Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Čepukėnienės, teisėjų Gintaro Dzedulionio, Aleno Piesliako,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorės Žanetos Žalėnaitės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. buvo kaltinamas tuo, kad 2015-09-17 apie 2 val. 00 min. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), užėjęs į buvusios sutuoktinės D. K. kambarį, priėjęs prie jos lovos, kurioje ji gulėjo, paėmęs jos dešinę ranką už žasto pradėjo ją traukti link savęs, po to savo abiem rankomis paėmė buvusios sutuoktinės abi rankas už dilbių ir jas pradėjo traukti link savęs, po to norėdamas atmerkti nukentėjusiosios akis, uždėjo abi savo rankas ant nukentėjusiosios abiejų skruostų arčiau akių ir pradėjo skruostus traukti žemyn, taip pat uždėjęs abi savo rankas ant nukentėjusiosios abiejų antakių pradėjo antakius kelti į viršų. Be to jis abiem savo rankomis paėmė D. K. galvą už smilkinių ne mažiau keturių kartų pradėjo kilnoti galvą aukštyn – žemyn, taip padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu smurtaudamas prieš šeimos narį – sutuoktinei D. K. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiais veiksmais A. K. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 21 d. nuosprendžiu A. K. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 140 str. 2 d. išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorė Žaneta Žalėnaitė (toliau – prokurorė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 21 d. nuosprendį ir A. K. atžvilgiu priimti naują nuosprendį, pripažįstant A. K. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d., bei skiriant jam bausmę laisvės apribojimą vieneriems metams, įpareigojant jį per šį laikotarpį išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Taip pat prašo D. K. civilinį ieškinį tenkinti visiškai.

Prokurorės nuomone, nuosprendis turi būti panaikintas kaip nepagrįstas dėl nuosprendžio išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms. Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, kaltės klausimo detaliai neanalizavo, kaltės formos bei turinio netyrė, psichinio kaltinamojo santykio su veika bei jos padariniais neatskleidė, tik lakoniškai pasisakė, jog kaltinime nurodyti kaltinamojo veiksmai nelaikytini padaryti tyčia. Prokurorė nurodė, kad kasacinėje jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, jog kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, o ir išsiaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys - subjektyvūs (vidiniai - psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę - psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais - gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 11 d nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55812006). Vadinasi, kiekvienoje situacijoje, siekiant atskleisti kaltinamojo psichinį santykį su daroma veika, būtina įvertinti ir jo elgesį dar prieš nusikalstamus veiksmus, po jų padarymo, santykius su nukentėjusiuoju.

Prokurorės nuomone, A. K. tyčios turinio analizei ypač reikšmingos (nuosprendyje apskritai neaptartos ir neįvertintos) aplinkybės, kad A. K. inkriminuojamos veikos padarymo metu jo santykiai su nukentėjusiąja buvo konfliktiški. Jie pablogėjo, kaltinamajam sužinojus, jog buvusi sutuoktinė turi draugą. Nuo to laiko nukentėjusioji pradėjo rakinti savo kambario duris, kadangi, kaip nurodyta jos parodymuose, kaltinamasis ją persekiojo, gaudė, vaikėsi, neleisdavo praeiti, rakindavo ją namuose. Nukentėjusioji dėl kaltinamojo sukeltų konfliktinių situacijų yra kvietusi policiją dar prieš minimą įvykį 2015-09-17 - vieną kartą dėl to, kad kaltinamasis jos neišleido iš namų, kitą kartą - kuomet ji pasikvietė draugą išgerti kavos, 2016-02-21 taip pat kvietė policiją, nes kaltinamasis ją įžeidinėjo, pastūmė dukrą. Todėl, visiškai suprantama, tarp buvusių sutuoktinių ir toliau tvyrojo įtampa ir vyko konfliktai. Būtent esant tokiam konfliktiškam sutuoktinių tarpusavio bendravimui nukentėjusiajai ir buvo padaryti sužalojimai.

