Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės ir nuteistojo G. M. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. liepos 10 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 135 straipsnio 1 dalį – 3 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – 1 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne apimant švelnesnę ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš G. M. priteista: A. S. 9 309 Lt turtinei ir 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; A. Z. 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; Valstybinei mokesčių inspekcijai 320 Lt už valstybės garantuojamos teisinės pagalbos nukentėjusiajai A. S. suteikimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 13 d. apie 2 val., bute, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, tyčia dūrė vieną kartą peiliu E. Č. į dešinės kojos blauzdą, padarydamas durtinę – pjautinę aklą dešinės blauzdos žaizdą su blauzdos arterijos sužalojimu, vertinamą sunkiu sveikatos sutrikdymu.

Be to, G. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 25 d. apie 22.40 val., Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, esančioje Panevėžyje, Tulpių g. 60, būdamas kameroje Nr. 6, žodžiais grasino savo pareigas einančiam valstybės tarnautojui Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinės ir konvojaus skyriaus specialistui A. Z., pats arba nurodydamas kitam asmeniui subadyti A. Z. adatomis ir tokiu būdu užkrėsti žmogaus imunodeficito virusu (toliau – ŽIV), tai yra sunkiai sutrikdyti jo sveikatą bei sudarė nukentėjusiajam realų ir pakankamą pagrindą bijoti, kad grasinimas bus įvykdytas.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes, G. M. tyčia smogė peiliu nukentėjusiajam vieną smūgį į dešinę blauzdą. Šios nusikalstamos veikos padarymo įrankis yra peilis, kuriuo pagal eksperto parodymus buvo smogta vidutine jėga, padarant net 7 cm gilumo žaizdą. Todėl G. M., suduodamas peiliu į E. Č. blauzdą, akivaizdžiai suvokė savo veiksmų pavojingumą. Sąmoningas konflikto metu suduotas smūgis peiliu patvirtina, kad turintis gyvenimiškos patirties ir būdamas normalaus protinio išsivystymo G. M. suprato, kad daro kito žmogaus sveikatai bei gyvybei pavojingą veiką, ir tai suvokdamas, atitinkamai turėjo numatyti, kad nuo tokio smūgio peiliu nukentėjusiajam gali būti padarytas jo gyvybei pavojingas sveikatos sutrikdymas. Nors jis ir nenorėjo E. Č. mirties, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Būtent tai, kad po dūrio peiliu, esant gausiam kraujavimui, G. M. nesiėmė jokių veiksmų išgelbėti E. Č. gyvybę, o pasišalino iš įvykio vietos, rodo jo abejingumą kito žmogaus gyvybės atėmimui. Šios aplinkybės atitinka netiesioginės tyčios požymius.

Teismas nepagrįstai ypatingą reikšmę suteikė E. Č. sunkiam girtumui ir jo kepenų ligai. Teisme ekspertas paaiškino, kad šios priežastys tik pagreitino nukentėjusiojo mirtį, tačiau jos nelėmė, nes ir be šių faktorių pasekmės būtų tos pačios. Todėl teismo išvada, kad E. Č. mirtis įvyko dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo kaltininko valios, yra nepagrįsta.

Nustačius, kad G. M. E. Č. nužudė tyčia, A. S. ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas pilnai.

Įvertinus tai, kad G. M. būdamas recidyvistu padarė naują labai sunkų nusikaltimą, nesitaiso, yra pavojingas visuomenei, jis pripažintinas pavojingu recidyvistu.

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtą bausmę bei skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę pagal BK 145 straipsnio 1 dalį subendrinti apėmimo būdu, griežtesne apimant švelnesnę ir G. M. galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 13 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš G. M. priteisti A. S. 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytas inkriminuotas nepagrįstai, jis ŽIV virusu neserga.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Šioje byloje patikimai ir neginčijamai nustatyta tai, kad E. Č. mirė 2012 m. rugpjūčio 13 d., savo bute, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini). Nukentėjusiojo mirtį lėmė durtinė – pjautinė akla dešinės blauzdos žaizda su blauzdos arterijos sužalojimu, kuri komplikavosi ūmiu išoriniu nukraujavimu. Šį, mirtį lėmusį sužalojimą, E. Č. padarė nuteistasis G. M., peiliu dūręs į dešinės kojos blauzdą.

