- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-30
- Bylos Nr.
- e2A-491-198/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-15-3-00770-2016-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Jonaitienė
- Atsakovas
- A. G.
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. G. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-180-434/2017 pagal ieškovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovei A. G. dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius (toliau – VSDFV) ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 777,03 Eur padarytos žalos atlyginimą. Nurodė, kad apdraustasis M. M. nukentėjo dėl 2003 m. kovo 18 d. Kaune, Baltų pr. įvykusio autoįvykio. Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 4 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-360-478/2008 kalta dėl šio įvykio pripažinta atsakovė A. G. (buvusi pavardė - Pačkauskienė), eismo įvykio metu vairavusi automobilį „Honda Civic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris buvo apdraustas „If P&C Insurance“ draudimo bendrovėje. Nurodė, kad pagal M. M. netekto darbingumo, atsiradusio dėl eismo įvykio metu patirtos traumos, proporciją bendrojo M. M. netekto darbingumo atžvilgiu, dėl atsakovės kaltės, laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. išmokant netekto darbingumo pensiją, VSDFV biudžetui padaryta 777,03 Eur (40 x 1 068,42 : 55 = 777,03 Eur) dydžio žala, kuri turėtų būti atlyginta. Biržų rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimu už akių ieškovės ieškinys patenkintas visiškai.2017 m. sausio 18 d. atsakovė pateikė pareiškimą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo.Biržų rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartimi panaikintas 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimas už akių ir atnaujintas civilinės bylos nagrinėjimas iš esmės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Biržų rajono apylinkės teismas 2017 m. kovo 20 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė iš atsakovės A. G. ieškovei VSDFV 777,03 Eur žalos atlyginimo, mokėjimą išdėstant vienerių metų laikotarpiui, vienuolika mėnesių mokant po 64 Eur, o paskutinį mėnesį sumokant 73,03 Eur. Nurodė, kad nukentėjusiajam M. M. laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. iki 2014 m. spalio 3 d. nustatytas pakartotinis 55 proc. netekto darbingumo lygis, tą patvirtina Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ministerijos darbingumo lygio pažyma Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovo VSDFV Kauno skyriaus (duomenys neskelbtini) sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos mokėjimo M. M.“ už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. M. M. paskirta 307,42 Lt per mėnesį valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija. Pagal šį sprendimą per laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. ieškovė M. M. iš viso išmokėjo 3 689,04 Lt netekto darbingumo pensijos.Nustatė, kad Nukentėjusiojo nedarbingumo priežastis, netekus 40 proc. bendrojo darbingumo – A. G. padaryta nusikalstama veika. Dėl šios žalos atlyginimo atsakinga neteisėtus veiksmus atlikusi atsakovė A. G.. Šios aplinkybės nustatytos įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu, kuris turi prejudicinę galią nagrinėjamai bylai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 3 punktas). Ieškovė VSDFV, išmokėjusi socialinio draudimo išmokas, perėmė žalą patyrusio asmens reikalavimo teisę reikalauti žalos atlyginimo iš atsakingo už žalą asmens – atsakovės A. G..Pažymėjo, kad nukentėjusiajam išmokėta valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensija apskaičiuota Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nustatyta tvarka pagal šiuose teisės aktuose nustatytus kriterijus.Teismas nurodė, kad nepagrįsti atsakovės argumentai ir dėl to, kad ji pagal avarijos metu egzistavusį teisinį reglamentavimą buvo apsidraudusi privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, dėl ko neprivalo atlyginti ieškovo prašomos žalos. Tuo tarpu įsiteisėjusiais Biržų rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 9 d. sprendimu bei Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartimi buvo nustatyta, kad atsakovės atsakomybė buvo apdrausta pagal tuometinį reglamentavimą maksimalia suma. Teisinis draudimo sumos dydžio reglamentavimas buvo aiškus, apsidraudęs asmuo turėjo įvertinti, jog turtinės žalos atlyginimo (draudimo išmokos) dydis yra ribotas įstatymu, todėl, siekdamas tokiais atvejais išvengti galimos pareigos atlyginti padarytą didesnę žalą, galėjo papildomai sumai draustis savanorišku draudimu. Tam teisinė bazė egzistavo. Tokiu būdu, pati nutarusi savo atsakomybę apdrausti tik privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, atsakovė neturėjo pagrįsto pagrindo tikėtis, jog esant faktinei žalai didesnei nei maksimali draudimo išmoka, ją viršijančią žalos dalį jai, kaip žalą padariusiam asmeniui, atlyginti nereikės. Tokie jos lūkesčiai, jeigu atsakovė juos turėjo, negali būti vertinami kaip teisėti ir pagrįsti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė A. G. prašo Biržų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą panaikinti ir civilinę bylą nutraukti.Pažymi, kad eismo įvykio dieną 2003 m. kovo 18 d. automobilis buvo draustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl ji buvo tikra, kad įvykus eismo įvykiui padarytą žalą atlygins draudimo bendrovė.Teigia, kad 2003 m. kovo 18 d. galiojo jai nepalanki Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) redakcija, kuri numatė, kad transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma asmeniui sudarė 30 000 Lt. Įstatymų leidėjas, priimdamas teisės aktus ir tinkamai nesureguliavęs atlygintinos žalos dydžio, pažeidė teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principą, dėl ko ji turi būti atleista nuo civilinės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.253 straipsnio 4 dalį.