Pasak prokurorės, teismo išvados, kad kaltinamasis iš tikrųjų įsilaužė ir sukėlė nukentėjusiajai sužalojimus, siekdamas patikrinti nukentėjusiosios sąmoningumą, nepagrindžia nustatytos įvykio faktinės aplinkybės bei nukentėjusiosios parodymai, kuriais netikėti nėra pagrindo. Nukentėjusioji nurodė, kad 2015-09-17, grįžus kaltinamajam namo, ji į savo kambarį įsileido šunį ir vėl užsirakino duris, dėl ko A. K. pagalvojo, kad ji kambaryje būna su savo draugu ir tikrai suvokė, kad ji tuo metu yra sąmoninga. Būtent kaltinamojo manymą patvirtina tai, kad kaltinamasis, prieš išlauždamas duris kirviu, rėkė, kad, jei kambaryje yra Petka, tai jis juos abu užmuš. Nurodytos aplinkybės neneigia ir pats kaltinamasis. Priešingai, jis pats nurodė, kad išlaužęs kirviu duris, tikrino, ar nukentėjusiosios draugo nėra spintoje ar balkone, tik paskui priėjo prie nukentėjusiosios, kadangi ji į jo veiksmus nereagavo taip, kaip įprastai - konfliktu. Net ir laikantis kaltinamojo versijos logikos, natūralu, kad 2 val. nakties nukentėjusioji galėjo neatsiliepti į kaltinamojo riksmus, kadangi galėjo miegoti. Vadinasi, pagrindo teigti, kad kaltininkas turėjo pagrįstą dingstį manyti, kad nukentėjusiajai kažkas yra atsitikę, apskritai nėra. Būtent dėl to kaltinamojo parodymai, kad išlauždamas duris jis norėjo patikrinti, ar nukentėjusioji yra sąmoninga, turi būti vertinami kritiškai ir laikomi tiesiog pasirinkta gynybine strategija. Juo labiau, net ir įsiveržęs į kambarį bei priėjęs prie nukentėjusiosios, kaltinamasis turėjo suvokti, kad ji tikrai yra sąmoninga. Nukentėjusioji parodė, jog kaltinamasis matė, kad ji juda, tik yra užsimerkusi. Pats kaltinamasis parodė, kad, priėjęs prie nukentėjusiosios pradėjo traukti jos rankas, tuo tarpu ji rankas atitraukė. Akivaizdu, kad kaltinamajam buvo aišku, jog nukentėjusioji tikrai yra sąmoninga, tačiau jis ir toliau ją tempė už skruostų, kilnojo galvą, spaudė akis, tuo padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą. Galiausiai, ir pats padarytų sužalojimų kiekis, lokalizacija bei pobūdis parodo kaltinamojo prieš nukentėjusiąją panaudoto smurto intensyvumą ir patvirtina nusikalstamos veikos inkriminavimo pagrįstumą. Normalus sąmoningumo tikrinimas tikrai negali sukelti tokio pobūdžio sužalojimo. Iš to seka akivaizdi išvada, kad konflikto metu kaltinamasis veikė netiesiogine tyčia, o atliktų prieš nukentėjusiąją veiksmų skaičius ir kilę padariniai rodo, kad jis suvokė pavojingą savo veikos pobūdį, numatė, kad, jam esant žymiai fiziškai stipresniam už nukentėjusiąją, dėl jo veikimo gali atsirasti nusikalstami padariniai ir, nors jų nesiekė, bet sąmoningai leido jiems kilti.

Prokurorės teigimu, teismas priėmė pernelyg skubotą sprendimą, neištyręs kaltinamojo bei nukentėjusiosios konflikto priežasčių, paties konflikto eigos bei atsiradusių padarinių. Tuo tarpu, nuosekli aptartų aplinkybių grandinė ir jų reikšmingumas A. K. tyčios turiniui tvirtai leidžia teigti, kad teismas selektyviai vertino įrodymus - nepagrįstai pirmenybę teikė teisinantiems įrodymams bei nemotyvuotai atmetė arba ignoravo kaltinančius. Išvardintos aplinkybės lėmė išteisinamojo nuosprendžio priėmimą, todėl nurodytas nuosprendis naikintinas kaip nepagrįstas ir priimtinas apkaltinamasis nuosprendis, A. K. pripažįstant kaltu dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo.

