- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-06
- Bylos Nr.
- 2A-1049-577/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-07081-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Atsakovas
- AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo ribotos atsakomybės bendrovės „Daedalic Entertainment“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo ribotos atsakomybės bendrovės „Daedalic Entertainment“ ieškinį atsakovui AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas ribotos atsakomybės bendrovė Daedalic Entertainment kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ 966 Lt turtinei žalai ir 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nurodė, kad jis yra kompiuterinio žaidimo Deponia, išleisto 2012 m. spalio 12 d., kompiuterių programos turėtojas. Laikotarpiu nuo 2014-01-18 iki 2014-02-03 interneto paslaugų tiekėjo, t. y. atsakovo, vartotojai net 12 kartų neteisėtai per „peer 2 peer“ internetinius tinklus įvykdė prisijungimus ir siuntė kompiuterinio žaidimo Chaos on Deponia kopijas be ieškovo sutikimo; laikotarpiu nuo 2014-01-06 iki 2014-01-07 interneto paslaugų tiekėjo – atsakovo vartotojai du kartus neteisėtai per „peer 2 peer“ tinklus įvykdė prisijungimus ir siuntė kompiuterinio žaidimo Deponia kopijas be ieškovo sutikimo. Ieškinio parengimo dieną vienas vienetas kompiuterinio žaidimo Chaoso on Deponia kainuoja 19,99 eurų arba 69 Lt, o vienas vienetas žaidimo Deponia kainuoja 19,99 eurų arba 69 Lt. Ieškovo nuomone, kompiuterinio žaidimo Deponia ir Chaoso on Deponia prisijungimai, siuntimai, dalinimasis „peer 2 peer“ interneto tinkluose ir tuo pačiu atgaminimai pažeidžia Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 4 str. 2 d. 1 p. įtvirtinto autorių teisių objekto – kompiuterių programų autoriaus ir autoriaus teisių turėtojo – interesus bei yra neteisėti, todėl ieškovui padaryta turtinė ir neturtinė žala. Ieškovo teigimu, kompiuterio programos atgaminimas, persiunčiant juos per „peer 2 peer“ internetinius tinklus, kurie įvyko dėl atsakovo teikiamų interneto paslaugų vartotojų kaltės buvo atliktas išvengiant autorinio atlyginimo mokėjimo, todėl pažeidė autorių teises. Dėl neteisėto kompiuterio programos siuntimo, ieškovo teigimu, jis prarado net 828 Lt pajamų, ką sudaro 69 Lt vieno kompiuterinio žaidimo Chaops on Deponia kaina, padauginus iš 12 prisijungimų skaičiaus, taip pat 69 Lt žaidimo Deponia kainą padauginus iš dviejų prisijungimų skaičiaus. Tai, ieškovo nuomone, pripažintina žalos padarymu jam Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 str. prasme, todėl padaryta žala turi būti atlyginta. Neteisėtas kopijų darymas „peer 2 peer“ internetinių tinklų pagalba pakenkė ieškovo reputacijai ir geram vardui, nes neatlygintinas intelektinės veiklos metu sukurtų kūrinių pasisavinimas ir naudojimas pašalina galimybę ieškovui parduodant produktą atgauti lėšas, įdėtas kompiuterinių programų sukūrimui, pašalina galimybę gauti pelną, menkina autorinio kūrinio vertingumą, yra nesąžiningas ir savanaudiškas. Ieškovas teigė, kad jam neprieinama informacija, kokie konkretūs fiziniai ar juridiniais asmenys yra ieškinio priede Nr. 7 ir priede Nr. 10 nurodytų interneto IP adresų naudotojai, nes šiuo atveju jiems taikytini duomenų apsaugos įstatyminiai apribojimai. Atsakovei atskleidus jos teikiamų interneto paslaugų pagalba pažeidimus įvykdžiusių asmenų – paslaugų vartotojų tapatybes, ieškovas žalos atlyginimo reikalavimą galimai koreguos, pakeisdamas atsakovus. Jeigu atsakovas, sudarydamas