Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjų G. K. ir G. K. prašymą dėl proceso atnaujinimo 2011 m. lapkričio 17 d. Šiaulių apygardos teismo sprendimu ir 2013 m. spalio 2d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-80-194/2011, pagal ieškovo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos ieškinį atsakovams G. K., G. K., S. U., AB Šiaulių bankui, tretiesiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie LR Žemės ūkio ministerijos, VĮ Registrų centras Šiaulių filialui dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams ir kompensavimo sąlygų bei dydžio nustatymo žemės savininkams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime nurodė, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo nagrinėtinas atsižvelgiant į bylos aplinkybes. Nurodė, kad pagal LR CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas naujai paaiškėjusiomis bylos aplinkybėmis pripažįstamos tik tokios aplinkybės, kurios yra įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje arba tokio dalyko svarbi dalis. Pagrindinis kriterijus, apibūdinantis naujai paaiškėjusią esminę bylos aplinkybę, yra reikalavimas, kad tokia aplinkybė būtų egzistavusi bylos, kurios procesą prašoma atnaujinti, nagrinėjimo metu. Pareiškėjai nurodo, kad pavyko gauti dokumentus, susijusius su salyklo daiginimo cecho pardavimu B. K., kurie patvirtina aplinkybę, kad Šiaulių kelių asfaltbetonio bazė buvo likviduota, o gamybinės paskirties pastatas ir laikini statiniai buvo perduoti Radviliškio rajono kolūkiui „Auksinė varpa“, vėliau privatizuota ir kolūkio parduota fiziniams asmenims. Pareiškėjai nurodo, kad apie naujas esmines bylos aplinkybes sužinojo 2014 metų vasario - kovo mėnesiais, tačiau priežasčių, kodėl nebuvo galima gauti dokumentų anksčiau, kad ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, kai teismas pareiškėjams pasiūlė pateikti į bylą įrodymų apie aikštelės įgijimą ir naudojimą kaip nuosavybės teise valdomo turto priklausinį, nenurodo. Pažymėjo, kad pareiškėjai į teismo siūlymą nereagavo, teismo posėdyje nedalyvavo ir papildomų paaiškinimų neteikė. Be to nors pareiškėjai nurodo kada sužinojo (gavo dokumentus) apie naujas aplinkybes, tačiau nenurodo, kokios naujos aplinkybės paaiškėjo. Tarnybos nuomone pateiktos, anot pareiškėjų naujos aplinkybės, neturi esminės reikšmės bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, kitas sprendimas nebūtų priimtas. Pareiškėjų pateikti įrodymai, pagal savo įrodomąją galią nepaneigia byloje esančių ir ištirtų prima facie įrodymų (LR CPK 197 straipsnio 2 dalis), t. y. nauji dokumentai neįrodo aikštelės įsigijimo G. K. nuosavybėn fakto. Prašymas, dalyje dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje, kurioje priimtas 2011-11-17 Šiaulių apygardos teismo sprendimas ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013-10-02 nutartis, laikytinas neatitinkančiu reikalavimų ir yra atmestinas kaip nepagristas. Kita pareiškimo dalis paliktina nenagrinėta.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.

