Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

kaltinamasis A. D. nužudė kitą žmogų, t. y. 2013 m. kovo 1 d. naktį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), R. D., Z. B., D. Š. ir I. S. priklausančioje virtuvėje, tarpusavio konflikto su nukentėjusiuoju S. A. metu tyčia du kartus peiliu dūrė S. A. į kairį skruostą, vieną kartą į smakrą, vieną kartą į dešinę plaštaką ir vieną kartą į kairę nugaros pusę, taip padarydamas jam dvi durtines-pjautines žaizdas kairiame skuoste ir durtinę-pjautinę žaizdą smakro kairėje pusėje, pjautines žaizdas dešinės plaštakos pirmame ir antrame piršte, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir durtinę-pjautinę kiauryminę žaizdą nugaros kairėje pusėje su kairio plaučio sužalojimu, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl to nuo durtinės-pjautinės kiauryminės žaizdos nugaros kairėje pusėje su kairio plaučio sužalojimu, sukėlusios kraujo susikaupimą kairėje krūtinplėvės ertmėje, S. A. įvykio vietoje mirė, tokiu būdu nužudė nukentėjusįjį S. A..

Įrodymai

Apklaustas teisiamajame posėdyje kaltinamasis A. D. kaltu prisipažino iš dalies ir parodė, kad 2013 m. vasario 27 d. naktį apie 23–24 val. su G. G. nuvažiavo į savo butą Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), ten tuo metu gyveno S. A.. Ten išgėrė šiek tiek degtinės. Buvo trise – jis, S. A. ir G. G., vėliau atėjo A. L., jokių konfliktų ar pykčių tada nebuvo, su S. A. tada nesimušė. G. G. teigia, kad nei iš šio, nei iš to jis trenkė į žemę jos telefoną – jis prisimena, kad telefonas buvo nukritęs, ir savo pirminiuose parodymuose G. G. parodė, kad, kai S. surinko jos telefoną, telefonas veikė, o teisme į jo klausimą ši liudytoja jau atsakė, kad telefonas neveikė. 2013 m. vasario 28 d., kai jis atsikėlė, namuose buvo vienas, paskui grįžo S.. Jis neprisimena tokių įvykių, apie kuriuos kalbėjo liudytojai, kad S. 2013 m. vasario 28 d. apie 15 val. į greitosios automobilį būtų padėjęs įkelti kaimyną R..

Konfliktas su S. A. įvyko 2013 m. kovo 1 d. paryčiais. Girtam grįžusiam S. A. jis (kaltinamasis) pasakė, kad baigtų gerti, kad butas ne vien jo, butas priklauso ir broliui, nuo to kilo konfliktas. S. A. jam smogė į veidą, jis trenkė atgal, neprisimena, kur tiksliai pataikė, nes buvo susijaudinęs. Prie S. A. lovos visada buvo beisbolo lazda, su ja S. A. puolė jį. Dengdamasis jis bandė S. A. atstumti, šaukė, kad nustotų, bet pastarasis kaip išprotėjęs pradėjo duoti jam su ta lazda į galvą, alkūnes, kelius, nugarą, pečius, skaudžiausia buvo į galvą, net sąmonė buvo užtemusi. Pamatęs, kad S. A. nebesustos, jis bėgo link durų, bet S. A. jį pakirto ir jis nugriuvo. Užkliuvo, užgriuvo ant šaldytuvo, nuo šaldytuvo nugriuvo ant spintelių, kurios nugriuvo su ant jų buvusiomis lėkštėmis, peiliais, šakutėmis, šalia nukrito jis. Bandė keltis, bet S. A. vėl jį daužė su beisbolo lazda. Jam po ranka pasitaikė peilis, pagriebė jį ir dūrė S. A. atbula ranka, kur pataikė, neprisimena. Kai dūrė, klūpėjo, bandė atsikelti. Kiek kartų dūrė, neprisimena, ne mažiau kaip du. Neįsivaizduoja, kaip galėjo sužaloti S. A., pastarajam tikrai nedūrė 5 kartus, kaip nustatyta eksperto. Tada jis buvo labai sutrikęs, susijaudinęs, apsvaigintas, ne priešais S. A. jis stovėjo, dūrė atbula ranka, smūgis išėjo lanku, gal taip pataikė į nugarą. Jis negalėjo atsisukti į S. A., nes dengėsi ranka veidą, S. A. daužė jį, kaip malkas kapotų.

Pripažįsta, kad padarė S. A. mirtiną sužalojimą, pastarasis prie jo akių nukrito. Nebepastebėjo, ar buvo kraujo, matė patį faktą, kad nukrito. Jam atrodo, kad S. A. mirė iš karto po sužalojimo. Taip pat mano, kad po sužalojimo S. A. nebūtų galėjęs atlikti aktyvius veiksmus. Tada jis nieko nedarė, numetė peilį, nuėjo į kitą kambarį, atsigulė į lovą ir „išsijungė“, nes jam labai blogai buvo. Po to paguldė S. A. į lovą. Buvo atėjęs A. L., tačiau vėliau, nei pastarasis teigia, kad 9–10 ryto. A. L. matė lovoje gulintį S., bet jis (kaltinamasis) taip nesakė: „Biški pridūriau“, nes jis su S. A. draugai buvo, o čia žeminantys žodžiai. Jis pasakė: „Va, S. guli“ ar panašiai.

Greitosios pagalbos nekvietė, policijai nepranešė, nes buvo labai sutrikęs, susijaudinęs, kaip nesavas, rankos drebėjo. Tuo metu buvo išgėręs stiklinę alaus, bet nesijautė girtas, įtakos jo veiksmams alkoholis neturėjo. Blaivus būtų pasielgęs panašiai.

Vėliau jis paskambino N. Ž., tuo metu pastaroji buvo jo sugyventinė, ir paprašė iškviesti taksi. Nuvažiavus pas N. Ž., pastaroji pamatė, kad jis šlubuoja, kad kruvinas, paklausė, kas buvo, jis atsakė, kad susimušė su S.. Neprisimena, ką tiksliai jis pasakė N. Ž., kažkaip panašiai pasakė, kad S. „padėjo į vietą“. Apie šaltąją negalėjo nieko sakyti, nes ten dar nebuvo S. A. įtempęs, nežino, kodėl N. Ž. policijai taip pranešė. Nežino, kodėl pastaroji skambino į policiją, gal išsigando, o tai, kad S. A. negyvas, ji galėjo suprasti, galėjo ir nesuprasti. Pas N. Ž. jis prabuvo parą. Po kiek laiko atvažiavo policija, kitą dieną atėjo „rajoninis“, apklausė jį dėl jo sumušimo, jis pasakė, kad nereiškia S. A. jokių pretenzijų ir pasirašė. Pareigūnas apie tai, kur yra S. A., nieko neklausė, tik paklausė dėl pretenzijų. Į savo butą Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), jis grįžo 2013 m. kovo 4 d. ar 2013 m. kovo 5 d., tiksliai dienos neprisimena. Tada jis aptvarkė butą, nuėmė paklodes ir įtempė S. A. lavoną į palėpę, palėpės durys buvo šalia lovos, kur gulėjo S. A. lavonas. Paskui iki 2013 m. kovo 8 d. buvo pas N. Ž.. 2013 m. kovo 8 d. buvo atvykusi O. A., pastaroji tiesą papasakojo. Jis pastarosios neįleido į butą, nes tikrai rakto neturėjo, taip išėjo, kad raktą įsidėjo į vyrišką rankinę, o šią paliko brolio garaže, tas garažas buvo šalia namo. Broliui nepasisakė, ką padarė. Kai grįžo su raktu, nukentėjusiosios su kriminalistu nebebuvo. Tada jis pasikvietė A. L. ir paprašė, kad šis padėtų išnešti S. lavoną į lauką. Iš pradžių A. L. nieko nesakė, bet, kai iš palėpės jis ištraukė S. lavoną į virtuvėlę, tai pamatęs A. L. nubėgo laiptais. Tada lavonas nebuvo suvyniotas, palėpė buvo išklota skudurais, su jais lavoną ir ištraukė, o po to suvyniojo į kilimą ir daugiau nieko nebedarė. Jis nežino, ką norėjo daryti – gal norėjo lavoną išnešti į lauką, gal būtų į policiją paskambinęs, gal nunešęs į laidojimo biurą. Tada atsisėdo į fotelį ir užmigo nuo psichinio išsekimo, net durys užrakintos nebuvo.

S. A. nužudė gindamasis nuo pastarojo. Jis mano, kad tai buvo būtinoji gintis, kad jam buvo reali grėsmė, jis bandė bėgti, bet jam neleido, prie laukinių durų jį partrenkė, gulintį ant žemės daužė beisbolo lazda. Tada S. A. buvo girtas. Jie buvo panašaus kūno sudėjimo, bet S. A. svėrė daugiau. Su S. A. buvo pažįstami apie 20 metų, augo viename rajone, tai buvo pirmas konfliktas tarp jų. Ikiteisminio tyrimo metu neatrinko, kuriuo peiliu dūrė S. A.. Peilį po dūrio numetė ant žemės, vėliau jį nuplovė, kai tvarkė namus.