Ieškovė VSDFV Kauno skyrius pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.Nurodo, kad atsakovės teiginiai prieštarauja civilinės atsakomybės prigimčiai atlyginti žalą pilna apimtimi bei susiklosčiusiai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisminei praktikai (nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-402-916/2015). Teisinis draudimo sumos dydžio reglamentavimas buvo aiškus, apsidraudęs asmuo turėjo įvertinti, jog turtinės žalos atlyginimo (draudimo išmokos) dydis yra ribotas įstatymu, todėl, siekdamas tokiais atvejais išvengti galimos pareigos atlyginti padarytą didesnę žalą, galėjo papildomai sumai draustis savanorišku draudimu.Teigia, kad pati atsakovė savo veiksmais padarė žalą, už kurią numatyta civilinė atsakomybė, todėl jai CK 6.253 straipsnio 4 dalyje nurodyta išimtis negali būti taikoma.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas. Biržų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iš atsakovės A. G. priteista 777,03 Eur žalos atlyginimo ieškovei VSDFV Kauno skyriui, vadovaujantis CK 6.290 straipsnio 3 dalimi, nustatančia, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį.Byloje nustatyta, kad atsakovė A. G. Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 4 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-360-478/2008 pripažinta kalta dėl 2003 m. kovo 18 d. Kaune, Baltų pr. įvykusio autoįvykio, kurio metu nukentėjo M. M.. Eismo įvykio metu atsakovė vairavo automobilį „Honda Civic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris buvo apdraustas „If P&C Insurance“ draudimo bendrovėje. M. M. netektas darbingumas – 55 proc., iš jų 40 proc. dėl 2008 m. sausio 4 d. eismo įvykio metu patirtų sužalojimų. Civilinėje byloje Nr. e2-4-857/2016 Biržų rajono apylinkės teismas 2016 m. birželio 9 d. sprendimu priteisė iš atsakovės A. G. ieškovei 2 058 Eur žalos, kurią ieškovė patyrė išmokėjusi nukentėjusiajam M. M. netekto darbingumo pensiją už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 d. spalio 31 d. Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartimi minėtas sprendimas paliktas nepakeistas.M. M. paskirtos netekto darbingumo pensijos mokėjimas buvo tęsiamas. Jo netekto darbingumo lygis išliko nepakitęs. Ieškovė kreipėsi į teismą dėl laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. nukentėjusiajam M. M. išmokėtos netekto darbingumo pensijos 777,03 Eur dalies, proporcingos dėl eismo įvykio nukentėjusiojo netekto darbingumo lygiui, priteisimo iš atsakovės. Netekto darbingumo išmoka CK 6.290 straipsnio prasme laikytina socialinio draudimo išmoka, mokama sveikatos sužalojimo atveju, o ją išmokėjusi ieškovė CK 6.290 straipsnio 3 dalies pagrindu įgijo reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį – atsakovę. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, nukentėjusiajam mokamos netekto darbingumo pensijos paskyrimas ir dydžio pagrįstumas apeliacine tvarka neginčijami. Pagal CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktą apeliaciniame skunde turi būti nurodyta, kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (apeliacinio skundo pagrindas).Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantė iš esmės nesuformulavo savo skundo pagrindo. Nors apeliantė prašo panaikinti skundžiamą sprendimą, tačiau nesuformuluoja teisinių argumentų, kuriais pagrindžiamas sprendimo neteisėtumas ar nepagrįstumas, o tik išreiškia savo nesutikimą su teismo išvadomis. Teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi atsakovė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas ar buvo netinkamai pritaikytos materialinės teisės normos.Apeliantė apeliaciniu skundu teigia, kad 2003 m. kovo 18 d. eismo įvykio metu automobilis buvo draustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl įvykus eismo įvykiui padarytą žalą turėjo atlyginti draudimo bendrovė. Su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas sutikti neturi pagrindo. Šiuo argumentu atsakovė rėmėsi nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-4-857/2016, kurioje ieškovė reikalavo