Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Žibutės Budžienės, Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas), Virginijos Gudynienės (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. G., trečiųjų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „D. G. ir partneriai“, D. G. apeliacinius skundus dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-19-840/2012 pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro ieškinį atsakovams J. G., Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems asmenims D. G., R. V., A. V., E. V., K. V., O. B., V. B., R. V., uždarajai akcinei bendrovei „D. G. ir partneriai“ dėl statybos leidimų, statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktų panaikinimo ir statytojo įpareigojimo pašalinti statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, pasekmes.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Apeliacinius skundus padavė atsakovas J. G., tretieji asmenys UAB „D. G. ir partneriai“, D. G.

Turėjo būti taikomos ne savavališkos statybos santykius reglamentuojančios teisės normos (Statybos įstatymo 28 str.), o statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą nuostatos, įtvirtintos Statybos įstatymo 28¹ straipsnyje.

Neparengus projektinės statinių dokumentacijos ir negavus statybą leidžiančio dokumento per vienerius metus nuo sprendimo įsiteisėjimo, atsakovas J. G. nepagrįstai įpareigotas savo lėšomis nugriauti teisės aktų reikalavimų neatitinkančius statinius, nes dėl statybą leidžiančių dokumentų išdavimo neteisėtumo, jeigu toks ir būtų, nėra jo kaltės (Statybos įstatymo 28¹ str. 2 d. 1 p.).

Nepagrįstai, pažeidžiant CPK 263 straipsnį, 265 straipsnio 2 dalį, J. G. įpareigotas savo lėšomis nugriauti teisės aktų reikalavimų neatitinkančius statinius ir sutvarkyti statybvietę. Statybos įstatymo 28¹ straipsnis, kuriuo grindžiamas šis reikalavimas, nurodo, kad tokie statiniai nugriaunami, statybvietė sutvarkoma kaltų asmenų lėšomis. Priimant sprendimą, kuriuo J. G. įpareigojamas savo lėšomis nugriauti statinius, sutvarkyti statybvietę, ieškovas turėjo įrodyti J. G. kaltę (CPK 178 str.). J. G. kaltė nebuvo įrodyta, teisme ši aplinkybė net nebuvo tiriama. Ieškovas nebuvo pateikęs reikalavimo nugriauti statinius J. G. lėšomis. Visi statiniai pastatyti ir užregistruoti Nekilnojamojo turto registre pagal išduotus atitinkamų įstaigų statybos leidimus, statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktus. Byloje nėra duomenų, kad J. G. būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus, pateikęs neteisingus duomenis ar kitaip neteisėtai paveikęs tų dokumentų išdavimą, darbus atlikęs ne pagal išduotus leidimus. Statybos leidimai, statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktai pripažinti neteisėtais ne dėl J. G. atliktų veiksmų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovo ir trečiojo asmens UAB „D. G. ir partneriai“ apeliaciniai skundai iš dalies tenkintini.

Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo buvimą viešojo intereso, kurio gynimui pareikštas ieškinys, nusprendė dėl ieškovo prokuroro nepraleisto ieškinio senaties termino, įvertino ginčijamų administracinių aktų teisėtumą, nusprendė dėl bylos teismingumo, statytojo sutuoktinės procesinės padėties ir pritaikė statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, civilines teisines pasekmes reglamentuojančias materialinės teisės normas.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal apeliacinių skundų apibrėžtas ribas, patikrina faktinius, teisinius šių skundų pagrindus, sprendimo negaliojimo absoliučius pagrindus ir, atsižvelgiant į viešąjį interesą, patikrina visą bylos medžiagą (CPK 320 straipsnis). Šio tikslo įgyvendinimui apeliacinių skundų nagrinėjimas žodinio proceso tvarka nepripažintinas būtinu (CPK 322 straipsnis).