Nebuvo taip, kaip pasakojo A. L., kad, naktį iš vasario 27 d. į vasario 28 d., kai pas jį buvo atvažiavusi G. G. ir buvo atėjęs A. L., jam po akimi buvo mėlynė ir jis pastarajam skundėsi, jog skauda kojas, nes S. atidaužė beisbolo lazda. A. L. supainiojo datas, nes geria kiekvieną dieną, ir gali neprisiminti.

Pas N. Ž. jis gyveno iki 2013 m. kovo 4 d. – 2013 m. kovo 5 d., po to jie susipyko ir jis parsikraustė į savo butą. Tada ant jo buvo mėlynės, prakirsta galva, su A. L. kasdien kieme susitikdavo ir bendraudavo. Be to, pirminiuose parodymuose A. L. sakė, kad pastarajam jis rodė sudaužytas kojas, o teisme į jo klausimą atsakė, kad nerodė.

Sutinka su pareikštais civiliniais ieškiniais.

Beisbolo lazdą S. A. visada turėjo prie lovos, lazda turėjo būti rasta įvykio vietoje, nežino, kodėl jos nerado. Įvykio vietos jis nei valė, nei tvarkė, aptvarkė didumą, kad būtų galima praeiti, nesureikšmino, kad reikia ieškoti tos lazdos, neįsivaizduoja, kur ta lazda, gal sandėliuke, jis lazdos neslėpė, po įvykio jos nematė. Gal A. L. paėmė, gal dar kas nors, durys būdavo atrakintos, gal brolis buvo atvažiavęs ir paėmė. Kad S. A. beisbolo lazdą prie lovos laikė, matė tiek A. L., tiek S. A. žmona. Nežino, kodėl nutylima apie S. A. muštynes su kaimynais, kodėl tai slepiama.

Apžiūros metu jį nurengė iki pusės, o kad visur kitur mėlynas, nežiūrėjo, rašo, kad rasti keturi nubrozdinimai. Dabar jis jau nieko nebeįrodys. Taip pat nustatė, kad nuo S. A. mirties praėjo 6–12 parų, o ekspertizė buvo daryta po 13 parų. Specialisto išvadoje parašyta, kad sužalojimai jam padaryti nuo ne mažiau kaip keturių trauminių poveikių, bet buvo ne mažiau kaip dešimt, tai patvirtina liudytojų parodymai, kad jo kojos buvo sudaužytos. Ekspertas nematė sudaužytų kojų, nes kelnių nenumovė, pats jis nepasakė, nes buvo sutrikęs ir nesuprato – jam liepė nusirengti iki pusės, nukirpo plaukų dalį, nagų dalį, apžiūrėjo, ir viskas, jo kojų, galvos neapžiūrėjo, randas iki šiol yra, nes buvo praskelta galva, ir didžiulis guzas. Nežino, kodėl neparodė sužalojimų, net nesuprato, kad ten ekspertas. Nors tuo metu, kai buvo pas ekspertą, buvo praėję 9 dienos po įvykio, jis ir tada buvo susijaudinęs, be to, ekspertas jo nieko neklausė. Po galvos sumušimo ligoninėje jis negulėjo, nes niekur nesikreipė. Jam iki šiol užeina stiprūs galvos skausmai, bet vaistų išgėrus praeina.

Peiliu dūrė jis, bet S. A. kūne buvo rasta daugiau sužalojimų, juos galėjo padaryti ir kaimynai, jis negalėjo tiek kartų mosikuoti peiliu. Prisimena, kad S. A. peiliu dūrė vieną kartą, daugiau nieko neprisimena, buvo tokios būsenos, kad sunku apsakyti. Jis pripažįsta savo kaltę, kad nužudė S. A., bet negali pripažinti, kad padarė tai tyčia, nužudė, bet gindamasis. Jis nenorėjo nužudyti, pripažįsta faktinę aplinkybę, kad jis dūrė ir nuo to mirė S. A., o kad tyčia nužudė, to nepripažįsta. Jis dabar gali tik įsivaizduoti, kaip galėjo gindamasis padaryti S. A. mirtį sukėlusį sužalojimą nugaroje, kuris nurodytas specialisto išvadoje, nes tada jis nieko nematė, buvo šoko būsenos. Kaip jis supranta, S. A. galėjo būti pasilenkęs ar pasisukęs. Sunku paaiškinti, jeigu jis specialiai būtų žudęs, tada papasakotų ir paaiškintų, dabar pats nieko nesuvokia. Jis bando įsivaizduoti – gal S. A. sukosi ar pasisuko kaip nors, gal irgi priklaupęs buvo, gal paslydo. Tai, kad dūrio vieta 1,5 m aukštyje ir durta iš viršaus žemyn – tik dabar jis bando įsivaizduoti, nes nematė, gal S. A. pasilenkęs buvo, gal buvo nugriuvęs, jis nežiūrėjo, nematė, kur duria, dengėsi veidą ir gynėsi. Gindamasis peiliu, iš pradžių jis pagalvojo, kad pataikė S. A. į rankas, manė, gal išmes beisbolo lazdą. Jis nieko nesiekė, tiesiog mojavo peiliu ir nežinojo, kur klius. Dabar supranta, kad durdamas peiliu žmogui, gali jį sužaloti, kad jis gali numirti, tada to nesuvokė ir apie pasekmes negalvojo. Kiek jis prisimena, nebuvo taip, kad S. A. bėgtų nuo jo ir jis durtų S. A. į nugarą. S. A. jam sudavė pirmas Viskas vyko labai greitai, 1–2 minutes, ne ilgiau. S. A. buvo neblaivus, bet negriuvinėjo, nežiūrint to, kad pastarajam buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis, o jis tą dieną alkoholio negėrė, gal tik stiklinę alaus buvo išgėręs. S. A. buvo stiprus vyras, daug „pakėlė“ išgerti, tada neatrodė toks girtas, kad nenulaikytų lazdos ir vilktų ją iš paskos, S. A. mojavo lazda, buvo įniršęs, jis (kaltinamasis) negalėjo apsiginti. Byloje nurodyta apie trisdešimt S. A. prasižengimų ir visi padaryti išgėrus, visur isterija.

Jam taip atrodė, kad pusiau klūpodamas jis dūrė S. A. kažkur ties krūtine, todėl taip ir sakė ikiteisminio tyrimo metu. Nugara ir krūtinė yra tame pačiame aukštyje, žmogus dėl kažkokios priežasties galėjo pasisukti, ir viskas. Tada jis jau nebeturėjo galimybės pabėgti, o kai tokia galimybė buvo, jis bėgo, bėgdamas atsisukdavo ir šaukdavo, kad S. A. baigtų. Jis bėgo iš kambario į virtuvę, palei sieną prie durų į lauką stovi spintelės, iš jų iškrito peiliai. Neprisimena, kuria ranka – kaire ar dešine – dūrė nukentėjusiajam S. A.. Jis yra dešiniarankis. Kai kovo 8 d. susitiko su nukentėjusiąja O. A., jis vilkėjo S. A. pilką bliuzoną, pastarajam jis buvo davęs savo striukę. Jie buvo draugai, dalinosi rūbais.

Parodymų patikrinimo vietoje metu įvykio vietoje, adresu: Šiauliai, (duomenys neskelbtini), A. D. naudodamas manekeną, parodė ir paaiškino, kaip jis peiliu smogė S. A., kur po to paslėpė S. A. lavoną, o po to 2013 m. kovo 8 d. S. A. lavoną susuko į kilimą (1 t., 179 b. l.).

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė O. A. parodė, kad kaltinamojo asmeniškai nepažįsta, apie pastarąjį žino tiek, kiek jos vyras S. A. pasakojo. Su S. A. nebuvo nutraukusi santuokos, bet įvykio metu, 2012 m. vasario mėnesį, jie gyveno atskirai. 2012 m. rugpjūčio 1 d. su vaiku, jam gruodžio mėnesį sueis 6 metai, išsikraustė gyventi pas savo mamą, bet su S. A. santykius palaikė iki pat pastarojo mirties. Su S. A. išsiskyrė, nes jis buvo pradėjęs labai gerti. Po to S. A. norėjo įrodyti, kad gali negerti ir nori ją su vaiku susigrąžinti. Jai išsikrausčius, vyras dar kurį laiką gyveno Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), o šeimininkams tą butą pardavus, S. A. nebuvo kur eiti, todėl, sužinojęs, kad iš įkalinimo vietos grįžo A. D., pasiprašė gyventi pas pastarąjį. Šių metų vasario viduryje vyras jai pranešė, kad persikėlė gyventi į A. D. butą, esantį Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), ji pati yra ten buvusi kelis kartus. Ten buvo baisios gyvenimo sąlygos, bet vyras tiek ten tebūdavo – išeidavo pas draugus, su ja kartu būdavo, darbo ieškojosi, sakė, kad nežada A. D. bute užsibūti, sakė, kad susiras darbą ir dėjo visas pastangas, kad jie vėl kartu gyventų. S. A. nieko jai nepasakojo apie konfliktus su kaimynais ar A. D., pasakojo, kad nueidavo pas kaimynus pasėdėti, kavos, arbatos išgerti ir viskas, o į A. D. butą pareidavo tik permiegoti, nes sakydavo, kad jam nėra ten kas veikti.

