- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-07
- Bylos Nr.
- 2A-1861-254/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-18260-2016-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis, Dalė Burdulienė, Aušra Baubienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Miesto administratorius“
- Atsakovas
- A. Š.
- Kategorijos
- 2.6.8.4Preliminarioji sutartis
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Raimondo Buzelio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Miesto administratorius“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Miesto administratorius“ ieškinį atsakovui A. Š. dėl avanso – baudos sumokėjimo ir atsakovo A. Š. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Miesto administratorius“ dėl avanso grąžinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas ginčas dėl atsisakymo sudaryti pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį teisinių padarinių. 2016 m. birželio 10 d. ieškovė UAB „Miesto administratorius“ (pardavėja) ir atsakovas A. Š. (pirkėjas) sudarė preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį (toliau ir Sutartį), kuria susitarė ir įsipareigojo šioje sutartyje nustatytais terminais ir sąlygomis sudaryti pagrindinę nekilnojamojo daikto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį. Sutarties 3 punktu šalys susitarė, kad avansinė įmoka 7 200 Eur sumokama per 1 d. nuo sutarties pasirašymo dienos, o vėlesnė įmoka iki 2016 m. birželio 30 d. (sutarties 4 p.), prieraše po sutartimi atsakovas A. Š. pažymėjo, kad 1000 Eur avansas pervedamas pasirašymo dieną, likusi suma gavus turto vertinimą. Pagal Sutarties 5 punktą pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta iki 2016 m. birželio 30 d., kai bus gauti visi dokumentai, reikalingi pagrindinei pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti. Sutarties 9.3 punktu šalys sutarė, kad jei iki šios sutarties 5 punkte nurodyto termino pabaigos Pirkėjas atsisakys sutarties ar dėl kitų nuo pirkėjo priklausančių aplinkybių sutartis nebus sudaryta, jis privalės sumokėti avanso dydžio baudą. Sutarties punktas 9.5 numatė, kad jei sutartis nevykdoma ar netinkamai vykdoma dėl pardavėjos kaltės, arba jei paaiškėja, jog sutarties nebus įmanoma įvykdyti dėl pardavėjo kaltės, pirkėjas turi teisę nutraukti sutartį. Pirkėjui nutraukus sutartį šiais pagrindais, pardavėja privalo sumokėti pirkėjui 1000 Eur baudą.Ieškovė UAB „Miesto administratorius“ kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo A. Š. 6 200 Eur netesybų, 5 % procesinių palūkanų nuo priteisiamos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad po preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, atsakovas nebeatliko jokių veiksmų, nerengė nekilnojamojo turto įvertinimo, nesumokėjo likusios avanso dalies, nevykdė kredito gavimo būstui įsigyti procedūrų, nenurodydamas tam jokių objektyvių priežasčių. Todėl, ieškovės nuomone, pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis buvo nesudaryta dėl atsakovo kaltės.Atsiliepimu atsakovas A. Š. su ieškiniu nesutiko bei pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės UAB „Miesto administratorius“ 1000 Eur sumokėto avanso, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016-09-08) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Nurodė, kad sudarant sutartį, ieškovė patvirtino, kad siūlomas parduoti nekilnojamasis turtas turi tvarkingus dokumentus, bendrą kiemą, kuris skirtas dviem šeimoms su nuosavos žemės dalimi. Kadangi pirkti butui atsakovas turėjo gauti paskolą iš banko, šis sutiko paskolą suteikti tik gavus turto vertinimą. Tačiau pasikreipus į VĮ „Registrų centras“, atsakovas gavo informaciją, kad ieškovė net nebuvo pasiruošusi perduoti žemės sklypo atsakovui eksploatuoti, kadangi žemės sklypas dar nebuvo atidalintas ir nebuvo nustatyta naudojimosi juo tvarka. Be to, žemės sklype, kuris suformuotas aplink pastatą (duomenys neskelbtini), yra numatomas servitutinis kelias pateikimui į greta esančią valdą, kuris nustatytas arčiau nei vienas metras iki norėto pirkti pastato dalies langų. Tokiu būdu nebeliko galimybės numatyti žemės plotų įvažiavimui, priėjimui, želdynams. Savavališkai nustatydama servitutą ieškovė nesilaikė statybos techninio reglamento reikalavimų. Name skaitikliai sudėti ne pagal projektą bei yra įsiskolinta už paslaugas. Atsakovo nuomone, minėti duomenys įrodo ieškovės nesąžiningumą ikisutartiniuose santykiuose. Pažymėjo, kad sužinojus minėtas aplinkybes, atsakovas 2016 m. liepos 12 d. ieškovei pateikė pranešimą apie Sutarties nutraukimą dėl ieškovės kaltės ir paprašė grąžinti avansą, tačiau ieškovė to nevykdė.