Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Aušros Bielskės ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. (A. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, jam skirta laisvės atėmimo šešiems mėnesiams bausmė, ją atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, A. L. į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2020 m. balandžio 23 d., 14.15 val., iki 2020 m. balandžio 24 d., 13.30 val., (viena diena) vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo iš A. L. netenkintas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo A. L. apeliacinis skundas netenkintinas.

4. Patikrinus baudžiamąją bylą apeliacine tvarka konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė dalį nusikalstamos veikos aplinkybių, t. y., jog A. L. abiem savo rankomis paėmęs V. L. už kaklo, ją smaugė, o paleidęs jos kaklą, trenkė dešine ranka į jos kairį skruostą, tokiais savo veiksmais sukeldamas V. L. fizinį skausmą. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys įrodymai, aplinkybes dėl smaugimo ir sudavimo į veidą pripažįsta pats nuteistasis A. L. ir jos nėra ginčijamos paduotame apeliaciniame skunde. Nuteistasis neigia, jog kaltinime nurodytu laiku peiliu dūrė V. L. į pilvo sritį, ją pastūmė, po ko ji atsitrenkė kaire koja į radiatorių. Taip pat ginčijamas bausmės individualizavimo klausimas. Nuteistojo manymu, paskirta per griežta bausmė, be to, keliamas pripažinimo recidyvistu klausimas. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nenustatęs esminių BPK pažeidimų, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

5. BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Įstatyme nedetalizuojama, kokiais konkrečiai veiksmais turi pasireikšti mušimas ar kitoks smurtavimas. Baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu, kad būtų nustatyti šiame straipsnyje nurodyti padariniai.

6. Kaip minėta, nuteistasis A. L. neneigia, kad 2020 m. balandžio 13 d., namo laiptinėje abiem rankomis paėmęs V. L. už kaklo, ją smaugė, o paleidęs kaklą, trenkė jai dešine ranka į kairį skruostą. Dėl šių aplinkybių apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas plačiau nepasisako. Reiškiant A. L. įtarimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, jam buvo inkriminuojama ir tai, kad peiliu dūrė V. L. į pilvo sritį, įpjaudamas jos pilvo odą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai (nukentėjusiosios, policijos pareigūnų parodymai, fotonuotraukos, pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolas) neabejotinai patvirtina, jog nukentėjusioji 2020 m. balandžio 13 d. konflikto su A. L. metu buvo peiliu sužalota į pilvą. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, jog daryti tokios kategoriškos išvados negalima.

7. A. L. viso proceso metu neigė sužalojęs V. L. peiliu, tuo tarpu nukentėjusioji tvirtino priešingai. BIRT ataskaitos žiūryklės duomenimis, pranešėja V. L. 2020 m. balandžio 13 d., 13.59 val., pranešė, jog buvęs draugas grasino jai peiliu, greitosios medicinos pagalbos (toliau – ir GMP) nereikia (t. 1, b. l. 3). Liudytoja V. L., be kitų aplinkybių, 2020 m. balandžio 13 d. parodė, kad A. (L.) išsitraukė iš savo dešinės striukės kišenės virtuvinį peilį, įrėmė jai į pilvą, žemiau bambos, taip nežymiai įpjovė į pilvo odą (t. 1, b. l. 21-22). Kitų objektų apžiūros 2020 m. balandžio 23 d. protokolo duomenimis (apžiūros objektas – skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą garso įrašas), pranešėja V. L. tvirtino, kad A. L. „su peiliu šokinėja“ (t. 1, b. l. 52-53). Nukentėjusiosios apklausti pirmosios instancijos teisme nepavyko, kadangi į teisiamuosius posėdžius ji neatvykdavo, teismui susisiekus paaiškino, jog prieš tris savaites pagimdė, atvykti negali, kadangi neturi su kuo palikti kūdikio. Papildomai paaiškino, jog civilinio ieškinio nereikš, prašė bylą nagrinėti jai nedalyvaujant (t. 1, b. l. 153). 2020 m. rugsėjo 16 d. teisiamajame posėdyje nutarta tęsti bylos nagrinėjimą nukentėjusiajai V. L. nedalyvaujant (t. 1, b. l. 180).

8. BIRT ataskaitos žiūryklės duomenimis, V. L. GMP atsisakė, atvykus policijos pareigūnams, medicininės pagalbos nepageidavo. Kaip matyti iš 2020 m. balandžio 29 d. tarnybinio pranešimo, nukentėjusioji V. L. į Valstybinę teismo medicinos tarnybą, į ligoninę dėl sužalojimo masto nesikreipė, todėl sužalojimo masto nustatyti nebuvo galimybės (t. 1, b. l. 50).

