Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme dvylikai metų. Bausmė paskirta atilikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi, A. D. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Iš A. D. priteista nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei O. A. – 2 013,57 Lt turtinei, 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, O. A. mažamečiui sūnui G. A. – 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei I. G. – 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš A. D. priteista valstybei – 154,79 Lt proceso išlaidoms ir 360 Lt teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. nuteistas už tai, kad 2013 m. kovo 1 d. naktį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), R. D., Z. B., D. Š. ir I. S. priklausančioje virtuvėje, tarpusavio konflikto su nukentėjusiuoju S. A. metu tyčia du kartus peiliu dūrė S. A. į kairį skruostą, vieną kartą į smakrą, vieną kartą į dešinę plaštaką ir vieną kartą į kairę nugaros pusę, taip padarydamas jam dvi durtines-pjautines žaizdas kairiame skuoste ir durtinę-pjautinę žaizdą smakro kairėje pusėje, pjautines žaizdas dešinės plaštakos pirmame ir antrame piršte, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir durtinę-pjautinę kiauryminę žaizdą nugaros kairėje pusėje su kairio plaučio sužalojimu, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl to nuo durtinės-pjautinės kiauryminės žaizdos nugaros kairėje pusėje su kairio plaučio sužalojimu, sukėlusios kraujo susikaupimą kairėje krūtinplėvės ertmėje, S. A. įvykio vietoje mirė.

Nuteistojo apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytojai A. L. ir D. Š. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino nuteistojo parodymus dėl jo sužalojimo beisbolo lazda, tačiau teisiamojo posėdžio metu teisėjo išprovokuoti parodė, kad lazdos nematė. Be to, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad kovo 9 d. atvykus policijos pareigūnams ir apeliantą išvežus, buto durys buvo neužrakintos. Neteisinga ir teismo išvada, kad liudytojos N. Ž. parodymai neobjektyvūs. Aplinkybė, kad ji 2013 m. kovo 1 d. pati paskambino policijai, patvirtina jos parodymų objektyvumą. Nuteistasis taip pat nurodo, jog dėl sužalojimų nesikreipė į medicinos įstaigą, nes jo toks požiūris – jis gydosi namie ir kiek yra įmanoma kenčia. Iš liudytojos N. Ž. parodymų matyti, jog nuteistasis po įvykio grįžo sumuštas, vėmė. Be to, liudytojų O. A., N. Ž. bei apelianto parodymai patvirtina, kad nukentėjusysis buvo linkęs muštis. Sužalojimai, rasti ant nukentėjusiojo kūno, galėjo atsirasti dėl muštynių su kaimynais arba susistumdymo su žmona. Apelianto nuomone, nors nukentėjusiojo kraujyje rasta virš trijų promilių etilo alkoholio, tačiau pastarasis labai apsvaigęs nebuvo. Tai, kad byla išnagrinėta neišsamiai, įrodo klaidingai kaltinamajame akte ir nuosprendyje nurodyta aplinkybė, kad įvykis vyko A. D., Z. B., D. Š. ir I. S. priklausančioje virtuvėje, kai tuo tarpu visi turi atskiras virtuves.

Apeliantas atkreipia dėmesį, jog tardymo izoliatoriaus administracijos įvertintas už gerą elgesį, šiuo pagyrimu jam yra panaikinta nuobauda. Teismas, nurodydamas, kad nuteistasis yra įrašytas į Respublikinės Šiaulių ligoninės psichiatrijos ligoninės pacientų sąrašą, neįvertino aplinkybės, kad tai buvo prieš 27 metus siekiant išvengti karinės prievolės rusų armijoje. Apeliantas taip pat pažymi, jog iš faktinių bylos duomenų matyti, kad jis tikslo nužudyti S. A. neturėjo. Ankščiau skirtos bausmės jam padarė pozityvų poveikį. Grįžęs iš įkalinimo įstaigų nuteistasis stengėsi integruotis į gyvenimą – buvo registruotas darbo biržoje, turėjo vairuotojo pažymėjimą, jam buvo žadėtas darbas. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai kaltės prisipažinimo atveju jam buvo pažadėję minimalią laisvės atėmimo bausmę. Apelianto nuomone, baudžiamoji byla išnagrinėta skubotai, taip pat pažeista jo teisė į gynybą. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad nuteistasis yra suinteresuotas kuo greičiau atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis A. D., nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, apeliaciniame skunde tvirtina, jog teismas netinkamai įvertino liudytojų N. Ž., A. L., D. Š., M. S. parodymus bei nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad jis gynėsi nuo pavojingo kėsinimosi, kuris buvo akivaizdus ir realus. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad tokie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. D. inkriminuotų nusikalstamų veikų požymius nustatė laikydamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Pirmosios instancijos teismas įstatymų nustatyta tvarka šioje byloje gautus duomenis pripažindamas įrodymais bei juos vertindamas, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų ištyrimo bei vertinimo taisyklių nepažeidė. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir liudytojų N. Ž., A. L., D. Š., M. S. parodymus, vertino ne taip kaip norėtų nuteistasis, neduoda pagrindo abejoti nuosprendžio pagrįstumu.

Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų. Šis nusikaltimas gali būti padaromas ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs bei įvertinęs šioje byloje surinktus įrodymus – paties A. D., liudytojų N. Ž., A. L., G. G., R. Č., D. Š. parodymus, teismo medicinos specialisto išvadoje, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotus duomenis bei kitus rašytinius bylos įrodymus, kurie BPK nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose, nustatė, kad: A. D. konflikto su S. A. metu du kartus peiliu dūrė pastarajam į kairį skruostą, vieną kartą į smakrą, vieną kartą į dešinę plaštaką ir vieną kartą į kairę nugaros pusę, tokiu būdu padarydamas dvi durtines-pjautines žaizdas kairiame skuoste, durtinę-pjautinę žaizdą smakro kairėje pusėje, pjautines žaizdas dešinės plaštakos pirmame ir antrame piršte ir durtinę-pjautinę kiauryminę žaizdą nugaros kairėje pusėje su kairio plaučio sužalojimu. Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad pastarasis sužalojimas, sukėlęs kraujo susikaupimą kairėje krūtinplėvės ertmėje, ir buvo tiesioginė S. A. mirties priežastis. Įvertinęs šias objektyviais bylos duomenimis nustatytas nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes, kurių iš esmės neginčija ir nuteistasis apeliaciniame skunde, nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai konstatavo, kad A. D. veiksmuose yra visi būtini BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, apkaltinamajame nuosprendyje nurodė ne tik įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, tačiau ir išdėstė motyvus, kuriais atmetami kiti įrodymai. Nuosprendį priėmęs teismas motyvuotai atmetė ir nuteistojo apeliaciniame skunde keliamą versiją apie tai, kad jis gynėsi nuo pavojingo kėsinimosi. Tokius apeliacinio skundo argumentus paneigia byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai. T. y. tariamus A. D. padarytus sužalojimus beisbolo lazda, paneigia specialisto išvada Nr. G 342/13(04) ir eksperto H. Daujoto paaiškinimai, kad apžiūrėjus visą A. D. kūną, pastarajam buvo nustatyti tik nežymūs odos nubrozdinimai nosies nugarėlėje ir kairiame dilbyje, kurie galėjo būti padaryti tiek nuo tiesioginio trauminio poveikio, tiek griuviminės traumos metu ir tikrai nebūdingi sužalojimams, padarytiems beisbolo lazda (t. 2, b. l. 181-182). Negalima sutikti su nuteistojo apeliacinio skundo teiginiu, jog iš liudytojų N. Ž., A. L., D. Š., M. S. parodymų matyti, jog apeliantas buvo mušamas beisbolo lazda. Liudytojai A. L. ir D. Š. parodė, jog nuteistasis skundėsi, kad S. A. jam sudaužė kojas beisbolo lazda, tačiau sužalojimų nei ant A. D. kojų, nei galvoje nematė. Liudytojas A. S. parodė, kad neprisimena, jog A. D. skundėsi dėl sužalotų kojų. Tuo tarpu liudytojos N. Ž. parodymus dėl jos neva matytų sužalojimų ant nuteistojo kūno, paneigia minėta specialisto išvada bei eksperto paaiškinimai. Be to, liudytojos parodymų objektyvumu leidžia abejoti ir tai, kad N. Ž. su A. D. yra draugai, gyveno kartu. Svarbu pažymėti, kad liudytoja N. Ž. policijai telefonu pranešusi, kad A. D. grįžo kruvinomis rankomis ir pasakė, kad kažką užmušė, apie A. D. sužalojimus nenurodė. Kad nebuvo jokio pavojingo kėsinimosi ir nuteistajam nereikėjo gintis, patvirtina ir specialisto išvada Nr. M 136/13(04) bei eksperto J. Sakalo paaiškinimai. Teisiamajame posėdyje ekspertas nurodė, jog sužalojimai smakre, skruoste, plaštakoje S. A. galėjo būti padaryti kovos-savigynos metu, smūginis poveikis turėjo būti – arba bandant atimti peilį iš užpuoliko, arba dengiantis, bet kokiu atveju sužalojimai padaryti aktyviais veiksmais nuo tiesioginio poveikio peiliu (t. 2, b. l. 182-184). Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog nustatytos pjautinės žaizdos dešinės plaštakos pirmame ir antrame piršte leidžia spręsti, kad sužalojimų peiliu metu S. A. jokio įrankio, taip pat ir beisbolo lazdos, dešinėje rankoje neturėjo ir negalėjo turėti. Nuteistojo apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai nurodoma, jog parodymų patikrinimo vietoje metu jam būnant surakintomis rankomis negalėjo teisingai atkurti įvykio, dėl ko ekspertas neteisingai įvertino situaciją. Pažymėtina, jog ekspertas J. Sakalas kategoriškai atmetė galimybę dėl mirtį sukėlusio sužalojimo padarymo nuteistojo nurodytu būdu, remdamasis tiek pastarojo parodymais parodymų patikrinimo vietoje metu, tiek parodymais, duotais apklausos metu. Taigi, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių nuteistojo teiginius, jog prieš jį nukentėjusysis naudojo beisbolo lazdą ir jam (A. D.) reikėjo gintis nuo realaus ir akivaizdaus pavojaus. Pažymėtina, kad pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.