Ikiteisminio tyrimo metu ir perduodant šią baudžiamąją bylą į teismą pirmiau minėti G. M. veiksmai E. Č. atžvilgiu kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį kaip tyčinis nužudymas. Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, G. M. inkriminuotą nusikalstamą veiką perkvalifikavo į Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį. Apygardos teismas tokį savo sprendimą motyvavo tuo, kad: pirma, byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti duomenys neduoda pagrindo išvadai, jog G. M., durdamas peiliu E. Č. į blauzdą, t.y. kūno vietą, kuri negali būti pripažįstama gyvybiškai svarbia ar pavojinga, veikė tiesiogine ar netiesiogine tyčia siekdamas nužudyti nukentėjusįjį (apygardos teismas sprendė, kad G. M. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, tačiau ši tyčia apėmė tik sveikatos sutrikdymą); antra, anot pirmosios instancijos teismo, sužalojimas, kurį padarė G. M. durdamas peiliu E. Č., nesusijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su šio mirtimi, kuriai įtakos turėjo ir kitos aplinkybės (nukentėjusiojo girtumas bei jam diagnozuota kepenų liga). Su tokiu byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu nesutinka nuteistasis G. M. ir Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorė. Pastarosios apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog G. M., durdamas peiliu E. Č. į dešinę blauzdą, siekė tik sutrikdyti jo sveikatą, prieštarauja objektyviais bylos duomenimis nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Tuo tarpu nuteistasis G. M. apeliaciniame skunde tvirtina, jog smūgį peiliu E. Č. jis sudavė veikdamas būtinosios ginties sąlygomis. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, sutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, o nuteistojo G. M. apeliaciniame skunde keliamą gynybos versiją dėl būtinosios ginties situacijos atmeta kaip nepagrįstą.

Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad Panevėžio apygardos teismas, vertindamas subjektyviuosius G. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius, pernelyg sureikšmino jo paties parodymus. Iš tiesų, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu jis paaiškino, kad suduodamas smūgį peiliu nukentėjusiajam į blauzdą jis siekė jį sužaloti, tačiau nedetalizavo, kokių konkrečių padarinių siekė ar numatė (b.l. 42-45, 47-50, t. 2). Šių parodymų teisingumą nuteistasis patvirtino tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismuose. Taigi iš G. M. parodymų sektų, kad jis, durdamas peiliu E. Č., siekė jį sužaloti, tačiau nedetalizavo, kokias pasekmes jis numatė ir kokio sužalojimo masto siekė. Kita vertus, kaltės turinys atskleidžiamas ne vien paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, situaciją, kuri buvo juos padarant, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes.

Ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis patikimai nustatyta, kad: nuteistasis G. M. ir E. Č. nuo 2012 m. rugpjūčio 11 d. vartojo alkoholinius gėrimus pastarojo namuose; kilus tarpusavio konfliktui, G. M. masyviu peiliu (geležės ilgis – 202 mm, visas peilio ilgis – 320 mm (specialisto išvada Nr. MK 96/12 (01), b.l. 40-45, t. 1)) dūrė nukentėjusiajam į dešinę blauzdą, padarydamas 7 cm gylio žaizdą; pamatęs, jog iš E. Č. padarytos žaizdos ėmė gausiai kraujuoti, G. M. iš jo buto netrukus pasišalino. Teisėjų kolegija nesutinka su Panevėžio apygardos teismo išvadomis, kad šios, pirmiau nurodytos faktinės E. Č. sužalojimo aplinkybės, vertinant jas kartu su pirmiau minėtais nuteistojo paaiškinimais, leidžia daryti išvadą, jog G. M. neturėjo tyčios nužudyti nukentėjusiojo.

