Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Algio Markevičiaus ir Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Jūratei Žvinklei,

atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovei R. A.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Š. skundą atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir termino pratęsimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Nesutikdama su pareiškėjo skundo reikalavimu, kuriuo teismo prašoma atnaujinti terminą pateikti prašymą, Inspekcija pažymi, kad „<...> įstatymų leidėjas, konstruodamas teisės normas, yra išskyręs termino pratęsimo ir termino atnaujinimo institutus. Pirmuoju atveju yra pratęsiama tai, kas nėra pasibaigę, o antruoju atveju tai, kas yra pasibaigę, gali būti atnaujinama, esant aplinkybėms, paprastai nepriklausančioms nuo suinteresuoto asmens valios“ (LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017).

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad bute savavališkai, neturint paprastojo remonto aprašo ir statybą leidžiančio dokumento, atliekami statybos darbai. Todėl pareiškėjui buvo surašyti 2019 m. lapkričio 14 d. savavališkos statybos aktas Nr. SSA-20-191114-00129 ir 2019 m. lapkričio 19 d. privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-20-191119-00134, kuriuo iš pareiškėjo pareikalavo iki 2020 m. gegužės 18 d. „<...> išardyti savavališkai pastatytas (įrengtas, sumontuotas ir pan.) ar perstatytas statinio gyvenamosios paskirties pastato dalis: pertvarkytus šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus, radiatorius ir vonios rankšluosčių džiovintuvą – gyvatuką, ir atstatyti šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus, radiatorius ir vonios rankšluosčių džiovintuvą – gyvatuką į buvusią padėtį iki pertvarkymo, bute penktame aukšte, (duomenys neskelbtini), Marijampolė, ir jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę“. Remiantis Priežiūros įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017-01-01 iki 2021-06-30) 13 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir konsoliduoto reglamento 130.2 papunkčiu, pareiškėjui 2019 m. lapkričio 14 d. taip pat surašytas privalomasis nurodymas nevykdyti statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-20-191114-00130.

Pareiškėjas, nesutikdamas su savavališkos statybos aktu, privalomuoju nurodymu ir nurodymu, ieškiniu prašė juos panaikinti. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmai 2020 m. birželio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2155-835/2020 šį pareiškėjo ieškinį patenkino visiškai, Kauno apygardos teismas 2020 m. spalio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-1371-260/2020 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o atsakovės patenkino ir panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują – pareiškėjo ieškinį atmetė. Atitinkamai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. birželio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-943/2021 paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą.

Dėl sprendimo panaikinimo

Atsakovė, 2021 m. liepos 28 d. gavusi pareiškėjo prašymą „Dėl 2019-11-19 privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-20-191119-00134 įvykdymo termino pratęsimo“, 2021 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo Nr. SDPN-20-210809-00060 pareiškėjo prašymo netenkino, t. y. privalomojo nurodymo įvykdymo termino nepratęsė.

Taigi, Priežiūros įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2021-07-01) 14 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Inspekcijos pareigūnas per 10 darbo dienų nuo savavališkos statybos akto surašymo dienos pateikia šio straipsnio 1 dalyje nurodytam asmeniui privalomąjį nurodymą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo. Privalomajame nurodyme nurodoma, kad asmuo turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjęs Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, šalinantį savavališkos statybos padarinius. Taip pat asmeniui nurodoma vienu iš 1–4 punktuose nurodytų būdų pašalinti savavališkos statybos padarinius. To paties straipsnio 4 dalis numato, jog Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatyti privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų savavališkai statybai įteisinti reikalingų dokumentų gavimo ar jų patikslinimo, papildymo ir pan.), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą.