Dėl viešojo intereso

Nesutiktina su trečiųjų asmenų UAB „D. G. ir partneriai“ ir D. G. apeliacinių skundų argumentais, jog prokuroro reikalavimai nesusiję su viešuoju interesu, o prokuroras yra praleidęs vieno mėnesio ieškinio senaties terminą ieškinyje nurodytiems reikalavimams pareikšti.

Prokuroras, vadovaudamasis CPK ir Prokuratūros įstatyme jam suteikta teise, gali kreiptis į teismą, gindamas viešąjį interesą, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams. Galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis civilinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą. Tokioje byloje teismas kiekvieną kartą turi ad hoc nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas konkrečios bylos aplinkybes, joje nagrinėtinų klausimų pobūdį ir reikšmę.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad imperatyvių teisės normų laikymasis yra vienas iš viešojo intereso užtikrinimo būdų, todėl nesutiktina su apeliantais, jog statybų srityje viešojo intereso turinį įgyja tik pažeidimai, susiję su saugomos teritorijos statusu (regioniniuose ar nacionaliniuose parkuose, kultūros paveldo teritorijose ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2005 pagal L. P. įmonės ieškinį Radviliškio rajono savivaldybei dėl viešo aukciono protokolo pripažinimo negaliojančiu ir pripažinimo viešo aukciono nugalėtoju).

Dėl ieškinio senaties termino

Formuodamas teismų praktiką dėl ieškinio senaties termino, kai prokuroras pareiškia ieškinį dėl nuginčijimo administracinių aktų, kuriems Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos, 2011m. rugpjūčio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011 pagal Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Neringos miesto savivaldybei, UAB „Giedra“, dalyvaujant tretiesiems asmenims UAB „Karmeda“, UAB „Dinopis“, UAB „MKDS“, UAB SKF „Arkada“, L. M., S. R., V. S., J. R., R. P., S. P., L. S., M. J., R. G., O. D., J. Š., P. N., E. Č., J. N., K. N., M. B., A. M., dėl viešo administravimo subjektų priimtų administracinių aktų panaikinimo ir žemės sklypo nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia, kasacinis teismas nurodė, jog, „...remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, formuojama aiškinant ieškinio senaties terminą, kai į teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, pažymėtina, kad yra vieningai laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į teismą (tiek bendrosios kompetencijos, tiek administracinį) kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam ieškiniui (prašymui) paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje generalinis prokuroras v. F. Z. ir kt., byla Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Varėnos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Alytaus apskrities viršininko administracija ir kt., byla Nr. 3K-3-177/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-7-585/2005; 2009 m. gruodžio 24 d. nutartis, priimta administracinėje byloje A-261-1502/2009). Tokia nuostata suformuota dėl to, kad prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis. Prokuroras, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad aktas pažeidžia viešąjį interesą ir kad yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pirmiausia jis turi nustatyti, ar administracinis aktas yra priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ar šis aktas pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Neringos savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-143/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-146-335-08). Tačiau teismui nustačius, kad viešąjį interesą ginantis prokuroras, turėdamas pagrindą manyti, kad priimant atitinkamą sprendimą galėjo būti pažeisti teisės aktų reikalavimai, delsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir kreipimuisi į teismą, ginant viešąjį interesą, reikalingus duomenis surinko per nepagrįstai ilgą terminą, terminas pareiškimui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-17-742/2007; 2008 m. liepos 25 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-146-335-08).“

