Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje A. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, (duomenys neskelbtini), pagrindinio išsilavinimo, deklaruota ir faktinė gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), nevedęs, nedirbantis, teistas 12 kartų, paskutinius kartus:

- 2012 m. rugsėjo 10 d. Trakų rajono apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 1 dalį – 1 m. laisvės atėmimo bausme, pritaikius BK 64 straipsnio 1 dalį, bausmė subendrinta su 2011 m. liepos 15 d. nuosprendžiu, paskiriant galutinę bausmę – 5 m. laisvės atėmimo. 2015 m. gegužės 26 d. Trakų rajono teismo nutartimi paskirta bausmė subendrinta su 2012 m. liepos 25 d. nuosprendžiu ir paskirta galutinė bausmė – 7 m. 6 mėn. laisvės atėmimo. 2018 m. lapkričio 23 d. paleistas iš laisvės atėmimo vietos, atlikęs bausmę;

- 2019 m. gruodžio 10 d. Vilniaus m. apylinkės teismo pagal BK 254 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 259 straipsnio 1 dalį, paskiriant galutinę bausmę – 3 mėn. laisvės atėmimo. 2020 m. kovo 19 d. paleistas iš pataisos namų, atlikęs bausmę,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. L. smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą. Jis, 2020 m. balandžio 13 d., 13.05 val., (duomenys neskelbtini), namo laiptinėje, pirmame aukšte, peiliu dūrė V. L. į pilvo sritį, įpjaudamas jos pilvo odą, po ko, ją pastūmė ir ji atsitrenkė kaire koja į radiatorių, tuomet, abiem savo rankomis paėmęs V. L. už kaklo, ją smaugė, o paleidęs jos kaklą, trenkė dešine ranka į jos kairį skruostą, tokiais savo veiksmais sukeldamas V. L. fizinį skausmą.

Motyvuojamoji dalis

Teisiamajame posėdyje apklaustas kaltinamasis A. L. savo kaltę pripažino iš dalies, patvirtino, kad galėjo pastumti nukentėjusiąją, buvo rankomis suėmęs už kaklo ir sudavė į skruostą, tačiau neigė peilio egzistavimą ir kad dūrė juo nukentėjusiajai į pilvą. Parodė, jog gali būti kaltinime nurodyta dieną telefonu susipyko su V. L., nuvažiavo į jos namus. Jos namo laiptinės pirmame aukšte susitiko ir pradėjo vėl ginčytis. Ji pradėjo isterikuoti, rėkti, verkti, tada jis paėmė ją už galvos ir trenkė su delnu per veidą. Po to pabėgo. Neketino atimti jos mažamečio vaiko, nes nėra jo tėvas. V. L. isterikavo ne dėl to. Buvo išgėręs, bet nedaug, girtumas netrukdo prisiminti įvykius. Pastumti nukentėjusią galėjo nesąmoningai, dėl to ji galėjo atsitrenkti į radiatorių, tačiau peilio tikrai neturėjo ir nedūrė į pilvą. Negalėjo paaiškinti, iš kur atsirado panaši į peilio sužalojimą žaizda. Su V. L. nebuvo sugyventiniai. Žinojo, kad ji tuo metu laukėsi. Savo veiksmus vertino blogai, gailisi dėl jų, nukentėjusiosios kelis kartus atsiprašė, bet teigė, kad pati nukentėjusioji išprovokavo tokį jo elgesį. Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis parodė, kad nesigydė psichiatrinėje ligoninėje, nėra įrašytas į Priklausomybės ligų centro įskaitą, savo veiksmus suvokia. V. L. pažįsta neilgai, kelis mėnesius. 2020 m. balandžio 13 d. jis paskambino V. L. į mobiliojo ryšio telefoną, norėdamas pasiūlyti jai susitikti. Ji sutiko susitikti. Išsikvietė taksi automobilį ir nuvyko pas ją, į (duomenys neskelbtini) mikrorajoną, (duomenys neskelbtini). V. jį pasitiko paminėto namo laiptinėje. Kurį laiką, laiptinėje, pirmame aukšte, jie stovėjo ir bendravo. Pamena, kad kai stovėjo, į laiptinę buvo atėjęs kažkoks vyras, lygtais paštininkas, pasiūlė jam išgerti, nes su savimi turėjo trauktinės „Raudonos devynerios“, vyras sutiko. Jis su juo išgėrė. V. L. buvo tada kartu su jais, bet kartu negėrė. Vyras išėjo, jie bendravo toliau. Tarp jo ir V. L. prasidėjo žodinis konfliktas. Jis jai suėmė už kaklo, nes ji pradėjo isterikuoti, vėliau delnu smogė jai į skruostą, kad ji apsiramintų. Ji neapsiramino, pradėjo skambinti policijos pareigūnams, o jis tuo tarpu apsisuko ir išėjo. Gali parodyti, jog peilio su savimi neturėjo, tokių dalykų su savimi nesinešioja, todėl į pilvą jai durti negalėjo ir to nepadarė. Taip pat pastūmęs jos nebuvo, prie jo ji nukritusi nebuvo, į radiatorių neatsitrenkė. Iš kur galėjo atsirasti mėlynė ant jos kojos, jis tiksliai nežino. Kiek jam minėjo V. L., anksčiau, ji buvo kaime, galbūt ten ir susižeidė. Maždaug prieš dvi ar tris dienas, ant jos kojos, jis matė didelę mėlynę, nes tarp jų buvo intymūs santykiai. Jis jos neklausė, iš kur ant jos kojos atsirado ta mėlynė. Jis pamena, kad ji jam pati apie tai pasakojo, kad susitrenkė namie. Įvykio dieną V. vaiko nematė, todėl tikrai nenorėjo jo iš jos atimti, juolab nėra jo tėvas, kad galėtų tai padaryti. Jeigu būtų žinojęs, kad yra ieškomas policijos pareigūnų, pats būtų kreipęsis į juos. Dėl to, kad suėmė V. L. už kaklo ir delnu sudavė į skruostą, labai gailisi, norėtų jos dėl to atsiprašyti, o dėl pastūmimo jos bei dūrimo peiliu, kaip ir minėjo, to nedarė (b. l. 74). Apklaustas papildomai įtariamuoju A. L. parodė, kad šio ikiteisminio tyrimo metu jau davė parodymus, lieka prie savo jau duotų parodymų. Tik norėtų paminėti dar kartą, dėl inkriminuojamo jam pranešimo apie įtarimą, kad V. L. peiliu į pilvą nedūrė, aplamai su savimi peilio neturėjo, taip pat nebuvo jos pastūmęs. Dėl to, kad delnu sudavė jai į veidą bei suėmė ją už kaklo, labai gailisi (b. l. 85).