Nustatant subjektyviuosius G. M. veikos požymius svarbios yra šios aplinkybės – panaudotas įrankis, kuriuo buvo sužalotas E. Č., taip pat G. M. elgesys nusikalstamos veikos padarymo metu ir po jos. Nuosprendį priėmęs teismas pernelyg sureikšmino aplinkybę, jog smūgis buvo suduotas į gyvybiškai ne tokią pavojingą kūno vietą – blauzdą, tačiau neatsižvelgė į tai, kad smūgiuota buvo išties masyviu peiliu, kuriuo buvo padarytas itin gilus, 7 cm sužalojimas. Byloje esantys duomenys neduoda pagrindo išvadai, jog G. M., veikdamas tiesiogine apibrėžta tyčia, turėjo tikslą nužudyti E. Č.. Tačiau jis, suduodamas pakankamai stirpų smūgį masyviu peiliu nukentėjusiajam į dešinę blauzdą, akivaizdžiai suvokė savo veiksmų pavojingumą. Sąmoningas, konflikto metu suduotas smūgis peiliu patvirtina, kad turintis gyvenimiškos patirties ir būdamas normalaus protinio išsivystymo G. M. suprato, kad daro kito žmogaus sveikatai bei gyvybei pavojingą veiką, ir, tai suvokdamas, atitinkamai negalėjo nenumatyti, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti jo sveikatai ar net gyvybei pavojingi sveikatos sutrikdymai. Ir nors G. M. nenorėjo nukentėjusiojo mirties, tačiau sąmoningai leido tokiam padariniui atsirasti, t. y. buvo abejingas galimam nukentėjusiojo gyvybės atėmimui. Pastarąją aplinkybę patvirtina objektyviais bylos duomenimis nustatytos faktinės aplinkybės, apibūdinančios G. M. elgesį po suduoto smūgio peiliu – matydamas sunkiai sužalotą ir itin gausiai kraujuojantį nukentėjusįjį jis, užuot iškvietęs greitąją medicinos pagalbą ar ėmęsis kitų veiksmų siekiant padėti E. Č., iš buto pasišalino ir apie įvykį niekam nepranešė. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip nustatyta įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis (b.l. 7-11, t. 1), nukentėjusiojo E. Č. bute buvęs telefonas, nupjovus laidus, buvo sugadintas. G. M. paaiškino, kad jis nupjovė E. Č. namuose buvusio telefono laidą nenorėdamas, kad buto šeimininkas iškviestų policijos pareigūnus. Taigi net ir žinodamas apie sugadintą telefoną ir suvokdamas, jog tokiu būdu nukentėjusiajam yra apribota galimybė pačiam paskambinti pagalbos numeriu, G. M. pats nepasirūpino pagalbos iškvietimu nukentėjusiajam nei būdamas jo bute, nei jau iš jo pasišalinęs. Šios aplinkybės leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad G. M. suvokė, kad taip gausiai kraujuodamas E. Č. gali mirti, tačiau, pasišalindamas iš įvykio vietos, pademonstravo savo abejingumą galimoms pasekmėms. Šios išdėstytos aplinkybės atitinka netiesioginės tyčios požymius, numatytus BK 15 straipsnio 3 dalyje.