9. Liudytoja G. B. pirmosios instancijos teisme parodė, jog neatsimena, kaip konkrečiai nukentėjusioji pasakė apie dūrį su peiliu, atrodo, kad dūrė peiliu. Tuo pačiu, liudytoja parodė, jog žaizda nepanaši į dūrį su peiliu, tačiau buvo kraujo dėmė. Vėliau, atsakydama į teisėjos klausimą, nurodė, kad neatsimena, ar kraujo dėmes matė (t. 1, b. l. 178 – 179). Liudytojo K. P. parodymų duomenimis, pakėlus nukentėjusiajai megztuką, pas ją buvo įdrėksta, nukentėjusioji medicininės pagalbos atsisakė. Galbūt su peiliu galėjo būti įdrėksta, tačiau jam atrodo, jog konkrečiai peilio nukentėjusioji neminėjo (t. 1, b. l. 179 – 180).

10. Šiuo atveju, iš esmės vienintelis nukentėjusiosios keliamą versiją dėl sužalojimo ant pilvo atsiradimo mechanizmo patvirtinantis įrodymas – tik jos pačios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, nukentėjusiosios apklausti teisiamajame posėdyje nebuvo galimybės. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog faktą, kad nukentėjusioji buvo sužalota į pilvą, patvirtino įvykio vietoje buvę pareigūnai, tačiau iš šių liudytojų parodymų analizės nėra aišku, kokiomis aplinkybėmis buvo sužalota nukentėjusioji. Byloje esančioje nuotraukoje ant nukentėjusiosios pilvo matyti nedidelė raudonos spalvos dėmelė (t. 1, b. l. 18, 175), pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo duomenimis, ant pranešėjos megztinio, ties pilvo sritimi, matosi raudonos spalvos dėmės, panašios į kraują (t. 1, b. l. 8 – 11), tačiau iš šių duomenų nėra aišku, ar padarytas sužalojimas. Nukentėjusioji dėl patirtų sužalojimų į medikus nesikreipė, sužalojimo mastas nenustatytas. Be to, minimas peilis nebuvo rastas, todėl negalima vienareikšmiškai tvirtinti, jog toks iš viso buvo. Kitų neginčijamų duomenų, jog kaltinime nurodytu laiku A. L. peiliu sužalojo nukentėjusiąją, nėra. Teisėjų kolegija pažymi, kad visos abejonės, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.

11. Nuteistasis ginčija ir tai, jog 2020 m. balandžio 13 d. namo laiptinėje nukentėjusiąją V. L. pastūmė ir ji atsitrenkė kaire koja į radiatorių. Apklaustas įtariamuoju, A. L. tvirtino, jog V. L. pastūmęs nebuvo, prie jo nukentėjusioji nugriuvusi nebuvo, į radiatorių neatsitrenkė (t. 1, b. l. 74-75, 85). Pirmosios instancijos teisme A. L. suabejojo, nurodė, kad pastūmė nukentėjusiąją, ji galėjo atsitrenkti į radiatorių (t. 1, b. l. 154), tačiau apeliaciniame skunde tvirtina, jog mėlynė ant V. L. kojos atsiradusi iki nusikaltimo. Minėti nuteistojo parodymai, kuriais neigia pastūmęs V. L., nepaneigti.