viešąsias sutartis su jo teikiamų interneto paslaugų vartotojais neįtvirtino sąlygos dėl imperatyvios teisės normose įtvirtintų pažeidimų uždraudimo vartotojams naudojantis interneto paslaugomis, tuomet civilinė atsakomybė, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.156 str. 4 d. taikytina ir žalos atlyginiams priteistinas iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovas AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ ieškinio nepripažino, nurodė, kad jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų ar neveikimo, susijusių su kompiuterinio žaidimo persisiuntimu, platinimu, kopijavimu ir kt., kuriais būtų padaryta žala ieškovui. Pažymėjo, kad kompiuterinius žaidimus parsisiuntė, kopijavo ir platino ne atsakovas, o tretieji asmenys – interneto paslaugų vartotojai, todėl vartotojai turi atsakyti už veiksmus, kuriais galimai jie pažeidė Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 4 str. 2 d. 1 p., 15 str. 1 d. 1 p., 15 str. 2 d. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra jokios jo kaltės, kuri pasireikštų tyčia ar neatsargumu, bei priežastinio ryšio, kuris sietų atsakovo neteisėtus veiksmus ar neveikimą su žala. Atsakovas tvirtina, kad pagal Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo nuostatas jo teikiamos elektroninių ryšių paslaugos neapima elektroninių ryšių tinklais ar naudojant elektroninių ryšių paslaugas perduodamos informacijos turinio teikimo ar redakcinės turinio kontrolės paslaugų. Atsakovas savo vartotojams siunčia tik signalus ir neatsako už vartotojo informacijos turinį bei nekontroliuoja šio turinio taip pat neatsako už tai, kokias programas vartotojas naudoja, kokios programos yra instaliuotos vartotojo kompiuteryje. Taip pat atsakovas nurodė, kad pagal atsakovo ir vartotojų sudarytos „Elektroninių ryšių paslaugų tiekimo sutarties“ bendrųjų sąlygų 3.2.8 punktą vartotojas įsipareigoja naudotis paslaugomis tik teisėtiems tikslams, nepažeisti trečiųjų asmenų teisių bei teisėtų interesų, laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų. Pagal sutarties 3.2.10 punktą vartotojas įsipareigoja nenaudoti paslaugų Lietuvos Respublikos įstatymų draudžiamai veiklai arba kitiems tikslams, kurie gali pažeisti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus ar trečiųjų asmenų teisėtus interesus; pagal sutarties 9.8 punktą vartotojas visiškai atsako už bet kokios informacijos, kurią jis teikia ir (arba) gauna naudodamasis paslaugomis, turinį, įskaitant teisės aktų reglamentuojančių intelektinę nuosavybę, asmens duomenų apsaugą, reklamos paslaugų teikimą ir t. t. Pagal sutarties 9.9 punktą, vartotojas visiškai atsako už savo ir kitų asmenų, kurie naudojasi teikiamomis paslaugomis, veiksmus. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovo nuomone, jis negali atsakyti už tuos veiksmus, kuriuos atliko pats vartotojas ar kiti asmenys, naudodamiesi atsakovo teikiama paslauga. Atsakovas neatsako už tai, kokiomis programomis vartotojai dalinasi ar keičiasi su kitais asmenimis ir kokiu turiniu jis pats disponuoja, keičiasi ar dalinasi su kitais asmenimis. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad jis neteikia P2P paslaugų. Be to, atsakovo nuomone, ieškovas neįrodė, jog kompiuteriniai žaidimai kainuoja 19,99 euro ar 69 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 11 d. sprendimu ieškinį atmetė, nes konstatavo, jog ieškovas neįrodė nei vienos civilinės atsakomybės sąlygos. Pirmos instancijos teismas sprendė, kad ieškovas tinkamai nenurodė jo teisės pažeidimo mechanizmo, t. y. kompiuterio programos, kurios autorių teisių turėtoju yra ieškovas, atsisiuntimo būdo, šios programos buvimo vietos, iš kurios programa buvo neteisėtai siųsta ir kitų minėtos kompiuterio programos neteisėto platinimo bei naudojimo duomenų, o, nesant aiškaus kompiuterio programos platinimo, kopijavimo ir naudojimo mechanizmo, nėra galimybės identifikuoti ir visų programos platinime dalyvavusių asmenų bei šios programinės įrangos naudojimo fakto. Taip pat pirmos instancijos teismo nuomone, ieškovas nagrinėjamu atveju nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ieškinyje nurodytos kompiuterio programos įdiegtos atsakovo teikiamų paslaugų vartotojų kompiuteriuose. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, jog atsakovas, kaip interneto ryšio prieigos paslaugų tiekėjas, nėra atsakingas už vartotojų veiksmus ir interneto ryšiu teikiamos informacijos turinio atitikimą galiojantiems teisės aktams. Pažymėjo, kad atsakovas, sudarydamas su vartotojais interneto prieigos tiekimo sutartis, susitarė su vartotojais dėl vartotojų visiškos atsakomybės už interneto tinklais tiekiamos informacijos turinio atitikimą galiojančių teisės aktų reikalavimams. Taip pat pirmos instancijos teismas pabrėžė, kad teismas civiliniame procese nėra įgaliotas tirti ieškovo teisės pažeidimų ir nustatyti kaltų asmenų tapatybės. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovas jau ieškinio pareiškimo stadijoje turėjo ketinimą reikšti reikalavimą ne atsakovu nurodytam asmeniui – AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“, o atsakovo teikiamų paslaugų vartotojams, tačiau nesiėmė įstatymų numatytų priemonių kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl kalto asmens nustatymo, pasinaudojant įstatymo reglamentuotomis procesinėmis priemonėmis. Teismo vertinimu, ieškovo veiksmai, pareiškiant ieškinį žinomai netinkamam atsakovui, siekiant civilinio proceso kodekso nenumatytomis priemonėmis ir pažeidžiant civilinio proceso principus išreikalauti iš atsakovo duomenis, identifikuojančius atsakovo teikiamų paslaugų vartotojų asmenis, vertintini kaip piktnaudžiavimas savo procesinėmis teisėmis, todėl tokie ieškovo interesai yra neteisėti ir negali būti ginami įstatymo. Be to, pirmos instancijos teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė ir to, jog jis yra kompiuterinio žaidimo Deponia, išleisto 2012-01-27, kompiuterių programos autorinių teisių turėtojas bei kompiuterinio žaidimo Chaos on Deponia, išleisto 2012-10-12, kompiuterių programos autorinių teisių turėtojas, ir nuostolių, t. y. jog ieškinyje nurodytu kompiuterių programų kopijavimo laikotarpiu minėtų programų rinkos kaina buvo 69 Lt arba 19 EUR už vienetą, nepriklausomai nuo programos įsigijimo vietos ir pardavėjo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas ribotos atsakomybės bendrovė Daedalic Entertainment apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, arba bylą perduoti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Ieškovo nuomone, bylą pirmos instancijos teismas išnagrinėjo nevisapusiškai, nes atmetė ieškovo prašymą į bylą išreikalauti iš atsakovės išimtinai jos turimą rašytinį įrodymą – viešosios paslaugos teikimo sutartis atsakovo klientams, kurie atitinkamu laikotarpiu naudojosi nurodytais IP adresais. Nesant sutarčių su vartotojais, nežinoma, kokios iš tikrųjų buvo sutarčių sąlygos kiekvienu konkrečiu atveju, todėl, apelianto įsitikinimu, pirmos instancijos teismo išvada, kad atsakovas susitarė su vartotojais