- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-12-12
- Bylos Nr.
- e2-858-370/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00980-2024-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danguolė Martinavičienė
- Pareiškėjas
- Šveicarijos Konfederacijoje registruotos įmonės „Comet Trading SA“
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
- 3.1.18.1.1.2Tikėtinas ieškinio pagrįstumas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Hansamet“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 10 d. nutarties, kuria tenkintas pareiškėjos Šveicarijos Konfederacijoje registruotos įmonės „Comet Trading SA“ prašymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę, civilinėje byloje pagal pareiškėjos Šveicarijos Konfederacijoje registruotos įmonės „Comet Trading SA“ prašymą atsakovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Hansamet“ taikyti laikinąją apsaugos priemonę pareiškus pranešimą arbitražo teisme.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja Šveicarijos Konfederacijoje registruota įmonė „Comet Trading SA“ (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama taikyti laikinąją apsaugos priemonę pareiškus pranešimą arbitražo teisme – areštuoti atsakovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei (toliau – BUAB) „Hansamet“ (toliau – ir atsakovė) asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, iki bus įvykdytas Šveicarijos Arbitražo Centro (toliau – Arbitražo teismas) sprendimas byloje Nr. 300719-2024 ginče tarp pareiškėjos ir atsakovės dėl 1 620 319,04 JAV dolerių skolos priteisimo. Nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo leisti vykdyti skubiai.
2. Nurodė, kad Arbitražo teisme yra nagrinėjama byla pagal pareiškėjos pranešimą atsakovei dėl 1 620 319,04 JAV dolerių skolos ir delspinigių priteisimo. Arbitražo byloje ginčas tarp šalių yra kilęs iš sutartinių teisinių santykių pagal pareiškėjos ir atsakovės 2024 m. vasario 8 d. sudarytą sutartį Nr. CMTHAN08022024 ir vėlesnių jos pakeitimų dėl plieno metalo laužo Klaipėdos uoste pirkimo, kurios pagrindu pareiškėja įsipareigojo nupirkti, o atsakovė parduoti metalo laužą atitinkantį sutarties 1 punkte numatytas specifikacijas. Atsakovė tinkamai neįvykdė sutartinių įsipareigojimų (nepardavė tinkamos kokybės metalo laužo), todėl atsakovei nesutikus atlyginti pareiškėjos nuostolių, pareiškėja, vadovaudamasi sutarties 12 punktu, kreipėsi į Arbitražo teismą dėl skolos priteisimo.
3. Nurodė, kad laikinąja apsaugos priemone pareiškėja siekia užkirsti kelią galbūt pareiškėjai palankaus arbitražo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui ar negalimumui. Atsakovės finansinė padėtis yra bloga, ji neturi nekilnojamojo turto, į kurį būtų galima nukreipti priteistos skolos išieškojimą. Pažymėjo, kad atsakovė vykdė sutartį, kooperuodamasi su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Ruvis“, tačiau po sutarties pasirašymo ir jos vykdymo metu atsakovė su UAB „Ruvis“ sudarė taikos sutartį, kuri buvo patvirtinta Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. liepos 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2SP-9325-1115/2024, po šios taikos sutarties patvirtinimo UAB „Ruvis“ 2024 m. liepos 22 d. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo.
Atsiliepimas
4. Atsakovė su pareiškėjos prašymu taikyti laikinąją apsaugos priemonę nesutiko. Atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2024 m. rugsėjo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2499-643/2024 iškėlė atsakovei bankroto bylą ir taikė atsakovės turtui areštą. Dėl to atsakovei taikyti laikinąją apsaugos priemonę yra netikslinga, nes ji yra taikyta bankroto byloje.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. rugsėjo 10 d. nutartimi pareiškėjos prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę patenkino – areštavo atsakovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu, paliekant teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis; turto nesant ar jo nepakankant, areštavo pinigines lėšas bei turtines teises, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, paliekant teisę įmokėti pinigus į banko sąskaitą (-as), uždraudžiant disponuoti ar naudotis areštuotoje sąskaitoje (-ose) esančiomis lėšomis, leidžiant areštuotomis lėšomis ir turtu atsiskaityti su pareiškėja, valstybe, išmokėti išmokas, susijusias su darbo santykiais, darbuotojams. Bendra areštuoto turto ir piniginių lėšų suma savo verte turi neviršyti 1 620 319,04 JAV dolerių.
6. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėja kartu su pareiškimu pateikė jos teiginius pagrindžiančius įrodymus, padarė išvadą, jog pareiškėja įrodė pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą.
7. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2499-643/2024 UAB „Hansamet“ buvo iškelta bankroto byla, tačiau, po nutarties bankroto byloje įsiteisėjimo, taikytas UAB „Hansamet“ turto areštas bus panaikintas. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos reikalavimo pagrįstumo klausimas bus toliau sprendžiamas Arbitražo teisme, todėl egzistuoja grėsmė, jog galbūt pareiškėjai palankus arbitražo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Atsakovė atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 10 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti pareiškėjos prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Pareiškėja neįrodė pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos. Pareiškėja suklaidino pirmosios instancijos teismą dėl atsakovės tariamo sutartinių įsipareigojimų nevykdymo pareiškėjai. Priešingai, pareiškėja pati tinkamai nevykdė sutartinių įsipareigojimų atsakovei ir yra skolinga 336 268,94 JAV dolerių.
8.2. Pareiškėja neįrodė antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos. Vilniaus apygardos teismui 2024 m. rugsėjo 3 d. nutartimi atsakovei iškėlus bankroto bylą buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovės nekilnojamojo turto areštas. Ši teismo nutarties dalis yra galiojanti, todėl papildomai taikytas atsakovės teisių apribojimas yra nepagrįstas ir nepadeda užtikrinti pareiškėjos reikalavimus atsakovei.
Atsiliepimas
9. Atsiliepimu į atsakovės atskirąjį skundą pareiškėja prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 10 d. nutartį nepakeistą, taip pat prašo priimti kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktus naujus įrodymus. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos reikalavimai yra preliminariai pagrįsti. Šiuo atveju atsakovė nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjos reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, t. y., kad pareiškėja pasirinko neleistiną savo civilinių teisių ir interesų gynybos būdą ar būtų pareiškusi reikalavimus, nesusijusius su pranešime Arbitražo teismui ir prašyme išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis.
9.2. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad egzistuoja reali grėsmė pareiškėjai galbūt palankaus Arbitražo teismo sprendimo įvykdymui. Atsakovės turtinė padėtis yra bloga, ji neturi pakankamai lėšų atsiskaityti su pareiškėja. Nors Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2499-643/2024 atsakovei yra iškelta bankroto byla, kuria yra taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštas atsakovės nekilnojamajam turtui, prie trumpalaikio turto priskiriamam nekilnojamam turtui ar turtinėms teisėms, tačiau panaikinus Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 3 d. nutartį, skundžiama nutartimi taikyta laikinoji apsaugos priemonė užtikrintų galbūt pareiškėjai palankaus Arbitražo teismo sprendimo įvykdymą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
11. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas pareiškėjos prašymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų priėmimo
12. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Be to, teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
13. Atsakovė kartu su atskiruoju skundu pateikė naują įrodymą – UAB „Antares Star Logistics“ 2024 m. rugpjūčio 2 d. raštą su vertimu į lietuvių kalbą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovės kartu su atskiruoju skundu pateiktą įrodymą, daro išvadą, kad šis įrodymas neturi įtakos tikrinant pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas pareiškėjos prašymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę, teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė naują įrodymą galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai, atsakovės kartu su atskiruoju skundu pateiktą įrodymą atsisakoma priimti.
