Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės ir Danutės Žvinklytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų 2020 m. liepos 31 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovui A. M. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

7. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

8. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo iš dalies patenkintas ieškinys dėl skolos ir palūkanų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliaciniu skundu yra skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmestas ieškovės reikalavimas dėl negautų pajamų (nuostolių) ir kompensuojamųjų palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą priteisimo.

9. Kadangi kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis apeliacine tvarka nėra ginčijama, teisėjų kolegija nenustatė pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis), apeliacinės instancijos teismas vertina skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą.

Faktinės bylos aplinkybės

10. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad 2019 m. rugsėjo 19 d. ieškovė ir atsakovas sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovė suteikė atsakovui 2 570 Eur kreditą, o atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą sutartyje nustatyta tvarka ir terminais per 48 mėnesius, sumokėti 925,84 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma 16 proc.) ir 160,80 Eur tarpininkavimo mokesčio iki 2023 m. rugsėjo 20 d., taip pat vykdyti kitus sutartyje nustatytus įsipareigojimus. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas netinkamai vykdė įsipareigojimus pagal šalių sudarytą vartojimo kredito sutartį, todėl 2020 m. liepos 1 d. ieškovė vienašališkai nutraukė su atsakovu sudarytą vartojimo kredito sutartį.

Dėl negautų pajamų, kaip nuostolių (mokėjimo palūkanų)

11. Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovės reikalavimo priteisti 16 procentų negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą (2 409,69 Eur) nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos 2023 m. rugsėjo 20 d.

12. Pareiga mokėti pelno palūkanas (kitaip tariant, pinigų skolinimo kaina) yra pagrindinė paskolos prievolę apibrėžianti sąlyga (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 pakeista esama praktika mokėjimo (pelno) palūkanų skaičiavimo po sutarties nutraukimo klausimu ir suformuluota teisės aiškinimo taisyklė, kad, nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti toliau skaičiuojamos. Kitoks aiškinimas lemtų sutarties nutraukimo esmės neatitinkančią situaciją, kai, nepaisant sutarties nutraukimo, vienai iš sutarties šalių nutraukta sutartis iš esmės lieka galioti visa apimtimi (konkrečiu atveju skolininkui išlieka tiek pareiga grąžinti visą paskolos sumą, tiek pareiga mokėti sutartimi sutartą atlyginimą už naudojimąsi šia suma iki pat to momento, kai paskolos suma bus grąžinta). Kasacinis teismas išaiškino, kad šio aiškinimo nekeis ir tai, jei šalys bus sutartyje nustačiusios sąlygą, kad pelno palūkanos mokamos iki paskolos grąžinimo, nes tokia sutarties sąlyga, kaip ir kitos, kaip nurodyta pirmiau, nutraukus sutartį, nustoja galioti. Nagrinėjamu atveju tarp šalių sudaryta kredito sutartis yra nutraukta 2020 m. liepos 1 d. Kadangi mokėjimo (pelno) palūkanų skaičiavimas po sutarties nutraukimo negalimas, o kredito sutartį ieškovė vienašališkai nutraukė nuo 2020 m. liepos 1 d., reikalavimas dėl 16 procentų negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą (2 409,69 Eur) nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos 2023 m. rugsėjo 20 d. pirmosios instancijos teisme atmestas pagrįstai.

13. Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovės reiškiamas reikalavimas dėl negautų pajamų, kaip nuostolių, iš esmės yra tapatus mokėjimo palūkanoms pagal reikalavimo esmę. Iš ieškovės pateikto reikalavimo matyti, kad ieškovė iš esmės prašo priteisti 16 procentų dydžio mokėjimo (pelno) palūkanas, jas įvardydama kaip negautas pajamas (nuostolius). Kaip jau nustatyta, pagal kasacinio teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, nutraukus vartojimo kredito sutartį, kredito davėjas iš kredito gavėjo reikalauti mokėjimo (pelno) palūkanų nebegali. Nagrinėjamu atveju taikytini civilinės atsakomybės teisiniai padariniai, todėl toks ieškovės reikalavimas neturėtų būti tenkinamas.

14. Teismų praktikoje, be kita ko, išaiškinta, kad negautos pajamos yra žalos rūšis, kuri atsiranda kaip žalos padarymo tam tikram turtui, turtinės teisės įgyvendinimui papildomas rezultatas. Tačiau tiek reali žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos. Asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį, pateikti įrodymus, patvirtinančius realią pajamų gavimo tikimybę. Hipotetinės pajamos neįeina į negautų pajamų sampratą. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012).

15. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, ieškinyje reikalaujamo negautų pajamų (nuostolių) dydžio nevertina kaip pagrįsto ir tikėtino. Nors, apeliantės nuomone, ji turi teisę reikalauti priteisti mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias ji pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų buvusi įvykdyta tinkamai, tačiau, teismo vertinimu, vien ši aplinkybė neįrodo patirtų negautų pajamų (nuostolių) realumo. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė neįrodė ir nepagrindė prašomų priteisti nuostolių dydžio, realumo.