dėl vartotojų visiškos civilinės atsakomybės už internete tinklais tiekiamos informacijos turinio atitikimą galiojančių teisės aktų reikalavimams yra visiškai nepagrista bylos medžiaga. Taip pat apeliantas tvirtina, kad pirmos instancijos teismas sprendime pasisakė dėl į bylą neįtrauktų asmenų, t.y. atsakovų klientų, vienokių ar kitokių teisių ir pareigų, tačiau į bylą atsakovo klientai nebuvo įtraukti trečiaisiais asmenimis. Teigia, kad šios bylos ypatumas tas, kad pažeidimas nustatytas internetinėje erdvėje ir pagristas technologine prasme Lietuvoje dar naujais, todėl visuotinai nežinomais bei specifiniais irodymais, tačiau pirmos instancijos teismas, neturėdamas specialių žinių, kad įvertintų šiuos įrodymus, juos nepagrįstai atmetė nesiaiškindamas jų surinkimo ir užfiksavimo mechanizmo. Apelianto įsitikinimu, teismo specialių žinių neturėjimas ir negalėjimas įvertinti internetinių technologijų sandaros negalėjo būti pagrindu tokiems įrodymams besąlygiškai atmesti, o nagrinėjamu atveju buvo būtina skirti ekspertizę. Ieškovas nesutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis dėl atsakovo netinkamumo šioje byloje, nes kompiuterinio žaidimo Deponia ir Chaos on Deponia kopijų darymą užfiksuojančių įrodymų duomenyse nurodytas interneto paslaugų teikėjas - atsakovė. Ieškovas pažymi, kad būtent atsakovas disponuoja visais IP adresais savo nuožiūra, todėl nepateikus paneigiančių duomenų ir irodymų, kad ieškinyje išvardintais IP adresais naudojasi konkretūs fiziniai ar juridiniai asmenys, turėtų būti preziumuojama, jog ieškovo atžvilgiu pažeidimus padarė atsakovas, kurio išimtinėje dispozicijoje yra šie ir daugybė kitų IP adresų. Ieškovo įsitikinimu, atsakovas pažeidė elektroninių ryšių paslaugų teikėjo neutralumo internetu perduodamo turinio atžvilgiu principą, todėl už būtent tokius veiksmus iš jo priteistina ir neturtinė žala. Tik tuo atveju, jeigu bus byloje išreikalauti duomenys, jog atsakovo disponuojami, ieškinyje nurodyti IP adresai ir atsakomybė už įstatymų pažeidimą sutarties ar kitu teisėtu pagrindu buvo perduoti tretiesiems fiziniams ar juridiniams asmenims, būtų galima daryti pagristas išvadas apie atsakovo netinkamumą. Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas taip ir nenustatė, kas yra tinkamas atsakovas šioje byloje. Be to, apelianto įsitikinimu, pirmos instancijos teismas padarė netinkamas išvadas dėl interneto paslaugų gavėjų asmens duomenų slaptumo ir jų neatskleidimo. Apeliantas tvirtina, kad objektyviam ir vispusiškam šios bylos išnagrinėjimui būtina atlikti šiuos veiksmus: 1) išreikalauti iš atsakovo rašytinius irodymus - interneto paslaugų sutartis atitinkamu laikotarpiu su juridiniais arba fiziniais asmenimis, kurie naudojosi IP adresu (duomenys neskelbtini) IP adresu (duomenys neskelbtini), IP adresu (duomenys neskelbtini) ir IP adresu (duomenys neskelbtini); 2) nuspręsti dėl šių asmenų įtraukimo i bylą trečiaisiais asmenimis; 3) išklausius dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, išspręsti ekspertizės paskyrimo reikalingumo šioje byloje klausimą bei galimai Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos išvados gavimo byloje klausimą; 4) pakartotinai išnagrinėti bylą iš esmės, įvertinant esamus ir naujus irodymus bei tinkamai taikant įstatymus. Ieškovo įsitikinimu, nei teismas, nei šalių atstovai neturi ir negali turėti kompetencijos profesionaliai įvertinti techninių ir technologinių duomenų, o pirmos instancijos teismo samprotavimai apie juos yra tik nepagrįstos prielaidos.
