsūs, lyg visureigiai. Namuose buvo G. A., jo žmona ir dukra. Į kambarį buvo užėjęs R. Š., A. V. ir ta moteris. R. Š. kalbėjo su G žmona I, nes jie buvo pažįstami. A. V. buvo tame kambaryje ir gal kalbėjo su G. Nežino, ko jiems reikėjo. Užtruko kambaryje gal 20-15 minučių. Paskui pas G. K. buvo nuėję G ir kaltinamieji. Moteris pas K. nėjo. T. A. su G buvo koridoriuje, o jie kažką kalbėjo užėję į butą gal 5 minutes. Paskui sužinojo, kad buvo pavogę kažką iš kaltinamųjų, ir tie paklausė, ar žino ką nors. Bendrabutyje pas G. A. grasinimų ir smurto nebuvo. Kaltinamieji paskui nuėjo į laiptinę, o T. A. nuėjo su G. A. parūkyti, o kaltinamiesiems išvažiavus, išėjo iš bendrabučio, prie kažkokios parduotuvės gal po 20 min. išsikvietė greitąją pagalbą, nes ranka buvo nutirpus ir galvą skaudėjo, pagalbą paprašytas iškvietė taksistas. Anksčiau išsikviesti greitosios nebuvo galimybės. Skausmą pradėjo jausti tik pas G. Nuvažiavo į ligoninę, ten jį peršvietė, sugipsavo. Medikams sakė, kad buvo sumuštas parke. Ryte gal 8.00 val. pats išėjo iš ligoninės. Skaudėjo dar visur. Gydymas nebuvo paskirtas. Ėjo pas G. A.. Paskui G. A. minėjo, kad skambino R. Š. ir norėjo su juo ir T. A. susitikti, prašė ateiti prie „IKI“ parduotuvės. Jie tą dieną nuėjo, bet R. Š. neatvažiavo. Kitą dieną vėl skambino R. Š., kad jie ateitų. Jie visi trys gal 13-14 val. nuėjo, susitiko šalia „IKI“ parduotuvės, kur yra žvejybos reikmenų parduotuvė. Ten buvo R. Š. ir A. V., pasakė, kad sugadintas kažkoks turtas už 100 000 Lt, paklausė, ar jie sugadino, gal ką nors žino. T. A. pasakė, kad nieko nežino. Jiems pasakė eiti namo. Kaltinamieji nereikalavo atlyginti žalą. Po įvykio buvo gavęs laišką iš Alytaus policijos, klausė, ar jis turi pretenzijų. Parašė, kad niekam neturi pretenzijų, gavo atsakymą, kad nebus pradėtas ikiteisminis tyrimas. Kai paskui Marijampolėje buvo sulaikytas dėl kitos bylos, atvyko du kriminalistai iš Alytaus ir pasakė jam parašyti pareiškimą dėl to sumušimo Alytuje. Spaudimo jam nedarė, už parodymų davimą jam nieko nežadėjo. Anksčiau apklausų metu aplinkybių buvo priverstas kalbėti kitaip, turėjo duoti parodymus prieš kaltinamuosius. Jam sakė, kad yra surinkta visa medžiaga, tik jo parodymų reikia apie tai, kad buvo sumuštas. Tada jis ir papasakojo, nusprendė pasakyti, kad buvo sumuštas tame pastate. Bet jo ten niekas nemušė, smurto ir prievartos nenaudojo. Tą dieną pas kaltinamuosius rankose nematė jokių įrankių, ginklų, antrankių, jie turėjo tik prožektorių. Jo akivaizdoje kitų asmenų atžvilgiu Š. nenaudojo smurto, nebuvo jam grasinama išvežti atidirbti, parduoti. Kaltinamųjų pavardžių nežinojo, jas pasakė kriminalistai. Iš nuotraukų jis atpažino kaltinamuosius, juos nurodė, nes R. Š. yra buvęs pareigūnas, o jam pareigūnai ne „prie širdies“, A. V. nurodė, nes jie buvo kartu. ir V.. Tai, kad jis duodant parodymus buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingus parodymus, jam nieko nereiškia. Davė neteisingus parodymus tiek policijos tyrėjams, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui, tiek teisiamajame posėdyje anksčiau, bet nežino, kodėl. Anksčiau duotus parodymus išgalvojo. Atsiminė visas parodymų detales. Jis nenorėjo jokio pareiškimo rašyti, bet policininkai įkyrėjo - rašinėjo visokius laiškus, kad T. A. rašytų tą pareiškimą. Pas ikiteisminio tyrimo teisėją viską pasakojo pats. Ieškinį parašė kriminalistai. Gal jis ko paklausė dėl ieškinio, dėl žalos atlyginimo, ir kriminalistai parašė. Tada jis manė, kad jei byla užvesta, tai ir ieškinys turi būti. Įtarimai jam dėl vagystės buvo pareikšti, atrodo, vėliau, nei jį apklausė šioje byloje.

Nukentėjusysis G. A. parodė, kad 2013 m. liepos mėnesį jis su T. A. gėrė pas kaimyną E. P. bendrabutyje su dar trimis draugais. T. A. pirmą kartą tada buvo Alytuje, atvyko jau prieš kelias dienas su G. K.. T. A. jau po 22 val. pasakė, kad eina pasivaikščioti, ir išėjo. Tuo metu jis buvo sveikas, bet apgirtęs. Jis žinojo daugiausia Jaunimo parką, kaip iš ten grįžti į bendrabutį. Gal po valandos ar pusantros paskambino T. A., paklausė, kur šis. T. A. pasakė, kad jis kažkur Pramonės rajone, kad ateitų pasitikti. Atstumas iki ten nuo jo namų 2-3 km. G. A. atsakė neturintis laiko, tada T. A. pasakė, kad pareis po kokių 10 minučių. Daugiau su niekuo G. A. telefonu nekalbėjo, iškart grįžo namo. Po kokių 10 minučių įėjo T. A., abu kaltinamieji ir kažkokia tamsiaplaukė moteris, jie neturėjo jokių įrankių. Buvo jau naktis, žmona su dukra miegojo. Žmona Irina atsikėlė, pasisveikino su R. Š., nes žinojo, kad jis buvęs pareigūnas, kažką pakalbėjo, o tą moterį išvijo. T. A. buvo sumuštas, jis laikėsi lyg už dešinės rankos, kruvinas buvo veidas, buvo matyti, kad jam skauda, jis vos neaimanavo, iš pradžių jis nieko nesakė. Tuo metu, kai pamatė T. A., gal G. A. bijojo R. Š., pagalvojo, kad tikrai jie sumušė T. A.. Nuomonė pasikeitė, kai T. A. jam paminėjo, kad buvo sumuštas parke. Kaltinamieji buvo kambaryje apie 10 minučių, pasakė, kad reikia pakalbėti, kad eitų pas G. K., šį vadino lyg „k“, klausė, kur jis yra. G. A. pasakė parodysiąs. Jis, T. A. ir kaltinamieji nuėjo pas G. K. į kambarį. Šis atidarė duris. G. K. buvo su tuo žmogumi, pas kurį gyveno. Į kambarį įėjo G. A. ir R. Š., A. V. lyg liko koridoriuje, o T. A. pabėgo. Kambary buvo tamsu, nebuvo elektros. Jie kelias minutes pakalbėjo, kažkuris užsirašė G. K. telefono numerį ir pasakė, kad rytoj jie susitiks prie centrinės „IKI“. Nebuvo jokių incidentų. Nesakė T. A., kas šie asmenys, jų pats nepažinojo, tik paskui žmona pasakė, kad R. Š. yra ar buvo pareigūnas. Kitą dieną paskambino G. K., pasakė, kad ateina iki G. A.. Šis išėjo į lauką, pamatė T. A. sugipsuota ranka, buvo dar šio sesuo ir G. K.. T. A. sakė, kad jį parke keliese užpuolė ir sumušė tą naktį, kai jis kažkur „blūdijo“. Su T. A. ir G. K. nuėjo į sutartą vietą, bet kaltinamųjų nebuvo. Grįžo namo. T. A. sesuo iš kažkur gavo R. Š. telefono numerį, G. A. paskambino R. Š., galvojo, gal tas jam pasiūlys kokį darbą. R. Š. buvo iš vakaro pasiėmęs Aistės telefoną, ji T. A. sesuo, iš jos G. A. ir skambino, sakė, kad jie buvo atėję. R. Š. pasakė, kad dar tą pačią dieną pirmą valandą visi susitiktų toje pačioje vietoje. Jie nuėjo antrą kartą. Atvyko R. Š. ir A. V. prie „IKI“ parduotuvės, sakė, kad jie T. A. pagavo, matė, kad ten kažkas laidus lupinėja, sakė, kad neapžiūrėjo, bet gali būti padaryta daug žalos, žadėjo apžiūrėti ir paskambinti. Pasakė, kad stalas ten kažkoks, kuris gali kainuoti apie 100 000 Lt. Tiek sumokėti neliepė. Apie tai pokalbio iš vakaro pas G. K. nebuvo. Kaltinamieji užsirašė numerį, nukentėjusieji jiems padiktavo ir savo vardus, pavardes, tada išsiskyrė. Kaltinamieji daugiau jiems taip ir neskambino. R. Š. nenaudojo smurto nei jo, nei jo draugų atžvilgiu, nebuvo grasinama juos išvežti dirbti ar parduoti. Po trijų ar keturių mėnesių pas jį atvyko pareigūnas T., pasikvietė į mašiną ir pasakė, kad kaltinamieji parašė pareiškimą dėl to pastato. Paklausė, ar jis duos prieš juos kokius nors parodymus, nes T. A. su G. K. jau davė. Kokius parodymus reikia duoti, nesakė, automobilyje protokolo nerašė, paprašė atvykti į skyrių. Jis nuvažiavo apie 19-20 val., tyrėja viską surašė, pas jį nieko neklausinėjo, jis pasirašė neskaitęs. Nedarė niekas poveikio, duodant policijoje parodymus. Policijoje iš nuotraukų atpažino abu kaltinamuosius, kad buvo pas jį į namus atėję. Jis pats nesikreipė į policiją dėl R. Š. ir A. V. veiksmų. Jam pasirodė, kad ONTT pareigūnai ant R. Š. pikti. Kriminalistai jam liepė taip kalbėti. Ankstesniame teisme laikėsi tų pirminių parodymų, juos žinojo, nes buvo skaitęs kaltinamąjį aktą ir atsiminė parodymus. Nežino, kodėl apklausiamas teismo posėdžio metu, nurodė, kad atvykusių ONTT pareigūnų pavardžių nežino. Apie baudžiamąją bylą jo paties atžvilgiu sužinojo po trijų mėnesių. Nežino, kuo kaltinamas, kas kitoje byloje yra parašęs pareiškimą. Kažkokių vekselių, skolos lapelių nerašė. 2013 m. rugsėjo 1 d. išvyko į Ispaniją, bet ne dėl kaltinamųjų, o dėl to, kad draugas pasiūlė darbą. Išbuvo ten 3-4 mėnesius. Savęs nukentėjusiuoju nelaiko, pretenzijų niekam neturi.

Nukentėjusysis G. K. parodė, kad prieš dvejus metus, vasarą, naktį, jam būnant pas A. V. (duomenys neskelbtini) -517, Alytuje, kaltinamieji buvo užėję į svečius – G. A. su T. A. atsivedė R. Š. ir A. V.. G. K. jau miegojo, namuose buvo ir A. V., draugė A. A., T sesuo. Kaltinamieji į kambarį užėjo tuščiomis rankomis, buvo ramūs. Nepamena, kad kas nors turėtų ginklą. T. A. tuo metu stovėjo koridoriuje, dar ten buvo lyg moteris. G. A. buvo užėjęs į vidų, sėdėjo ant fotelio. G. K. tuo metu taip pat sėdėjo ant fotelio. G. A. pasakė, kad yra kažkas sugadinta. Neatsimena, kas tada vyko. Tuo metu kasdien vartojo marihuaną ir hašišą, tą dieną irgi buvo parūkęs, bet iki įvykio jau buvo ir numigęs. Kaltinamieji sakė rytojaus dieną susitikti prie „IKI“ parduotuvės pakalbėti. Kambaryje pokalbis vyko ramiai, jis nebuvo žalojamas, jam nebuvo sukeltas skausmas, nepadaryta turtinė žala. G. K. rytojaus dieną su T. A. ir G. A. nuėjo prie parduotuvės „IKI“ centre. T. A. atrodė normaliai, sakė, kad buvo sužalotas, jo ranka buvo sugipsuota, sakė, kad gavo nuo kaltinamųjų „lieti“ (mušti) dėl to, kad kažką sugadino. Tai jam pasakė ne pats T. A., o G. A.. T. A. dažnai prisidirbdavo, todėl būdavo dažnai primušamas. Jis dar pats sakė, kad galva jo guzuota, bet neaiškino, dėl ko. T. A. sakė, kad pastate gavo mušti nuo kaltinamųjų. Kai T. A. grįžo iš ligoninės, sakė, kad skauda kojas. Susitikę su kaltinamaisiais, žodžiu susitarė, kad G. K., T. A. ir G. A. jiems bendrai atlygins už tuos kažkokius sugadintus daiktus. Kaltinamieji prašė atlyginti 100 000 Lt per mėnesį. Prie „IKI“ savo asmens duomenų kaltinamiesiems nesuteikė, o kiti kažką rašė –gal vardą rašė, bet irgi ne savo. Lyg nespėjo parašyti savo vardo, gal ir rašė. Tuo metu G. K. dirbo UAB (duomenys neskelbtini) uždirbdavo 3500 Lt, santaupų neturėjo. Buvo nerealu jam tokią sumą atlyginti per vieną mėnesį. Niekas nekalbėjo su juo, kas bus, jei jie netesės pažado. Ikiteisminio tyrimo metu jį apklausiant, tyrėja užrašė neteisingai jo parodymus, iš tiesų niekas netrenkė į galvą nei G. A., nei jam. Niekas iš atėjusių į kambarį asmenų neturėjo pistoleto. G. A. sakė, kad kažkuris turėjo, bet prie G. K. niekas asmeniškai neturėjo ginklo. Savo parodymų protokole neperskaitė, bet pasirašė, pasitikėdamas tyrėja. Nežino, iš kur tyrėjui 2013 m. rugpjūčio 28 d. apklausoje gali būti žinomi duomenys apie tai, kas vyko bute. Apklausai buvo atvežtas iš Vilniaus, pasakė tyrėjai R. J., kad neturi niekam pretenzijų, kalbėjo mažai, sakė tik tai, ką jam buvo pasakojęs G. A.. Apklausos protokole jo parodymai išgalvoti. Apklausos metu buvo blaivus. Nepamena, kad būtų apklaustas vyro tyrėjo. Nežino, kiek apklausos protokolų pasirašė, buvo apklausiamas tik vieną kartą. Jį policija tada apklausai pasiėmė iš ryto, tai narkotinių medžiagų vartojo tik po apklausos. Gumbas ant galvos jam neatsirado, jam niekas nesudavė, jokių lazdų nebuvo. Apklausos pas tyrėją metu nebuvo gąsdinamas, jį atvežę pareigūnai nuvedė pas tyrėją R. J. ir sakė kalbėti teisingai. Tai buvo vienintelė apklausa ikiteisminio tyrimo metu. Nebuvo jam siunčiami šaukimai gyvenamosios vietos adresu.

Liudytoja G. S. parodė, kad ji turėjo įsigijusi administracinį pastatą (duomenys neskelbtini) norėjo plėsti verslą. Nepamena, kuriais metais sudarė pastato panaudos sutartį su R. Š. ir A. V., leido jiems naudotis patalpomis, o jie įsipareigojo pastatą sutvarkyti, išvalyti. Savo investicijų jie nepadarė, išvalė pastatą. Įrangos nebuvo atvežta. Būklė buvo normali - buvo langai, durys, elektra. Ji nekontroliavo, kas ten vyksta, vienintelius raktus buvo davusi R. Š.. Pastate buvo daug baldų. Jai reikėjo spintelių, ji kalbėjo su R. Š. ir prašė jį raktų. R. Š. paskambino vėlai vakare ir pasakė, kad atvažiuoja prie pastato ir jį atrakins. Ji su vyru nuvažiavo visureigiu „N“ apie 22 val. Prie pastato rado R. Š. ir A. V., dar buvo priėjęs kažkoks žmogus. Jie atsirakino pastatą, garsiai kalbėdamiesi įėjo ir išgirdo garsą lyg griūvant. Apšvietimo nebuvo. Vyras buvo pasiėmęs prožektorių. Kaltinamieji paėmė iš jos vyro žiebtuvėlį ir nubėgo į viršų pažiūrėti. Ji su vyru liko pirmame aukšte, išsigando. Ga po 10 min. kaltinamieji iš kito aukšto už parankių atsivedė jaunuolį, visą išbalusį, nuo jo sklido alkoholio kvapas, jis labai dejavo, turbūt susimušęs, gal susilaužęs ranką buvo. Jis buvo apsibrozdinęs alkūnę, laikėsi už rankos, vos paėjo. Sakė, kad jis iš Marijampolės, įlipo per langą, norėjo pernakvoti. Ji pasakė, kad reikia gydytoją kviesti. Vaikinas nei policijos ar greitosios vaikinas prašė nekviesti. Vaikinas pradėjo skambinti, kad jį tuoj paims, bet jam ilgai niekas neatsakė. Tada jie vis tiek sakė, kad kažką daro, nes žmogus aimanuoja, išbalęs, asocialus, nei jis pats pareis. Paskui jam G. perskambino. Jie nežinojo, kur vaikiną dėti, nes G. jo neatvyko pasiimti. Tada parūpo, kas čia per G., ko tas vaikinas čia atėjęs. Kaltinamieji sakė, kad pasižiūrės, kas čia per G., ir važiuos atgal. Visi susėdo į liudytojos automobilį vykti į bendrabutį, pažiūrėti, kas tas G., ir nuvežti vaikiną. Visi tilpo į vieną automobilį, nebuvo verta varyti du automobilius. Vyras sėdėjo priekyje, o kaltinamieji ir vaikinas sėdėjo gale. Ginklų niekas neturėjo. Pas nieką lazdų nematė, patalpose nebuvo šaudoma. Nuvyko prie parduotuvės „Ž“, visi užėjo į bendrabutį. Tuo metu vidurnakčio tikrai dar nebuvo, buvo tamsu. Kelią rodė vaikinukas. Duris atidarė girta moteris. Matėsi, kad G. yra asocialus, gal labai girtas jis nebuvo. R. Š. įėjo į kambarį, gal įėjo ir A. V.. Liudytoja nebuvo įėjusi, negirdėjo, kas ką kalbėjo bute. Jie išėjo į koridorių, liudytoja sakė, kad reikia kviesti policiją, jog išsiaiškintų, bet ta moteris pradėjo visaip keiktis. Ji su vyru išėjo į koridorių ir nusileido žemyn. Grįžo atgal, po kiek laiko ir kaltinamieji atėjo, jie nuvežė kaltinamuosius iki jų automobilio, parūkė lauke ir išsiskyrė. Nežino, ar prie (duomenys neskelbtini) esančio pastato kaltinamieji atvyko vienu automobiliu. Atrodo, kalbėjo, kad R. Š. automobilio padangą nuleido. Tą dieną spintelių taip ir nepasiėmė, nes jau nenorėjo, vaizdas bendrabutyje šokiravo, ji vyrui sakė, kad jau tamsu, nieko pastate nematys, kad pasiimtų kitą kartą. Kitą dieną vyras nuvažiavęs spinteles parvežė. Kaltinamieji tame bendrabutyje užtruko gal 10 minučių. Kai ji su vyru išėjo iš bendrabučio, vaikinukas ten liko. Kaltinamieji išėjo paskui juos. G. dar vedė kažkur, atsidarė durys, ten buvo dar baisiau, liudytoja išėjo į lauką. Jie leidosi laiptais žemyn kartu su G.. Ji nebuvo kitame kambaryje užėjusi, tik prie durų. Nežino, ar kaltinamieji užėjo į tą butą. Jos vyras į tą kitą aukštą nėjo, sužalotas vaikinukas irgi nėjo.

Liudytojas R. S. parodė, kad prieš kokius trejus metus jo žmonos pastatu naudojosi A. V. ir R. Š., jie norėjo pastatą pirkti, turėjo jo raktus. Liudytojui ir jo žmonai reikėjo spintelių. Jie susisiekė su R. Š., kad šis atrakintų pastatą. Vakare su žmona atvyko automobiliu apie 22.30 apie 23.00 val. Jiems privažiavus prie pastato, kaltinamieji jau laukė, jie buvo atvažiavę su vienu automobiliu. Tada dar priėjo kaimynas iš gretimo pastato, kaltinamųjų pažįstamas, jie visi pasikalbėjo, parūkė. Tas žmogus grįžo atgal, o jie keturiese užėjo į pastatą. Patalpos buvo užrakintos, durys nebuvo išlaužtos. Elektros pastate nebuvo. Jau buvo prietema, bet R. S. turėjo prožektorių. Ėjo ieškoti spintelių, juo pasišviesdami. Užlipo į antrą ar trečią aukštą, gale pastato išgirdo triukšmą, lyg kažkas kristų. R. Š. pasiėmė prožektorių ir su A. V. nuėjo į pastato galą, o liudytojas su žmona lėtai laiptais nusileido atgal, sugrįžo į stiklinį tamburą. Lipdami žemyn negirdėjo jokio triukšmo. Po kokių 20 ar 15 minučių grįžo kaltinamieji ir dar vienas jaunas vaikinas. Šis dejavo, buvo susiėmęs už rankos, šlubavo, nuo jo sklido alkoholio kvapas. Norėjo vaikinui greitąją pagalbą iškviesti, bet šis kategoriškai atsisakė, nerišliai aiškino, kad krito. Kraujo, kokių nors sužalojimo žymių nesimatė. Paklaustas, ką čia veikia, atsakė, kad jam kažkoks G. nurodė patalpas. Bandė skambinti G., iš pradžių šis neatsakė, po to jau susisiekė. G. pasakė, kad vaikino neatvažiuos ir neparveš. Jie visi penkiese sėdo į R. S. juodos spalvos mašiną ir nutarė nuvažiuoti patys, nes pasidarė įdomu, kas vaikinuką čia siuntė, kokiais tikslais tą pastatą nurodė. Vaikinukas taip ir nepaaiškino, ko ten buvo, bet jis buvo vietinis. Pastate jie iš viso užtruko ne daugiau kaip valandą. Liudytojas vairavo, jo žmona sėdėjo šalia priekyje, kiti sėdėjo gale, vaikinukas – per vidurį. Važiavo vienu automobiliu, nes nebuvo reikalo varyti du automobilius, be to, tai buvo saugiau dėl vaikinuko veiksmų, nes tas buvo išgėręs, galėjo ir iššokti iš automobilio. Jis nebuvo agresyvus, daugiau kėlė gailestį. Bet liudytoją ir kitus domino tas G., todėl vaikinuką jie ir vežėsi. Nuvažiavo prie buvusios parduotuvės „Ž“, nuėjo į vieną iš bendrabučių, į antrą aukštą. G. S. ėjo su R. Š., liudytojas su A. V., o tas vaikinas ėjo pirmas. Jo niekas nevedė, jis pats rodė, kur eiti, bendrabutyje nurodė kambario duris, kurias atidarė moteris, ir jie kalbėjosi. R. S. iškart nuėjo į laiptinę parūkyti ir paskui nuėjo į mašiną. Jie užtruko apie pusvalandį. Po to jis kaltinamuosius parvežė atgal prie (duomenys neskelbtini) pastato gal jau 1 ar 2 val. Kiek žino, tą dieną jie nebuvo su G. susitikę. Vaikinas liko bendrabutyje. Kaltinamieji sėdo į mašiną ir visi išsiskirstė namo. Liudytojas su darbuotoju paėmė keturias spinteles kitą dieną, nes tada jau buvo vėlu, ne tas rūpėjo. Kitą dieną kaltinamieji apžiūrėjo pastatą. R. Š. pasakė, kad žala nepadaryta, liudytojas, rinkdamasis spinteles, irgi jokios žalos nepastebėjo. Su kaltinamaisiais kitą dieną iš ryto skambinosi, naktį neskambino, nebent kai jie dar buvo bendrabutyje, jis skambino pasakyti, kad yra mašinoje. Nematė, kad kažkas tą vakarą turėtų ginklų ar lazdų, antrankių. Įeinant į bendrabutį nė vienas iš kaltinamųjų jokių daiktų neturėjo. Tas vaikinukas nebuvo surakintas antrankiais. Negirdėjo ir nematė jokių smūgių jam suduodant. Jo automobilyje lazdų nebuvo. Nemano, kad tame pastate buvo įrangos ar įrengimų, turinčių didelės turtinės vertės.

Liudytojas J. J. parodė, kad jo ir kaltinamųjų naudojami pastatai (duomenys neskelbtini) , yra kaimynystėje. Kaltinamiesiems priklausė penkių aukštų pastatas, jis yra 12 metrų nuo liudytojo pastato. Tame pastate buvo laikoma baldai, ventiliacijos kameros, laboratorija, apsaugos stebėjimo pultas. Pastatai, kuriuose buvo audimo, verpimo ir taurinimo cechai, yra sujunti, stovi vienoje eilėje, iš jų, einant stogu, balkonu, galima patekti į kaltinamųjų pastatą. Buvusiame audimo ceche dirbo vaikinai, kuriuos pastato savininkai samdė pjaustyti metalams. Tie vaikinai vaikščiojo ten vaikščiodavo, matė juos kelis kartus vakare einant stogu, ir tris, ir keturis asmenis. Tarp antro ir trečio aukšto buvo išdaužtas langas, taip pat buvo išdaužti langai pirmame aukšte. R. Š. yra skambinęs ir pranešęs, kad jie žiūrėtų savo pastatą, nes ten lankosi asmenys. Vėliau kaip 24 val. nėra skambinęs. Kaltinamieji sutvarkydavo langus, bet po kiek laiko vėl juos išdauždavo. Būdavo, kad po skambučio R. Š. atvažiuodavo, kartą buvo ir A. V. atvykęs. 2013 m. vasarą kažkokie vaikinai buvo įėję į vidų. R. Š. paskambino J. J. ir paklausė, gal jis ten yra, ar nematė, kad kas iššoktų per langą, kad pažiūrėtų, ar neiššoks. Liudytojas išėjo iš savo patalpų ir pažiūrėjo į kaltinamųjų pastatą. R. Š. tada lauke nematė. Tą kartą jis kaltinamųjų nekvietė. Atvažiavę kaltinamieji apėjo pastatus ir rado pasislėpusį vieną vaikiną. Liudytojas tada buvo lauke, matė, kaip kaltinamieji pro duris iš pastato išėjo trise, jie išsivedė liesą vaikiną. Kaip R. Š. ir A. V. tada įėjo į pastatą, nematė. Buvo vakaras, visur buvo tamsu, nežino, ar dar kas nors su jais buvo. Tuo metu daugiau asmenų, G. S. nematė. Jie išėjo normaliai, kalbėjosi, atrodo, R. Š. užrakino duris ir nuėjo link mašinos. Niekas nieko nevedė, nelaikė. Nepamena, kad jie turėtų kažką rankose. Jie mašinas buvo palikę lauke, ant gatvės, netoli pastato. Tas vaikinas vizualiai atrodė sveikas, jis nulipo nuo laiptų, išėjo normaliai, jokių nusiskundimų negirdėjo. Vaikinuką iš eisenos pažino, jis buvo iš tų, kurie dirbo kaip metalo pjaustytojai. Tą vakarą šūvių ar triukšmo patalpose negirdėjo. Liudytojas prie vaikinuko buvo priėjęs gal 1,5–2 metrų atstumu, atėjo nuo savo pastato, visą tą laiką, kol jis ėjo, vaikinukas ir kaltinamieji stovėjo ir kalbėjosi. Nežino, ar pastate buvo signalizacija.

Liudytoja I. A. parodė, kad ji jau anksčiau pažinojo R. Š. kaip policijos pareigūną. Vieną vėlų vakarą pas juos atėjo R. Š., dar vienas žmogus ir moteris, T. A.. Liudytoja tuo metu buvo stipriai girta. Namuose tuo metu buvo jos mažametis vaikas. Pabeldė į duris, paklausus, kas, atsakė, kad policija. Ji atidarė. R. Š. įėjo į kambarį, moteris liko koridoriuje, ji nieko nekalbėjo. Kaltinamieji neturėjo jokių lazdų ar ginklų. R. Š. prikėlė G. A., paklausė jį, kur gyvena „S.“. G. A. pasakė, kad penktame aukšte. Tada R. Š. liepė eiti pas „S.“ į penktą aukštą, ir jie visi išėjo į penktą aukštą. G. A. namo grįžo greitai. Jis tada buvo blaivus. Pas „S“ tada buvo apsistojęs G. K.. Kitą dieną matė T. A., buvo lūžusi jo ranka. G. A. sakė, kad kaltinamieji T. A. sumušė, jam sulaužė ranką. Kitų sužalojimų ji nematė. Dieną prieš tai T. A. buvo sveikas. Ji dar girdėjo, kad kažkokie stalai buvo sulaužyti, kad kažkas iš kaltinamųjų už tai uždėjo 100 000 Lt baudą G. K., T. A. ir G. A.. G. A. neturėjo galimybės sumokėti tokią sumą, jis nebandė užsidirbti, rinkti pinigų, nemokėjo jokių pinigų. Ji ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė tokius pačius parodymus. Policijoje duodama parodymus, buvo blaivi, ją į policijos komisariatą nuvežė, savo parodymų protokolo neperskaitė, nes pasitiki policija.

Liudytojas A. V. parodė, kad patvirtina ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Turi pravardę „S“. Gyvena bendrabutyje (duomenys neskelbtini) , penktame aukšte. Kaltinamųjų neatsimena, nebuvo pas jį naktį atėjusi grupė nepažįstamų žmonių. Nežino, iš kur jis kaltinamuosius prisiminė ankstesnio teismo posėdžio metu. Nepamena, ar pas jį, kai nakvojo G. K., buvo dar kas atėję. Parodymus policijoje davė būdamas blaivus.

Liudytoja R. J. parodė, kad ji byloje atliko ikiteisminį tyrimą kartu su tyrimo grupe. Ikiteisminio tyrimo grupė tuo metu buvo sudaroma skyriaus viršininko viza, tyrimo grupėje buvo ir G. N.. Ji apklausė nukentėjusįjį T. A., gal ir G. K., G. A., A. V., A. M.. Apklausų metu jokio spaudimo nedarė, šie asmenys patys pasakojo įvykio aplinkybes. Nebuvo taip, kad ji rašytų protokolą jiems nieko nepasakojant ir duotų jiems neskaičius pasirašyti. Nežino, kas T. A. surašė civilinį ieškinį, ji tokio dokumento nerašė. Kažkada anksčiau buvo prokurorų reikalavimas, kad būtų surašytas civilinis ieškinys, tai tyrėjai nukentėjusiajam arba duodavo pavyzdį, ar, jei žmogus būdavo neraštingas, tai kartais ir surašydavo civilinį ieškinį. T. A. pirminė apklausa buvo rašoma ranka, jis buvo apklaustas Marijampolėje areštinėje. Dėl neteisingos datos protokole, mano, kad padaryta techninė klaida. Dėl daugiau apklausų neprisimena.

Liudytojas A. M. parodė, kad dirba Alytaus apskrities VPK Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos II poskyryje, vyresniuoju tyrėju. R. Š. yra jo buvęs kolega, su juo nekonfliktavo. Buvo paskirtas į ikiteisminio tyrimo grupę su R. J. ir G. N., atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus – išklotinių, daiktų apžiūrą, dalyvavo atliekant kratas ir pan. Pats apklausų neatlikinėjo, bet galėjo dalyvauti, kitiems vykdant apklausas. Buvo pranešimas iš ligoninės, kad T. A. buvo papuolęs į ligoninę, sužalotos ar sulaužytos rankos, bet jis, nebaigęs gydymo, pabėgo. Kartu su tyrėja dalyvavo T. A. apklausoje Marijampolės areštinėje, tada aplinkybes pasakojo pats T. A., jam buvo R. J. užduodami klausimai. Spaudimo nedarė, parodymus jis davė noriai, nereikėjo įkalbinėti. Dėl T. A. civilinio ieškinio neatsimena.

