Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gintaro Pečiulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos ir atsakovų G. K. ir G. K. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-80-194/2011 pagal ieškovo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos ieškinį atsakovams G. K., G. K., S. U., akcinei bendrovei „Šiaulių bankas“, tretiesiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Valstybės įmonės „Registrų centras“ Šiaulių filialui dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams ir kompensavimo sąlygų bei dydžio nustatymo žemės savininkams ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl teisingos kompensacijos visuomenės poreikiams paimto žemės sklypo savininkams (dėl bendros kompensacijos sumos apskaičiavimo, taip pat dėl kompensacijos už betono aikštelę).

Vykdant magistralinio kelio A9 Panevėžys - Šiauliai 59,70-75,63 km (su Kairių aplinkkeliu) ruožo rekonstrukciją, Šiaulių apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. V-6389 visuomenės poreikiams iš G. K. nuosavybės teise valdomo 7,0921 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) paimta 1,5171 ha sklypo dalis ir 0,0078 ha sklypo dalis, už jas kompensuojant pinigais, taip pat atlyginant G. K. vykdomo poilsio - pirčių komplekso verslo ir kitus nuostolius. Kilus ginčui dėl kompensacijos dydžio (G. K. pateiktas turto ir verslo nuostolių įvertinimas ženkliai skiriasi nuo ieškovo užsakymu atlikto nepriklausomo turto įvertinimo išvadų), kadangi sprendimas paimti sklypą visuomenės poreikiams priimtas ne tarpusavio sutarties su savininku pagrindu, ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 47 straipsnio 3 dalimi patikslintu ieškiniu prašė:

leisti iš G. K. visuomenės poreikiams paimti 1,5171 ha ir 0,0078 ha ploto žemės sklypo dalis ir įregistruoti jas Nekilnojamo turto registre valstybės vardu bei leisti vykdyti kelio rekonstrukcijos darbus minėtame sklypo ruože iki ginčo dėl kompensacijos dydžio išsprendimo;

nustatyti piniginės kompensacijos dydį – 518 678 Lt už visuomenės poreikiams paimamus 1,5171ha ir 0,0078 ha ploto žemės sklypus ir kitus G. K. vykdomo verslo nuostolius (po teismo nutartimi paskirtos bei atliktos turto ir verslo nuostolių vertinimo ekspertizės ieškovas mano, jog teisingas kompensacijos dydis būtų: 250 000 Lt už paimamus du žemės sklypus; 120 931 Lt už verslo nuostolius; 20 240 Lt už kitus nuostolius);

pripažinti pasibaigusia tarp G. K. ir G. K. bei nuomininkės S. U. 2005m. spalio 28 d. žemės nuomos sutartį ir panaikinti žemės nuomos teisinę registraciją Nekilnojamo turto registre;

panaikinti dalies G. K. valdomo nuosavybės teise žemės sklypo hipoteką kreditoriui AB „Šiaulių bankas“ ir kitas daiktines teises, panaikinti daiktinių teisių suvaržymus ir juridinius faktus, įregistruotus šio žemės sklypo nekilnojamo turto registre Nr. 71/4294 nuo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams momento.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

priteisė iš ieškovo 71 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei;

priteisė iš G. K. 5969 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui ir 107 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei.

Asfaltbetonio aikštelė įrengta daugiau kaip prieš 30 metų valstybinėje žemėje valstybės lėšomis, todėl yra valstybės statinys, pastatytas dar iki sklypą 1998 m. rugsėjo 4 d. iš privataus asmens įsigijo atsakovė G. K.. Statinys - betono aikštelė - G. K. nuosavybės teise neįregistruotas Nekilnojamo turto registre, todėl netapo atsakovės nuosavybe ir negali būti traktuojamas kaip priklausinys. Aikštelė sukurta iki žemės (pagrindinio daikto) įgijimo. G. K. valdymas yra teisėtas, tačiau nesukuria nuosavybės teisių į valstybės statinį – aikštelę. Už valstybės statinį valstybė neturi kompensuoti.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

panaikinti sprendimą dalyje, kad su G. K. atsiskaitoma per vieną mėnesį nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos;

kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

nustatyti, kad atsakovei G. K. už paimamą visuomenės poreikiams žemę mokėtinos piniginės kompensacijos dydis yra 250 000 Lt, už kiemo aikštelę – 263 000 Lt, už 2009m. sausio 1 d.- 2011 m. rugpjūčio 21 d. laikotarpiu sodyboje „Pirčių slėnis” patirtus verslo nuostolius -150 300 Lt, už kitus nuostolius – 20 240 Lt (bendras kompensacijos dydis – 683 540 Lt). Įvertinus pagal dalinį teismo sprendimą sumokėtą kompensacijos sumą - 518 768 Lt, atsakovei G. K. iš ieškovo priteisti likusią kompensacijos dalį - 164 772 Lt.