Civilinės bylos Nr. 2-80-194/2011 duomenimis 2011 m. lapkričio 17 d. Šiaulių apygardos teismas nusprendė nustatyti, kad atsakovei G. K. už paimamą visuomenės poreikiams žemės ūkio paskirties žemę, esančią (duomenys neskelbtini), bendro dydžio 1,5249 ha ( t. sk. 1,5171 ha ir 0,0078 ha), sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), piniginės kompensacijos dydis priklauso 250000,00 Lt, verslo sodyboje (duomenys neskelbtini)piniginės kompensacijos dydis už patirtus verslo nuostolius priklauso 391171,00 Lt dydžiu ir kiti nuostoliai įvertinti pinigine kompensacija sudaro - 20240,00 Lt. Iš viso bendras piniginės kompensacijos dydis sudaro 661411,00 Lt. Daliniu teismo sprendimu išmokėjus 518768,00 Lt piniginės kompensacijos, iš ieškovo Lietuvos Automobilių Kelių Direkcijos prie LR Susisiekimo ministerijos priteisti G. K. likusią nesumokėtos piniginės kompensacijos dalį už visuomenės poreikiams paimamą turtą – 142643 Lt. Nustatyti, jog su G. K. pinigine kompensacija atsiskaitoma per vieną mėnesį nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pripažinti tarp atsakovų G. K. ir G. K. bei S. U. (A.) 2008 metais spalio 28 dieną sudarytą žemės nuomos sutartį pasibaigusia nuo 2008 metų lapkričio 13 dienos. Išregistruoti šios 2008-10-28 žemės nuomos sutarties įregistravimą Nekilnojamo turto registre. Pripažinti įregistruotą nekilnojamo turto hipoteką tarp kreditoriaus AB Šiaulių bankas, įmonės kodas 112025254, ir G. K. pagal hipotekos lakštus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)užbaigta.

2013 m. spalio 2 d. Lietuvos apeliacinis teismas (civilinė byla Nr. 2A-438/2013) nutarė Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimą pakeisti: sumažinti verslo sodyboje (duomenys neskelbtini) nustatytą piniginės kompensacijos dydį už patirtus verslo nuostolius nuo 391171,00 Lt iki 136752,00 Lt; sumažinti nustatytą bendrą kompensacijos dydį nuo 661411,00 Lt iki 406992,00 Lt; panaikinti sprendimo dalį, pagal kurią daliniu teismo sprendimu išmokėjus 518768,00 Lt piniginės kompensacijos, iš ieškovo Lietuvos Automobilių Kelių Direkcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos priteista G. K. – 142643,00 Lt. Ieškovo Lietuvos Automobilių Kelių Direkcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos naudai iš G. K. priteisti 111776,00 Lt; panaikinti sprendimo dalį, kad su G. K. pinigine kompensacija atsiskaitoma per vieną mėnesį nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos; panaikinti sprendimo dalį, kuria iš ieškovo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos priteista 71,00 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei; padidinti iš G. K. ieškovui Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos priteistą 5969,00 Lt bylinėjimosi išlaidų sumą iki 9747,00 Lt. Padidinti iš G. K. valstybei priteistą 107,00 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei sumą iki 173,00 Lt. Kitas Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas. Priteisti ieškovo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos naudai iš atsakovės G. K. 1714,00 Lt bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nėra paduotas (priimtas) kasacinis skundas dėl įsiteisėjusios apeliacinės instancijos teismo 2013 m. spalio 2 d. nutarties peržiūrėjimo kasacine tvarka.

Proceso atnaujinimo tikslas išvengti galimo neteisėto teismo sprendimo teisinių pasekmių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privačių šalių, bet ir viešąjį interesą. Tai yra dar viena galimybė apginti pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus, kartu tai teisės į teisminę gynybą platesnis ir išsamesnis įgyvendinimas. Procesas turi būti atnaujintas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimtas sprendimas gali būti neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas turi taikyti ne formaliai, bet atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus, nes paprastai galimybė atnaujinti procesą užbaigtoje byloje šaliai, kurios interesai pažeidžiami neteisėtu ar nepagrįstu sprendimu, yra vienintelė priemonė pašalinti asmens teisių ir interesų pažeidimus. Dėl to pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas vertintinas bylos aplinkybių kontekste, siekiant išaiškinti, ar nurodytos aplinkybės leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo sprendimų (nutarčių) teisėtumu ir pagrįstumu. Tačiau bet kuriuo atveju šis institutas privalo būti taikomas atsižvelgiant ir į kitus proceso teisės principus: ekonomiškumą, koncentruotumą, protingumą ir pan. Proceso atnaujinimo institutas negali būti naudojamas kaip priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą. Asmenys, prašantys atnaujinti procesą, privalo elgtis sąžiningai ir šiuo institutu nepiktnaudžiauti. ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 22 d. apžvalga „Teismų praktikos taikant įstatymus dėl proceso atnaujinimo užbaigtose civilinėse bylose aktualūs klausimai Nr. 1-2007“. Teismų praktika. 2007, 26)

Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, jis tampa neginčytinas ir privalomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims bei vykdytinas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (LR CPK 18 straipsnis). Siekiant užtikrinti normalią civilinių santykių raidą, kuriai būtinas stabilumas, perspektyvinio prognozavimo galimybė, turi būti reikalingas teisinis tikrumas, pasitikėjimas įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Atnaujinus procesą, atsiranda teisinis neapibrėžtumas, nes joje išspręsto šalių teisinės padėties klausimo sprendimas vėl tampa nežinomas, todėl proceso atnaujinimas civilinio proceso teisės doktrinoje pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti ir res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindui bei tuos pagrindus taikant neformaliai.

LR CPK 365 straipsnis numato, kad bylos, užbaigtos nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas gali būti atnaujintas nustatytais pagrindais ir tvarka. Prašymus atnaujinti procesą gali paduoti šalys ir tretieji asmenys, taip pat neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys. LR CPK 366 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad procesas gali būti atnaujintas jei yra konkretūs proceso atnaujinimo pagrindai. Asmuo su prašymu dėl proceso atnaujinimo į teismą turi kreiptis per nustatytą terminą (LR CPK 368 straipsnis), prie prašymo turi būti pateikti įrodymai, pagrindžiantys proceso atnaujinimo pagrindo buvimą (LR CPK 369 straipsnio 2 dalis) ir kt.

Pareiškėjai pareiškė prašymą atnaujinti procesą LR CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

Pareiškėjai, prašydami atnaujinti procesą teigia, kad 1998-09-24 pirkimo pardavimo sutartimi iš J. K. ir S. K. įgijo žemės sklypą, jame esančius pastatus, tokiu būdu sąžiningai įgijo aikštelę bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdė aikštelę ne mažiau kaip dešimt metų. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad statinys betono aikštelė G. K. nuosavybės teise nėra įregistruotas Nekilnojamo turto registre, todėl netampa jos nuosavybe ir negali būti traktuojamas kaip priklausinys, nes jau buvo sukurtas iki žemės ( pagrindinio daikto) įgijimo. Nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nustatyti aplinkybę dėl ginčo stovėjimo aikštelės nuosavybės užtenka įvertinti šios aikštelės teisinę registraciją viešajame registre, tačiau atsakovai tvirtina, kad norint nustatyti, kas buvo 1998 m. statinių su įrenginiais sutarties dalyku, galima tik tinkamai išaiškinus bei pritaikius iki 2001 m. galiojusio LR CK 153 straipsnio ir nuo 2001 m. galiojusio LR CK 4.14 straipsnio 1 dalies nuostatas - nustačius, ar tarp ginčo stovėjimo aikštelės ir statinių buvo ūkinis (funkcinis) ryšis. Pareiškėjai nurodydami argumentus dėl pagrindo atnaujinti procesą nurodė, kad dokumentai turintys reikšmės bylos nagrinėjimui ir priimtų sprendimų teisėtumui buvo gauti tik po nutarties apeliaciniame teisme priėmimo.

Naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis gali būti pripažįstami tik konkretūs juridiniai faktai (įvykiai, veiksmai, būsenos), kuriems esant civiliniai teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia. Pagrindas procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad tokios aplinkybės: 1) buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas. Pagal LR CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas naujai paaiškėjusiomis bylos aplinkybėmis pripažįstamos tik tokios aplinkybės, kurios yra įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje arba tokio dalyko svarbi dalis. Pagrindinis kriterijus, apibūdinantis naujai paaiškėjusią esminę bylos aplinkybę, yra reikalavimas, kad tokia aplinkybė būtų egzistavusi bylos, kurios procesą prašoma atnaujinti, nagrinėjimo metu. Esant tokiai aplinkybei, svarbu, kad ji ne tik nebuvo, bet ir negalėjo būti žinoma bylos nagrinėjimo metu asmeniui, kuris remiasi šia aplinkybe prašyme dėl proceso atnaujinimo, t. y. turi būti vertinami ne tik subjektyvūs, bet ir objektyvūs sužinojimo kriterijai. Tačiau ne bet kokia naujai paaiškėjusi aplinkybė yra reikalavimo dėl proceso atnaujinimo pagrindas, o tik tokia, kuri turi esminę reikšmę bylai. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis priimtu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau konstatuotų faktų ir proceso šalių ginčijamo materialinio teisinio santykio teisinė kvalifikacija, o kartu ir įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Tai reiškia, kad dėl naujų duomenų gavimo būtų pagrindas panaikinti jau priimtus teismo sprendimus ir reikalavimus išspręsti kitaip patenkintus reikalavimus atmesti (visus ar keletą, visiškai ar iš dalies), nepatenkintus reikalavimus patenkinti (visus ar keletą, visiškai ar iš dalies) arba teismo sprendimą pakeisti. Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje civilinėje byloje. (Minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 22 d. apžvalga).