Liudytojas G. N. parodė, kad šioje byloje neteko apklausinėti asmenų bendrabutyje, teko iš bendrabučio atvežti į policijos komisariatą G. A.. Galėjo būti šaukimas G. A. siųstas paštu, bet pagal šaukimą jis neatvyko, teko važiuoti į bendrabutį jo ieškoti. Galvojo, kad G. A. gali neatvykti, todėl jam pasiūlė važiuoti, ir jis buvo pristatytas pareigūnų automobiliu. G. A. nenurodė, dėl kokių aplinkybių bus apklausa. Jis turėjo galimybę nevažiuoti, išaiškino jam jo teises, nuvykę į bendrabutį.

Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato operatyvaus valdymo skyriaus budėtojų grupės vyresniojo postinio L. C. 2013 m. liepos 31 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad iš Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės priėmimo skyriaus 8.45 val. gautas pranešimas, jog į priėmimo skyrių buvo pristatytas T. A., kurį 2013 m. liepos 31 d. apie 3.00 val. Vilties g. sumušė nepažįstami asmenys. Nustatytas krūtinės ląstos sumušimas, girtumas, iš priėmimo skyriaus asmuo pasišalino savavališkai (2 t., b. l. 151).

Asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelėje Nr. A13-18183 ir paciento apžiūros lape, kituose medicininės apžiūros dokumentuose užfiksuota, kad 2013 m. liepos 31 d. 3 val. 41 min. VŠĮ Alytaus rajono savivaldybės greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotojų į priėmimo skyrių pristatytas T. A., kuris atvežtas sumuštas, diagnozuotas alkūnės sumušimas. Gydytojas chirurgas aprašyme nurodė, kad buvo pakviestas dėl krūtinės ląstos sumušimo, pacientas teigė, jog jį neaiškiomis aplinkybėmis sumušė nepažįstami asmenys, trenkė metaliniu strypu, spardė kojomis, mušė rankomis. Veide, rankose ir krūtinės ląstoje stebimi daugybiniai paviršiniai nubrozdinimai, paviršinės hematomos. Diagnozės: kairės alkūnės, krūtinės ląstos, galvos sumušimas (2 t., b. l. 166-179).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Alytaus poskyrio specialisto L. U. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad T. A. nustatyta kairės alkūnės, galvos ir krūtinės sumušimas, daugybiniai odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos veide, rankose ir krūtinės ląstos srityje, padaryti paveikus kietu buku daiktu galimai užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis. Nesant objektyvių trauminio poveikio žymių aprašymo, nėra galimybės nustatyti, kokiais įrankiais buvo padaryti sužalojimai, ir nustatyti trauminių poveikių skaičių. Sužalojimai tiek visumoje, tiek ir kiekvienas atskirai kvalifikuotina kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (2 t., b. l. 182-183).

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole 2013 m. rugsėjo 26 d. užfiksuota, kad T. A. atpažino A. V. ir nurodė, kad šis vyras jį mušė kumščiu, spardė kojomis, po to mušė geležiniu vamzdžiu, gąsdino pistoletu, tuo pačiu vamzdžiu sudavė smūgį G per galvą. Taip pat nurodė, kad A. V. ant kaklo buvo stora aukso spalvos grandinėlė (3 t., b. l. 7-8).

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole 2013 m. rugsėjo 26 d. užfiksuota, kad T. A. iš jam pateiktų atpažinimui fotonuotraukų atpažino G. S., nurodė, kad ši moteris buvo apleistame pastate su jį pagavusiais vyrais, kaip suprato, ji yra to pastato savininkė (3 t., b. l. 9-10).

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole 2013 m. gruodžio 11 d. užfiksuota, kad T. A. atpažino R. Š., nurodė, kad apklausoje jį įvardino kaip inspektorių. Šis vyras kartu su kitu 2013 m. liepos mėnesį jį pagavo apleistame pastate. R. Š. smūgių T. A. nesudavė, tik buvo šalia, kai jį mušė kitas. R. Š. iniciatyva jie važiavo į bendrabutį pas G, R. Š. buvo pažįstamas su Irina. R. Š. sakė, kad jie turės atlyginti 160 000 Lt žalą dėl kažkokių įrenginių, trise per mėnesį turės sumokėti 100 000 Lt, užsirašė jų duomenis, gąsdino, kad jeigu nesumokės, bus blogai, išveš juos kažkur dirbti (3 t, b. l. 7-8).

Nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje 2014 m. balandžio 14 d. protokole užfiksuota, kad T. A. parodė pastatą (duomenys neskelbtini) Alytuje, nurodydamas, jog į jį buvo patekęs kelis kartus, parodė pirmą nuo vakarinio pastato galo langą pirmame aukšte šiaurinėje pusėje ir paaiškino, kad šį langą išdaužė ir per jį įlipo vidun tą dieną, kai buvo užkluptas kaltinamųjų, pastato viduje parodė kitame pastato gale laiptų aikštelę penktame aukšte, kur jis buvo pasislėpęs už durų, kai jį rado kaltinamieji, paaiškino, kad ten buvo atėjusi ir moteris, toje vietoje jam buvo suduoti keli smūgiai į pilvą, nugriuvusiam kelis kartus įspirta, rankos surakintos antrankiais, parodė, kad paskui vyrai jį nusivedė į pirmą aukštą, atvedė prie įėjimo į pastatą. T. A. parodė vietą laiptinėje, kur tarp pirmo ir antro aukštų jis pastebėjo įrenginį, kaip suprato, galimai judesio daviklį, pirmame aukšte prieangyje prie lauko durų parodė vietą kampe, kur jis buvo suklupęs po suduotų smūgių, kur buvo mušamas metaliniu strypu, jam buvo grasinama peršauti kojas, parodė kryptį, kuria buvo nukreiptas ginklas šūvio metu, parodė, kad iš pastato jį vyrai nuvedė į ir įsodino į ant keliuko stovėjusio visureigio bagažinę, kur lipti jam liepė jį mušęs vyriškis, parodė vietą automobilių stovėjimo aikštelėje (duomenys neskelbtini) , prie parduotuvės „IKI“, kur kitą dieną susitikus kaltinamieji iš jo ir dviejų jo draugų reikalavo per mėnesį surinkti 100 000 Lt žalai atlyginti ir gąsdino juos parduoti (3 t., b. l. 18-26).

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole 2014 m. sausio 21 d. užfiksuota, kad G. A. atpažino G. S., nurodė, kad ši moteris buvo su R. Š. ir dar dviem vyriškiais bei T atvykusi pas jį į bendrabutį, o po to ėjo iki penkto aukšto pas G. K., į pokalbius nesikišo (3 t., b. l. 40-41).

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole 2014 m. sausio 21 d. užfiksuota, kad G. A. atpažino R. Š., kurį apklausoje įvardino vardu ir pavarde, policijos pareigūnu (3 t., b. l. 42-43).

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole 2014 m. sausio 21 d. užfiksuota, kad G. A. atpažino A. V. ir nurodė, kad šis vyras jam sudavė vieną smūgį metaliniu vamzdžiu per galvą, o kitą dieną buvo susitikime prie žvejų parduotuvės ir kartu su R. Š. reikalavo per mėnesį laiko sumokėti 100 000 Lt, gąsdino išvežti į užsienį, parduoti (3 t., b. l. 44-45).

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole 2014 m. sausio 20 d. užfiksuota, kad G. K. atpažino A. V., kurį apklausose buvo įvardinęs kaip „k“, „k“, nurodė, kad būtent šis, atėjęs į bendrabutį, turėjo ginklą, A. V. kambaryje metaline lazda sudavė G. K. ir G. A. po smūgį į galvą, o susitikus prie parduotuvės „IKI“, kartu su kitais dviem vyrais reikalavo pinigų, gąsdino išvežti į mišką, parduoti (3 t., b. l. 53-54).

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole 2014 m. sausio 20 d. užfiksuota, kad G. K. atpažino R. Š., kurį apklausose įvardino kaip „storą vyriškį“, būtent jis buvo atėjęs į bendrabutį, A. V. kambarį, kaltino vagyste, o susitikus prie parduotuvės „IKI“, liepė per mėnesį surinkti 100 000 Lt. Šis vyras jam smūgių nesudavė, negrasino (3 t., b. l. 55-56).

Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus vyresniojo tyrėjo A. M. 2014 m. kovo 3 d. tarnybiniame pranešime (2 t., b. l. 28-29) nurodyta, kad, susipažinus su R. Š. naudojamų mobiliojo ryšio telefono numerių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) įeinančių ir išeinančių skambučių bei trumpųjų žinučių nuo 2013 m. liepos 15 d. iki 2013 m. rugsėjo 23 d. išklotinėmis, jog:

2013 m. liepos 30 d. 23:50, 23:51, 23:54 val. gaunamos SMS iš tel. Nr. (duomenys neskelbtini) (GSM saugos sistemos pranešimai) į tel. Nr. (duomenys neskelbtini) ; 23:57, 23:59 val. iš tel. Nr. (duomenys neskelbtini) paskambinta į tel. Nr. (duomenys neskelbtini) R. S.; 23:59 val. iš tel. Nr. (duomenys neskelbtini) paskambina į tel. Nr. (duomenys neskelbtini) A. V.;2013 m. liepos 31 d. 00:04 val. gaunama SMS iš tel. Nr. (duomenys neskelbtini) (GSM saugos sistemos pranešimas) į tel. Nr. (duomenys neskelbtini) ; iš R. Š. telefono Nr. (duomenys neskelbtini) 00:04, 00:08, 00:10, 00:12, 00:20 val. paskambinta į tel. Nr. (duomenys neskelbtini) A. V.; 00:05, 00:11, 00:29, 00:35 val. iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) paskambinta į tel. Nr. (duomenys neskelbtini) J. J., 00:14 val. paskambinta į tel. Nr. (duomenys neskelbtini) G. S., 00:22, 00:31 val. paskambinta į tel. (duomenys neskelbtini) R. S., o į R. Š. telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) 00:41, 00:56, 00:59, 01:01, 01:07, 01:28, 01:30 val. gaunamos SMS iš tel. Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (GSM saugos sistemos pranešimai), 13:43 val. iš R. Š. telefono Nr. (duomenys neskelbtini) paskambinta į telefono Nr. (duomenys neskelbtini) G. A./I. A., o 15:29, 15:31, 17:01 val. iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) A. A. (Lietuvos darbo biržos duomenys) paskambina į R. Š. telefono Nr. (duomenys neskelbtini) ;2013 m. rugpjūčio 5 d. 14:03, 14:04, 14:07, 15:20, 19:57 val. iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) G. A./I. A. paskambina ir atsiunčia SMS į R. Š. telefono Nr. (duomenys neskelbtini) , 15:16, 15:17 val. iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) A. A. atsiunčia sms į R. Š. telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 28-29).

Reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokole užfiksuota, kad R. Š. 2013 m. rugpjūčio 28 d. pateikė mobiliojo ryšio telefoną Nokia 3110C su sim kortele, apžiūrėjus šį telefoną, 2013 m. rugpjūčio 29 d. apžiūros protokole užfiksuota, kad į šį telefoną 2013 m. rugpjūčio 5 d. 14:04:24 val., 14:04:41 val., 14:07:48 val., 15:20:04 val. atsiųstos sms iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) atitinkamai „Garsiakalbis mano parėjęs“, „Kas čia skambino“, „Jus manęs negirdėsit nes mano mikrafas parejes kas esat“, „Pasuk į šitą nr. (duomenys neskelbtini) “, o iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) 15:16:14 val., 15:17:50 val. atsiųstos sms „Pasuk“, „Pasuk čia aiste“, šis telefono Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso T. A. (1 t., b. l. 131, 151-152).

Nukentėjusieji T. A., G. A. ir G. K. teisiamajame posėdyje bylą nagrinėjant kitos sudėties teismo sudėčiai, iš esmės pakeitė savo anksčiau teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.

T. A. teismo posėdyje 2015 m. kovo 26 d. parodė, kad jis įsibrovė į apleistą pastatą (duomenys neskelbtini) Alytuje, ėjo vogti. Išgirdęs, kad pastate kažkas vaikšto, pradėjo rėkti, tada atbėgo A. V., kumščiu sudavė jam į pilvą porą kartų. T. A. tada nukrito, o A. V. pradėjo jį spardyti, spyrė porą sykių į šoną. Kartu su A. V. buvo R. Š. ir moteris. R. Š. liepė uždėti A. V. uždėti T. A. antrankius. Šis antrankiais už nugaros surakino rankas, iš ketvirto aukšto nuvedė į pirmą. R. Š. su moterimi kitoje patalpoje kalbėjosi, o A. V. buvo su T. A., grasino peršauti jam kojas, jei bandys bėgti, iš už diržo išsiėmė ginklą, lyg juodos spalvos pistoletą, liepė R. Š. pasitraukti ir šovė tiesiai per atidarytas duris į sieną, kaip suprato, norėdamas pagąsdinti T. A.. A. V. iš kitos patalpos atsinešė apvalų apie 1 m ilgio metalinį strypą ir juo pradėjo daužyti T. A. per galvą, alkūnes ir kelius, sudavė apie 20 smūgių, klausinėjo, keliese jie atėję. T. A. antrankiai buvo du kartus atsisegę, kai jį daužė. Tuo metu R. Š. kalbėjosi su ta moterimi. T. A. paskambino G. A., tada priėjęs R. Š. liepė šiam pasakyti, kad ateitų. G. A. nėjo, tada R. Š. liepė jam paskambinti ir pasakyti, kad T. A. ateis pas G. A.. R. Š. paėmė T. A. telefoną. T. A. įsodino į tamsios spalvos visureigio bagažinę, A. V. sėdėjo kartu su juo, įrėmė jam į galvą ginklą, sakė nušausiąs, jei bėgs. Moteris irgi vyko kartu, vairuotojo jis nežinojo. R. Š. vyko kitu automobiliu. Tas kitas asmuo T. A. sakė, kad juos lapėms sušers. Atvykus išlipo iš automobilio, jam nuėmė antrankius, A. V. užsikišo ginklą už diržo. Visiems kartu nuvykus pas G. A., kaltinamieji pradėjo jam aiškinti, kad sugadintas skaneris, kurio vertė 160000 Lt, reikės už jį atsiskaityti, sumokėti 100000 Lt. A. V. dar ir G. A. per galvą porą kartų sudavė tuo metaliniu strypu. R. Š. buvo pažįstamas su I. A.. R. Š. pasiūlė nueiti pas G. K.. Ėjo visi – T. A., R. Š., A. V., G. A., ta moteris ir dar vienas vyras, jie užėjo į butą, T. A. liko koridoriuje. Durys liko atidarytos, todėl girdėjo, kad jie aiškino tą patį apie atsiskaitymą, liepė susitikti rytojaus dieną. Tada T. A. pabėgo, nubėgęs prie parduotuvės, taksistą paprašė iškviesti greitąją pagalbą, nes jautė, kad lūžusi ranka. Ligoninėje jam peršvietė galvą, sugipsavo ranką. Iš ligoninės paskui pabėgo, nes iš pokalbio su G. A. suprato, kad kaltinamieji buvę policijos pareigūnai, bijojo, kad jie gali atvykti ir į ligoninę. Kitą dieną G. K. jam pasakojo, kad atidavė telefoną ir liepė kitą dieną 13 ar 14 val. ateiti susitikti prie parduotuvės „IKI“. Tačiau kaltinamieji neatėjo, paskui R. Š. paskambino G. A. ir pasakė ateiti kitą dieną. Jie su G. A. ir G. K. nuėjo, ten buvo R. Š., A. V., dar kažkoks nepažįstamas asmuo, jie liepė sumokėti per mėnesį 100000 Lt, nes bus blogai, liepė nesikreipti į policiją. R. Š. grasino, kad jeigu nebus pinigų, juos parduos į viešnamį, sakė, kad visur juos suras, jie nepasislėps. T. A. nebuvo padaręs tokios žalos, bet sutiko sumokėti. R. Š. liepė surašyti ant lapuko nukentėjusiųjų vardus, pavardes ir gimimo metus. Prie parduotuvės kaltinamieji fizinio smurto nenaudojo, tik grasino. Nuo sužalojimų T. A. nepaėjo dvi savaites, jį kas nors turėdavo pakelti, nes pats neatsistodavo, ranka gijo mėnesį, paskui pats nusiėmė gipsą. Anksčiau kaltinamųjų nepažinojo, į Alytų jis pirmą kartą atvyko 2013 m. liepos 12 d. Į policiją nesikreipė, nes nenorėjo problemų. Nenorėjo rašyti pareiškimo, kai paskambino jam tyrėjai ir pasakė, kad jis turi atvykti į Alytų, jis atsisakė, nes bijojo ten vykti, sakė neturintis niekam pretenzijų. Jau buvo praėjęs mėnuo, kai jie turėjo sumokėti kaltinamiesiems pinigus, bijojo, kad šie gali kerštauti. Jis nurodė, kad buvo sumuštas nepažįstamų asmenų parke kažkur Alytuje. Tokį prašymą išsiuntė paštu, gavo atsakymą, kad ikiteisminis tyrimas nebus pradėtas. Paskui tyrėjai atvyko pas jį į Marijampolės areštinę, kur jis buvo sulaikytas dviems paroms, sakė, kad kiti davė parodymus, tik jis vienas dar ne, klausė, ar sutinka duoti parodymus. Jis sutiko. Niekas jo nevertė rašyti pareiškimo. Pats paklausė, ar galima parašyti civilinį ieškinį. Tyrėja atsakė teigiamai, tada jis ieškinį pareiškė, o tyrėja jam jį surašė.

Iš esmės analogiškus parodymus T. A. buvo davęs ir ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai 2013 m. rugsėjo 26 d. (3 t., b. l. 1-6), taip pat ikiteisminio tyrimo teisėjui 2013 m. gruodžio 12 d. (3 t., b. l. 16-17), tas pačias aplinkybes jis nurodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu 2014 m. balandžio 14 d. (3 t., b. l. 18-26), ir asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu (3 t., b. l. 7-8, 9-10). Visi šie T. A. parodymai nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki bylą pradedant nagrinėti kitam teisėjui (I. Liubinienei), buvo nuoseklūs, logiški, juos patvirtina ir kita bylos medžiaga. Specialisto išvada apie T. A. konstatuotus sužalojimus, kurie padaryti paveikus kietu buku daiktu, patvirtina T. A. parodymus apie tai, kad jam buvo suduotas smūgis į pilvą, spirta į kairį šoną šonkaulių srityje (pagal medicininius dokumentus, krūtinės ląstos kairėje pusėje užfiksuota 8x6 cm dydžio hematoma, pagal dydį atitinkanti T. A. parodymus apie spyrius į kairį šoną), suduoti smūgiai metaliniu strypu per galvą, per alkūnes, kojas, teismo vertinimu, T. A. parodymus apie jam uždėtus antrankius patvirtina ir specialisto nustatyti daugybiniai odos nubrozdinimai ant rankų. Jau pirminiuose duomenyse apie T. A. sužalojimą užfiksuota, jog 2013 m. liepos 31 d. medikų apžiūrimas T. A. nurodė, kad jį sumušė nepažįstami asmenys, trankė metaliniu strypu, spardė kojomis, mušė rankomis (2 t., b. l. 172) – tai atitinka ir jo ikiteisminio tyrimo metu ir vėliau teisme duotus parodymus apie mušimo būdą, įrankius.

Nukentėjusysis G. A. teismo posėdyje 2015 m. kovo 26 d. parodė, kad jam T. A. parašė sms žinutę. G. A. jam paskambino, bet šis neatsakė, tada parašė sms, tačiau T. A. vėl neatrašė, o dar porą kitų G. A. skambučių atmetė. Po kiek laiko pats T. A. jam paskambino, pasakė tame pastate „pasidaręs“ vario, liepė ateiti. Buvo girdėti, kad prie T. A. kažkas kalba, T. A. sakė, kad susitiko draugą ir geria vyną, kvietė ateiti ir G. A., bet šis atsisakė, sakė ateiti pačiam. T. A. pasakė atlėksiąs už 5 minučių. Tačiau G. A. suabejojo ir atsigulė miegoti. Kai kažkas pabeldė į duris, jis atidarė, įėjo abu kaltinamieji, T. A., moteris ir dar kažkoks vyras. T. A. buvo visas sulaužytas, sumuštas, sutinęs, susiėmęs už rankos, buvo be antrankių, jis nieko nesakė, stovėjo akis nuleidęs. Atsikėlė žmona Irina, pasisveikino su R. Š., trumpai pakalbėjo. Iš žmonos sužinojo, kad R. Š. yra kriminalistas, A. V. nežinojo. R. Š. sakė, kad jie „papuolė“, tad suprato, dėl ko jie atėjo. G. A. jam sakė, kad jis niekuo dėtas, tačiau R. Š. sakė, kad juos kelis kartus matė. Kaltinamieji klausė, ką prisidirbęs, kur „k“ G. K.. G. A. pasakė, kad šis lyg yra penktame aukšte. Visi nuėjo pas G. K., į kambarį įėjo G. A. su R. Š. ir lyg užėjo A. V.. Kambaryje buvo tamsu, nebuvo elektros. Pakalbėjo, daugiausia dėl kopijavimo stalo, kaltinamieji sakė, kad šis kainuoja 160 000 Lt. G. A. iš jo buvo išėmęs variklį, nupjaustęs laidus. Tuo metu, kai apie tai kalbėjo, T. A. jau buvo pabėgęs, buvo tik G. A. ir G. K.. Tą vakarą A. V. vieną kartą stuktelėjo storu metaliniu apie 1 m ilgio vamzdžiu per galvą G. A.. R. Š. liepė ateiti kitą dieną iki „IKI“, sakė, kad viską konkrečiai susitars, užsirašė T. A. sesers Aistės telefono numerį ir išvažiavo. Po įvykio kitą rytą pamatė T. A. jau sugipsuota ranka, šis jam papasakojo, kaip jį mušė, sakė, jog šaudė, laužė, daužė su vamzdžiu. Kitą dieną G. A. ir jo draugai nuėjo prie „IKI“ parduotuvės (duomenys neskelbtini) , bet kaltinamųjų ten nebuvo. Grįžo atgal prie bendrabučio ir G. A. iš T. A. sesers Aistės telefono paskambino kaltinamiesiems, tie liepė ateiti vėliau. Atėjus kitą kartą, su kaltinamaisiais buvo dar ir kažkoks vaikinas, šie kalbėjo apie 160 000 Lt žalą. Nukentėjusieji sutiko, nes nebuvo kur jiems dingti, nors galimybės tiek sumokėti neturėjo, bet išsigando galimų pasekmių. Paskui kaltinamieji suapvalino atlygintiną žalą iki 100 000 Lt, kuriuos liepė atiduoti per 3 mėnesius. G. A. ir jo draugai kaltinamiesiems surašė savo vardus, pavardes, gimimo metus. Negirdėjo, kad būtų grasinama, jei neatlygins žalos. Atrodo, sakė, kad reiks per tris mėnesius jiems atidirbti. Skolos raštelių nepasirašė. Tyrėjai nesakė apie grasinimus išvežti juos į užsienį, parduoti, neskaitė savo apklausos protokolo, bet jį pasirašė. Buvo išvykęs į Ispaniją užsidirbti, bet tokios sumos neužsidirbo ir kaltinamųjų neieškojo. Kai pamatė taip sumuštą T. A., jam pasidarė baisu, todėl ir parašė duomenis, kad grasinimai atrodė realūs. Gal po pusantro ar dviejų mėnesių nuo įvykio, jam esant namuose, atvyko ONTS pareigūnai. Šie buvo atvykę du ar tris kartus. Pirmą kartą VPK pareigūnai atvyko prieš G. A. išvykstant į Ispaniją. Jie sakė, kad turi informacijos, paklausė, ar G. A. sutinka duoti parodymus. Šis sutiko, nuėjo į jų automobilį, pareigūnai jam viską papasakojo, sakė, kad R. Š. yra parašęs ant jų pareiškimą dėl to pastato, klausė, ar G. A. duos parodymus. Šiam sutikus, sakė, kad jis turės atvykti į policiją. Automobilyje parodymų nedavė, pareigūnai tada jo neprašė. Apie 19.00 val. ar 20.00 val. jį nusivežė į komisariatą ir budinti tyrėja jį apklausė. Niekas jo nevertė duoti parodymų, R. Š. pareiškimo jam irgi nerodė. Apklausiamas buvo gal tris ar keturis kartus, vieną kartą jam esant laisvėje, ir du ar tris kartus esant sulaikytam. Kaltinamojo akto nėra skaitęs, pretenzijų niekam neturi. Ikiteisminio tyrimo metu, apklausiamas 2013 m. rugpjūčio 26 d., G. A. parodė iš esmės tas pačias aplinkybes, tik dar parodė, kad jo kambaryje A. V. turėtu vamzdžiu kelis kartus trenkė jam per galvą, liepė viską pasakoti, liepė rodyti, kur yra G. K., nuėjus pas šį, R. Š. pradėjo kalbėti, kad jiems reikės atlyginti kažkokią žalą, kad reikės atidirbti. G. K. sakė, kad važiuos į užsienį užsidirbti ir atiduos pinigus. Nukentėjusiesiems kitą dieną atėjus prie „IKI“ parduotuvės, R. Š. draugas pradėjo gąsdinti, kad juos išveš prie stoties į Vilnių ar į užsienį ir reikės atidirbti, suprato, kad reikės parsidavinėti, teikti seksualines paslaugas. Paklausus, kiek reikės sumokėti, pasakė, kad 100000 Lt per mėnesį, liepė ant lapelio užrašyti savo duomenis, nukentėjusieji tą ir padarė, nes buvo išsigandę. 2013 m. rugpjūčio 23 d. jam atsitiktinai einant prie žvejybos reikmenų parduotuvės, sustojo R. Š. su visureigiu „M. P.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) klausė, kur jo draugai. Pasakius, kad nežino, R. Š. pasakė, kad jam reiks atiduoti pinigus ir už juos (3 t., b. l. 33-35). Apklausiamas 2014 m. sausio 21 d., G. A. nurodė, jog laikosi savo ankstesnių parodymų, nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, papildomai paaiškino, kad T. A. jam įvykio vakarą pasiūlė eiti į medvilnės kombinato patalpas lupti vario laidų. Jis T. A. palydėjo per Jaunimo parką ir grįžo namo, vogti nėjo. Dar nemiegojo, kai T. A. parašė žinutę, kad „papuolė“. Jis skambino paklausti, kas atsitiko, bet T. A. nepaaiškino, sakė, kad geria vyną su draugais, kvietė jį ateiti. Jis atsisakė, pasakė, kad grįžtų. Atėjus kaltinamiesiems, A. V. metaliniu vamzdžiu jam, sėdinčiam ant lovos, trenkė per viršugalvį, nesužalojo, bet skaudėjo. Nepastebėjo, kad G. K. būtų suduotas smūgis, kambaryje ten buvo tamsu. Taip pat parodė, kad R. Š. užsirašė A. A. ir I. A. telefono numerius. Patvirtino, jog T. A. pasakojo, jog jį iki bendrabučio vežė automobilio bagažinėje, į galvą jam buvo įremtas ginklas, parodė, kad kitą dieną kaltinamiesiems jie visi užrašė savo vardą, pavardę, gimimo metus, jis užrašė ir savo žmonos telefono numerį. Parodė, kad 2013 . rugsėjo 1 d. jis išvyko į Ispaniją tikėdamasis užsidirbti pinigų, grįžo 2013 m. gruodžio 4 d. Į policiją su pareiškimu nesikreipė, nes tuo metu galvojo, kad R. Š. yra policijos pareigūnas, be to, jautėsi kaltas dėl laidų vagystės. Pretenzijų niekam neturi, tačiau įvykio metu, tiek bendrabutyje, tiek ir susitikimo metu jam buvo baisu, kad gali būti sužalotas ar suluošintas, grasinimai atrodė realūs (3 t., b. l. 36-38).