Teismo posėdžio metu prokurorė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti.

Išteisintasis A. K. ir jo gynėja prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusioji D. K. prašė prokurorės apeliacinį skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Prokurorė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 21 d. išteisinamąjį nuosprendį ir A. K. atžvilgiu priimti naują nuosprendį, pripažįstant A. K. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, prokurorės apeliacinį skundą, atlikusi byloje dalinį įrodymų tyrimą, kurio metu papildomai apklaususi išteisintąjį A. K. ir nukentėjusiąją D. K. dėl faktinių bylos aplinkybių, nusikalstamos veikos padarymo motyvų, jų tarpusavio santykių tiek iki nusikalstamos veikos padarymo, tiek jos metu, sprendžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje netinkamai vertino išteisintojo A. K. veiksmus, nenustatęs jo tyčios sužaloti nukentėjusiąją, todėl nepagrįstai jo veiksmų nepripažino nusikalstamais.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog faktinės aplinkybės, nurodytos kaltinime, nepasitvirtino, kadangi tiek iš kaltinamojo paaiškinimų teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, tiek iš nukentėjusiosios paaiškinimų teisme ir ikiteisminio tyrimo metu negalima padaryti vienareikšmiškos išvados, jog kaltinamasis, įvykio naktį patekęs į nukentėjusiosios kambarį, turėjo tyčią ją sužaloti, t.y. tyčia sukėlė jai nubrozdinimus ir padarė mėlynes ant žastų.

Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su minėta pirmosios instancijos teismo išvada ir argumentuoja, kad pagal tarp kaltinamojo ir jo buvusios sutuoktinės nukentėjusiosios buvusius konfliktinius santykius ir tai, kaip kaltinime nurodytu metu klostėsi įvykių seka, pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. K. turėjo pagrindą abejoti nukentėjusiosios sveikatos būkle ir siekė tuo įsitikinti, yra visiškai nepagrįsta. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, kaltinamo asmens kaltės klausimo detaliai neanalizavo, kaltės formos bei turinio netyrė, psichinio kaltinamojo santykio su veika bei jos padariniais neatskleidė, tik lakoniškai pasisakė, kad tokie kaltinamojo veiksmai nelaikytini padaryti tyčia.

Iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinamasis A. K. ir nukentėjusioji D. K. yra buvę sutuoktiniai, kurie dėl finansinių aplinkybių yra priversti gyventi viename bute skirtinguose kambariuose, jie bendro ūkio neveda, šeiminių santykių nepalaiko. Kaltinamajam inkriminuojamos veikos padarymo metu jo santykiai su nukentėjusiąja buvo konfliktiški. Jie pablogėjo, kaltinamajam sužinojus, jog buvusi sutuoktinė susirado draugą. Nuo to laiko nukentėjusioji pradėjo rakinti savo kambario duris, kadangi, kaip nurodyta jos parodymuose, kaltinamasis ją persekiojo, gaudė, vaikėsi, neleisdavo praeiti, rakindavo ją namuose. Nukentėjusioji dėl kaltinamojo sukeltų konfliktinių situacijų dar prieš minimą įvykį yra kelis kartus kvietusi policijos pareigūnus - vieną kartą dėl to, kad kaltinamasis jos neišleido iš namų, kitą kartą, kuomet ji pasikvietė draugą išgerti kavos, 2016-02-21 taip pat kvietė policiją, nes kaltinamasis ją įžeidinėjo, pastūmė dukrą. Todėl akivaizdu, kad tarp buvusių sutuoktinių ir toliau tvyrojo įtampa bei vyko konfliktai.