Pažymėtina, kad tyčinės kaltės nužudant E. Č. konstatavimas nagrinėjamoje byloje atitinka formuojamos teismų praktikos nuostatas. Antai, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu asmuo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį už tyčinį kito žmogaus nužudymą, kuris pasireiškė vieno smūgio sudavimu peiliu į kairę blauzdą. Padarytas sužalojimas, lygiai ir kaip ir nagrinėjamu atveju, sukėlė ūmų nukraujavimą, dėl kurio nukentėjusysis mirė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą kasacine tvarka, 2011 m. gegužės 31 d. nutartyje konstatavo, jog apeliacinės instancijos teismo išvados dėl kaltės formos ir turinio yra pagrįstos bei teisingos.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstomis pripažįsta ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktas išvadas apie tai, kad byloje nustatytas priežastinis ryšis yra atsitiktinis, tačiau pakankamas atsakomybei už sunkų sveikatos sutrikdymą atsirasti. Kolegija pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstamas tik būtinasis priežastinis ryšys, kuris nustatomas atsižvelgiant į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga pasekmei kilti (be jos ši nekiltų), ar kilusi pasekmė buvo dėsningas veikos rezultatas. Atsitiktinis priežastinis ryšis reiškia, kad padarinius lėmė ne kaltininko veika, bet kita priežastis (pvz., asmuo miršta ne nuo kaltininko jam padaryto sužalojimo, bet nuo traumos, kilusios jį gabenant į ligoninę, ir pan.). Toks priežastinis ryšis baudžiamojoje teisėje nepripažįstamas juridiškai reikšmingu ir nesudaro pagrindo inkriminuoti asmeniui atsitiktinai kilusių padarinių. Kolegija taip pat pažymi, kad teismų praktikoje nagrinėjant gyvybės atėmimo bylas yra suformuota nuostata, kad kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-481/2006, 2K-675/2006, 2K–469/2007, 2K-621/2007, 2K-281/2008, 2K-27/2009 ir kt.). Tais atvejais, kai tarp suduoto smūgio ir nukentėjusiojo mirties nėra įsiterpęs joks kitas veiksnys, turintis lemiamos įtakos mirčiai, laikytina, kad priežastinis ryšys egzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2009 m. spalio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-247/2009).

Kaip jau minėta, šioje byloje nustatyta, jog nukentėjusysis E. Č. mirė nuo durtinės – pjautinės aklos dešinės blauzdos žaizdos su blauzdos arterijos sužalojimu, kas komplikavosi ūmiu išoriniu nukraujavimu (teismo medicinos specialisto išvada, b.l. 54-56, t. 1). Teisiamajame posėdyje apklaustas šią išvadą pateikęs teismo medicinos ekspertas G. Serbenta patvirtino, kad E. Č. mirtį lėmė durtinis – pjautinis sužalojimas, tačiau ūmų kraujavimą paspartino nukentėjusiojo apsvaigimas nuo alkoholio ir liga, kuria jis sirgo – kepenų riebalinė distrofija. Kita vertus ekspertas patvirtino, kad net ir nesant pirmiau nurodytų kraujavimą pagreitinusių veiksnių, laiku nesuteikus medicininės pagalbos, E. Č. vis tiek būtų miręs (b.l. 142-143, t. 3). Taigi nors teismo medicinos ekspertas įvardino aplinkybes, kurios turėjo įtakos greitesniam kraujavimui, ši aplinkybė nepaneigia būtinojo priežastinio ryšio tarp G. M. veiksmų – smūgio sudavimo peiliu į dešinę blauzdą, ir kilusių padarinių – E. Č. mirties, nulemtos durtinio – pjautinio sužalojimo dešinėje blauzdoje, kuris komplikavosi ūmiu nukraujavimu. Tokia išvada darytina todėl, kad tiesioginė ir vienintelė priežastis, dėl kurios nukentėjusysis ėmė ūmiai kraujuoti, buvo nuteistojo smūgis peiliu į dešinę blauzdą. Taigi bet kuriuo atveju, nepaisant to, kad byloje nustatyti papildomi veiksniai, lėmę greitesnį kraujavimą, egzistuoja tiesioginis ir pagrindinis priežastinis ryšys tarp G. M. neteisėtų veiksmų ir kilusių padarinių. Jokių aplinkybių, paneigiančių būtinojo priežastinio ryšio buvimą, byloje nenustatyta.