Pagal konsoliduoto reglamento 143 punktą, Inspekcija, gavusi šio reglamento 142 punkte nurodytą prašymą, vadovaudamasi Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalimi, gali vieną kartą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka priimti administracinį sprendimą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Jeigu nustatoma, kad privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pratęsti svarbių priežasčių nėra, Inspekcija Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka priima administracinį sprendimą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino nepratęsimo, nurodydama priežastis. Jeigu nustatoma, kad yra svarbių priežasčių pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, jis vieną kartą pratęsiamas 3 mėnesiams, skaičiuojant nuo nurodymo įvykdymo termino pabaigos dienos, jeigu prašymas gautas iki nurodymo termino pasibaigimo.

Nagrinėjamu atveju terminas įvykdyti privalomąjį nurodymą suėjo 2020 m. gegužės 18 d., o pareiškėjas su prašymu pratęsti šį terminą į atsakovę kreipėsi 2021 m. liepos 28 d., t. y. jau suėjus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui.

Atsakovė, būdama viešojo administravimo subjektu, vykdančiu statybos valstybinę priežiūrą, be teisės aktuose, t. y. Priežiūros įstatyme, Statybos įstatyme ir Viešojo administravimo įstatyme, įtvirtintų reikalavimų, laikosi ir viešosios teisės principo, kad „<...> viešojo administravimo subjektas turi teisę veikti tik tiek, kiek tai leidžia teisės aktai“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-677/2010). Minėtas principas patenka į konstitucinę gero viešojo administravimo sampratą ir tiesiogiai susijęs su Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintu įstatymo viršenybės principu. Kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) ir gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (žr., pvz., LVAT 2015 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A361-492/2015, 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012).

Taigi, teisėjų kolegija visiškai sutinka su atsakovės padarytomis išvadomis, jog atsakovė, būdama viešojo administravimo subjektu ir remdamasi šiuo metu galiojančių Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalimi ir konsoliduoto reglamento 143 punktu, neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo ir pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo termino, kadangi šis prašymas buvo pateiktas jau suėjus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui. Atsakovės priimtas skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas teisės aktų normomis ir nėra pagrindo jį naikinti, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnyje apibrėžti skundžiamo akto panaikinimo pagrindai. Atitinkamai šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Pareiškėjas skunde nenurodo ABTĮ 91 straipsnio 1 dalyje nurodytų administracinio akto panaikinimo pagrindų. Darytina išvada, jog skundžiamas sprendimas neprieštarauja Priežiūros įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2021-07-01) 14 straipsnio 4 dalies ir konsoliduoto reglamento (redakcija, galiojanti nuo 2021-01-02) 143 punkto nuostatoms, yra pagrįstas ir priimtas kompetentingo administravimo subjekto, nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, nurodant apskundimo tvarką, todėl ir dėl šių priežasčių nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą.

Dėl termino atnaujinimo

Teismo prašoma atnaujinti terminą pateikti prašymą. Atkreiptinas dėmesys, kad „<...> įstatymų leidėjas, konstruodamas teisės normas, yra išskyręs termino pratęsimo ir termino atnaujinimo institutus. Pirmuoju atveju yra pratęsiama tai, kas nėra pasibaigę, o antruoju atveju tai, kas yra pasibaigę, gali būti atnaujinama, esant aplinkybėms, paprastai nepriklausančioms nuo suinteresuoto asmens valios“ (LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017).