Nukentėjusysis G. K. teismo posėdyje, jį apklausiant kitos sudėties teismui, 2015 m. spalio 7 d. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai yra teisingi, nurodė jau nelabai ką atsimenantis. Parodė, kad T. A. ir G. A. vėlai vakare į jo draugo A. V. kambarį bendrabutyje Vilties gatvėje atvedė kaltinamuosius ir moterį, kurie pagavo T. A. vagiant. G. K. tada buvo parūkęs „žolės“. Iš pradžių jis nesuprato, ko šie atėjo, įsileido juos į butą, draugiškai pakalbėjo, kažkuris iš kaltinamųjų sakė, kad reikės atlyginti padarytą 100 000 Lt žalą už sugadintus kaltinamųjų daiktus. Fizinio smurto G. K. atžvilgiu nenaudojo, jam asmeniškai niekas negrasino. Kaltinamieji turėjo su savimi pagalį ir dar kažką. T. A. ranka buvo lūžusi, visa galva gumbuota, šis sakė, kad jį mušė. Su kaltinamaisiais jis, T. A. ir G. A. buvo po vienos ar dviejų dienų susitikę prie „IKI“ parduotuvės, jiems G. A. žmona pasakė, kad reikia nueiti į ten. Pokalbio su kaltinamaisiais metu jie žadėjo atlyginti žalą, jokių sutarčių nepasirašė, jam niekas negrasino. G. K. sakė G. A., kad jam grasino. G. K. nesijaučia nukentėjęs, nerašė pareiškimo policijai. Jį tyrėjai iš Vilniaus atsivežė į Alytų duoti parodymus, tuo metu tyrėjai jau buvo apklausę T. A. ir G. A., todėl kvietėsi apklausai ir G. K.. Apklausė tyrėja. Apie ginklą jis sužinojo iš G. A.. Šis sakė, kad jam davė lazda. G. K. trenkė lazda tik per „bambalį“, jo tikrai niekas nežalojo. Ikiteisminio tyrimo metu savo apklausos protokolo neskaitė, tik pasirašė. Antrą kartą apklausai atvyko pats. Prieš apklausą vartojo marihuaną. Parodymus duoti jo niekas neįkalbinėjo, pagrindo apkalbėti kaltinamuosius neturi. Mano, kad tik vėliau, jau davęs parodymus, sužinojo apie jam pareikštus įtarimus dėl vagystės. Ikiteisminio tyrimo metu, apklausiamas greitu laiku po įvykio, 2013 m. rugpjūčio 28 d. G. K. tvirtino, jog į jo kambarį naktį atėję kaltinamieji jo pažįstamų klausė, ar šitas, G. A. patvirtino, kad šitas. Tada kaltinamieji G. K. liepė rengtis, nes važiuos. Vienas iš kaltinamųjų, liesesnio kūno sudėjimo, aukšto ūgio rankose turėjo antrankius, šviesios spalvos metalinį vamzdį, pistoletą, kurį vėliau kažkur pasidėjo. Pistoletą turint matė dar vyriškiui stovint koridoriuje. Kaltinamiesiems užėjus į kambarį, T. A. jau buvo pabėgęs. Nesuprato kas vyksta, kol kambaryje kaltinamieji pasakė, kad atėjo dėl laidų, pavogtų iš buvusio medvilnės kombinato patalpų. Kambaryje liesesnio kūno sudėjimo vyriškis metaliniu vamzdžiu trenkė į galvą G. A., po to trenkė G. K. per galvos viršutinę dalį. Dėl to G. K. jautė skausmą, vėliau atsirado patinimas. Kitas virš 40 metų amžiaus, stambaus kūno sudėjimo, trumpai kirptų plaukų vyriškis pasakė kitą dieną 14.00 val. jiems ateiti prie centrinės „IKI“ parduotuvės, sakėsi esąs tų patalpų savininkas. Jie su G. sutiko, nes gal savaitė prieš tai buvo įlindę į buvusio medvilnės kombinato patalpas. Kaip suprato, T. A. buvo pagautas tose patalpose. Kitą dieną susitiko su T. A. ir tada pamatė, kad jis buvo sumuštas, matėsi mušimo žymių ant veido, kojų, rankų, viena ranka buvo sugipsuota, sakė, kad ties alkūne yra lūžis. T. A. papasakojo, kad buvo pagautas tose medvilnės patalpose, ten į jį šaudė, vežant į bendrabutį, jam į galvą buvo įstatytas pistoletas, grasinama šauti, jei pasakys nors žodį. Jie sutartu laiku nuėjo prie ,,IKI“ parduotuvės, tačiau kaltinamųjų nebuvo. Grįžus atgal į bendrabutį, I. A. pasakė, kad reikės eiti 17.00 val. Jiems vėl atėjus prie parduotuvės. G. A. vienam iš kaltinamųjų paskambino, paklausė, kur ateiti, o tie pasakė, kad prie ,,kebabinės“. Jiems atėjus, buvo tie patys du vyriškiai, vėliau prie jų prisijungė dar vienas nepažįstamas vyriškis. Vyriškiai visi pradėjo kalbėti, kad išveš G. A. į Vilnių, kad visus veš pas ,,piderastus“. Tas trečiasis vyriškis buvo agresyviai nusiteikęs, sakė, kad veža iš karto. G. K. išsigandęs paklausė, ko jie nori, kad susitartų. Tada stambaus kūno sudėjimo vyriškis pasakė, kad dėl padarytų vagysčių jie per mėnesį turės atiduoti 100 000 litų. G. K. pasakė, kad nerealu ir neįmanoma. Tada kaltinamieji nuėjo į šalia esančią žvejų parduotuvę, atsinešė popieriaus lapą ir liepė surašyti savo duomenis. Jie su T. užrašė, nežino, ar G rašė, nes lyg jie paėmė G. A. pasą. Vyriškiai dar kartą užtvirtino, kad jiems skolingi 100 000 litų ir turi atiduoti per mėnesį laiko, liepė skirstytis. G. K. žinojo, kad tikrai pinigų neturės. Bijojo, kad gali būti su juo susidorota, manė, kad jie taip nepaliks. Į policiją nesikreipė, nes kitą dieną iš G. A. sužinojo, kad vienas iš vyriškių yra ar tai buvo policijos pareigūnas (3 t., b. l. 46-48). Apklausiamas 2014 m. sausio 20 d., G. K. papildomai parodė, kad jo draugą A. V. vadina „S“, kad atidaręs duris G. A. prašymu, pamatė priešais duris stovintį ir į sieną atsirėmusį T. A., šalia jo nepažįstamą moterį, nepažįstamą vaikinuką, į kairę nuo durų stovėjo G. A., šalia jo stambus vyras su metaline lazda rankoje, o prie dar vienas, jaunesnis ir „kūdesnis“ vyras, kuris rankoje turėjo pistoletą. Moters ir to vaikinuko neįsidėmėjo ir atpažinti jų negalėtų, o kitus du, kurie turėjo lazdą ir ginklą, gali atpažinti pagal veido bruožus. Pastebėjo, kad T. A. sumuštas, veidas buvo patinęs, galva guzuota. Stambesnis vyras pas G. A. paklausė „ar šitas“, jis patvirtino, kad taip. Tas stambesnis vyras aiškino, kad jie, vogdami laidus, sugadino kažkokį skanerį, kuris yra vienintelis Baltijos šalyse, kad jis kainuoja apie 200 000 Lt. Būnant kambaryje, tas „kūdesnis“ pasiėmė iš to storo geležinę lazdą, kuria sudavė per ant stalo stovėjusį sidro „bambalį“, o po to G. K., sėdinčiam ant fotelio, trenkė per viršugalvį be jokios priežasties, nieko nesakydamas, tas pats vyras. sudavė vieną smūgį į galvą ir G. A.. Kai vyriškis trenkė per sidro butelį, pasakė, kad ir ten pilna tokių butelių, kad neva ten jie gėrė ir vogė. G. K. suprato, kad suduodamas smūgį norėjo pagąsdinti, nes jis vyriškiams sakė, kad nevogė. Tas „kūdesnis“ vyriškis siūlė juos su G kažkur vežtis, o tas storas pasakė, kad ne, ir liepė ateiti dieną 14 val. prie parduotuvės „IKI“ pasišnekėti. Dieną G. A. žmona jiems pasakė, kad tas storas vyriškis yra policijos pareigūnas. T. A. pasakojo, kad jį tie vyrai pasigavo „medvilnės“ patalpose, sumušė geležine lazda, kad net sutrupėjo, sulūžo kelnių kišenėje buvę daiktai – telefonas, žiebtuvėlis, grasino ginklu, net šaudė, o po to, grasindami ginklu bagažinėje atsivežė į bendrabutį pas G. Nurodytu laiku prie parduotuvės vyrai nepasirodė, Irina paskambino G. A. ir pasakė, kad tie vyrai atvažiuos 17 val. Nurodytu laiku susitiko prie pastato, esančio šalia parduotuvės „Iki“, kur yra kebabų kioskas, kalbėjosi prie tame pastate esančios žvejų parduotuvės. Tas stambesnis vyriškis pasakė, kad iki rugpjūčio 30 d. jie surinktų ir sumokėtų 100 000 Lt. G. K. nenorėjo ginčytis, bijojo, kad nesumuštų, nesužalotų, todėl sutiko, sakė, kad ketina važiuoti dirbti į Ispaniją. Kiti du vyrai tuo metu gąsdino, kad juos išveš į mišką, kad G. išveš į Vilnių ir parduos kaip prostitutę. Sakė, kad po mėnesio juos susiras patys. Apie pareiškimo dėl vagystės ar kokių nors įrengimų sugadinimą rašymą policijai jokios kalbos nebuvo. Tas storas sakė, kad G pasas ar kortelė yra pas jį, o kai klausė jų su T. dokumentų, pasakė, kad neturi. Tas storas iš žvejų parduotuvės atsinešė popieriaus lapą, ant kurio liepė jiems su T. užrašyti telefonų numerius ir asmens kodus. Po šio įvykio išvyko į Vilnių. Kadangi kaltinamiesiems užrašė nenaudojamą numerį, tai jam niekas dėl tų pinigų ir neskambino. Kiek žino, kažkuris iš tų vyrų skambino I. A. ir jo draugei, T. A. sesei Aistei, kaip suprato, ieškojo G. ir T.. Niekam pretenzijų neturi, nors įvykio metu buvo baisu, kad nesužalotų, nesuluošintų (3 t., b. l. 49-51).

Šie pirminiai, iki parodymų pakeitimo duoti, nukentėjusiųjų G. A. ir G. K. parodymai patvirtino ir visus ankstesnius T. A. parodymus apie kaltinamųjų T. A., taip pat G. A., G. K. atžvilgiu vartotą fizinę ir psichinę prievartą. Pastebėtina, kad netgi vėliausi G. K. parodymai teisme irgi patvirtino kaltinamųjų prievartą bent jau T. A. atžvilgiu - jis parodė, kad kitą dieną po įvykio T. A. pasakojo, kad kaltinamieji jį mušė, nes jis kažką sugadino, ją jam sakė ir G. A., taip pat G. K. patvirtino, jog kaltinamieji reikalavo iš jų trijų atlyginti 100000 Lt žalą, taip pat parodė, kad prie „IKI“ parduotuvės jie kaltinamiesiems rašė savo asmens duomenis – vardus, dar kažką. Nors šie nukentėjusieji, pasikeitus bylą nagrinėjančio teismo sudėčiai, pakeitė savo parodymus, jie visi parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jiems policija jokio spaudimo nedarė. Tik visi sutartinai teigė, kad neskaitė savo parodymų, tačiau apklausti liudytojai, tyrėjai R. J., A. M., G. N. patvirtino, jog parodymus šie asmenys davė savo noru, buvo užfiksuoti tokie parodymai, kokius jie ir davė. Be to, šių nukentėjusiųjų, liudytojų I. A., A. V. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, taip pat nagrinėjant bylą pirmos sudėties teismui buvo pakankamai nuoseklūs, detalūs ir logiški.

Kaltinamųjų gynėjai teigė, kad T. A. nuo pat tyrimo pradžios aiškino, jog susižalojo pats būdamas neblaivus, tik vėliau buvo įkalbėtas tyrėjų pakeisti savo poziciją ir tyčia melagingai apkaltino R. Š. ir A. V.. Juo labiau, kad paties T. A. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl vagystės iš pastato (duomenys neskelbtini) ir turto sugadinimo, ir tik nutraukus šį ikiteisminį tyrimą, jis vėl pripažino, kad kaltinamieji jokio smurto jo atžvilgiu nenaudojo. Iš tiesų T. A. 2013 m. rugpjūčio 6 d. prašyme nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal telefoninį pranešimą iš ligoninės nurodė, kad susižalojo pats, būdamas neblaivus, atsisako rašyti pareiškimą ir pretenzijų niekam neturi (2 t., b. l. 152), dėl to ir buvo 2013 m. rugpjūčio 6 d. priimtas tyrėjo nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Tačiau T. A. vėliau ikiteisminio tyrimo metu ir taip pat teisme visiškai logiškai paaiškino, kad nenorėjo rašyti pareiškimo, nes bijojo kaltinamųjų kerštavimo, nenorėjo vykti į Alytų, tuo metu jis manė, kad vienas iš kaltinamųjų yra policijos pareigūnas, o pats T. A. buvo anksčiau teistas, todėl galvojo, kad niekas juo nepatikės. Pažymėtina ir tai, kad netgi T. A. 2013 m. rugpjūčio 6 d. prašyme nurodyta aplinkybė, jog jis susižalojo pats, neatitinka jo paaiškinimams ligoninės medikams, jog jis buvo sužalotas nepažįstamų asmenų. T. A. vėliausiuose parodymuose teigė, kad jam, atvykę tyrėjai pasakė, jog jau surinkta visa medžiaga, tik jo parodymų trūksta. Iš tiesų, G. A. buvo jau apklaustas 2013 m. rugpjūčio 26 d., o G. K. – 2013 m. rugpjūčio 28 d., jie šių apklausų metu parodė, kad T. A. jiems pasakojo buvęs sumuštas kaltinamųjų, buvo sugipsuota ranka, matėsi mėlynės, nubrozdinimai ant veido, G. K. nurodė, jog T. A. pasakojo, jog į jį buvusio Medvilnės kombinato patalpose šaudė, kad vežant į bendrabutį jam buvo į galvą įstatytas pistoletas, grasinama nušauti. Taigi, T. A. buvo pagrįstai ir be jokios tyrėjų apgaulės apklausiamas 2013 m. rugsėjo 26 d., siekiant iki galo išsiaiškinti visas įvykio aplinkybes, ir jis detaliai ir nuosekliai nurodė visas įvykio aplinkybes, kurias pagal ankstesnį jo pasakojimą tyrėjams jau prieš mėnesį laiko buvo parodė G. A. ir G. K.. Be to, šie duomenys paneigia ir vėlesnę G. A. versiją, kad tyrėjai jį apklausė praėjus po įvykių 3-4 mėnesiams, pasakę, kad kaltinamieji parašė pareiškimą policijai dėl pastato, esą tada jį paprašė duoti parodymus. Pažymėtina, kad tyrėjams iki G. K. apklausos negalėjo iš kokių nors kitų duomenų būti žinoma informacija apie tai, kad T. A. buvo gąsdinamas ginklu, o būtent tokius G. K. parodymus patvirtino ir vėliau už kitus du nukentėjusiuosius apklaustas T. A.. Pastebėtina, kad šių nukentėjusiųjų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo nuoseklūs ir detalūs, nors jie apklausiami buvo ne vieną kartą, jų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai atitiko ir pradinius parodymus pradėjus bylą nagrinėti teisme. Šiems nukentėjusiems nebuvo išduotos bylos dokumentų kopijos, jiems nepateiktas kaltinamasis aktas, taigi, jie neturėjo galimybės įsidėmėti nei savo visų apklausų metu duotų parodymų, nei kitų nukentėjusiųjų ar liudytojų duotų parodymų, juo labiau juos išmokti ir nuosekliai pakartoti. Priešingai, kaltinamieji gavo kaltinamojo akto nuorašus, o A. V. dar gavo ir visos ikiteisminio tyrimo medžiagos kopijas 2014 m. liepos 15 d. ir 2014 m. spalio 14 d. (4 t., b. l. 38, 146).

Taigi, visiškai neįtikinama tiek kaltinamųjų gynėjų versija, tiek T. A., G. A. ir G. K. pakeisti parodymai, jog ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai šių nukentėjusiųjų apklausų metu jų parodymus išgalvojo, o nukentėjusieji tik pasirašė apklausų protokolus. Be to, nagrinėjant bylą, nepaaiškėjo joks policijos pareigūnų, atlikusių ikiteisminį tyrimą, suinteresuotumas kaip nors pakenkti R. Š. ar A. V.. Ikiteisminio tyrimo metu A. V. ir R. Š. prašė nušalinti ikiteisminį tyrimą atliekančią įstaigą Alytaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, teigdami, kad R. Š. konfliktuoja su šio policijos komisariato Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnu R. Ž., o būtent šio skyriaus pareigūnų iniciatyva pradėtas ikiteisminis tyrimas, nuo pat tyrimo pradžios bylos dalyviams pareigūnai daro spaudimą, jie tiesiogiai suinteresuoti šio ikiteisminio tyrimo baigtimi. Šis nušalinimas buvo atmestas, konstatavus, kad A. V. ir R. Š. teiginiai dėl ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų šališkumo nepagrįsti, subjektyvūs, deklaratyvūs. Teisme R. Š., tardamas paskutinį žodį, teigė, kad jo vykdoma komercinė veikla nepatinka netgi asmenims iš policijos komisariato ir prokuratūros vadovybės, tačiau jis net nepateikė duomenų apie išvis jo vykdomą kokią nors komercinę veiklą, juo labiau, apie kokį nors kieno nors suinteresuotumą pakenkti R. Š.. Taigi, tokie teiginiai apie policijos pareigūnų susimokymą prieš kaltinamuosius, siekiant jiems pakenkti, yra niekuo nepagrįsti ir tik deklaratyvūs.

Kaltinamųjų gynėjai prašė T. A., G. A. ir G. K. parodymus, duotus bylą nagrinėjant kitos sudėties teismui, vertinti itin kritiškai, nes tuo metu šie nukentėjusieji buvo ir kaltinamieji baudžiamojoje byloje dėl vagystės iš pastato (duomenys neskelbtini) Alytuje ir šiame pastate buvusio turto sugadinimo, todėl jie siekė apsiginti nuo jiems kitoje byloje reikštų kaltinimų, turėdami pakankamą motyvą apkalbėti R. Š. ir A. V., ir tik nutraukus ikiteisminį tyrimą, atitinkamai pakeitė į teisingus savo parodymus šioje nagrinėjamoje byloje.

T. A., G. A. ir G. K. atžvilgiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 03-2-00023-15 dėl įsibrovimo į pramonines patalpas Alytuje, (duomenys neskelbtini) ir turto iš šių patalpų pagrobimo bei sugadinimo nutrauktas Kauno apygardos prokuratūros Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės N. K. 2016 m. rugsėjo 21 d. (10 t., b. l. 15-23). Nutarime nurodyta, kad baudžiamoji byla Nr. 03-2-00023-15 su kaltinamuoju aktu 2015 m. vasario 4 d. perduota Alytaus rajono apylinkės teismui, kuris 2016 m. birželio 22 d. priėmė nutartį baudžiamąją bylą perduoti Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti. Iš nutarimo matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu T. A., G. A., G. K. visiškai pripažino savo kaltę pagal pareikštus įtarimus, davė išsamius parodymus. Tačiau pradėjus bylą nagrinėti teisme, juos iš esmės pakeitė, nurodydami kad nepripažįsta savo kaltės, jų duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu surašė tyrėjai taip, kaip jiems reikėjo. Bylos nagrinėjimo metu nukentėjusiaisiais pripažinti A. V. ir R. Š. taip pat parodė, kad patalpose sulaikius T. A., niekas nebuvo sugadinta, jokių pretenzijų T. A., G. A. ir G. K. neturi. Analogiškai A. V. ir R. Š. parodė ir po bylos perdavimo prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti. Todėl, kaltinamiesiems pakeitus savo parodymus, o nukentėjusiesiems juos tokius patvirtinus, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nesurinktus pakankamai duomenų, pagrindžiančių T. A., G. A. ir G. K. kaltę, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje.

Baudžiamojoje byloje Nr. 1-33-878/2017 nukentėjusysis G. K. buvo apklausiamas teisiamajame posėdyje 2016 m. vasario 17 d., T. A. ir G. A. - 2016 m. balandžio 5 d., taigi, savo parodymus kaltinamųjų A. V. ir R. Š. naudai jie pakeitė žymiai anksčiau, nei buvo priimta Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartis baudžiamąją bylą perduoti Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui ikiteisminiam tyrimui Nr. 03-2-00023-15 papildyti ir, juo labiau, žymiai anksčiau, nei šis tyrimas buvo išvis nutrauktas. Taigi, nėra jokio pagrindo teigti, kad nukentėjusiųjų priešiškumas kaltinamųjų atžvilgiu dingo, nutraukus minėtą ikiteisminį tyrimą. Priešingai, tokios aplinkybės leidžia manyti, kad būtent nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje dėl savavaldžiavimo nukentėjusiesiems pakeitus savo parodymus kaltinamųjų naudai, kitoje baudžiamojoje byloje A. V. ir R. Š. irgi atsisakė pretenzijų jų atžvilgiu. Taigi, teismui nėra jokio pagrindo netikėti baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmos sudėties teismui ir ikiteisminiame tyrime duotais parodymais, juo labiau, kad jų vėliau pakeisti parodymai buvo labai prieštaringi, o ankstesniuosius patvirtino ir kita bylos medžiaga. Pažymėtina, kad T. A., G. A. ir G. K. žinojo turintys kitoje baudžiamojoje byloje kaltinamųjų procesinį statusą, tačiau jie sutiko duoti parodymus apie šios nagrinėjamos baudžiamosios bylos reikšmingas faktines aplinkybes, o apklausos teisme metu nukentėjusiesiems nebuvo užduodami klausimai, verčiantys duoti parodymus prieš save.

Tik, atsižvelgiant į nukentėjusiojo G. K. parodymus, iš kaltinimo pašalintina aplinkybė, kad A. V. kambaryje sudavė G. K. metaliniu vamzdžiu smūgį per galvą, tuo sukėlė jam fizinį skausmą, nes G. K. tą paneigė, o daugiau šią aplinkybę patvirtinančių duomenų nėra.

Kaltinamojo A. V. parodymai dėl nusikalstamos veikos T. A., G. A. ir G. K. atžvilgiu buvo nenuoseklūs, prieštaringi ir nelogiški. A. V. teigė, kad jis nerašė pareiškimo policijai dėl vagystės iš naudojamų patalpų, tačiau vėlgi pats sau prieštaravo, parodydamas, kad G. K., T. A., G. A. į policiją kreipėsi praėjus 5-6 mėnesiams po A. V. pareiškimo. Atitinkamai tokie jo parodymai prieštarauja ir bylos duomenims, kad G. A. ir G. K. apie kaltinamųjų pavartotą jų atžvilgių smurtą, reikalavimą atlyginti žalą policijai parodė atitinkamai jau 2013 m. rugpjūčio 26 d. ir 28 d., o T. A. – 2013 m. rugsėjo 26 d.

Kaltinamasis A. V. prieštaringai aiškino ir dėl laiko, kada susitiko su nukentėjusiaisiais prie žvejų parduotuvės – teigė, kad tai įvyko ne kitą dieną po įvykio, o dar po dienos, be to, nukentėjusiųjų iniciatyva. Tačiau visi nukentėjusieji patvirtino priešingai, o iš R. Š. telefono Nr. 8-610-8677 išklotinės matyti, kad R. Š. skambino G. A. 2013 m. liepos 31 d. 13.43 val., vėliau jam skambino A. A. 15.29 val., 15.31 val., 17.01 val., vėliau bendravimas tarp šių asmenų vyko jau tik po 5 dienų, t. y. 2013 m. rugpjūčio 5 d. Jokių ryšių tarp G. A./I. A. telefono Nr. (duomenys neskelbtini) ir A. A. telefono Nr. (duomenys neskelbtini) , taip pat A. A. naudoto telefono Nr. (duomenys neskelbtini) su A. V. ar R. Š. kitomis dienomis išvis nėra. Aplinkybė, kad tai R. Š. dieną po įvykio skambino nukentėjusiesiems, paneigia A. V. teiginius, jog susitikimas vyko nukentėjusiųjų iniciatyva. Be to, ikiteisminiame tyrime Nr. 03-2-00023-15 pats A. V. parodė, kad su nukentėjusiaisiais jie susitiko 2013 m. liepos 31 d. prie (duomenys neskelbtini) 2 parduotuvės (10 t., b. l. 19). Prieštaringi ir nukentėjusiųjų parodymų neatitinkantys yra A. V. parodymai ir apie nukentėjusiųjų asmens duomenų užsirašymą – A. V. teigė, kad neprašė jų nurodyti anketinius duomenis, tačiau vis tik užsirašė asmens kodus ir telefonų numerius, juos pasiėmė dėl apsidraudimo. Tačiau visiškai nelogiškas toks jo paaiškinimas, tuo pačiu metu teigiant, kad nukentėjusieji jokios žalos jiems nebuvo padarę, jie su R. Š. jau buvo apžiūrėję tada visą pastatą.

Liudytoja I. A. teismo posėdyje 2016 m. rugsėjo 19 d. patvirtino, jog kitą dieną po įvykio T. A. pas juos atėjo lūžusia ranka, o G. A. jai sakė, kad T. A. sumušė kaltinamieji, sulaužė jam ranką, taip pat ji patvirtino, kad kaltinamieji T. A., G. A. ir G. K. liepė per mėnesį atiduoti 100000 Lt (9 t., b. l. 100-101). Ši liudytoja, apklausiama kitos sudėties teismo 2015 m. birželio 2 d., teismo posėdyje parodė, kad jai T. A. sakė, jog jam ranką sulaužė kaltinamieji. I. A. ikiteisminio tyrimo metu, apklausiama 2013 m. rugsėjo 20 d., parodė, kad pas juos 2013 m. vasarą, liepos pabaigoje apie 23 val. atėjo T. A., kaltinamieji, kažkokia moteris, ieškojo G, šį pažadinęs, R. Š. pasakė eiti kartu pas G. K., kitą dieną pas juos buvo atėjęs T. A. sugipsuota ranka, skundėsi, kad skauda šonus, iš T. A. ji sužinojo, kad šis buvo įlindęs į kažkokį pastatą Pramonės rajone, kur kaltinamieji jį pagavo ir sumušė, kad kažkuris iš kaltinamųjų turėjo „beisbolkę“. Žino, kad kitą dieną G, G. ir T. ėjo susitikti su R. Š. ir jo draugu, T. A., G. A. ir G. K. kaltinamieji kaltino metalo vagyste, ir „uždėjo“ jiems baudą – 100000 Lt, kuriuos jie turėjo atiduoti per mėnesį. Po šio įvykio G. A. labai skubiai išvyko dirbti į užsienį. I. A. parodė, kad vyras jai buvo sakęs, jog R. Š. grasino išvežti juos dirbti į Vilnių prie stoties, jeigu jie per mėnesį nesumokės 100 000 Lt (3 t., b. l. 57-58).

Nors liudytojas A. V., įvykio naktį buvęs kambaryje su G. K., kai atėjo kaltinamieji ir G. S., teismo posėdyje 2016 m. rugsėjo 6 d. parodė jau nieko nebeprisimenantis, teigė patvirtinantis savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (9 t., b. l. 67-68). Jis teismo posėdyje 2015 m. birželio 19 d., bylą nagrinėjant kitos sudėties teismui, parodė, kad pas jį moteris ir kaltinamieji buvo naktį užėję, kažkuris iš šių buvo su apie 70 cm ilgio lazda, R. Š. pašvietė prožektoriumi į akis A. V., liepė toliau miegoti, kaltinamieji kalbėjosi su G. A. ir G. K., kad šie už kažką turi atlyginti, tarėsi kitą dieną susitikti prie „IKI“ parduotuvės. Taip pat jis parodė, kad ryte T. A. grįžo sugipsuota ranka, ši buvo sulaužyta, sakėsi gavęs nuo kaltinamųjų. A. V. patvirtino, kad jam niekas ikiteisminio tyrimo metu nesakė, ką jis turės sakyti apklausos metu. Ikiteisminio tyrimo metu, apklausiamas 2014 m. sausio 9 d., A. V. parodė, kad 2013 m. vasarą, nakties metu į jo kambarį bendrabutyje (duomenys neskelbtini) -517 užėjo du nepažįstami vyrai ir moteris, kurie kalbėjosi su G. A. ir G. K., abu nepažįstami vyrai buvo stamboki, turėjo kažkokias lazdas, aiškinosi apie kažkokias vagystes ir žalos atlyginimą. Jam pabudus, kambaryje jokių muštynių nebuvo, bet matėsi, kad G. ir G. buvo išsigandę, su vyrais nesiginčijo, viskam pritarė, žadėjo atlyginti žalą. Po to visi išsiskirstė. Ryte buvo atėjęs T. A. sugipsuota ranka, iš šio kalbų suprato, kad tie vyrai jį pagavo buvusio Alytaus medvilnės kombinato patalpose, jį pagavę sumušė, sulaužė ranką. Kaip suprato, T. tuos vyrus nusivedė pas G., o po to visi atėjo pas A. V., ieškodami G. K.. Po šio įvykio jie visi kažkur iš Alytaus išvažiavo (3 t., b. l. 59-60). Taigi, A. V., apklausiamas tiek pakankamai greitu laiku po įvykio, tiek vėliau teisme, patvirtino, jog kaltinamieji atvyko į bendrabutį ieškoti G. A., G. K., reikalavo atlyginti jiems padarytą žalą, taip pat jis patvirtino iš T. A. girdėjęs, kad būtent kaltinamieji šį sumušė, sulaužė jam ranką. Tai paneigia vėliausius T. A. parodymus, kad jį sumušė kažkokie nepažįstami asmenys Jaunimo parke, ir patvirtina ankstesnius T. A. parodymus, kad jis buvo sumuštas (duomenys neskelbtini) pastate būtent kaltinamojo A. V..

Paties T. A. 2016 m. balandžio 5 d. teismo posėdyje duoti jau pakeisti parodymai nebuvo nei nuoseklūs, nei logiški, juose atsirado daug prieštaravimų, todėl teismas jais netiki. Visiškai nelogiški jo parodymai apie tai, kad jis buvo sumuštas nepažįstamų asmenų Jaunimo parke, kuris yra šaliai bendrabučio Vilties g., kur gyvena G. A., kur buvo tuo metu ir G. K., tačiau negrįžo po užpuolimo į šį bendrabutį, o pėsčias tamsiu paros metu kažkodėl nuėjo pakankamai tolimą atstumą į miesto pakraštyje esantį Pramonės rajoną, ten apleistą pastatą (duomenys neskelbtini) kad galėtų jame pernakvoti, rado atsitiktinai, nors buvo tamsu, o išdaužtas langas šiame pastate buvo iš vidinio kiemo pusės, nepastebimas iš gatvelės. Neįtikimi ir T. A. parodymai, kad jis sužalota ranka sugebėjo įlipti į šį pastatą per langą, nors, kaip pats parodė, turėjo prisitraukti prie lango rankomis, taip pat nelogiškas ir prieštaringas aiškinimas, kad jis turėjo telefoną, turėjo galimybė išsikviesti greitąją pagalbą, bet tuo metu nekvietė, tik vėliau, kai jau kaltinamieji pasišalino iš bendrabučio, prie parduotuvės nuėjęs paprašė taksistą iškviesti medikus. Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu G. K. parodė, jog kitą dieną po įvykio T. A. pasakojo, kad kaltinamųjų buvo taip mušamas metaline lazda, kad sutrupėjo, sulūžo kelnių kišenėje buvę daiktai, telefonas, žiebtuvėlis. Taigi, yra pagrindo išvadai, jog būtent po sumušimo kaltinamųjų naudojamose patalpose T. A. dėl šios priežasties, kad nebeturėjo telefono, nebegalėjo išsikviesti pats greitosios pagalbos, todėl ir kreipėsi į taksistą, kad šis ją iškviestų. Pažymėtina, kad T. A. jau pirminiuose parodymuose nurodė būtent A. V. įvykio metu turėjus ginklą – pistoletą, iš jo šovus. Apie ginklo turėjimą pirminiuose parodymuose patvirtino ir kiti du nukentėjusieji. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme bylą nagrinėjant pirmos sudėties teismui duoti T. A. parodymai apie tai, kad jis buvo mušamas A. V. turėtu metaliniu vamzdžiu atitiko ir G. A., G. K. parodymus apie tai, kad A. V. į bendrabutį atsinešė metalinę lazdą, ja sudavė ir kitiems nukentėjusiesiems. Iš esmės ir liudytojas A. V. ikiteisminio tyrimo metu, taip pat teisme 2015 m. birželio 19 d. nurodė, kad vienas iš kaltinamųjų turėjo lazdą.

Pažymėtina, kad T. A. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė pastato (duomenys neskelbtini) laiptinėje vietą, kur jis buvo pastebėjęs įrenginį, panašų į judesio fiksatorių. Judesio daviklius matęs šiame pastate ikiteisminio tyrimo metu 2013 m. spalio 1 d. parodė ir liudytojas D. V. (2 t., b. l. 143), be to, ikiteisminio tyrimo metu liudytojas J. J. taip pat parodė, kad „savo pastate R. Š. buvo pasidaręs kažkokią signalizaciją, nes jis į telefoną gaudavo žinutes apie pažeidimus“ (3 t., b. l. 61-62). Tą patvirtina ir R. Š. telefonų išklotinių duomenys. Tokie duomenys duoda pagrindą išvadai, jog R. Š. su A. V. atvyko į šį pastatą būtent šiam signalizacijos įrenginiui užfiksavus judėjimą pastate ir apie tai sms pranešus R. Š. į jo mobilųjį telefoną, o tai paneigia atitinkamai ir A. V. parodymus apie signalizacijos pastate nebuvimą ir kaltinamųjų atsitiktinį atvykimą į pastatą tuo metu, kai jame buvo T. A..

Kaltinamasis A. V. aiškino, kad jie tą vakarą su R. Š. buvo Kaune, paskui kartu grįžo ir užsuko į pastatą, kad į jį įleistų spintelių pasiimti atvykusius S., tačiau iš abiejų kaltinamųjų telefonų išklotinių matyti, kad 2013 m. liepos 30 d. vakare ir iškart po vidurnakčio, t. y. jau 2013 m. liepos 31 d. kaltinamieji pakankamai intensyviai skambino vienas kitam, todėl teismas netiki, kad kaltinamieji tuo metu buvo kartu, todėl abu ir atvyko prie pastato (duomenys neskelbtini) S. prašymu. A. V. teigė nepamenąs, ar iš Kauno su R. Š. vyko vienu, ar atskirais automobiliais, vėliau vėlgi sakė, kad prie pastato jie su R. Š. atvyko atskirais automobiliais. Kaip minėta, tokius parodymus paneigė R. S., nurodęs, kad kaltinamieji atvyko vienu automobiliu. Be to, visiškai būtų nelogiška, jei vyko dviem automobiliais, abiems kaltinamiesiems užsukti S. prašymu prie pastato (duomenys neskelbtini) atrakinti įėjimo durų, nes pats A. V. teigė, kad raktus nuo šių durų turėjo tik R. Š.. Be to, jei vyko atskirais automobiliais, nesuprantama, iš kur tada A. V. žinoma, jog R. Š. skambino S., kad jiems buvo paminėta, jog kaltinamieji grįžta iš Kauno ir netgi už kiek laiko grįš.

GSM saugos sistemos sms pranešimai į R. Š. telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) iki 2013 m. liepos 31 d. 1.30 val. rodo, kad būtent tuo laiku kaltinamieji ir T. A. tikrai buvo pastate (duomenys neskelbtini) .

Esant tokiems prieštaringiems paties kaltinamojo A. V., taip pat jo naudai liudijusių G. S., R. S., J. J. parodymams, taip pat esant pakeistiems vėliausiems nukentėjusiųjų parodymams, teismas, konstatuodamas kaltinamųjų kaltę dėl savavaldžiavimo T. A., G. A. ir G. K. atžvilgiu, remiasi pirminiais nuosekliais ir detaliais nukentėjusiojo T. A., pakankamai nuosekliais ir detaliais pirminiais nukentėjusiųjų G. A., G. K., liudytojos I. A., pirminiais liudytojo A. V. parodymais, specialisto išvadoje, asmens parodymo atpažinti, parodymų patikrinimo vietoje, įvykio vietos, daiktų apžiūros protokoluose, telefoninių pokalbių išklotinėse užfiksuotais duomenimis.

Surinkti duomenys patvirtina, kad kaltinamųjų R. Š. ir A. V. veika T. A., G. A. atžvilgiu naudojant fizinį ir psichinį smurtą, G. K. atžvilgiu naudojant psichinę prievartą, reikalaujant atlyginti padarytą turtinę žalą dėl vagystės ir turto sugadinimo tinkamai kvalifikuota pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.

Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, o pagal BK 294 straipsnio 2 dalį – tas, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui.