Byloje surinktais ir ištirtais įrodymais neabejotinai nustatyta, kad A. K. 2015 m. rugsėjo 17 d., apie 2 val. išlaužęs nukentėjusiosios (buvusios sutuoktinės) kambario duris, pateko į jos kambarį, kur ant lovos gulinčią nukentėjusiąją traukė už žasto, abiem rankom tempdamas nukentėjusiosios skruostus žemyn, bandė atmerkti jos akis, taip pat abiem rankom tempdamas aukštyn jos antakius, bandė atmerkti nukentėjusiosiso akis, paėmęs jos galvą už smilkinių, kilnojo galvą aukštyn-žemyn. Šiuos veiksmus pripažino ir pats A. K., tačiau jis teigė, kad veiksmų tikslas buvo įsitikinti, ar nukentėjusioji yra sąmoninga.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad ši A. K. pozicija prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų, 2015-09-17 naktį grįžus A. K. namo, ji įsileido į savo kambarį šunį ir vėl užsirakino savo kambario duris, dėl ko A. K. pagalvojo, jog ji kambaryje yra su savo draugu, ir tikrai turėjo suvokti, kad ji tuo metu yra sąmoninga. Šias aplinkybes patvirtina ir tai, kad A. K., prieš išlauždamas duris kirviu, rėkė, jog, jei kambaryje yra asmuo vardu Petka, tai jis juos abu užmuš. Nurodytos aplinkybės neneigia ir pats A. K.. Kadangi įvykis įvyko apie 2 val. nakties, kaltinamasis buvo išgėręs, prieš patekdamas į kambarį, buvo nusiteikęs agresyviai, į kambarį pateko kirvio pagalba, natūralu, kad nakties metu nukentėjusioji, kaip ji aiškina, nenorėdama savo veiksmais inicijuoti konflikto su kaltinamuoju, o kitą rytą jai reikėjo į darbą, nusprendė apsimesti, kad miega, ir į kaltinamojo veiksmus nereaguoti. Todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad A. K. turėjo bent kokią dingstį galvoti, jog nukentėjusiajai kažkas atsitiko. A. K. parodymus, kad jis, lauždamas kirviu duris, siekė išsiaiškinti, ar nukentėjusioji yra sąmoninga, paneigia jo paties nurodyta įvykių seka, kai jis, pro kirviu išlaužtas duris patekęs į nukentėjusiosios kambarį, pirmiausia visur ieškojo pasislėpusio nukentėjusiosios draugo, rėkdamas, kad abu užmuš, o tik vėliau, kadangi nukentėjusioji į jo veiksmus reagavo neįprastai - tylėdama, atkreipė dėmesį į ją. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad nukentėjusioji dar iki įvykio būtų turėjusi kokių nors rimtų sveikatos problemų ar piktnaudžiautų psichiką veikinčiomis medžiagomis (vaistais, alkoholiu, narkotikais ar kt.), kas sudarytų A. K. pagrindą nerimauti dėl nukentėjusiosios sveikatos būklės ir jos sąmoningumo. Teisėjų kolegija A. K. elgesį, nukentėjusiajai padarant nežymų sveikatos sutrikdymą, vertina ne kaip nerimo dėl nukentėjusiosios sveikatos būklės pasekmę, bet kaip perdėtą rūpinimąsi, kurio pagrindinis motyvas buvo pavydas, A. K. įtarus, jog nukentėjusiosios kambaryje gali būti nukentėjusiosios draugas. Be to, net ir įsiveržęs į kambarį bei priėjęs prie nukentėjusiosios, jis turėjo suvokti, kad nukentėjusioji tikrai yra sąmoninga, nes pats A. K. nurodė, jog, priėjus prie nukentėjusiosios ir pradėjus jam traukti jos rankas, ji rankas atitraukė. Todėl akivaizdu, kad A. K. turėjo suprasti, jog nukentėjusioji tikrai yra sąmoninga, tačiau jis ir toliau ją tempė už skruostų, kilnojo galvą, spaudė akis, tuo padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas A. K. veiksmus nepagrįstai pripažino netyčiniais, nes padarytų sužalojimų kiekis, lokalizacija bei pobūdis parodo A. K. panaudoto prieš nukentėjusiąją smurto intensyvumą ir patvirtina jo padarytų veiksmų nusikalstamą pobūdį. Konstatuotina, kad bylos faktiniai duomenys akivaizdžiai rodo, jog A. K. konflikto metu veikė netiesiogine tyčia, o atliktų prieš nukentėjusiąją veiksmų skaičius ir kilę padariniai rodo, kad jis suvokė pavojingą savo veikos pobūdį, numatė, kad, jam esant žymiai fiziškai stipresniam už nukentėjusiąją, dėl jo veikimo gali atsirasti nusikalstami padariniai ir, nors jų nesiekė, bet sąmoningai leido jiems kilti.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. K. veiksmai, kuriais jis nukentėjusiajai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, vertintini kaip nusikalstami. Visgi teisėjų kolegija laiko, kad prokurorės prašymas nuteisti A. K. pagal BK 140 str. 2 d., teisiškai nepagrįstas ir prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