1. Teismas turėjo taikyti materialinės teisės normas (CK 4.12-4.14 straipsniai, 4.19 straipsnis), reglamentuojančias antraeilio daikto likimą. Pagal šias teisės normas aikštelė neatskiriamai susijusi su pastatu - salyklo daiginimo cechu su gyvenamosiomis patalpomis, pastatu - garažu sandėliu. Tarp pastatų ir aikštelės yra nuolatinis funkcinis ryšys.

a) išvada, kad betono aikštelė neįregistruota Nekilnojamo turto registre kaip G. K. nuosavybė, todėl netampa jos nuosavybe ir negali būti traktuojama kaip priklausinys, nes jau buvo sukurta iki žemės (pagrindinio daikto) įgijimo.

Priešingai nei nustatė teismas, aikštelė neatskiriamai susijusi su pastatu - salyklo daiginimo cechu, taip pat su gyvenamosiomis patalpomis (duomenys neskelbtini), pastatu - garažu sandėliu (duomenys neskelbtini). Nėra kito ekonomiškai pagrįsto būdo naudoti aikštelę kaip tik kad gamybinių pastatų aptarnavimui - aikštelė nutolusi nuo gyvenamosios vietovės, nesaugoma, neturi tiesioginio išvažiavimo į bendrojo naudojimo kelią. Aikštelė buvo būtina gamybinės paskirties pastatams naudoti, sandėliuoti žaliavas, laikyti transporto priemones. Nuosavybės teisę į aikštelę atsakovai įgijo įgydami minėtus pastatus ir žemės sklypą.

b) išvada, kad už valstybės statinį valstybė neturi kompensuoti. Priešingai nei nurodė teismas, apie valstybės nuosavybės teisę į betono aikštelę nėra įrodymų: statinys neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre, nėra duomenų, kas ir kada pastatė betono aikštelę. Be to, atsakovai 1998 m. rugsėjo 24 d. sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi įgijo ir sklype esančius pastatus, t.y. sąžiningai įgijo aikštelę, kurią sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai valdė ne mažiau kaip dešimt metų.

c) pagal bylos duomenis teismas turėjo spręsti, kad kelio rekonstrukcijos darbai buvo vykdomi iki 2011 m. rugpjūčio 21 d., tačiau nurodė, kad iki 2011 m. vasario 21 d. Byloje nėra kelio rekonstrukcijos darbų perdavimo - priėmimo akto (oficialaus darbų trukmės įrodymo).

4. Teismas neteisėtai peržengė ieškinio, kuriuo nebuvo ginčijama atsakovų nuosavybės teisė į aikštelę, ribas ir nustatė, kad aikštelė atsakovams nepriklauso (tokio ieškinio reikalavimo nebuvo). Teismas apie ketinimą peržengti ieškinio reikalavimo ribas privalėjo pranešti dalyvaujantiems byloje asmenims (pagal analogiją CPK 320 straipsnio 2 dalis, 353 straipsnio 2 dalis, 414 straipsnio 3 dalis).

5. Teismas nepagrįstai atsisakė kaip įrodymą priimti 1993 m. sutartį tarp Radviliškio rajono „Auksinės varpos“ kolūkio ir B. K. dėl rūsio, salyklo daiginimo cecho su įrenginiais pirkimo-pardavimo. Ši sutartis patvirtina, kad aikštelė kaip gamybinės paskirties pastatų priklausinys buvo perleistas privatiems asmenims – B. K., o ji šiuos daiktus padovanojo R. K.. Atsakovai pastatus ir žemės sklypą vėliau įsigijo iš R. K. įpėdinių - S. K. ir J. K.. Teismas, spręsdamas, kad aikštelė priklauso valstybei, nusprendė dėl S. K. ir M. K. teisių ir pareigų.