LR CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikytinas ir tais atvejais, kai pareiškėjas suranda naujus įrodymus, patvirtinančius, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių. Tokie įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms. Įrodymai yra faktiniai duomenys, pateikti įstatymų nustatytose įrodinėjimo priemonėse (LR CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui, todėl remiantis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu nepakanka pateikti naujus dokumentus, kurių nebuvo bylos nagrinėjimo metu.

Sprendžiant, ar nauji įrodymai laikytini naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, vertintina, ar nauji įrodymai, kurių pagrindu pareiškėjas prašo atnaujinti procesą, negalėjo būti pateikti anksčiau ne dėl pareiškėjo kaltės. Be to, siekiant nustatyti, ar šios aplinkybės galėjo būti žinomos, būtina išsiaiškinti ir tai, ar, esant tokioms sąlygoms, kokios buvo nagrinėjant bylą, asmuo ėmėsi reikiamų priemonių joms sužinoti. Pareiškėjai nurodė, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu kreipėsi į Šiaulių apskrities archyvą ir Radviliškio rajono savivaldybės administraciją dėl B. K. sudarytos salyklo daiginimo cecho pirkimo pardavimo sutarties su Radviliškio rajono kolūkiu „Auksinė varpa“ išdavimo. Minėtos įstaigos atsakė, kad tokių dokumentų nesaugo. 2014 m. sausio mėnesį pareiškėjai kreipėsi į minėtas įstaigas pakartotinai 2014-02-05 gavo 1990-10-17 Nr. 530 Lietuvos Respublika susisiekimo ministerijos Šiaulių kelių valdybos pažymą, iš kurios matyti, kad asfaltbetonio bazė buvo likviduota ir grąžinta Radviliškio rajono „Auksinės varpos“ kolūkiui, kuris statinių kompleksą pardavė. Minėtų duomenų atsakovai negalėjo gauti anksčiau, kadangi iš archyvus tvarkančių institucijų atsakymų pareiškėjai sprendė, kad Šiaulių kelių statybos valdybos ir Radviliškio raj. „Auksinės varpos“ kolūkio dokumentai nėra išlikę. Tik po to, kai atsakovai susipažino su Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi ir kreipėsi į archyvą pakartotinai bei asmeniškai peržiūrėjo archyve išlikusius dokumentus, pareiškėjams pavyko rasti prašyme minimus dokumentus. Pareiškėjai su prašymu pateikė papildomų dokumentų kopijas ( b.l 17-58), 2010-10-14 Šiaulių apskrities archyvo raštą dėl sutarčių kopijų, dėl salyklo daiginimo cecho pirkimo, nurodant kad tokio dokumento nėra. 2010-11-03 Radviliškio rajono savivaldybės administracijos raštą, 2014-03-13 Valstybinės įmonės Šiaulių regiono keliai dėl prašomų dokumentų ( b.l.59-61).