Atsakovas AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ su apeliaciniu skundu nesutinka, todėl prašo pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei ieškovui skirti baudą už nepagrįsto apeliacinio skundo pateikimą, kadangi jis buvo pateiktas piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis. Nurodo, kad ieškovas nagrinėjamu atveju neįrodė nei vienos civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakovas tvirtina, kad jo teikiamos elektroninių ryšių paslaugos neapima elektroninių ryšių tinklais ar naudojant elektroninių ryšių paslaugas perduodamos informacijos turinio teikimo ar redakcinės turinio kontrolės paslaugų, taip pat jis neatsako už tai, kokias programas vartotojas naudoja, kokios programos yra instaliuotos vartotojo kompiuteryje, kokiomis programomis vartotojas dalinasi ir keičiasi su kitais vartotojais ir kokiu turiniu jis pats disponuoja, keičiasi ar dalinasi su kitais vartotojais. Atsakovas pabrėžia, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių nurodytos kompiuterio programos įdiegimo fakto atsakovo teikiamų paslaugų vartotojų kompiuteriuose, ieškovo pateiktais įrodymais yra tik užfiksuotas siuntimo faktas, tačiau pats siuntimo faktas negali patvirtinti, kad tokios programos buvo įrašytos kompiuterių kietuosiuose diskuose, o neįrašius programos į kietąjį diską, ja paprasčiausiai negalima naudotis. Atsakovo įsitikinimu, ieškovo su apeliaciniu skundu teikiami nauji rašytiniai įrodymai galėjo būti pateikti ir pirmos instancijos teismui, todėl jie nepriimtini. Atsakovas tvirtina, kad ieškovas turėjo kreiptis į Nusikaltimų elektroninėje erdvėje tyrimo valdybą, kuriai ne kartą jis yra teikęs duomenis apie savo vartotojus. Atsakovui nesuprantamas ieškovo kaltinimas tuo, kad jis pažeidė elektroninių ryšių paslaugų teikėjo neutralumo internetu perduodamo turinio atžvilgiu principą, kurio neįtvirtina jos teisės aktas. Kadangi ieškovas dar ieškinio padavimo stadijoje turėjo ketinimą reikšti reikalavimą ne atsakovui, o atsakovo teikiamų paslaugų vartotojams, ieškinio pateikimas netinkamam atsakovui nagrinėjamu atveju turėtų būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas iš atsakovo prašo priteisti turtinę ir neturtinę žalą.
Kaip neteisėtus veiksmus, sąlygojusius žalą, ieškovas nurodo atsakovo AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ vartotojų prisijungimą per Peer 2 Peer (toliau – P2P) sistemą ir siuntimą ieškovo sukurtų kompiuterinių programų, į kurias autorinės teisės priklauso ieškovui. Ieškovas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2014-01-18 iki 2014-02-03 atsakovo vartotojai net 12 kartų neteisėtai per P2P internetinius tinklus įvykdė prisijungimus ir siuntė kompiuterinio žaidimo Chaos on Deponia kopijas be ieškovo sutikimo; laikotarpiu nuo 2014-01-06 iki 2014-01-07 interneto paslaugų tiekėjo – atsakovo vartotojai, du kartus neteisėtai per P2P tinklus įvykdė prisijungimus ir siuntė kompiuterinio žaidimo Deponia kopijas be ieškovo sutikimo. Ieškinio parengimo dieną vienas vienetas kompiuterinio žaidimo Chaoso on Deponia ir Deponia kainavo po 19,99 eurų arba 69 Lt. Kompiuterio programos atgaminimas, persiunčiant juos per P2P internetinius tinklus, kurie įvyko dėl atsakovo teikiamų interneto paslaugų vartotojų kaltės buvo atliktas išvengiant autorinio atlyginimo mokėjimo, todėl pažeidė autorių teises ir, pasak ieškovo, sąlygojo jam 828 Lt pajamų praradimą. Tuo tarpu atsakovas kategoriškai tvirtina, kad kompiuterinius žaidimus persisiuntė, kopijavo ir platino ne atsakovas, o tretieji asmenys – interneto paslaugų vartotojai, todėl vartotojai ir turi atsakyti už galimai neteisėtus savo veiksmus. Pirmos instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė kaip nepagrįstą. Ieškovas su tokiu pirmos instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, arba bylą perduoti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas vieninteliu argumentu, kad nebuvo atskleista ginčo esmė: a/ buvo atsisakyta išreikalauti išimtinai atsakovo disponuojamus rašytinius įrodymus; b/ buvo nepagrįstai atmesti technologine prasme naujos rūšies įrodymai, nesikreipiant į specialių žinių turinčius ekspertus; c/ nebuvo nustatytas tinkamas atsakovas; d/ nebuvo atribotos privataus asmens civilinės teisės nuo viešosios teisės pažeidimo.
Taigi nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos, kylančios iš autorių teisių pažeidimo, atlyginimo. Šiuo atveju šalių teisinius santykius reglamentuoja ne tik Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau - CK), bet ir specialieji teisės aktai: Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas (toliau - ATGTĮ), Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (toliau - ADTAĮ), Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymas (toliau - ERĮ) ir Lietuvos Respublikos informacinės visuomenės paslaugų įstatymas (toliau - IVPĮ).