Paskutinį kartą su S. A. buvo susitikusi 2013 m. vasario 28 d., apie 9 val., prie ,,Saulės miesto“. Tada S. A. buvo blaivus, nebuvo pagiringas ir nesakė, kad naktį girtavo, tik sakė, kad turi reikalų mieste. Tą pačią dieną, apie 14–15 val., dar su vyru kalbėjo telefonu. S. A. niekuo nesiskundė, buvo blaivus, ji iš karto būtų supratusi, jeigu vyras būtų išgėręs. S. A. tik pasakė, kad pas jį yra atėjęs A. D., tačiau nesakė, ar jie geria, ar panašiai, ir kvietė ją ten atvažiuoti. Ji pasakė, kad serga vaikas ir ji neatvažiuos, kad susitiks kitą dieną. Apie jokius konfliktus nei susitikus, nei telefonu vyras jai nieko nepasakojo. Po to skambučio ji S. A. neskambino 2 dienas, nes yra užsispyrusi – jeigu jai neskambina, ji irgi neskambina. Po to jai pasidarė keista, kad vyras neskambina, neklausia apie vaiką, nes nėra taip buvę, kad dingtų tokiam ilgam laikui. 2013 m. kovo 4 d. ji skambino S. A., tačiau abu telefonai buvo išjungti, tada jai pasidarė neramu. 2013 m. kovo 8 d. ji nuėjo į policiją, parašė pareiškimą, buvo iškviestas kriminalistas, ir su pastaruoju ji nuvažiavo į namą, esantį Šiauliuose, (duomenys neskelbtini). Buto durys buvo užrakintos, kriminalistas dar pasibeldė pas kaimynes, tos senutės irgi nieko nežinojo, sakė, kad nematė S. jau kelias dienas. Tada ji, vaikas ir kriminalistas išėjo į kiemą, ten susitiko A. D.. Kriminalistas A. D. paklausė, ar šis ten gyvena. A. D. atsakė, kad negyvena, tik šiaip atėjo pas draugą į antrą aukštą. Dar kriminalistas paklausė, gal A. D. turi raktus, ar pastarajam neįdomu, gal tas draugas pasikoręs, numiręs ar dar kas nors jam nutiko, o A. D. atsakė, kad raktų neturi ir jam neįdomu. Tada ji pamatė, kad A. D. apsirengęs jos vyro drabužiais, ir pasakė A. D., jog pastarasis vilki jos vyro megztinį. A. D. atsakė, kad ne, kad ji supainiojo. Po to A. D. pasakė kriminalistui, kad eina atnešti raktų ir išėjo, o ji su kriminalistu liko laukti. Palaukę pusvalandį ir nesulaukę A. D., jie su kriminalistu dar nuvažiavo pas vyro motiną, pastaroji irgi nieko nežinojo, kur yra S. A., o ji nuvažiavo į policijos skyrių, Mickevičiaus g., ten užpildė reikiamus dokumentus. 2013 m. kovo 11 d. jai paskambino draugė ir pareiškė užuojautą. Tada ji pasiskambino į policiją, kriminalistas A. B. jos atsiprašė, kad nepranešė, paprašė 2013 m. kovo 12 d. atvažiuoti į skyrių, nes reikės nuvažiuoti ir atpažinti vyrą.

Ikiteisminio tyrimo metu sakė, kad vyras buvo užsiminęs apie konfliktus su kaimynais, bet ji nelabai suprato, ką pastarasis jai sakė, ir nelabai į tai gilinosi. Ji ikiteisminio tyrimo metu sakė taip, nes prisiminė, kad vyras jai pasakojo telefonu, kad tarp jo ir kaimyno iš pirmo aukšto įvyko konfliktas, kurio metu tas kaimynas su draugu sumušė jos vyrą, tada jos vyras iškvietė savo draugus ir su pastaraisiais sumušė tą kaimyną, bet, kai jie susitiko, nebuvo jokių nubrozdinimų, jokių sumušimo žymių ji nematė. Jai paklausus vyro apie tai, kas ten nutiko, vyras pasakė, kad ji nesigilintų, ir ji nebeklausė daugiau. R. nėra jos vyro pusbrolis, apie tą įvykį ji nieko nežino. Ji pažįsta tą R., bet šis jai apie tas muštynes irgi nieko nepasakojo.

Kai buvo susitikę 2013 m. vasario 28 d., S. A. nebuvo sumuštas, jokių šviežių sumušimo žymių nesimatė, S. A. nesiskundė, kad jį būtų kas nors sumušę.

S. A. nebuvo aršus, bet, jeigu jį kas būtų puolęs, jis būtų galėjęs apsiginti. Ji nežino, kaip S. A. elgdavosi išgėręs su draugais, bet namuose išgėręs nebūdavo agresyvus, prieš ją nesmurtavo, buvo geras vyras. Konfliktai būdavo dėl gėrimo, ji pati konfliktus išprovokuodavo supykusi, kad vyras geria, kartais jie pasistumdydavo.

Ji palaiko pareikštą civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Kadangi gavo 1040 Lt laidojimo pašalpą, ieškinį dėl turtinės žalos mažina iki 2013,57 Lt, prašo priteisti G. A. ir jai po 50 tūkst. Lt neturtinės žalos. Kai gyveno kartu, S. A. visiškai išlaikė šeimą, o kai gyveno atskirai, S. A. vis tiek duodavo pinigų vaiko išlaikymui. Taip pat ji turėjo vilčių, kad jie gyvens kartu, tik norėjo, kad vyras pasikeistų – atsisakytų tam tikrų draugų, nustotų girtauti. Atskirai pagyvenus, ji matė, kad vyras tikrai stengėsi, nebegėrė, siekė ją susigrąžinti, su sūnumi vyro santykiai buvo labai geri, artimi, jie bendraudavo, S. A. pasiimdavo vaiką savaitgaliais, skambindavo vaikui telefonu, labai jį mylėjo. Sūnus ir dabar pasigenda tėvo, po vyro mirties ir jai tiek materialiai, tiek morališkai yra sunku. Vyras dirbo statybose, šiltindavo namus, uždirbdavo normaliai, šeimai užtekdavo išlaikyti. Dabar ji dirba, vaikas lanko darželį.

Jai žinoma, kad S. A. su A. D. susipažino kalėjime, atlikdami laisvės atėmimo bausmę, jos vyras buvo teistas už chuliganizmą, jei gerai pamena. Vieną kartą vyras jos buvo paprašęs nueiti į tardymo izoliatorių ir pervesti A. D. į sąskaitą 200 Lt.

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė I. G. parodė, kad anksčiau jos pavardė buvo G., tokia pavarde ji apklausta ikiteisminio tyrimo metu. Kaltinamojo nepažįsta, o S. A. buvo jos brolis.

Ji gyvena Klaipėdoje, prieš 7–8 metus išvažiavo ten mokytis ir liko. Į Šiaulius grįždavo gana retai, 4–8 kartus per metus, grįžusi su broliu visada susitikdavo. Paskutinį kartą su broliu matėsi 2012 m. gruodžio mėnesį, per brolio sūnaus G. gimtadienį, kitą kartą grįžo 2013 m. kovo 9 d., planavo įteikti broliui kvietimus į savo vestuves. Telefonu su broliu bendraudavo, bet, kadangi ji gyveno Klaipėdoje, jų santykiai nebuvo labai artimi, ji nė su niekuo nepalaikė santykių. Paskutinį kartą su broliu telefonu bendravo prieš dvi savaites iki jos grįžimo kovo mėnesį. Brolis prašė jos pasistengti ir įkalbėti mamą, kad jis galėtų grįžti pas pastarąją gyventi, nes jį iškrausto iš buto, jis neturi, kur dėtis, bet mama nenorėjo. Tada jai brolis sakė, kad per kvailą galvą prarado žmoną O.. Būdavo, kad S. A. jos prašydavo paskambinti O., po to jam, ir pasakyti, kur jo žmona yra, nes pastaroji su juo nebesikalba. Anksčiau ji dažniau grįždavo namo, tada būdavo, kad brolis su žmona susipykę ir per ją aiškindavosi santykius, brolis prašydavo padėti jiems susitaikyti.

Žinojo iš brolio, kad šis paskutiniu metu gyveno Kalniuko rajone. Brolis sakė, kad tai draugo butas, kad jis nebegyvena su šeima.

Yra pareiškusi 40 tūkst. Lt civilinį ieškinį – iš jos atimtas brolis, iš krikšto sūnaus tėvas, iš mamos sūnus. Jų šeima nebuvo ideali, jie tėvo neturėjo, namuose trūko vyriškos rankos, brolis visada padėdavo. Palaiko savo civilinį ieškinį.