BK 140 str. 2 d. numatyta atsakomybė asmeniui, kuris BK 140 str. 1 d. nurodytą nusikalstamą veiką padarė savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui, tačiau iš bylos faktinių duomenų matyti, kad A. K. ir D. K. nesieja jokie artimi santykiai, jie nėra nei artimi giminaičiai, nei šeimos nariai, kadangi jie yra oficialiai išsituokę ir nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo bendroje santuokoje, bendro ūkio nevedė ir šeiminių santykių nepalaikė. Tą patvirtina byloje esantis ištuokos liudijimas Nr. AA279242, išduotas 2008-11-18 (b.l. 4). Taigi, prokurorės prašymas nuteisti A. K. pagal BK 140 str. 2 d., negali būti tenkinamas.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 255 str. yra nustatytos baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme ribos, kaltinimo pakeitimo galimybė bei sąlygos, o BPK 256 str. – kaltinimo pakeitimo procedūra, kuria užtikrinama viena iš esminių kaltinamojo teisių – teisė į gynybą. Taigi, vadovaujantis BPK 256 str., teismas turi teisę kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės. Nagrinėjamu atveju nesikeičia kaltinamajame akte išdėstytos faktinės aplinkybės, o kitaip vertinami byloje nustatyti faktiniai duomenis, konstatuojant kitus, nei kaltinamajame akte išdėstyti, kaltinamąjį ir nukentėjusiąją siejančius tarpusavio ryšius.

BPK 38 str. nustatyta, kad asmens šeimos nariais laikomi kartu su tuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos, arba asmuo, su kuriuo tas asmuo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka susitarė sudaryti santuoką, taip pat sutuoktinio tėvai, buvę sutuoktiniai.

Pagal BK 248 str. 1 d. artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai. Pagal šio straipsnio 2 dalį nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kas yra šeimos nariai tyčia sužalojant asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis Nr. 2K-152-693/2016).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad byloje yra pakankamai faktinių duomenų A. K. veiksmus pripažinti nusikalstamais, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad A. K. savo nusikalstamais veiksmais padarė nežymų sveikatos sutrikdymą savo buvusiai sutuoktinei D. K., kuri nelaikytina nei jo šeimos nariu, nei artimu giminaičiu, jo veiksmai kvalifikuotini pagal BK 140 str. 1 d.

Esant nurodytoms aplinkybėms, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 21 d. išteisinamasis nuosprendis naikinamas ir A. K. atžvilgiu priimamas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. K. 2015-09-17 apie 2 val. 00 min. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), užėjęs į buvusios sutuoktinės D. K. kambarį, priėjęs prie jos lovos, kurioje ji gulėjo, paėmęs jos dešinę ranką už žasto pradėjo ją traukti link savęs, po to savo abiem rankom paėmė buvusios sutuoktinės abi rankas už dilbių ir jas pradėjo traukti link savęs, po to norėdamas atmerkti nukentėjusiosios akis, uždėjo abi savo rankas ant nukentėjusiosios abiejų skruostų arčiau akių ir pradėjo skruostus traukti žemyn, taip pat uždėjęs abi savo rankas ant nukentėjusiosios abiejų antakių pradėjo antakius kelti į viršų. Be to jis abiem savo rankom paėmė D. K. galvą už smilkinių ne mažiau keturių kartų pradėjo kilnoti galvą aukštyn – žemyn, tokiu būdu smurtaudamas nežymiai nukentėjusiąją sužalojo, šiais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d.