12. Nukentėjusioji V. L. ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog nuteistasis pastūmė ją abiem rankomis į krūtinę, ji atsitrenkė į laiptinės koridoriuje esantį metalinį radiatorių ir susitrenkė kairę koją. Dėl to nukentėjusioji pajuto fizinį skausmą (t. 1, b. l. 9, 21-22). Kaip jau minėta, į teismą vykti nukentėjusioji atsisakė. Byloje pateiktos fotonuotraukos. Vienoje iš jų užfiksuota pamėlynavusi ir paraudusi vieta ant kojos (t. 1, b. l. 170). Apžiūros protokolo duomenimis, apžiūrėta įvykio vieta. Nustatyta, kad tai 5 aukštų daugiabutis namas, laiptinė pirma iš dešinės namo pusės, užėjus į laiptinę, laipteliais pakilimas į laiptinės fojė. Tiesiai matosi langas į lauką, šalia stovi radiatorius (t. 1, b. l. 8-11). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, jog kraujosruva padaryta radiatoriaus aukštyje, nesuabejojo nukentėjusiosios parodymais dėl sumušimo fakto ir jo padarymo aplinkybių. Teisėjų kolegija su tokiomis išvadomis nesutinka. Pažymėtina, kad apeliantas nuteistas už fizinio skausmo sukėlimą nukentėjusiajai, kraujosruvų ar kitokių sužalojimų padarymas jam nebuvo inkriminuotas. Nukentėjusioji nebuvo nuvykusi apžiūrai, todėl kraujosruvos (galimai) atsiradimo laikas objektyviai nenustatytas, tuo pačiu, nepaneigtas apelianto paaiškinimas, jog kraujosruva ant nukentėjusios kojos buvo anksčiau. Tiesioginių įvykio liudytojų nėra. Liudytoja G. B. teisme apžiūrėjusi pateiktas nuotraukas (kojos), teigė, jog nepamena, ką nukentėjusioji sakė dėl kojos sužalojimo (t. 1, b. l. 178-179). Abejonės, kurių nebėra galimybės pašalinti, vertinamos apelianto naudai.

13. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų neginčijamai patvirtinti, kad A. L. 2020 m. balandžio 13 d., 13.05 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, pirmame aukšte, peiliu dūrė V. L. į pilvo sritį, įpjaudamas jos pilvo odą, po ko, ją pastūmė ir ji atsitrenkė kaire koja į radiatorių, todėl šios aplinkybės iš kaltinimo šalintinos. Pašalinus šias aplinkybes iš kaltinimo, nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikacija nesikeičia, skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti. Kaip minėta, baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu, kad būtų nustatyti šiame straipsnyje nurodyti padariniai. Teisėjų kolegija, įvertinusi prieš nukentėjusiąją A. L. atliktus veiksmus – smaugimą paėmus abiem rankomis už kaklo, smūgį ranka į kairį skruostą, kurių padarymo faktą patvirtina byloje esantys duomenys (A. L. parodymai teisiamajame posėdyje (t. 1, b. l. 154, 180), kuriems analogiškus jis davė ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 74, 85), liudytojos G. B. parodymai teisme, kad tikrai atsimena raudonas smaugimo žymes ant kaklo, juos patvirtinantys nukentėjusios parodymai ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 9, 21)) neturi pagrindo abejoti tuo, kad A. L. veiksmais V. L. buvo sukeltas fizinis skausmas, o tuo pačiu ir padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje.

14. Nuteistasis A. L. nesutinka su paskirta bausme, mano, kad ji yra per griežta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, sudarančių pagrindą švelninti nuteistajam paskirtą bausmę, nėra.

15. BK 54 straipsnyje nustatyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai, numatantys, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą.

16. Baudžiamajame įstatyme už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą numatytos viešųjų darbų arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki vienerių metų bausmės. Skundžiamu nuosprendžiu A. L. paskirtas laisvės atėmimas šešiems mėnesiams. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė.

17. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas turinčias reikšmės bausmės skyrimui aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padarytą nusikaltimą, skiriamą bausmę motyvavo. Buvo įvertintas padaryto nusikaltimo pobūdis ir pavojingumas (padarytas tyčinis nesunkus smurtinis nusikaltimas), nusikalstamos veikos stadija (nusikaltimas baigtas), pasekmės – nuteistojo veiksmai nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą. Pirmosios instancijos teismas A. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, tačiau nustatė atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

18. Nuteistasis nesutinka su nustatyta atsakomybę sunkinančia aplinkybe – nusikalstamą veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), nurodo, kad joks teismas tokios aplinkybės nėra nustatęs.

19. BK 27 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Pagal BK 27 straipsnio 1 dalies prasmę nusikaltimų recidyvas konstatuojamas ir asmuo yra laikomas recidyvistu nuo to momento, kai jis, turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažįstamas padaręs naują tyčinį nusikaltimą. Nusikaltimų recidyvo atveju asmuo yra laikomas recidyvistu savaime, todėl teismas, skirtingai nei pavojingo recidyvo atveju (BK 27 straipsnio 3 dalis), šiuo klausimu atskiro sprendimo nepriima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316-1073/2018).