Dėl veikos kvalifikavimo.

Kaltinamasis A. L. tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad 2020 m. balandžio 13 d. buvo susitikęs su nukentėjusiąją V. L. jos namo, adresu (duomenys neskelbtini) pirmo aukšto laiptinėje, kur konfliktavo. Analogiškus parodymus davė ir nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu, tokios aplinkybės užfiksuotos ir Pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole, Bendrojo pagalbos centro garso įraše. Nukentėjusioji Bendrajam pagalbos centrui skambino iš karto po įvykio, kaip matyti iš garso įrašo, kaltinamajam dar būnant jos laiptinėje. Pokalbio metu V. L. nurodė, jog A. L. „su peiliu šokinėja”, gąsdina, kad ji jo bijo, net kelis kartus paminėjo, jog kaltinamasis turėjo peilį. Pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole nukentėjusiosios atžvilgiu nurodyti tokie kaltinamojo veiksmai: dūris peiliu į pilvo sritį, pastūmimas dėl ko ji atsitrenkė kaire koja į radiatorių, dviem rankomis suėmimas už kaklo, sudavimas dešine ranka į kairį skruostą. Analogiškus kaltinamojo veiksmus nukentėjusioji nurodė ir papildomai apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, apibūdino peilį, kurį matė. Faktą, kad nukentėjusioji buvo sužalota į pilvą patvirtino teismo posėdyje apklausti įvykio vietoje buvę policijos pareigūnai. Abu nurodė matę žaizdą ant pilvo, teigė, kad kiek pamena, sužalojimas buvo padarytas peiliu. Nurodyta aplinkybė užfiksuota įvykio vietoje darytose fotonuotraukose bei Pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole, kur pažymėta, jog ant pranešėjos megztinio ties pilvo sritimi matosi raudonos spalvos dėmės, panašios į kraują. Taigi, teismo ištirta nuosekli įrodymų grandinė neabejotinai patvirtina, jog nukentėjusioji 2020 m. balandžio 13 d. konflikto su kaltinamuoju metu buvo peiliu sužalota į pilvą. Likusius kaltinime nurodytus V. L. sužalojimus kaltinamasis pripažino, patvirtindamas, kad sudavė jai į veidą, buvo suėmęs už kaklo ir pastūmė, dėl ko nukentėjusioji galėjo atsitrenkti į radiatorių. Fotonuotraukose atsispindi šių V. L. padarytų sužalojimų žymės, kraujosrūva ant kojos padaryta radiatoriaus aukštyje, todėl teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios ir kaltinamojo parodymais dėl likusių V. L. sumušimų fakto ir jų padarymo aplinkybių. V. L. dėl patirtų sužalojimų į gydymo įstaigą nesikreipė, todėl jų mastas nėra nustatytas. Kita vertus, tiek Pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole, tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo metu V. L. nurodė, kad dėl kaltinamojo veiksmų patyrė fizinį skausmą, todėl kaltinamojo veiksmai pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti teisingai.