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ieškinio senaties eigos pradžios momentą ir kitas su ieškinio ir patikslinto ieškinio pateikimu, nepažeidžiant vieno mėnesio termino, susijusias aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja. Atmestini trečiųjų asmenų apeliacinio skundo argumentai apie nebuvimą įrodymų, kad be papildomos informacijos prokuroras negalėjo pareikšti ieškinio. Ieškinį pagrindžianti medžiaga chronologiškai įrodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad, 2011m. balandžio 5 d. gavus pirminę informaciją iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos apie statybos 2006 m. rugsėjo 29 d. statybos leidimo Nr. 137 neteisėtumą, prokurorui nepakako duomenų apsispręsti dėl viešojo intereso turinio, pačios Inspekcijos sužinojimo apie padarytus pažeidimus, todėl jis išsyk 2011m. balandžio 12 d. raštu kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie aplinkos ministerijos dėl duomenų patikslinimo (t. 1, b.l. 18-19). Išsamus atsakymas prokurorui pateiktas 2011m. gegužės 23d. Jame nėra duomenų apie kitus statybos leidimus bei statinio priėmimo naudoti aktus. Juos prokuroras gavo 2011 m. liepos 7 d. Jei ir būtų galima laikyti, kad apie kitus statybos leidimus galima nuspėti iš 2011 m. gegužės 23 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prokurorui pateikto atsakymo į 2011 m. balandžio 12 d. prokuroro paklausimą Nr. 1519/20-6280, kartu pateikiant kartu R. ir A. V. bei kitų gyventojų 2009 m. liepos 7 d. skundą Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui, R. V. ir R. V. skundą Kauno apskrities administracinių ginčų komisijai, Kauno apskrities administracinių ginčų komisijos 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimo, kuriuose nurodomos aplinkybės apie statybos leidimus Nr. 111, Nr. 122, akivaizdu, kad ši informacija nebuvo pakankama papildomam ieškiniui pateikti. Tam reikalingą medžiagą prokuroras gavo tik 2011 m. liepos 7 d., ieškinį pateikė 2011 m. liepos 13 d.

Nesutiktina su apeliantais, kad dėl nepateisinamai ilgo termino, praėjusio nuo dalies ginčijamų aktų priėmimo, yra pagrindas atsisakyti ginti viešąjį interesą, kurį prokuroras atstovavo, pareikšdamas reikalavimus dėl 1988 m. gruodžio 18 d. statybos leidimo, jo 1993 m. gruodžio 18 d. ir 1998 m. gruodžio 18 d. pratęsimų bei 1997 m. balandžio 24 d. ir 2003 m. gegužės 5 d. statinio priėmimo naudoti aktų panaikinimo.

Formuodamas teismų praktiką, sprendžiant dėl ieškinio senaties termino ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo, minėtoje nutartyje kasacinis teismas konstatavo, kad, „pasisakant dėl ieškinio senaties termino, prokurorui kreipiantis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą 2008 m. liepos 25 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-146-335-08. Teismas nurodė, kad įgyvendinant teisinės valstybės principą turi būti užtikrinamas teisinių santykių stabilumas, kuris nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jų atžvilgiu priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme. Nepateisinamai ilgas viešojo administravimo subjektų delsimas informuoti prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus galėtų lemti, kad prokuroras apie viešojo intereso pažeidimą sužinos praėjus ilgam laikui po atitinkamo administracinio akto priėmimo. Tokiu atveju galimybė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą taptų praktiškai neribota laike, o tokia situacija teisinėje valstybėje negalima. Dėl to teismas, įvertinęs pusiausvyrą tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento.“

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad tokiu atveju sprendžiant, ar yra pagrindas atsakyti ginti viešąjį interesą, turi būti įvertinamos visos aplinkybės, dėl kurių buvo ilgą terminą nesikreipta dėl viešojo intereso gynimo, t. y. įvertinti prokuroro, viešojo administravimo subjektų veiksmai, fizinio ar juridinio asmens, kurio naudai priimti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai jų teisėtumo ir sąžiningumo aspektu, kitos svarbios bylai aplinkybės.

Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, galinčių būti pagrindu atsisakyti ginti viešąjį interesą.