Ieškovas prašo taikyti atsakovui civilinę atsakomybę dėl autorių teisių pažeidimo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas pareiškė ieškinį AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“, kaip prieigos prie interneto tiekėjui, kurio vartotojai, pasak ieškovo, neteisėtai per P2P internetinius tinklus vykdė prisijungimus ir neteisėtai siuntė kompiuterinių žaidimų Deponia ir Chaoso on Deponia kopijas be ieškovo sutikimo ir nemokėdami jokio autorinio mokesčio. Minėtų kompiuterio programų neteisėto siuntimo faktą ieškovas grindžia ieškovo ir ribotos atsakomybės bendrovės „Baseprotect“ sudaryta autorių teisių pažeidimų P2P internetiniuose tinkluose monitoringo sutartimi, tačiau šios sutarties į bylą nepateikė, taip pat į bylą nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys tai, jog ieškovo nurodyta ribotos atsakomybės bendrovės „Baseprotect“ sukurta programa prisijungimams internete nustatyti yra skirta ir atlieka ieškovo nurodytą funkciją, be to, iš bylos medžiagos apskritai neaišku, kokiu pagrindu ieškovo pasamdyta bendrovė tvarkė Lietuvos Respublikos asmenų duomenis. Taip pat ieškovas, siekdamas pagrįsti savo reikalavimą, į bylą pateikė lenteles, iš kurių matyti interneto protokolo adresai (toliau – IP), prisijungimo prie interneto laikas, data ir failo pavadinimas. Šie duomenys, ieškovo teigimu, buvo užfiksuoti ribotos atsakomybės bendrovės „Baseprotect“ sukurta programa prisijungimams internete nustatyti. Atkreiptinas ieškovo dėmesys, kad minėtose lentelėse nenurodytas jų sudarytojas, taip pat nepateikti įrodymai, patvirtinantys lentelėse nurodytų duomenų tikrumą, todėl vien dėl to minėti įrodymai vertintini kritiškai.
CK 6.246-6.249 str. yra numatytos sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti. Būtinos civilinės atsakomybės sąlygos yra neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos, taip pat kaltė. Žalą padariusio asmens kaltė civilinėje teisėje preziumuojama (CK 6.248 str.1 d.), tačiau kitas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti žalos atlyginimo reikalaujantis asmuo, t.y. ieškovas. CK 6.247 str. numato, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie yra susiję su veiksmais (veikimu/neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo/neveikimo) rezultatu. Sutiktina su atsakovo pozicija, kad nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir galimai jo patirtos žalos.
Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad atsakovas yra elektroninių ryšių tinklų ir elektroninių ryšių paslaugų tiekėjas, t.y. interneto ryšio prieigos paslaugų teikėjas, kuris pagal sutartis sudaromas su vartotojais teikia jiems prieigą prie interneto. Į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog atsakovas teikia P2P paslaugas vartotojams ar paslaugų gavėjams. Pagal IVPĮ 12 str. paslaugų teikėjas neatsako už paslaugų gavėjų perduodamą informaciją, jeigu paslaugos teikėjas: a) neinicijuoja informacijos perdavimo; b) neparenka perduodamos informacijos gavėjo; c) neparenka ir nekeičia perduodamos informacijos. Pagal ERĮ 3 str. 15 d. elektroninių ryšių paslaugos neapima elektroninių ryšių tinklais ar naudojant elektroninių ryšių paslaugas perduodamos informacijos turinio teikimo ar redakcinės turinio kontrolės paslaugų. Pažymėtina, kad atsakovas savo vartotojams siunčia tik signalus ir neturi pareigos atsakyti už vartotojo informacijos turinį bei nekontroliuoja šio turinio. Atsakovas taip pat neatsako už tai, kokias programas vartotojas naudoja, kokios programos yra instaliuotos jo kompiuteryje. ERĮ 65 str. 1 d. yra nurodoma, jog elektroninių ryšių paslaugų teikėjai gali generuoti, kaupti ir tvarkyti tik tuos abonentų ir registruotų elektroninių ryšių paslaugų naudotojų asmens, srauto ir susijusius duomenis, kurie yra būtini abonementams ir paslaugų naudotojams identifikuoti, paslaugoms teikti, apskaitai ir atsiskaitymams. Atkreiptinas dėmesys, kad nei viena iš šių duomenų kategorijų neapima interneto turinio kontrolės. Ši ERĮ 65 str. 1 d. nuostata nėra taikoma šio straipsnio 2 dalyje nurodytoms duomenų kategorijoms. ERĮ 65 str. 2 d. yra nurodomos duomenų kategorijos, kurios yra privalomos išsaugoti siekiant tirti ar atskleisti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, tačiau net ir šios duomenų kategorijos neapima interneto turinio kontrolės, kadangi ERĮ 1 priede nurodomos tokios saugomos duomenų kategorijos: duomenys, būtini ryšio šaltiniui išaiškinti ir nustatyti, duomenys, būtini ryšio paskirties taškui nustatyti, duomenys, būtini ryšio datai, laikui ir trukmei nustatyti, duomenys, būtini ryšio tipui nustatyti, duomenys, būtini naudotojų ryšio įrangai ar tam, kas turėtų būti ryšio įranga, nustatyti, duomenys, būtini judriojo ryšio įrangos vietai nustatyti.