- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-02-24
- Bylos Nr.
- 2A-127/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Konstantinas Gurinas, Vytas Milius
- Atsakovas
- UAB ,,LCL“, AB Danske Bank A, akcinės bendrovės Sampo banko
- Advokatai
- Gintaras Dabkevičius, Marius Grajauskas, Giedrius Justas Baranauskas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vyto Miliaus,
dalyvaujant ieškovo bankrutuojančios UAB ,,Vinukas“ atstovui advokatui Gintarui Dabkevičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės Sampo banko (jo teisių perėmėjo Danske Bank A/S Lietuvos filialo) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-305-343/2008 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vinukas“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „LCL“, akcinei bendrovei Sampo bankui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „Vinukas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė panaikinti 2006 m. kovo 31 d. trišalę skolos perkėlimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Vinukas“, UAB „LCL“ ir AB Sampo banko, perduodant kilnojamąjį trumpalaikį turtą (atsargas), kurio vertė balanse buvo nurodyta 4 048 660,78 Lt (šalių susitarimu įvertinta 2 000 000 Lt), kilnojamąjį ilgalaikį turtą, kurio vertė balanse buvo nurodyta 1 056 399,75 Lt (šalių susitarimu įvertinta 686 659,84 Lt) ir dokumentus dėl perleistų reikalavimo teisių į skolininkus, kurių bendra reikalavimų suma sudarė 1 212 687,25 Lt, Lt (šalių susitarimu įvertinta 1 030 784,16 Lt), iš viso turto už 6 317 747,78 Lt; taikyti restituciją ir įpareigoti šalis grąžinti viena kitai visa, ką jos yra gavusios pagal 2006 m. kovo 31 d. skolos perkėlimo sutartį, o jeigu negalima grąžinti to ką yra gavusios natūra, atlyginti tą vertę pinigais 6 317 747,78 Lt bei priteisti iš atsakovų visas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2006 m. kovo 31 d. UAB „Vinukas“ perkėlė skolą UAB „LCL“. Skola buvo AB Sampo bankui pagal 2003 m. balandžio 24 d. Kredito sutartį Nr. KV304114K, pakeistą ir papildytą 2004 m. lapkričio 23 d. susitarimu Nr. LV304114K-P-1 ir 2005 kovo 14 d. susitarimu Nr. LV304114K-P-2, skolos likutis 1 650 509,85 EUR. Kaip atlyginimą už skolos perėmimą UAB „Vinukas“ perdavė UAB „LCL“: 1) kilnojamąjį trumpalaikį turtą (atsargas), kurio vertė balanse buvo nurodyta 4 048 660,78 Lt (šalių susitarimu įvertinta 2 000 000 Lt); 2) kilnojamąjį ilgalaikį turtą, kurio vertė balanse buvo nurodyta 1 056 399,75 Lt (šalių susitarimu įvertinta 686 659,84 Lt); 3) perleido reikalavimo teises į skolininkus, kurių bendra reikalavimų suma sudarė 1 212 687,25 Lt (šalių susitarimu įvertinta 1 030 784,16 Lt), t. y. UAB „Vinukas“ perleido turto UAB „LCL“ už 6 317 747,78 Lt dėl 5 694 258,83 Lt įsiskolinimo bankui, už 623 488,80 Lt mažesnę nei balansinę kainą. UAB „Vinukas“ sudarė sandorį, kurio neprivalėjo sudaryti, t.y. pats galėjo atsiskaityti su AB Sampo banku pagal 2003 m. balandžio 24 d. kredito sutartį. Turėdamas tokios vertės turtą galėjo jį parduoti ir atsiskaityti ne tik su AB Sampo banku, bet ir su kitais kreditoriais. Sandoris yra netikslingas ir prieštaraujantis UAB „Vinukas“ veiklos tikslams ir pažeidžiantis UAB „Vinukas“ kreditorių teises, nes šis sandoris sumažino įmonės turtą. Skolininkas buvo nesąžiningas, sudarydamas šį sandorį, nes žinojo, kad šis sandoris pažeidžia kreditorių teises, kadangi atidavė didesnės vertės turtą už mažesnį įsiskolinimą. Be to, UAB „Vinukas“ ir UAB „LCL“ steigėjas yra V. M. , taip pat jis buvo UAB „LCL“ direktoriumi iki 2006 m. kovo 31 d. – perleidimo sutarties pasirašymo dienos. CK 6.67 straipsnio 7 punkte preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su kitu juridiniu asmeniu, kurį skolininkas kontroliuoja, arba kai vienos iš sandorio šalių vadovas ar valdymo organo narys yra asmuo, tiesiogiai ar netiesiogiai, vienas ar kartu su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar artimaisiais giminaičiais turintis nuosavybės teise mažiausiai penkiasdešimt proc. kito juridinio asmens akcijų (pajų, įnašų ir pan.) arba abiejų juridinių, asmenų akcijų (pajų, įnašų ir pan.). Todėl ieškovas prašė šį sandorį pripažinti negaliojančiu ir įpareigoti šalis grąžinti viena kitai visa, ką jos yra gavusios pagal šį sandorį. Ieškovas reiškė actio Pauliana ieškinį, siekdamas apginti kreditorius nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditorių galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Pripažinus minėtą skolininko skolos perleidimo sutartį negaliojančia, bus atkurtas skolininko pažeistas mokumas ir skolininkas bus sugrąžintas į ankstesnę turtinę padėtį. Taip kreditoriai turės realią galimybę išsiieškoti jiems priklausančias skolas.