Liudytoja N. Ž. parodė, kad kaltinamajam A. D. grįžus iš įkalinimo vietos, su pastaruoju ji gyveno tris savaites. Vasario mėnesį, maždaug po savaitės, kai A. D. grįžo iš įkalinimo vietos, A. D. paskambino S. ir paprašė, kad kaltinamasis leistų jam (S.) pagyventi A. D. bute Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), o už tai pažadėjo padaryti remontą. A. D. leido S. pagyventi savo bute, todėl S. atėjo pas ją į namus Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), iš A. D. paimti rakto nuo pastarojo buto. A. D. tą vyriškį vadino S., S.. Kažkiek laiko S. pagyvenus A. D. bute, pradėjo skambinti kaimynai, kad Saulius kelia triukšmą. Pats S. skambino A. D. į jos telefoną, sakė, kad susipyko su kaimynais ir prašė, kad A. D. atvažiuotų ir padėtų išsiaiškinti. A. D. pasakė, kad nevažiuos, kad S. aiškintųsi pats, ir nevažiavo. Po kiek laiko jai paskambino, kaip ji mano, Z. B., nes tik pastaroji ir dar vieni kaimynai žinojo jos telefono numerį, ir pasakė, kad S. primušė kaimynus. A. D. dar kažką aiškinosi telefonu, bet pas juos nevažiavo, pasakė, kad aiškintųsi patys. Dar Z. B. pasakė, kad visas namas norėtų, kad S. tame name negyventų, nes šlaistosi po namą su beisbolo lazda, buvo kažką primušęs. Po kiek laiko, galėjo būti kovo 1 d., A. D. namuose nebuvo, jai paskambino kažkas iš pastarojo namo kaimynų ir paprašė iškviesti policiją, nes A. D. bute kažkas mušasi, daužosi. Prabudusi iš miego ji nesusigaudė, kas ir kur, tik pasakė, kad jie ten gyvena, todėl tegul patys ir kviečia policiją. Po skambučio praėjus 10–15 minučių, parėjo susijaudinęs A. D., pastarojo nosis buvo praskelta, galvoje didžiausias guzas ir mėlynė, po abiem akimis mėlynės, visas veidas kruvinas, visa nugara, kojos, pakinkliai mėlyni, beisbolo lazda sudaužyti. A. D. buvo labai sutrikęs, susijaudinęs, jam drebėjo rankos ir kojos. A. D. pasakė, kad S. jį prilupo ir, kai A. D. nuėjo praustis, ji paskambino policijai ir paprašė, kad pastarieji nuvažiuotų adresu: Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), ir pažiūrėtų, kas ten vyksta. Prisimena tiek, kad paskambinusi į policiją pasakė, jog jai kažkas skambino iš namo Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), ir pasakė, kad ten vyksta muštynės, kad A. D. grįžo namo visas sudaužytas. Kai atvažiavo policija, A. D. jau miegojo, pastarąjį pakėlė, norėjo vežtis, bet pamatė, kad blaivus, todėl nevežė.

Į policiją skambino, nes išsigando – žmogus grįžo namo visas mėlynas, sudaužytas. Ji buvo šoko būsenos ir neprisimena, ką telefonu pasakė policijai. Pasakydama, kad į jos namus atėjo draugas A. D., kuris nurodė, jog savo namuose sužalojo pažįstamą S., turėjo mintyje, kad jie susimušė.

Grįžęs A. D. buvo nekalbus, pasakė, kad jo ten nedaužys, kad susimušė su S. ir tas jį primušė. Iš pokalbio su grįžusiu A. D., jai nekilo tokių minčių, kad A. D. galėjo užmušti S., nes A. D. pats buvo sudaužytas, be to, mažai kalbėjo, visas drebėjo, buvo susijaudinęs, matėsi, kad buvo išgėręs, bet girtas nebuvo. Parėjęs A. D. skundėsi galvos skausmu ir vėmė tualete, nes galvoje nuo beisbolo lazdos buvo didelis mėlynas guzas. Kad sužalojimai nuo beisbolo lazdos – taip sakė A. D., ir pati ji suprato iš žymių ant kūno – ant nugaros ir kojų buvo iškilusios dešros formos žymės, dar jas rodė kitą rytą atėjusiam policininkui. Nuo sužalojimų A. D. šlubavo, vos paėjo. A. D. grįžo vilkėdamas savo rūbus: buvo apsivilkęs savo pilką striukę ir treningus. Daugiau neprisimena, ką kaltinamasis sakė, nes buvo pakilusi iš miego, buvo šoko būsenos.

Neprisimena, ką ji sakė ikiteisminio tyrimo metu, nes jau praėjo nemažai laiko. Ikiteisminio tyrimo metu pasakė tai, ką prisiminė, sakė tiesą. Ji nežino, kur A. D. bute yra „šaltoji“, jo bute nė karto nėra buvusi, gal kaltinamasis turėjo mintyje lauką. Neprisimena, ar A. D. jai sakė tokius žodžius, kad S. yra „šaltojoje“, gal ikiteisminio tyrimo metu daugiau prisiminė. Kai ją iškvietė į apklausą, ji buvo šoko būsenos, vartojo vaistus, nebeprisimena, ką tada sakė, nors ir buvo apklausiama ne tą pačią dieną. A. D. jai nesakė, kad nudūrė žmogų. Tyrėja perskaitė balsu jos parodymus, ji pasirašė. Jos duoti parodymai yra teisingi, apklausiama tyrėjos iš karto po įvykio, aplinkybes prisiminė geriau. Kaltinamasis A. D. neprašė jos keisti parodymų, kaip buvo, taip sakė ir tyrėjai, taip sako ir dabar.

Vieną kartą A. D. bute yra buvusi, kai ten dar nebuvo padarytas remontas – užėjo 5 minutėms, apsisuko ir išėjo. Prieš tai sakė, kad nėra buvusi A. D. bute, nes jau buvo pamiršusi, kad į A. D. butą buvo užėjusi. Kaltinamajam A. D. į butą buvo davusi kiliminę dangą, matė, kad po tų įvykių jos kiliminė danga ten yra ir dabar. Margos kiliminės dangos A. D. ji nedavė. Tą kartą, kai buvo trumpai nuėjusi į tą butą, tokia kiliminė danga virtuvėje jau buvo.

Iš kaimynų skambučių, kad S. juos muša, iš paties S. skambučių A. D., ji susidarė įspūdį, kad S. buvo baisus, agresyvus žmogus.

Neprisimena, kelintą valandą A. D. grįžo sumuštas, bet ji jau miegojo. Nebūdavo taip, kad A. D. visą naktį negrįžtų namo, jis visą laiką būdavo namuose. Tą naktį, iš vasario 28 d. į kovo 1 d., A. D. namuose nebuvo, jis buvo išvažiavęs pas savo draugę į Rėkyvą.

Kelias dienas iki muštynių, galėjo būti vasario pabaigoje, kai A. D. išėjo pas draugę, todėl ji norėjo perduoti kaltinamajam jo daiktus. Jai paskambino telefonu, prisistatė, kad Z. ir kad telefono numerį gavo iš kaimyno R., nes A. D. pastarajam buvo davęs jos telefono numerį. Ji tvirtina, kad Z. B. jai skambino ir liepė tvarkyti S., sakė, kad nenori, jog S. ten gyventų, ir kad S. sumušė jos vyrą, kelia konfliktus.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja N. Ž., be kita ko, parodė, kad 2013 m. kovo 1 d. A. D. pas ją atvažiavo jos iškviestu taksi. A. D. veidas buvo kruvinas, pastarajam buvo prakirsta nosis. A. D. pasakė: ,,Manęs S. su tuo suskiu nedaužys“. Ji paklausė, kur yra „S.“. A. D. atsakė, kad išėjo, o jai paklausus, kur išėjo, atsakė: „Į vietą“, patikslino – ,,šaltojoj“, o tai yra niša A. D. bute. A. D. šlubavo. Pakėlęs kelnes parodė, kad jo kojos mėlynos, ir pasakė, kad S. jį daužė su beisbolo lazda. Ji išsigando ir supratusi, kad kažkas įvyko, t. y. kad A. D. galėjo nužudyti S., išėjo į balkoną ir paskambino į policiją. Kitą rytą ji pamatė, kad A. D. galvoje buvo iškilęs guzas (1 t., 87–88 b. l.).

Iš Šiaulių apskrities VPK įvykių (duomenys neskelbtini) registro duomenų matyti, kad 2013 m. kovo 1 d. 18.33 val. N. Ž. pranešė policijai, kad jos draugas A. D. jai nurodė, kad buvusiuose savo namuose sužalojo pažįstamą S. (1 t., 89–91 b. l.).

Iš daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad Šiaulių apskrities VPK Informatikos ir ryšių skyriaus vyriausiasis specialistas G. V. pateikė kompaktinę plokštelę su 2013 m. kovo 1 d. 18.33 val. telefoninio pokalbio įrašu paskambinus pagalbos telefonu 112 (1 t. 141 b. l.). Apžiūros metu nustatyta, kad 2013 m. kovo 1 d. 18.33 val. N. Ž. telefonu paskambinusi pagalbos telefonu 112 pranešė, kad pas ją grįžęs kruvinomis rankomis A. D. pasakė, kad kažką užmušė, kad susimušė su S. ir pastarasis dabar yra šaltojoje, adresu: Šiauliai, (duomenys neskelbtini) (1 t., 142–143 b. l.).