6. Nepagrįsta teismo išvada, kad betono aikštelė neįregistruota registre kaip G. K. nuosavybė, todėl netampa jos nuosavybe ir negali būti traktuojamas kaip priklausinys, nes jau buvo sukurtas iki žemės (pagrindinio daikto) įgijimo.

Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 31 straipsnio 1 dalį iki Civilinio kodekso įsigaliojimo ant kito savininko žemės pastatyti statiniai nelaikomi jo žemės priklausiniais, jeigu galioję įstatymai ar sutartis nenustatė ko kita. Jeigu aikštelės statymo metu žemės sklypas priklausė valstybei, teismas privalėjo konstatuoti, kad aikštelė nebuvo statiniu, pastatytu ant kito savininko žemės sklypo, todėl aikštelės atžvilgiu taikytina CK 4.40 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip.

7. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką priklausinio statusą ir paskirtį lemia ne jo įregistravimo faktas, o jo nuolatinis funkcinis ryšys su vienu arba keliais pagrindiniais daiktais, o likimą nulemia pagrindinio daikto (daiktų) likimas, jeigu šalys sutartyje nepadaro kitokių išlygų ar įstatyme nėra nustatyta kitaip (2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 433/2009). Be to, pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktą nekilnojamojo daikto priklausiniai negali būti atskirais nekilnojamojo turto kadastro objektais.

8. Nepagrįsta teismo išvada, kad teisėtas betono aikštelės valdymas nesukuria nuosavybės teisių į šį statinį. Atsakovai 1998 m. rugsėjo 24 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įgijo žemės sklypą ir jame esančią aikštelę, kurią sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdė aikštelę ne mažiau kaip dešimt metų (CK 4.68 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas Lietuvos automobilių kelių direkcija atsiliepimu į atsakovų G. ir G. K. apeliacinį skundą prašo jo netenkinti ir priteisti bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:

1. Atsakovai teigia, kad dalis teismo išvadų nepagrįstos įrodymais, tačiau patys nepateikia savo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų įrodymų. 2009 m. rugsėjo 17 d. posėdžio metu teismui pateikta 1984-1986 metais atliktus aerovaizdus ir kitą planinę medžiagą, iš kurios matyti, kad visa teritorija buvo suteikta asfalto betono bazei. Kad aikštelė pastatyta prieš 20-30 metų patvirtina ir 2009m. lapkričio 6 d. prof. dr. A. L. ir doc. dr. A. V. papildomas įvertinimas dėl asfalto aikštelės būklės. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad jie įgijo aikštelę nuosavybėn, o jų argumentas, jog 1998 metais įgydami žemės sklypą aikštelę įgijo kaip žemės sklypo priklausinį, paremti tik atsakovų prielaidomis (sutarties dalykas - žemės sklypas). Pagal Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalį turi būti atlyginama tik už pastatytus ar statomus sklype nuosavybės teise priklausančius statinius.

4. Atsakovų argumentą, kad aikštelė neatskiriamai susijusi su pastatu - salyklo daiginimo cechu su gyvenamosiomis patalpomis ir pastatu - garažu-sandėliu ir kad tarp aikštelės ir pastatų yra nuolatinis funkcinis ryšys bei kad aikštelė buvo būtina gamybinės paskirties pastatams naudoti, sandėliuoti žaliavas, laikyti transporto priemones, yra paneigta faktu, jog visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypo dalį kartu aikštele, kuri buvo naudojama sporto ir pramogų veiklai, atsakovai nuomavo.

Atsakovai G. ir G. K. atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą prašo jo netenkinti atsakovų apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos (Radviliškio žemėtvarkos skyrius) atsiliepimais į apeliacinius skundus prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas, atsakovų netenkintinas.