Apibendrindama pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad G. M., suduodamas smūgį masyviu peiliu E. Č. į dešinę blauzdą bei pasišalindamas iš įvykio vietos palikęs smarkiai kraujuojantį nukentėjusįjį, suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad tokiais veiksmais gali padaryti bet kokio masto sveikatos sutrikdymą ar net nužudyti nukentėjusįjį ir sąmoningai leido tokiems padariniams kilti. Vadinasi, nuteistojo veiksmai E. Č. atžvilgiu turi būti kvalifikuojami pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, kaip nužudymas, padarytas veikiant netiesiogine tyčia. Todėl ši Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio dalis keistina perkvalifikuojant G. M. inkriminuotą nusikalstamą veiką į Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį. Tai padarytina pakeičiant nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 1 punktas). Nusikalstama veika, už kurios padarymą G. M. pripažįstamas kaltu šiuo nuosprendžiu, išdėstoma taip: G. M. 2012 m. rugpjūčio 13 d., apie 2 val., bute, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, tyčia dūrė vieną kartą peiliu E. Č. į dešinės kojos blauzdą, padarydamas durtinę – pjautinę aklą dešinės blauzdos žaizdą su blauzdos arterijos sužalojimu, kas komplikavosi ūmiu išoriniu nukraujavimu ir tokiu būdu, veikdamas netiesiogine tyčia, nužudė E. Č..

Kaip jau minėta, nuteistasis G. M. savo apeliaciniame skunde, kaip ir pirmosios instancijos teisme, kelia jokiais objektyviais bylos duomenimis nepagrįstą versiją, jog jis E. Č. nužudė veikdamas būtinosios ginties situacijoje. Nuosprendį priėmęs teismas, įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtus duomenis, motyvuotai šią G. M. keliamą gynybinę versiją atmetė (skundžiamo apygardos teismo nuosprendžio 10-11 lapai). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis šioje dalyje.

Pažymėtina, kad būtinoji gintis yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, kai yra nustatoma, kad asmuo formaliai padarė veiką, kuri atitinka nusikalstamos veikos sudėties požymius, tačiau šie veiksmai buvo padaryti ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šio instituto taikymas priklauso nuo bylos aplinkybių visumos, kuri leidžia daryti išvadas apie būtinosios ginties teisėtumo sąlygas, t. y. kėsinimąsi ir gynybą, o ne nuo išimtinai kaltinamojo gynybinės pozicijos baudžiamojo proceso metu. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (pavyzdžiui, žr. kasacinė nutartis Nr. 2K-7-428/2010).