Iš surinktų duomenų matyti, kad A. V. ir R. Š. neturėjo tikros teisės reikalauti iš T. A., G. K. ir G. A. žalos, padarytos kaltinamiesiems dėl turto vagystės ar jo sugadinimo. Turtinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai išdėstyti CK 1.136 straipsnyje. Vienas iš tokių pagrindų – žalos padarymas (CK1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Nors T. A., G. A., G. K. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį dėl vagystės į G. S. priklausančių patalpų, kuriomis naudojosi kaltinamieji, ir turto šiose patalpose sugadinimo, šis ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jų kaltę dėl nusikaltimų padarymo. Patys kaltinamieji, atliekant minėtą ikiteisminį tyrimą po jo grąžinimo papildyti nurodė neturintys jokių pretenzijų T. A., G. A. ir G. K.. Taigi, jokios tikros teisės į žalos atlyginimą kaltinamieji neturėjo, tačiau pagal įvykio aplinkybes, kaltinamiesiems radus pastate T. A., šalia jo nupjautą laidą, telefono ragelį, jie, reikšdami prievartines turtines pretenzijas, galėjo sąžiningai klysti, manydami, kad toks pagrindas egzistuoja, taigi, įgyvendino savo tariamą teisę. Visi trys nukentėjusieji iš pradžių pripažino vogę iš kaltinamųjų naudojamo pastato, tačiau vėliau teismui tvirtino, kad nepadarė jokios žalos kaltinamųjų turtui, todėl laikytina, kad jie nepripažino kaltinamųjų teisės į tokios žalos atlyginimą ir ją ginčijo. T. A. pripažino neteisėtai įsibrovęs į pastatą (duomenys neskelbtini) Alytuje, bet kaltinamieji akivaizdžiai pasirinko tokį savo teisės į pastatą gynimo būdą, kuris neatitiko geros moralės, bendro gyvenimo taisyklių gerbimo, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų. R. Š. ir A. V. ėmėsi patys vykdyti teisingumą – A. V. sudavė smūgius T. A. ranka, kojomis, lazdomis, surakino jį antrankiais, šovė jam pro šoną, grasino ginklu, kartu su R. Š. paėmę vedė, įsodino į automobilio bagažinę, reikalavo nuvesti pas jo esą bendrininkus, atėmę laisvę, vežė į bendrabutį, A. V. sudavė smūgį lazda per galvą G. A., kartu su R. Š. reikalavo iš T. A., G. A., G. K. žalos atlyginimo, juos gąsdino, grasino parduoti, liepė jiems užrašyti savo asmens duomenis ir telefono numerius, taip fizinę ir psichinę prievartą naudodami kaip priemonę priversti nukentėjusiuosius įvykdyti tariamą prievolę – atlyginti esą jų padarytą žalą.

Kaltinamųjų vartojamas intensyvus fizinis smurtas ir psichinis spaudimas nukentėjusiesiems, grasinimai, neteisėtas laisvės atėmimas T. A. rodo apie bauginančios situacijos sukūrimą ir jų siekį padaryti nukentėjusiųjų teisėms didelę žalą, t. y. sukurti tokią situaciją, kurioje nukentėjusieji prarastų saugumo jausmą ir patirtų sveikatos sutrikdymą ar fizinį skausmą. Byloje nustatytos fizinės prievartos panaudojimo T. A. atžvilgiu pasekmės. Taip pat yra pakankamai duomenų, kad nukentėjusieji buvo įbauginti – išvyko iš Alytaus, G. A. vyko netgi į užsienį uždarbiauti. Akivaizdu, kad nukentėjusieji buvo kaltinamųjų įbauginti, jautėsi nesaugūs, nurodė, kad bijojo netgi kreiptis į policiją, paaiškėjus, kad R. Š. yra ar buvo policijos pareigūnas, todėl bijojo jo kerštavimo. Nukentėjusieji pirminiuose parodymuose pripažino, kad kaltinamųjų grasinimai jiems atrodė realūs.

Kaltinamieji R. Š. ir A. V. veikė sutartinai kaip bendrininkai, kartu siekė bendro rezultato, kiekvienas žinojo bei suprato savo vaidmenį. Net jei dėl konkrečių veiksmų iš anksto nebuvo susitarta, kaltinamieji savo elgesiu pritarė vienas kito veiksmams, abu bendrai tęsė savo nusikalstamą veiką nepaisant to, kokius veiksmus pasirinko atlikti kiekvienas bendrininkas.

Nukentėjusysis R. B. parodė, kad jis 2013 m. rugpjūčio 8 d. dirbo UAB (duomenys neskelbtini) kartu su S. P. ir V. N.. Tą dieną apie 11.00 val. buvo pietūs, bet jis nebuvo įsidėjęs maisto, todėl nuėjo pavaikščioti aplink apleistą pastatą (duomenys neskelbtini) šalia jo darbovietės. Buvo darbiniais rūbais, nepamena, ar su pirštinėmis. Prisitraukęs rankomis, įlipo pro išdaužtą pirmo aukšto langą į pastatą ir ten pavaikščiojo. Jau norėjo išeiti, bet, būdamas antrame ar trečiame aukšte, lauke pamatė besikalbant du asmenis. Vienas buvo geltonos spalvos apranga, vėliau sužinojo, kad tai E. Š., kitas – raudonais marškinėliais – R. Š., jie turėjo geltonas lazdas, kaip vėliau paaiškėjo, metalines. Išsigandęs pasislėpė po stalu, pabuvo gal 15 min. Kai jau negirdėjo triukšmo, per antro aukšto langą iššoko iš pastato ant žolės, suklupo, bet nepargriuvo, atsistojo ir bėgo parduotuvės „Moki-Veži“ kryptimi, palei pastato kampą. Vaikinukas geltonos spalvos apranga stovėjo arčiausiai jo, gal 100-200 m atstumu palei pastato kampą iš vidinio kiemelio, jį vijosi ir rėkė stoti, nes užmuš, papjaus, stabdė jį ties pastato kampu. R. B. pro pastato kampą bėgo nuo jo link „Moki-Veži“ parduotuvės ir priekyje pamatė atbėgantį R. Š. iš dešinės pusės, bandė nuo jo bėgti pro šalį, bet šis vis tiek lazda sudavė vieną smūgį R. B. į krūtinę ties petimi. R. B. toliau bėgo link savo darbovietės, nesustojo. Matė, kad jį bandė vytis R. Š., bet nepasivijo, dar vijosi vaikinas su geltona apranga su lazdomis, bet R. B. toliau bėgo neatsisukdamas. Neturėjo fizinio kontakto su E. Š.. Kai pabėgo iš pastato, matė jo bendradarbiai, šie buvo gal 100 m atstumu nuo to pastato, iš kurio jis išbėgo. Įbėgo į darbovietės patalpas, nusimetė darbinę aprangą ir išbėgo per kitą pusę. Ėjo link buto. Gavo skambutį iš nežinomo numerio, jam pasakė, kad grįžtų, nes prisidirbo, liepė jam ateiti gražiuoju. Jo paties telefono numeris (duomenys neskelbtini) . R. B. atsakė, kad ateis, jei jam nieko nedarys, jis žinojo, kad nieko nepadarė, ir grįžo. Matė, kad R. Š. stovi prie jo darbovietės durų. Vaikino su geltona apranga jau nebuvo. Toliau prie pat durų stovėjo jo bendradarbiai V. N. ir S. P.. Matė, kad įėjimo durys atplėštos nuo vyrių, jų nebuvo vietoje, o durys sunkios, paprastai jų neiškelsi. Priėjęs arčiau, pamatė, kad iš krūmų išėjo vyras violetiniais marškinėliais – A. V. ir geltona lazda trenkė R. B. į pilvą, paklausęs, ką šis pridirbo. R. Š. pradėjo kaltinti jį vagyste, skenerio ir pulto sugadinimu, sakė, kad R. B. turės atlyginti 100 000 Lt žalą, padarytą pastate, ir žalą, nes per jį vydamasis susižalojo R. Š. sūnus. A. V. stovėjo šone, jis turėjo tą geltoną lazdą ir pistoletą, kurį buvo prispaudęs po dešine pažastimi, matė tamsiai rudos spalvos ginklo rankeną. R. B. sakė, kad nieko nepadarė nei pastate, nei E. Š., tik įlindo į pastatą, pavaikščiojo, iššoko ir pabėgo, negali atlyginti žalos, nes neturi tiek pinigų. Bet R. Š. pasakė, kad jam neįdomu, siūlė atidirbti, sakė, kad veš jį į Vilnių parduoti gėjams. Tada R. Š. R. B. paėmė už kelnių iš už nugaros ir tempė į sidabrinio visureigio bagažinę. Neatsimena, ar bagažinė buvo tuo metu atidaryta. Visureigis stovėjo prie pat įvažiavimo. Tada S. P. jį užstojo, pasakė, kad kviestų policiją. R. Š. R. B. paleido, o kaltinamieji prišoko prie S. P., klausė, ko jis gina R. B.. Šis pasakė jiems nelįsti prie bendradarbių, tada A. V. sudavė R. B. smūgį lyg kaire alkūne per kaklą, o lazdą jis lazdą tuo metu buvo perdavęs R. Š.. Jie nusivedė R. B. atskirai ir pradėjo kamantinėti, ką jis ten veikė. R. Š. pasakė R. B. jiems duoti savo telefoną, tada tikrino jo telefone žinutes, skambučius, telefoną jie pasiliko, ir visą likusį laiką telefono R. B. neturėjo. R. Š. susisiekė su jo darbdaviu D. V., šis sakė, kad atvyks po poros valandų. Tada R. B., paėmę už nugaros, įsisodino į sidabrinės spalvos automobilį keleivio pusėje priekyje, ir ten laukė D. V.. Paskui tik R. Š. buvo mašinoje, o R. B. buvo iš mašinos išlaipintas, stovėjo prie medžio. Kai R. B. sodino į automobilį, jis matė, kaip A. V. per tvorą prie pat R. B. darbovietės išmetė dvi geltonas lazdas. Iš pradžių D. V. laukė aikštelėje prie „Moki-Veži“, po to prie pat įvažiavimo į (duomenys neskelbtini) nuo kelio pusės. Kol laukė, matė R. Š. sūnų, šis tamsiu automobiliu prie R. Š. mašinos privažiavo E. Š., vairavo jo draugas, sėdėjo ir kažkokia mergina. Jie padavė vandens ir išvažiavo. Sulaukę D. V., su juo ir R. Š. nuvyko į tą patį pastatą (duomenys neskelbtini) ten R. Š. parodė išlupinėtus laidus, skenerį, pultą, šios žalos padarymu kaltino R. B., sakė, kad šis turės ją atlyginti. D. V. pasakė, kad tai ne jo bėdos, kad R. B. pridirbo, tai jis ir atsakys. Atvykus D. V., apie policijos kvietimą nebuvo kalbama. Tuomet su D. V. ir R. Š. nukentėjusysis važiavo į namą (duomenys neskelbtini) , kur nuomojo butą, ten buvo jo dokumentai, nes D. V. jam liepė parašyti prašymą išeiti iš darbo. Nukentėjusįjį nuvežė R. Š. savo automobiliu, o D. V. važiavo kita mašina. R. B. sėdėjo priekyje, keleivio vietoje. Jam pasakė R. Š. sėsti į mašiną, ir jis pakluso. R. B. galėjo pasipriešinti, bet jam buvę būtų žymiai blogiau, nes kaltinamieji žinojo jo vardą, pavardę. Bute jam padavė popieriaus lapą prašymui surašyti. Pats savo noru iš darbo nebūtų išėjęs. Iki nurodymo rašyti prašymą atleisti iš darbo, darbdavys neturėjo jam pretenzijų dėl blogo darbo, apie atleidimą kalbos nebuvo. Neatsimena, ar A. V. buvo pas jį bute, tai tiksliau užfiksuota jo ankstesniuose parodymuose. R. Š. bute apžiūrėjo spinteles, ar R. B. neturi ko pavogto. D. V. R. B. pasakė eiti su R. Š., šiam padavė ir buto raktus. R. B. su R. Š. nuėjo į šio mašiną aikštelėje prie (duomenys neskelbtini) namo. Ten automobilyje R. Š. nuo galinės sėdynės pasiėmė portfelį ir lapus, davė vekselio blanką R. B. užpildyti ir parašyti už turto sugadinimą, reikalavo 100 000 Lt. R. B., rašydamas vekselius, klydo, nes buvo keičiamos sumos, iš pradžių R. Š. reikalavo 100 000 Lt, po to 60 000 Lt, paskui 40 000 Lt. R. B. suklydo vieną skaičių, rašydamas savo asmens kodą, nes jo mintinai nežinojo, o R. Š. laikė jo dokumentus. Dar suklydo E. Š. vardą, dar nulis gavosi panašus į šešetą. R. B. vis perrašinėjant, R. Š. pritrūko vekselio blankų, pasakė, kad R. B. jį „užkniso“, kad jie važiuoja į Vilnių. Nuvežė R. B. link miesto centro, sustojo prie „IKI“ parduotuvės, aikštelėje prie „Lietuvos draudimo“ pastato. Po to važiavo į kitą aikštelę už „Lietuvos draudimo“ pastato prie žvejybos prekių parduotuvės. R. Š. R. B. paliko užrakintą mašinoje priekyje, keleivio pusėje, ir nuėjo pasiimti kažkokių popierių. Tuo metu buvo šviesu, bet stovėjo tik automobiliai, žmonių nebuvo, toliau, „IKI“ parduotuvės automobilių aikštelėje vaikščiojo žmonės. Neatsimena, ar turėjo tuo metu telefoną. R. Š. grįžo, ir R. B. turėjo rašyti vekselius. Ten jam davė rašyti 10 000 Lt vekselį dėl E. Š. sužalojimo. R. B. suklydo ir R. Š. jam trenkė kelis smūgius į galvą. Jį išlaipino, jis turėjo rašyti pasiaiškinimą ant mašinos kapoto. Sakė rašyti dėl 100 000 Lt atlyginimo. Atėjo A. V., rankose laikė jau kitokį metalinį strypą. R. Š. stovėjo už nugaros, o A. V. stovėjo šalia ir žiūrėjo, kaip R. B. rašo, sakė, kad jei šis suklys, sulaužys jam kojas. R. B. sakė, kad jis neturi tiek pinigų. Tada jie sumažino kainą iki 60 000 Lt. Buvo du vekseliai, vienas už turto sugadinimą, kitame vekselyje pinigų gavėju buvo nurodytas E. Š.. R. B. dar nebuvo vekselių pasirašęs, bandė pabėgti, pačiupti savo piniginę, nes A. V. laikė dokumentą su pinigine ir žiūrėjo, ar R. B. gerai rašo. Piniginę R. Š. kartu su asmens dokumentu iš nukentėjusiojo paėmė dar aikštelėje A. J. gatvėje, kai reikėjo parašyti pirmą vekselį. Pabėgti nepavyko, R. Š., sučiupęs už drabužių, jį pargriovė ir laikė prispaudęs, o A. V. daužė metaline lazda nukentėjusiajam per kojas gal daugiau nei 10 kartų. Ši lazda buvo metro ilgio, pilkos spalvos, su varžtu ant galo, tvirtesnė, ilgesnė ir storesnė nei ankstesnės geltonos, ji ikiteisminio tyrimo metu nebuvo rasta. R. B. mušamas nešaukė pagalbos, nes būtų gavęs dar daugiau smūgių. Paskui jie pakėlė R. B. nuo žemės už žastų ir, laikydami jį už rankų, beveik nešdami, nes R. B. nelabai pastovėjo, įsivedė jį į žvejybos prekių parduotuvę, kur ant stalo padėjo du vekselius, vienas 60 000 Lt, kitas 10 000 Lt. Nugirdo, kaip A. V. kasininko paklausė, ar šis turi ledo kirtiklių, tą suprato kaip bauginimą, nes vasarą toks daiktas nereikalingas. R. B. dar turėjo surašyti vieną pasiaiškinimą, jame prisipažinti, kad jis sugadino pultą, skenerį, pavogė varį, sužalojo R. Š. sūnų, dar kažką. Šį tekstą diktavo R. Š.. R. B. jau negalėjo pabėgti, nes buvo sužalotos kojos, jis vos pastovėjo, todėl teko pasirašyti visus tris lapus. Visa tai matė parduotuvės kasininkas, jis stovėjo prie kasos. Kasininkas buvo išėjęs ir į lauką, kai R. B. buvo pargriautas ir daužomas, tuo metu rūkė, stovėjo nuo jų apie 10 m atstumu, juos matė, bet nieko nesakė. Tik tada, kai jau buvo parduotuvėje, R. Š. ar A. V. jį paklausė, ar jis ką nors matė. Kasininkas pasakė, kad nieko nematė, nieko negirdėjo. Pasirašyti buvo du vekseliai. Kiti buvo užpildyti, bet nepasirašyti. Tuos nepasirašytus užpildė mašinoje, tai vienoje, tai kitoje aikštelėse. Dar prie darbovietės R. Š. klausė, gal kviesti policiją dėl R. B. įsibrovimo į pastatą, bet tada R. B. galvojo, kad viskas bus gražiuoju, nes vis tik jis buvo įlindęs į tą pastatą, todėl parašė nekviesti. Lyg ir D. V. nenorėjo policijos. Bet kai R. B. buvo suduoti smūgiai į galvą vidinėje „Lietuvos draudimo“ aikštelėje, jis pasakė, kad nesirašys, tegu kviečia policiją. Tada kaltinamieji pasakė, kad jau po laiko, ir policijos nekvietė. Kai pasirašė popierius, jį R. Š. parvežė namo (duomenys neskelbtini) ir paleido, atidavė jam telefoną, piniginę, raktus, kad iš buto susirinktų savo daiktus. Namie persirengė, pajungė krauti telefoną, pradėjo ieškoti piniginės. Paskambino R. Š., pasakė, kad paliko pas jį piniginę, klausė, ar šis negali grąžinti. R. Š. pasakė, kad dabar yra užsiėmęs, atveš ją tik rytoj. R. B. perspėjo, kad kreipsis į policiją, tas pasakė, kad nesikreiptų, grąžins. R. B. paskambino S. P., pasakė, kad jį sudaužė, kad liko automobilyje piniginė, sakė, kad nežino, ką daryti, ar kreiptis į policiją. S. P. pasakė kreiptis į policiją, bet palaukti jo, ir su žmona gal už 20-30 minučių atvažiavo. Pamatė, kad R. B. sužalotas, ir patarė kreiptis į policiją. Tada jie S. P. automobiliu nuvyko į policijos komisariatą. Budinčioje dalyje R. B. pasakė, kad buvo sumuštas ir palikta piniginė. Jį nusiuntė į kabinetą pas pareigūnę. Budėtojas S. P. budėtojas neįleido, ir šis nuvažiavo namo. Iš pradžių tyrėja buvo viena, po kiek laiko atvyko dar viena tyrėja, užrašė R. B. parodymus. R. B. buvo su šortais, tyrėja matė, kad jo kojos buvo raudonos nuo smūgių, buvo prakirsta lūpa. Skambino tuo numeriu, kuriuo R. Š. jam buvo skambinęs, kai prašė jį grįžti. Atsiliepė R. Š.. R. B. jam pasakė, kad jis jau policijoje. R. Š. pasakė, kad jis jau netoli, piniginę atiduos. Tuo metu kabinete buvo viena tyrėja, kita atėjo, vėl išėjo, paskui ši tyrėja grįžo jau su R. Š., G. S. ir A. V.. Visi jie atėjo į kabinetą, matė, kad B. rašo pasiaiškinimą, kažkuris iš jų net ir skaitė. G. S. sakė, kad jis prisidirbo ir dar skundus rašo, kaltino jį vagyste. Šie asmenys kalbėjo piktai, kaltino R. B., kad jis viską sugadino. Ta antroji tyrėja jam sakė, kad jis prisidirbo ir dar kažko nori. Piniginę R. Š. jam atidavė pas tyrėją kabinete. Pokalbis su visais atėjusiais žmonėmis truko gal 10-15 minučių, vyko kivirčas, nepamena, juos išvedė ar jie patys išėjo. R. B. liko vienas su tyrėja, baigė rašyti pasiaiškinimą. Policijoje pats savo ranka rašė vieną protokolą-pareiškimą, kitą rašė tyrėja. Ji ruošėsi namo, todėl R. B. rašė paskubomis. Tyrėja sakė pasakoti nuo pradžių. Gali būti, kad rašydamas pareiškimą, dėl streso rašė ir apie žalvario, vario vagystę, nes galėjo susipainioti dėl R. Š. reikalauto rašyti paaiškinimo, kad jis ėjo į pastatą vogti metalų. Iš tiesų nenorėjo vogti žalvario. Kai jį išleido, paskambino S. P., šis atvažiavo pasiimti, nuvežė į ligoninę, kur R. B. peršvietė kojas, užfiksavo, kad padarytas kojų sužalojimas. Iš ligoninės važiavo namo, kur susirinko daiktus ir nakvojo pas S. P., nes bijojo, kad kaltinamieji grįš, šie žinojo, kur R. B. gyvena. Gal keturias dienas šlubavo, paskui po truputį pradėjo gerėti, tik matėsi mėlynės ir patinimai. R. B. per apklausą pas tyrėją R. J. pasakė, kad tos geltonos lazdos buvo išmestos ir maždaug kur, tada R. J. tą pačią dieną su tyrėjais nuvažiavo ir lazdas rado. Matė, kaip padarytas poėmis ir paimtos lazdos. Policijos pareigūnai, B. apklausdami, jam poveikio nedarė. Ikiteisminio tyrimo metu pradžioje parodymus davė be advokato, vėliau sužinojo, kad R. Š. yra buvęs policininkas, todėl bijojo duoti parodymus be advokato, kad jam nebūtų ko nors blogiau. Jam dėl vagystės buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, bet nutrauktas, jam nereikėjo atlyginti kokią nors žalą dėl pastato (duomenys neskelbtini) . Tvirtina savo anksčiau teisme duotus parodymus, jie teisingi, viską tada atsiminė geriau.

Liudytojas S. P. parodė, kad jis, R. B. ir V. N. įvykio dieną dirbo bendrovėje (duomenys neskelbtini) . Atėjus pietų metui, R. B. pasakė, kad eina pietauti, ir išėjo. R. B. buvo su darbiniais drabužiais – lyg su sportinėmis kelnėmis ir megztiniu, jis specialios aprangos neturėjo, nes dirbo su pakrovėju. Liudytojas su V. N. papietavę ėjo į parduotuvę „Moki-Veži“ nusipirkti gerti. Eidami matė, kad netoli parduotuvės dešinėje pusėje esančiam pastatui iš galų stovi ir dairosi žmonės: du jaunuoliai iš vienos pusės pastato, vienas vyras - iš kitos pusės. Liudytojui su V. N. grįžtant iš parduotuvės, tie žmonės dar ten buvo. Eidami išgirdo rėkiant stoti, nes užmuš, papjaus. Atsisukęs matė, kad suklupdamas keliu pro šone buvusius krūmus į juos bėgo R. B., jį vijosi du jaunuoliai. S. P. ir V. N. pasitraukė į šoną. Jaunuoliai prabėgdami jų paklausė, kodėl jie nelaikė R. B.. Jiems prabėgus, vienam kažkas atsitiko kojai, jis buvo su šliurėmis, sušlubavo ir sustojęs pasakė kitam vytis toliau. Tarp R. B. ir tų jaunuolių fizinio kontakto nematė. Privažiavo šviesios spalvos visureigis, vairavo R. Š., susižalojęs jaunuolis pats įlipo į automobilį ir nuvažiavo į tą pusę, kur nubėgo R. B.. Šis bėgo į darbovietę. S. P. manė, kad bus problemų, todėl su V. N. į darbovietę nuėjo iš kitos pusės, ir dirbo toliau. R. B. jau buvo spėjęs atbėgti, persirengti ir vėl išbėgti. Pamatę, kad iš kitos pusės atsirado šviesa, nuvažiavo ten su pakrovėju. Į patalpas įėjo R. Š. ir A. V., jie buvo pikti, kalbėjo pakeltu tonu, pradėjo klausinėti, kur trečias. S. P. pasakė, kad nežino, paklausė, kaip jie įėjo. Tie pasakė, kad durys buvo atidarytos. Nuėję pamatė, kad darbovietės durys iš tos pusės, kur nubėgo R. B., išlaužtos, prie jų mėtėsi trosas, buvo išlaužtas viršutinis kairės pusės vyris. Iš išorės darbovietės durys rakinamos, o iš vidaus užsitraukia skląstis. Kai jie išėjo į parduotuvę, spyna nebuvo užrakinta, durys tik uždarytos. R. B., prabėgęs pro juos, pateko į darbovietę pro tas pačias duris. Kaltinamieji tikrai išlaužė duris, nes prieš jiems pasirodant, S. P. matė, kad durys buvo uždarytos ir užsklęstos iš vidaus. Paskambino direktoriui D. V. ir pasakė situaciją. Po to kaltinamieji paprašė duoti jiems kalbėti, jie kalbėjo su direktoriumi, paskui direktorius S. P. pasakė, kad jis atvažiuoja. Kažkuris iš kaltinamųjų pasakė, kad S. P. paskambintų tam trečiam, bet šis atsisakė, davė R. B. telefono numerį. Kaltinamieji patys skambino R. B., pasakė jam ateiti, kad jis nieko nepadarė, už langą atlygins, ir viskas. Po kiek laiko R. B. atėjo, kaltinamieji su juo stovėjo prie mašinos. S. P. stovėjo nuo jų 6-7 m atstumu. Kaltinamieji prieidavo tai prie R. B., tai prie S. P. ir V. N.. Jie sakė, kad R. B. išdaužė langą, sulaužė kažkokį aparatą. Matė, kad A. V. po kaire ranka, prispaudęs po pažastimi turėjo juodą rudais kraštais pistoletą, laikė jį ne dėkle, matėsi tik rankena. Kaltinamieji turėjo geltoną vamzdį ar pagalį, prie darbovietės nuo jo galo buvo nusukę kažkokį daiktą. Nematė, kur jie paskui tą vamzdį padėjo. Pas A. V. rankoje matė tą lazdą. Jie prie kelio su R. B. kalbėjo, po to jį vedėsi ir A. V. ranka jį iš nugaros stūmė į atidarytą visureigio bagažinę. S. P. priėjęs paklausė, ką jie daro. Tie pasakė, kad kur jį tokį dės, nors R. B. buvo apsirengęs švariai, jis buvo persirengęs lyg džinsinėmis kelnėmis. R. B. spyriojosi, nenorėjo sėsti į bagažinę. Kaltinamieji liovėsi jį stumti į bagažinę po S. P. žodžių. Jie visi stovėjo ir kalbėjosi, o R. B. vaikščiojo toliau, prie mašinos. Tie vyrai sakė, kad vaikas koją susižalojo. S. P. pasakė, kad nereikėjo vytis, tada kaltinamieji pripuolė prie jo, A. V. trenkė į veidą, o R. Š. trenkė į pilvą. A. V. pistoletą dar prieš tą smūgį nunešė ir padėjo į mašiną. Po to jie priėjo prie V. N., paklausė, kur gyvena, pasakė, kad suras, jei reikės. Kaltinamieji pasakė, jei reikės, tai tuoj ir S. P. su V. N. bus apkaltinti. Viskas vyko pakeltu tonu ir piktai. S. P. buvo baisu, jis išsigando. Į policiją pats nesikreipė, nes jam buvo trenkta nestipriai. Sakė kaltinamiesiems kviesti policiją, bet šie pasakė, kad patys išsiaiškins. R. B. nesiūlė kviesti policijos, pats irgi nekvietė, nes išsigando. Pokalbio prie darbovietės metu R. B. atžvilgiu nebuvo fizinio smurto. Po to R. B. išsivežė su baltu ar sidabriniu visureigiu. Kitas kaltinamųjų automobilis buvo tamsus. S. P. ir V. N. nuėjo dirbti, o 17.00 val. ėjo namo ir matė, kad netoli (duomenys neskelbtini) stovėjo direktorius, kaltinamieji ir R. B., visi kalbėjosi. Jam vakare R. B. parašė žinutę, kad liko be darbo, be pinigų, pasirašė ant vekselių ir yra primuštas. S. P. su žmona nuvažiavo pas jį. R. B. vos paėjo, sakė, kad kojas skauda, kad atidaužė, per kojas vamzdžiu trankė, kad nepabėgtų, į šoną ar kur gavo, kad jį visur vežiojosi, privertė pasirašyti ant kažkokių įsiskolinimo popierių, negrąžina dokumentų. Mėlynių R. B. ant veido nesimatė, bet jo ir neapžiūrinėjo. S. P. jam pasakė važiuoti į policiją ir kartu su žmona nuvežė. R. B. nusivedė apklausti, o jie su žmona grįžo namo. Vėliau R. B. paskambino, jie paėmė jį iš policijos ir nuvežė į ligoninę, paskui į jo nuomojamą butą. R. B. pasakė, kad jam direktorius liepė išsikraustyti, kad jis ir taip bijo bute būti. Tada surinko daiktus ir parsivežė R. B. nakvoti į savo namus, nes šis bijojo, kad neatvažiuotų kaltinamieji. Po įvykio R. B. nedirbo bendrovėje, nes jį atleido. Iki tol nebuvo ketinama jį atleisti, R. B. nebuvo sulaukęs pretenzijų. S. P. buvo apklaustas vėliau policijoje, duodant parodymus, jam niekas spaudimo nedarė, tada viską atsiminė geriau. Po įvykio buvo darbovietėje patyręs galvos traumą, buvo atminties sutrikimų, bet gėrė vaistus, jau atsimena viską. Iš nuotraukų policijoje atpažino A. V..

Liudytojas V. N. parodė, kad su S. P., R. B. dirbo (duomenys neskelbtini) . Įvykio dieną papietavęs su S. P. ėjo į parduotuvę „Moki-Veži“, kur pirko gerti, gal alaus ir cigarečių. Grįždami matė, kad du žmonės nuo buvusio medvilnės kombinato pradžios vijosi R. B., rėkė, kad užmuš, kažką panašiai. Abu tie žmonės turėjo lazdas, greitai bėgo, vienas buvo su šlepetėmis, jam nelabai sekėsi. R. B. pro V. N. ir S. P. prabėgo, vieni kitiems nieko nesakė. Nežino, ar vaikinai pavijo R. B.. Nepastebėjo, kad kažkuriam iš bėgančių jaunuolių kas nors būtų atsitikę su koja. Nepamena, ar R. Š. bėgte vijosi R. B.. Po to dar mašinos nuvažiavo. Iš viso keturi asmenys buvo. Vijosi jaunesni. Liudytojas su S. P. kitu keliu nuėjo į darbo vietą ir dirbo. Išėjęs parūkyti, pamatė šviesą, o duris jie visad uždaro su sklende, iš vidaus visada užsirakindavo. Tada su S. P. nuvažiavo pasižiūrėti, pamatė, kad durys išlaužtos, išlaužti vyriai, pamatė kaltinamuosius, jie klausė, kur tas, kuris bėgo. Liudytojas su S. P. atsakė, kad nežino, paskui S. P. jiems davė R. B. telefono numerį. Tie jam paskambino, pasakė, kad ateitų, kad susitars gražiuoju. Atėjusį R. B. kaltinamieji apstumdė, kalbėjo su juo pakeltu tonu. S. P. pasakė, kam tas smurtas, galima policiją iškviesti. Jie nieko neatsakė. Tada vienas priėjo prie V. N., kitas prie S. P., paklausė, ar liudytojas gyvena Alytuje, kai šis atsakė, kad taip, tada A. V. jam pasakė, kad jei kas ko – jį ras. Tą suprato kaip grasinimą. Matė, kaip R. Š., o gal A. V. sudavė smūgį S. P. per veidą. Smūgį tikrai matė. R. Š. V. N. atžvilgiu nevartojo smurto. R. B. įsigrūdo į mašiną ir išvažiavo. Iš viso buvo du automobiliai. Nepanašu buvo, kad R. B. savo noru ėjo sėsti į automobilį, nes jį stumdė. Nepastebėjo, ar R. B. buvo patalpintas į bagažinę. Nematė, kad būtų momentas, kad R. B. butų atsitraukęs nuo kaltinamųjų bent per dešimt metrų. Įvykio metu visi stovėjo truputį padrikai, nelabai toli vienas nuo kito - 5-6 m atstumu. Visko įvykyje nepastebėjo, dairėsi į šalis. Atrodo, kad tik vienas žmogus sudavė smūgius. Matė, kad A. V. dėtuvėje kairėje pusėje po pažastimi laikė pistoletą, matė jo rankeną. Jie paskambino savo vadovui, papasakojo. Po darbo ėjo namo, matė, kad stovėjo R. B., D. V., kalbėjosi su kaltinamaisiais. A. V. buvo jau be pistoleto. Nežino, ar R. B. turėjo galimybę pabėgti, ar jis norėjo pabėgti. Gal jei būtų norėjęs, būtų pabėgęs, bet mano, kad jį būtų pagavę. Nepastebėjo smūgių R. B. kojomis, rankomis ar lazdomis. Gal tada buvo gėręs alaus, bet nedaug. Policijoje atpažino R. Š.. Duodant parodymus, jam niekas spaudimo nedarė, davė teisingus parodymus, tada viską atsiminė geriau.