Dėl ekspertizės akto išvadų vertinimo

Su šiais ieškovo apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija sutinka. Pagal ekspertizės aktą (33 lapas) visuomenės poreikiams žemės sklypo paėmimo ir vystomo verslo nuostoliai laikotarpiui iki 2011 m. vasario 21 d. buvo 654 171 Lt. Į šią sumą įtraukta ir 263 000 Lt nuostolis dėl aikštelės, ir kiti nuostoliai (20 240 Lt), ir paimto žemės sklypo vertė 2008 m. lapkričio 13 dienai - 250 000 Lt. Teismas minusavo iš bendros nuostolių sumos nepriteistiną nuostolių dėl aikštelės sumą – 263 000 Lt ir gavęs 391 171 Lt nuostolių sumą nepagrįstai (kadangi šios sumos eksperto buvo įtrauktos į bendrą nuostolių sumą) papildomai pridėjo paimto žemės sklypo dalių vertę (250 000 Lt) bei kitus nuostolius (20 240Lt). Atitinkamai sutiktina su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, kad pagal tesimo paskirtos ekspertizės išvadas, minusavus nuostolių dėl aikštelės dalį, bendra atsakovų nuostolių suma turėjo būti 654 171 – 263 000 = 391 171 Lt. Tačiau, teisėjų kolegija sprendžia, kad prie šios sumos pridėtina atsakovės pirčių, kubilų komplekso, pokylių salės, kambarių nuomos ir kavinės teikiamų paslaugų nuostolius laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 22 d. iki liepos 15 d. Už šį laikotarpį minėtų nuostolių pirmosios instancijos teismas nepriteisė, kadangi, neturėdamas įrodymų apie kelio rekonstrukcijos pabaigos datą, vadovavosi eksperto nuostolių paskaičiavimais planuotam kelio rekonstrukcijos laikotarpiui (žiūrėti žemiau motyvus dėl verslo nuostolių dydžio).

Kadangi dalinio sprendimo pagrindu atsakovei išmokėta - 518 768Lt, ieškovui priteistina išmokėtos ir priklausančios sumų skirtumas (518 768-(391 171+15 821) = 111 776 Lt).

Dėl kompensacijos už betono aikštelę

Atsakovai apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nekompensuoti nuostolių dėl betono aikštelės. Atsakovai teigia, kad betono aikštelę įgijo kaip priklausinį, įsigydami žemę, statinius, todėl turi teisę į nuostolių ir už aikštelę kompensaciją.

Byloje nėra ginčo, kad atsakovė G. K. nuosavybės teise įsigijo žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis: 1998 m. rugsėjo 24 d. pirkimo-pardavimo sutartis, 2004 m. balandžio 19 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartis. Tarp sklype esančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų statinių nėra nurodyta (įregistruota) aikštelė.

Atsakovai teigia, kad aikštelė neatskiriamai susijusi su sklype esančiais pastatais - salyklo daiginimo cechu (duomenys neskelbtini), taip pat su gyvenamosiomis patalpomis (duomenys neskelbtini), pastatu - garažu sandėliu (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad nėra kito ekonomiškai pagrįsto būdo naudoti aikštelę kaip tik kad gamybinių pastatų aptarnavimui - aikštelė nutolusi nuo gyvenamosios vietovės, nesaugoma, neturi tiesioginio išvažiavimo į bendrojo naudojimo kelią. Aikštelė buvo būtina gamybinės paskirties pastatams naudoti, sandėliuoti žaliavas, laikyti transporto priemones.

Atsakovų nuomone, aikštelė yra priklausinys (antraeilis daiktas) ir buvo įgyta kartu su pagrindiniu daiktu. Su tokiu vertinimu teisėjų kolegija nesutinka. Aikštelė ir atsakovų nuosavybės teise valdomi nekilnojamieji daiktai nesusiję funkciniais ryšiais, būdingais pagrindiniams daiktams bei jų priklausiniams, t.y. byloje neįrodyta, kad aikštelė butų savarankiškas, pagrindiniam daiktui (daiginimo cechui ar kitiems atsakovų nurodytiems statiniams) tarnauti skirtas antraeilis daiktas, kuris pagal savo savybes yra nuolat susijęs su pagrindiniu daiktu (CK 4.19 straipsnio 1 dalis). Atsakovė G. K. dar 2007 m. rugpjūčio 9 d. nurodė (T.1., b.l. 11), kad aikštelę naudoja poilsiui (joje teikia krepšinio, tinklinio, elektromobilių nuomos paslaugas). Byloje esantys duomenys neduoda pagrindo aikštelę pripažinti priklausiniu.