Taigi būtinosios ginties situacija ir asmens teisė į būtinąją gintį atsiranda tik esant pavojingam, realiam ir akivaizdžiam kėsinimuisi. Šioje byloje, remiantis paties nuteistojo G. M., taip pat iš dalies liudytojos L. Ž. parodymais, nustatyta, kad G. M. nuo 2012 m. rugpjūčio 11 d. iki 2012 m. rugpjūčio 13 d., apie 2 val., lankėsi nužudytojo namuose, kur abu jie, taip pat bute buvę L. Ž. bei N. B. vartojo alkoholinius gėrimus; būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, E. Č. konfliktavo tiek su nuteistuoju, tiek su N. B. ir grasino jiems peiliu; G. M. 2012 m. rugpjūčio 12 d., dienos metu, norėdamas nuraminti peiliu grasinusį E. Č., trenkė keptuve į virtuvės palangę, pataikydamas ir į nukentėjusįjį; tuo tarpu paskutinis konfliktas, kurio metu ir buvo mirtinai sužalotas E. Č., įvyko praėjus sąlyginai ilgam laikotarpiui po pastarojo minėto konflikto. Šios objektyviais bylos duomenimis nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad prieš E. Č. sužalojimą peiliu, jokios pavojingos situacijos, kurios metu nuteistasis būtų buvęs priverstas gintis, kilę nebuvo. G. M. iki įvykio ne kartą matė E. Č. rankoje peilį, kuriuo jis grasino kartu buvusiems asmenims, tačiau tai jam išgąsčio nesukėlė. Priešingai, jis, suduodamas keptuve į virtuvės palangę, siekė nuraminti E. Č. ir tokiu būdu pademonstruoti, jog jo (E. Č.) veiksmai jam neatrodo tokie pavojingi, kadangi net ir po jų, G. M. iš buto nepasišalino. Šiuo atveju buvo susiklosčiusi buitinė konfliktinė situacija tarp nuteistojo ir A. Č., tačiau, net jei ji kilo dėl netinkamo nukentėjusiojo elgesio, tai nereiškia, kad buvo pradėtas ar grėsė pavojingas kėsinimasis. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas pagal nustatytas aplinkybes nuteistojo G. M. veiksmus teisingai pripažino padarytais nesant būtinosios ginties situacijos.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į nuteistojo G. M. parodymų nenuoseklumą toje dalyje, kurioje jis aiškino aplinkybes, kurioms susiklosčius sudavė smūgį peiliu nukentėjusiajam E. Č. į dešinę blauzdą. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad smūgį peiliu E. Č. sudavė tuomet, kai kartu su nukentėjusiuoju nuėjo į kambarį ir jiems būnant ten, A. Č. pasviro į apeliantą (b.l. 42-45, t. 2). Atliekant parodymų patikrinimo vietoje procesinį veiksmą, G. M. iš dalies pakeitė savo parodymus ir paaiškino, kad jis pats nuėjo į kambarį, kuriame jau buvo E. Č.; šiam griuvus į nuteistojo pusę, jis ir dūrė peiliu (b.l. 47-50, t. 2). Apklaustas pirmosios instancijos teisme apeliantas dar kartą pakeitė savo parodymus ir ėmė tvirtinti, kad į kambarį, kuriame buvo E. Č., jis nuėjo išgirdęs jo ir N. B. konfliktą. Tuomet E. Č., rankoje laikydamas peilį, puolė nuteistąjį, o šis, siekdamas išvengti sužalojimo, pasilenkė ir kaire ranka pats dūrė nukentėjusiajam į koją (b. l. 143-144, t. 3). Tokie nuteistojo teisiamajame posėdyje duoti parodymai prieštarauja jo ikiteisminiame tyrime duotiems parodymams, pagal kuriuos, kaip jau minėta, tuo metu jokio konflikto tarp E. Č. ir N. B. nebuvo. Iš teisiamajame posėdyje ištirto vaizdo įrašo, kuriame užfiksuotas parodymų patikrinimo vietoje procesinis veiksmas, matyti, kad G. M. kategoriškai patvirtino, jog tuo metu, kai jis E. Č. sudavė smūgį peiliu į dešinę blauzdą, N. B. kambaryje nebuvo (16 vaizdo įrašo minutė). Taigi akivaizdu, jog G. M. parodymai šioje dalyje nebuvo nuoseklūs ir vienodi, todėl nėra jokio pagrindo jų pripažinti patikimu įrodymu.

Perkvalifikavus G. M. nusikalstamą veiką į Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, keistina ir Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl apeliantui paskirtos laisvės atėmimo bausmės bei pareikšto civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti dydžio nustatymo.