16. Be to, atsižvelgiant į ieškovės ir atsakovo sudarytos vartojimo kredito sutarties sąlygas, spręstina, kad šalys buvo susitarusios tik dėl mokėjimo (pelno) palūkanų mokėjimo. Susipažinus su sutarties sąlygomis, nenustatyta, kad šalys būtų susitarusios dėl palūkanų, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, mokėjimo. Tai, kad ieškovė, reaguodama į naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, sutartimi apibrėžtas mokėjimo (pelno) palūkanas ieškinyje įvardija kaip nuostolius, neįrodinėdama jų dydžio ir reikalavimo pagrindo, o iš esmės reikalaudama sumokėti tokio paties dydžio mokėjimo (pelno) palūkanas, nėra pakankama kitaip vertinti šalių susitarimą ir ieškovės prašomų priteisti sumų prigimtį.

Dėl kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų

17. CK 6.874 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog tais atvejais, kai paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos. Remiantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad Lietuvos civilinėje teisėje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis), ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (CK 6.210, 6.261 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2004; 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007; 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007).

19. Pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Dėl skirtingos aptariamų palūkanų paskirties kreditorius šių palūkanų gali reikalauti kartu. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti mokėjimo palūkanų už naudojimąsi paskolintais pinigais, o kompensuojamųjų palūkanų – už prievolės įvykdymo termino praleidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).

19. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 16 procentų dydžio kompensuojamąsias palūkanas. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymu (toliau – VKĮ), nusprendė, jog ieškovės prašomos priteisti 16 procentų dydžio kompensacinę funkciją atliekančios palūkanos negali būti priteisiamos.

20. Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punkte numatyta, kad, vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos (t. y. 16 procentų dydžio metinės palūkanos) yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi vartojimo kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos; visiško skolos sumokėjimo diena laikoma bendrovės darbo diena, kuria? darbo valandomis laiku nesumokėta suma yra įskaitoma i? bendrovės banko sąskaitą.

21. Teisėjų kolegija pažymi, jog, visų pirma, ieškovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, jog kredito sutarties sąlyga dėl kompensuojamųjų palūkanų dydžio su atsakovu buvo aptarta individualiai, kad jam tinkamai atskleista, jog, pažeidus įmokų mokėjimo terminą, jis, be 16 procentų dydžio mokėjimo (pelno) palūkanų, privalės mokėti ir 16 procentų dydžio kompensuojamąsias palūkanas (CPK 178 straipsnis).

22. Antra, VKĮ 11 straipsnio 8 dalis įtvirtina kelias reikšmingas taisykles. Pirmoji taisyklė nustato, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Antroji taisyklė nustato kompensacinių priemonių skaičiavimo laikotarpį, t. y. kad šie mokėjimai negali būti skaičiuojami už ilgiau kaip 180 dienų. Trečioji taisyklė nustato, kad jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Tai reiškia, kad maksimali netesybų suma už pavėluotą kredito ar jo dalies bei kitų sutartinių įmokų grąžinimą negali būti didesnė kaip 0,05 proc. nuo pradelstos sumokėti sumos per dieną, nepaisant to, kokia forma tie mokėjimai išreikšti. Ši taisyklė taikytina ir kompensacinėms palūkanoms, nes pastarosios atlieka analogišką funkciją kaip ir netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 9 d. Vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalga). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati kompensacinė, ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti. Kadangi kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o VKĮ 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktiką, pagrįstai konstatavo, kad netesybos, kurių ieškovė prašo kompensacinių palūkanų ir kitų mokesčių pavidalu, negali būti didesnės, nei 230,40 Eur (2 409,69 Eur + 164,55 Eur) x 0,05 proc.) x 180 dienų). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovė 16 procentų kompensacines palūkanas prašo priteisti nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2023 m. rugsėjo 21 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos ir šis kompensacinių palūkanų reikalavimas yra sąlyginis (susijęs su tuo, ar atsakovas sumokės negrąžintą kredito sumą iki 2023 m. rugsėjo 21 d. imtinai) ir negali būti apibrėžtas konkrečia suma, teismas negali nustatyti, ar tokio reikalavimo dydis viršys nurodytą 230,40 Eur sumą. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad minėtas reikalavimas pirmosios instancijos teismo buvo atmestas pagrįstai.

24. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą už akių, pagrįstai vadovavosi naujausia ir aktualiausia kasacinio teismo praktika. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. CPK 4 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų ir taip garantuojant teismų praktikos vienodumą bei jurisprudencijos tęstinumą. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina. Taigi teismai, nagrinėdami bylas, turi vadovautis teismų procesiniais sprendimais suformuotais precedentais, atsižvelgti į kasacinio teismo nuolat plėtojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis Nr. 3K-7-32/2013 ir joje nurodyta Konstitucinio Teismo jurisprudencija).

25. Nagrinėjamoje situacijoje pagal apeliantės analogiškus ieškinius jau yra priimti įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai, kuriais teisėjų kolegija vadovaujasi ir nagrinėjamoje byloje (Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1577-657/2020, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1753-562/2020).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

26. Apeliaciniu skundu taip pat yra ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Apeliantės teigimu, šioje byloje ieškovei turėjo būti priteistos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Pažymėtina, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos buvo paskirstytos taikant CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo priteistos proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Kadangi nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, atitinkamai nėra pagrindo keisti ginčijamos teismo sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

27. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, teisėjų kolegija šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas ir aktualią kasacinio teismo praktiką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą už akių. Dėl to apeliacinis skundas atmestinas, skundžiamas sprendimas už akių paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

29. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

30. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas nepateikė įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl klausimas dėl jų atlyginimo nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų 2020 m. liepos 31 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.