priteisti tapatų žalos atlyginimą už M. M. išmokėtą netekto darbingumo išmoką laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 d. spalio 31 d. Kadangi netekto darbingumo išmokos mokėjimas nukentėjusiajam buvo tęsiamas, ieškovė šiuo atveju prašo priteisti žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. Įsiteisėjusiais Biržų rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 9 d. sprendimu (civilinė byla Nr. e2-4-857/2016), Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2A-904-755-2016) konstatuota, kad atsakovės atsakomybė buvo apdrausta pagal tuometinį reglamentavimą maksimalia suma; teisinis draudimo sumos dydžio reglamentavimas buvo aiškus, apsidraudęs asmuo turėjo įvertinti, jog turtinės žalos atlyginimo (draudimo išmokos) dydis yra ribotas įstatymu, todėl, siekdamas tokiais atvejais išvengti galimos pareigos atlyginti padarytą didesnę žalą, galėjo papildomai sumai draustis savanorišku draudimu; tam teisinė bazė egzistavo; tokiu būdu, pati nutarusi savo atsakomybę apdrausti tik privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, atsakovė neturėjo pagrįsto pagrindo tikėtis, jog esant faktinei žalai didesnei nei maksimali draudimo išmoka, ją viršijančią žalos dalį jai, kaip žalą padariusiam asmeniui, atlyginti nereikės. Šios kitose civilinėse bylose, kuriose dalyvavo tie patys asmenys, įrodinėtos, įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytos ir tiek anose, tiek šioje byloje reikšmingos aplinkybės teismo vertinimu atitinka prejudiciniams faktams keliamus reikalavimus, todėl laikomos įrodytomis (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Šias aplinkybes paneigiančių argumentų, įrodymų apeliantė nepateikė (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės argumentus, jog eismo įvykio metu ji buvo apsidraudusi civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, dėl ko neprivalo atlyginti ieškovės reikalaujamos žalos, kaip nepagrįstus.Pažymėtina, kad pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių pareiga. Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-533-684/2016). Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, jog turi būti atleista nuo civilinės atsakomybės CK 6.253 straipsnio 4 dalies pagrindu. Atsakovė šių argumentų nenurodė pateiktame pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, teismo posėdžio metu ir dėl jų pirmosios instancijos teismas nepasisakė. Šiuo atveju, apeliantė, ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiasi naujomis aplinkybėmis, kuriomis ji nesirėmė ir kurių neįrodinėjo nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme, t. y. civilinės atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindų. Apeliaciniame skunde neleidžiama remtis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, jog apeliantės argumentai, susiję su civilinės atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindais (CK 6.253 straipsnio 4 dalis), negali būti apeliacinio bylos nagrinėjimo dalykas (CPK 301 straipsnio 1 dalis, 320 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo vertinti šių apeliantės argumentų ir dėl jų nepasisako. Atkreiptinas dėmesys, kad šie apeliantės argumentai, be kita ko, buvo išnagrinėti ir atmesti kaip nepagrįsti įsiteisėjusiais Biržų rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 9 d. sprendimu (civilinė byla Nr. e2-4-857/2016), Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2A-904-755-2016).Taip pat pastebėtina, kad atsakovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme prašė ieškinį atmesti, o apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir civilinę bylą nutraukti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Atsakovė savo pasikeitusią poziciją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pagrindžiančių argumentų nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas bylos nutraukimo pagrindų nenustatė.Išdėstytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Biržų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Biržų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.