Vadovaujantis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, bausmė skiriama pagal Lietuvos Respublikos BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis Lietuvos Respublikos BK bendrosios dalies nuostatų (Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo septynerių iki penkiolikos metų. G. M. padarė tyčinį, baigtą nusikaltimą, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog G. M. atsakomybę už E. Č. sužalojimą lengvina tai, kad jo neteisėtiems veiksmams įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo E. Č. elgesys (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), taip pat tai, kad kaltinamasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tuo tarpu nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką (E. Č. sužalojimą) jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šios veikos padarymui (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Vertindama G. M. asmenybę charakterizuojančius duomenis, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad jis iki nusikalstamos veikos padarymo niekur nedirbo, daug kartų baustas už administracinius teisės pažeidimus (skundžiamo teismo nuosprendžio priėmimo metu buvo 19 galiojančių nuobaudų už administracinių teisės pažeidimų padarymą), yra įrašytas į narkologinę įskaitą. Nuosprendį priėmęs teismas, skirdamas bausmę G. M., nurodė atsižvelgiantis į tai, kad jis anksčiau jau buvo vienuolika kartų teistas, o naują nusikalstamą veiką padarė neišnykus ankstesniam teistumui. Įvertinęs šias aplinkybes, apygardos teismas G. M. laikė recidyvistu. Pagal Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 1 dalį, nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo pripažįstamas recidyvistu. Asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu teisinių pagrindų sąrašas yra numatytas to paties straipsnio 2 dalyje, kur reglamentuoti skirtingi atvejai, kai asmenį galima pripažinti pavojingu recidyvistu: 1) jeigu asmuo, turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą, padaro naują labai sunkų nusikaltimą; 2) būdamas recidyvistas, padaro naują labai sunkų nusikaltimą; 3) būdamas recidyvistas, jeigu bent vienas iš sudarančių recidyvą nusikaltimų yra labai sunkus, padaro naują sunkų nusikaltimą; 4) turėdamas tris teistumus už sunkius nusikaltimus, padaro naują sunkų nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismui perkvalifikavus G. M. inkriminuotą nusikalstamą veiką į Lietuvą Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, konstatuotina, kad jis labai sunkų nusikaltimą (tyčinį E. Č. nužudymą) padarė būdamas recidyvistu (prieš tai jau buvo vienuolika kartų teistas, naują nusikalstamą veiką padarė neišnykus ankstesniam teistumui), todėl ir šioje dalyje Panevėžio apygardos teismo nuosprendis keistinas, o G. M., vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, pripažintinas pavojingu recidyvistu.

Įvertinusi aptartas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus G. M. bausmę, griežtesnę nei Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusiąja šioje byloje pripažinta nužudytojo E. Č. motina A. S. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo, be kita ko, prašė priteisti 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Panevėžio apygardos teismas, įvertinęs tai, kad nors G. M. nėra kaltas dėl E. Č. nužudymo, tačiau savo neteisėtais veiksmais iš dalies prisidėjo prie jo mirties, nusprendė, jog A. S. priteistinos neturtinės žalos dydis mažintinas iki 20 000 Lt. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai konstatavus, jog būtent G. M. neteisėti, smurtiniai veiksmai tiesiogiai lėmė E. Č. mirtį, o suduodamas šiam smūgį peiliu į dešinę blauzdą nuteistasis veikė netiesiogine tyčia, keistina ir Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminiai neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai yra nusikalstamą veiką padariusio asmens tyčinė kaltė ir tokios veikos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į nukentėjusiųjų asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams. Dėl to žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti laikoma lygiaverčiu ar lemiamu kriterijumi. Be to, nustatant neturtinės žalos dydį, įvertinamos ne tik tos aplinkybės, kurios rodo kaltininko turtinę padėtį žalos priteisimo momentu, bet ir tos, kurios leidžia spręsti apie turtinės padėties pasikeitimą ateityje (pavyzdžiui, žalą padaręs niekur nedirbantis jauno amžiaus asmuo gali įsidarbinti, įgyti turto).

Teisėjų kolegija, svarstydama klausimą dėl nukentėjusiajai A. S. priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgia į tai, kad, kaip matyti iš bylos duomenų, tarp A. S. ir nužudytojo E. Č. buvo susiklostę glaudūs santykiai, juos siejo emocinis ryšys, todėl artimo žmogaus netektis neabejotinai sukėlė didelius dvasinius ir emocinius išgyvenimus nukentėjusiajai. Po sūnaus netekties, dėl patirtų dvasinių išgyvenimų, A. S. pablogėjo sveikata, kankina miego ir valgymo sutrikimai, dėl patirto streso sumažėjo bendravimo galimybės (b.l. 72-81, t. 3). Kita vertus, teisėjų kolegija atsižvelgia ir į blogą nuteistojo G. M. turtinę padėtį. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Dėl to teismų praktikoje nustatomos ir priteisiamos atlyginti žalos dydis, net ir esant tiems patiems nusikalstamos veikos padariniams, paprastai būna skirtingas. Pavyzdžiui, iš asmenų, nuteistų pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, nukentėjusiesiems buvo priteista ir 30 000 Lt (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-298/2013), ir 70 000 Lt (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-22/2013). Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. S. priteisto civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti suma didintina iki 50 000 Lt.