Pasato-salyklo daiginimo cechas (duomenys neskelbtini) su gyvenamosiomis patalpomis pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis buvo pastatytas 1970 metais, rekonstruotas 2004 metais, o pastatas - garažas sandėlis (duomenys neskelbtini) pradėtas statyti 2008 metais. Byloje nėra tikslių duomenų apie aikštelės sukūrimo metus, tačiau į bylą pateikta pažyma, kad 1967 m. vasario 28d. Radviliškio rajono vykdomojo komiteto sprendimu iš „Auksinės varpos“ kolūkio asfalto-betono bazės įrengimui išskirtas 5 ha ploto sklypas. Taip pat pateikti 1973, 1986 metų asfalto-betono bazės ribų nustatymo protokolai. Įvertinus nekilnojamojo turto objektų sukūrimo metus, aikštelė, labiau tikėtina, galėtų būti panašiu metu statyto daiginimo cecho priklausinys, tačiau, kaip jau minėta, byloje neįrodytas aikštelės ir salyklo daiginimo cecho funkcinis ryšys, t.y. kad aikštelė butų savarankiškas, pagrindiniam daiktui (daiginimo cechui) tarnauti skirtas antraeilis daiktas, kuris pagal savo savybes yra nuolat susijęs su pagrindiniu daiktu (CK 4.19 straipsnio 1 dalis). Byloje nėra duomenų apie tokias šių dviejų objektų funkcines sąsajas nei 1970 metais, nei juo labiau šiuo metu, kai cechas yra rekonstruotas į komercinės paskirties pastatą (kavinė ir motelis).

Šių motyvų visumos pagrindu teisėjų kolegija sprendžia nesant pagrindo taikyti teisės normas, numatančias, kad, jeigu pagal sandorį perleidžiamas pagrindinis daiktas, turintis priklausinių, ir šį sandorį įforminančiuose dokumentuose arba įstatyme nėra nustatyta, kad priklausinius ištinka kitoks likimas (t. y. kad jie neperleidžiami, pasilieka perleidėjo nuosavybėje), tai laikytina, kad priklausiniai taip pat perleidžiami kartu su pagrindiniu daiktu (galiojanti CK 4.14 straipsnio 1 dalis, taip pat 1964 m. CK 153 straipsnis).

Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, byloje neįrodytas aikštelės įsigijimas atsakovės G. K. nuosavybėn. Aikštelė neregistruota Nekilnojamojo turto registre. Nėra duomenų, kad G. K., laikanti save aikštelės kaip pagrindinių ir jai priklausančių nekilnojamųjų daiktų priklausinio savininke, būtų kreipusis į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją dėl priklausinių įregistravimo. Atsakovai net ir apeliacinės instancijos teismui pasiūlius nepateikė į bylą įrodymų apie aikštelės įgijimą, naudojimą kaip nuosavybės teise valdomo turto priklausinį, teismo posėdyje rugsėjo 2 d. nedalyvavo ir papildomų paaiškinimų neteikė. Todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apskaičiuojant kompensaciją atsakovams, neatsižvelgti į aikštelės vertę, nuostolius dėl jos.

Dėl verslo nuostolių dydžio

Verslo nuostolių dydis priklauso nuo kelio rekonstrukcijos darbų vykdymo trukmės. Rekonstrukcijos darbai pradėti 2009 m. rugpjūčio 21 d. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi eksperto paskaičiavimu dėl nuostolių, kai kelio rekonstrukcijos trukmė iki 2011 m. vasario 21 d. (18 mėnesių). Atsakovai teigia, kad kelio rekonstrukcija tęsėsi ilgiau ir todėl teismas turėjo vadovautis nuostolių paskaičiavimu vykdant rekonstrukciją iki 2011 m. rugpjūčio 21 d. ir atitinkamai nuostoliai sudarytų 374 135 Lt.

Apeliacinės instancijos teismo reikalavimu Lietuvos automobilių kelių direkcija prie susisiekimo ministerijos pateikė įrodymus, kad rangovo užbaigti statybos darbai baigti 2011 m. gegužės 21 d. ir statytojui perduoti 2011 m. gegužės 23 d. (2011 m. gegužės 23 d. statybos darbų perdavimo statytojui aktas Nr. 6-307, statybos užbaigimo aktas Nr. SUA-1402-(19.34)). Šie įrodymai apie kelio ruožo rekonstrukcijos pabaigą reikšmingi apskaičiuojant ieškovo verslo nuostolius, patirtus dėl kelio rekonstrukcijos ir tiesiogiai priklausančius nuo rekonstrukcijos darbų trukmės ir pabaigos momento. Pirmosios instancijos teismas ieškovo nuostolius dėl kelio rekonstrukcijos skaičiavo pagal eksperto paskaičiavimą tam atvejui, jeigu darbai truktų iki 2011 m. vasario 21 d. Į šį nuostolių apskaičiavimą įtraukti ir nuostoliai nuo 2009 m. sausio, kai kelio darbai dar nebuvo pradėti, tačiau atsakovai jau tikėjosi, kad bus pradėti kelio rekonstrukcijos darbai ir verslą organizavo atsižvelgdami į tai.