Kaip minėta pareiškėjai nurodo, kad tik pakartotinai kreipusis į Šiaulių apskrities archyvą, Radviliškio rajono savivaldybės administraciją, pavyko gauti dokumentus, susijusius su salyklo daiginimo cecho pardavimu, kurie patvirtina aplinkybę, kad Šiaulių kelių asfaltbetonio bazė buvo likviduota, o gamybinės paskirties pastatas ir laikini statiniai buvo perduoti Radviliškio rajono kolūkiui „Auksinė varpa“, vėliau privatizuota ir kolūkio parduota fiziniams asmenims. Ieškovas atsiliepime į pareiškimą atkreipė teismo dėmesį į tai, kad pareiškėjai nuo jų kreipimosi 2010 metais į teismą daugiau jokių įrodymų nesiekė gauti ir teismui neteikė, o pakartotinai į atitinkamas institucijas kreipėsi tik po teismo sprendimų įsiteisėjimo. Pažymėjo, kad vertinant ar prašyme nurodytos aplinkybės pareiškėjams nebuvo ir negalėjo būti žinomos ir tapo žinomos tik po teismo sprendimo įsiteisėjimo, turi būti atsižvelgiama į tai, kada asmuo objektyviai turėjo apie jas sužinoti, veikdamas kaip apdairus ir rūpestingas, savo teisių gynyba besirūpinantis asmuo. Todėl, net jei pareiškėjai iš tiesų sužinojo apie neva egzistuojantį proceso atnaujinimo pagrindą tik gavę dokumentus 2014-02-05, 2014-03-04, 2014-03-14, tai yra jų pačių kaltė, aplaidaus ir nepateisinamo neveikimo padarinys - pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu netinkamai įgyvendino savo procesines teises, o tai negali būti laikoma objektyviomis kliūtimis, trukdžiusiomis jiems gauti reikalingus dokumentus dar bylos nagrinėjimo metu ar per protingą terminą po teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo. Pareiškėjai nors ir nurodė dokumentų gavimo aplinkybes, tačiau visiškai nenurodė jokių priežasčių kodėl nesikreipė dėl dokumentų anksčiau, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, ir vėliau, kuomet kreipėsi su apeliaciniu skundu 2011-12-06 (civilinė byla Nr. 2-80-194/2011), be to ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Apeliacinis teismas priėmė sprendimą tik 2013-10-02. Be to iš civilinės bylos matyti, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2013-06-19 atnaujino bylos nagrinėjimą, paskyrė posėdį 2013-09-02, įpareigojo ieškovą pateikti papildomus dokumentus bei pasiūlė atsakovei G. K. iki 2013-08-21 pateikti turimus įrodymus apie betono aikštelės įgijimą, naudojimą kaip priklausinį. 2013-06-21 minėta nutartis išsiųsta pareiškėjams (civilinė byla Nr. 2-80-194/2011, 59-61 b. l.). Atsižvelgiant į ieškovo nurodytas aplinkybes bei byloje esančius duomenis nėra pagrindo nesutikti su ieškovo argumentais. Teismo vertinimu pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių duomenų sutrukdžiusių jiems kreiptis dėl papildomų dokumentų ir gautus dokumentus pateikti. Teismo vertinimu pareiškėjai nesiėmė savalaikiai reikiamų priemonių aplinkybėms, pareiškėjų manymu turinčioms reikšmės bylos nagrinėjimui, sužinoti. Pareiškėjų pateikti su prašymu dokumentai, įvertinus aplinkybes kada pareiškėjai kreipėsi, nors byloje tokių duomenų nepateikė, galėjo būti gauti ir pateikti daug anksčiau.

Ieškovas Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos nesutikdamas su prašymu dėl proceso atnaujinimo nurodė, kad pareiškėjai pateikė dokumentus, kurie patvirtina, kad 5 ha „Auksinės varpos“ kolūkio nenaudojamos žemės buvo skirta Šiaulių kelių statybos valdybai Nr. 4 asfaltbetonio bazės įrengimui (duomenys neskelbtini), ir kad ši aplinkybė buvo nustatyta bylos nagrinėjimo metu, kad išskirta žemė buvo naudojama asfaltbetonio bazei, kad ši bazė buvo likviduota kaip susidėvėjusi fiziškai ir morališkai ir , kad žemė po šios bazės likvidavimo iš Šiaulių kelių valdybos buvo grąžinta „Auksinės varpos“ kolūkiui. Nors pareiškėjai, remdamiesi šiais dokumentais, įrodinėja, kad buvo grąžinta ir ginčo aikštelė, tačiau pateiktų dokumentų turinys tik patvirtina, kad jokiam kolūkiui nebuvo perduotas valstybės turtas (aikštelė), o buvo grąžintas tik Šiaulių kelių valdybos naudotas žemės sklypas.