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2008 m. gegužės 9 d. sprendimu ieškinį patenkino, pripažino negaliojančia 2006 m. kovo 31 d. trišalę skolos perkėlimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Vinukas“ bei atsakovų UAB „LCL“ ir AB Sampo banko, taikė restituciją: iš atsakovo AB Sampo banko ieškovui BUAB „Vinukas“ priteisė 5 205 060,53 Lt, iš atsakovo UAB „LCL“ ieškovui BUAB „Vinukas“ priteisė reikalavimo teisę į 1 112 687,25 Lt. Teismas nurodė, kad ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido, nes pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą senaties terminas administratoriaus ieškiniams pateikti skaičiuojamas nuo tos dienos, kai įsiteisėjo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo. Ši nutartis įsiteisėjo 2006 m. birželio 2 d., o ieškinys pareikštas 2007 m. gegužės 18 d. Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais ir faktinėmis bylos aplinkybėmis, padarė išvadą, kad ieškovas žinojo, jog ginčijamu sandoriu pažeidžia kitų kreditorių teises, nes jiems nelieka galimybių patenkinti kreditorinius reikalavimus, kadangi įmonės skolos viršija į jos balansą įrašyto turto vertę, o kaip nurodė administratorius ir tai pripažino įmonės vyr. finansininkas liudytojas R. B. , po ginčijamo sandorio sudarymo turto įmonėje neliko, nes jis visas buvo perduotas atsakovui UAB „LCL“, o V. M. pripažino, kad kovo mėn. buvo patirtas beveik 3 mln. Lt nuostolis. Jokie duomenys apie tai, kad ieškovas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį nepateikti. Teismas atmetė banko teiginius, kad ieškovas ginčo sandorį privalėjo sudaryti dėl to, kad nebegalėjo vykdyti įsipareigojimų bankui ir todėl visas jo turtas, kuris buvo įkeistas bankui, būtų buvęs parduotas iš varžitynių už likvidacinę kainą, kuri yra mažesnė, negu pagal ginčijamą sandorį. Teismas nurodė, kad į bylą nepateikti jokie įrodymai apie tai, kad ieškovas savo turtą atsakovui UAB „LCL“ perleido už didesnę negu likvidacinė kainą. Taip pat atmetė kaip neįrodytą banko teiginį, kad, ieškovui pažeidus kredito linijos sutartį, bankas sutartį galėjo nutraukti, ir dėl to ieškovas, siekdamas išvengti didelių nuostolių, privalėjo sudaryti skolos perkėlimo sutartį. Teismas pažymėjo, kad skolos perkėlimo sutartyje nurodyta perduodamo turto kaina yra mažesnė už to turto balansinę vertę, dėl tokio turto pardavimo ieškovas ir patyrė beveik 3 mln. Lt nuostolį. Ieškovas vertėsi prekyba, todėl prekių realizavimo kaina buvo didesnė už balansinę vertę. Perduodant turtą, jo vertė nebuvo nustatinėjama, vadovaujantis kokiais nors kriterijais. Dėl kainos susitarė ieškovo ir atsakovo UAB „LCL“ atstovai, banko atstovai derinant kainą nedalyvavo. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kad 2006 m. statybinės medžiagos nebuvo paklausios. Be to, liudytojas D. V. parodė, kad UAB ,,LCL“ tikėjosi iš šio sandorio gauti 20 proc. pelną. Teismas sprendė, kad tai patvirtina, jog tokiu sandoriu akivaizdžiai įmonės turtas buvo išvaistytas ir tokiu būdu pažeistos įmonės kreditorių teisės gauti kreditorinio reikalavimo patenkinimą. Teismas nurodė, kad yra prieštaringa banko pozicija, jog kiti kreditoriai neliko nuskriausti: viena vertus, bankas nurodė, kad jam buvo įkeistas visas įmonės turtas, todėl jam nebuvo pagrindo nerimauti dėl to, kad nebus patenkintas jo kreditorinis reikalavimas, kita vertus, visiškai neaišku, kaip bankas nustatė, kad perimamo, kaip pats nurodė, nelikvidaus ir nepaklausaus turto pakaks jo kreditoriniam reikalavimui patenkinti. Be to, teismas pažymėjo, kad bankas kredito linijos sutarties nebuvo nutraukęs, kredito grąžinimo terminas nebuvo suėjęs, todėl iš ieškovo galėjo reikalauti įvykdyti tik tą kredito linijos sutarties dalį, kuri iki to laiko nebuvo įvykdyta, todėl tai taip pat patvirtina, kad ieškovas ginčo sandorio sudaryti neprivalėjo. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas sprendė, kad šalys, sudarydamos ginčo sandorį, buvo nesąžiningos. Vien iš sutarties preambulės seka, kad visos šalys patvirtino, jog žino apie tai, kad ieškovo finansinė būklė iš esmės pablogėjo 2005 m. pabaigoje ir toliau blogėja, ieškovas turi finansinių problemų ir nepajėgia vykdyti savo finansinių įsipareigojimų bankui, dėl to galimybės sugrąžinti kreditą sumažėjo. Teismas nurodė, kad tai patvirtina, jog visos šalys žinojo, kad sudaromas sandoris sukels skolininko nemokumą. Šalių nesąžiningumą patvirtina ir tas faktas, kad pagal ginčo sutartį UAB „LCL“ turto perėmė už 3 717 444 Lt, o ieškovo skolą bankui padengė 5 698 880,41 Lt. Atsakovas perėmė turto už 1 981 436,40 Lt mažiau negu įsipareigojimų ir dar tikėjosi uždirbti 20 proc. pelno. Ši aplinkybė dar kartą patvirtina, kad perimamo turto kaina buvo ženkliai sumažinta. Teismas pažymėjo, kad neaišku, kodėl bankas sutiko, jog ieškovo įsiskolinimui padengti būtų perimta turto tik už 3 717 444 Lt, kai skola yra beveik 2 mln didesnė. Tokią situaciją paaiškina liudytojo R. B. parodymai, kad įmonėje daugiau turto nebeliko, o įmonei liko tik kreditoriai. Todėl teismas padarė išvadą, kad bankas sudarė ginčijamą sandorį siekdamas išimtinai savo kreditorinio reikalavimo patenkinimo. Teismas, spręsdamas šalių nesąžiningumo klausimą, nurodė, kad reikšmės turi ir ta aplinkybė, jog ieškovo ir atsakovo UAB „LCL“ nesąžiningumas preziumuojamas (CK 6.67 str. 1 d. 7 p.), nes iš bylos duomenų matyti, kad V. M. , būdamas UAB „Vinukas“ akcininku, tuo pačiu metu buvo ir UAB „LCL“ direktoriumi, jis yra UAB „LCL“ steigėjas. Nors V. M. ir buvo sulaikytas, tačiau jis tebeturėjo ieškovo akcijas ir nebuvo atleistas iš UAB „LCL“ direktoriaus pareigų. Svarbi aplinkybė yra ta, kad jis buvo sulaikytas įtariant padarius nusikalstamas veikas, susijusias su įmonės veikla. Be to, teismas, nustatydamas šalių nesąžiningumą, vadovavosi ir teisingumo, sąžiningumo kriterijais. Pripažinus sandorį negaliojančiu, teismas taikė restituciją. Nurodė, kad atsakovas UAB „LCL“ turto nebeturi, todėl restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Teismas sprendė, kad, taikant restituciją, turto vertė nustatytina pagal turto balansinę vertę, nes tai yra objektyvus kriterijus, o ne pagal šalių sutartą kainą, juolab, kad šalys nenurodė jokio kriterijaus nurodytai turto kainai pagrįsti.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas AB Sampo bankas (jo teisių perėmėjas Danske Bank A/S Lietuvos filialas) prašo Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 9 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Sprendime nepagrįstai nurodyta, kad 2006 m. kovo 31 d. skolos perkėlimo sutarties ieškovas sudaryti neprivalėjo. Liudytojas R. B. parodė, kad skolos perkėlimo sutartį ieškovas sudaryti privalėjo, nes negalėjo laiku ir tinkamai vykdyti atsakovui savo įsipareigojimų pagal kredito linijos sutartį. Nesudarius skolos perkėlimo sutarties, ieškovas būtų patyręs daugiau kaip 13 mln. Lt nuostolius, nes būtent už tokią sumą pagal kredito linijos sutartį buvo įkeista ieškovo turto atsakovui. Teismas neatsižvelgė į tai, kad dėl skolos perkėlimo sutarties sudarymo ieškovas, perdavęs turto už 6 317 747,78 Lt balansinę vertę, šalių sutarimu įvertinto už 3 717 444 Lt, įgijo galimybę atlaisvinti nuo įkeitimo turto už 11 010 992,23 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo 2005 m. balanse nurodyta, kad ieškovas turi turto už 24 704 501 Lt sumą, pagal skolos perkėlimo sutartį turto perduota už 6 317 747,78 Lt balansinę vertę, matyti, kad ieškovui liko turto už 18 386 753,22 Lt. Taigi skolos perkėlimo sutartis nepablogino ieškovo finansinės būklės ir neprivedė ieškovo prie bankroto, o buvo naudinga ieškovui, nes, perdavęs turto už daugiau kaip 6 mln Lt balansinę vertę UAB „LCL“, ieškovas išsaugojo turto už 11 mln Lt. Jei skolos perkėlimo sutartis nebūtų buvusi sudaryta, atsakovas būtų nutraukęs kredito linijos sutartį su ieškovu ir pagal įkeitimo lakštus perėmęs turto iš ieškovo už 13 858 158,9 Lt, kuris tikėtina būtų buvęs parduotas už dar mažesnę kainą, nei turtą pardavė UAB „LCL“. Teismas neatsižvelgė į faktą, kad ieškovas nemokus tapo ne dėl skolos perkėlimo sutarties sudarymo, o dėl kitų veiksnių (patirtų išlaidų dėl 2004 m. UAB „Rubicon Prodimpex“ akcijų įgijimo, sudegusio prekybos centro Šiauliuose, nutrauktos patalpų nuomos sutarties su Rimi Lietuva Panevėžyje, ieškovo plėtros vykdymo). Be to, skolos perkėlimo sutartį ginčija ieškovas, todėl jam tenka pareiga įrodyti visas aplinkybes, kurioms esant galima reikšti actio Pauliana ieškinį. Tačiau ieškovas neįrodė, kad turtas, perduotas ginčijama sutartimi, buvo įkainotas per maža kaina, todėl laikytina, kad turtas įvertintas objektyviai teisinga kaina, nesąlygojančia nuostolių ieškovui. Teismas neįvertino aplinkybės, kad skolos perkėlimo sutartis sudaryta tarp trijų ūkio subjektų tik dėl to, kad sutartimi kiekviena iš šalių siekė sau naudos. Ieškovas siekė perleisti savo įsipareigojimus pagal kredito linijos sutartį prieš atsakovą trečiajai šaliai