Liudytojas E. Š. parodė, kad jam paskambinęs tėvas R. Š. paprašė atvykti prie medvilnės kombinato pastato prie „Moki-Veži“ parduotuvės. E. Š. tuo metu su draugu Ž. A. buvo Miklusėnuose. Tuo metu jis avėjo kedais, vilkėjo marškinėliais ir kelnėmis ar šortais. Atvažiavo į nurodytą vietą, nepamena, kieno automobiliu. Automobilį jis pasistatė prie pastato. Tėtis buvo lauke prie pastato kampo, prie išdaužto lango, kuris buvo pastato priešingoje pusėje nei parduotuvė „Moki-Veži“, paprašė juos pabūti lauke, o jis eis į vidų, nes gal kažkas įsibrovęs. E. Š. su Ž. A. atsistojo skirtinguose pastato kampuose, kad vienas kitą matytų, E. Š. stovėjo netoli išdaužto lango, o draugas – nuo „Moki-Veži“ pusės, netoli gatvelės, tarp jų buvo gal 40 m atstumas. Tik atvažiavę ir jau vėliau laukdami girdėjo, kad kažkas daužosi, lyg mėtytų metalą, buvo didelis garsas. Po 10 minučių pamatė, kaip atsidarė antrojo aukšto langas, išlindo žmogus visiškai juodais specialiais rūbais, dėvėjo pirštines, dar kažką rankoje laikė, iššoko per langą, padarė kelis kūlversčius. E. Š. paėjo link jo kelis žingsnius ir riktelėjo, kad stotų. Žmogus iškart puolė jį, trenkė ranka jam į galvą, bet E. Š. išsisuko, pasitraukė atgal, todėl žmogus pataikė jam į krūtinę. E. Š. nuo smūgio nukrito, jam po ranka pasitaikė medžio šaka, jų ten visur buvo pridėta, todėl pasiėmė šaką, iškart atsistojo ir gynėsi – mosikavo kokius 8 kartus, pataikė tam žmogui per kojas, per šonus, o tas ėjo išvien ir bandė jį pulti. Nežino, kur žmogus padėjo tą rankoje laikytą daiktą. Tas žmogus pranėrė pro šaką, sučiupo E. Š. už krūtinės ir šonu permetė ir pats ant jo nukrito. Tik nukritęs, E. Š. pajuto stiprų skausmą kojoje, o tas žmogus atsistojo ir pabėgo link „Moki-Veži“ parduotuvės pro pat pastatą gal 20 m atstumu nuo Ž. A. ir toliau ilga gatvele. Pamatė stipriai kraujuojančią koją, buvo nukritęs ant stiklų. Matė, kad atbėga į pagalbą draugas, R. B. dar buvo susidūręs su Ž. A., jie buvo nukritę. E. Š. jautė labai stiprų skausmą, jam prie Achilo sausgyslės perpjovė koją palei sportinio batelio aulą. Pabandė stotis, bet realiai neatsistojo. R. B. nubėgo į kitą pusę nei yra „Moki-Veži“, o Ž. A. jį nusivijo. Nekreipė dėmesio, ar tuomet, kai jie gaudė R. B., buvo dar kokių nors žmonių. Įvykio metu niekas iš jų lazdų neturėjo. Gal minutės iš pastato pro tą išdaužtą langą išlipo A. V., paklausė, kas atsitiko. Liudytojas paaiškino, kad jį permetė, kad sužalojo koją, A. V. parodė, į kurią pusę nubėgo R. B. ir šį nusivijo draugas. A. V. irgi nubėgo į tą pusę. Dar po kelių sekundžių irgi per tą langą išlipo tėtis, paklausė, kas atsitiko, liudytojas papasakojo. Prie jų privažiavo žmogus su balta mašina „M“ ar „N“, paklausė, ar viskas gerai. Pamatė bėgantį kraują. Tėtis paprašė ar tas žmogus pats pasisiūlė nuvežti į ligoninę. Šio žmogaus nepažinojo, tik kartą iš jo pirko dalių automobiliui. Tas žmogus tėtės pažįstamas, tėtė su juo pasisveikino, jie pirkti dalių tada vyko su tėte. Tėtė su tuo žmogumi nunešė E. Š. į mašiną, ir tas žmogus jį nuvežė į ligoninę. Jo kojos veždamas nesutvarstė, bet patiesė mašinoje antklodę. Pro kur vežė, nepamena, pristatė į priėmimo skyrių, padėjo nueiti. Jį paliko, nes E. Š. paskambino mamai, kad ši atvažiuotų. Ligoninėje jam buvo šokas, todėl nežino, kokią traumos priežastį nurodė ir kodėl nenurodė, kad jį sužalojo kitas asmuo. Matė, kad neteisingai buvo užrašyta, jog trauma buitinė. Jo pasiimti atvyko Ž. A. E. Š. automobiliu „M“. Išėję iš ligoninės, buvo namuose, išgėrė vaistų, nuvyko su Ž. A. į miestą, užsuko į degalinę nusipirkti atsigerti, tada paskambino tėtis, prašė atvažiuoti į aikštelę prie „medvilnės“ dvylikaaukščio pastato. Jie nuvažiavę matė tėtę, sėdintį savo visureigyje, o už 15-20 m po medžiu sėdintį E. Š. sužalojusį asmenį. Šis buvo jau be tų juodų specialių viršutinių rūbų, be pirštinių, tik su specialiomis kelnėmis ir megztiniu, jis nebuvo sužalotas. A. V. nebuvo. Tėtė priėjęs paklausė, ar čia tas pats asmuo, kuris jį sužalojo, liudytojas patvirtino, kad tas, ir išvažiavo. Tą patį vakarą kreipėsi į policiją dėl sužalojimo, bet jam pasakė, kad nėra kam priimti pareiškimo. Jis paliko savo telefono numerį. Nesulaukęs skambučio, vėl kitą dieną nuvažiavo dar kartą ir parašė pareiškimą.

Liudytojas Ž. A. parodė, kad su E. Š. buvo naudotų detalių parduotuvėje Miklusėnuose, kai E. Š. paskambino tėtė, prašė pagalbos. Jiedu Ž. A. automobiliu „M. B.“ už 5-10 minučių nuvažiavo prie pastato, automobilį pasistatė prie „Moki-Veži“. Juos prie pastato pasitiko R. Š., pasakė, kad pastate yra pašalinis asmuo, paprašė pažiūrėti, o jei kas, šaukti. Jie su E. Š. atsistojo prie pastato kampų, kad vienas kitą matytų. Ž. A. stovėjo 2-3 m atstumu nuo pastato dešiniame kampe, o E. Š. - kairiame kampe, vienas kitą matė. R. Š. kažkur nuėjo. Nė vienas iš jų rankose nieko neturėjo. Liudytojas buvo su šortais, šlepetėmis, o E. Š. buvo su kedais ir lyg su džemperiu su kapišonu. Kai atvyko, jokio triukšmo negirdėjo. Po kokių 5 minučių išgirdo kažkokį grumtynių garsą. E. Š. visaip šaukė. Atsisuko ir pamatė, kad E. Š. ties kampu pradėjo grumtis su R. B.. Šis vilkėjo specialiais rūbais, lyg tamsiai žalsvais, su golfu, su darbiniais batais. Pamatė, kad trenkė lyg į krūtinę E. Š., šis pargriuvo, tada vos pašliaužė, pasičiupo kažkokią šaką ir atsistojęs pradėjo mosikuotis, nes į E. Š. ėjo B.. E. Š. šiam dar į kojas sudavė su ta šaka, daugiausia per šlaunis. E. Š. norėjo užsimoti, R. B. išvengė smūgio ir čiupo E. Š. už megztinio, metė į žemę. Neiškėlė, bet labai stipriai į žemę metė. E. Š. po to sėdėjo susiėmęs už kojos. Ž. A. išsigando, lyg norėjo pas juos eiti, gal porą žingsnių paėjo, bet daugiau nėjo. R. B. bėgo į Ž. A., jiedu susidūrė, abu nukrito, bet vienas kitam smūgių nesudavė. Ž. A. nukrito šlepetės, kol jis atsistojo ir pasitaisė, R. B. pradėjo bėgti pastato šonu. Ž. A. jį vijosi, bėgo tuo metu vienas. Du asmenys ėjo keliuku jiems priešpriešiais. Jis pasakė laikyti R. B., bet tie nesulaikė, jie tiesiog prasilenkė. R. B. užbėgo už pastato ir įėjo į kažkokias kito pastato duris. Ž. A. paklibino tas duris, bet jos neatsidarė, todėl stovėjo prie durų. Po kiek laiko pėsčiomis atėjo A. V., paskui ir R. Š., paklausė, kur tas žmogus. Jis pasakė, kad čia įbėgo. Tada jam pasakė, kad jis laisvas, patys liko prie durų. Jie jokių lazdų neturėjo. Ž. A. sėdo į automobilį, kurį buvo palikęs prie „Moki-Veži“, ir išvažiavo. E. Š. jam paskui paskambino ir paprašė jį pasiimti iš ligoninės, todėl nuvažiavo. E. Š. mama lyg buvo ligoninėje, nepamena. Tik po įvykio E. Š. pasakojo, kad jo tėvo draugas prie „Moki-Veži“ matė ir jį pavežė į ligoninę. Su E. Š. jie nuvyko prie degalinės, nusipirko atsigerti ir tada gal 17-18 val. nuvežė E. Š. namo ilsėtis. Nebuvo kalba apie tai, kad reikia į policiją važiuoti. Prieš tai dar paskambino R. Š., pasakė atvažiuoti iki medvilnės kombinato pastato. R. Š. ten sėdėjo automobilyje, o po medžiu už kokių 15 m ramiai sėdėjo R. B., jis neatrodė sumuštas. Daugiau žmonių nebuvo. R. Š. paklausė, kaip sveikata, apžiūrėjo koją, paskui paklausė, ar vijosi tą asmenį, kuris sėdi. Jie patvirtino ir išvažiavo.

Liudytojas E. K. parodė, kad jis nuvažiavo į baldų parduotuvę prie buvusio medvilnės kombinato, pardavėjai ar vedėjai atidavė kažkokius dokumentus. Išėjęs išgirdo didelį triukšmą, tarsi kas būtų iškritęs, ir riksmą „Stok, pagausim!“. Pamatė, kad iš trečio aukšto iššoko žmogus. Žmogui nukritus ant žemės, jį užstojo tvora ir medžiai. Priėjęs arčiau tvoros, pamatė, kad iššokusį asmenį gaudo kažkokie du vaikinai, jie bėgo prie iššokusio iš skirtingų pusių. Pirmiausia vienas vaikinas jį prisivijo, buvo kartą pagavęs, jie susigrūmė, ritosi visaip kūlversčiais. Tą vietą liudytojas gerai matė, nes iššokęs vyras spėjo kažkiek pabėgėti. Negali pasakyti, ar matė suduodant smūgius, tik jie ten griuvo, vienas per kitą susivartė, vaikinas laikė, o tas kitas asmuo bėgo, norėjo ištrūkti. Negali pasakyti, ar matė šio vaikino rankose pagalį. Vaikinas mosikavosi rankomis labai stipriai, gali būti, kad sudavė kokius nors smūgius. Jie grūmėsi kokias tris minutes, per tą laiką niekas prie jų nepribėgo. Paskui tas iššokęs asmuo ištrūko ir bėgo toliau, o prie kito kampo jo laukė kitas vaikinas. Iš karto šito antrojo vaikino nematė, nežino, ar jis atbėgo, ar atėjo. Jiedu ten susigrūmė, paskui vėl tas ištrūko ir nubėgo, o vaikinas jį nusivijo. Tas pirmas vaikinas taip ir liko gulėti prie pastato kampo. Kai grūmėsi pirmasis su tuo, kuris iššoko, antrojo vaikino dar nebuvo. Kai tas ištrūko ir buvo nubėgęs kokius 30-40 m, tik tada atsirado tas antras vaikinas. Daugiau bėgančių iš paskos nebuvo, buvo tuščia, niekas nėjo pro šalį. Antras vaikinas tikrai turėjo lazdą, su ja ir nusivijo, gal ir uždavė. Dar kokio žmogaus vejantis nematė, buvo tik šie du jaunuoliai. Liudytojas sėdo į automobilį, norėjo pro ten pravažiuoti ir pažiūrėti. Tikrai praėjo apie 10 min. nuo tada, kai vaikinas nukrito, o liudytojas įsėdo į savo automobilį. Liudytojas rudos spalvos automobiliu „Mazda“ keliu privažiavo, nes jam ten buvo pakeliui iš parduotuvės, sustojo prie kelio, kuris yra apie 30 m nuo tos vietos, kur vyko grumtynės. Jam važiuojant, iš to pastato išėjo kaip policijos pareigūnas pažįstamas R. Š., jis jokio įrankio neturėjo. E. K. priėjo prie jo, R. Š. atėjo prie liudytojo, prie mašinos, atėjo ir vaikinas. R. Š. pasakė, kad tai jo sūnus, kad E. K. pavežtų jį į ligoninę. Kai liudytojas privažiavo, R. Š. jau paėmęs vaikiną vedė. Liudytojas išlipo, nes vaikinui iš kojos ties kulkšnimi labai kraujavo, paėmė iš bagažinės patiesalą, patiesė, kad mašinoje neprikruvintų, neaptvarstė. Nuvežė vaikiną į ligoninės priėmimą, sulaukė ten, kol atvyko vaikino motina, ši atvažiavo gal už dviejų minučių. Vaikinas sakė, kad grūmėsi, gaudė vagis. Nesakė, kokiu būdu susižalojo. Jis vienas be pagalbos nebūtų galėjęs paeiti, nebent ant vienos kojos šokinėti, jį ir ligoninėje reikėjo vesti. Šis vaikinas mūvėjo sportinėmis kelnėmis, avėjo lyg šlepetėmis. Daugiau žmonių prie pat pastato nematė, veždamas vaikiną, važiavo į priešingą pusę nei parduotuvė „Moki-Veži“, bet nematė pakeliui einančių darbininkų darbiniais drabužiais nei A. V.. Vėliau policijoje vieną kartą davė parodymus. Policijos pareigūnai atvažiavo pas E. K. į namus, jis jokio šaukimo į apklausą negavo. Į policijos komisariatą apklausti jį vežė beveik surakintą, mašinoj gąsdino, sakė, kad jis „per kitą pusę kepenim išeis“. Buvo du policijos pareigūnai, vienas buvo įėjęs ir kalbėjo tokiomis frazėmis. Per apklausą pareigūnai nenurodė, ką sakyti, kodėl jie liudytoją gąsdino, nežino. Dėl to niekur nesikreipė. Apklausė jį moteris, o kiti pareigūnai rodė kompiuteryje vaizdą, tikslindavosi. Tyrėja užfiksavo tokius parodymus, kokius jis davė. Apklausos metu būdavo, kad kažkas ateina ir išeina. Nežino, kodėl jis buvo šaukiamas liudyti. Bijojo pareigūnų. Jautė jų priešiškumą, šie klausinėjo, iš kur jis čia, kas jis per vienas, smurto prieš jį nenaudojo. Su E. Š. nebuvo pažįstamas, bet turi individualią įmonę taksi, gal yra jį kada pavežęs, tikrai nėra anksčiau bendravę. Automobilių nepardavinėdavo.

Liudytojas D. V. parodė, kad yra (duomenys neskelbtini) direktorius. Tuo metu Alytaus patalpose dirbo trys darbuotojai: R. B., S. P. ir trečias. S. P. ar A. V. apie 12-13 val. jam paskambino, sakė, kad jie pagavo R. B., nes tas ėjo į kažkokias patalpas, kažkokį langą išdaužė. Pasakė, kad atvažiuos, kai tik galės, galvojo sumokėti už tą išdaužtą langą. Privažiavus gal 15-16 val. prie administracinio buvusios bendrovės (duomenys neskelbtini) pastato, R. Š. ir R. B. sėdėjo ant bordiūro, gal vienas ir stovėjo. R. B. buvo išsigandęs. A. V. nebuvo. Kai atvažiavo, jo patalpų durys buvo tvarkingos. Negali atsakyti, ar jam darbuotojai pasakojo, kad buvo sugadintos patalpų durys. Iš kalbos išėjo, kad reikia R. B. vežti į policiją. A. V. ar pats D. V. gal siūlė kviesti policiją. R. B. labai prašė, kad nekviestų. Policijos niekas nekvietė. Paskui atvažiavo A. V., ir jie visi nuvyko pasižiūrėti. Važiavo link pastato, į kurį įsibrauta, kelias ten duobėtas. Buvo tik pirmame pastato aukšte, vaizdas buvo kaip po karo, kabeliai išlukštenti, tai buvo ne per vieną kartą ir ne vieno padaryta. Stovėjo elektros spintos, didelis kopijavimo aparatas. Kai vaikščiojo patalpose, pats R. B. sakė, kad buvo įlindęs į patalpas. Jis nepasakojo, ką jis ten darė, ką išardė, ką pavogė. Nematė, kad R. Š. ar A. V. turėtų rankose kokių nors ginklų, lazdų, kad R. B. atžvilgiu būtų naudojamas smurtas. Nematė ant R. B. sužalojimų, jis niekuo nesiskundė, buvo pasimetęs, pasakojo, kad įlindo pasižiūrėti metalų, kabelių ar daugiau ko, kad kažkas atvažiavo, jis šoko per langą, bėgo, jį vijosi. R. Š. lyg sakė, kad jo brolis ar koks giminaitis R. B. vijosi, kažkas šoko, kažkur bėgo, koją susižalojo, kažkas į ligoninę išvežtas. R. B. sakė atidirbsiąs, sutvarkysiąs. R. B. turėjo telefoną, galėjo išsikviesti pagalbą, jei jam būtų pavojus, jei grasintų. Jis už trijų metrų buvo, galėjo ir pabėgti, jei norėjo. R. B. nebuvo konkrečiai grasinama. Atskirais automobiliais nuvažiavo į D. V. nuomojamą R. B. butą pažiūrėti, ar liudytojo televizorius vietoje ir ar kabelių nepritempta. Bute jokių kabelių nebuvo. Neužsivedė liudytojo automobilis, tai A. V. nuvažiavęs nupirko pultelio bateriją, todėl jis į butą nuvyko vėliau. Nepamena, kas vežė R. B., šis kartu su R. Š. galėjo nuvykti į butą. R. Š. buvo užėjęs į butą, o A. V. kažkur išvažiavo. R. B. bute pats parašė prašymą išeiti iš darbo, nes jis jau kelis mėnesius norėjo išvažiuoti į užsienį. Pas liudytoją jis dirbo jau pusmetį. Nebuvo kalbos apie kokius nors R. B. dokumentus. Buvo kalba, kad R. B. turi atlyginti, kad staklės labai brangiai kainuoja. R. V. jam pasakė, kad vagies nelaikys, liepė raktus perduoti kitiems darbuotojams, ir išvažiavo. R. B., atrodo, išėjo su R. Š. į lauką.

Liudytojas A. S. parodė, kad 2013 m. dirbo pardavėju žūklės reikmenų parduotuvėje (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) , šalia „IKI“ parduotuvės, nuo 6 val. iki 18 val. Dienos metu atėjo abu kaltinamieji ir dar vienas vyras, A. V. paprašė balto popieriaus lapo, kažką parduotuvėje pasirašė ir išėjo, popierių išsinešė. Užtruko parduotuvėje apie 15 min. Rašė tas kitas asmuo, kaltinamieji tuo metu stovėjo prie jo, tarp jų vyko kažkoks pokalbis. Neatsimena, ar buvo kalbama, ką tam asmeniui rašyti. Nepastebėjo, kad jam būtų kažkas diktuojama. Jokių pretenzijų ir nusiskundimų tas trečiasis asmuo neišsakė, nepastebėjo kad jis būtų sumuštas, kruvinas ar šlubuotų. Nepastebėjo jokių daiktų, įrankių jų rankose. Kaltinamieji buvo jam iš matymo pažįstami, juos matydavo netoli savo darbovietės, prie greitojo maisto užkandinės. Nematė, kad kaltinamieji rankose turėtų kokius nors ginklus. Buvo girdėjęs iš anksčiau buvusių viršininkų, kad parduotuvės savininkas patalpas nuomojosi iš A. V.. Gal šis yra (duomenys neskelbtini) direktorius. Tą dieną lauke rūkydamas kaltinamųjų ar to trečiojo asmens nematė. Neatsimena, ar užėjus šiems asmenims, buvo kokia kalba apie ledo kirtiklius. Vienas policijos pareigūnas buvo atėjęs į parduotuvės patalpas, liudytojas jam papasakojo apie įvykį. Pareigūnas jam davė šaukimą, šis pagal tą šaukimą nuvyko į policiją, papasakojo tas pačias aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas tris kartus, jį kvietė į komisariatą, klausinėjo tyrėja, kabinete buvo dar du ar trys vyrai, jam darė spaudimą, puolė, kad esąs bendrininkas, grasino užtampyti apklausom, kad jis neturės ramybės. Kažkuris iš vyrų paėmė telefoną, kol buvo kabinete, gal 10-15 min., pasižiūrėjo kažką telefone, atidavė, kai baigė apklausą. Nebuvo forminamas joks dokumentas apie telefono paėmimą. Antrą kartą kviečiamas ėjo su advokatu, tada spaudimo nedarė. Policijoje teisingai užrašė parodymus. Juose nurodytos aplinkybės dėl to, kad jis buvo išėjęs parūkyti ir matė A. V., R. Š. ir trečią asmenį praeinantį, yra teisingos. Jie visi atėjo nuo (duomenys neskelbtini) atvės. Pačioje pirmoje apklausoje jo buvo klausiama, ar jie liudytojo draugai, ar jis su jais bendrauja. Atsakė, kad asmenų nepažįsta, nes jų asmeniškai ir nepažįsta, nes taip suprato klausimą. Nežino, iš kur frazė apklausoje: “Vyrai, aš nieko nemačiau ir nieko negirdėjau“. Jam kokių nors kitų asmenų apklausų protokolų skaityti nedavė. Liudytojo telefono numeris yra (duomenys neskelbtini) . Nebendravo su A. V. telefonu, neturėjo jo telefono numerio. Pats neskambino A. V., šis neskambino jam. Galbūt kažkas galėjo paskambinti A. V. iš jo telefono, gal jo buvęs viršininkas M. L. galėjo paskambinti. Galėjo būti, kad jis paprašė leisti paskambinti. Liudytojas nebuvo įsivedęs A. V. telefono numerio.

Ikiteisminio tyrimo metu A. S. 2013 m. rugpjūčio 20 d. apklausoje teigė, kad jis nepažįsta asmenų, kurie 2013 m. rugpjūčio 8 d. buvo užėję į parduotuvę, kur jis dirbo, ir paprašė balto popieriaus lapo, kažką pasirašinėjo (2 t., b. l. 108-109). Apklausiamas 2013 m. rugpjūčio 23 d. jis teigė, kad iš matymo pažinojo į parduotuvę užėjusį Alvydą, iš kurio jų parduotuvė nuomoja patalpas, ir taip pat iš matymo žinojo vyriškį, kurį vadina Š., parodė, kad parduotuvė dirba nuo 6 val. iki 18 val., teigė, kad 15-20 min. prieš vyriškiams su R. B. užeinant į parduotuvę, jis rūkė lauke ir matė nuo (duomenys neskelbtini) . link pirmos vidurinės mokyklos praeinant Alvydą, Š. ir trečią vyriškį, bet nežino, kur jie nuėjo, nes pats grįžo į parduotuvę. Po kiek laiko jie visi trys užėjo į parduotuvę, Alvydas paprašė popieriaus lapo. Nematė vyriškio lauke mušant ar nugriuvus ant žemės, ar šaukiantis pagalbos (2 t., b. l. 110-111). Apklausiamas 2014 m. balandžio 7 d., A. S. nurodė, kad apie metus laiko naudojasi telefono Nr. (duomenys neskelbtini) , nežino, kam priklauso telefono Nr. (duomenys neskelbtini) , šio numerio neturi išsaugojęs savo telefono atmintyje, nežino, kokiu reikalu galėjo bendrauti su šiuo abonentu 2013 m. rugpjūčio 1 ir 5 d., A., iš kurio jų parduotuvė nuomoja patalpas, telefono numerio nežino ir neprisimena, kad jiems būtų tekę bendrauti telefonu (2 t., 116-117).

Liudytoja G. S. parodė, kad jai vieną dieną apie 16.00 val. paskambino R. Š., pasakė, sakė, kad apvogtas pastatas, policija prašo pastato dokumentų, neminėjo, kas pavogta. Ji suprato, kad R. Š. kreipėsi į policiją dėl vagystės. Ji pati dėl vagystės nesikreipė, nes turtas pastato viduje buvo kaltinamųjų. Pastatas, langai, įrenginiai, radiatoriai – viskas priklausė liudytojai, bet jos turtui nebuvo padaryta žala. Pastate jokios apsaugos sistemos nebuvo. Ji į policiją nuvežė visą pastato bylą. Panaudos sutartis nebuvo patvirtinta notariškai, neįregistruota Registrų centre. Atvykusi į policiją, E. Š. nematė. Jai atvykus į komisariatą, neprisistatė joks pareigūnas, nebuvo aišku, kam paduoti dokumentus, jos niekas iš priimamojo nepalydėjo iki kabineto. Ją komisariato antrame ar trečiame aukšte pasitiko R. Š.. Į kabinetą, kur sėdėjo R. B., ji atėjo viena. Liudytoja paklausė, ar čia tas vagis, pasakė, kad jis už tokius darbus gaus nuo jos per užpakalį, jam priekaištavo dėl įsilaužimo, vagystės. Jis kažkaip įdomiai reagavo, jo akys buvo tokios gal išsigandusio, gal nusistačiusio agresyviai kalbėti. Vaikinukas kažką labai daug rašė. Atrodo, kad R. Š. buvo įėjęs ir A. V. buvo. Piniginę kažkuris atidavė. Iš pareigūnų buvo viena moteris. Kabinete nebuvo triukšmo. Liudytoja policijoje nebuvo labai rami, nes apvogtas pastatas, bet ji nerėkė, tik auklėjo vaikiną. Jos balsas būna visada griežtas. Nebuvo atėjęs joks pareigūnas iš budinčios dalies raminti triukšmo. Liudytojai liepė rašyti pareiškimą, kad apvogtas jos pastatas. Ji taip ir parašė, tik neparašė, kas pavogta, nebuvo apžiūrėjusi, nenurodė jokios žalos. Nežino, ką darė kaltinamieji kabinete ir ką rašė tas vaikinukas. Ji su pareigūne ėjo į kitą kabinetą, ten rašė pareiškimą. Liudytoja skaitė R. B. pareiškimą, atsimena, kad jis nurodė, jog ji R. B. grasino, tai, matyt, kad per užpakalį duos. Šiaip neskaitė R. B. pareiškimo, pažiūrėjo gal iš smalsumo ir klausė jį, ką jis rašo. R. Š. ir A. V. elgėsi normaliai. Buvo pokalbis apie R. Š. sūnaus sumušimą. Jau išeidama iš tyrėjų, komisariate priimamajame ant palangės pamatė sėdint R. Š. sūnų subintuota koja, jis norėjo rašyti prašymą. E. Š. minėjo, kad jis tiesiai iš ligoninės, sakė, kad skauda. Jai iš policijos išvykus, R. Š. ten dar pasiliko. A. V. policijoje nesikišo, nerašė pareiškimo nei dokumentus vežė. Neatsimena, ar A. V. buvo policijos komisariate. Nebuvo rašomi dokumentų pateikimo protokolai. Jos niekas neapklausinėjo. Buvo nustatyta, kad R. B. išdaužė langą, bet jis neatlygino žalos, nebuvo patrauktas administracinėn atsakomybėn ar kaip nors kitaip dėl to nubaustas. Lyg kitą dieną paskambino R. B. mama iš Marijampolės, klausė, ar galėtų su ja susitarti, ar gali susitikti, norėjo atlyginti žalą. Liudytoja atsisakė, nes moteris jai nieko nepadarė ir nėra ko tartis. Jai buvo R. B. padaryta žala – visi instaliacijos laidai iškapoti, visos spintos, nežino, kada tai padaryta. Ji pastate lankėsi žiemą, tada jokių įsilaužimų, išdaužymų nepastebėjo, vyko dėl vandens tekėjimo per stogą. Pastatas buvo suniokotas, nerado visos elektros instaliacijos. Žalą bendru susitarimu įvertino 50 000 Lt, kvietė vertintoją. Š. ir V. jai geranoriškai atlygino žalą, vienas pirmiau, kitas vėliau. Žalos atlyginimas pasireiškė tuo, kad ji pastatą pardavė norvegų įmonei, nuleisdama kainą.