Bylos duomenimis dėl ieškovo pareikšto 2009-02-10 ir patikslinto ieškinio 2009-04-15 (civilinė byla Nr. 2-80-194/2011, b.l. 1-11, 60-70) matyti, kad pareiškėja nurodė, kad betono aikštelė yra G. K. priklausančioje žemėje, kurią ji įsigijo bei teisėtai valdo nuo 1998-09-04, todėl tokia betono aikštelė yra daikto priklausinys ir yra tinkama naudoti automobilių statymui bei kitiems poreikiams vykdant verslą, todėl už ją privalo būti kompensuota (2011-11-17 Šiaulių apygardos teismo sprendimas). 2011-12-20 apeliaciniame skunde pareiškėja nurodė tuos pačius argumentus dėl betono aikštelės nuosavybės teisės, taip pat iš dalies ir argumentus dėl procesinių teisės normų ir materialinės teisės normų pažeidimų, kuriuos iš esmės pakartojo pareiškime dėl proceso atnaujinimo. y

Spendžiant dėl pareikšto prašymo pagrįstumo vertintina, ar pareiškėjų pateikti įrodymai kitų byloje esančių įrodymų kontekste galėtų sukelti pagrįstų abejonių jų patikimumu ir šių įrodymu pagrindu priimtų teismo sprendimų pagrįstumu, ar aplinkybės, turėjusios įtakos naujų, aplinkybių, įrodymų atsiradimui, egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą, tačiau apie jas buvo sužinota jau įsiteisėjus sprendimui, ar šios aplinkybės buvo bylos įrodinėjimo dalykas. Įvertinus byloje esančius duomenis, atsižvelgiant į pareiškėjų pateiktų dokumentų turinį, esmę, argumentus nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjų pateikti dokumentai patvirtina, įrodo, kad asfaltbetonio bazėje buvęs valstybės turtas, t.y. ginčo aikštelė, buvo perleista kolūkiui ar privatiems asmenims. Sutiktina su ieškovo argumentais ir yra pagrindo vertinti, kad pareiškėjų pateiktuose dokumentuose nėra aplinkybių, kurios turėtų esminės reikšmės bylai, priimtų sprendimų išvadoms. Pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu, bei prašyme, kaip minėta, kelia iš esmės tuos pačius klausimus. Įrodinėja, kad 1998-09-24 pirkimo – pardavimo sutartimi jie įsigijo žemės sklypą, jame esančius pastatus ir tokiu būdu įgijo aikštelę. Pareiškėjų pateikta pirkimo pardavimo sutartis dėl 5,38 ha žemės sklypo kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini) bei kiti dokumentai nesuteikia pagrindo spręsti, kad pateiktuose dokumentuose yra esminių naujai paaiškėjusių aplinkybių. Sutiktina su ieškovo argumentais, kad bylą nagrinėję teismai nustatė, jog nėra ginčo, kad atsakovė nuosavybės teise įsigijo žemės sklypą – tai patvirtina Nekilnojamojo turto registro duomenys 1998-09-24 pirkimo-pardavimo sutartis, 2004-04-19 valstybinės žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartis. Byloje taip pat nustatyta, kad tarp sklype esančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų statinių nėra nurodyta (įregistruota) aikštelė. Naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis LR CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme negali būti laikoma įrodymai, kurie pagal savo įrodomąją galią negali paneigti byloje esančių ir ištirtų prima facie įrodymų (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjai jokių įrodymų, kurie patvirtintų aikštelės naudojimą kaip nuosavybės teise valdomo turto priklausinį nepateikė, tik remiasi tais pačiais argumentais, kaip ir nagrinėjant bylą. Pareiškėjų nurodomos aplinkybės dėl gautų dokumentų ir jų turinio, teismo vertinimu neturi esminės reikšmės bylai. Pateikti įrodymai, pagal savo įrodomąją galią nepaneigia byloje esančių ir ištirtų įrodymų (LR CPK 197 straipsnio 2 dalis), t. y. nauji dokumentai neįrodo aikštelės įsigijimo G. K. nuosavybėn fakto ir teismo vertinimu neįtakoja teismo priimtų sprendimų.