Dėl skirtinos bausmės.

Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltininko kaltės formą ir rūšį – padarytas tyčinis nesunkus smurtinis nusikaltimas, veika baigta, padaryta tiesiogine tyčia, kaltinamojo veiksmai nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą. Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, šiuo atveju kaltinamasis nors ir gailėjosi dėl savo veiksmų ir teigė atsiprašęs nukentėjusiosios, tačiau neigė kaltinimo aplinkybę dėl sužalojimo peiliu, atitinkamai, nėra pagrindo konstatuoti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. A. L. atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Nors recidyvas prokuroro nebuvo įvardintas kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė, tačiau ankstesni kaltinamojo teistumai yra nurodyti kaltinamajame akte, taigi jam žinomi. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, esant kaltinamajame akte aprašytiems recidyvą liudijantiems faktams, teismas turi galimybę spręsti dėl šios sunkinančios atsakomybę aplinkybės pripažinimo (kasacinė nutartis 2K-304-648/2019). Teismas taip pat atsižvelgia į byloje esančius duomenis, apibūdinančius kaltinamojo asmenybę – A. L. teisiamas 13 kartą, anksčiau teistas ir už smurtinius nusikaltimus, šią nusikalstamą veiką padarė nepraėjus nė mėnesiui nuo paskutinės laisvės atėmimo bausmės atlikimo (b. l. 95-106), šiuo metu yra suimtas kitame ikiteisminiame tyrime, baustas administracine tvarka, skirtos baudos nesumokėtos (b. l. 93-94), niekur nedirba, kurį laiką registravosi Darbo biržoje (b. l. 90-92), duomenų apie psichiatrinį ar priklausomybės ligų gydymą nėra. Iš išdėstyto matyti, kad anksčiau A. L. skiriama pati griežčiausia – laisvės atėmimo, bausmė savo tikslų nepasiekė, kaltinamasis ir toliau daro nusikaltimus, šiuo atveju smurtavo prieš besilaukiančią moterį ir tai žinojo, kas ypač didina jo veiksmų pavojingumą. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų pasiekti švelnesne už griežčiausią įstatyme numatytą bausmę nėra galimybės, todėl A. L. skirtina laisvės atėmimo bausmė, jos dydį nustatant artimą šios bausmės rūšies vidurkiui (BK 50 straipsnio 2 dalis).

Ikiteisminio tyrimo metu A. L. buvo laikinai sulaikytas BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka nuo 2020 m. balandžio 23 d., 14.15 val. iki 2020 m. balandžio 24 d., 13.30 val., t. y. vieną dieną (b. l. 65-66), todėl, vadovaujantis BK 66 straipsniu, laikinojo sulaikymo laikas įskaitytinas į galutinę bausmę, vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Kaltinamajam ikiteisminio tyrimo metu paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b. l. 77) – paliktina nepakeista iki bausmės vykdymo pradžios.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo ir kitų klausimų.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2020 m. rugpjūčio 24 d. prašymu kreipėsi į teismą dėl 128 EUR valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš kaltinamojo valstybės naudai.