BK 140 str. 1 d. nustatyta, kad tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

Teismas, už padarytas nusikalstamas veikas skirdamas kaltinamajam bausmę, atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formas ir rūšis, padarytų veikų motyvus ir tikslus, nusikalstamų veikų stadijas, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pakankamas pagrindas pripažinti A. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, dėl nusikalstamos veikos padarymo nuoširdžiai gailisi, nukentėjusiosios atsiprašė. Tai, kad A. K. iš esmės prisipažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, patvirtina ir ta aplinkybė, kad jis baudžiamojoje byloje 2015 m. gruodžio 10 d. pritarė proceso užbaigimui teismo baudžiamuoju įsakymu, taip pat sutiko su prokurorės siūloma bausme. Vien tai, kad A. K. subjektyviai vertino savo veiksmus ir juose neįžvelgė nusikalstamo pobūdžio, nesudaro pagrindo manyti, kad jis neprisipažįsta kaltu. Todėl pripažįstama A. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Be to, A. K. nukentėjusiosios atsiprašė, kas taip pat pripažįstama jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 2 d.). Tiek nukentėjusioji, tiek pats kaltinamasis patvirtino, kad konflikto metu A. K. buvo išgėręs alkoholio. Nukentėjusioji parodė, kad alkoholio vartojimas turėjo įtakos nusikalstamso veikos padarymui. Todėl A. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). A. K. anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka už eismo saugumo reikalavimų pažeidimą, Respublikinėje Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje bei VšĮ Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre nesigydė, į Vilniaus priklausomybės ligų centrą per 5 metų laikotarpį dėl konsultacijos ar gydymo nesikreipė. Jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba. Padaryta nusikalstama veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų. Kadangi A. K. iš esmės nelaikytinas pavojinga visuomenei asmenybe, jo padarytas nusikaltimas atsitiktinis, spontaniškas, nesukėlęs sunkių padarinių, pagrindiniu motyvu buvo tai, kad jis pavydėjo savo buvusios sutuoktinės jos naujajam draugui, turi nuolatinį darbą, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti A. K. paskiriant laisvės apribojimo bausmę, mažesnę, nei BK 48 str. 2 d. numatytas bausmės vidurkis, įpareigojant jį per laisvės apribojimo bausmės laikotarpį būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 23.00 val. iki 6.00 val., išskyrus atvejus, kai nebuvimas namuose susijęs su darbu, taip pat neatlygintinai išdirbti 25 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Nukentėjusioji D. K. byloje yra pareiškusi prašymą priteisti jai iš A. K. 300 Eur už padarytą žalą. Teismo posėdžio metu patikslino prašymą, nurodydama, kad patyrė 200 Eur neturtinę žalą ir 100 Eur turtinę žalą. Nukentėjusioji prašyme nurodė, kad dėl jai padaryto sveikatos sutrikdymo – ant rankų daugybės mėlynių ji darbe patyrė nepatogumų dėl klausimų, iš kur jos atsirado. Taip pat D. K. prašyme nurodė, kad ji turėjo išlaidų dėl jai pateiktos Teismo medicinos pažymos, kelionės į teisėsaugos institucijas ir teismą, o taip pat jų metu darbe, nes už ją dirbo kitas žmogus. Taip pat prašė teismą įpareigoti A. K. pakeisti sugadintas kambario duris.

Prokurorė apeliaciniu skundu prašo tenkinti visiškai D. K. civilinį ieškinį.

Nukentėjusiosios D. K. pareikštas civilinis ieškinys dėl 300 Eur žalos atlyginimo tenkinamas visiškai.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – CK) jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą (6.283 str. 1 d.). Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 1, 2 dalys). Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Šie principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Dėl to teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K–453/2014, 2K-377/2014).

Šiuo konkrečiu atveju dėl padaryto nusikaltimo nukentėjusiajai D. K. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Nėra jokios abejonės, jog dėl kaltinamojo veiksmų D. K. patyrė psichologinį diskomfortą, nepatogumo jausmą, nes vidury nakties buvo sudrumsta jos ramybė ir poilsis, nukentėjusioji galimai patyrė nepatogumų darbe, kadangi dėl jai padarytų sužalojimų – kraujosruvų ant rankų - aplinkiniams kilo klausimų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, vadovaujantis sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiosios prašoma priteisti 200 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra reali, nelaikytina pernelyg didele, todėl priteistina iš kaltininko A. K..