Pareiškėjai prašyme nurodo, kad sprendimą grįsdamas vien aikštelės neįregistravimo faktu, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Pareiškėjų nuomone, tinkamai įvertinęs surinktus įrodymus ir pritaikęs materialinės teisės normas teismas būtų turėjęs pagrindą konstatuoti, kad atsakovai 1998-09-24 pirkimo pardavimo sutartimi įgijo žemės sklypą, jame esančius pastatus, tokiu būdu sąžiningai įgijo aikštelę bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdė aikštelę ne mažiau kaip dešimt metų. Nepripažindami „res judicata“ galios 2009-09-17 Šiaulių apygardos teismo daliniam sprendimui Nr. 2-511-194/2009, abiejų instancijų teismai pažeidė LR CPK 279 straipsnio 4 dalį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Ieškiniu ir patikslintu ieškiniu nebuvo ginčijama atsakovų K. nuosavybės teisė į asfaltuotą aikštelę. Neatsižvelgiant į tai, ieškovui nepareiškus reikalavimo pripažinti atsakovų betono aikštelės valdymą neteisėtu, nesant reikalavimo grąžinti aikštelę tariamam savininkui - valstybei, abiejų instancijų teismai skundžiamais sprendimais padarė išvadas, kad aikštelė atsakovams nepriklauso. abiejų instancijų teismai pažeidė imperatyvų draudimą (LR CPK 265 straipsnio 2 dalis), nes viršijo pareikštus reikalavimus ir nusprendė ne tik, kad asfaltuota aikštelė atsakovų valdoma neteisėtai, bet ir tai, kad asfaltuota aikštelė yra valstybės nuosavybė. Nurodė, kad apeliacinis teismas, vertindamas ginčo aikštelės statusą, padarė esminę teisės taikymo klaidą, nes neįvertino, ar buvo ūkinis (funkcinis) ryšys tarp atsakovų statinių ir stovėjimo aikštelės, kurią atsakovai nuosavybės teise nuo 1998-09-04 valdė kaip jiems priklausančių statinių priklausinį ir kita. Pažymėtina, kad dėl pagrindo atnaujinti byloje procesą nustačius teisės normos taikymo klaidą, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad pagrindas atnaujinti procesą gali būti teisės normos taikymo klaida, padaryta teismui netinkamai taikant tiek proceso, tiek materialiosios teisės normas, klaida padaryta pirmosios instancijos teismo sprendime turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, kuri daro sprendimą neteisėtą. Teismo vertinimu naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis LR CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme taip pat negali būti laikoma įstatymų nuostatų, teisinių normų aiškinimai. Taip pat pareiškėjai kelia klausimą, kad jie nedalyvavo teismo posėdyje ir papildomų įrodymų nepateikė todėl, kad nebuvo gavę 2013-06-19 Lietuvos apeliacinio teismo nutarties ir nebuvo informuoti apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, nežinojo, kad privalo pateikti įrodymus apie aikštelės įgijimą, naudojimą kaip nuosavybės teise valdomo turto priklausinį. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai byla buvo išnagrinėta tinkamai nepranešus vienai iš šalių apie jos nagrinėjimo laiką ir vietą, ir sprendimas jau įsiteisėjęs, tokioje byloje galimas proceso atnaujinimas remiantis LR CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktu, kad padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, tačiau konkrečiu atveju byloje tokių duomenų nėra. Teismo vertinimu minėti bei kiti nurodomi pareiškėjų argumentai dėl kurių plačiau nepasisakytina, nagrinėtini pareiškėjams naudojantis teise apskųsti teismo priimtų sprendimų teisėtumą, o ne konkrečiu atveju sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą. Nors pareiškėjai nurodė bet byloje nėra duomenų, kad ieškovas suklaidino bylą nagrinėjusius teismus, pateikdamas dalinę informaciją, kad piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. ( LR CPK 95 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra suformavęs nuoseklią praktiką, aiškindamas proceso atnaujinimo instituto paskirtį ir tikslus. Yra išaiškinęs, jog esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas, kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje civilinėje byloje. Teismas, nagrinėdamas teismo posėdžio metu aplinkybę, ar prašymas pagrįstas proceso atnaujinimo pagrindais, patikrina, ar pareiškėjų nurodytos aplinkybės atitinka pripažintas aplinkybių, kurios yra pagrindas civilinei bylai atnaujinti, nuostatas ir ar atnaujinimo pagrindą numatoma įrodinėti pagal įstatymą. Šioje prašymo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimo stadijoje turi būti tiriama, ar remiamasi tinkamomis įrodinėjimo priemonėmis, t. y. ar leistinu įrodymu, ar jis susijęs su įrodinėjamu faktu. Sprendžiant dėl pareikšto prašymo atnaujinti procesą, šio posėdžio metu nenagrinėjama naujų įrodymų ar aplinkybių reikšmė visų byloje esančių įrodymų kontekste, nes tai jau reikštų pakartotinį bylos nagrinėjimą, kuris galimas tik po nutarties dėl proceso atnaujinimo priėmimo ir bylos nagrinėjimo LR CPK 370 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad tik atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias LR CPK taisykles.