Liudytojas A. L. parodė, kad kaltinamąjį A. D. pažįsta nuo vaikystės, augo viename kieme. Jis gyvena Šiauliuose, namo (duomenys neskelbtini) pirmame aukšte. Antrame aukšte gyvena A. D., kažkurį laiką ten gyveno S., pavardės nežino, vadindavo jį S.. Naktį iš trečiadienio į ketvirtadienį, iš 2012 m. vasario 27 d. į 28 d., jį pažadino S. ir pakvietė išgerti į A. D. butą. Ten buvo A. D., S. ir moteris, ji šioje byloje yra liudytoja. S. su A. D. gėrė degtinę, o jis – alų. Begeriant jokių konfliktų nebuvo. Vasario 28 d. apie 7–8 val. jis išėjo namo. A. D. bute liko A. D., S. ir ta moteris. Ketvirtadienį su A. D. nesimatė, o penktadienį, kovo 1 d., apie 9–10 val., A. D. jį pasikvietė išgerti, sakė, kad turi alaus ir truputį degtinės. Tada jis (A. L.) buvo blaivus, kaltinamasis taip pat nebuvo girtas. Nuėjęs į A. D. butą, matė, kad kažkas virtuvėje guli lovoje. Jis paklausė, ar čia S. jau girtas miega, A. D. atsakė, kad taip. Jis tik tris taureles išgėrė, už 10–15 minučių A. D. liepė jam eiti namo.

Jis neatkreipė dėmesio, ar S. kvėpavo, ar buvo gyvas, pastarasis visas buvo užklotas. Tyrimo metu jis sakė teisybę, tvirtina savo anksčiau duotus parodymus. A. D. sakė tokius žodžius: „Biški pabadžiau“. Jis tokiu A. D. pasakymu nepatikėjo, nes kai A. D. jį maždaug po valandos vėl pasikvietė, virtuvėje jau nieko nebebuvo. Jam paklausus, kur dingo S., A. D. atsakė, kad S. išvažiavo į Kužius pas panelę ir bijos sugrįžti – jis kaltinamuoju ir patikėjo.

Po savaitės, penktadienį, kovo 8 d., A. D. pasikvietė jį išgerti alaus. Nuėjus į virtuvę, A. D. pasakė, kad reikia paslėpti S. lavoną. Jis iš pradžių pamanė, kad A. D. juokauja, bet pastarasis nuo palėpės durų atitraukė bufetą, atidarė palėpės duris, o ten buvo Saulėno lavonas. Kai A. D. pradėjo lavoną traukti, jis (A. L.) pasakė, kad jam reikia į tualetą. Jis nuėjo tiesiai pas draugą M. S., ten ir pernakvojo, nes bijojo grįžti namo. M. S. nepasakojo, kad matė suvyniotą S. lavoną, policijai taip pat apie tai nepranešė, nes bijojo A. D., pastarasis jį būtų už tai sudaužęs.

Jis A. D. pažįsta nuo 13 metų, kaltinamasis buvo normalus žmogus, draugiškas, su juo (liudytoju) nebuvo agresyvus, ar buvo agresyvus su kitais, to nežino.

Po to vakaro, kai gėrė, kai buvo kažkokia moteris, jis matė A. D. veide nedidelę mėlynę po akimi. A. D. dar skundėsi, kad jam skauda kojas, nes S. su beisbolo lazda jas atidaužė. Jis matė mėlynę A. D. po akimi, bet nei guzų galvoje, nei sudaužytų kojų kaltinamasis jam nerodė. A. D. pasakojo, kad S. daužė jį (A. D.) tiek, kad pastarasis vos neprarado sąmonės.

A. D. namuose virtuvėje ant stalo buvo padėti peiliai. Pamatęs S. lavoną, jis neklausė, kodėl ir kas nutiko, nes išsigando ir išbėgo, o kai parėjo namo, A. D. jau buvo suimtas. Ar A. D. paprašė jo padėti išnešti lavoną, ar paslėpti, dabar tiksliai pasakytų žodžių nepamena, bet jis suprato, kad kaltinamasis prašo padėti išnešti lavoną laiptais. Iki tos dienos, kai jis pamatė S. lavoną, buvo susitikęs A. D., bendravo, matė, kad kaltinamasis buvo kaip nesavas, kažko išsigandęs.

S. išgėręs buvo agresyvus, kai negerdavo, buvo draugiškas. S. jam nieko blogo nėra padaręs, dėl pastarojo elgesio jis nėra skambinęs nei į policiją, nei A. D. ar jo sugyventinei. Anksčiau S. degtinės buteliu buvo R. galvą prakirtęs, o kai S. gyveno A. D. bute, jokių muštynių, triukšmų nebuvo, niekas ten nesilankydavo.

2013 m. vasario 28 d. kartu su S. jis padėjo įkelti girtą R. Č. į greitosios medicinos pagalbos automobilį. S. tada dar buvo gyvas ir sveikas.

Papildomos apklausos metu liudytojas A. L. parodė, kad vasario pabaigoje, naktį iš trečiadienio į ketvirtadienį, kai jis buvo kartu su A. D., S. ir kažkokia moterimi, A. D. buvo sveikas, nebuvo mėlynių, o kai penktadienį, kovo 1 d., ryte, A. D. vėl pasikvietė jį išgerti degtinės, tada jis matė A. D. veide mėlynę, ir pastarasis skundėsi, kad S. jam kojas sudaužė beisbolo lazda. Kojų A. D. jam nerodė. Nematė, kad A. D. būtų prakirsta nosis, gal neatkreipė dėmesio. Kovo 8 d., prieš tai, kai pamatęs S. A. lavoną jis išbėgo iš A. D. buto ir nakvojo pas M. S.. Prieš tai, tą pačią dieną, jis buvo nuėjęs pas M. S. kartu su A. D.. A. D. apie S. A. ten nieko nekalbėjo, jam buvo pasakęs, kad S. išvažiavo pas panelę į Kužius.

Jis nueidavo pas S., ten matė medinę beisbolo lazdą. S. A. beisbolo lazdos nedemonstruodavo, ir jam neteko matyti, kad tą lazdą S. A. būtų kur nors naudojęs.

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu liudytojas A. L. atpažino S. A., kaip asmenį, gyvenusį A. D. bute, adresu: Šiauliai, (duomenys neskelbtini), ir kurio lavoną 2013 m. kovo 8 d. A. D. ištraukė iš palėpės (1 t., 94–96 b. l.).

Parodymų patikrinimo vietoje metu liudytojas A. L. parodė A. D. butą, esantį Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), parodė, kaip 2013 m. kovo 8 d. A. D. iš palėpės už kojų ištraukė S. A. lavoną (1 t., 97–101 b. l.).

Liudytojas R. Č. parodė, kad jis gyvena Šiauliuose, (duomenys neskelbtini). Kaltinamasis A. D. gyveno tame pačiame name, antrame aukšte. Su A. D. susipažino, kai pastarasis šiais metais vasario mėnesį grįžo iš įkalinimo įstaigos. A. D. į savo butą buvo priėmęs gyventi tokį S., pavardės nežino, su pastaruoju jie buvo pažįstami apie dvejus metus, jie bendravo, kartu išgerdavo.

2013 m. vasario 28 d. jam buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, nes buvo susižalojęs. Kaimynas A. L. ir S. padėjo jį įkelti į greitosios pagalbos automobilį. Iš ligoninės jį išleido tą pačią dieną, grįžęs naktį iš vasario 28 d. į kovo 1 d. buvo namuose, girtavo. Dėl girtumo neprisimena, ar grįžęs matė A. D. ir S., jokio triukšmo name negirdėjo. Niekada nesiskundė dėl triukšmo bute, kuriame gyveno S., pastarasis prie jo nesikabinėjo, buvo žmogus kaip žmogus, jokių konfliktų nebuvo, jis neskambino nei A. D., nei jo sugyventinei, kad darytų tvarką. Kai S. atsikraustė į A. D. butą, ten nebuvo jokių triukšmų, ir iš kitų kaimynų nusiskundimų dėl S. jis nėra girdėjęs. A. D. irgi yra žmogus kaip žmogus, nei jis kabinėjosi, nei ką.

A. L. jam nieko nepasakojo, ką matė pas A. D. namuose. Jie tik kovo 8 d., kai pareigūnai atvažiavo jų apklausti, sužinojo, kad buvo nužudytas žmogus.

Kovo 13 d. A. L., grįžęs po apklausos iš policijos, pasakė, kad matė S. lavoną anksčiau ir labai išsigando, niekam apie tai nepranešė, nes bijojo, kad A. D. gali ir jį „padėti į vietą“.

Informacijoje iš VšĮ Šiaulių greitosios medicinos pagalbos stoties matyti, kad 2013 m. vasario 28 d. 13.15 val. VšĮ Šiaulių greitosios medicinos pagalbos stotyje užregistruotas iškvietimas adresu: (duomenys neskelbtini), pas Č. R. (1 t., 138 b. l.).

Liudytoja D. Š. parodė, kad kaltinamąjį A. D. pažįsta nuo tada, kai atsikraustė gyventi į namą Šiauliuose, (duomenys neskelbtini). Jie gyveno pirmame aukšte, kaltinamasis – antrame. Santykiai su kaltinamuoju geri, niekada nebuvo piktuoju, niekada kaltinamasis nėra jos įžeidęs ar užgavęs. Šių metų pradžioje į A. D. butą atsikraustė gyventi toks S., dabar jau miręs, pavardės nežino, vadino jį S.. Dieną ji išeidavo į darbą, grįždavo 17 val., nėra girdėjusi, kad A. D. bute būtų koks triukšmas ar muštynės.