Dėl 1988 m. gruodžio 18 d. statybos leidimo Nr.111, jo 1993 m. gruodžio 18 d. ir 1998 m. gruodžio 18 d. pratęsimų ir 1997 m. balandžio 24 d. bei 2003 m. gegužės 5 d. statinių priėmimo naudoti aktų teisėtumo

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad 1988 m. statybos leidimas buvo išduotas gyvenamojo namo 1A2p ir ūkinio pastato statybai. Ūkinis pastatas susidėjo iš statinių, pažymėtų šifrais 2I1p, 3I1p, 4I2p, šiltnamių 5S1g, 6S1g (t. 1 b.l. 164). 1997 m. buvo priimti naudoti pastatai, pažymėti šifrais 1A2p 2I1p, 3I1p, 4I2p su priestatu 1ilp, 5S1g, 6S1g. 2003 m. buvo priimti naudoti ūkio pastatai 3I1p su priestatu 1ilp, šiltnamis 7S1g, ūkio pastatas 8I2p su priestatu 1ipl ir šaldytuvai 9Ilž, 10I1ž. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad statybos leidimas neteisėtas dėl suteikimo teisės statyti statinius, kurių plotas viršijo tuo metu galiojusių Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1988 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr.364 patvirtintų Individualios statybos nuostatų maksimaliai leistiną, bei leidimo statyti, nesant projekto. Nustatė, kad originalioje archyvinėje byloje nėra nei statybos leidimo, nei jo pratęsimo originalų, statybos leidimų registracijos žurnale nėra įrašo apie 1988 m. statybos leidimo išdavimą. 1988 m. statybos leidimo kopija yra tik 2005 m. rugsėjo 14 d. statybos leidimo nr. 122 išdavimo byloje (atitikmuo – t. 1 b.l. 164). Joje nėra duomenų, kad statybos leidimą pagal projektą, suderintą su miesto, rajono vyriausiuoju architektu, būtų išdavusi savivaldybės architektų tarnyba, kaip tai numato 1988 m. gruodžio 14 d. Lietuvos Ministrų tarybos nutarimu Nr. 364 patvirtintų Individualios statybos nuostatų 18, 25 punktai. Pirmuoju statybos leidimo pratęsimu suteikta teisė statyti statinius, pažeidžiant maksimaliai leidžiamo pastatais užimamo ploto normatyvus (maksimalaus pastatų ploto draudimo tuo metu nebebuvo); pratęsimas nebuvo galimas be naujo projekto. Statybos leidimas negalėjo būti pratęstas antrą kartą, nes pagal STR 1.07.01:1997 statybos leidimo pratęsimas buvo galimas iki statybos pabaigos, bet ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Be to, pirmąją statybos leidimo pratęsimo procedūrą atliko ne Individualios statybos nuostatų 26 punktu tam įgaliota rajono vykdomojo komiteto vyriausiojo architekto tarnyba, o tuo metu dar neegzistuojančios Kauno apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros specialistas. Statybos leidimo pratęsimuose nurodoma, kad statyba leidžiama pagal T. G. projektavimo biuro 1993-12-18 suderintą projektą, tačiau šio architekto biuras įsteigtas tik 2001 m. Tuo remiantis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nurodytų statinių projektas nebuvo parengtas – statybos leidimo išdavimo procedūrose apie tai duomenų nėra. Vadovaudamasis visomis šiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad statybos leidimo ir jo pratęsimų kopijos kaip rašytinis įrodymas neatitinka leistinumo kriterijų, todėl negalima įvertinti šių aktų teisėtumo. Kadangi statybos leidimo ir jo pratęsimų išdavimo procedūros buvo neteisėtos, sprendė, jog pastatyti pastatai buvo nepagrįstai pripažinti tinkamais naudoti.

Pasisakant dėl apelianto atsakovo skundo argumento analizuojamos sprendimo dalies klausimu pažymėtina, kad 1988 m. statybos leidimo pirmosios instancijos teismas nelaikė pažeidžiančiu imperatyvias teritorijų planavimą reglamentuojančias įstatymų normas. Pastaroji išvada susijusi su 2005 m. rugsėjo 14 d. statybos leidimu Nr.122 ir 2006 m. rugsėjo 29 d. statybos leidimu Nr.137.