Pagal ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį, teismas pareiškėjų prašymu gali atnaujinti skundo padavimo terminą, jeigu bus pripažinta, jog terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis gali būti pripažintos tik nuo pareiškėjų valios nepriklausančios objektyvios aplinkybės, sutrukdžiusios skundą paduoti per įstatymo nustatytą terminą. „Įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, esktraordinarios. Spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo“ (žr., pvz., LVAT 2008 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-502-371/2008, 2008 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-303/2008). „Administracinių bylų teisenos įstatyme nėra įtvirtinta, kokios aplinkybės, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, laikytinos svarbiomis termino praleidimo priežastimis, šis klausimas yra paliktas teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes“ (LVAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). Atitinkamai LVAT praktikoje akcentuojama, kad „<...> savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą“ (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011). „<...> kiekvienas asmuo turi domėtis savo teisėmis ir pareigomis, t. y. turi elgtis protingai. Protingumas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Pažymėtina, kad teisės aktai skelbiami viešai, todėl kiekvienas rūpestingas asmuo gali sužinoti savo teises ir pareigas. Asmuo, ignoruodamas įstatymus, nesidomėdamas savo teisėmis ir pareigomis, elgiasi neprotingai, todėl negali pasiteisinti tuo, kad nežino įstatymų ar juos netinkamai supranta. CK 1.6 straipsnis numato, kad įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo. Komentuojama norma papildo CK 1.2 ir 1.5 straipsnius ir nustato neapdairaus ir nerūpestingo elgesio teisinius padarinius – įstatymo ignoravimas nėra pasiteisinimas. CK 1.6 straipsnyje, nustatant įstatymo ignoravimo teisinius padarinius, kartu reikalaujama, kad kiekvienas asmuo domėtųsi savo teisėmis ir pareigomis, t. y. elgtųsi protingai. Kilus neaiškumui dėl vienos ar kitos įstatymo nuostatos, asmuo turi kreiptis teisinės pagalbos. Šito nedarydamas, jis veikia savo rizika“ (Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1066-109/2011).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas atnaujinti terminą prašymui paduoti, nenurodo nei vienos svarbios, ekstraordinarios, pagrįstos aplinkybės, dėl kurios praleistas terminas galėtų būti atnaujintas. Aplinkybė, kad ginčas dėl savavališkos statybos akto, privalomojo nurodymo ir nurodymo pagrįstumo buvo išnagrinėtas LAT 2021 m. birželio 23 d. nutartimi, savaime nesudaro pagrindo atnaujinti terminą prašymui paduoti, kadangi šis terminas suėjo dar 2020 m. gegužės 18 d., t. y. tebevykstant ginčui pirmosios instancijos teisme. Nepaisant to, pareiškėjas, net ir žinodamas, jog privalomojo nurodymo įvykdymo terminas suėjo dar 2020 m. gegužės 18 d., o ginčas išspręstas LAT 2021 m. birželio 23 d. nutartimi, daugiau nei vieną mėnesį (iki 2021 m. liepos 28 d.) delsė pateikti prašymą dėl termino pratęsimo.

ABTĮ 56 straipsnio 1 dalis numato, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Atitinkamai, pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktą, skunde (prašyme, pareiškime), be kitų reikalavimų, turi būti nurodytos ir aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai, liudytojų pavardės, vardai ir gyvenamosios vietos, kitų įrodymų buvimo vieta.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas įrodymų, pateisinančių jo neveikimą, kada LAT 2021 m. birželio 23 d. nutartimi konstatavo, kad savavališkos statybos aktas, privalomasis nurodymas ir nurodymas yra pagrįsti, tačiau jis tik 2021 m. liepos 28 d. su prašymu kreipėsi į atsakovę, nepateikė.

Byloje nėra nei vieno dokumento, patvirtinančio, jog pareiškėjas pradėjo savavališkos statybos įteisinimo procedūrą. Paminėtina, jog pareiškėjas, siekdamas įteisinti savavališką statybą, privalo parengti ne tik paprastojo remonto aprašą ir pagal jį gauti statybą leidžiantį dokumentą, tačiau turėti ir butų ir kitų patalpų savininkų protokolinio sprendimo dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų statybos darbų atlikimo (atitinkamo statinio projekto rengimo ir (ar) įgyvendinimo), priimto CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka, kopiją (Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 7 punktas).

Darytina išvada, jog terminas pateikti prašymą buvo praleistas dėl paties pareiškėjo veiksmų, o ne dėl svarbių, objektyvių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, todėl šis terminas neatnaujintinas.

Pažymėtina, kad net ir atnaujinus terminą prašymui dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo paduoti atsakovė, vadovaudamasi Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies ir konsoliduoto reglamento 143 punkto nuostatomis, privalomojo nurodymo įvykdymo termino vis tiek negalėtų pratęsti, kadangi terminas įvykdyti privalomąjį nurodymą pasibaigė dar 2020 m. gegužės 18 d., taigi pareiškėjo teisės nebūtų apgintos.