20. BK 97 straipsnyje nustatyta, kokie asmenys laikomi turinčiais teistumą. Pagal BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto b) papunktį, asmenys, nuteisti už sunkius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, laikomi turinčiais teistumą bausmės atlikimo laikotarpiu ir penkerius metus po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo. Pagal šio straipsnio 8 dalį, jeigu turintis teistumą asmuo padaro naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, teistumo išnykimo eiga nutrūksta, teistumo už ankstesnę nusikalstamą veiką išnykimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo bausmės už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimo atlikimo, o asmuo laikomas teistu už kiekvieną nusikalstamą veiką tol, kol išnyksta teistumas už sunkiausią iš jų.

21. Baudžiamosios bylos medžiagos ir LITEKO sistemos duomenimis, A. L. 2018 m. lapkričio 23 d. paleistas iš pataisos namų atlikus subendrintą bausmę, tuo pačiu, ir už sunkų nusikaltimą (pagal BK 180 straipsnio 2 dalį buvo nuteistas 2012 m. vasario 27 d. nuosprendžiu). Nuteistajam teistumas nebuvo panaikintas, todėl, atsižvelgiant į aukščiau aptartą teisinį reglamentavimą, laikytina, kad skundžiamu nuosprendžiu nustatytą veiką jis padarė neišnykus teistumui, todėl yra laikomas recidyvistu BK 27 straipsnio prasme. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir pagrįstai pripažino A. L. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

22. Skundžiamame nuosprendyje įvertinti ir nuteistąjį charakterizuojantys duomenys, kurių visuma sudaro pagrindą pripažinti, kad nuteistasis yra linkęs nesilaikyti įstatymų reikalavimų, jo nusikalstamas elgesys nėra atsitiktinis, ankstesniais nuosprendžiais skirtos bausmės (bauda, terminuotas laisvės atėmimas), teigiamos įtakos jo elgesiui neturėjo. Bylos duomenimis, A. L. teistas 14 kartų (t. 1, b. l. 95-102), baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 93-94), nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą. Darbo biržos sistemos išrašo duomenimis, darbo paieška 2019 m. vasario 3 d. buvo nutraukta, įsidarbinus savarankiškai (t. 1, b. l. 92). Sodros 2020 m. gegužės 5 d. išrašo duomenimis, A. L. nedirba (t. 1, b. l. 90), paskutinį kartą UAB „duomenys neskelbtini“ dirbo vieną dieną – 2019 m. gegužės 21 d. (t. 1, b. l. 91).

23. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistajam paskirta bausmė yra adekvati jo padarytam smurtiniam nusikaltimui ir atitinka bausmės paskirtį bei teisingumo principą. Dar labiau švelninti bausmę trumpinant laisvės atėmimo bausmės terminą ar skiriant su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę (viešuosius darbus arba laisvės apribojimą, arba areštą), vertinti, kad bausmės tikslai nuteistajam galėtų būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 2, 4 dalys), esant anksčiau paminėtiems neigiamai nuteistojo asmenybę charakterizuojantiems duomenims, rodantiems, kad ne tik švelnesnės rūšies, bet ir terminuoto laisvės atėmimo bausmės nebuvo veiksmingos, nėra pagrindo. Šioje dalyje nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

24. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog skundžiamo nuosprendžio įžanginėje dalyje neteisingai nurodyta, kad A. L. teistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 10 d. pagal BK 254 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 259 straipsnio 1 dalį galutine bausme – 3 mėnesiais laisvės atėmimo, 2020 m. kovo 19 d. paleistas iš pataisos namų, atlikęs bausmę. Kaip matyti iš bylos duomenų, 2019 m. gruodžio 10 d. nutartimi apeliantui buvo skirta kardomoji priemonė – suėmimas, 2020 m. kovo 19 d. nutarimu skirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įtariamojo įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, dokumentų paėmimas ir 2020 m. kovo 19 d. jis iš buvo paleistas iš pataisos namų (t.1, b. l. 102). Šis netikslumas skundžiamo nuosprendžio esmės nekeičia.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo.

25. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė Vilniaus apygardos teismui patikslintą pažymą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų. Patikslintos pažymos duomenimis, valstybės naudai iš A. L. priteistina valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suma yra 93,06 Eur.

26. BPK 106 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį. Šios nuostatos galioja ir išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nuteistojo turtinę padėtį (bylos duomenimis, nuteistasis gavo oficialias pajamas tik labai trumpais laikotarpiais), sprendžia, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas šioje situacijoje pažeistų teisingumo ir protingumo principus bei nepagrįstai apsunkintų kaltinamo asmens padėtį, todėl prašymo dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš A. L. dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalis) netenkina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo A. L. apeliacinį skundą.

Atmesti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą priteisti iš nuteistojo A. L. 93,06 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.