Saulius nebuvo konfliktiškas, kol dar negyveno A. D. bute, užeidavo pas juos, o kai atsikraustė į A. D. butą, jie mažai matydavosi. Kai S. atsikraustė gyventi į jų namą Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), nei su jais, nei su kitais kaimynais jokių konfliktų ar nusiskundimų dėl S. elgesio, dėl girtavimo, dėl kabinėjimosi prie kaimynų tikrai nebuvo. Jų namo kaimynai negalėjo skambinti A. D. ir priekaištauti, kodėl leido S. gyventi savo bute, kad dėl to vyksta visokie nesusipratimai ar panašiai. Ji neprisimena, kad S., jau gyvendamas A. D. bute, būtų konfliktavęs su B., kad būtų kažkokios muštynės. Jeigu tai buvo dieną, ji buvo darbe, todėl nematė, o tokių kalbų nėra girdėjusi.

Paskutinį kartą gyvą S. matė, kai, matyt, tarp A. D. ir S. buvo įvykęs kažkoks konfliktas, nes tada matė ant laiptų sudaužytą lėkštę. Datos tiksliai neprisimena, buvo pavakarys. Apie tą įvykį sužinojo naktį iš kovo 8 d. į 9 d., tada jos su Kovo 8–ąja buvo atėjusi pasveikinti jos sugyventinio R. Č. duktė. 5 minutės po vidurnakčio pas juos atėjo policijos pareigūnai ir paklausė, kur A. D.. O kaip tik tą vakarą, jai parėjus iš darbo, A. D. pas juos buvo atėjęs, atsinešė koldūnų. A. D. elgėsi normaliai, nieko įtartino A. D. elgesyje ji nepastebėjo. Jokių sužalojimų ant A. D. veido nematė, kaltinamasis tik skundėsi, kad S. su kažkokiom lazdom davė jam per kojas. Atvykus policijai, ji su J. Č. buvo užlipusios į viršų, ji matė tą kilimą, S. lavoną.

Su A. D. santykiai buvo normalūs, pastarasis su jais nebuvo agresyvus, gal tik išgėręs A. D. būdavo agresyvesnis, piktas, išgėrusio pastarojo jie prisibijodavo. S. išgėręs irgi buvo piktokas, neprognozuojamas, o blaivus buvo geras ir nuoširdus.

Kai viskas išaiškėjo, A. L. papasakojo, kad A. D. namuose matė kilimą su lavonu ir išsigandęs pabėgo, kad A. D. jam sakė: „Pabadžiau, tegul ilsisi“. A. L. tikrai tą naktį nenakvojo pas juos.

Papildomos apklausos metu liudytoja D. Š. parodė, kad ji tiksliai neprisimena, kada A. D. buvo užėjęs ir pasakojo, kad S. jį sudaužė – tai buvo vasario pabaigoje. A. D. atėjo pas juos vakare ir pasiskundė, kad S. A. beisbolo lazda kojas jam sudaužė. Nuo tada S. A. ji jau nebematė. S. A. namuose nėra mačiusi medinės beisbolo lazdos.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja D. Š., be kita ko, parodė, kad, kiek prisimena, galėjo būti 2013 m. kovo 1 d., A. D. atėjo pas ją ir skundėsi, kad S. jam su beisbolo lazda davė per pakinklius (1 t., 108–109 b. l.).

Liudytojas M. S. parodė, kad kovo 8 d. pas jį buvo atėjęs A. L. su A. D. išgerti alaus, o tą pačią dieną vėliau A. L. vienas atėjo pas jį nakvoti, miegojo dvi paras, nežino, kodėl, A. L. jam nieko neaiškino.

A. D. tada kartojo: „Man blogai“, bet konkrečiai nieko nesakė, kas jam yra. Neprisimena, kad A. D. būtų sužalotas. Jeigu būtų matęs, būtų įsiminęs. Neprisimena, kad A. D. būtų skundęsis dėl sužalotų kojų.

A. L. jam nesakė, kad A. D. prašė padėti išnešti S. lavoną.

Liudytoja J. Č. parodė, kad šių metų kovo 8 d. atvažiavusi pas pamotę D. Š., gyvenančią Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), namo antrame aukšte matė gulintį lavoną, jo rankos ir kojos buvo apklijuotos lipnia juosta. Pareigūnai kaltinamąjį pravedė pro ją su antrankiais. Kaltinamojo ji nepažinojo, tačiau iš tėvo R. Č., iš pamotės D. Š. žodžių žino, kad A. D., grįžęs iš įkalinimo įstaigos, pas juos ateidavo. Daug aplinkinių žmonių apie kaltinamąjį blogai kalba, sako, kad negeras, labai žiaurus, agresyvus žmogus. Kiek jai yra žinoma, kiek iš tėvo ir pamotės kalbų girdėjo, A. D. buvo primušęs apačioje gyvenantį kaimyną R. B.. Aplinkiniai A. D. bijojo. A. L. jos šeimos nariams pasakojo, kad jau anksčiau žinojo, jog sandėliuke buvo uždarytas S. lavonas, kad išsigandęs pabėgo. Ji girdėjo, kaip A. L. pasakojo, kad A. D. prašė jo padėti naktį išnešti lavoną į Talkšos ežerą. A. L. bijojo A. D., todėl pabėgo.

Anksčiau ji nuomojosi A. D. butą, bet pinigus už nuomą mokėjo kaltinamojo brolio žmonai, pastaroji pinigus siųsdavo į įkalinimo įstaigą. A. D. bute jokių lazdų, įrankių, beisbolo lazdos nebuvo, o kai A. D. bute gyveno S., ji ten nėra buvusi.

Liudytoja G. G. parodė, kad su kaltinamuoju A. D. apie tris mėnesius ji bendravo žinutėmis ir kalbėjosi telefonu. 2013 m. vasario 27 d., prisimena, kad buvo trečiadienis, jai paskambino A. D., o apie 23.30 val. pas ją atvažiavo. Tada jie susitiko pirmą kartą. Atvažiavęs kaltinamasis elgėsi mandagiai, kultūringai. Ji norėjo su A. D. pabendrauti, bet pas save kviestis nenorėjo, nes turi sūnų. Kaltinamasis ją pakvietė, kaip ji suprato, į savo namus. Kaltinamasis nupirko gėrimų, limonado, ir taksi jie nuvažiavo į kaltinamojo namus, adresu: Šiauliai, (duomenys neskelbtini), užlipo į antrą aukštą. Pamačius gyvenimo sąlygas ją ištiko šokas gal todėl, kad viduje nebuvo tualeto. Antrame aukšte buvo ne butas, o kambariai. Ten buvo vyriškis, vardu S., A. D. pastarąjį vadino S.. Iš pradžių ji pagalvojo, kad jie broliai, nes vienas su kitu labai draugiškai bendravo. Ten jie buvo tik trise, ji nematė jokio atėjusio kaimyno.

S. buvo mandagus, A. D. irgi elgėsi kultūringai, tačiau vienu metu buvo kilęs konfliktas dėl telefono – A. D. be jokios priežasties pagriebė jos telefoną ir trenkė į žemę, S. telefoną surinko. Dėl ko A. D. supyko, ji nežino, net nesuprato. A. D. neliepė jai gerti, ji tik prisimena, kad kaltinamasis vis pylė, nors ir nenorėdama, keletą taurelių ji išgėrė, pakluso, nes nenorėjo konfliktuoti. Ji dar atsigėrė kavos, buvo labai pavargusi ir nuėjo miegoti į kitą kambarį. Kai ji atsikėlė, buvo A. D., o S. buvo išėjęs, bet paskui sugrįžo. Ryte nepastebėjo nei ant A. D., nei ant S. veido mėlynių ar nubrozdinimų. Iš A. D. namų ji išėjo 2013 m. vasario 28 d. apie 10.00–10.30 val. Tą pačią dieną, apie 12 val., A. D. jai dar skambino, o daugiau jie nei matėsi, nei kalbėjosi.

Kai tada pamatė A. D. pirmą kartą, pastarojo veidas nebuvo sužalotas. Kiek teko bendrauti su A. D. telefonu, apie pastarąjį ji buvo labai geros nuomonės – jai kaltinamasis pasirodė kaip žmogus, žinantis, ko nori, buvo įdomi jo samprata apie gyvenimą, politiką, atrodė apsiskaitęs, ji manė, kad kaltinamasis yra sportininkas. Ji nežinojo, kad A. D. yra grįžęs iš įkalinimo vietos.

Liudytojas R. B. parodė, kad kaltinamąjį A. D. pažįsta kaip kaimyną. Jis gyvena Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) namo pirmame aukšte, o A. D. – antrame aukšte. Apie 2013-02-28 – 2013-03-01 įvykius jis nieko nežino, nes ryte jis išeina į darbą, o vakare grįžta išgėręs, beveik „kominis“, ir eina miegoti. Šių metų vasario mėnesį į A. D. butą buvo atsikraustęs gyventi S.. Vadino pastarąjį S., pavardės nežino. Su S. jis nebendravo, negirdėjo, kad S. konfliktuotų su kaimynais. Su A. D. po to, kai vienu nuosprendžiu buvo abu nuteisti, daugiau nebebendravo. Pas juos girdisi, kad viršuje vaikšto, ir, jeigu būtų didelis triukšmas, girdėtųsi. Apie tai, kad S. nužudytas, sužinojo, kai pas juos atvažiavo policininkai. Kada tai buvo, neprisimena. Su A. L., kaip su kaimynu, susitikę pasisveikina ir viskas, pastarasis jam nieko nepasakojo. Su S. jis nėra mušęsis, jokių konfliktų tarp jų nebuvo, kartu negerdavo. Nei jis, nei jo žmona neskambino A. D. ar jo sugyventinei dėl triukšmo A. D. bute.