Būtinosios ginties fakto nepatvirtina ir nuteistojo apeliaciniame skunde akcentuojamas nukentėjusiojo polinkis muštis. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiojo asmenybė ir elgesys iki įvykio negali būti pagrindas būtinajai ginčiai. Be to, apeliantas pats sau prieštarauja skunde nurodydamas, jog su nuteistuoju buvo draugai ir niekada nesipyko. Neatitinka tikrovės apelianto teiginys, jog apygardos teismas nepagrįstai neapklausė jo brolio ir tyrėjos S. M., kadangi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis A. D. prašymo apklausti minėtus liudytojus nepareiškė. Apelianto skunde taip pat teigiama, kad pažeistos BPK 209 straipsnio nuostatos. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad nuteistasis nesutinka su jam konstatuotais sužalojimais, nurodytais specialisto išvadoje Nr. G 342/13(04), nėra pagrindas teigti, kad buvo pažeista ekspertizės skyrimo tvarka.

Teisėjų kolegija nesutinka su nuteistojo apeliacinio skundo argumentu dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Šio principo esmė, jog kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo, todėl šių reikalavimų pažeidimas nagrinėjant bylą teisme – besąlygiškas pagrindas panaikinti priimtą sprendimą. Šias nuostatas detalizuojantis BPK 58 straipsnis pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas gali būti laikomas šališku ir negalinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta nė viena iš šiame proceso įstatyme numatytų aplinkybių. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėjęs pirmosios teismas būtų buvęs šališkas, neobjektyvus, suinteresuotas bylos baigtimi, ar būtų pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip pageidavo apeliantas, nereiškia, kad teismas ar teisėjas buvo suinteresuoti bylos baigtimi. Taigi, pagal nuteistojo A. D. apeliacinio skundo kontekstą nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, buvo šališkas.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su nuteistojo nurodyta aplinkybe, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog teisė į gynybą viso proceso metu buvo užtikrinta tinkamai. Kad byla išnagrinėta tinkamai nepaneigia ir apelianto teiginys, esą tiek kaltinamajame akte, tiek nuosprendyje klaidingai nurodyta, kad nukentėjusysis nužudytas A. D., Z. B., D. Š., I. S. priklausančioje virtuvėje. Bylos duomenimis nustatyta, jog nukentėjusysis nužudytas (duomenys neskelbtini), R. D., Z. B., D. Š. ir I. S. priklausančioje virtuvėje. Ši aplinkybė nurodyta atsižvelgus į byloje esančius duomenis, t.y. į nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, kuriame nurodyta, kad pastatas – gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso minėtiems asmenims (t. 1, b. l. 42-46).