Liudytojas A. M. parodė, kad anksčiau yra dirbęs policijoje, buvo kolegos su R. Š.. 2013 m. dirbo „Ekskomisarų biure“ apsaugos darbuotoju, saugojo centrinę parduotuvę „IKI“. Prie parduotuvės „IKI“ buvo trys kameros lauke. Įvykio metu jis atostogavo. Rugpjūtį ar rugsėjį pas jį į darbą atvyko policijos pareigūnai T., N., Č., klausinėjo apie kamerą, ar jis mato kiemą, ar kamera daugiau kiemo aprėpia, nurodė juos dominusią datą – lyg rugpjūčio 15 d. Prie jų M. pažiūrėjo įrašus. Jis pats nematė muštynių ir apie jas nieko negirdėjo iš kolegų. Pareigūnai nekalbėjo, koks įvykis domina, tik pasakojo, kad buvo muštynės ir sužalotas kažkoks jaunuolis, kuris guli reanimacijoje, neįvardijo muštynėse dalyvavusių asmenų. Bet kamerų atmintyje vaizdai jau buvo ištrinti, nes saugomi tik 2-3 savaites. Jis pasakė, kad yra žmogus, kuris įrašo, bet reikia raštiško vadovo sutikimo gauti įrašams, pasiūlė kreiptis į kitus apsaugos darbuotojus, kitas tarnybas, kurie saugo parduotuvės antrą aukštą ir kitą kiemo pusę. Pareigūnai paprašė jį paklausinėti personalą, sandėlio darbuotojus, gal kas girdėjo ar matė muštynes, ir išvyko. Po pietų atvyko keturiese ar trise, paklausė, ar liudytojas domėjosi pas kitus darbuotojus, bet šis atsakė neturėjęs nei laiko, nei noro, ir palydėjo juos iki kitos apsaugos tarnybos. Prieš išvažiuodami pareigūnai vėl užsuko pas jį ir paprašė laisvą dieną atvykti į policijos komisariatą pakalbėti. Liudytojas dar klausė, dėl ko, bet jie pasakė nebijoti, reikia tik pasikalbėti. Liudytojas per laisvas dienas nenuvyko, nes neturėjo noro ir galimybės, yra užimtas, turi šeimą, asmeninį gyvenimą, nenorėjo veltis. Kitą jo darbo dieną vėl atvyko pareigūnai, koridoriuje vienas iš jų griebė liudytoją už rankų ir prie pašalinių asmenų pasakė kolegai dėti antrankius ir „vežamės“, bet viską nuleido juokais ir paklausė, kaip rasti parduotuvės vadovę. Jis diskutavo dėl to įrašo, kad jo atgaminti negalima, kadangi atmintis praėjusi, kalbėjo su tuo aptarnaujančiu personalu. Tą girdėjo ir pareigūnai. Tą pačią dieną po pietų, buvo gal 15 ar 16 val., per pertraukėlę rūkė. Privažiavo pareigūnas, berods, N. ir įteikė šaukimą. A. M. paklausė, dėl ko. Pasakė, kad čia tik formalumas, kad kitaip jie A. M. neišsikvies ir nepabendraus. Šaukime nurodyta diena jam buvo netinkama dėl darbo, todėl susisiekė su tyrėju. Iš karto išgirdo, kad A. M. esąs žulikas, kad slepia buvusį pareigūną žuliką. Sutarė nurodytą dieną susitikti. Atėjusį pasodino viduryje kabineto, jam už nugaros sėdėjo vienas pareigūnas, pareigūnė sėdėjo jam dešinėje pusėje. Atėjo pareigūnas G. T., paklausinėjo, kaip sekasi, kur gyvena. Liepė papasakoti, ką jis matė, girdėjo, gal jam kažkas pasakojo, gal jis filmuką matė. A. M. pasakė, kad nieko nematė, ramiai gyvena, nesikiša niekur. R. J., užpildžiusi anketinius duomenis, jam davė pasirašyti apklausos protokole dėl atsakomybės už melagingus parodymus, bet vos ne grasindama, kad nubaus – „tas bus, tas bus“, o jei ne, tai patrauks jį baudžiamojon atsakomybėn už bylos trukdymą. Pradėjo pildyti apklausos protokolą. Po kelių minučių atėjo G. N., sakė pasakoti, ko jis bijantis. A. M. pasakė, kad nori ramiai gyventi, niekur nesikiša, nieko negirdėjo ir nežino. Jam sakė nebijoti, papasakoti. Jis primygtinai kaip ir prašė, kaip ir norėjo, kad A. M. bendradarbiautų ar būtų kaip ir pagrindinis liudytojas kažkokioje byloje. Po kiek laiko atėjo kitas pareigūnas, lyg M., paklausė, kaip sekasi, kas gero. G. T. pasakė, kad M. nieko nežino ir nieko negirdėjo. Tada tas M. ar M. A. M. suėmė už sprando, keletą kartų paspaudė, galvą palenkė tarp kojų, pasakė dėti jam maišą, kiek esą čia galima su juo žaisti. Gal juokais jis taip griebė, gal jam taip atrodė, jis išėjo po tų pasisakymų. R. J. sėdėjo dešinėje pusėje, priekyje – N., T., o už nugaros buvo Č., jie visi matė, kad prieš A. M. naudojo fizinį smurtą, bet niekaip nereagavo. Buvo su juo kalbama tai griežčiau, tai maloniau. Tyrėja liudytoją vadino „mižniumi“. Apklausoje jam klausimus uždavinėjo ne tik R. J.. Ji uždavė tik du klausimus, rašė protokolą. M. bendravo su G. T. ir G. N.. Jis nieko jiems apie kokias nors aplinkybes ar apie vaizdo medžiagą nepasakojo, nes nematė ir negirdėjo. Liko G. N. ir R. J., ši užpildė protokolą ir davė A. M. su juo susipažinti. Protokole kiti pareigūnai nebuvo nurodyti, kad jie dalyvavo apklausoje. Liudytojas perskaitė protokolą ir parašė pastabą, kad jis su niekuo nesusijęs ir su jokiais pareigūnais nekalbėjo. Tada protokolą iš jo rankų pagriebė G. T., pasakė žiūrėti, ką jis čia rašo. Liudytojas nerašė, kad protokolas surašytas teisingai, tik pasirašė. Tada G. T. jau negriežtu tonu paklausė, ar jei ne protokolui jis galėtų ką nors papasakoti. A. M. atsakė nieko nežinantis, paklausė, ar gali būti laisvas. R. J. jam pasakė, kad jis šitoj tarnyboj draugų neturi, kad žino jų darbo metodus ir galimybes. Grįžęs namo galvojo skųstis dėl tokios apklausos, dėl pareigūnų veiksmų, bet nesiskundė, pats dirbo kelių policijoje, žino, kad naudojamas psichologinis ir fizinis smurtas, užsitrauktų pareigūnų nemalonę.

Liudytoja R. J. parodė, kad A. M. apklausoje be R. J. niekas su byla susijusių klausimų jam neuždavė. Kabinete ji sėdi ne viena, todėl gali būti, kad kas nors apklausos metu buvo dar užėjęs į kabinetą. Tada kabinete buvo kalbama, nes buvo žmonių, galbūt buvo užėjęs G. T., kartu sėdi G. R. J. uždavinėjo liudytojui klausimus ir rašė jo atsakymus. Apklausiant A. M., jam nebuvo daroma jokio spaudimo, užrašė tą, ką jis pasakė. Ikiteisminiame tyrime ji pasinaudojo kitų ikiteisminių tyrimų medžiaga, prašė prokurorą leisti susipažinti su apklausų protokolais, gal prašė ir leisti juos pridėti į bylą, nes norėjo žinoti, ar tas pats asmuo davė vienodus parodymus abiejuose tyrimuose. Buvo vienas tyrimas dėl vagystės, kitas - dėl sveikatos sutrikdymo. Nežino, kas buvo įtariamieji ikiteisminiame tyrime dėl vagystės. Ji kitų ikiteisminių tyrimų, kur šie asmenys būtų skirtingose procesinėse padėtyse, neatliko. Buvo girdėjusi, jog R. B. buvo apklausiamas kitoje byloje dėl vagystės. Byloje kaip charakterizuojančią medžiagą ji įdėjo duomenis iš įtariamųjų, kaltinamųjų nuteistųjų registro, nes reikalaujama surinkti asmens duomenis apie visus teistumus. Nepamena, kad būtų atsisakiusi apklausti R. Š. sūnų, tokio raštiško prašymo tikrai nebuvo gavę. Ji nemanė, kad reikia apklausti šeimos narį, kuris turi teisę atsisakyti duoti parodymus. Ji apklausė tuos liudytojus, kurie, jos manymu, buvo neutralūs asmenys, dalyvavę tuose įvykiuose, juos matę, galintys kažką žinoti apie tuos įvykius. Buvo į apklausą policijos pristatytų asmenų, nes kai kurie nereaguoja į šaukimus. Kai policijos pareigūnai nuvyksta atvežti asmenų, šie turi galimybę nevažiuoti į policijos komisariatą, nes per prievartą jų niekas į automobilį netempia, antrankių nededa. Jeigu žmogui nuveža šaukimą, ir tas sako, kad tą dieną negalės atvykti, jam pasiūloma važiuoti iš karto. Niekada nekėlė klausinėjamų asmenų blaivumas jokio įtarimo. Žino, kad parduotuvėje „IKI“ pareigūnai ieškojo vaizdo medžiagos, apie tai jie surašė tarnybinius pranešimus. Tarnybinis pranešimas visiškai neatitiko A. M. apklausos protokolo, kadangi šis viską neigė. A. M. nebuvo užgauliai vadinamas, nebuvo prie jo liečiamasi ar jo atžvilgiu smurtaujama. Gal kas su juo pasisveikino, kolegos jam kaip buvusiam jų komisariato pareigūnui uždavinėjo bendro pobūdžio klausimus, kaip jis gyvena, ką veikia, išėjęs į pensiją ir pan. A. M. perskaitė protokolą ir parašė pastabą. Buvo jam užduotas klausimas, kodėl jis vienaip kalbėjo atvykusiems kolegoms, o apklausoje kalba kitaip. A. M. atsakė, kad kolegoms nieko jis neaiškino, tai ir buvo užfiksuota. Ji su R. Š. neturėjo jokių konfliktų nei jokių asmeninių reikalų. Ikiteisminio tyrimo metu jai niekas spaudimo nedarė ir jos darbo neįtakojo.

Liudytojas G. T. parodė, kad vadovas jam pavedė organizuoti ikiteisminį tyrimą. Tyrimas buvo perduotas per 10 dienų ar per dvi savaites nuo jo pradėjimo, dėl to jie jau negalėjo atlikti daug procesinių veiksmų. Todėl G. T. buvo surašęs tarnybinį pranešimą dėl tyrimo užvilkinimo. Ikiteisminis tyrimas buvo pavestas atlikti R. J., G. N., gal buvo įtrauktas A. M.. Pats G. T. šiame ikiteisminiame tyrime dalyvavo epizodiškai. Jis ir G. N. važiavo į „IKI“ parduotuvę (duomenys neskelbtini) pas apsaugos darbuotojus dėl vaizdo įrašų. Paaiškėjo, kad apsaugos darbuotojas A. M. - buvęs kolega. Jo paklausė apie dominančią datą, ar yra įrašai. A. M. paaiškino, kad žino apie tą įvykį, kad ten kažkas kažką gaudė, vežiojo, kad girdėjo, jog buvo kažkoks triukšmas. Suprato, kad A. M. tą incidentą matė iš įrašų, nes šis sakė, kad matė, jog ten buvo kažkoks konfliktas, stumdymasis. Minėjo kažką, kad žmogus atvažiavo su „m“, turtingas, švaistosi pinigais, gal net įvardijo A. V.. A. M. negalėjo atsukti tų vaizdo kamerų įrašų, todėl jie paprašė, kad A. M. susisiektų su tuo, kas gali padėti. Jis iškvietė administratorę, tačiau tų įrašų jau nebuvo, buvo praėję per daug laiko. Daugiau detalių neprisimena, nepamena, ar rašė dėl to tarnybinį pranešimą. Dėl vizito į parduotuvę G. N. turėjo surašyti tarnybinį pranešimą. Su A. M. jis vyko vėliau į „IKI“ ne pas A. M., norėjo gauti parduotuvės aplinkos vaizdo įrašą, buvo kitame apsaugos poste antrame aukšte, bet jiems paaiškino, kad įrašų neturi. Gal, vykdamas į „IKI“, jis pasakojo A. M., ką buvo girdėjęs iš A. M.. Grįžę į policijos komisariatą, jie paaiškino tyrėjai, ką A. M. papasakojo, dėl to šis buvo kviečiamas į komisariatą ir apklaustas. Jo apklausoje G. T. nedalyvavo, bet buvo užėjęs į kabinetą. Apklausinėjo R. J.. Su ja kabinete sėdi G., bet neprisimena, ar jis buvo apklausos metu. Gal galėjo būti A. M., G. N.. Mano, kad per A. M. apklausą jis pats neuždavinėjo klausimų, paprastai tik užeina pažiūrėti, kaip sekasi, apklausose nedalyvauja. Į apklausos protokolą įrašomas asmuo, jei jis dalyvauja apklausoje, užduoda klausimus. Su A. M. jis tada nekalbėjo, į kabinetą buvo užėjęs trumpam. Nieko nežino apie A. M. prierašus apklausos protokole, neprisimena, ar tą protokolą skaitė, ar tyrėja pasakojo apie kokius nors neatitikimus tarp tarnybinio pranešimo ir A. M. parodymų. A. M. nesiskundė netinkamai atliekama apklausa. Neteko matyti, kad naudojami netinkami veiksmai, spaudimas A. M. atžvilgiu. Pats neturėjo jokio motyvo ar suinteresuotumo šioje byloje susidoroti su R. Š.. Neteko šioje byloje matyti iš tyrėjų pusės psichologinio spaudimo, grasinimų ar fizinio kontakto liudytojų ar nukentėjusių atžvilgiu. Šiuo metu policijos komisariate R. Ž. nebedirba. Apie konfliktinius santykius tarp šio asmens ir R. Š. nežinojo. Prieš šį ikiteisminį tyrimą R. Ž. liudytojui asmeniškai nerašė tarnybinio pranešimo dėl jų konflikto. Mano, kad prie šio ikiteisminio tyrimo R. Ž. neprisidėjo, tačiau gal ir galėjo dalyvauti kratoje, nes šių buvo daug.

Liudytojas G. N. parodė, kad jų skyriuje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, kuriame jis dalyvavo kaip tyrėjas, atliko procesinius veiksmus, pildė procesinius dokumentus, atliko apklausas, dalyvavo kratose, rašė tarnybinius pranešimus, užklausas, atliko liudytojų S. P., V. N., G. A., G. K. apklausas. Liudytojo A. M. apklausoje nedalyvavo, tik matė, kad šis liudytojas buvo atėjęs. A. M. dirbo „IKI“ prekybos centre apsaugos darbuotoju, pas jį G. N. su G. T. važiavo pas A. M. dėl filmuotos medžiagos, su juo kalbėjosi, užsiminė, kad ieško tam tikrų įrašų, sakė, kad reikalingas į rampos pusę filmuojamas vaizdas. A. M. pradėjo pasakoti, kad žino apie tą įvykį, nors jie apie įvykį jam tiesiogiai nepasakė. A. M. sakė, kad jam kažkas iš kitų apsaugos darbuotojų apie tai pasakojo. Jis neįvardijo, kas ten dalyvavo, bet pasakė, kad tai buvo vienas verslininkas, jis dažnai užeina, važinėja „Mercedes“ automobiliu, jis įvardijo R. Š. draugą A. V.. Tuo metu pareigūnai žinojo, kad A. V. yra R. Š. pažįstamas. Pavardę tarnybiniame pranešime įrašė iš bylos duomenų, nes jau buvo žinoma, kad galimai tuose įvykiuose dalyvavo A. V.. Vaizdo kamerų įrašai jau nebuvo išsaugoti. Dėl to kalbėjosi ir su parduotuvės administratore. A. M. kvietė atvykti į apklausą, bet iš pradžių šis neatvyko, po to atvyko ir pakeitė parodymus. Gal dar važiavo su A. M. į parduotuvę įteikti šaukimo A. M., tačiau trise į parduotuvę nevyko. A. M. spaudimo jie nedarė. Parduotuvėje neatliko A. M. apklausos, dėl melagingų parodymų davimo jį įspėjo prieš apklausą komisariate. Pamena, kad A. M. neatvyko jų sutartu laiku į apklausą, nes „IKI“ parduotuvėje jie jį tik žodžiu prašė atvykti apklauson pas G. N. ar R. J.. Jam neatvykus, buvo surašytas šaukimas. Į apklausas tenka asmenis kviesti ne tik šaukimu, bet ir telefonu, žodžiu. Žino, kad apklausoje A. M. paneigė savo ankstesnį pasakojimą. Tada apklausinėjo tyrėja R. J., jis šioje apklausoje nedalyvavo. Jokio asmeninio suinteresuotumo šiame tyrime neturėjo. Nenaudojo jokio psichologinio spaudimo, fizinio kontakto liudytojų ar nukentėjusiųjų atžvilgiu, neteko to matyti darant ir kolegų. Tyrimas dėl vagysčių iš pastato (duomenys neskelbtini) vyko kitame skyriuje. G. N. 2016 m. rugpjūčio 26 d. tarnybiniam pranešimui nebuvo suteiktas numeris, kadangi tuo metu nebuvo registruojami tarnybiniai pranešimai, gal buvo likęs kito dokumento šablonas. Tarnybinius pranešimus adresuoja paprastai komisariato viršininkui Č. M.. Visi tarnybiniai pranešimai lieka byloje, nes viršininkas tarnybinių pranešimų nekaupia.

Liudytojas A. M. parodė, kad jis su kolegomis, gal su G. T. ar G. N. lyg dviese vyko į parduotuvę „IKI“ dėl kažkokio apsaugos darbuotojo, gal tai buvo susiję su aplinkos stebėjimu kameromis, nepamena smulkmenų. Jo tarnybiniame pranešime nurodytos teisingos aplinkybės. Vykdami į parduotuvę „IKI“ ar nuvykę į ten, nustatė saugos darbuotoją, nežino, ar tas asmuo - V. S. buvo klausinėjamas procese. A. M. yra buvęs kolega. Pas jį liudytojas nevažiavo, jo nekvietė, parduotuvėje „IKI“ jo sutikęs nebuvo. Žino, kad jis turėjo būti apklausiamas byloje, bet toje apklausoje liudytojas nedalyvavo. Šioje byloje nenaudojo psichologinio spaudimo, jokio fizinio kontakto, neteko matyti, kad kolegos naudotų spaudimą, niekas nebuvo gąsdinamas.

Liudytoja E. T. į teismo posėdį neatvyko dėl svarbių priežasčių, todėl buvo pagarsinti jos anksčiau duoti parodymai. Ši liudytoja 2015 m. birželio 2 d. teismo posėdyje patvirtino, kad policijos komisariate 2013 m. rugpjūčio 8 d. ji matė paraudimus ant R. B. kūno, kad nukentėjusysis skundėsi sužalojimais, nurodė, kad jį sužalojo A. V., minėjo, kad jis pasirašęs kažkokį dokumentą. Atėjus kaltinamiesiems ir G. S., kabinete kilo triukšmas, budėtojas iš pirmo aukšto buvo atėjęs raminti. Ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja nurodė, kad R. B. pasakojo, jog kažkoks vyras jį sumušė su lazda, kad atėmė iš jo piniginę, kurioje buvo asmens tapatybės kortelė, kad jį privertė pasirašyti kažkokius popierius, jis rodė savo kojas, pilvą, šonus, skundėsi skausmu, ji matė paraudimus. Taip pat ji nurodė, kad į kabinetą įsiveržę R. Š. ir G. S. buvo labai pikti, rėkė ant R. B., kad šis viską išsigalvoja, G. S. tvirtino, kad padaryta žala apie 100 000 Lt, R. Š. nukentėjusiajam rėkė, kad šis sužalojęs jo sūnų, kad sūnus ligoninėje operuojamas, kad R. B. neišsimokėsiąs. R. B. tvirtino, kad jis buvo A. V. sumuštas, neigė ką nors pavogęs, prisipažino tik buvęs tame pastate, ieškojęs metalų. E. T. besiaiškindama suprato, kad vaikinas buvo įsodintas pas R. Š. į mašiną. Dėl keliamo triukšmo užėjo budėtojas V. B., liepė visiems ramintis, išsivedė A. V. ir R. Š.. Tą patį gal apie 24 val. R. Š. su sūnumi buvo atvykę į policiją, R. Š. norėjo, kad ji priimtų pareiškimą dėl jo sūnaus sužalojimo. Šis turėjo išrašą iš ligoninės, kur buvo pažymėta grafa „trauma buityje“. Telefoninio pranešimo iš ligoninės jie nebuvo gavę. (2 t., b. l. 146-148).

Kaltinamasis R. Š. nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme parodymų nedavė, tačiau jis ikiteisminio tyrimo metu 2013 m. rugsėjo 18 d. pateikė raštiškus parodymus (3 t., b. l. 136-139). Parodė, kad pagal jo skambučius į pagalbą pirmas atvyko A. V., o R. Š. stovint prie išdaužto lango, privažiavo E. Š. su draugu, kurie liko stovėti prie išdaužto lango, pro kurį į patalpas pateko A. V.. Tada R. Š. pro tą išdaužtą langą irgi įėjo į patalpas, išgirdęs triukšmą, išlipo į lauką pro tą patį langą. Sūnus jam pasakė, kad nepažįstamas asmuo su baltomis pirštinėmis ir spec. drabužiais iššoko iš antro aukšto lango, sudavė E. Š. stiprų smūgį į galvą, bet šis spėjo pasilenkti ir gavo smūgį į krūtinę, pargriuvo ant žemės, atsistojo, bet tas žmogus sūnų pradėjo mušti, Tada E. Š. paėmė pagalį ir gindamasis sudavė kelis kartus į kojas ir kitas kūno dalis. Nepažįstamas asmuo E. Š. čiupo už drabužių ir trenkė į žemę. R. Š. parodė matęs, kad sūnaus koja sužalota. Sūnus jam parodė, kur nubėgo nepažįstamas vaikinas, kurį nusivijo Ž. A.. Tuo metu privažiavo iš matymo pažįstamas E. K., gyvenantis (duomenys neskelbtini) Alytuje, paklausė, kad atsitiko E. Š., ir paprašytas R. Š., išvežė sūnų į ligoninę, o R. Š. tuo metu automobiliu nuvažiavo ta kryptimi, kuria nubėgo nepažįstamas vaikinas. Pavažiavęs apie 200 m, pamatė Ž. A. stovintį su keliais vyriškiais, jie nurodė, kad asmuo pasislėpė buvusiose audimo patalpose. Tuo metu pribėgo A. V., su kuriuo kartu jie pateko į patalpas. Šiuose parodymuose R. Š. taip pat teigė, kad po telefono skambučio atėjus R. B., žinodamas, kad pas jį gali būti pašalinių daiktų, kuriais R. B. gali sužaloti R. Š. ar kitus asmenis, R. Š. jį nusivedė prie savo automobilio „M. P.“ galo ir jį apieškojo. Jis taip pat teigė, kad kol jie kalbėjosi su R. B., prie jų buvo priėję šio bendradarbiai S. ir dar vienas, prašė nekviesti policijos. R. Š. teigė, kad iki atvykstant D. V., jis su R. B. sėdo į automobilį ir nuvažiavo iki administracinio pastato, kur buvo susitarę susitikti su D. V., teigė jokio smurto R. B. atžvilgiu nevartojęs. A. V. ir D. V. atvyko vienu metu, D. V., priėjęs prie R. B., pasakė šiam, kad nuo tos pat dienos šis bus atleistas iš darbo. R. B. sėdo į D. V. automobilį, o R. Š. ir A. V. į savo automobilius ir nuvyko apžiūrėti patalpų, D. V. pats pamatė, kad padaryta žala, klausė, kaip R. B. atsiskaitys už ją. Šis pasakė, kad gali pasirašyti pasižadėjimą ir įsipareigojimą atlyginti padarytą materialinę žalą dėl patalpų suniokojimo ir žalą R. Š. sūnui dėl kūno sužalojimų. D. V. iniciatyva jie vyko į butą, kad R. B. galėtų kaltinamiesiems pateikti asmens dokumentą jo tapatybei patikrinti. A. V. tuo metu išvyko darbo reikalais, o D. V. liepė R. Š. ir R. B. važiuoti prie (duomenys neskelbtini) namo, ten jo laukti, pats išvyko atsivežti raktų nuo buto. R. B. įsėdo į R. Š. automobilį, ir jie nuvyko prie namo, kur laukė D. V.. Bute šis išsiėmė iš segtuvo baltą popieriaus lapą, liepė R. B. parašyti paaiškinimą, kaip viskas buvo. Žalos dydis dar nebuvo nustatytas, reikėjo pasitarti su A. V.. R. B. tuo metu surašė tik prašymą atleisti jį iš darbo. R. Š. susiskambino su A. V., kalbėjosi, ką daryti dėl žalos, sutarė susitikti prie „IKI“ parduotuvės (duomenys neskelbtini) , prie žvejų parduotuvės. Išeidamas D. V. užrakino butą, raktus perdavė R. Š.. Šis su R. B. nuvažiavo prie žvejų parduotuvės, kur jų jau laukė A. V.. Užėjo į parduotuvę, pas pardavėją paprašė balto popieriaus lapo. Pardavėjas jį davė, tada ant prekystalio R. B. surašė paaiškinimą, kurį padavė A. V., o šis paskui perdavė advokatui V. K.. R. B. nemušė ir jokio dokumento rašyti nevertė. R. Š. paskui R. B. pavežė iki jo nuomoto buto, davė raktus, kad šis galėtų pernakvoti. R. B. įsivedė į savo telefoną R. Š. telefono Nr., kad kitą dieną galėtų grąžinti raktus. Vėliau, jau R. B. nuvykus į policiją dėl pas R. Š. automobilyje paliktos piniginės, jis irgi buvo atvykęs į policiją, kur jo prašymu atvyko ir A. V., G. S.. Po to, kai tyrėja E. T. jį ir A. V. paprašė išeiti iš kabineto, jis nuvažiavo namo, pasiėmė sūnų E. Š. ir atvyko į komisariatą, E. Š. norėjo rašyti pareiškimą dėl jo sužalojimo.

Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojų grupės vyresniojo postinio L. B. 2013 m. rugpjūčio 9 d. tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad 00.15 val. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato operatyvaus valdymo skyriaus budėtojų grupėje iš Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės priėmimo skyriaus gautas telefoninis pranešimas, kad į priėmimo skyrių apie 23.29 val. kreipėsi R. B., kuris buvo sumuštas, jam nustatytas abiejų kojų sumušimas (1 t., b. l. 13).

R. B. 2013 m. rugpjūčio 8 d. pareiškime policijai nurodė, kad 2013 m. rugpjūčio 8 d. apie 12 val. per pietų pertrauką užsuko į apleistą pastatą, kur pabuvęs kelias minutes pamatė, kad atvyko savininkai, jie apėjo apie pastatą, rankose laikydami lazdas. Pamatę jį, grasino, kad užmuš, bet jis iššoko per langą ir pabėgo. Po to jam paskambino telefonu, sakė ateiti susitarti. Jam atėjus, klausė, ką jis pridirbo, sudavė vieną smūgį į pilvą, sakė, kad jį išveš į Vilnių atidirbti žalą. Jie iškvietė jo direktorių D. V., kuriam atvykus, važiavo į jo namus adresu (duomenys neskelbtini) -14, pasiimti dokumentų, ten jis pasirašė, kad jį atleistų iš darbo. Tada atsisėdo į mašiną, ten jie iš jo pasiėmė dokumentus, nusivežė prie kažkokios parduotuvės, kur jam liepė rašyti pasiaiškinimus, kažkokią sutartį. Jis atsisakė, liepė jiems kviesti policiją, o jie atsisakė, ėmė jį mušti, sudavė tris smūgius į galvą, pilvą ir lūpą. Tų asmenų nepažįsta, girdėjo, kad vieną vadino Ramūnu. Kai jis atsisakė pildyti popierius, jie trenkė jam 3-4 kartus į galvą. Jam liepė išlipti iš mašinos. R. B. išlipus, prie jo priėjo kitas vyras, rankose laikydamas metalinę lazdą, pasakė, kad jeigu padarys dar vieną klaidą, jam sulaužys kojas. R. B. pasakė, kad nepasirašys, norėjo nuo jų pabėgti, bet jį pargriovė, R. Š. jį prispaudė prie žemės, o kitas vyras jam apie 6-10 kartų sudavė per kojas. Po to jį nusivedė į parduotuvę, liepė pasirašyti dokumentus, R. B. juos pasirašė (1 t., b. l. 15-16).

R. B. 2013 m. rugpjūčio 8 d. paaiškinime policijai nurodė, kad jis įsilaužė į pastatą, norėdamas pažiūrėti, kas jame yra, bet po kelių minučių atvažiavo savininkai su lazdomis. Jam teko bėgti, nes jie grasino užmušti. Pabėgęs gavo skambutį, kad ateitų gražiuoju atlyginti žalą, bet kai atėjo, jį čiupo už rankos ir trenkė į pilvą. Vienas turėjo ginklą, jie sakė, kad nuveš jį į Vilnių ir parduos. Iš R. B. reikalavo 100 000 Lt už padarytą kažkokią žalą. R. B. sakė, kad tiek pinigų neturi, tada tie du savininkai išsikvietė jo direktorių D. V., kuris, apžiūrėjęs pastatą, nutarė R. B. atleisti. Jie nuvažiavo į R. B. nuomojamą butą (duomenys neskelbtini) -14 ir pasirašė atleidimo popierius, tada jį įsodino į mašiną, paėmė dokumentus, telefoną ir nuvežė į kažkokią aikštelę prie žvejybos prekių parduotuvės. Tada vertė R. B. pasirašyti dokumentus, kad jis kaltas už visas vagystes ir sveikatos sutrikdymą. Jis atsisakė, sakė kviesti policiją, nes jam atrodė, kad jie nori iš įvykio pasipelnyti, tada gavo tris smūgius į galvą, pilvą, lūpą. Jam davė popierius, ant kurių R. B. turėjo pasirašyti, kad kaltas, su viskuo sutinka ir sumokės 10 000 Lt, tačiau jis atsisakė ir sugadino kelis R. Š. duotus blankus, tada vėl gavo 3-4 smūgius į galvą. Išlipo iš mašinos, atėjo R. draugas su metaline lazda, pasakė, kad jei dar kartą sugadins duotus popierius, jam kojas sulaužys. R. B. išsigando, bandė pabėgti, bet R. jį pargriovė ir prispaudė prie žemės, o jo draugas su metaline lazda davė 6-10 kartų per kojas. R. B. kvietė pagalbos, bet jį įsivedė į žvejybos prekių parduotuvę, kad pasirašytų popierius, nes kitaip po „pelkes jį paplukdys“. Jis pasirašė, tada jį paleido namo. Po kelių valandų nuvažiavo į policiją, ir tik tada jam atvežė į komisariatą piniginę (1 t., b. l. 17).

Ikiteisminis tyrimas pagal R. B. 2013 m. rugpjūčio 8 d. pareiškimą pradėtas 2013 m. rugpjūčio 22 d., jį atlikti pavesta R. J., G. N. ir A. M. (1 t., b. l. 1).

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuota, kad R. B. 2013 m. rugpjūčio 22 d. iš jam atpažinimui pateiktų fotonuotraukų pagal veido bruožus atpažino R. Š., nurodydamas, kad tai R., kuris kartu su savo draugu jį apkaltino vagyste, mušė, gąsdino ir privertė pasirašyti skolos dokumentus (2 t., b. l. 68-69).

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuota, kad R. B. 2013 m. rugpjūčio 22 d. iš jam atpažinimui pateiktų fotonuotraukų pagal veido bruožus atpažino A. V., nurodydamas, kad tai R. draugas, kuris jam sudavė smūgį metaliniu vamzdžiu į pilvą, po to paėmė jo telefoną, vėliau tą pačią dieną kartu su Ramūnu privertė pasirašyti skolos dokumentus, mušė per kojas metaliniu strypu (2 t., b. l. 70-71).

Nukentėjusiojo R. B. parodymų patikrinimo vietoje protokole 2013 m. rugpjūčio 22 d. užfiksuota, kad R. B. parodė vietas, susijusias su įvykiu: iš pažiūros apleistą penkių aukštų pastatą (duomenys neskelbtini) Alytuje su užrašu „T.“, į kurį jis pateko per išdaužtą pirmo aukšto langą; pastatą to paties AB (duomenys neskelbtini) pastatų komplekso teritorijoje, į rytus nuo pirmojo, kur pabėgęs pasislėpė nuo jį besivijusių vyrų ir kur atėjo su jais susitikti, kur A. V. jam stuktelėjo vamzdžiu į pilvą, kur kaltino vagyste, gąsdino, grasino, reikalavo sumokėti 10 000 Lt už kažkokio žmogaus sužalojimą, 100 000 Lt už sugadintą skenerį, vietą, kur ant keliuko stovėjo visureigis, į kurį buvo R. Š. tempiamas už kelnių gumos ir bandytas įstumti į visureigio bagažinę; parodė, kad po to A. V. jį nustūmė prie to visureigio keleivio pusės durelių, liepė sėsti vidun ir, R. B. ten sėdint, atėmė iš jo mobiliojo ryšio telefoną, parodė vietą, kur stovėjo jo bendradarbiai S. ir V., vietą šalia to paties pastato kitoje keliuko pusėje, kur matė A. V. per aukštą tinklinę tvorą metant dvi A. V. ir R. Š. turėtas geltonas lazdas, kuriomis jam buvo suduoti smūgiai – būtent toje vietoje buvo rasti dvi lazdos (tuščiaviduriai vamzdžiai su geltonos spalvos apvalkalu išorėje); parodė vietą prie (duomenys neskelbtini) -o namo aikštelėje, kur visureigyje R. Š. jam liepė užpildyti vekselio blanką 2013 m. gruodžio 30 d. data 10 000 Lt sumai, nurodydamas, kad čia jis sugadino du vekselius, o dėl to supykęs R. Š. grasino jį išvežti į Vilnių ir parduoti, vietą automobilių stovėjimo aikštelėje (duomenys neskelbtini) 2 ir Tvirtovės g. kieme, kur R. Š. automobilyje jam padavė trečią vekselio blanką ir liepė rašytis 10000 Lt sumai, o R. B. vėl suklydus, sudavė kumščiu jam du smūgius į galvą ir vieną į pilvą, vietą kitoje automobilių stovėjimo aikštelėje tarp parduotuvės „IKI“, (duomenys neskelbtini) , ir pastato (duomenys neskelbtini) kur R. Š. jį nusivežė, pasistatė visureigį ir R. B. kelioms minutėms vieną užrakino automobilyje, paskui grįžo su A. V., liepė išlipti iš automobilio ir rašytis padėtus ant visureigio variklio dangčio vekselių lapus, paaiškindamas, kad tuo metu A. V. stovėjo jam už nugaros, laikydamas metalinio vamzdžio gabalą, ir grasino, kad jei R. B. padarys nors vieną klaidą, jis sulaužys kojas, taip pat paaiškindamas, kad toje vietoje R. B. pasirašė du vekselius: vieną dėl sužalojimo 10 000 Lt sumai, antrą dėl vagyste padarytos žalos 40 000 Lt sumai, ir paaiškinimą, kad parašęs antrąjį vekselį, bet jo nepasirašęs, bandė pabėgti, tačiau R. Š. jį pačiupo ir priešais automobilį pargriovė ant asfalto, sudavė kumščiu į galvą, o A. V. metaliniu vamzdžiu mušė per kojas, po to R. B. buvo nuvestas į parduotuvę (duomenys neskelbtini) , kurioje jis pasirašė vekselį. Protokole užfiksuota, kad pastatas (duomenys neskelbtini) , į kurį buvo patekęs R. B., aptvertas tinkline tvora, aplinka neprižiūrima, netvarkingai apaugusi pavieniais krūmais, medeliais, žolė nešienauta (2 t., b. l. 72-86).

Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų skyriaus specialisto išvadoje 2013 m. lapkričio 14 d. Nr. 52-16-IS1-287 užfiksuota, kad tyrimui pateiktos dvi lazdos (tuščiaviduriai vamzdžiai su geltonos spalvos apvalkalu išorėje), ant kurių aptikti rankų pėdsakai netinkami asmeniui identifikuoti (2 t., b. l. 90). Lazdos buvo apžiūrėtos teisiamajame posėdyje, R. B. patvirtino, kad būtent jas turėjo E. Š. ir R. Š. prie pastato (duomenys neskelbtini) vėliau šias lazdas turėjo R. Š. ir A. V. prie R. B. darbovietės ir jomis sudavė smūgius R. B. (10 t., b. l. 83).

Nukentėjusiojo R. B. papildomo parodymų patikrinimo vietoje protokole 2013 m. lapkričio 13 d. užfiksuota, kad R. B. parodė vietas, susijusias su jo patekimu į pastatą (duomenys neskelbtini) Alytuje ir pabėgimu iš jo, - pastato (duomenys neskelbtini) langą, kuris yra pirmas nuo rytinio pastato galo, šiaurinėje jo pusėje, 190 cm aukštyje nuo žemės, matuojant iki palangės, paaiškindamas, kad įvykio metu langas buvo išdaužtas, jis iš jo išėmė stiklo šukes. Paaiškino, kad įvykio metu buvo ir daugiau išdaužtų langų pirmame aukšte, o vaikščiodamas po pastatą, pastebėjo, kad šalia pastato ant žolės ties langu, per kurį jis įlipo, stovi visureigis, vaikšto du vyriškiai su lazdomis rankose, parodė langus antrame aukšte šiaurinėje pastato pusėje, tik kitame pastato gale, pro kurių vieną jis iššoko, šie langai yra 420 cm aukštyje, ant žemės ties šiais langais, tačiau arčiau pastato kampo, yra daug įvairaus dydžio stiklo šukių. R. B. paaiškino, kad iššokęs iš pastato, pamatė nuo pastato galo, kuriame yra langas, pro kurį jis pateko į pastatą, atbėgantį geltonais marškinėliais vilkintį vyriškį ar jaunuolį, turintį lazdą, kuris rėkė stoti, nes užmuš, papjaus. Pastato ilgis 61,10 m, atstumas nuo to lango iki pastato kampo yra 54,40 m. R. B. parodė, kad jis nuo to vyriškio bėgo link pastato kampo šiaurės-vakarų pusėje. Parodė vietą pietvakariniame pastato kampe, ties įėjimu į pastatą, kur yra užrašas (duomenys neskelbtini) kur jis bėgdamas ant šaligatvio susidūrė su R. Š., o šis jam sudavė geltona lazda į krūtinę, parodė vietą ant keliuko, kuriuo bėgdamas link darbo vietos patalpų, jis prasilenkė su ateinančiais bendradarbiais (maždaug ties viduriu to paties pastato), vietą priešais buvusį administracinį AB (duomenys neskelbtini) pastatą, kur kartu su R. Š. laukė D. V. (2 t., b. l. 98-106).

Daiktų pateikimo protokole užfiksuota, kad R. B. 2013 m. rugpjūčio 22 d. pateikė medicinos dokumentų išrašą; specialisto išvados Nr. G 808/13(06) kopiją (1 t., b. l. 29).

Medicinos dokumentų išraše užfiksuota, kad R. B. 2013 m. rugpjūčio 8 d. 23.29 val. kreipėsi į VšĮ Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninę, išvyko 2013 m. rugpjūčio 9 d. 00.05 val. (1 t., b. l. 30).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Alytaus poskyrio specialisto S. J. 2013 m. rugpjūčio 12 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad R. B. padarytos kraujosruvos odoje ir poodyje abiejose šlaunyse ir abiejose blauzdose, odos nubrozdinimai kairėje alkūnėje ir kairėje blauzdoje. Sužalojimai padaryti, veikiant kairę ranką ir abi kojas kietais bukais bei kietais bukais, kontakto vietoje cilindrinį paviršių ar briauną turinčiais, žalojančiais daiktais, galimai nukentėjusiojo nurodytu laiku (2013 m. rugpjūčio 8 d.), mažiausiai septyniais trauminiais poveikiais, jie tiek visumoje, tiek kiekvienas atskirai kvalifikuotina kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 31-32).

Daiktų, dokumentų pateikimo protokole užfiksuota, kad R. B. 2014 m. sausio 6 d. pateikė drabužius, kuriais dėvėjo įvykio metu: rudos spalvos džemperį, užsegamą užtrauktuku, ir juodos spalvos sportinio stiliaus darbines kelnes, kuriomis dėvėjo, iki pabėgo į darbovietės patalpas nuo jį besivijusių vyriškių, ir tamsiai pilką džemperį (golfą) ir tamsiai mėlynas darbines kelnes, kuriuos dėvėjo, kai atėjo susitikti su R. Š. (1 t., b. l. 33).

Daiktų (drabužių) apžiūros protokole 2014 m. sausio 7 d. užfiksuota, kad R. B. pateiktas nešvarus vyriškas rudos spalvos striukės stiliaus džemperis ir nešvarios juodos spalvos sportinio stiliaus trikotažinės kelnės su juosmenyje įverta juoda virvele, nešvarus tamsiai pilkos spalvos trikotažinis džemperis aukštu kaklu (golfas) ir švarios sportinio stiliaus pilkai melsvos spalvos kelnės, kuriais R. B. teigė vilkėjęs atėjęs susitikti su R. Š. (1 t., b. l. 34-38). Šie daiktai 2014 m. sausio 13 d. kvitu B serija BBB Nr. 0041229 vienoje dėžėje perduoti saugojimui Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Logistikos skyriui (1 t., b. l. 40).

Pažyma iš Licencijuojamos veiklos posistemio patvirtina, kad A. V. turi leidimą laikyti (nešiotis) ginklus ir tris ginklus (lygiavamzdį šautuvą ir du pistoletus) (1 t., b. l. 42).

Apžiūros protokole 2014 m. kovo 18 d. užfiksuota, kad apžiūrėti iš A. V. paimti pistoletai, nustatyta, kad pistoleto „PM“ rankena yra rudos spalvos, o pistoleto „CZ 92“ rankena yra plastikinė šviesiai rudos spalvos su tamsiai rudos spalvos dėmėmis (1 t., b. l. 44-48).

Kompaktinės plokštelės, pateiktos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Informatikos ir ryšių poskyrio 2013 m. rugsėjo 26 d. raštu Nr. 52-1-14389, apžiūros protokole 2013 m. rugsėjo 30 d. užfiksuota, kad šioje plokštelėje yra 1 min. 40 s trukmės garso įrašas – 2013 m. rugpjūčio 9 d. 00.15 val. vykęs telefoninis pokalbis tarp Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvinės veiklos skyriaus Budėtojų grupės specialisto ir Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės priėmimo skyriaus darbuotojos, priėmimo skyriaus darbuotoja informavo apie sumuštą asmenį – R. B., kuris kreipėsi į priėmimo skyrių. Pokalbis prasideda „Policija...“, baigiasi „gerai, ačiū“. Pokalbio metu pareigūnui paklausus „kas sumušė?“, medikė atsako, kad „nu sumušė..., aš nežinau iš tikrųjų, nei kas, nei ten kur, nes kažkoks, ty kažkokio pastato savininkas.“, taip pat ji praneša, kad nustatyti abiejų kojų sumušimai (1 t., b. l. 51-53).

Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus vyresniojo tyrėjo G. N. 2013 m. rugpjūčio 26 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad jis su poskyrio viršininku G. T. 2013 m. rugpjūčio 26 d. nuvyko į parduotuvę „IKI“ (duomenys neskelbtini) , Alytuje dėl filmuotos medžiagos, kurioje būtų matoma nukentėjusiojo R. B. nurodyta įvykio vieta prie žvejų reikmenų parduotuvės, kreipėsi į apsaugos darbuotoją, buvusį kolegą A. M., jam paminėjo, kad reikalinga filmuota medžiaga, kurioje būtų užfiksuotas vaizdas “IKI“ parduotuvės dalyje netoli rampų, kur netoliese yra žvejybos reikmenų parduotuvė. A. M. pradėjo sakyti, kad žino, kas ten įvyko, kad dalyviai buvo su lazda, vaizdas buvo žiaurus, apibūdino R. Š. draugą A. V., jo neįvardindamas – paminėjo, kad šis asmuo važinėja „M“ markės automobiliu, ateidamas apsipirkti, demonstruoja turintis daug pinigų. A. M. teigė, kad apie įvykį jam kažkas sakė, lyg apsaugos viršininkas. Apsilankymo metu paaiškėjo, kad filmuota medžiaga neišsaugota (1 t., b. l. 54).

Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus 2-ojo poskyrio viršininko G. T. 2013 m. rugpjūčio 26 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad jis su vyr. tyrėju G. N. 2013 m. rugpjūčio 26 d. nuvyko į parduotuvę „IKI“ (duomenys neskelbtini) , Alytuje dėl filmuotos medžiagos, kurioje būtų matomos parduotuvės prieigos. Apsaugos darbuotoju parduotuvėje tuo metu dirbo A. M., jam paaiškino, kad domina 2013 m. rugpjūčio 8 d. parduotuvės apsaugos vaizdo kamerų įrašai. A. M. pats pradėjo kalbėti, kad žino, dėl kokio įvykio reikalingi įrašai, kalbėjo apie detales, kurių pareigūnai neminėjo, sakė, kad asmenys buvo su lazda, vyko konfliktas, apibūdino jame dalyvavusius asmenis, kaip G. T. suprato, kalbėjo apie R. Š. ir A. V.. Paklaustas, iš kur žino apie įvykį, A. M. teigė, kad jam kažkas sakė, lyg apsaugos viršininkas. Buvo išsiaiškinta, kad įvykio vaizdo medžiaga neišliko dėl trumpo saugojimo termino (1 t., b. l. 55).

Iš R. B. naudojamo mobilaus ryšio telefono (duomenys neskelbtini) išklotinės matyti, kad 2013 m. rugpjūčio 8 d. jam nuo 13.39 val. iki 13.51 val. keturis kartus skambino iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (S. P.), paskui 14.06 val. skambino iš R. Š. naudojamo mobilaus ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) , kalbėta 50 s, taip pat iš R. Š. to paties telefono numerio skambinta 14.11 val., kalbėta 5 s, paskui nesinaudota R. B. telefonu iki 18.15 val., kai iš jo išsiųsta sms žinutė numeriu (duomenys neskelbtini) , iš šio numerio gautos sms žinutės 18.17 val., 18.25 val., iš šio numerio R. B. skambinta 18.42 val., kalbėta 34 s, vėl skambinta 18.56 val., kalbėta 8 s. Iš R. Š. telefono Nr. (duomenys neskelbtini) 19.55 val. skambinta R. B., kalbėta 20 s, R. B. 19.57 val. išsiuntė sms žinutę R. Š., paskui jam skambino 20.15 val., kalbėjo 110 s, vėl skambino R. Š. 20.30 val., kalbėjo 78 s, R. Š. skambino R. B. 21.06 val. ir 21.19 val., kalbėjo atitinkamai 92 s ir 86 s, R. B. 21.23 val. skambino S. P. 21.23 val., o šis jam skambino 21.27 val., R. B. 21.30 val. vėl skambino R. Š., kalbėjo 90 s, vėliau nuo 21.43 val. užfiksuoti tik R. B. ir S. P. du pokalbiai 21.43 val. ir 23.03 val. ir sms žinutė 22.11 val. (1 t., b. l. 62-63).

Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus vyresniojo tyrėjo A. M. 2013 m. lapkričio 20 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad išanalizavus R. Š. ir A. V. naudojamų mobilaus ryšio telefonų numerių (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) išklotines, telekomunikacijų operatoriaus UAB „Tele2“ informaciją apie numerių (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) priklausomybę, nustatyta, kad SIM kortelės, kurių numeriai (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) , buvo naudojamos GSM signalizacijos modemuose, prieš tai jas aktyvavus mobilaus ryšio telefonu, pvz., R. Š. telefonu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) , todėl darytina išvada, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini) Alytuje buvo saugomas naudojantis GSM signalizacija, kuriai suveikus, užfiksavus pažeidimus, SMS pranešimais apie tai buvo informuojamas R. Š. ir A. V. (2 t., b. l. 26-27).

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole 2014 m. kovo 19 d. užfiksuota, kad liudytojas S. P. iš jam pateiktų atpažinimui fotonuotraukų atpažino A. V., nurodydamas, kad šis vyriškis Pramonės gatvėje vijosi jo buvusį bendradarbį R., vėliau trenkė ranka S. P. į veidą, kartu su kitu asmeniu vedėsi į savo automobilį R.. Šis asmuo turėjo metalinę geltonos spalvos lazdą bei po pažastimi turėjo pistoletą (2 t., b. l. 121-122).

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole 2014 m. kovo 20 d. užfiksuota, kad liudytojas V. N. iš jam pateiktų atpažinimui fotonuotraukų atpažino A. V., nurodydamas, kad jį matė pirmą kartą 2013 m. vasarą, kai nepažįstami vyriškiai su pagaliais vijosi jo buvusį bendradarbį R., šis vyriškis nebuvo iš tų besivijusių asmenų, jis buvo prie cecho, kuriame liudytojas dirbo, ir su dar vienu asmeniu išlaužė cecho duris, būtent šis atpažintas vyriškis turėjo ginklą (kažkokį pistoletą) dėkle po pažastimi, su šiuo vyriškiu ir dar vienu jie išėjo į lauką, kur pakviestas telefonu, atėjo ir R.. Liudytojas nurodė, kad Svajūnui smūgį sudavė tas kitas su atpažintuoju asmeniu buvęs stambesnis vyras, o atpažintasis asmuo V. N. kalbino, klausė, kur šis gyvena, tie vyrai apstumdė R. ir įsodino jį į visureigį, nusivežė į patalpas, kur, kaip sakė, R. išdaužė langą (2 t., b. l. 128-129).

Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus vyresniojo tyrėjo A. M. 2014 m. kovo 3 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad, susipažinus su R. Š. naudojamų mobiliojo ryšio telefono numerių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) įeinančių ir išeinančių skambučių bei trumpųjų žinučių nuo 2013 m. liepos 15 d. iki 2013 m. rugsėjo 23 d. išklotinėmis, nustatyta, jog 2013 m. rugpjūčio 8 d. 11:39, 11:51, 12:05 val. į R. Š. telefono Nr. (duomenys neskelbtini) gaunamos SMS iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (GSM saugos sistemos pranešimai), 11:58 val. gaunama SMS iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (GSM saugos sistemos pranešimai), ir R. Š. telefono Nr. (duomenys neskelbtini) 11:41, 11:48, 11:51, 11:56, 11:59, 12:04, 12:16, 12:36, 13:12 val. skambinama į telefono Nr. (duomenys neskelbtini) , kuriuo naudojasi A. V., 11:49 val. iš R. Š. telefono Nr. (duomenys neskelbtini) skambinama į telefono Nr. (duomenys neskelbtini) J. J., 11:54 val. iš R. Š. telefono Nr. (duomenys neskelbtini) skambinama į telefono Nr. (duomenys neskelbtini) R. S., 12:20, 12:26, 13:07, 15:03 val. iš R. Š. telefono Nr. (duomenys neskelbtini) skambinama į telefoną (duomenys neskelbtini) , kuriuo naudojasi E. Š., 12:29, 12:33, 12:34 val. gaunamos SMS iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (GSM saugos sistemos pranešimai) į R. Š. telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) ; 14:06, 14:11, 19:55, 21:06, 21:19 val. iš R. Š. telefono Nr. (duomenys neskelbtini) skambinama į telefono Nr. (duomenys neskelbtini) , kuriuo naudojasi R. B., R. B. iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) 19:57 (sms), 20:15, 20:30, 21:30 val. skambina į R. Š. telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) ; 21:23 val. iš tel. Nr. (duomenys neskelbtini) (Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas) skambinta į R. Š. telefono Nr. (duomenys neskelbtini) ; 22:46 val. iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) G. S. paskambina į R. Š. telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Susipažinus su A. V. naudojamo mobiliojo ryšio telefono numerio (duomenys neskelbtini) įeinančių ir išeinančių skambučių bei trumpųjų žinučių nuo 2013 m. liepos 15 d. iki 2013 m. rugsėjo 23 d. išklotinėmis, nustatyta, kad A. V. skambučiai analogiški R. Š. tarpusavio skambučiams, papildomai užfiksuoti skambučiai 2013 m. rugpjūčio 8 d. 14:24 val. iš A. V. telefono Nr. (duomenys neskelbtini) į D. V. telefono Nr. (duomenys neskelbtini) , 15:51, 16:36, 16:38 val. D. V. iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) skambino į A. V. telefono Nr. (duomenys neskelbtini) . Taip pat 2013 m. rugpjūčio 1 d. 11:20 val. užfiksuotas skambutis iš A. S. telefono Nr. (duomenys neskelbtini) į A. V. telefono Nr. (duomenys neskelbtini) , o 2013 m. rugpjūčio 5 d. 20:00 val. užfiksuotas skambutis iš A. V. telefono Nr. (duomenys neskelbtini) į A. S. telefono Nr. (duomenys neskelbtini) . Taip pat 2013 m. rugsėjo 18 d. 14:30 val., 15:49 val. užfiksuotas R. Š. bendravimas telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) su liudytoju E. K., kurio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) – šis liudytojas buvo iškviestas tyrėjos R. J. ir apklaustas liudytoju 2013 m. rugsėjo 19 d. (2 t., b. l. 28-29).

Pagal UAB „Makveža“ pateiktą informaciją, 2013 m. rugpjūčio 8 d. 12.27 val. šios įmonės parduotuvėje „Moki-Veži“ (duomenys neskelbtini) 114D, Alytuje pirktas alus „T. T.“ (2 t., b. l. 32, 33).

Įtariamojo A. V. gynėjo advokato V. K. policijai ikiteisminiame tyrime Nr. 20-9-00861-13 pateiktame R. B. 2013 m. rugpjūčio 8 d. paaiškinime (2 t., b. l. 53, 55) nurodyta, kad R. B. atėjo į darbą (duomenys neskelbtini) Alytuje. 11.30 val. sugalvojo eiti apžiūrėti pastato, kadangi norėjo pavogti žalvario. Išdaužė pirmo aukšto langą, pro jį įlindęs, vaikščiojo po pastatą, pamatęs mašiną, pasislėpė antrame aukšte už stalo, tada iššoko iš antro aukšto lango. Buvo išvartyti stalai, išardytos elektros skydinės, išdraskyti variniai laidai. Jis nubėgo į darbo patalpas ir pasislėpė, po kelių minučių jam paskambino, kad ateitų prie tos vietos, kur jis įėjo į patalpas. Prisipažino, kad buvo patalpose.

G. S. policijai 2013 m. rugpjūčio 8 d. 22.30 val. pateikė protokolą-pareiškimą, kur nurodė, kad jai priklausančio pastato Alytuje, (duomenys neskelbtini) viduje išardyti skaneriai, nupjaustyti elektros laidai (įvadai), nepataisomai sugadintos elektros spintos, o pastato antrame aukšte rastas R. B. (2 t., b. l. 36-37). Tyrėja E. T. 2013 m. rugpjūčio 8 d. 22.30 val. apklausė G. S. (2 t., b. l. 38-39).

Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato vidaus tyrimų grupėje 2013 m. rugpjūčio 23 d. buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl galimai netinkamų Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmų priimant R. B. pareiškimą apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir galimai neatliktų pirminių neatidėliotinų veiksmų, siekiant išsiaiškinti nusikalstamą veiką. Šio patikrinimo išvadoje 2013 m. rugsėjo 23 d. Nr. 52-6-IS-40 buvo nurodyta, jog pagal policijos registruojamų įvykių registrą R. B. į Alytaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 8 d. apie 21.30 val. (1 t., b. l. 24-28).

Iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės informacijos matyti, kad R. Š. nuo 2012 m. vasario 14 d. įsigijo pilkos spalvos automobilį „M. P. S“ (4 t., b. l. 24, 25).

Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, o pagal BK 294 straipsnio 2 dalį – tas, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui.

Pažymėtina, kad A. V. parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios yra nenuoširdūs, nenuoseklūs ir prieštaringi. Pirmuose parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu 2013 m. rugpjūčio 27 d. (3 t., b. l. 76) jis teigė, kad išlipęs iš pastato (duomenys neskelbtini) išgirdęs triukšmą ir pamatęs žmones toje pusėje, kur nubėgo R. B., nuėjęs ten rado R. Š. ir dar du vyriškius, kurie aiškino dirbantys gretimame pastate, remontuojantys automobilius. Tuo tarpu teisme A. V. jau teigė, kad jam kryptį, kur nubėgo R. B., nurodė E. Š., nubėgęs ta kryptimi, A. V. išbėgus į gatvelę, prie gretimo pastato dirbę trys dažytojai pasakė, kad jie taip pat vijosi R. B., ir parodė duris, pro kurias R. B. įbėgo, dažytojai patys buvo priėję prie durų, jie visi kalbėjosi, o R. Š. atėjo jau vėliau, A. V. parodė dar jo laukęs, skambinęs klausti, kur jis yra, per laiką, kol R. Š. atvyko, kalbėjęsis su tais vyrukais. Kaltinamasis, priešingai liudytojo Ž. A. parodymams, nurodė tarp šių dažytojų buvus ir liudytoją E. Š. draugą Ž. A., teigė, kad būtent šis vaikinas jam tada pasakojo, jog ten dirbdamas matydavo, kaip trys tamsiai apsirengę darbuotojai eidavo stogu į kaltinamųjų naudojamą pastatą. Vėlgi A. V. teisme teigė ir tai, kad būtent kaimynas (J. J.) jiems sakęs, kad trys darbuotojai eidavo stogu į kaltinamųjų pastatą. Tačiau duodamas parodymus epizode dėl savavaldžiavimo T. A., G. A. ir G. K. atžvilgiu, A. V. išvis neigė iki tol buvus vagystes ar įsibrovimus į šį pastatą. A. V. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad vieną kartą R. Š. dėl vagystės iš jų naudojamų patalpų buvo iškvietęs policiją, buvo sulaikyti kažkokie asmenys, tačiau daugiau šių aplinkybių nežino, o apie jokius kitus vagysčių ar įsibrovimo į šias patalpas faktus jis nežino. Tačiau teisme A. V. paaiškino apie tą faktą, kai į jų naudojamą pastatą buvo įsibrovęs T. A., o būtent šis įsibrovimas įvyko vos savaitė laiko iki R. B. įsibrovimo į tas pačias patalpas. Taigi, tokie A. V. parodymai yra labai prieštaringi. Apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminiame tyrime Nr. 52-1-00993-13 2013 m. spalio 15 d., A. V. išvis apie jokius kitų įmonių darbuotojus, dažytojus, laukusius prie R. B. darbovietės durų, neparodė. Atitinkamai ir R. Š. raštiškuose parodymuose nurodytos aplinkybės prieštarauja A. V. parodymams – šis kaltinamasis, nurodydamas, kad E. K. išvežus į ligoninę E. Š., jis pat automobiliu nuvažiavo ta kryptimi, kuria nubėgo R. B., tačiau net neužsiminė matęs besivejantį ir A. V., taip pat nurodė, kad pavažiavęs apie 200 m, pamatė stovinį su keliais vyriškiais Ž. A., jie nurodė R. B. pasislėpus tose patalpose, o tada pribėgo ir A. V. – tai akivaizdžiai prieštarauja ir A. V. parodymams, ir Ž. A. parodymams apie šią aplinkybę – tiek vienas, tiek kitas parodė R. Š. atėjus pėsčią vėliau, be to, Ž. A. išvis neparodė buvus ten kokius nors kitus vyriškius/dažytojus, be to, neatitinka ir liudytojo E. Š. nupasakotos A. V. ir R. Š. išlipimo iš pastato ir vėlesnių veiksmų sekos. Nors A. V. teigė, kad jo apklausos policijoje metu pareigūnai parodymus rašė visai kitokius, nei jis pasakojo, kaltinamasis nurodė pastabų pareigūnams dėl užfiksuotų jo parodymų neteikęs, o pačiame apklausos protokole jis savo ranka įrašė, jog protokolas pagal jo žodžius surašytas teisingai, papildymų, patikslinimų jis neturi (3 t., b. l. 78). Neįtikinami ir A. V. aiškinimai, kad tie dažytojai galėjo matyti gatvele bėgantį ir pasikalbantį su S. P. ir V. N. R. B. – R. B. nurodė, kad su bendradarbiais jis prasilenkė maždaug ties pastato viduriu, o pagal bylos duomenis, šio pastato ilgis yra 61,10 m, plotis 54,40 m, taigi, pastatas neabejotinai turėjo užstoti nuo prie savo darbovietės esančių asmenų akių tą gatvelės dalį. Nelogiški ir A. V. teiginiai, kad tie dažytojai irgi vijosi R. B., kaltinamasis negalėjo paaiškinti, kodėl šie esą taip darę. Nelogiškas ir A. V. teiginys, esą B. sakė, kad jam prasilenkiant su kolegomis, šie prašę sakyti, kad jie yra nepažįstami – nesuprantamas nei tokio prašymo tikslas, nei suprantama, iš kur iš parduotuvės grįžtantys S. P. ir V. N. galėjo žinoti, kodėl R. B. bėga ir ar kas nors jį vejasi, jeigu, pasak A. V., jis jokių kitų asmenų, galėjusių matyti situaciją, nematė, o E. Š. liko sėdėti kitoje pastato pusėje prie sienos. Teismas netiki ir nelogiškais A. V. paaiškinimais, kad R. B. nubėgimo kryptį jam nurodė E. Š., kuris sėdėjo po langu, atsirėmęs į sieną, tačiau, kaip visiškai prieštaringai teigė A. V., esą galėjo matyti, kas jam už nugaros. Taigi, akivaizdu, kad A. V. neteisingai nupasakojo R. B. vijimosi aplinkybes, savo parodymus akivaizdžiai derindamas prie versijos, kad R. B. vidiniame pastato kieme sužalojo E. Š.. A. V. teisme prieštaringai pasakojo ir apie tai, kur jis atvykęs pastatė savo automobilį – tai 100 m iki pastato, tai prie pastato kampo. Be to, jis tai aiškino, kad E. Š. jam parodęs R. B. nubėgimo kryptį link (duomenys neskelbtini) ., tai kad link (duomenys neskelbtini) , t. y. priešingon pusėn, ir painiojosi aiškindamas, kurion pusėn jis pats bėgo.

Kaltinamasis A. V. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad R. B. įsėdo į R. Š. automobilį ir jie kažkur išvažiavo, o pats A. V. išvyko savo reikalais, vėliau, apie 15.30 val. jam paskambino D. V. ir jie sutarė susitikti prie buvusio „Alytaus tekstilės“ administracinio pastato, kur atvykus A. V., jau buvo atvažiavę ir R. Š. su R. B.. Teisme A. V. parodė, kad R. Š. su R. B. laukė D. V. prie to paties administracinio pastato, niekur juos važiavus nebenurodė. Skyrėsi ir ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duoti šio kaltinamojo parodymai apie jų išsiskirstymą po pokalbio su D. V. – ikiteisminio tyrimo metu V. nepasakojo, kad jie su D. V., R. Š. ir R. B. vyko apžiūrėti kaltinamųjų naudojamo pastato, jis teigė, kad D. V. aprėkė R. B., pasakė, kad atleidžia jį iš darbo, o R. B. V. akivaizdoje sakė atlyginsiąs žalą, po šio trumpo pokalbio D. V., pasakęs, kad skuba, kažkur išvažiavo, V. irgi išvyko darbo reikalais. Teisme šias aplinkybes A. V. nupasakojo kitaip – teigė, kad pastatą (duomenys neskelbtini) apžiūrėjo kartu su atvykusiu D. V., šis pasakė R. B., kad atleis jį iš darbo ir nutrauks buto jam nuomą, tada R. Š. su R. B. išvažiavo į tą butą, o V. dar atvežė D. V. bateriją, padėjo jam užvesti automobilį, tik tada ir jie išvyko. Ikiteisminiame tyrime Nr.52-1-00993-13 A. V. 2013 m. spalio 15 d. parodė, kad keturiese su D. V., R. Š. ir R. B. vyko apžiūrėti, kokia žala padaryta pastatui (2 t., b. l. 44). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog A. V. kaip liudytojo 2013 m spalio 15 d. ikiteisminiame tyrime Nr. 52-1-00993-13 parodymų protokole užfiksuoti parodymai, jog žvejų prekių parduotuvėje R. B. savo ranka parašė pasiaiškinimą ir pasižadėjimą atlyginti žalą, R. B. paaiškinimas apklausos metu yra pas A. V. advokatą V. K., jo kopiją nurodė pateiksią artimiausiu metu (2 t., b. l. 44). Ikiteisminiam tyrimui buvo pateikta advokato V. K. patvirtinta R. B. 2013 m. rugpjūčio 8 d. paaiškinimo kopija (2 t., b. l. 55), tačiau šiame paaiškinime apie jokį žalos atlyginimą nėra net užsimenama. Taigi, yra pagrindas išvadai, jog paties A. V. parodymai patvirtina R. B. parodymus, jog šis nukentėjusysis iš tiesų buvo parašęs tokį pasižadėjimą atlyginti padarytą žalą, kaip nurodė pats R. B., vekselius dėl žalos atlyginimo.

Ikiteisminio tyrimo metu A. V. 2013 m. rugpjūčio 27 d. parodė, kad į pastatą įlipo per tą išdaužtą langą (3 t., b. l. 76), teisme jau teigė įlipęs per atidarytą kitą pirmo aukšto kampinį langą, ikiteisminio tyrimo metu sakė pastate tik girdėjęs vaikštant, o teisme jau aiškino, kad jis pats ir prie patalpų, ir lipdamas per langą, girdėjo stiprius dūžius, lyg kas stipriai daužytų į sieną ar metalą. A. V. aiškinimai apie išdaužtą pastato langą ne tik prieštaringi, bet neatitinka ir nei R. B., nei E. Š., nei R. Š. parodymų. Tokios aplinkybės apie atidarytą kitą langą nenurodė nei E. Š., nei savo rašytiniuose parodymuose R. Š., kuris netgi teigė priešingai – kad A. V. į pastatą įlipo per būtent tą išdaužtą langą, per jį paskui įlipo į pats R. Š., o E. Š. liko prie šio lango stovėti. Atitinkamai teisme parodė ir E. Š..

Kaltinamojo A. V. parodymus dėl jo ir R. Š. esą nevartoto smurto paneigė pats nukentėjusysis R. B., kurio parodymai buvo nuoseklūs, logiški, vienodi visų apklausų metu nuo pat šio ikiteisminio tyrimo pradžios, taip pat ir nagrinėjant privataus kaltinimo bylą pagal E. Š. skundą Nr. PK-1-448/2015. R. B. tiek bylą nagrinėjant vienai teismo sudėčiai, tiek kitai, visas faktines aplinkybes nurodė detaliai ir vienodai (5 t., b. l. 117-121, 8 t., b. l. 47-58, 9 t., b. l. 106, 10 t., b. l. 9-10, 83-86), atitinkamai ir ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai buvo nuoseklūs, jis viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu apklausiamas ir tikrinant vietoje jo parodymus, netgi asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų metu vienodai nurodė apie jo atžvilgiu kaltinamųjų naudotą fizinį ir psichinį smurtą, reikalavimą pasirašyti vekselius dėl žalos atlyginimo, nurodė tas pačias esmines faktines aplinkybes (2 t., b. l. 56-61, 62-66, 95-97). Teismui nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais, nes juos patvirtina ir kiti bylos duomenys. Nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje metu būtent R. B. nurodytoje vietoje už tvoros kitoje keliuko priešais jo darbovietę pusėje tyrėjai rado ir paėmė dvi metalines geltonas lazdas, kurias, kaip nuo pat tyrimo pradžios tvirtino R. B., turėjo jį prie pastato gaudę R. Š. ir E. Š., vėliau prie darbovietės jas turėjo R. Š. ir A. V., jomis sudavė smūgius. Faktą, kad kaltinamieji turėjo geltonas metalines lazdas, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, taip pat vėliau teisme nurodė ir liudytojas S. P., kurio parodymai taip pat buvo nuoseklūs, pakankamai detalūs, teismas nenustatė pagrindo jais netikėti. Analogiškai iš esmės patvirtino ir liudytojas V. N.. R. B. visų apklausų metu vienodai nurodė, kad šias lazdas išmetė būtent A. V..