Skundžiamu Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu G. M. nuteistas ir pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdamas įkalinimo įstaigoje – Panevėžio miesto policijos komisariate, grasino savo pareigas einančiam valstybės tarnautojui A. Z. sunkiai sutrikdyti jo sveikatą – subadyti jį adatomis ir tokiu būdu užkrėsti ŽIV bei sudarė nukentėjusiajam realų ir pakankamą pagrindą bijoti, kad grasinimas bus įvykdytas. Nuteistasis savo apeliacinio skundo reikalavimą dėl šios nusikalstamos veikos padarymo jį išteisinti motyvuoja tuo, kad jis ŽIV nėra užsikrėtęs. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismo nuosprendis dalyje dėl G. M. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį yra teisėtas ir pagrįstas.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti kitą žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Panevėžio apygardos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis – nukentėjusiojo A. Z., liudytojų S. P., K. V. parodymus, nustatė, kad: 2012 m. rugsėjo 25 d., Panevėžio miesto policijos komisariato areštinėje kalėję asmenys, tarp jų ir G. M., tyčia susižalojo susipjaustydami rankas; siekiant suteikti pirmąją medicinos pagalbą, policijos pareigūnai po vieną iš kameros išvedė susižalojusius asmenis; išvedant iš kameros G. M., šis jį lydėjusiam pareigūnui A. Z. pagrasino, kad jis bus subadytas adatomis ir tokiu būdu užkrėstas ŽIV. Apklaustas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis A. Z. paaiškino, kad tokio G. M. grasinimo išsigando, kadangi pastarasis ne kartą kalėjo Panevėžio miesto policijos komisariato areštinėje, kur nuolat keldavo sąlygas, o policijos pareigūnams jų nepatenkinus, pjaustydavosi rankų venas. A. Z. nurodė ir tai, kad žino, jog pats G. M. ŽIV nėra užsikrėtęs, tačiau šiuo virusu yra užsikrėtę kiti kartu su juo kameroje kalėję asmenys (b.l. 130-131, t. 3). Taigi šioje byloje nustatyta, kad G. M. išsakė grasinimą sunkiai sutrikdyti policijos pareigūno A. Z. sveikatą, o pastarasis, atsižvelgiant į grasinimo kontekstą, įvykio vietą, G. M. statusą bei tai, kad nukentėjusiajam buvo žinomas nuteistojo ūmus būdas, turėjo pakankamą pagrindą bijoti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tokie G. M. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį. Šios išvados nepaneigia ir nuteistojo baudžiamosios atsakomybės nepašalina apeliacinio skundo argumentas, jog pats G. M. nėra užsikrėtęs ŽIV. Tačiau, kaip matyti iš pirmiau aptartų nukentėjusiojo A. Z. parodymų, pastaroji aplinkybė jam buvo žinoma, o G. M. grasino užkrėsti ŽIV nuo kartu su juo kalėjusių asmenų, kurie yra užsikrėtę šiuo virusu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. liepos 10 d. nuosprendį pakeisti: G. M. veiką iš Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį ir už šio nusikaltimo padarymą G. M. nubausti trylikos metų laisvės atėmimo bausme. Šią bausmę, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, apėmimo būdu subendrinti su bausme, G. M. paskirta pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį ir nustatyti subendrintą trylikos metų laisvės atėmimo bausmę, paskiriant ją atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, G. M. pripažinti pavojingu recidyvistu.

Nukentėjusiajai A. S. iš G. M. priteistą neturtinės žalos atlyginimą padidinti iki penkiasdešimties tūkstančių litų.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti. Nuteistojo G. M. apeliacinį skundą atmesti.