A. D. apeliaciniame skunde prašoma panaikinti taikytas BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 3 punkto nuostatas. Toks nuteistojo skundo prašymas nepagrįstas ir atmestinas. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, A. D. nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas aštuonis kartus už tyčinius nusikaltimus, teistumui neišnykus, t. y. būdamas recidyvistu. BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad asmuo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jei būdamas recidyvistu, padaro naują labai sunkų nusikaltimą. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog A. D. BK 27 straipsnio nuostatos pritaikytos pagrįstai.

Teisėjų kolegija taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas, A. D. skirdamas bausmę, tinkamai taikė bendruosius bausmių skyrimo reikalavimus, numatytus BK 54 straipsnyje, bei BK 61 straipsnio nuostatas. A. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, kuri priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Kaip minėta, apeliantas praeityje teistas aštuonis kartus. Naują nusikalstamą veiką nuteistasis A. D. padarė neišnykus ankstesniam teistumui. Šios aplinkybės rodo nuteistojo ypatingą pavojingumą visuomenei, polinkį daryti nusikalstamas veikas. Akivaizdu, kad iš ankstesnių teistumų A. D. jokių teigiamų išvadų nepadarė. Nuteistasis A. D. apylinkės inspektorių veiklos grupės tyrėjos charakterizuojamas neigiamai (t. 2, b. l. 36), Šiaulių tardymo izoliatoriaus apsaugos ir priežiūros skyriaus tarnybinio tyrimo išvadoje nurodyta, kad A. D. nubaustas dėl draudžiamų daiktų turėjimo kameroje (t. 2, b. l. 38), įrašytas į VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės filialo Psichiatrijos ligoninės pacientų registrą (t. 2, b. l. 27). Atkreiptinas dėmesys, jog pastaroji aplinkybė yra nuteistąjį charakterizuojanti aplinkybė ir neturėjo išskirtinės reikšmės skiriant bausmę.

Nėra jokio pagrindo tenkinti nuteistojo apeliacinio skundo reikalavimo pripažinti jo atžvilgiu atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti šią veiką. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padeda išsiaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šiai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei nustatyti būtina konstatuoti vieną iš trijų alternatyvų sąlygų: kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi, kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką, kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą išaiškinti ją darant dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pripažįstamas tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2013 m. kovo 8 d. pagal Šiaulių miesto PK tyrėjo pranešimą (t. 1, b. l. 1). Tyrėjas pranešime nurodė, jog 2013 m. kovo 8 d. į Šiaulių miesto PK kreipėsi O. A., nurodžiusi, kad nuo 2012 m. vasario 28 d. jos sutuoktinis S. A. su ja nesusisiekia, gyvenamojoje vietoje jo taip pat nėra. Bylos duomenimis nustatyta, jog A. D. S. A. nužudė 2013 m. kovo 1 d. naktį. Nuteistasis A. D. laikinai sulaikytas 2013 m. kovo 9 d. (t. 1, b. l. 185). Tai reiškia, kad iki pirmos A. D. apklausos ikiteisminiame tyrime policijos pareigūnai jau buvo surinkę pakankamai duomenų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme. Pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą apklaustas kaip įtariamasis A. D. parodymus duoti atsisakė (t. 1, b. l. 169). Vėliau apklaustas kaip įtariamasis A. D. prisipažino iš dalies (t. 1, b. l. 170, 171). Teisiamojo posėdžio metu nuteistas savo kaltę taip pat pripažino iš dalies. Nuteistasis neneigė konflikto su S. A. metu pastarajam smogęs ne mažiau dviejų kartų peiliu, tačiau teigė, kad S. A. nužudė gindamasis (t. 2, b. l. 173-176). Tokie nuteistojo A. D. parodymai paneigti pirmiau aptartais objektyviais bylos duomenimis. Įvertinusi pirmiau aptartus duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra jokio pagrindo pripažinti A. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti šią veiką.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje esančius apeliantą charakterizuojančius duomenis, pagrįstai A. D. taikė BK 27 straipsnio nuostatas ir pripažino jį pavojingu recidyvistu. BK 56 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė. Teisėjų kolegija nuomone, nuteistajam A. D. bausmė paskirta atsižvelgiant į baudžiamojo įstatymo reikalavimus. Keisti nuosprendį ir sušvelninti paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. D. apeliacinį skundą atmesti.