Apeliantas atsakovas teisingai teigia, kad statinių maksimalaus leistino ploto pažeidimas dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebėra aktualus. Ieškovas ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, jog atsakovas yra pradėjęs teritorijos, kurioje yra abu jo žemės sklypai, detaliojo planavimo procedūrą. UAB „Polilinija“ atsakymas apie užstatymo tankio reikalavimus patvirtina, kad šiuo metu leistinas atsakovo žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), užstatymo tankis yra viršytas, bet, sujungus abu atsakovo žemės sklypus, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), problema išsispręstų, teisinių kliūčių sklypų sujungimui nėra. Visgi apeliantai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados apie tai, kad jų lūkesčiai, susiję su 1988 m. statybos leidimu, negali būti pripažįstami teisėtais, nes neteisėtos buvo ir statybos leidimo, ir jo pratęsimų išdavimo procedūros.

Esminė apeliacine tvarka vertinamo sprendimo išvada 1988 m. statybos leidimo teisėtumo klausimu yra ta, kad juo buvo leista statyti statinius – gyvenamąjį namą ir kelis ūkinius pastatus, neparengus projekto.

Nei 1996 m. įsigaliojęs Statybos įstatymas, nei leidimo išdavimo metu galioję 1988 m. gruodžio 14 d. Lietuvos Ministrų tarybos nutarimu Nr. 364 patvirtinti Individualios statybos nuostatai ir vėlesni LR Vyriausybės 1991 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 278 patvirtinti Individualios statybos nuostatai neįtvirtino imperatyvios statytojo pareigos išsaugoti statinio projektą, be kurio parengimo statyba nebuvo galima, tačiau tokia jo pareiga kildintina iš CPK 178 straipsnyje reglamentuotos procesinės pareigos įrodyti savo atsikirtimus, iš bendro pobūdžio asmenų pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, įgyvendinant savo civilines teises ir vykdant pareigas (CK 1.5 straipsnio 4 d.), taip pat iš 1996 m. kovo 19 d. įstatymo Nr.I-1240 redakcijos Statybos įstatymo 15 straipsnyje įtvirtintų statinio naudotojo pareigų naudoti statinį pagal paskirtį, tinkamai jį prižiūrėti, prireikus jį remontuoti, nustatyta tvarka gauti valstybinės priežiūros tarnybos leidimus pastatams rekonstruoti, remontuoti, paskirčiai pakeisti ar nugriauti (vadovaujantis šiomis nuostatomis ir Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1991m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. 109 „Dėl individualių namų statybos įregistravimo tvarkos“, projektą buvo reikalinga pateikti statybos leidimo pratęsimui). Statinio eksploatacija, neišsaugojus jo projekto, po pripažinimo tinkamu naudoti rekonstruojant dar du kartus, neatitinka statytojo, esančio ir statinio naudotoju, protingo elgesio kriterijaus. Įrodyti, kad projektas buvo, atsakovės valstybinės institucijos galėjo projektą pateikdamos arba pristatydamos aktualaus laikotarpio savo veiklos teisinį reglamentavimą, pagal kurį joms nebuvo privalu suformuoti statybos leidimo išdavimo dokumentaciją, kurioje būtų savivaldybės architektūros skyriaus išduotas statybos leidimas ir jo pagrįstumą įrodantys dokumentai, kad tokių dokumentų tarnyba neprivalėjo pateikti savivaldybės archyvui, o pastaroji – Kauno apskrities archyvui, kai tų pačių metų pirmojo pusmečio Kaišiadorių savivaldybės dokumentai archyvui yra perduoti (t. 1 b.l. 161-163). Tokių įrodymų byloje nėra. Nesutiktina su apeliantu atsakovu, kad 1993 m. gruodžio 18 d. ir 1998 m. gruodžio 18 d. statybos leidimo pratęsimai nebuvo siejami su statinių techninių parametrų pasikeitimais, todėl projekto nereikėjo. Statybos leidimas du kartus buvo pratęstas gamybinio priestato statybai ir ūkio pastato rekonstrukcijai. 1988 m. statybos leidimas buvo išduotas gyvenamojo namo 1A2p ir ūkinių pastatų 2I1p, 3I1p, 4I2p, šiltnamių 5S1g, 6S1g statybai. 1997 m. priimti naudoti pastatai, pažymėti šifrais 1A2p 2I1p, 3I1p, 4I2p su priestatu 1ilp, 5S1g, 6S1g. 2003 m. priimti naudoti ūkio pastatai 3I1p su priestatu 1ilp, šiltnamis 7S1g, ūkio pastatas 8I2p su priestatu 1ipl ir šaldytuvai 9Ilž, 10I1ž. Statiniai, pažymėti šifrais 1ilp, 7S1g, 8I2p, 9Ilž, 10I1ž 1988 m. statybos leidime nebuvo nurodyti. Taigi, remdamasis 1991 metų Individualios statybos nuostatų 15, 16 punktais, nustatančiais statytojo teisę pradėti statybą, rekonstruoti pastatus, priestatus, tik turint miesto (rajono) vyriausiojo architekto patvirtintą projektą, Lietuvos Respublikos statybos ir Urbanistikos ministerijos 1991 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. 109 „Dėl individualių namų statybos įregistravimo tvarkos“, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad, keičiantis statinio techniniams rodikliams ir leidžiant statyti naujus statinius, turėjo būti išduotas naujas statybos leidimas. Sutiktina su apeliantu atsakovu, kad Kauno apskrities viršininko administracijos spaudai statybos leidimo kopijoje galėjo būti uždėti ir po 1995 metų (juose nurodoma statybos leidimo išdavimo data ir galiojimo terminai), tačiau įrašai 1993 m. ir 1998 m. statybos leidimo pratęsimuose apie tai, jog statyba leidžiama pagal T. G. projektavimo biuro, kuris buvo įsteigtas tik 2001 metasi, parengtą savivaldybėje 1993m. gruodžio 18 d. kompleksiškai suderintą projektą vienareikšmiškai įrodo tik tai, kad tokio projekto leidimo pratęsimo metu negalėjo būti. Argumento, jog šis įrašas atsirado dėl rašymo apsirikimo, apeliantas nepagrindė jokiais įrodymais (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Nors, nesant statybos leidimo originalo, jo suklastojimo faktas ir nebuvo konstatuotas, teisėjų kolegija, vadovaudamasi nurodytais argumentais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 1988 m. statybos leidimo ir jo pratęsimų išdavimo procedūros buvo neteisėtos, statiniai, priimti 1997 m. balandžio 24 d. ir 2003 m. gegužės 5 d. pripažinimo tinkamais naudoti aktais, yra pastatyti be projekto, todėl tokia statyba pažeidžia 1988 m. gruodžio 14 d. Lietuvos Ministrų tarybos nutarimu Nr. 364 patvirtintų Individualios statybos nuostatų ir LR Vyriausybės 1991 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 278 patvirtintų Individualios statybos nuostatų imperatyvias normas dėl statinio projekto būtinumo.