Nuo 2020 m. liepos 15 d. įsigaliojusioje BPK 106 straipsnio 2 dalies redakcijoje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Panaši nuostata, suteikianti teismui teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, BPK galiojo ir iki 2017 m. liepos 1 d., skyrėsi tik formuluotė (vietoje „priima sprendimą išieškoti“, anksčiau buvo nurodyta „turi teisę nuspręsti išieškoti“). Pagal anksčiau suformuluotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktiką, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą būtino gynėjo dalyvavimo atvejais, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos nebuvo priteisiamos (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-307-507-2015, 2K-84-699/2015). Tiek tarptautiniais (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punktas), tiek nacionaliniais (Lietuvos Respublikos Konstitucija, BPK 44 straipsnio 8 punktas) įstatymais yra įtvirtinta kiekvieno asmens, kaltinamo nusikaltimo padarymu, teisė gintis pačiam arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jeigu jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje numatyta asmens teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą, yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimą), o valstybė privalo užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šią konstitucinę teisę būtų reali. Teisingumo interesai yra įtvirtinti BPK 51 straipsnyje, kuriame yra numatyti atvejai, kada gynėjo dalyvavimas yra būtinas, t. y. šio įstatymo paskirtis yra teisės į gynybą užtikrinimo procesinė garantija tiems asmenims, kurių galimybės pasirūpinti savo teisių ir teisėtų interesų gynyba dėl vienų ar kitų priežasčių baudžiamojo proceso metu yra ribotos. Aiškinamajame rašte dėl BPK 51 ir 106 straipsnių pakeitimų, kurie įsigaliojo nuo 2020 m. liepos 15 d. akcentuojama, jog tokie pakeitimai priimti tikslu užkirsti kelią piktnaudžiauti baudžiamuoju procesu, kad valstybės garantuojama teisine pagalba nesinaudotų tie, kurie turi galimybių pasikviesti savo gynėją bei siekiant užkirsti kelią baudžiamojo proceso vilkinimui. Rašte, be kita ko, vadovaujamasi ir EŽTT praktika, kurioje akcentuojama, kad sprendžiant dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo svarbūs du aspektai – pirma, asmuo buvo nuteistas; antra, jo turtinė padėtis, t. y. ar jis, atsižvelgiant į turimą informaciją apie jo turtą ir lėšas, gali padengti visas (dalį) valstybės patirtų išlaidų. Taigi ir nauji BPK pakeitimai negali būti laikomi numatančiais pareigą teismui visais atvejais, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus, priteisti iš asmens, pripažinto kaltu, išlaidas valstybės garantuojamai teisinei pagalbai.

Nagrinėjamu atveju teismas, vadovaudamasis BPK 51 straipsnio 2 dalimi, pripažino, kad gynėjo dalyvavimas yra būtinas, kadangi A. L. kitame jo atžvilgiu pradėtame ikiteisminiame tyrime yra taikyta suėmimo kardomoji priemonė ir jo teisės į gynybą suvaržytos. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinavimo ir parinkimo skyriaus kaltinamajam buvo parinktas valstybės garantuojamas gynėjas Anatolijus Svila, kuris gynė kaltinamąjį bylos nagrinėjimo teisme metu. Nagrinėta byla nėra didelės apimties, nebuvo sudėtinga, iš esmės išnagrinėta vieno posėdžio metu (pirmasis teismo posėdis atidėtas neatvykus nukentėjusiajai), gynėjo dalyvavimas buvo skirtas iš esmės tam, kad išlaikyti formalius baudžiamojo proceso reikalavimus, siekiant užtikrinti asmens, kurio teisės į gynybą yra suvaržytos, teises. Taigi šiuo atveju pats kaltinamasis savo teise į gynybą niekaip nepiktnaudžiavo. Teismas negali neįvertinti ir to, kad kaltinamasis niekur nedirba, jokių pajamų negauna, taigi lėšų pasisamdyti gynėją pats neturėjo. Esant išdėstytoms aplinkybėms teismas sprendžia, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas šioje situacijoje pažeistų teisingumo ir protingumo principus bei nepagrįstai apsunkintų kaltinamo asmens padėtį, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompaktinis diskas, saugomas 167 bylos lapu pažymėtame voke, nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktinas saugoti byloje.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 2 dalimi,

nusprendžia:

A. L. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsnio 2 dalimi, A. L. į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo laiką nuo 2020 m. balandžio 23 d., 14.15 val. iki 2020 m. balandžio 24 d., 13.30 val. (vieną dieną), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Bausmę atlikti pataisos namuose.

Nuosprendžio pradžią skaičiuoti nuo A. L. sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

A. L. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios, pradėjus vykdyti – panaikinti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo iš A. L. netenkinti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompaktinį diską, saugomą 167 bylos lapu pažymėtame voke, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti byloje.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.