14. Pareiškėja kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus – 1) 2024 m. spalio 7 d. Arbitražo teismo raštą su vertimu į lietuvių kalbą; 2) atsakovės 2024 m. birželio 13 d. raštą su vertimu į lietuvių kalbą; 3) UAB „Antares Star Logistics“ 2024 m. rugsėjo 13 d. el. laišką su vertimu į lietuvių kalbą; 4) pareiškėjos 2024 m. rugsėjo 18 d. raštą; 5) pareiškėjos ir UAB „Ruvis“ 2023 m. liepos 19 d. sudarytą sutartį; 6) UAB „Ruvis“ 2023 m. liepos 20 d., 2023 m. spalio 13 d. el. laiškus su vertimu į lietuvių kalbą; 7) 2023 m. spalio 9 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. HAN 000039. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus įrodymus, daro išvadą, kad pateikti nauji įrodymai neturi įtakos tikrinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Pareiškėja, teikdama įrodymus, iš esmės įrodinėja aplinkybes susijusias su Arbitražo teisme nagrinėjama byla, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokios aplinkybės, kuriomis grindžiamas Arbitražo teisme pareiškėjos reikalavimų pagrįstumas, sudaro bylos nagrinėjimo dalyką ir jos galės būti įvertintos tik Arbitražo teismui išnagrinėjus bylą iš esmės. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktus įrodymus atsisakoma priimti.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
15. CPK 147 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog prašymus, susijusius su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nagrinėja pirmosios instancijos teismas, o Komercinio arbitražo įstatyme (toliau – KAĮ) numatytais atvejais – Vilniaus apygardos teismas. CPK 147 straipsnio 3 dalyje taip pat nustatyta, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, susijusių su užsienio teisme arba užsienio ar nacionaliniame arbitraže nagrinėtina byla, taikymo paduodamas Vilniaus apygardos teismui.
16. KAĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad KAĮ nuostatos, reglamentuojančios teisminį arbitražinio susitarimo pripažinimą, šio susitarimo nuginčijimą, teisminį laikinųjų apsaugos priemonių taikymą bei užsienio arbitražų sprendimų pripažinimą ir vykdymą, yra taikomos neatsižvelgiant į tai, kurioje valstybėje yra arbitražo vieta ar kur atliekami atskiri arbitražo procesiniai veiksmai. Minėta KAĮ norma tiesiogiai nurodo, kad nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje yra arbitražo vieta ar kur atliekami atskiri arbitražo procesiniai veiksmai, ginčo šaliai kreipiantis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo į klausimui spręsti kompetentingą Lietuvos teismą, šiam klausimui nagrinėti taikomos KAĮ nuostatos. KAĮ 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis turi teisę prašyti Vilniaus apygardos teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki arbitražinio nagrinėjimo pradžios arba iki arbitražo teismo sudarymo (CPK 147 straipsnio 1 dalis). Teismas šalies prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir po arbitražo teismo sudarymo. Taigi, remiantis galiojančiu teisiniu reguliavimu, šalis gali kreiptis į teismą prašydama laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki arbitražinio nagrinėjimo pradžios arba bet kuriame arbitražo bylos etape.
17. Pagal KAĮ 20 straipsnio 1 dalį, jeigu šalys nesusitarė kitaip, bet kurios iš šalių prašymu arbitražo teismas, pranešęs kitoms šalims, gali nutartimi taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurių tikslas – užtikrinti, kad šalies reikalavimai bus įvykdyti, taip pat užtikrinti įrodymus. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti: 1) draudimas šaliai dalyvauti tam tikruose sandoriuose ar atlikti tam tikrus veiksmus; 2) šalies įpareigojimas saugoti su arbitražiniu nagrinėjimu susijusį turtą, pateikti piniginį užstatą, banko ar draudimo garantiją; 3) šalies įpareigojimas užtikrinti įrodymus, kurie gali būti reikšmingi arbitražiniam nagrinėjimui (KAĮ 20 straipsnio 2 dalis). Šalis, prašanti arbitražo teismo taikyti šio straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytas laikinąsias apsaugos priemones, turi įrodyti, kad: 1) jos ieškinio reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti; šio tikėtinumo nustatymas nelemia arbitražo teismo teisės vėliau arbitražinio nagrinėjimo metu priimti kitokį sprendimą ar nutartį; 2) nesiėmus šių priemonių, arbitražo teismo sprendimo įvykdymas gali iš esmės pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas; 3) laikinosios apsaugos priemonės yra ekonomiškos ir proporcingos jų siekiamam tikslui (KAĮ 20 straipsnio 3 dalis).
18. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šios teisinės nuostatos darytina išvada, kad įstatyme įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pirma, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga taikyti laikinąsias apsaugos priemones – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika.
19. Atsakovė nurodo, kad pareiškėja neįrodė pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, nes ji suklaidino pirmosios instancijos teismą dėl atsakovės sutartinių įsipareigojimų nevykdymo. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovės argumentais, pažymėtina, kad pareiškėjos pranešimas apie arbitražą yra priimtas, t. y. pateiktas procesinis dokumentas (pranešimas apie arbitražą) atitinka Arbitražo teismo taisykles, todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog pareiškėjos reikalavimai preliminariai gali būti vertinami kaip pagrįsti.
20. Atsakovė taip pat nurodo, kad pareiškėja neįrodė antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, nes Vilniaus apygardos teismui 2024 m. rugsėjo 3 d. nutartimi atsakovei iškėlus bankroto bylą buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovės nekilnojamojo turto areštas, todėl nėra pagrindo papildomai apriboti atsakovės teises.
21. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 25 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nutartimi iškelti bankroto bylą teismas privalo paskirti juridinio asmens ilgalaikio turto, prie trumpalaikio turto priskiriamo nekilnojamojo turto ar turtinių teisių areštą, galiojantį iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos.
22. Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2024 m. rugsėjo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2499-643/2024 atsakovei buvo iškelta bankroto byla. Teismas taip pat atsakovės nekilnojamajam turtui, prie trumpalaikio turto priskiriamam nekilnojamam turtui ar turtinėms teisėms taikė areštą, galiojantį iki šios nutarties įsiteisėjimo dienos. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. lapkričio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-824-881/2024 Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 3 d. nutartį paliko nepakeistą.
23. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal nuosekliai formuojamą teismų praktiką, įmonei iškėlus teisminio ar neteisminio bankroto bylą, ši neturi galimybės laisvai disponuoti jai priklausančiu turtu, atitinkamai, ir turtą ar pinigines lėšas iššvaistyti. Be to, juridinio asmens valdymo organai netenka įgaliojimų ir turi juridinio asmens turtą ir dokumentus perduoti nemokumo (bankroto) administratoriui (JANĮ 57 straipsnis). Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bankrutuojančios įmonės turtui po bankroto bylos iškėlimo praranda reikalavimą užtikrinančią paskirtį ir nėra tikslingas (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-967-567/2023). Tiek teisminio, tiek neteisminio bankroto procese būtent nemokumo administratorius privalo atstovauti tiek nemokios įmonės, tiek jos kreditorių interesus, bankroto procedūras vykdyti griežtai teisės aktuose nustatyta tvarka.
24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bankroto administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktais nustatyti specialieji kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai. Dėl to bankroto administratorius turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūra būtų maksimaliai naudinga kreditoriams ir bankrutuojančiai įmonei. Bankroto administratoriui civilinė atsakomybė kyla ne tik atlikus veiksmus, kurie prieštarauja teisės aktams, bet ir nevykdant ar netinkamai vykdant pareigas, kurių pagrindą sudaro teisės aktų nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, specialiosios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. O aplinkybė, kad tam tikrų klausimų sprendimas įstatymu priskirtas išimtinei kreditorių susirinkimo kompetencijai, neatleidžia bankroto administratoriaus nuo pareigos imtis visų reikiamų priemonių siekiant užtikrinti įmonės skolininkės interesus. Bankroto administratorius yra vienintelis įmonės skolininkės interesų atstovas bankroto procese, o įmonės kreditoriai, siekiantys savo turtinių interesų patenkinimo, įmonei skolininkei ir jos interesams neatstovauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-823/2020). Paskirtas nemokumo administratorius negali turėti teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, turi būti nešališkas (JANĮ 38 straipsnis).
25. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašė taikyti atsakovės turto areštą. Turto areštas – tai įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų jos sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas apribojimas siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų ir nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą, kitų reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymą (Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Turto arešto kaip laikinosios apsaugos priemonės paskirtis yra išsaugoti asmens, kuriam pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, turtą, kai esama duomenų apie galimai nesąžiningų veiksmų atlikimą, sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti būsimo išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą.
26. Kaip jau buvo minėta, bankrutuojanti įmonė turtą gali naudoti tik įstatyme nustatyta tvarka, o bankroto procedūras prižiūri nešališkas ir bylos baigtimi nesuinteresuotas nemokumo administratorius. Taigi, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra grėsmės, jog atsakovė (bankrutuojanti įmonė) sieks sąmoningai pabloginti savo padėtį ir taip išvengti galbūt palankaus pareiškėjai Arbitražo teismo sprendimo įvykdymo, todėl skundžiama nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – netenkinant pareiškėjos prašymo taikyti laikinąją apsaugos priemonę.
27. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).
Dėl procesinės bylos baigties ir sumokėto žyminio mokesčio grąžinimo
28. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas šioje nutartyje išdėstytus argumentus ir motyvus, padaro išvadą, kad šioje proceso stadijoje buvo nepagrįstai nustatyta antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, todėl, atsižvelgus į aukščiau aptartas aplinkybes, nenustačius duomenų apie atsakovės nesąžiningumą, kaip jis yra suprantamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste, yra pagrindas atsakovės atskirąjį skundą tenkinti ir pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsakovės turtui buvo taikyta laikinoji apsaugos priemonė, dėl netinkamai taikytų procesinės teisės normų panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos prašymo dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo atsakovės turtui netenkinti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis).
29. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė už atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria išspręstas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, sumokėjo 55 Eur žyminį mokestį. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad kiti dalyvaujantys byloje asmenys, kai yra CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta aplinkybė – byloje dalyvauja bendrovė, kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla, arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo ne tik už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus, bet ir už atskiruosius skundus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1206-790/2020). Nustatęs CPK 87 straipsnyje nurodytus žyminio mokesčio grąžinimo pagrindus, teismas nutartį dėl žyminio mokesčio grąžinimo gali priimi ir savo iniciatyva (CPK 87 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė žyminį mokestį už atskirąjį skundą sumokėjo, todėl dėl pasikeitusio atsakovės teisinio statuso (JANĮ 25 straipsnio 8 dalis), sumokėtas žyminis mokestis grąžintinas. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atsisakyti priimti atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Hansamet“ kartu su atskiruoju skundu pateiktą naują įrodymą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.
Atsisakyti priimti pareiškėjos Šveicarijos Konfederacijoje registruotos įmonės „Comet Trading SA“ kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktus naujus įrodymus ir grąžinti juos padavusiam asmeniui.
Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 10 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos Šveicarijos Konfederacijoje registruotos įmonės „Comet Trading SA“ prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę atmesti.
Grąžinti atsakovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Hansamet“, juridinio asmens kodas 305724512, 55 Eur (penkiasdešimt penkis eurus) žyminį mokestį už atskirąjį skundą (operacijos data 2024 m. rugsėjo 19 d., įmokos kodas ZN52919). Išaiškinti, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi šia nutartimi.
Apie laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimą pranešti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.