Atmestini apelianto atsakovo skundo motyvai dėl jo sąžiningumo, statybą realizavus pagal 1988 m. išduotą statybos leidimą ir jo pratęsimus. Sąžiningumo prezumpciją ieškovas paneigė išvardintais įrodymais. Pagal 1988m. gruodžio 14 d. Lietuvos Ministrų tarybos nutarimu nr. 364 patvirtintų Individualios statybos nuostatų 4 punktą pilietis, kuris pasistatė, stato arba perstato individualinį gyvenamąjį namą (jo dalį), ūkinį, buitinį pastatą ar įrenginį, neturėdamas atitinkamai patvirtinto projekto, iš esmės nukrypdamas nuo projekto arba pažeisdamas pagrindines statybos normas ir taisykles, traukiamas atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka. Pagal 1991m. liepos 12 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 278 patvirtintų Individualios statybos nuostatų 4 punktą asmuo, kuris be patvirtinto projekto pasistatė, stato, perstato gyvenamąjį namą, jo dalį ar kitą pastatą arba iš esmės nukrypo nuo projekto, statybos normų ir taisyklių, turėjo būti traukiamas atsakomybėn pagal įstatymus. Tuo vadovaujantis spręstina, kad statytojas neturėjo įstatyminio pagrindo tikėtis, jog, statydamas statinius be projekto, nuo atsakomybės bus atleistas.