Apibendrinant darytina išvada, jog privalomojo nurodymo įvykdymo terminas baigėsi 2020 m. gegužės 18 d. Pasibaigusio termino pratęsimas yra negalimas, o Priežiūros įstatymas nenumato tokio termino atnaujinimo galimybės. „<...> remiantis lingvistiniu Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies aiškinimu bei atsižvelgiant į šios nuostatos tikslą, minėtos teisės aktų normos skirtos reguliuoti reikalavimui įvykdyti nustatyto termino pratęsimą, o ne atnaujinimą. Nagrinėjamu atveju taikoma bendra taisyklė, jog galima pratęsti dar nepasibaigusius terminus, o kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta. Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime nustatytam terminui prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės“ (LVAT 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3130/2012). Priežiūros įstatymo 14 straipsnyje nustatyti terminai yra skirti užtikrinti valstybės institucijų reagavimą operatyviai ir laiku, nustatant savavališką statybą ir šalinant jos padarinius, bet ne statytojo (užsakovo) interesų gynybai, todėl nustatytų terminų nesilaikymas nešalina statytojo (užsakovo) pareigos atlikti atitinkamus veiksmus administracinių teismų praktikoje aiškinant 14 straipsnio 3 dalyje (nuo 2017 m. sausio 1 d. – Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalis) įtvirtintus terminus, yra pažymėta, kad įstatymas nenumato terminų, per kuriuos asmuo, prašantis pratęsti terminą reikalavimui įvykdyti, turi kreiptis į atsakovę ar teismą, tačiau teisėjų kolegija ne kartą yra atkreipusi dėmesį į tai, jog pirmiau paminėtos teisės normos yra skirtos reguliuoti reikalavimui įvykdyti nustatyto termino pratęsimą, o ne atnaujinimą, todėl šiuo atveju taikoma bendra taisyklė, jog galima pratęsti tik nepasibaigusius terminus, o kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta. Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime nustatytam terminui prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017). Taip pat LVAT praktikoje, susijusioje su Priežiūros įstatymo 14 straipsnio nuostatų taikymu, aiškinama, kad „pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, nebėra galimybės jo pratęsti“ (LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017). Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime nustatytam terminui prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (žr., pvz., LVAT 2020 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-349-492/2020, 2020 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-175-822/2020, 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1671-624/2020, 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-109-261/2018, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017, 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2398-502/2016 ir kt.).

Darytina išvada, kad asmuo, kuriam buvo nustatytas konkretus terminas privalomajam nurodymui įvykdyti, turi teisę kreiptis į Inspekciją ir / ar teismą su prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą ilgesniam laikotarpiui, tačiau tik iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos. Pažymėtina, jog privalomasis nurodymas yra individualus administracinis aktas, su kuriuo susijusias procedūras reguliuoja specialūs teisės aktai – Priežiūros įstatymas ir statybos techniniai reglamentai. Atitinkamai <...> galimybė pratęsti privalomųjų nurodymų įvykdymo terminus yra susijusi su pareiga šia galimybe pasinaudoti teisės aktų nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju privalomasis nurodymas yra galiojantis, teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo panaikintas. Pabrėžtina, kad privalomasis nurodymas buvo surašytas 2019 m. lapkričio 19 d., o jo įvykdymo terminas suėjo 2020 m. gegužės 18 d., ir tai reiškia, jog šis laiko tarpas pareiškėjui buvo daugiau nei pakankamas tam, kad jis pagal jam keliamus atidumo ir rūpestingumo reikalavimus sužinotų įstatymus, savo teises ir pareigas.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes pareiškėjo skundas atmestinas visa apimtimi.

Visus kitus proceso dalyvių argumentus teismas laiko pertekliniais, nesusijusiais su skundo pagrindu ir dalyku, neturinčiais teisinės reikšmės skundo atmetimui (patenkinimui). Dėl šios priežasties šie argumentai detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normas, taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo S. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.