Nukentėjusiosios prašymas priteisti 100 Eur jos patirtų išlaidų, nes jai kainavo transporto bilietai, ji mokėjo žmogui už tai, kad už ją dirbo, nes ji tuo metu važinėjo į teismus, į policiją, kad buvo apgadintos jos kambario durys, pripažintinas pagrįstu. Nors nukentėjusioji teismui nepateikė jos išlaidas patvirtinančių įrodymų, atsižvelgus į nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, kas sudaro jos patirtą turtinę žalą, kurios yra objektyviai paaiškinamos ir logiškos, taip pat atsižvelgus į tai, kad pareikšta suma turtinei žalai atlyginti nėra didelė – 100 Eur, be to, A. K. visiškai sutiko su nukentėjusiosios pareikštu civiliniu ieškiniu (b.l. 66), teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiosios turėtos išlaidos, vykstant į policiją, į teismo posėdžius, išlaidos už Teismo medicinos specialisto išvados gavimą, žala dėl turto (durų) apgadinimo, bendroje 100 Eur sumoje priteistinos iš A. K. (BPK 115 str. 1 d.).

Baudžiamojo proceso įstatyme nuo 2014 m. sausio 1 d. galiojanti galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, minėto straipsnio nuostatos nėra imperatyvios, nes teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant Lietuvos Respublikos BPK 106 str. nuostatas, matyti, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, kitais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Šioje byloje apeliacinės instancijos teisme gynėja advokatė Daiva Dereškevičienė kaltinamajam A. K. buvo paskirta vadovaujantis BPK 322 str. 1 d. nuostatomis, kur imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir minėtoje Konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga užtikrinti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai priteisti 104,22 Eur ir 69,48 Eur turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš kaltinamojo A. K. atmetamas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai A. K. veiksmus vertino kaip padarytus, nesant tyčios, todėl skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 21 d. išteisinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis, pripažįstant, kad A. K. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d. ir paskiriant jam šio straipsnio sankcijoje numatytą laisvės apribojimo bausmę. Parinkdama bausmės rūšį, teisėjų kolegija atsižvelgia tiek į prokurorės apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą, tiek į kaltinamojo asmenybę - jis anksčiau neteistas, dirba, nukentėjusiosios atsiprašė, nors ši atsisakė priimti jo atsiprašymą ir su juo susitaikyti. Taip pat atsižvelgiant į kaltinamojo nusikalstamos veikos pobūdį, kaltinamajam skirtina BK 67 str. 2 d. 5 p. numatyta baudžiamojo poveikio priemonė - nemokami darbai.

Baudžiamojoje byloje yra gautos valstybinės antrinės teisinės pagalbos tarnybos pažymos, kuriomis prašoma, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, išieškoti iš A. K. teisinės pagalbos išlaidas bendrai 104,22 Eur.

BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, privalo dalyvauti tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Taigi šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo A. K. valios, be to, byla buvo nagrinėta pagal prokuroro apeliacinį skundą A. K. teisinę padėtį sunkinančiais pagrindais. Remiantis nurodytu, Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos prašymai priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas bendrai 104,22 Eur iš A. K. netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 21 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – A. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d., ir nubausti jį laisvės apribojimo 6 mėnesiams bausme, įpareigojant jį per laisvės apribojimo bausmės laikotarpį būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 23.00 val. iki 6.00 val., išskyrus atvejus, kai nebuvimas namuose susijęs su darbu, o taip pat BK 67 str. 2 d. 5 p. pagrindu įpareigoti A. K. neatlygintinai išdirbti 25 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Patenkinti nukentėjusiosios D. K. civilinį ieškinį ir priteisti D. K. iš nuteistojo A. K. 100 (vieną šimtą) Eur turtinei ir 200 (du šimtus) Eur neturtinei žalai atlyginti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymus priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš kaltinamojo A. K. atmesti.