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad iš bylos medžiagos nustatyta, jog pagal tipines atsakovo ir jo vartotojų sudarytas paslaugų teikimo sutartis (sutarties 3.2.8, 3.2.10, 9.9 punktai) klientas įsipareigoja naudotis paslaugomis tik teisėtiems tikslams, nepažeidžiant trečiųjų asmenų teisių bei teisėtų interesų, laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų, nenaudoti paslaugų Lietuvos Respublikos įstatymais draudžiamai veiklai ar kitiems tikslams, kurie gali pažeisti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus ar trečiųjų asmenų teisėtus interesus, be to, vartotojas, pasirašydamas elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartį, įsipareigoja visiškai atsakyti už savo ir kitų asmenų, kurie naudojasi teikiamomis paslaugomis, veiksmus. Taigi atsakovas, sudarydamas su vartotojais interneto prieigos tiekimo sutartis, susitarė dėl vartotojų visiškos atsakomybės už interneto tinklais tiekiamos informacijos turinio atitikimą galiojančių teisės aktų reikalavimams. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, kad atsakovas, kaip internetinės prieigos tiekėjas, gali būti laikomas atsakingu už savo vartotojų neteisėtus veiksmus.
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad atsakovas teikia už užmokestį elektroninių ryšių paslaugas vartotojams, t.y. siunčia signalus, ir neatsako už tai, kokias programas vartotojas naudoja, kokios programos yra instaliuotos vartotojo kompiuteryje, kokiomis programomis vartotojai dalijasi ar keičiasi su kitais vartotojais ir kokiu turiniu jis pats disponuoja ar dalinasi su kitais vartotojais, todėl jam negali kilti civilinė atsakomybė už vartotojų veiksmus ir interneto ryšiu teikiamos informacijos turinio atitikimą galiojantiems teisės aktams.
Taip pat ieškovas savo apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl to, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti iš atsakovo jo turimus duomenis, t.y. interneto paslaugų sutartis atitinkamu laikotarpiu su juridiniais arba fiziniais asmenimis, kurie naudojosi IP adresu (duomenys neskelbtini), IP adresu (duomenys neskelbtini), IP adresu (duomenys neskelbtini) ir IP adresu (duomenys neskelbtini).
Šio klausimo kontekste pažymėtina, kad ADTAĮ 2 str. 1 d. apibrėžia, jog asmens duomenys tai bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu - duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai. IP adresas ADTAĮ 2 str. 1 d. prasme yra laikomas asmens duomenimis, tai yra informacija, susijusia su fiziniu asmeniu duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta, o IP adreso ar su šiuo adresu susijusių kitų asmens duomenų teikimas tretiesiems asmenims yra laikomas asmens duomenų tvarkymo veiksmu. Elektroninių ryšių tiekėjų tvarkomų elektroninių ryšių duomenų saugojimą ir atskleidimą reglamentuoja ERĮ bei ADTAĮ. Taigi asmens duomenų tvarkytojas duomenis tretiesiems asmenims gali perduoti tik įstatymo nustatyta tvarka. Asmens duomenų, įskaitant IP adresų, tvarkymas laikomas teisėtu tik tuo atveju, jeigu jis atitinka ADTAĮ 3 ir 5 straipsnių reikalavimus, t.y. asmens duomenys tvarkomi esant iš anksto apibrėžtam ir teisėtam tikslui, tik tokios apimties, kurios reikia nustatytam tikslui pasiekti, ir tik esant nors vienam iš ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalyje numatytų teisėto tvarkymo kriterijų. ADTAĮ 30 str. l d. numato, kad duomenų valdytojas privalo įgyvendinti tinkamas organizacines ir technines priemones, skirtas apsaugoti asmens duomenis nuo atsitiktinio ar neteisėto sunaikinimo, pakeitimo, atskleidimo, taip pat nuo bet kokio kito neteisėto tvarkymo. Atsakovas gali pateikti turimus duomenis tik teisėsaugos institucijų reikalavimu, kitoks duomenų atskleidimas prieštarautų teisės aktų reikalavimams ir pažeistų atsakovo teikiamų paslaugų vartotojų teises į jų asmens duomenų slaptumą.