ir apsaugoti savo turtą, kurio buvo įkeista už daugiau kaip 13 mln Lt, UAB „LCL“ siekė perimti dalį ieškovo turto, tikėdamasis, jį realizavus, įvykdyti kredito linijos sutartį ir uždirbti iš perimto turto pardavimo, atsakovas siekė, kad būtų įvykdyta kredito linijos sutartis ir būtų išvengta papildomų nuostolių.Sprendime neteisingai interpretuota atsakovo pozicija, kad ji yra prieštaringa. Atsakovas aiškiai nurodė, kad nedalyvavo nustatant ginčo sutartimi perduodamo turto kainą, tai patvirtino ir liudytojai, o ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog atsakovas kokiu nors būdu darė įtaką ginčo sutartimi perduodamo turto kainų nustatymui. Ieškovas ginčo sutartį sudaryti privalėjo dėl to, kad buvo padaryti kredito linijos sutarties pažeidimai, kurių pagrindu atsakovas turėjo teisę nutraukti kredito linijos sutartį su ieškovu. Šių aplinkybių ieškovas neginčijo.Sprendime nepagrįstai nustatyta, kad šalys buvo nesąžiningos. Tai, kad ginčo sutarties preambulėje nurodyta, jog ieškovo finansinė padėtis pablogėjo ir ieškovas negalės vykdyti savo finansinių įsipareigojimų atsakovui ir kitiems kreditoriams, vienareikšmiškai nereiškia, kad ginčo sutartis pažeidžia ieškovo, kitų ieškovo kreditorių interesus ir yra pagrindas konstatuoti, jog atsakovas ir UAB „LCL“ yra nesąžiningos šalys. Be to, teismų praktikoje išaiškinta, kad CK 6.67 straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos plečiamai. Atsakovui negali būti taikomas nei vienas minėto straipsnio punktas. Banko nesąžiningumas nėra preziumuojamas ir jis nebuvo įrodytas. Teismas nepagrįstai pritaikė restituciją, pažeisdamas CK 6.121 straipsnio 1 dalį, 6.145 straipsnio 2 dalį. Restitucija pritaikyta neišsiaiškinus, ką kiekviena šalis gavo iš kitos. Teismas nepasisakė dėl CK 6.121 straipsnio 1 dalies normos taikymo. Restitucijos taikymas reikštų kredito linijos sutarties vykdymo atnaujinimą, ieškovo turto už daugiau kaip 13 mln Lt įkeitimą atsakovui, atsakovo gautų lėšų pagal kredito linijos sutartį grąžinimą UAB „LCL“, o UAB „LCL“ turėtų grąžinti ieškovui pagal ginčo sutartį perimtą turtą arba turto kainą pagal CK 6.147 straipsnio 1 dalį. Ieškovo bankroto administratorius teisme pasakė, kad visas prekių atsargas ieškovas atidavė kitiems kreditoriams, todėl nėra įmanoma atnaujinti prekių atsargų įkeitimo. Taigi restitucijos taikymas šioje byloje negalimas. Be to, teismas restitucijos taikymo visiškai nemotyvavo, tuo padarydamas CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pažeidimus. Restitucijos taikymas šioje byloje prieštarautų ir sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principams, o tokiu atveju restitucija yra negalima.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „LCL“ pateikė prisidėjimą prie apeliacinio skundo, kuriame prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad skolos perkėlimo sutarties kaina atitiko protingumo ir teisingumo kriterijus. Pirma, akivaizdu, kad perleidžiant įkeistas prekes jų rinkos vertė turėjo būti mažesnė, negu neapsunkintų prekių. Tikėtina, kad bankas, ieškovui pradelsus kredito grąžinimo terminus, būtų pareikalavęs parduoti nurodytas prekes iš varžitynių, šių prekių kaina galėjo būti ir dar mažesnė. Antra, ta aplinkybė, kad turtas buvo perleistas ne už balansinę įmonės vertę, o už rinkos kainą, priešingai nei teigė ieškovas, neprieštaravo UAB „Vinukas“ veiklos tikslams, nes jis, vykdydamas mažmeninę prekybą, nuolat pardavinėjo prekes su įvairiomis nuolaidomis. Trečia, reikalavimų suma buvo perleista už vertę, atsižvelgiant į riziką, kad šie reikalavimai gali būti įvykdyti nepilnai, kas pasitvirtino, kadangi UAB „LCL“ taip ir neatgavo dalies įsiskolinimų pagal perimtus iš ieškovo reikalavimus. Ketvirta, teismas neatsižvelgė į 2006 m. atsiradusių nuostolių priežastis, t. y., kad ieškovas patyrė nuostolių dėl kitų aplinkybių. Apeliaciniame skunde apeliantas teisingai ir pagrįstai nurodė, kad ieškovas privalėjo sudaryti ginčo sutartį. Dėl šalių sąžiningumo atsakovas nurodo, kad vien tas argumentas, jog atsakovams buvo žinoma apie ieškovo finansinę padėtį ir kreditorius, pats savaime nereiškia, jog atsakovai veikė nesąžiningai. Nustatant atsakovų nesąžiningumą, turėjo būti įvertinta, ar sudarant ginčo sutartį atsakovai žinojo, kad sandoriu bus pažeistos kitų kreditorių teisės. Nepaneigus įstatyme įtvirtintos šalių sąžiningumo prezumpcijos, ši actio Pauliana sąlyga, kaip ir kitos, laikytina neįrodyta. Taip pat nurodo, kad palaiko apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl restitucijos taikymo.