Įvertinus bylos duomenis, pareiškėjų prašymą, pateiktus dokumentus, atsakovų ir trečiųjų asmenų atsiliepimus, visumą byloje esančių duomenų pareiškėjų prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje, kurioje priimtas 2011-11-17 Šiaulių apygardos teismo sprendimas ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013-10-02 nutartis, vertintinas kaip neatitinkantis įstatymo keliamų reikalavimų, atmestinas kaip nepagristas. Teismo vertinimu pareiškėjų nurodytas pagrindas abejonių dėl teismų priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo nekelia (LR CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

2014-06-06 Šiaulių apygardos teismo nutartimi pareiškėjų G. K. ir G. K. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkintas.

Byloje žyminio mokesčio nėra sumokėta. 2014-06-06 Šiaulių apygardos teismo nutartimi pareiškėjams G. K. ir G. K. 4295,00 Lt žyminio mokesčio sumokėjimas atidėtas iki teismo sprendimo byloje priėmimo. Atmetus pareiškėjų G. K. ir G. K. prašymą dėl proceso atnaujinimo, iš pareiškėjų lygiomis dalimis į valstybės pajamas priteistinas 4295,00 Lt žyminis mokestis – po 2147,50 Lt iš kiekvieno (LR CPK 84 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 367 straipsniu, 368 straipsniu, 369 straipsniu, 290, 291 straipsniais, teismas

nutaria:

Atmesti pareiškėjų G. K. ir G. K. prašymą dėl proceso atnaujinimo 2011 m. lapkričio 17 d. Šiaulių apygardos teismo sprendimu ir 2013 m. spalio 2 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-80-194/2011, pagal ieškovo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos ieškinį atsakovams G. K., G. K., S. U., AB Šiaulių bankui, tretiesiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie LR Žemės ūkio ministerijos, VĮ Registrų centras Šiaulių filialui dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams ir kompensavimo sąlygų bei dydžio nustatymo žemės savininkams.

Priteisti iš G. K., a.k. (duomenys neskelbtini) 2147,50 Lt ( du tūkstančius vieną šimtą keturiasdešimt septynis litus 50 ct) žyminio mokesčio į valstybės pajamas.

Priteisti iš G. K., a.k. (duomenys neskelbtini) 2147,50 Lt ( du tūkstančius vieną šimtą keturiasdešimt septynis litus 50 ct) žyminio mokesčio į valstybės pajamas.

Nutartis per septynias dienas nuo jos gavimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti proceso dalyviams.