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2017 m. gegužės 2 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino – priteisė atsakovui A. Š. iš ieškovės UAB „Miesto administratorius“ 1000 Eur, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016-09-08) dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir 1 230 Eur bylinėjimosi išlaidas.Teismas nustatė, kad ieškovė ieškiniu įrodinėjo, jog atsakovas vengė sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. atsakovas po preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo neatliko jokių veiksmų, nerengė įvertinimo, nesumokėjo likusios avanso dalies, nevykdė kredito gavimo būstui įsigyti procedūrų, atsakovas ieškovės nekvietė pas notarą ir neužsakė reikalingų sandoriui sudaryti pažymų. Todėl teismas sutiko, kad atsakovas pilnai nevykdė kredito gavimo būstui įgyti sąlygų, tačiau atsakovo paaiškinimus dėl sutarties sąlygų nevykdymo priežasčių teismas laikė pagrįstais ir patvirtinančiais atsakovo kaltės nebuvimą vykdant sutartį. Nors ieškovė paaiškino, kad po preliminarios sutarties sudarymo netrukus buvo susitarta pirkti ne sutartyje nurodytas patalpas (antrame aukšte), o pirmame aukšte esančias patalpas ir tolesni šalių veiksmai buvo nukreipti būtent į sandorio sudarymą dėl šių patalpų (ieškovė atsiuntė savo turtimą turto vertinimą būtent šioms patalpoms), tačiau atsakovas nurodė, kad jis ketino pirkti ne atskiras patalpas, bet turtą – butą; sudarant preliminarią turto pirkimo–pardavimo sutartį atsakovas nemanė, kad yra parduodama namo dalis, priešingai, turto atskirumas – faktiškai du atskiri butai pirmame aukšte, sutarties tekste esanti turto charakteristika „(duomenys neskelbtini)“ jam leido manyti, kad jis perka atskirą butą. Vėliau, atsakovui keliant klausimą dėl žemės dalių perleidimo ar naudojimosi žeme, ieškovės atstovas paaiškino, kad dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini), sudaro servitutas patekti į gretimą žemės sklypą. Teismas, įvertinęs tai, kad minėtus atsakovo paaiškinimus dėl ieškovės vengimo sudaryti turto pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtino ir liudytoja J. Š., nurodydama tapačias aplinkybes (t. 2, b.l.59, 01:46:28 - 02:02:48), darė išvadą, kad preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį pažeidė būtent ieškovė – UAB „Miesto administratorius“. Teismas, vadovaudamasis CK 6.394 straipsnio nuostatomis, Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies nuostatomis ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-686/2015, 2013 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013; 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-686/2015; 2015 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2015), konstatavo, kad atsakovo reikalavimas ieškovei vykdant preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį perduoti ir teises į žemės sklypo dalį buvo teisėtas ir pagrįstas teisės aktų reikalavimais bei turėjo būti ieškovės vykdomas, nes tai įstatyminė ieškovo pareiga. Todėl teismas, įvertinęs ieškovės atstovo paaiškinimus, kad ieškovė žemės sklypo dalies neketino atsakovui perleisti, darė išvadą, kad iš esmės pagrindinės sutarties sudarymas buvo objektyviai negalimas, o jei tokia sutartis būtų buvusi sudaryta, ji pagal aukščiau nurodytą reglamentavimą turėjo būti pripažinta niekine. Teismas pažymėjo, kad naudojimosi tvarka žemės sklypu (duomenys neskelbtini) nėra nustatyta ir įregistruota viešame registre (t. 2, b. l. 53). Be to, preliminarios turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu ieškovė vedė teisminius procesus dėl šio žemės sklypo teisinio rėžimo nustatymo (Kauno apylinkės teismo 2016-06-17 nutartis civ. byloje Nr. 2-15278-475/2016). Nors ieškovė jau po sutarties sudarymo siūlė atsakovui naudotis servitutine žemės sklypo dalimi, numatyta patekti, privažiuoti į greta esantį sklypą, tačiau teismas laikė pagrįstu atsakovo argumentą, kad galimas naudojimasis žemės sklypu nebuvo tinkamai reglamentuotas, kadangi STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ nustato bendruosius reikalavimus sklypui aplink gyvenamąjį namą formuoti. Minimalią sklypo struktūrą turi sudaryti pastato užimamas plotas, priėjimai ir privažiavimai prie pastato, automobilių