Ieškovas BUAB „Vinukas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad šioje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl BUAB „Vinukas“ nemokumo būsenos atsiradimo ir šios bendrovės bankrotą sąlygojusių veiksnių. Šias aplinkybes nagrinėjo Kauno apygardos teismas, priimdamas nutartį iškelti bankroto bylą, todėl apelianto teiginys, kad teismas neatsižvelgė į faktą, jog ieškovas tapo nemokus ne dėl skolos perkėlimo sutarties sudarymo, o dėl kitų veiksnių, yra nepagrįstas. Taip pat nepagrįstas apelianto argumentas, kad ginčo sutarties sudarymas buvo naudingas ieškovui, nes, nesudarius šios sutarties, ieškovas būtų patyręs daugiau kaip 13 mln. Lt nuostolius. Teismas, remdamasis liudytojų parodymais ir kitais įrodymais, nustatė, kad, sudarydamas ginčo sutartį, ieškovas visą savo turtą perleido atsakovui, todėl atmestinas apelianto argumentas, kad po sutarties sudarymo ieškovui liko turto už 18 mln Lt. 2006 m. ieškovo balanse nurodyta suma 24 mln Lt apima nuosavą kapitalą ir įsipareigojimus. Ilgalaikis turtas sudarė tik 2 484 199 Lt. Be to, teismas nustatė, kad 2006 m. kovo mėn., kada buvo derinamos ginčo sandorio sąlygos, ieškovas patyrė 2 709 206 Lt nuostolius. Teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, pagrįstai konstatavo, jog šalys žinojo, kad ginčijamu sandoriu pažeidžia kitų kreditorių teises, nes jiems nelieka galimybių patenkinti savo kreditorinius reikalavimus. Apelianto teiginys, kad, nesudarius skolos perkėlimo sutarties, atsakovas būtų nutraukęs kredito linijos sutartį su ieškovu, yra tik prielaida. Be to, apeliantas neįrodė, kad pasinaudojo arba ketino pasinaudoti savo teise nutraukti su ieškovu sudarytą kredito linijos sutartį. Teismas pagrįstai nustatė, kad būtent dėl ginčo sutarties ieškovas 2006 m. kovo mėn. patyrė beveik 3 mln. Lt nuostolius, kas sustiprino ieškovo nemokumą. Be to, sudarydamos ginčo sandorį, šalys žinojo apie sunkią ieškovo padėtį, o teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad apeliantas sutartį sudarė siekdamas išimtinai savo kreditorinio reikalavimo patenkinimo. Apeliantas buvo viena iš ginčo sutarties šalių, todėl nesuprantama, kaip jis negalėjo įtakoti perduodamo turto kainos nustatymo. Jis, vertindamas UAB „LCL“ finansines galimybes įvykdyti kredito linijos sutartį, turėjo nustatyti, ar pakaks iš ieškovo perimamo turto jo kreditoriniam reikalavimui patenkinti. Tai tik dar kartą patvirtina, kad apeliantas siekė tik savo kreditorinio reikalavimo patenkinimo ir sudarė tik sau palankų sandorį. Apelianto argumentas, kad jo nesąžiningumas nepreziumuojamas ir nebuvo įrodytas, taip pat nepagrįstas. Blogėjant ieškovo finansinei būklei pusvelčiui perleisti visą įmonės turtą atsakovui nėra normali verslo praktika rizikai suvaldyti, juolab, kad tokiu būdu patenkintas tik vieno kreditoriaus finansinis reikalavimas. Be to, apelianto nesąžiningumą įrodo ir ginčo sutartis, kurioje konstatuota sunki ieškovo finansinė padėtis, o atsakovai patvirtino, kad jiems ši situacija yra žinoma. Teismas, pripažinęs ginčo sutartį negaliojančia, pagrįstai pritaikė restituciją. Pagal CK 6.146 straipsnį, jeigu restitucija natūra nėra įmanoma ar jos taikymas prieštarautų sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principams, ją galima pakeisti pinigine kompensacija, kas ir buvo padaryta šioje byloje.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčijamą sandorį pripažindamas negaliojančiu, iš esmės teisingai nustatė bylai reikšmę turinčias aplinkybes, tinkamai pritaikė materialinės bei procesinės teisės normas.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju ieškovas bankrutuojanti UAB ,,Vinukas“ kreipėsi į teismą dėl tarp bylos šalių 2006 m. kovo 31 d. sudarytos skolos perkėlimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana).
Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, pagal suformuotą teismų praktiką pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti jo teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui: 1) actio Pauliana institutui taikyti būtina, kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, t. y. jis taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai; 2) actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus interesus ir teises; 3) ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jei skolininkas jo neprivalėjo sudaryti; 4) kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, jei sandoris atlygintinis. Nagrinėjamu atveju atsakovai neginčija ieškovo teisės reikalauti ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu. Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnis įpareigoja įmonės administratorių atstovauti visų įmonės kreditorių interesus. Tuo tarpu tai, kad sudarant ginčo sandorį ieškovas turėjo neįvykdytus įsipareigojimus kreditoriams, akivaizdžiai matyti kaip iš ginčo sutarties preambulės, taip ir byloje pateikto ieškovo 2006 m. sausio 1 d. balanso (t. 4, b. l. 58-60).
Sprendžiant, ar ginčo sandoris pažeidė ir kitų UAB ,,Vinukas“ kreditorių interesus, reikia turėti omenyje, kad sutartimi bendrovė ,,LCL“ prisiėmusi pareigą grąžinti bankui 5 694 258,83 Lt ieškovo skolą, kaip atlygį už tai gavo iš pastarojo 6 317 747,78 Lt balansinės vertės turtą. Tiesa, šį turtą sutarties šalys, įskaitant ir banką, kaip visateisę sutarties šalį, įkainojo beveik perpus mažiau. Prisidėjime prie apeliacinio skundo UAB ,,LCL“ nurodo, kad tokiu būdu ieškovo turtas buvo perleistas už rinkos kainą. Tačiau pačioje sutartyje koks nors faktinis ar teisinis tokio ginčo sutartimi perleisto turto įkainojimo pagrindas nurodytas nebuvo. Iš ieškovo paaiškinimo matyti, kad atsakovui perduotas turtas bei atsargos bendrovės ,,Vinukas“ balanse buvo įvertinti įsigijimo savikaina, be to ilgalaikis turtas apskaitytas atėmus amortizacinius atskaitymus (t. 4, b. l. 6; t. 5, b. l. 23-25). Nurodytos aplinkybės, turint omenyje, kad ieškovas prekes įsigydavo didmeninėmis kainomis, paneigia atsakovų teiginį, kad sutartimi bendrovei ,,LCL“ perduotas turtas buvo įvertintas rinkos kainomis. Šios išvados teisingumą patvirtina ir UAB ,,LCL“ pripažįstamas faktas, jog, pardavusi gautas prekes, bendrovė tikėjosi gauti pelno (liudytojo D. V. parodymai, t. 4, b. l. 81; UAB ,,LCL“ atstovo paaiškinimai, t. 4, b. l. 109; t. 5, b. l. 14, 69). Tačiau negali tikėtis gauti pelno asmuo, įsigijęs prekes už rinkos kainą. Byloje nėra duomenų, kad, sudarant ginčo sutartį, buvo atliktas atitinkamas atsakovui UAB ,,LCL“ perduodamo turto įvertinimas, nuorodos į tai nėra ir sutarties tekste. Todėl, kolegijos nuomone, atsakovas UAB ,,LCL“ turėjo pagrįsti savo teiginį, kad ginčo sutartimi jai perduotas turtas buvo įvertintas realiomis kainomis, tačiau patikimų įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę, taip pat nepateikė (CPK 178 str.). Byloje nebuvo pateikti įrodymai ir apie tai, kad UAB ,,LCL“ perduotų vertybių reali kaina buvo aukštesnė nei jų balansinė vertė. Dėl nurodyto kolegija daro išvadą, kad ginčo sutartimi atsakovui UAB ,,LCL“ buvo perduotas turtas, atsargos ir reikalavimo teisės iš viso už 6 317 747,78 Lt. Todėl, vertinant, ar ginčo sutartimi buvo pažeisti UAB ,,Vinukas“ kreditorių reikalavimai, reikia turėti omenyje, kad, perleisdamas atsakovui UAB ,,LCL“ 5 694 258,83 Lt skolą, ieškovas tuo pačiu perdavė jam 623 488,95 Lt didesnės vertės turtą. Tokiu būdu po ginčo sutarties sudarymo ieškovo turto ir įsipareigojimų santykis pasikeitė, nes ieškovo turto sumažėjo daugiau negu buvo sumažinti jo įsipareigojimai.