Apeliantai pagrįstai teigia, kad atsakovo žemės sklypuose esantys statiniai realiai trukdo tik kaimynams ir kad pastarųjų asmenų interesus pažeidžia ne išvardintų imperatyvių statybą reglamentuojančių normų nesilaikymas, o atsakovo statiniuose vykdoma gamybinė veikla (pastatus jis yra išnuomojęs UAB „D. G. ir partneriai“). Tai vienareikšmiškai patvirtina 2007 m. parašytas atsakovo kaimynų skundas t. 1 b.l. 24-31 ir jų atstovės pripažinimas teismo posėdyje (t. 4 b.l. 40-41). Gamybinės veiklos teisėtumas nėra nuginčytas. Tai įrodo Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.1-518-42/2008 pagal A. V. ir kitų asmenų, apeliacine tvarka peržiūrimoje civilinėje byloje dalyvaujančių trečiaisiais asmenimis, skundą Kaišiadorių savivaldybės administracijai, suinteresuotiems asmenims UAB „D. G. ir partneriai“, J. G., Kauno apskrities viršininko administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (t. 3 b.l. 103d). Apeliacine tvarka vertinamu sprendimu teismas pažymėjo, kad jo išvados dėl viešojo intereso gynimo nėra susiję su statiniuose vykdoma gamybine veikla.

Nors trečiųjų asmenų interesų esminį pažeidimą sudaro atsakovo sutuoktinės įmonės teisėta gamybinė veikla, o nuo 1988 m. statybos leidimo išdavimo iki ieškinio pareiškimo praėjo daugiau nei dvidešimt metų, nuo statybos leidimo pirmojo pratęsimo – daugiau nei septyniolika, nuo antrojo – daugiau nei dvylika metų, nuo statinių priėmimo naudoti 1997 metais – daugiau nei trylika metų, nuo statinių priėmimo naudoti 2003 m. – aštuoneri metai, teismo sprendimu nustatytų imperatyvių statybą reglamentuojančių teisės normų pažeidimų pobūdis nesudaro pagrindo atsisakyti ginti viešąjį interesą.