saugykla, želdynai, dviračių saugykla, vieta buitinėms atliekoms sandėliuoti, inžinierinių sistemų statiniai (10 p.) X skirsnis reglamentuoja gyvenamojo pastato išdėstymą sklype. Pagal 187 p. (8 lentelė), dvibučiams namams kaimo vietovėje priėjimo iš gatvės (kelio) prie pastato minimalus plotis turi būti ne mažesnis kaip 1,2 m. Todėl ieškovei nustačius servitutą, einantį pagal pastato sieną, objektyviai nebeliko galimybės numatyti žemės plotų įvažiavimui, priėjimui, želdynams ir kitiems aukščiau išvardintiems objektams. Be to, teismas konstatavo, kad toks naudojimasis žemės sklypu (išėjimas iš namo tiesiai į pravažiavimo tikslams naudojamą sklypo dalį) negali būti laikomas saugiu ir atitinkančiu teisės aktų reikalavimus. Kartu teismas pažymėjo, kad iš ieškovės ofertos požymius turinčių veiksmų matyti, kad ieškovė viešai skelbė apie atskiro buto pardavimą (t.2, b. l. 37-40). Iš šalių sudarytos sutarties matyti, kad buvo tartasi dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) pardavimo, kurį sudaro atitinkamos patalpos. Todėl, įvertinęs nurodytas aplinkybes, kadastrinių matavimų duomenis, kad namą sudaro du atskiri butai, teismas darė išvadą, kad atsakovas turėjo pagrindą tikėtis, kad jam bus parduodamas butas, bet ne namo dalis. Tokiu būdu teismas sprendė, kad pardavėjas iki šalių nustatyto termino pagrindinei sutarčiai sudaryti nebuvo parengęs dokumentų, reikalingų parduoti turtą – butą (Sutarties 8.1.1. punktas). Teismas, spręsdamas dėl ieškinio ir priešieškinio pagrįstumo, įvertino ir tai, kad nors šalys rašytinėje preliminarioje pirkimo–pardavimo sutartyje susitarė dėl turto, kurį sudaro patalpos 1-1,1-2,1-3,1-4,1-5,1-6, perleidimo, netrukus šalys susitarimą pakeitė abipusiu sutarimu, numatant, jog bus parduodamos ne antro aukšto, o pirmo aukšto patalpos. Šią aplinkybę patvirtinto ir liudytojos J. Š. parodymai, šalių elektroninis susirašinėjimas, faktas, kad ieškovės atstovas atsakovui elektroniniu paštu banko paskolai gauti siuntė patalpų, esančių pirmame aukšte vertinimo ataskaitą (t.1, b. l. 128-162, 180), faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (t.2, b. l. 41-44), kuriame užfiksuotas šalių pokalbis dėl pirmojo aukšto patalpų. Todėl aplinkybę, kad ieškovė ginčo patalpas, esančias pirmame aukšte, preliminarios sutarties galiojimo laikotarpiu perleido kitiems asmenims laikė nesąžiningais ieškovės veiksmais. Teismas, nustatęs, kad sutartis buvo nutraukta dėl ieškovės kaltės, jai neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų, sprendė, jog 1000 Eur avansas, kuris tuo pačiu šalių vertinamas kaip bauda, turi būti sugrąžintas atsakovui. Atmetus ieškinį, patenkinus priešieškinį, iš ieškovės atsakovo naudai teismas priteisė atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas – 1 200 Eur atstovavimo išlaidas ir 30 Eur žyminį mokestį.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Miesto administratorius” prašo teismo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti visiškai, o atsakovo priešieškinį atmesti; priteisti UAB „Miesto administratorius” iš atsakovo jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai tyrė ir vertino byloje surinktus įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų nurodytas aplinkybes, taip pažeisdamas CPK XIII skyriaus nuostatas (CPK 329 straipsnis); pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.394, 6.163, 6.165 straipsnių nuostatas, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 30 straipsnio nuostatas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos (CPK 330 straipsnis). Teismas teisingai konstatavo, kad atsakovas pilnai neįvykdė kredito gavimo būstui įsigyti sąlygų, tačiau be pagrindo ginčo atveju atsakovo paaiškinimus dėl sutarties sąlygų nevykdymo priežasčių laikė pagrįstais ir patvirtinančiais atsakovo kaltės nebuvimą vykdant sutartį. Pažymi, kad atsakovas nepateikė nei vieno įrodymo, kad jis būtų atlikęs nors vieną veiksmą pagrindinei pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti. Be to, nenurodė konkrečios priežasties, dėl kurios jis nesudarė pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties, o jų nurodė net kelias. Teismas nepagrįstai nustatė, jog šalys tarėsi dėl žemės sklypo dalies perleidimo. Pažymi, kad tokio imperatyvo nenumato teisės aktai, suteikdami teisę savininkui nebūtinai perleisti žemės sklypo dalį, o tik suteikti teisę naujajam savininkui ja naudotis kitomis teisėmis (nuomos, panaudos, užstatymo), todėl skundžiamas sprendimas yra visiškai nepagrįstas. Be to, preliminarioje sutartyje žemės sklypo pardavimo sąlygos nebuvo aptartos. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai sureikšmino faktą, kad ieškovė nieko neatsakė į atsakovo prašymą pateikti informaciją apie žemės sklypą. Pažymi, kad pranešimas ją pasiekė jau gerokai po pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo termino. Todėl vien minėta aplinkybė neįrodo, kad apeliantė nebuvo pasirengusi sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Šį faktą patvirtina ir tai, kad preliminariosios sutarties galiojimo metu apeliantė pardavė pirmojo aukšto patalpas. Teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai taikė CK 6.394 straipsnio nuostatas, kadangi apeliantė nevengė sudaryti sąlygų atsakovui naudotis žemės sklypo dalimi, reikalinga eksploatuoti jo ketinamą įsigyti turtą, nes tokios sutarties, kurioje tai nebūtų numatyta, notaras nebūtų tvirtinęs. Pažymi, kad preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis yra tik organizacinė, joje nėra aptariamos visos pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos. Tuo tarpu minėtos teisės normos imperatyviai numato tokias sąlygas tik pirkimo–pardavimo sutarties, o ne preliminariosios sutarties taikymui.Teismas nepagrįstai šioje byloje vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, kurioje nurodoma, jog nagrinėjamu atveju taikytina LR Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies nuostata, numatanti, kad perleidžiant butą ar kitą patalpą daugiabučiame name, kartu turi būti perleidžiama ir nuosavybės teisė į bendrąja nuosavybe esančią žemės sklypo dalį, reikalingą šiam butui ar kitai patalpai daugiabučiame name eksploatuoti, jeigu ši žemės sklypo dalis nuosavybės teise priklauso buto ar kitos patalpos perleidėjui. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčo name yra tik du butai, t. y. ne daugiabutis namas, o atsakovas turėjo įsigyti tik vieno iš butų n-tają dalį patalpų, todėl teismo nurodyta įstatymo nuostata šiuo atveju netaikytina. Skundžiamame sprendime teismas nepagrįstai akcentavo, kad nebuvo nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, vyko teisminiai procesai dėl žemės sklypo. Tačiau nei viena iš šių aplinkybių preliminariąja sutartimi sulygtą dieną netrukdė apeliantei sudaryti pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties. Nepagrįstas teismo argumentas, kad apeliantė kaip ikisutartinių santykių šalis buvo nesąžininga. Minėtas argumentas prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties 1 punkte aiškiai įtvirtinta, kad šalys susitaria ir įsipareigoja šioje Sutartyje nustatytais terminais ir sąlygomis sudaryti pagrindinę nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini). Turtą sudaro patalpos 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, 1-6, kas patvirtina, kad šalys susitarė ne dėl buto, kaip bando įrodyti atsakovas, o dėl patalpų tame bute pirkimo. Vien ta aplinkybė, jog buvo siųstas pirmojo aukšto vertinimas, kad buvo kalbama apie sutarties perrašymą dėl pirmojo aukšto, nepaneigia apeliantės nurodytos aplinkybės, jog galutiniame variante šalys visgi susitarė dėl patalpų, esančių antrame aukšte, ką ir patvirtina preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis. Pažymi, kad pirmojo aukšto patalpos buvo parduotos, kadangi atsakovas persigalvojo ir atsisakė jas pirkti, t. y. liko prie varianto pirkti antrąjį aukštą. Apeliantė galėjo atsakovui parduoti tiek pirmojo aukšto patalpas, tiek antrojo aukšto patalpas, tačiau pats atsakovas nesiėmė jokių veiksmų jas įsigyti, todėl būtent atsakovas laikytinas kaltu dėl pagrindinės sutarties nesudarymo, dėl ko yra pagrindas ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti.Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. Š. prašo teismo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti atsakovo naudai iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė procesines teisės normas, kadangi apeliantė nenurodė jokių konkrečių normų, nei konkrečių procesinių pažeidimų. Ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes vertino ir aiškino priešingai nei to norėjo ir siekė ieškovė, o nurodytų aplinkybių vertinimas ieškovei yra nepalankus, nesudaro pagrindo pripažinti teismą padarius procesinius pažeidimus. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad apeliantė nekalta dėl pagrindinės sutarties nesudarymo pagal 2016-06-10 preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas ir ikisutartiniuose santykiuose su atsakovu veikė sąžiningai. Priešingai apeliantės argumentams, pirmos instancijos teismas išvadas dėl apeliantės kaltės padarė pagrįstai, tinkamai įvertinęs byloje esančių rašytinių dokumentų visetą, šalių paaiškinimus. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų po preliminariosios sutarties sudarymo. Pažymi, kad aktyvių veiksmų dėka atsakovas sužinojo tikrąją ieškovės parduodamo turto padėtį, kuri buvo sąmoningai nuslėpta nuo atsakovo, t. y. atsakovas vyko į banką su ketinimais gauti kreditavimą turtui įgyti, banko darbuotoja sutiko kredituoti ir davė sąrašą nekilnojamų turtų agentūrų turtui įvertinti; kreipėsi į vertintoją, kuris atsakovą nukreipė į VĮ Registrų centrą reikiamai informacijai gauti. Iš VĮ Registrų centro pateiktos informacijos atsakovas sužinojo, kad ieškovės parduodamas butas nebuvo suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, o žemės sklypas prie atskirų objektų nesuformuotas, vyksta žemės sklypo atidalinimo procedūra. Taip pat sužinojo, kad vyksta teisminis procesas dėl šio žemės sklypo teisinio režimo nustatymo. Esant tokiai situacijai pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis negalėjo būti sudaryta. Tokiu būdu, atsakovas savo įsipareigojimų negalėjo įvykdyti dėl ieškovės melagingai nurodytų ir nutylėtų aplinkybių bei nesąžiningų jos veiksmų.Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad: šalys nesitarė dėl žemės sklypo pardavimo; kad ieškovė turėjo visus reikiamus dokumentus pagrindinei pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti; kad ieškovė galėjo perleisti jam priklausančias patalpas be žemės sklypo dalies perleidimo. Tai, kad buvo kalbėta dėl prie įsigyjamo buto priskirtinos žemės sklypo dalies, jos naudojimosi tvarkos patvirtina liudytojos J. Š. parodymai bei atsakovo rašytinis pranešimas ieškovei, kuriuo buvo prašyta pateikti informaciją, koks žemės sklypas yra suformuotas prie parduodamo buto, ar yra nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, kokie yra numatyti servitutai šio pastato naudojimui ir priežiūrai. Tokiu būdu atsakovas išreiškė savo ketinimus įsigyti ir žemės sklypą. Tuo tarpu ieškovės nurodyti argumentai, kad ieškovė neketino atsakovui perleisti žemės sklypo dalies, nes jis turi teisę turtą parduoti ir be žemės sklypo, patvirtina, kad pagrindinė sutartis niekada ir nebūtų buvusi sudaryta, nes prieštarautų imperatyvioms įstatymų normoms ir būtų niekinė. Neperleidžiant žemės sklypo dalies ir pats nekilnojamas daiktas negalėtų būti parduotas pagal CK 6.394 straipsnio bei LR Žemės statymo 30 straipsnio nuostatas. Nesant suformuoto žemės sklypo atskiroms pastato dalims, nesant nustatytos ir VĮ Registrų centre įregistruotos žemės sklypo naudojimosi tvarkos, ieškovė negalėjo atsakovui realiai parduoti ginčo buto. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė nebuvo pasirengusi tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir parduoti turtą, todėl pažeidė 2016-06-10 preliminarios turto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas.Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad nagrinėjamu atveju netaikomos CK 6.394 straipsnio nuostatos. Pažymi, kad pagrindinė sutartis sudaroma pagal preliminariojoje sutartyje numatytas ir aptartas sąlygas. Be to, pati ieškovė patvirtino, kad ji neketino atsakovui tiek preliminariąja, tiek pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi perleisti žemės sklypo dalį. Toki ieškovės veiksmai prieštaravo imperatyvioms įstatymo nuostatoms, o pagrindinė sutartis nebuvo ir nebūtų sudaryta dėl ieškovės kaltės.Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas negalėjo taikyti LR žemės įstatymo 30 straipsnio nuostatas bei vadovautis su šios normos taikymu susijusia Lietuvos Aukščiausio Teismo praktika. Tačiau Lietuvos Aukščiausias Teismas savo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013; 2015 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2015), yra išaiškinęs, kad CK 6.394 straipsnyje bei LR Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalyje numatyti imperatyvūs reikalavimai šalims buto (kitų patalpų) pirkimo–pardavimo sutartyje susitarti dėl žemės nuosavybės teisės perleidimo. O buto pardavėjui, esant ir žemės sklypo savininkui, numatytas imperatyvas žemės sklypą perleisti pirkėjui nuosavybės teise. Šios normos neabejotinai turėjo būti taikomos ir buvo taikomos nagrinėjamo ginčo atveju, nežiūrint į tai, kad šiuo atveju ginčo patalpos buvo dvibučiame name.Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad preliminariąja pirkimo–pardavimo sutartimi buvo parduodamos „n-tosios“ dalys gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), o ne atskiras butas. Tokie argumentai neatitinka tikrovės, vėlesnių susitarimų ir rašytinės bylos medžiagos. Pažymi, kad netrukus po preliminariosios sutarties sudarymo, šalys susitarė, kad atsakovas pirks ne sutartyje nurodytas patalpas (antrame aukšte), o pirmame aukšte esančias patalpas (ieškovė atsiuntė savo turimą turto vertinimą būtent šioms patalpoms). Nors apeliantė įrodinėja, kad ji galėjo parduoti ir patalpas (ne butą), tačiau tokie argumentai visiškai nepagrįsti, kadangi pagal LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, nekilnojamojo turto registre registruojami nurodyti nekilnojamieji daiktai, jeigu jie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris – patalpos. Tuo tarpu apeliantė pardavinėjo nesuformuotus atskirus nekilnojamojo turto objektus, kurie neturėjo atskiro unikalaus numerio ir kurie nebuvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovės nesąžiningumą ikisutartiniuose santykiuose, kadangi pastaroji net neketino sudaryti pagrindinės sutarties, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino atsakovo sumokėtą avansą kaip be pagrindo ieškovės įgytas lėšas, ją vertino kaip baudą, ir šią sumą iš ieškovės priteisė atsakovo naudai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
Dėl šalių kaltės dėl atsisakymo sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį
Byloje nustatyta, kad 2016 m. birželio 10 d. ieškovas UAB „Miesto administratorius“ ir atsakovas A. Š. sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, kuriuos 1 ir 5 punktais susitarė ir įsipareigojo iki 2016-06-30 sudaryti pagrindinę nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini), kurį sudaro patalpos 1-1,1-2,1-3,1-4,1-5,1-6. Sutarties 3.1 punkte buvo nurodyta, kad avansinė įmoka yra 7200 eurų. Atsakovas sumokėjo tik 1000 eurų avanso, o likusi nesumokėta 6200 Eur suma turėjo būti sumokėta iki 2016-06-30 prieš sudarant pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį (4 punktas). Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės ir materialinės teisės normas, spręsdamas dėl šalių kaltės dėl atsisakymo sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį ir todėl neteisingai pritaikė atsisakymo ją sudaryti teisinius padarinius dėl kurių šalys buvo susitarę sutarties 9.5 punkte.CK 6.165 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad preliminarioji sutartis yra šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Kadangi preliminariosios sutarties objektas yra kitos – pagrindinės – sutarties sudarymas, tai preliminariosios sutarties šalies pareiškimas apie preliminariosios sutarties nutraukimą laikytinas atsisakymu sudaryti pagrindinę sutartį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-73-687/2016 23–24 punktus). Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad atsakovo atstovė ieškovei 2016-07-12 pateikė pranešimą, kuriame nurodė, kad 2016-06-10 preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis nutraukiama pirkėjo iniciatyva dėl pardavėjos kaltės. Ieškovė 2016-07-21 atsakymu į šį pranešimą nurodė atsakovui, kad nutraukia šią sutartį dėl pirkėjo kaltės ir prašo jo ne vėliau kaip per 5 dienas sumokėti likusią 6200 Eur avanso sumą. Todėl sprendžiant dėl abiejų šalių preliminariosios sutarties atsisakymo (vengimo) sudaryti pagrindinę sutartį padarinių, t. y. civilinės atsakomybės, reikėjo byloje nustatyti, buvo pagrįstas atsisakymas (vengimas) sudaryti pagrindinę sutartį ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2011; kt.).Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantė neturėjo pagrindo reikalauti įskaityti 1000 Eur avanso dalį ir sumokėti likusią 6200 Eur sumą kaip baudą pagal preliminariąją sutartį, nes 2016-06-10 preliminarioji pirkimo pardavimo sutartis buvo nutraukta pirkėjo iniciatyva dėl pardavėjos kaltės ir apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti kitaip.Apeliantė nurodo, kad būsimos pirkimo–pardavimo sutarties objektas buvo tik atskiros pastato patalpos, kurios nurodytos preliminariojoje sutartyje. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš ieškovės ofertos požymius turinčių veiksmų matyti, kad ji viešai skelbė apie atskiro buto pardavimą (t. 2, b. l. 37 - 40). Byloje nėra jokių duomenų nustatyti, kad atsakovas norėjo tapti bendrosios nuosavybės teisės dalyviu. Nors pagal preliminariosios sutarties 1 punktą, pardavėja įsipareigojo parduoti pirkėjui turtą – patalpas 1-1,1-2,1-3,1-4,1-5,1-6, esančias adresu (duomenys neskelbtini), tačiau preliminariojoje sutartyje, kurią rengė būtent pardavėja, nebuvo nurodytos idealiosios dalys nuosavybės teisėje, todėl nėra pagrindo netikėti atsakovo bei jo sutuoktinės argumentais, kad sutarties šalys susitarė dėl buto, kaip atskiro turtinio vieneto pirkimo–pardavimo. Pažymėtina, kad iš Patalpos (buto) kadastro duomenų matyti, kad adresu (duomenys neskelbtini) yra dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas, todėl apeliantei preliminariosios sutarties sąlygas aiškinant kitaip, galima spręsti, kad pirkėjui nebuvo praneštos esminės aplinkybės apie ketinamos ateityje sudaryti pirkimo–pardavimo sutarties objektą, t. y., kad parduodamas turtas – butas, kaip atskiras turtinis vienetas, nagrinėjamu atveju net nėra suformuotas ir neįregistruotas nekilnojamojo turto registre, suteikiant jam unikalų numerį. O tai yra pagrindas išvadai, kad nebuvo pagrindinės sutarties objekto, dėl kurio pirkimo–pardavimo tarėsi ginčo šalys. 2016 m. birželio 10 d. preliminariosios sutarties 8.1.1 punkte nurodyta, jog gali egzistuoti kokie nors dokumentų, reikalingų šios sutarties įvykdymui ar pagrindinės sutarties sudarymui trūkumai, o 8.2.5 punkte -, kad pirkėjas yra supažindintas, jog turtas gali būti įgytas varžytynių metu ir šiuo metu vykti juridinės procedūros, buto nuosavybei įregistruoti. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad 8.2.5 punkte minimos ne patalpos, o „butas“, todėl apeliantė yra nenuosekli savo paaiškinimuose. Šio punkto redakcija, įvertinus dar ir 18 punkte nurodytas aplinkybes, neabejotinai patvirtina atsakovo poziciją, kad šalys tarėsi dėl pagrindinės sutarties objekto – buto, o ne atskirų patalpų pirkimo–pardavimo. Tačiau toks objektas nebuvo suformuotas kaip atskiras nuosavybės teisės objektas ir nėra pagrindo netikėti, kad šias žinias atsakovas sužinojo pats iš VĮ Registrų centras. Apie kokius kitus trūkumus buvo nurodoma sutarties 8.1.1 punkte galima tik spėti, galbūt tai susiję su žemės sklypo dokumentų nesutvarkymu. Neatskleidus šių trūkumų ir teisminių ginčų pirkėjui, pardavėjos elgesį laikyti sąžiningu taip pat negalima. Rūpestinga pardavėja turėjo aiškiai ir suprantamai atskleisti pirkėjui visus dokumentų trūkumus ir aiškiai įvardinti visas kliūtis, kurias turės pašalinti iki pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, nes tai aplinkybės, kurios įtakoja pirkėjo valią sudaryti, ar nesudaryti preliminariąją sutartį. Apeliantė mano, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog šalys tarėsi dėl žemės sklypo dalies perleidimo, nes tokio imperatyvo nenumato teisės aktai, naujajam savininkui galima leisti ja naudotis kitomis teisėmis (nuomos, panaudos, užstatymo). Apeliantė sprendžia, kad teismas nepagrįstai taikė CK 6.394 straipsnio nuostatas, nes apeliantė nevengė sudaryti sąlygų atsakovui naudotis žemės sklypo dalimi. Nagrinėjamu atveju teisiškai reikšminga aplinkybė yra apeliantės nuosavybės teisės į žemės sklypą turėjimas. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. kovo 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2015 išaiškino, kad jeigu buto ar kitos patalpos pardavėjas yra žemės sklypo (viso ar jo dalies) savininkas, tai Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies norma įsakmiai jį įpareigoja perduoti buto ar kitos patalpos pirkėjui būtent nuosavybės, o ne kitokią daiktinę teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi. Taigi šalys buto (kitų patalpų) pirkimo–pardavimo sutartyje privalo susitarti dėl žemės nuosavybės teisės perleidimo. Tokios pat pozicijos laikosi ir kasacinis teismas savo praktikoje, formuojamoje taikant ir aiškinant CK 6.394 straipsnį, Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-221/2013; 2013 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-289/2013; 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-686/2015). Sutiktina su apeliante, kad preliminariojoje sutartyje šalys nebuvo aptarę žemės nuosavybės perleidimo. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad sudarant preliminarią sutartį Kauno apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė Nr. 2-15278-475/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Miesto administratorius“ ieškinį atsakovams J. S. ir J. S. dėl nuostolių atlyginimo ir žemės sklypo atidalijimo, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Ieškinys šioje byloje paliktas nenagrinėtu 2016-06-17 nutartimi, ieškovei atsiėmus ieškinį. Iš bylos duomenų matyti, kad paminėtos bylos atsakovai tik 2016-06-10 sudarė Turto atsidalinimo iš bendrosios nuosavybės sutartį (reg. Nr. 2-3439), o naudojimosi tvarka žemės sklypu (duomenys neskelbtini) nėra nustatyta ir įregistruota viešame registre (t. 2, b. l. 53). 2017 m. balandžio 11 d. teismo posėdžio metu ieškovės atstovas tvirtino, kad sudarant preliminariąją sutartį nebuvo tartasi dėl žemės sklypo pardavimo, nes jo manymu, šalys tarėsi dėl kito objekto –patalpų pardavimo, o ne žemės sklypo pardavimo. Atstovas tik paaiškino, kad nurodė, jog atsakovas į perkamą turtą pateks per servitutą, kuris nustatytas kitame žemės sklype – (duomenys neskelbtini). Atsakovas ir jo sutuoktinė paaiškino, kad sudarant preliminariąją sutartį jiems buvo nurodyta, kokia žemės sklypo dalimi naudosi turto savininkai, nupirkę butus pirmajame ir antrajame namo aukšte (priekinis, galinis kiemelis ir bendras kiemelis), tačiau apie jokį servitutą, pasirašant sutartį, nebuvo nurodyta, nes jie tokio buto nebūtų pirkę. Šie duomenys yra pagrindu išvadai, kad pardavėja, 2016 m. birželio 10 d. sudarydama preliminariąją sutartį, neinformavo atsakovo apie servituto teisę, o ši aplinkybė neabejotinai galėjo įtakoti pirkėjų valią sudaryti tiek preliminariąją, tiek ir pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Dėl apeliantės argumentų dėl kitokios daiktinės teisės naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi suteikimo atsakovui ydingumo jau buvo pasisakyta šios nutarties 21 punkte. O ieškovės atstovų tvirtinimas teisme, kad preliminariojoje sutartyje žemės sklypo pardavimo sąlygos iš vis nebuvo aptartos, nes žemės sklypas nebuvo pardavimo objektas, reiškia, kad dėl imperatyvių teisės normų pažeidimo šalys ateityje pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį 2016 m. birželio 10 d. preliminariojoje sutartyje numatytomis sąlygomis nebūtų galėję sudaryti būtent dėl pardavėjos kaltės, kuri net neketino perleisti atsakovui nuosavybės teisės dalį į žemės sklypą. Apeliantė akcentuoja, kad teismas teisingai konstatavo, jog atsakovas pilnai neįvykdė kredito gavimo būstui įsigyti sąlygų, tačiau nepagrįstai pripažino ieškovės kaltę dėl atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį. Šiuo aspektu būtina pažymėti, kad atsakovo paaiškinimu nustatyta, jog jis vyko į banką su ketinimais gauti kreditavimą turtui įgyti, banko darbuotoja sutiko kredituoti, jis kreipėsi į vertintoją, kuris atsakovą nukreipė į VĮ Registrų centrą reikiamai informacijai gauti. Būtent iš VĮ Registrų centro pateiktos informacijos atsakovas sužinojo, kad ieškovės parduodamas butas nebuvo suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, o dėl žemės sklypo vyksta teisminis procesas dėl jo teisinio režimo nustatymo. Apeliantė šių aplinkybių nepaneigė, o teisėjų kolegijos vertinimu jos duoda pagrindą išvadai, kad sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį preliminariojoje sutartyje numatytomis sąlygomis nebuvo teisinės galimybės dėl aplinkybių, dėl kurių atsakomybė tenka pačiai apeliantei. Teisėjų kolegija atsakė į pagrindinius apeliantės argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos apskųsto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties
Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atsakovas turėjo 300,00 Eur išlaidų advokatės pagalbai už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą apmokėti (t. 4, b. l. 165–166). Netenkinus apeliacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos atsakovui priteistinos iš apeliantės (CPK 98 straipsnis).Iš apeliaciją pralaimėjusios ieškovės valstybei priteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Miesto administratorius“, j. a. k. 303102718, atsakovui A. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) 300,00 Eur (tris šimtus eurų) išlaidų advokatės pagalbai apmokėti atlyginimą.
Priteisti iš apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Miesto administratorius“, j. a. k. 303102718, valstybei 5,34 Eur (penkis eurus 34 ct.) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) atsiskaitomąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.