Liudytoja Z. B. parodė, kad kaltinamąjį A. D. pažįsta kaip kaimyną. Ji gyvena Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) namo pirmame aukšte, A. D. – antrame aukšte. Šiais metais į A. D. butą atsikraustė S., jo pavardės nežino, nebendravo. Jiems nekilo problemų dėl S., kad pastarasis ten gyveno. Jos vyras su S. nekonfliktavo, nesimušė, ji nesakė nei A. D., nei pastarojo sugyventinei, kad tvarkytų S., nes, neva, A. D. namuose vyksta konfliktai.

S. būdavo kartais išgėręs, bet nebuvo agresyvus, nepuldavo ar panašiai. Apie A. D. irgi nieko blogo negali pasakyti. Apie S. nužudymą sužinojo tada, kai jo dingusio atvažiavo ieškoti žmona su tyrėju, datos tiksliai neprisimena. Tą pačią naktį buvo rastas S. lavonas. Su kaimynu A. L. ji nebendravo.

D. Š. yra pasakojusi, kad S. sudaužė lėkštę ir liepė pastarajai sušluoti šukes. Su N. Ž. telefonu apie S. nėra kalbėjusi ir nesakė, kad geriau S. jų name negyventų, kad pastarasis yra konfliktiškas žmogus. Nežino tokio atvejo, kad S. jų bute būtų sumuštas, o vėliau su draugais atvažiavęs juos sumuštų. Jos vyras su S. nesimušė, tikrai tokių įvykių nebuvo. Su A. D. sugyventine N. Ž. yra kalbėjusi telefonu tik dėl daiktų grąžinimo – N. Ž. norėjo grąžinti A. D. jo daiktus. N. Ž. pati jai paskambino, paklausė, kada galėtų automobiliu atsiųsti kaltinamojo daiktus, prašė, kad, paėmusi vaiką iš darželio, ji pastarajai „pamajakintų“ ar paskambintų, bet ji pasakė, kad A. D. daiktų priimti negalės. Iš kur N. Ž. gavo jos telefono numerį, nežino. N. Ž. sako netiesą, pastarosios ji nepažinojo, telefono numerio neturėjo. Ji tik girdėjo paskalas, kad A. D. turi sugyventinę ir kad žada išsikraustyti. O. U. su buvusiu vyru buvo vasario mėnesį atėję pas juos į svečius, bet jokių muštynių pas juos nebuvo.

Liudytojas M. Č. parodė, kad jis dirba Šiaulių AVPK Šiaulių miesto PK Kriminalinės policijos vyriausiuoju tyrėju. Šių metų kovo mėnesį jo pareigos buvo tos pačios. Prisimena tokį įvykį – buvo dingęs asmuo ir po kelių dienų buvo rastas. Tos bylos jis netyrė, tačiau bendravo su kaltinamuoju Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini), bet tiksliai aplinkybių neprisimena. Jis paėmė iš A. D. pareiškimą, kad pastarasis jokių pretenzijų S. A. neturi. Kaltinamasis pats tai parašė, o jis (liudytojas) apačioje perrašė suprantamai, kaltinamasis pasirašė. Pareiškimą, pagal nustatytą tvarką, jis galėjo paimti gavus pranešimą iš ligoninės. Jeigu asmuo į ligoninę nesikreipė, tada neprisimena, kodėl paėmė tokį pareiškimą. Nepamena, ar kaltinamasis A. D. rodė jam kokius nors sužalojimus, prisimena tiek, kad pareiškimas buvo paimtas Aukštabalio g., dar teko važiuoti kelis kartus, nes namuose nieko nerasdavo. Taip pat nepamena, ar su A. D. kalbėjo apie S. A., apie pastarojo dingimo aplinkybes.

Iš 2013 m. kovo 3 d. A. D. protokolo-pareiškimo matyti, kad A. D. pareiškė, jog 2013 m. kovo 1 d. namuose, adresu: Šiauliai, (duomenys neskelbtini), jis susipyko ir susimušė su S. A., pastarajam jokių pretenzijų neturi, smulkiau aiškinti aplinkybes nepageidauja, kur yra S. A., nežino (1 t., 8 b. l.).

2013-03-08 įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad įvykio vieta yra Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), antrame aukšte, virtuvėje. Apžiūros metu rastas vyriškio lavonas, suvyniotas į kilimą. Iš įvykio vietos be kitų daiktų paimtas ir kilimas, 2 peiliai, lipnios juostos fragmentai, 10 Lt kupiūra (1 t., 17–41 b. l.).

Asmens parodymo atpažinti metu 2013 m. kovo 12 d. nukentėjusioji O. A. atpažino S. A. lavoną, kaip savo vyro (1 t., 50–51 b. l.).

VTMT prie LR TM Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. M 136/13(04) nurodyta, kad S. A. mirtis įvyko nuo durtinės-pjautinės kiauryminės žaizdos nugaros kairėje pusėje su kairio plaučio sužalojimu, sukėlusios kraujo susikaupimą kairėje krūtinplėvės ertmėje. Į tai nurodo lavono tyrimo metu rasta durtinė-pjautinė kiauryminė žaizda nugaros kairėje pusėje penktame tarpšonkauliniame tarpe atsiverianti į krūtinplėvės ertmę, kairio plaučio sužalojimas, 1350 ml kraujo susikaupusio kairėje krūtinplėvės ertmėje. S. A. mirtis galėjo įvykti apytikriai prieš 6-12 parų iki jo kūno tyrimo pradžios 2013-03-03 12 val. S. A. padaryta durtinė-pjautinė kiauryminė žaizda nugaros kairėje pusėje su kairio plaučio sužalojimu, dvi durtinės-pjautinės žaizdos kairiame skuoste, durtinė-pjautinė žaizda smakro kairėje pusėje, pjautinės žaizdos dešinės plaštakos pirmame ir antrame piršte padarytos duriančiai–pjaunančiu daiktu ar įrankiu netrukus prieš mirtį. Šioms žaizdoms padaryti reikėjo penkių smūgių duriančiai-pjaunančiu daiktu ar įrankiu. Nubrozdinimai veide, kaklo kairėje pusėje, kairiame dilbyje, abejose plaštakose ir kairėje blauzdoje, kraujosruvos kairiame momenyje, viršutinėje lūpoje, abejose žąstuose ir plaštakose padaryti paros bėgyje iki mirties, kontaktuojant su bukais kietais paviršiais. S. A. kūne rasti sužalojimai gyvam asmeniui sukelia sunkų sveikatos sutrikdymą dėl durtinės-pjautinės kiauryminės žaizdos nugaros kairėje pusėje su kairio plaučio sužalojimu. Mirusiojo S. A. kraujyje rasta 3,28 promilės etilo alkoholio gyvam asmeniui atitinka sunkų girtumo laipsnį. Tikėtina, kad S. A. po jam padarytų kūno sužalojimų galėjo atlikti kokius nors aktyvius veiksmus, kol dėl besitęsiančio kraujavimo iš kairio plaučio sužalojimo nukentėjusysis neteko sąmonės. S. A. kūne rastų sužalojimų visuma nėra būdinga griuviminei traumai (1 t., 78–80 b. l.).

VTMT prie LR TM Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. pM 5/13-136/13(04) nurodyta, kad, sprendžiant iš S. A. kūne rastų durtinių-pjautinių žaizdų matmenų ir apžiūrėjimui pateiktų peilių geležčių matmenų, durtinės-pjautinės kiauryminės žaizdos nugaros kairėje pusėje su kairio plaučio sužalojimu medicininio kriminalistinio tyrimo duomenų, šios žaizdos galėjo būti padarytos tokiu duriančiai-pjaunančiu įrankiu daiktu ar įrankiu kaip apžiūrėjimui pateiktas peilis su ruda medine rankena ir peilis su juoda plastmasine rankena be kniedžių ir rankenos defektų (1 t., 85–86 b. l.).