Teisiamojo posėdžio metu R. B. parodė, kad 2013 m. rugpjūčio 8 d. Alytuje pro išdaužtą langą įlipo į pastatą (duomenys neskelbtini) pamatęs lauke besikalbančius du vyrus su geltonomis lazdomis, pasislėpė, paskui iš priešingame pastato gale esančio antro aukšto per langą iššoko iš pastato, suklupo, bet nepargriuvo, atsistojęs bėgo parduotuvės „Moki-Veži“ kryptimi palei pastato kampą, vaikinukas geltonais marškinėliais jį vijo, šaukdamas stoti, grasindamas, kad užmuš, papjaus, o iš priekio, nuo dešinės pusės atbėgo R. Š., kuris R. B. lazda sudavė smūgį į krūtinę. Tiek A. V., tiek E. Š., Ž. A., E. K. parodymai apie šias aplinkybes labai nenuoseklūs ir prieštaringi, tuo tarpu paties nukentėjusiojo parodymai buvo visiškai nuoseklūs ir vienodi, kaip minėta, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos teisminio nagrinėjimo metu.

Nukentėjusysis parodė matęs, kad jį bandė vytis R. Š. ir vaikinukas geltonais marškinėliais (E. Š.), paskui bėgo neatsisukdamas. Liudytojai S. P. ir V. N. taip pat patvirtino matę, kad gatvele R. B. vijosi du jaunuoliai su lazdomis, iš paskos dideliu greičiu nuvažiavo visureigis, kurį vairavo R. Š., šis sustojęs, pagal S. P. parodymus, paėmė jaunuolį, kuriam kažkas atsitiko su koja. Be to, paties R. Š. parodymai patvirtina šių liudytojų parodymus, jog bėgančiam R. B. iš paskos greitai važiavo visureigis. Liudytojai nurodė ir girdėję R. B. atžvilgiu šaukiant tuos pačius žodžius. Jų parodymai, byloje esantis parduotuvės „Moki-Veži“ V. apie alaus pirkimo laiką – 2013 m. rugpjūčio 8 d. 12.27 val., taip pat R. Š. telefonų skambučių išklotinės, kur po GSM saugos pranešimų R. Š. užfiksuoti R. Š. skambučiai sūnui E. Š. 12.20 val., 12.26 val., A. V. – 12.29 val., 12.36 val., patvirtina, kad šie liudytojai įvykio metu ėjo iš parduotuvės „Moki-Veži“ pro pastatą (duomenys neskelbtini) link savo darbovietės ir matė R. B. gaudynes. Kaltinamasis R. Š., apklausiamas kitame ikiteisminiame tyrime 2013 m. rugpjūčio 20 d. (2 t., b. l. 45-48), parodė, kad su A. V. ieškodamas pastate įsibrovusio asmens, išgirdo stiklo dūžių garsą, per langą sūnaus paklausė, kur jis (R. B.) yra, sūnus atsakė, kad nubėgo. R. Š. parodė, kad pamatė, jog „sūnaus koja kraujuoja, bet jis šlubuodamas vijosi“. R. Š. taip pat parodė, kad jis tada įlipo į automobilį ir nuvažiavo ta kryptimi, kur nubėgo R. B., su mašina užkirto kelią už sekančio pastato, o R. B. pasislėpė.

Nukentėjusysis R. B. taip pat parodė, kad po kaltinamųjų skambučio grįžo prie savo darbovietės, kur prie durų stovėjo R. Š., toliau buvo S. P. ir V. N., o iš krūmų išėjo ir A. V., kuris geltona lazda trenkė R. B. į pilvą. R. B. taip pat parodė matęs, jog darbovietės pastato įėjimo sunkios durys atplėštos nuo vyrių. Šią aplinkybę dėl durų išlaužimo patvirtino ir liudytojai S. P. bei V. N.. Kaltinamasis A. V. teigė, kad durys buvo neužrakintos, jos buvo išlaužtos. Tačiau tokie jo parodymai ne tik prieštarauja S. P. ir V. N., bet ir Ž. A. parodymams – šis teigė, kad bandė atidaryti duris, bet nepavyko. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tiek pagal nukentėjusiojo, tiek pagal liudytojų S. P. ir V. N. parodymus, kaltinamieji ne iš karto įsibrovė į (duomenys neskelbtini) patalpas – nors R. B. nusivijo bėgdamas Ž. A., R. Š. su E. Š. automobiliu, A. V. taip pat automobiliu (V. N. parodė, kad iš paskos nuvažiavo du automobiliai – šviesus visureigis ir tamsus automobilis, tai atitinka A. V. automobilio apibūdinimą), o gaudynės vyko laiku apie 12.30 val., R. B. kaltinamieji pradėjo skambinti nuo jo darbovietės tik 14.06 val., be to, ir liudytojai S. P. ir V. N. parodė, kad jie, pamatę R. B. gaudynes, aplinkiniu keliu grįžo į darbovietę ir vėl dirbo toliau. Taigi, priešingai A. V. parodymams, ne iškart pribėgus šiam prie (duomenys neskelbtini) patalpų, kaltinamieji be jokių kliūčių įėjo į jas ieškoti R. B.. Todėl teismas liudytojų S. P., V. N. ir nukentėjusiojo R. B. parodymus, kad kaltinamieji išlaužė patalpų duris, laiko visiškai patikimais ir jais remiasi.

Nors nei V. N., nei S. P. nepatvirtino matę A. V. smūgio R. B. geltona metaline lazda į pilvą, R. B. parodymai dėl šio momento buvo vienodi ir nuoseklūs, pagrindo jais netikėti nėra. Tuo labiau, kad tuo metu liudytojai nebuvo prie pat R. B., V. N. teisme parodė, kad kaltinamieji R. B. atėjusį apstumdė, abu šie liudytojai, kaip ir R. B., patvirtino, jog kaltinamieji turėjo geltonas metalines lazdas.

Nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad įvykio metu (duomenys neskelbtini) kaltinamasis A. V. turėjo pistoletą ruda rankena, patvirtina ir apžiūros protokole užfiksuoti duomenys apie A. V. legaliai turimus du pistoletus, kurių rankenos yra būtent rudos spalvos. Kaltinamasis A. V. teigė, kad jis ginklų nesinešioja, juos laiko namie, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad iki įvykio nei R. B., nei S. P. ir V. N. nebuvo su šiuo kaltinamuoju pažįstami ir negalėjo žinoti, kad A. V. turi du pistoletus rudomis rankenomis, o jau iškart po įvykio policijoje R. B. nurodė, kad vienas iš jį mušusių asmenų turėjo ginklą (1 t., b. l. 17). Liudytojai S. P. ir V. N. taip pat nuo pat tyrimo pradžios tiek apklausų metu, tiek asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nuosekliai teigė, kad būtent A. V. po pažastimi turėjo pistoletą, kurio matėsi, kaip teigė S. P., tik ruda rankena (2 t., b. l. 120, 126-127, 129, 6 t., b. l. 151, 97, 98). Nors liudytojas V. N. teigė, kad pistoletas buvo dėtuvėje, o R. B. ir S. P. neparodė matę dėtuvę, teismas tokio jų parodymų neatitikimo nelaiko esminiu, nes ir šis liudytojas teigė matęs tik pistoleto rankeną. Taigi, šie bylos duomenys visiškai paneigia kaltinamojo A. V. paaiškinimus, kad jis įvykio metu ginklo neturėjo.

Nukentėjusysis nuo pat pradžių vienodai teigė, kad R. Š. jį kaltino vagyste, skenerio ir pulto sugadinimu, sakė, jog jis turės atlyginti šią padarytą 100 000 Lt žalą ir žalą dėl E. Š. susižalojimo besivejant R. B., o nukentėjusiajam sakant, kad neturi pinigų atlyginti tokiai žalai, siūlė atidirbti, grasino išvešiąs į Vilnių parduoti gėjams. S. P. patvirtino, kad jam iškart po įvykio vakare R. B. pasakojo tokias aplinkybes, tai, kad buvo reikalaujama atlyginti didelė žalą už kažkokių staklių sugadinimą, už E. Š. sužalojimą, parodė ir E. T., ir D. V., kuris tuo pačiu teigė ir tai, jog neatrodė, kad R. B. pastate galėjo padaryti tiek žalos vienas ir juo labiau per vieną kartą.

Taip pat R. B. nuosekliai ir analogiškai teigė, kad R. Š. jam paėmė už kelnių iš nugaros pusės ir tempė į sidabrinio visureigio bagažinę, tačiau nukentėjusįjį užstojo S. P., tada kaltinamieji prišoko prie pastarojo, o R. B. pasakius nelįsti, A. V. sudavė smūgį jam alkūne į kaklą S. P. ir V. N. patvirtino, kad kaltinamieji vedėsi R. B. prie šviesaus ar sidabrinio visureigio bagažinės ir bandė jį įstumti, liovėsi tik po S. P. įsikišimo, tačiau tada, kaip parodė S. P., jam pačiam abu kaltinamieji sudavė smūgius. Dėl šios aplinkybės teismas patikslina kaltinime nurodytą aplinkybę dėl R. B. įstūmimo į visureigio „M. P.“ bagažinę, kad R. Š. stūmė, o ne įstūmė, R. B. į šio automobilio bagažinę. Taip pat teismui nėra pagrindo netikėti vienodais ir nuosekliais R. B. parodymais dėl to, kad A. V. alkūne jam sudavė smūgį per kaklą. Nukentėjusysis tvirtino, kad kaltinamieji liepė jam duoti savo mobilųjį telefoną, R. Š. pasiliko šį telefoną ir jį grąžino tik tada, kai R. Š. jį nuo aikštelės prie žvejų prekių parduotuvės parvežė į A. J. g. Nors kaltinamieji teigė, kad telefoną R. B. visą laiką turėjo, iš jo nuolat rašė žinutes, R. B. telefono pokalbių išklotinė patvirtina, kad šiuo telefonu nebuvo visiškai jokių ryšių nuo 14.11 val. iki 18.15 val., taigi, šie objektyvūs duomenys patvirtina R. B. parodymus dėl telefono paėmimo ir tuo pačiu paneigia kaltinamųjų versijas.

R. B. tvirtino, kad laukiant D. V., jis buvo įsodintas į sidabrinės spalvos automobilį, vėliau išlaipintas ir stovėjo prie medžio. Tai, kad R. B. prievarta įsodino į R. Š. automobilį, patvirtino ir liudytojai S. P., ir V. N.. R. B. parodymus, kad su R. Š. ir D. V. buvo nuvykę į pastatą (duomenys neskelbtini) kur R. Š. parodė išlupinėtus laidus, skenerį, pultą ir sakė, kad R. B. turės atlyginti žalą, o paskui R. Š. jam liepė sėsti į jo automobilį ir vyko į nuomojamą butą, nes D. V. jam liepė parašyti prašymą išeiti iš darbo, bute R. Š. apžiūrėjo spinteles, ar nėra ko pavogta, paskui, parašius prašymą dėl atleidimo iš darbo, D. V. padavė buto raktus R. Š. ir R. B. pasakė eiti su pastaruoju, patvirtino ir liudytojas D. V..

Tuo pačiu pastebėtina, kad visiškai nepagrįstos kaltinamųjų gynėjų abejonės R. B. parodymais apie jo mušimą prie žvejų parduotuvės, kad niekas tokioje judrioje, gausiai žmonių lankomoje vietoje dienos metu nepastebėjo įvykio ir nepranešė policijai. Vieta, kurioje R. B. buvo mušamas, yra prie faktiškai galinės pastato sienos, toliau nuo „IKI“ parduotuvės ir netgi šios parduotuvės prekių atvežimo rampos pusėje, pro šią aikštelę yra tik pravažiuojama iki parduotuvės automobilių stovėjimo aikštelės, viskas vyko jau po darbo valandų, tą patvirtina R. Š. ir A. V. pokalbių išklotinės, kur užfiksuotas jų bendravimas nuo 17.02 iki 17.21 val., taigi, būtent tokiu laiku, po 17.21 val. šie kaltinamieji vėl susitiko Naujojoje g. Be to, tuo metu buvo vasaros atostogų piko metas, daug dirbančių žmonių atostogauja, juo labiau, tuo metu neabejotinai vasaros atostogų metu nedirbo ir greta esanti mokykla. Todėl visiškai nieko keisto, kad be A. S., įvykį mačiusių asmenų nenustatyta.

R. B. nurodė, kad nesipriešino kaltinamiesiems, nes šie žinojo jo vardą, pavardę, todėl manė, kad pasipriešinus jam būtų tik blogiau. Tokie jo paaiškinimai yra visiškai logiški ir įtikinantys, juo labiau, kad jis buvo užpultas dviejų žymiai fiziškai stipresnių vyriškių, turinčių metalines lazdas, ginklą, kurie jo atžvilgiu vartojo fizinį smurtą, grasinimus, atėmė jo telefoną, vyko į jo nuomojamą butą, tikrino jo daiktus, neabejotinai šių vyriškių pozicija padarė įtaką ir D. V. sprendimui atleisti iš darbo R. B..

Visiškai neatitinka liudytojo E. Š. ir E. K. parodymai ir pastarojo vairuoto automobilio spalvą – ar balta, kaip nurodė E. Š., ar ruda, kaip teigė E. K.. E. Š. teigė, kad E. K. jo tėvo pažįstamas, iš jo jie yra pirkę dalių automobiliui, o 2015 m. spalio 7 d. teismo posėdyje jis aiškino jau iš E. K. pirkęs automobilį. Tuo tarpu E. K. aiškino, kad tikrai jie anksčiau nėra bendravę, nebent, turėdamas individualią taksi įmonę, galėjęs jį kada nors pavežti. Pastebėtina, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. PK-1-448/2015, šis liudytojas teigė matęs E. Š. mieste, dirbdamas taksistu, todėl jį žinantis (6 t., b. l . 158). E. K. teigė ir tai, kad gatvele niekas nėjo, tačiau tokie jo parodymai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, kad gatvele, R. B. bėgant, nuo parduotuvės „Moki-Veži“, t. y. ta pačia kryptimi, kaip prie pastato privažiavo ir E. K., ėjo S. P. ir V. N.. Neatitinka ir šių liudytojų parodymai apie E. Š. įsodinimą į E. K. automobilį – E. Š. teigė, kad jį tėvas su E. K. nunešė į automobilį, privažiavęs E. K. pamatė bėgantį kraują, o E. K. tai aiškino, kad jam privažiavus, iš pastato išėjo R. Š., atėjo ir E. Š., kaip, beje parodė ir nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. PK-1-448/2015, kad matęs ateinantį E. Š. kruvina koja (6 t., b. l. 158), tai teigė, kad R. Š. jam privažiavus, vaikiną jau vedė, tada E. K. išlipo iš mašinos, patiesė iš bagažinės paėmęs patiesalą. E. Š. aiškino, kad jo tėvas R. Š. iš pastato išlipo per langą vidiniame kieme, o ne išėjo iš pastato, kaip parodė E. K.. Nelogiški jų aiškinimai ir dėl to, kad turėdamas automobilyje pirmosios pagalbos rinkinį, E. K. nemėgino sutvarstyti kraujuojančios E. Š. kojos, be to, jis nurodė E. Š. į ligoninę vežęs gatvele tolyn, link (duomenys neskelbtini) , o ne (duomenys neskelbtini). pusėn, kuria nuvykimas į Alytaus ligoninę ir patogesnis, ir artimesnis. E. Š. negalėjo logiškai paaiškinti ir to, kodėl jis priėmimo skyriuje nurodė sužalojimą esant buitine trauma, o teigti, kad buvo sužalotas R. B., pradėjo tik vėliau, kai pastarasis kreipėsi į policiją dėl smurto veiksmų jo atžvilgiu. E. Š. teigė prie pat pastato (duomenys neskelbtini) atvykęs savo automobiliu, kuriuo paskui jo iš ligoninės pasiimti atvažiavo Ž. A., o šis aiškino, kad jie tada atvyko Ž. A. automobiliu, kurį pasistatė prie „Moki-Veži“ parduotuvės. Pastebėtina, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. PK-1-448/2015, E. Š. irgi jau teigė atvykęs Ž. A. automobiliu (6 t., b. l. 154). Ž. A. aiškino E. Š. įvykio metu buvus su džemperiu su kapišonu, kai pats E. Š. parodė buvęs marškinėliais. E. Š. nurodė, kad vėliau jam jau po ligoninės atvykus į (duomenys neskelbtini) , ten visureigyje sėdėjo R. Š., o po medžiu – R. B., A. V. nebuvo, panašiai teigė, kad jokių kitų žmonių ne R. Š. ir R. B. ten nebuvo, ir Ž. A., tačiau A. V. teisme aiškino, kad jam ir D. V. atvykus prie buvusio medvilnės kombinato, kur laukė R. Š. ir R. B., automobiliu privažiavo E. Š., prie kurio R. Š. buvo nuėjęs pasikalbėti. E. K. teigė, kad įvykio metu E. Š. avėjo lyg šlepetėmis, tuo tarpu ir E. Š., ir Ž. A. aiškino, kad buvo apsiavęs sportiniais batais. E. Š., apklausiamas 2015 m. spalio 7 d. teisme teigė, kad šio įvykio metu A. V. vilkėjo ploną striukę, nors pats kaltinamasis parodė, o ir patvirtino nukentėjusysis R. B., kad šis vilkėjo tik marškinėliais, nes buvo karšta diena.

E. Š. 2015 m. spalio 7 d. posėdyje teigė, kad jis priėmimo skyriuje buvo atvykęs vienas, todėl nelabai atsimena, ką pasakė dėl sužalojimo aplinkybių, nurodė, kad mama atvyko tik po kažkiek laiko, tačiau E. K. teisme aiškino, kad jis nuvežęs į priėmimą E. Š., sulaukė, kol gal už dviejų minučių atvyko šio motina.

Dėl R. B. vilkėtų rūbų E. Š. irgi teigė, kad šis vilkėjęs visiškai juodais spec. rūbais, tuo tarpu A. V. teigė, kad R. B. vilkėjo tamsiais rūbais, Ž. A. aiškino nukentėjusįjį vilkėjus lyg tamsiai žalsvais rūbais, su golfu, pats R. B. teigė vilkėjęs tamsiai rudu džemperiu ir juodomis kelnėmis, būtent tokius rūbus jis ir pateikė ikiteisminio tyrimo metu ir tokie rūbai apžiūrėti teisiamajame posėdyje, liudytojas S. P. parodė šiuos rūbus perdavęs policijos pareigūnui. Taigi, šiuo atveju sutampa tik paties nukentėjusiojo ir liudytojo S. P. parodymai, o policijai pateikti rūbai atitinka tokius, kokius nurodė pats R. B.. R. B. teigė pastate (duomenys neskelbtini) vilkėjęs būtent visus šiuos rūbus, t. y. vienus ant kitų, vėliau, parbėgęs į savo darbovietę, nusivilkęs viršutinius rūbus, likęs tik su plonesniu golfu ir plonesnėmis kelnėmis. Gynyba ir kaltinamieji rūbų apžiūros metu suabejojo, ar storesnės kelnės yra R. B. dydžio. Tačiau teismui nekelia abejonių nukentėjusiojo parodymai dėl rūbų, nes pateiktos prie bylos medžiagos storesnės kelnės, nors ir platesnės nei kitos, yra sutraukiamu juosmeniu, ilgio, vizualiai tinkančio R. B. pagal jo ūgį, nukentėjusiojo aiškinimas, kad dvejas kelnes jis rengdavosi dėl to, kad jo darbo patalpose buvo vėsu, be to, ir dėl darbo pobūdžio, yra visiškai logiškas, akivaizdu, kad dirbant tokį darbą, reikalingi storesni rūbai, siekiant apsisaugoti nuo galimų sužeidimų, įdrėskimų ir pan. Tuo pačiu R. B. pateikti rūbai ir jo paaiškinimai apie jų vilkėjimą įvykio prie (duomenys neskelbtini) pastato metu vėlgi duoda pagrindą netikėti kaltinamųjų ir jų gynėjų versija, kad R. B. nustatyti sumušimai galėjo būti padaryti E. Š. suduodant medžio šaka. Kaip jau minėta, E. Š. teigė su gal piršto storio šaka sudavęs R. B. kelis smūgius, tačiau neįtikėtina, kad tokio storio medžio šakos smūgiai būtų palikę R. B. nustatytas kraujosruvas per dvejas kelnes.

Dėl E. Š. parodymų atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jis kitos sudėties teismui 2015 m. spalio 7 d. davė parodymus, jog šaka sudavė R. B. tai kokius 4-6 kartus, tai 6-8 kartus, tada teigė, kad R. B. iššokęs pro langą, sudavė jam į galvą, o vėliau to paties posėdžio metu, o ir kitos sudėties teismui aiškino, kad jam sudavė į krūtinę, nes nepataikė į galvą. E. Š. ankstesnės teismo apklausos metu teigė, kad po to, kai nukrito ant žemės, R. B. atsistojęs nubėgo, susidūrė su jo draugu Ž. A., nukrito ir R. B. vėl atsistojęs nubėgo, tačiau kas vyko toliau, teigė nematęs, nes gulėjęs ant žemės, o po kelių sekundžių pasirodęs A. V.. Kaltinamasis A. V., pastebėtina, teigė radęs E. Š. sėdintį prie pastato sienos, o šis jam parodęs netgi, kad R. B. nubėgo link (duomenys neskelbtini)

Ž. A. teisme teigė matęs, kaip mušasi E. Š. ir R. B., tačiau link jų nėjęs, išsigandęs tuo tarpu E. Š. nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. PK-1-448/2015 aiškino, kad Ž. A. iš karto, kai tik išgirdo, kad kažkas vyksta, pradėjo bėgti į E. Š. pusę jam į pagalbą (6 t., b. l. 155). Nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. PK-1-448/2015, Ž. A. aiškino, kad paskui jį bėgo A. V., kuris norėjo sugauti R. B., tuo tarpu A. V. nenurodė matęs kokius kitus R. B. besivejančius asmenis.

Liudytojo A. S. parodymus teismas taip pat vertina kaip visiškai nepatikimus, nes jie buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. Jis ikiteisminio tyrimo metu aiškino kaltinamąjį A. V. pažįstantis tik iš matymo, tačiau žinojo jo vardą, taip pat žinojo ir kaltinamojo R. Š. pavardę (2 t., b. l. 110-111). Pačios pirmos apklausos metu 2013 m. rugpjūčio 20 d. jis išvis teigė nepažįstantis asmenų, kurie 2013 m. rugpjūčio 8 d. parduotuvėje prašė balto popieriaus lapo ir kažką pasirašinėjo (2 t., b. l. 108-109). Liudytojas ikiteisminio tyrimo metu pripažino rūkęs prie pastato 15-20 min. iki kaltinamiesiems su R. B. užeinant į parduotuvę, tai atitinka nukentėjusiojo R. B. parodymus, ir matęs kaltinamuosius su R. B. nuo (duomenys neskelbtini). pareinant pro šalį link mokyklos, tačiau teisme jau neigė rūkydamas matęs kaltinamuosius ar R. B., bet pripažino, kad ikiteisminio tyrimo metu jo duoti priešingi parodymai buvo užrašyti teisingai. Šis liudytojas teisme neigė telefonu bendravęs su A. V., sakė neturėjęs jo telefono numerio ir jie vienas kitam neskambinę, aiškino, kad galbūt jo viršininkas ar kas nors kitas galėjo skambinti A. V. Kaltinamasis A. V. taip pat teisme neigė telefonu bendravęs su A. S., aiškino, kad buvo patalpų, kurias jis buvo nupirkęs, nuomininkai – žvejų parduotuvės savininkai buvo davę jam kažkieno telefono numerį asmens, su kuriuo jis turėjęs bendrauti dėl išsikraustymo. Tačiau tokius ir A. S., ir A. V. parodymus objektyviai paneigia šių asmenų pokalbių telefonu išklotinės, kur užfiksuota, jog pats A. S. dar 2013 m. rugpjūčio 1 d. 11.20 val. yra skambinęs A. V., pokalbis truko 53 s, o pastarasis jam yra skambinęs jau net ne parduotuvės darbo laiku 2013 m. rugpjūčio 5 d. 20 val., pokalbis truko 12 s, tai rodo, kad A. V. ir A. S. dar iki įvykio buvo pažįstami ir bendravo. Paties A. V. parodymai apie patalpų, kuriose įvykio metu veikė žvejų prekių parduotuvė, įsigijimą taip pat buvo itin prieštaringi, jis painiojosi dėl šių patalpų įsigijimo laiko, netgi neigė dirbęs UAB (duomenys neskelbtini) (9 t., b. l. 187), tačiau tą paneigia duomenys iš „Sodros“, pagal kuriuos A. V. dirbo UAB (duomenys neskelbtini) nuo 2013 m. sausio 7 d. (3 t., b. l. 127). Liudytojas A. S. teigė nematęs, kad R. B. kaltinamieji būtų mušę lauke, kad šis būtų sužalotas ar nugriuvęs, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis R. B. nurodė, kad žvejų parduotuvės pardavėjas, A. V. prie jo priėjus ir kažką pasakius, atsakė, jog jis nieko nematė ir negirdėjo. Įvertinus liudytojo A. S. parodymų prieštaringumą, analogiškai ir prie jų derintus kaltinamojo A. V. parodymus, bandant paneigti jų pažintį ir bendravimą iki įvykių, teismas jais netiki ir atmeta kaip subjektyvius, duotus siekiant padėti A. V. ir jo bendrininkui išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Liudytojo A. M. parodymai nėra labai reikšmingi bylos išnagrinėjimui, nes šis asmuo tiesiogiai įvykių nematė. Tačiau vertinant juos, pažymėtina, kad šis liudytojas labai atsainiai aiškino savo nenorą geranoriškai padėti policijos pareigūnams – paprašytas paklausinėti sandėlio darbuotojų, ar kas ką nors matė prie parduotuvės „IKI“, jis teigė to nepadaręs, nes neturėjęs nei noro, nei galimybių, vėlgi jis, pažadėjęs policijos pareigūnams atvykti į komisariatą pasikalbėti, per laisvas dienas to nepadarė, kaip parodė, nes nieko apie įvykį nežinojo, jo nematė, negirdėjo ir jis jam nerūpi, vėliau, net jau gavęs šaukimą atvykti, jis vis tiek nenuvyko, kaip teigė, negalėjo dėl darbo, tačiau taip pat teisme parodė, kad nenuvyko, nes nenorėjo (9 t., b. l. 51). Šis liudytojas teigė, kad jį vėl vertė atvykti į policiją, tačiau iš jo paties parodymų akivaizdu, kad pats A. M. visaip vengė vykti ir pareigūnų paprašytas, ir netgi gavęs šaukimą. Jokių to vertimo veiksmų, be paties deklaratyvaus pasakymo, jis neapibūdino. Jo parodymai apie jam apklausos metu policijos pareigūnų darytą spaudimą, netgi jo atžvilgiu naudotą fizinį smurtą, taip pat buvo nenuoseklūs – tai jis teismo posėdyje 2015 m. spalio 7 d. aiškino, kad pareigūnas M. tai kelis kartus paglamžė, tai paspaudė du kartus jam kaklą (6 t., b. l. 142), tai kitame teismo posėdyje teigė, kad M. jį suėmė už sprando ir keletą kartų paspaudė, galvą palenkė tarp kojų. Nors jis teigė, kad taip pareigūnai darė jam spaudimą, vėlgi sakė, kad gal čia M. taip juokais padarė. Teisme A. M. teigė, kad jo apklausos protokole ikiteisminio tyrimo metu buvo neatitikimų, todėl jis prirašė pastabas, tačiau nerašė, kad protokolas surašytas teisingai. Tačiau A. M. apklausos protokole yra jo ranka padaryti įrašai, jog jis protokolą perskaitė, iš jo žodžių surašyta teisingai, P. S. pareigūnams nieko nepasakojo (2 t., b. l. 144-145). Šis liudytojas visus pareigūnų veiksmus vertino akivaizdžiai tendencingai neigiamai, netgi įspėjimas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą ar atsisakymą juos duoti liudytojui pasirodė grasinimas. Šio liudytojo teiginiai apie tai, kad jis nevyko į policiją, nes nori ramiai gyventi, niekur nenori lįsti, duoda pagrindo manyti, kad jis vengė duoti tikrai objektyvius parodymus, nes visai nelogiška, kad papasakodamas policijai tą patį, ką nurodė vėliau apklausose, jis būtų sukėlęs sau ar savo šeimai kokią nors grėsmę. Nors A. M. yra pats buvęs policijos pareigūnas, jis parodė, kad jis policija nepasitiki, teigė, kad nusivylęs savo kolegomis, kad tekę bylinėtis. Be to, šis liudytojas yra buvęs R. Š. kolega, kaip parodė, jie kartu dirbę, netgi parodė, kad R. Š. pažįsta nuo 15 metų. Todėl teismui yra pagrindas manyti, kad šis liudytojas yra nusiteikęs priešiškai policijoje dirbančių asmenų atžvilgiu. Pastebėtina, kad šis liudytojas, nors teigė, kad jam buvo daromas spaudimas, niekur po jo apklausų nesikreipė, pareigūnų veiksmų neskundė. Teismas, vertindamas liudytojo asmenybę, atsižvelgia ir į tai, kad šis liudytojas pats netgi parodė apie savo nesąžiningumą dar jam dirbant policijos sistemoje – nurodė 2012 m. išėjęs iš tarnybos dėl sveikatos, kuri jam dirbti neleido, o jis jau buvo pavargęs kiekvienais metais mokėti už komisijas. Teismas apklausė liudytojais policijos pareigūnus – tyrėjus G. N., G. T., A. M., kurie buvo įtraukti į tyrimo grupę (1 t., b. l. 1). G. N. parodė, kad jis nedalyvavo A. M. apklausoje, tačiau jis su G. T. vyko pas A. M. į „IKI“ filmuotos medžiagos. Jis parodė, kad pats A. M. tada pradėjo pasakoti apie įvykį, sakė, kad jam apie tai kažkas iš kitų apsaugos darbuotojų pasakojo. Parodė, kad A. M. nupasakojo A. V., o vėliau pakeitė savo parodymus. Tas pačias aplinkybes dėl pokalbio su A. M. teisme nurodė ir liudytojas G. T. Jų teisme nurodytos aplinkybės atitinka tarnybiniuose pranešimuose 2013 m. rugpjūčio 22 d. užfiksuotas aplinkybes dėl pokalbio su A. M.. Jokios A. M. kaip liudytojo apklausos parduotuvėje „IKI“ šie policijos pareigūnai neatliko, kaip parodė, pareigūnai vyko filmuotos medžiagos, o pats A. M. pradėjo kalbėti apie įvykį. Būtent dėl to, paaiškėjus, kad šis asmuo gali ką nors žinoti apie nusikaltimo R. B. atžvilgiu aplinkybes, jis paskui buvo teisėtai ir pagrįstai kviečiamas į apklausą policijos komisariate pas tyrėją. Liudytojai G. N., G. T., A. M., R. J. paneigė, kad prieš A. M. apklausos metu policijos komisariate buvo naudojamas bet koks smurtas.

Taigi, teismas esant prieštaringiems paties kaltinamojo A. V. parodymams, taip pat raštu pateiktiems kaltinamojo R. Š. parodymams, konstatuodamas kaltinamųjų kaltę dėl savavaldžiavimo R. B. atžvilgiu, remiasi nuosekliais ir detaliais nukentėjusiojo R. B., liudytojų S. P., V. N. parodymais. Šių parodymų, specialisto išvados, asmens parodymo atpažinti, parodymų patikrinimo vietoje, įvykio vietos, daiktų apžiūros protokoluose, telefoninių pokalbių išklotinėse užfiksuoti duomenys įrodo, kad A. V. ir R. Š. panaudojo tiek fizinę, tiek psichinę prievartą R. B. atžvilgiu.