Savo prisidėjime prie apeliacinio skundo UAB ,,LCL“ skundžiamo sprendimo neteisėtumą be kita ko grindžia suformuota teismų praktika bei nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006. Tačiau būtent šioje nutartyje konstatuota, kad, vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies.
Kaip konstatuota Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 22 d. nutartyje dėl bankroto bylos UAB ,,Vinukas“ iškėlimo, šios bendrovės 2006 m. kovo 31 d. balanse, sudarytame po ginčo sutarties sudarymo (UAB ,,LCL“ atstovo paaiškinimas, t. 5, b. l. 69), ieškovo turto balansinę vertę sudarė 9 675 486 Lt, o įsipareigojimai – 14 100 072,53 Lt. Taigi akivaizdu, kad ginčo sutartimi bendrovės ,,Vinukas“ turtui sumažėjus 623 488,95 Lt daugiau negu buvo sumažinti jos įsipareigojimai, kitų bendrovės kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus arba bent jų dalį gerokai sumažėjo. Kolegija negali teigti, kad toks ženklus – virš 600 000 Lt – bendrovės turto ir įsipareigojimų pokytis buvo nežymus bei nepažeidė ieškovo kreditorių interesų (CK 1.5 str.).
Apeliantas teigia, kad ginčo sutartis buvo naudinga ieškovui, nes ieškovas siekė perleisti savo įsipareigojimus pagal Kredito linijos sutartį prieš atsakovą trečiajai šaliai ir apsaugoti savo turtą, kurio ieškovui buvo įkeista už daugiau kaip 13 milijonų litų (skolos perkėlimo sutartimi turto perduota tik už 6 317 747,78 Lt balansinę vertę, šalių susitarimu įvertintą 3 717 444 Lt). Tačiau sutikti su tokiu apeliacinio skundo argumentu negalima. Kaip jau buvo nustatyta anksčiau, ieškovas ginčo sutartimi perleisdamas UAB ,,LCL“ 5 694 258,83 Lt skolą, tuo pačiu perdavė jai įkeisto turto už 6 317 747,78 Lt, t. y. 623 488,95 Lt daugiau. Tačiau nežiūrint to, likusio turto įkeitimas (iš viso pagal kredito linijos sutartį buvo įkeistas ieškovo turtas už daugiau kaip 13 mln. Lt), sudarant ginčo sutartį, panaikintas nebuvo ir galiojo kaip iki bankroto bylos iškėlimo, taip ir kurį laiką po to.
Taigi ieškovas perdavė bendrovei ,,LCL“ turto daugiau nei perleistos skolos dydis, bet vis tiek dar tiek pat ieškovo turto liko įkeista bankui, t. y. bankas po ginčo sutarties sudarymo įgijo ne tik naują mokų skolininką, kuris pagal Kredito linijos sutarties pakeitimą (t. 2, b. l. 14) be jo jau įkeisto nekilnojamojo turto (10 600 000 Lt vertės) papildomai įkeitė nemažos vertės (1 250 000 Lt ir 950 000 Lt) žemės sklypus (Kredito linijos sutarties pakeitimo 18.1, 19.1, 19.2 p.). Visos išdėstytos aplinkybės parodo, kad ginčo sutartis buvo akivaizdžiai nenaudinga kaip ieškovui, taip ir kitiems UAB ,,Vinukas“ kreditoriams, jos sąlygos suteikė prioritetą banko interesų tenkinimui. Kolegijos nuomone, bankas, pasinaudojęs CK 6.117 straipsnio nuostata, šiuo konkrečiu atveju pažeidė CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus principus.
Be to, nurodytos aplinkybės liudija apie tai, kad ieškovas šios sutarties sudaryti neprivalėjo. Taip, ieškovas pagal kredito linijos sutartį buvo skolingas bankui, tačiau galutinis kredito grąžinimo terminas turėjo sueiti tik po aštuonių mėnesių po sutarties sudarymo. Tuo tarpu banko teiginiai, kad jis, vadovaujantis kredito linijos sutarties nuostatomis, būtų nutraukęs sutartį bei pradėjęs priverstinį išieškojimą, dėl ko visas ieškovo įkeistas turtas virš 13 mln Lt tikėtina būtų buvęs parduotas už dar mažesnę kainą, negu perdavė UAB ,,LCL“, tėra tik prielaida. Be to bendrovė ,,LCL“ pakankamų įrodymų apie jai perduoto turto pardavimo rezultatus byloje nepateikė, nes byloje esančios suvestinės neparemtos atitinkamais finansiniais dokumentais.