Atkreiptinas ieškovo dėmesys, kad civiliniame procese teismas nagrinėja bylą ieškovo pareikštų reikalavimų ribose, taip pat tų asmenų, kuriems pareikšti ieškovo reikalavimai, atžvilgiu. Atsakovą privalo nurodyti ieškovas. CPK 45 str. 1 d. numatyta, kad teismas vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, gali pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu, tačiau toks prašymas bylos nagrinėjimo metu pareikštas nebuvo. Pastebėtina, kad pats ieškovas ieškinyje nurodo, kad, atsakovui atskleidus jo teikiamos interneto paslaugos pagalba pažeidimus įvykdžiusius asmenis – paslaugų vartotojų tapatybę, ieškinys bus tikslinamas pakeičiant atsakovus. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokiu būdu ieškovas iš esmės pripažįsta, kad ne atsakovas, o būtent vartotojai pažeidė jo teises ir interesus bei kad būtent jie už tokius savo veiksmus ir turi atsakyti. Nagrinėjamu atveju pats ieškovas pasirinko savo pažeistų teisių gynimo būdą ir pareiškė ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ kaip internetinės prieigos tiekėjui, kurio vartotojai galimai neteisėtai naudojosi jo autoriniu kūriniu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmos instancijos teismo nuomone, kad ieškovo veiksmai, pareiškiant ieškinį žinomai netinkamam atsakovui, siekiant civilinio proceso kodekso nenumatytomis priemonėmis ir pažeidžiant civilinio proceso principus išreikalauti iš atsakovo duomenis, identifikuojančius atsakovo teikiamų paslaugų vartotojų asmenis, laikytini piktnaudžiavimu savo procesinėmis teisėmis, todėl tokie ieškovo interesai yra neteisėti ir negali būti ginami įstatymo. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad atsakovas pagrįstai atsisakė teikti ieškovui informaciją apie jo teikiamų paslaugų vartotojų asmens duomenis, toks atsakovo elgesys yra teisėtas ir negali sąlygoti jam civilinės atsakomybės.
Nenustačius minėto atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, ieškinys AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ atžvilgiu atmestinas ir pažymėtina, kad teismas civiliniame procese nėra įgaliotas tirti ieškovo teisės pažeidimų ir nustatyti kaltų asmenų tapatybės.
Konstatavus, jog ieškinys buvo pareikštas netinkamam atsakovui, spręstina, kad kiti apeliacinio skundo argumentai tampa teisiškai nebereikšmingi, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, jog įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).
Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas faktines aplinkybes konstatuotina, kad nėra teisinio pagrindo priteisti iš atsakovo turtinę bei neturtinę žalą už autorių teisių pažeidimą, kadangi nenustatytos atsakovo civilinei atsakomybei taikyti būtinos sąlygos.
Dėl su apeliaciniu skundu pateiktų naujų rašytinių įrodymų
Naujų įrodymų pateikimas ir tyrimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas (CPK 314 str.). Akivaizdu, jog su apeliaciniu skundu pateikti papildomi rašytiniai įrodymai galėjo būti pateikti pirmos instancijos teismui, tačiau ieškovas šia teise nepasinaudojo, todėl apeliacinės instancijos teismas naujai pateiktų įrodymų nevertina ir neaptarinėja.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.