Apeliacinės instancijos teismui išreikalavus įrodymus, kad kelio rekonstrukcija baigta keliais mėnesiais vėliau, t.y. 2011 m. liepos 15 d. (šią dieną pasirašytas statybos užbaigimo aktas), atitinkamai ieškovui papildomai priteistinas nuostolių atlyginimas už 2011 m. vasario 22 d. – liepos 15 d. Konkretų šiuo laikotarpiu nuostolių dydį teismas paskaičiuoja remdamasis teismo ekspertizės išvadomis (ekspertizės akto 33 psl.) ir nuostoliais laikydamas laikotarpiui, už kurį apskaičiuojami nuostoliai proporcingą nuostolių dalį, nuo eksperto apskaičiuotų nuostolių 2009 m. gruodžio 22 d.- 2010 m. gruodžio 21 d. laikotarpiui. Taigi papildomai priteistini nuostoliai sudaro 15 821 Lt.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, atitinkamai turi būti peržiūrimas ir bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Kadangi, kaip sprendė ir pirmosios instancijos teismas, ieškovo išlaidos advokatui bylinėjantis pirmosios instancijos teisme buvo neprotingai didelės, pilnai jų teismas ieškovui nepriteisia (priteistina 3000 Lt advokato pagalbos išlaidų ir dalis išlaidų ekspertizei - 6747 Lt)), o bendra ieškovui priteistina bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų suma atitinkamai sudaro 9747 Lt (6747+3000).

Kadangi bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka ieškovo apeliacinis skundas iš esmės tenkinamas, jam priteistinos pagrįstos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos. Ieškovas pateikė įrodymus, kad dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme turėjo 1820,12 Lt advokato pagalbos išlaidų. Patenkinus ieškovo apeliacinį skundą, jam šios išlaidos priteistinos, įvertinus tai, kad atsakovų reikalavimai taip pat tenkinti iš dalies atsakovams papildomai priteisiant kompensaciją už laikotarpį nuo 2011 m. vasario 22 d. iki liepos 15 d. Todėl ieškovui priteistina 1714 Lt bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Atsakovams, jų reikalavimų iš esmės netenkinus (tik dalyje dėl kompensacijos už laikotarpį nuo 2011 m. vasario 22 d. iki liepos 15 d., į ką atsižvelgta mažinant ieškovui bei valstybei priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžius), jų turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimą pakeisti:

sumažinti verslo sodyboje „Pirčių slėnis“ nustatytą piniginės kompensacijos dydį už patirtus verslo nuostolius nuo 391 171 Lt iki 136 752 Lt (vienas šimtas trisdešimt šeši tūkstančiai septyni šimtai penkiasdešimt du litai) dydžio;

sumažinti nustatytą bendrą kompensacijos dydį nuo 661 411 Lt iki 406 992 Lt (keturi šimtai šeši tūkstančiai devyni šimtai devyniasdešimt du litai);

Panaikinti sprendimo dalį, pagal kurią daliniu teismo sprendimu išmokėjus 518 768 Lt piniginės kompensacijos, iš ieškovo Lietuvos Automobilių Kelių Direkcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos priteista G. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) – 142 643 Lt.

Ieškovo Lietuvos Automobilių Kelių Direkcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos naudai iš G. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) priteisti 111 776 Lt (vienas šimtas vienuolika tūkstančių septyni šimtai septyniasdešimt šeši litai);

Panaikinti sprendimo dalį, kad su G. K. pinigine kompensacija atsiskaitoma per vieną mėnesį nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos;

Panaikinti sprendimo dalį, kuria iš ieškovo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos priteista 71 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei;

Padidinti iš G. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovui Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos priteistą 5969 Lt bylinėjimosi išlaidų sumą iki 9747 Lt (devyni tūkstančiai septyni šimtai keturiasdešimt septyni litai).

Padidinti iš G. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) valstybei priteistą 107 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei sumą iki 173 Lt (vienas šimtas septyniasdešimt trys litai).

Kitas Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti ieškovo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos naudai iš atsakovės G. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) 1 714 Lt (vienas tūkstantis septyni šimtai keturiolika litų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.