Nesutikdami su skundžiamu sprendimu atsakovai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog šalys, sudarydamos ginčo sutartį, buvo nesąžiningos.
Tačiau ginčo sutarties preambulėje šalys konstatavo ieškovo nemokumo problemą bei tai, kad ieškovas neatsiskaito su kreditoriais. Taigi bankas, kaip kredito įstaiga, kuriai taikomi papildomi atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, turėjo ir galėjo numatyti, kad ginčo sutartimi bus pažeisti kitų ieškovo kreditorių interesai. Šiuo atveju atsakovo nuoroda į ieškovo turto įkeitimą tokios išvados pagrįstumo nepaneigia, nes bankas, įgijęs naują mokų skolininką, ginčo sutartimi likusio ieškovo turto įkeitimo nepanaikino nei sutarties sudarymo dieną, nei iki pat bankroto bylos iškėlimo, ir taip buvo suteiktas prioritetas banko interesų tenkinimui. Visa tai neleidžia banko atžvilgiu taikyti CK 6.66 straipsnio 5 dalies nuostatos. Tuo tarpu UAB ,,Vinukas“ akcininkas V. M. tuo pačiu buvo ir bendrovės ,,LCL“ direktorius iki ginčo sutarties sudarymo dienos. Taigi tai, kad jis sutarties dieną buvo suimtas, o sutartį bendrovės ,,LCL“ vardu sudarė ne jis, o kitas asmuo, šalių nesąžiningumo nepaneigia (CK 6.67 str. 7 p.). Be to, netiesiogiai tokią išvadą patvirtina ir tai, kad Kredito linijos sutarties 25.3 punkte ieškovas buvo įsipareigojęs užtikrinti, kad bankui, kaip antros eilės kreditoriui, būtų įkeistos UAB ,,LCL“, įmonės kodas 3597889, nuosavybės teise priklausančios patalpos (t. 2, b. l. 5). Kaip matyti iš Hipotekos lakšto (t. 2, b. l. 20), šis UAB ,,LCL“ įsipareigojimas buvo įvykdytas.
Tokios išvados pagrįstumo nepaneigia ir apelianto nuoroda į Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-260-343/2008 pagal ieškovo UAB ,,Getz Medical Baltic“ ieškinį atsakovui UAB ,,LCL“, nes minėtoje byloje reikalavimas dėl ginčo sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu pareikštas nebuvo, dėl ko šio sandorio šalių nesąžiningumas pagal CK 6.67 straipsnio 7 punkto reikalavimus nebuvo tos bylos nagrinėjimo objektu. Iš nurodytos nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad bendrovės ,,LCL“ sąžiningumas buvo vertinamas tiek, kiek reikėjo nustatyti, ar jai buvo žinoma, kam priklauso nuosavybės teisė į jai ginčo sutartimi perduotas prekes (t. 4, b. l. 94-99).
Dėl išvardinto darytina išvada, kad byloje buvo nustatytos visos sąlygos, kurios yra būtinos ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu (CK 6.66 str.).
Pagal CK 6.145 straipsnį, sandorį pripažinus negaliojančiu, viena sandorio šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai viską, ką yra gavusi pagal sandorį. CK 6.146 straipsnyje nustatyta, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais.
Kaip nustatyta, ginčo sutartimi ieškovas savo 5 694 258,83 Lt skolą bankui perleido bendrovei ,,LCL”, UAB ,,LCL” su banku atsiskaitė. Kaip atlygį už tai UAB ,,Vinukas” perdavė bendrovei ,,LCL” turtą, atsargas ir reikalavimo teises, iš viso turto už 6 317 747,38 Lt. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovui iš banko 5 205 060,52 Lt, o iš UAB ,,LCL” reikalavimo teises į 1 112 687,25 Lt, nepasisakė dėl UAB ,,Vinukas“ skolos bankui ir pažeidė teisės normas, reglamentuojančias restitucijos taikymą. Vykdant restituciją pagal CK įtvirtintas taisykles, iš banko bendrovei ,,LCL” turėtų būti priteista 5 694 258,83 Lt suma, nes UAB ,,LCL”, vykdydama skolos perkėlimo sutartį, šią sumą sumokėjo bankui (t. 1, b. l. 13). UAB ,,LCL” bendrovei ,,Vinukas” turėtų grąžinti pagal ginčo sutartį perimtas atsargas, kurių balansinė vertė buvo 4 048 660,78 Lt, kilnojamąjį ilgalaikį turtą, kurio balansinė vertė buvo 1 056 399,75 Lt, ir reikalavimo teises į skolininkus, pagal kurias bendra reikalavimų suma sudarė 1 212 687,25 Lt. Teismas, spręsdamas teisinių pasekmių taikymo klausimą sandorį pripažinus negaliojančiu, turi nustatyti aplinkybes, susijusias su grąžintino natūra daikto būkle ir galimybe tą daiktą grąžinti buvusiam savininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2005). Pagal CK 6.147 straipsnio 2 dalį, kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu turto vertė buvo mažiausia. Jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę. Kadangi byloje nustatytas UAB ,,LCL” nesąžiningumas, UAB ,,LCL” turėtų atlyginti UAB ,,Vinukas” balansinę turto vertę. Atsakovas UAB ,,LCL“ prisidėjime prie apeliacinio skundo (t. 4, b. l. 203-204) bei teismo posėdyje nurodė (t. 5, b. l. 69), kad turtą ir atsargas bendrovė pardavė. Todėl pagal CK 6.147 straipsnio 2 dalį UAB ,,LCL“ turi grąžinti balansinę turto vertę, t. y. 5 105 060, 53 Lt. UAB ,,LCL“ prisidėjime prie apeliacinio skundo (t. 4, b. l. 204) teigia, kad bendrovė faktiškai taip ir neatgavo dalies įsiskolinimų pagal iš UAB ,,Vinukas“ perimtus reikalavimus, tačiau konkrečių duomenų, kokia suma UAB ,,LCL“ patenkino iš UAB ,,Vinukas“ perimtas reikalavimų teises, ar liko reikalavimų, į kuriuos UAB ,,LCL“ savo teisių dar nepareiškė, ar galima dar tomis reikalavimo teisėmis pasinaudoti, byloje nepateikė (CPK 178 str.). Grąžinus bankrutuojančiai bendrovei reikalavimus, kurių negalima įvykdyti, būtų pažeistos restitucijos taisyklės, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principai (CK 1.5 str.), todėl, vadovaujantis CK 6.147 straipsnio 2 dalimi, UAB ,,LCL“ už perimtas reikalavimų teises turi grąžinti 1 212 687,25 Lt.