Teisiamajame posėdyje ekspertas Jurgis Sakalas patvirtino savo specialisto išvadas ir paaiškino, kad S. A. buvo nustatyta: durtinė-pjautinė kiauryminė žaizda nugaros kairėje pusėje su kairiojo plaučio sužalojimu, dvi durtinės-pjautinės žaizdos kairiajame skruoste, durtinė-pjautinė žaizda smakro kairėje pusėje, pjautinės žaizdos dešinės plaštakos pirmame ir antrame piršte. Be to, dar buvo rasti nubrozdinimai veide, kaklo kairėje pusėje ir kairiame dilbyje, plaštakose, kairėje blauzdoje, kraujosruvos kairiame momenyje, viršutinėje lūpoje, abiejuose žastuose ir plaštakose. Durtiniai-pjautiniai sužalojimai galėjo būti padaryti 5 smūgiais: vienu smūgiu į nugaros kairę pusę, dviem smūgiais dvi atskiros žaizdos kairiajame skruoste: viena horizontali žaizda kairiojo skruosto priekinėje dalyje, 2 cm nuo lūpų kampo, kita – taip pat horizontali žaizda kairiajame skruoste ties apatinio žandikaulio kampu, vienu smūgiu į smakrą, pagal žaizdų lokalizaciją dešinės plaštakos pirmame ir antrame pirštuose vienu smūgiu į dešinę plaštaką. Pagal sužalojimų sunkumą, gyvybei pavojinga buvo padaryta viena žaizda – kiauryminė žaizda nugaros kairėje pusėje su plaučio sužalojimu, šis sužalojimas vertinamas kaip sunkus kūno sužalojimas. Visi kiti sužalojimai – durtinės-pjautinės žaizdos – vertinami kaip nesunkūs kūno sužalojimai.

Dėl sužalojimų mechanizmo – sužalojimai smakre, skruoste, plaštakoje galėjo būti padaryti kovos-savigynos metu, smūginis poveikis turėjo būti – ar bandant atimti peilį iš užpuoliko, ar dengiantis, bet kokiu atveju sužalojimai padaryti aktyviais veiksmais nuo tiesioginio poveikio peiliu.

Visi rasti durtiniai-pjautiniai sužalojimai yra vienodo senumo, todėl manytina, kad jie buvo padaryti vienu metu. Žaizdų eiliškumo nurodyti negalima, nes žaizdų kanalai nesikryžiuoja, nesusisiekia vienas su kitu, tačiau tikėtina, kad mirtį sukėlusi žaizda galėjo būti padaryta paskutinė, nes tada sumažėjo nukentėjusiojo aktyvumas ir nebebuvo reikalo toliau grumtis. Visi pjautiniai-durtiniai sužalojimai, užfiksuoti specialisto išvadoje, buvo padaryti prieš mirtį, nukentėjusiajam dar būnant gyvam. Kategoriškai teigti, kad rasti nubrozdinimai ir kraujosruvos buvo padaryti tuo pačiu metu, nėra galimybės, bet, atsižvelgiant į aplinkybes, kad buvo grumtynės, manytina, kad jie galėjo būti padaryti tuo pačiu metu.

Iš lavono tyrimo duomenų, specialisto išvados 4 puslapyje yra įrašas, kad žaizdos nugaroje kanalas nuo odos paviršiaus iki žaizdos dugno plautyje yra apie 9,5 cm ilgio. Atsižvelgiant į tokį kanalo gylį, tikėtina, kad sužalojimas buvo padarytas tiesioginio dūrio metu. Jeigu sužalojimas būtų padarytas ginantis, puolimo atveju, sužalojimas būtų priekyje, esant veidu į veidą. O jeigu nukentėjusysis tuo metu buvo nusisukęs nugara į kaltinamąjį, tada nebebuvo reikalo gintis.

Kaltinamojo nurodytu būdu toks sunkus sužalojimas negalėjo būti padarytas, labiausiai tikėtina, kad kaltinamasis buvo veidu į nukentėjusįjį, o nukentėjusiojo padėtis galėjo būti tiek veidu, tiek nugara į kaltinamąjį. Jeigu nukentėjusysis stovėjo veidu į kaltinamąjį, toks sužalojimas galėjo būti padarytas apkabinant ranka nukentėjusįjį, jeigu nugara – duriant nukentėjusiajam tiesiai į nugarą.

VTMT prie LR TM Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 342/13(04) nurodyta, kad A. D. padaryti sužalojimai: nubrozdinimai nosies nugarėlėje ir kairiame dilbyje. A. D. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimai padaryti ne mažiau keturių trauminių poveikių pasėkoje kietais bukais paviršiais (1 t., 181 b. l.).

Teisiamajame posėdyje ekspertas Henrikas Daujotas patvirtino savo specialisto išvadą dėl A. D. nustatytų sužalojimų ir paaiškino, kad A. D. buvo nustatyti nežymūs odos nubrozdinimai nosies nugarėlėje ir kairiame dilbyje, jie įvertinti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Pagal savo lokalizaciją sužalojimai galėjo būti padaryti tiek nuo tiesioginio trauminio poveikio, tiek griuviminės traumos metu. Sužalojimai dilbio srityje galėjo atsirasti dengiantis, bet jie tikrai nebūdingi sužalojimams, padarytiems beisbolo lazda.

Kadangi kaltinamasis A. D. kaip įtariamasis buvo pristatytas konvojaus pareigūnų, kategoriškai teigia, kad tokiais atvejais yra apžiūrimas visas kūnas nuo galvos iki kojų – asmuo nusirengia ir be išimties būna apžiūrimas visas kūnas, kojos taip pat. Tokiais atvejais pristatyti apžiūrai asmenys yra suinteresuoti, kad būtų surašyti visi sužalojimai, jie patys nurodo, ir kur buvo, ir kur nebuvo suduota, parodo net ir senus sužalojimus. Šiuo konkrečiu atveju jis neprisimena, kad pats kaltinamasis A. D. būtų nurodęs kažkokius jam padarytus sužalojimus. Kas buvo rasta, tas buvo užfiksuota ir išvadoje surašyta. Kaltinamojo kūne buvo rasti odos nubrozdinimai, o beisbolo lazda tokių ribotų paviršių neturi, nuo beisbolo lazdos būna kraujosruvos, žaizdos, kaulų lūžiai.

Kadangi sužalojimai, pasak A. D., jam buvo padaryti kovo 1 d., o apžiūrėtas jis buvo kovo 12 dieną, per tiek laiko sužalojimai gali apnykti, tai priklauso nuo sužalojimo stiprumo – kokie sužalojimai dar matėsi, tokie buvo surašyti. Tačiau, jeigu kalbama apie sužalojimus, padarytus beisbolo lazda, buvo suduoti stiprūs smūgiai, tokiu atveju žymės turėjo likti, pakitusi odos spalva. Jeigu liudytoja nurodė, kad kovo 1 d. kaltinamajam ant kojų buvo padaryti sužalojimai kaip dešros, jis supranta, kad buvo didžiuliai patinimai ir kraujosruvos, tokiu atveju kovo 12 d. būtų išlikę žymės, mažiau ryškios, bet matytųsi, per 12 dienų tokie sužalojimai neišnyksta.

Suduodant smūgius iš viršaus į apačią beisbolo lazda į galvos sritį, sužalojimai priklauso nuo smūgio stiprumo – jeigu suduodami stiprūs smūgiai, su papildoma jėga, kaip jau minėjo, gali būti padarytos žaizdos, masyvios kraujosruvos, lūžiai, kraujo išsiliejimai į smegenis ir panašiai, sužalojimo žymės turi likti. Jeigu būna nestiprus kontaktas, sužalojimo žymių gali ir nelikti. Jeigu kaltinamasis buvo sužalotas beisbolo lazda taip, kad jam buvo padarytos kraujosruvos, patinimai kaip dešros, tai po 12 dienų mažiau ryškios kraujosruvos turėjo likti, tik spalva būtų pasikeitusi. Apžiūrint vizualiai, tokie sužalojimai kojose būtų matyti ir užfiksuoti. Kita vertus, jeigu padaromi tokie kojų sužalojimai, kad žmogus nepaeina, galva sužalojama iki sąmonės praradimo, paprastai tokiu atveju kreipiamasi į gydymo įstaigą, o tokių duomenų nėra. Vadinasi, asmens būklė nebuvo tokia sunki, jis nesijautė tiek blogai, kad nereikėjo kreiptis į gydymo įstaigą.

Daiktų, dokumentų pateikimo protokole užfiksuota, kad VTMT prie LR TM Šiaulių skyriaus sanitaras G. Š. pateikė mirusiojo S. A. rūbus: mėlynos spalvos džinsus; juodos spalvos odinį diržą; juodos spalvos striukę; mėlynos spalvos marškinius; porą kojinių; juodos spalvos bliuzoną; trumpikes (1 t., 131 b. l.).

Iš apžiūros protokolo matyti, kad S. A. marškinėlių ir bliuzono nugarinėse dalyse ties viduriu rastos apie 3 cm ilgio skylės, ant marškinėlių rastos rusvos spalvos dėmės (1 t., 132–136 b. l.).

Iš atliktos telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos analizės matyti, kad S. A. turėjo du mobiliojo ryšio Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kurie nebuvo rasti įvykio vietos apžiūros metu. Nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 1 d. 16.47 val. iki 2013-03-02 8.16 val., t. y. tuo laikotarpiu, kai S. A. jau buvo nebegyvas, į vieną iš telefonų buvo įdėta kaltinamojo A. D. SIM kortelė, kurios Nr. (duomenys neskelbtini). Liudytojai G. G. priklauso telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad ji Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), kartu su kaltinamuoju A. D. lankėsi naktį iš 2013-02-27 į 2013-02-28. A. D. pas N. Ž. atvažiavo 2013-03-01. N. Ž. skambino pagalbos telefonu šimtas dvylika 2013 m. kovo 1 d. 18:29 val. (1 t., 145–159 b. l.).