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Actio Pauliana pagrindu pripažinto negaliojančiu sandorio teisinių pasekmių klausimo sprendimas bankroto bylose turi ypatumų. Teismas, kai actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris bankroto byloje, yra aktyvesnis nei kitose bylose, nes šiuo atveju ginamas tiek privatus, tiek viešas interesas. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 3 dalį kitų įstatymų nuostatos taikytinos tiek, kiek jos neprieštarauja šiam įstatymui. Tokiu atveju CK nuostatos taikytinos kartu su Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsniu, reglamentuojančiu kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Kadangi Skolos perkėlimo sutarties 2.9 punkte šalys susitarė, kad visas turtas, reikalavimai ir atsargos, UAB ,,Vinukas“ perleistas bendrovei ,,LCL“, lieka įkeisti bankui ir perkėlus skolą, banko finansinis reikalavimas, UAB ,,LCL” grąžinus turto ekvivalentą pinigais bankrutuojančiai UAB ,,Vinukas”, turėtų būti patvirtintas ir jam atsirastų pirmumo teisė į jo reikalavimo patenkinimą iš šio UAB ,,LCL” grąžinto turto, todėl faktiškai kitų kreditorių reikalavimai iš grąžinto turto galėtų būti tenkinami tik po to, kai būtų patenkintas banko finansinis reikalavimas. Teismas, atsižvelgęs į nurodytus argumentus, vadovaudamasis ekonomiškumo, protingumo ir teisingumo principais, siekdamas neapsunkinti bankroto procedūros vykdymo, sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju restituciją ekonomiškiau būtų taikyti, priteisiant ieškovui bankrutuojančiai UAB ,,Vinukas“ iš atsakovo UAB ,,LCL“ skirtumą tarp perduoto bendrovei ,,LCL“ pagal Skolos perkėlimo sutartį turto balansinės vertės (6 317 747,38 Lt) ir UAB ,,Vinukas“ skolos bankui (5 694 258,83 Lt), t. y. 623 488,95 Lt sumą (CPK 3 str. 1, 7 d.).
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 9 d. sprendimo dalis, kuria taikyta restitucija, naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės, iš atsakovo UAB ,,LCL“ ieškovui bankrutuojančiai UAB ,,Vinukas“ priteisiama 623 488,95 Lt suma.
Apeliantas AB Sampo banko teisių perėmėjas Danske Bank A/S Lietuvos filialas pateikė prašymą dėl žyminio mokesčio grąžinimo. Nurodo, kad pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą šalis, pateikianti apeliacinį skundą byloje, kurioje dalyvauja šalis, kuriai iškelta bankroto byla, yra atleidžiama nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Bylos duomenimis, atsakovas Danske Bank A/S Lietuvos filialas už apeliacinį skundą sumokėjo 33 060 Lt žyminį mokestį (t. 4, b. l. 134, 139), tačiau pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą yra atleistas nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo, todėl 33 060 Lt žyminis mokestis atsakovui grąžintinas iš valstybės biudžeto.
Atmetus apeliacinį skundą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, iš atsakovų Danske Bank A/S Lietuvos filialo ir UAB ,,LCL“ ieškovui BUAB ,,Vinukas” priteistinos turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Ieškovas teismui pateikė įrodymus, kad advokatui už teisinę pagalbą sumokėjo 4 720 Lt (t. 5, b. l. 9), todėl teismas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumą ir trukmę, šią sumą priteisia iš atsakovų Danske Bank A/S Lietuvos filialo ir UAB ,,LCL“ po lygiai (CPK 88 str. 1 d., 93 str. 1 d.). Taip pat iš atsakovų Danske Bank A/S Lietuvos filialo ir UAB ,,LCL“ į valstybės biudžetą priteistinos 10 Lt (t. 4, b. l. 214) bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
Panaikinti Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 9 d. sprendimo dalį, kuria taikyta restitucija, ir šį klausimą išspręsti iš esmės. Iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,LCL“ (juridinio asmens kodas 135978895) priteisti ieškovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Vinukas“ (juridinio asmens kodas 135468337) 623 488,95 Lt (šešis šimtus dvidešimt tris tūkstančius keturis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis litus 95 ct).
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovų Danske Bank A/S Lietuvos filialo ir uždarosios akcinės bendrovės ,,LCL“ ieškovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Vinukas” po 2 360 Lt (du tūkstančius tris šimtus šešiasdešimt litų) išlaidas iš kiekvieno už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme ir valstybei po 5 Lt (penkis litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.
Grąžinti iš valstybės biudžeto atsakovui Danske Bank A/S Lietuvos filialui (juridinio asmens kodas 301694694) 33 060 Lt (trisdešimt tris tūkstančius šešiasdešimt litų) žyminį mokestį.