Statybos teisėtumo reikšmė neįrodinėtina kaip preziumuojama pagal įstatymą (CPK 182 straipsnio 4 punktas). 1988 m. statybos leidimo ir jo pratęsimų įrodymams neatitinkant leistinumo kriterijaus, pirmosios instancijos teismas negalėjo įvertinti jų teisėtumo, tačiau nusprendė dėl statybos leidimo ir jo pratęsimų išdavimo procedūrų neteisėtumo ir statinių projekto nebuvimo (vadovaudamasi CPK 313 straipsnyje įtvirtintu draudimu dėl apelianto priimti blogesnį, negu yra skundžiamas, sprendimą, teisėjų kolegija nepasisako dėl įrodymų tikėtinumo taisykle grįstinos didesnės galimybės nuspręsti, kad 1988 m. statybos leidimo nebuvo). Šiuo metu galiojantis Statybos įstatymas statinio projektavimą apibrėžia kaip architektūrinę inžinerinę veiklą, kurios tikslas - parengti statinio projektą, statinio projektą apibūdina kaip normatyvinių statybos techninių dokumentų nustatytos sudėties dokumentų, kuriuose pateikiami statytojo sumanyto statinio sprendiniai (aiškinamoji dalis, projekto dalys, skaičiavimai, brėžiniai), skirtų statinio statybai įteisinti ir vykdyti, visumą. Tai reiškia, kad statinio suprojektavimui yra būtinos specialios žinios. Nors ieškovas ir nenurodė, kokius specialiuosius statybą reglamentuojančius teisės aktus pažeidžia 1988 m. statybos leidimo ir jo pratęsimų pagrindu sukurti statiniai, statybos negalima laikyti teisėta vien dėl projekto nebuvimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškinant statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto teisinį statusą ir reikšmę, pagal kurią statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas yra privalomasis statybos proceso baigimo dokumentas, kurio gavimas statytojui sukelia pareigą įregistruoti statinį Nekilnojamojo turto registre. Statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto tikslas yra įvertinti statinio atitikimą statinio projektiniams reikalavimams bei įstatymo nustatytiems esminiams statinio reikalavimams. Nesant statinio projekto ir nustačius statybos leidimo bei jo pratęsimų išdavimo procedūrų neteisėtumą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog statinių pripažinimo tinkamais naudoti procedūra negalėjo realizuoti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1996-08-23 įsakymu Nr. 108 patvirtintos „Statinių priėmimo naudoti tvarkos STR 1.11.01:1996“ 1.2 punktu šiai procedūrai nustatytų tikslų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog pastatyti statiniai buvo pripažinti tinkamais naudoti, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Apelianto atsakovo nurodomas 2006 m. sausio 20 d. UAB „Kauno komprojektas“ aktas t. 3 b.l. 97 šių išvadų nepaneigia – atsakovas neįrodė, kad ekspertams buvo pateikęs 1988 m. statybos leidime nurodytą projektą. Akte nurodoma, jog tyrimo objektas buvo statinių priėmimas pagal 2005 m. rugsėjo 14 d. statybos leidimą Nr.122.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad, lyginant su išvardintais imperatyvių statybą reglamentuojančių normų pažeidimais, apelianto atsakovo nurodomos aplinkybės dėl skundžiamo sprendimo išvadų neproporcingumo įregistruotai atsakovo nuosavybės teisei, ilgai statinių eksploatacijai, statiniuose veikiančios įmonės kaip 33 asmenų darbo vietos interesams, su mokesčių mokėjimu susijusiam viešam valstybės biudžeto interesui, viešojo intereso pažeidimo pobūdžio nenusveria.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti; ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, padarytų teisei priešingų veikų, visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio ir (arba) kitų priežasčių, kai neapribojus šios teisės nebūtų galima apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui (Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas „Dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, teisinių pasekmių“). Statinių sukūrimas statybos būdu yra vienas iš nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų (1964 m. CK 4 straipsnio 2 dalies 2 p., 2000 m. CK 4.47 straipsnio 4 p.). Vadovaujantis minėtame Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarime išaiškintomis neteisėtos statybos ir savavališkos statybos sąvokomis, darytina išvada, kad statinių sukūrimas be projekto yra neteisėta statyba (pagal CK 4.103 straipsnį neteisėta statyba (bet ne savavališka) yra tada, kai statinys statomas arba pastatytas ne savališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus). Tuo vadovaujantis sutiktina su įstatymais ir kasacinio teismo praktika pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad statinys gali tapti nuosavybės teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra teisėta (iš neteisėtumo teisė neatsiranda). Kelių dešimčių darbo vietų sukūrimas gamybinėje įmonėje, veikiančioje neteisėtai pastatytuose statiniuose, neatitinka Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtintos kiekvieno žmogaus teisės turėti saugias darbo sąlygas, todėl teismo išvados dėl neteisėtų administracinių aktų panaikinimo ir būtinumo per nustatytą terminą statinių projektinę dokumentaciją bei turėti statybą leidžiantį dokumentą yra proporcingos viešojo intereso pažeidimo pobūdžiui. Jomis neeliminuojama valstybės teisė gauti mokesčius į biudžetą iš statiniuose teisėtą gamybinę veiklą vykdančios įmonės.

Atmestinas apelianto atsakovo argumentas, kad teisė ginti viešąjį interesą jau buvo realizuota 2009 metais ir neturėtų būti pakartotinai ginama teisme.

Nustatyta, kad viešojo intereso gynimą inicijavusi institucija Kauno apskrities viršininko administracija 2009 metais kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti 2006 m. rugsėjo 29 d. išduotą statybos leidimą Nr. 137. Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. sausio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-146-554/2009 šį reikalavimą atmetė, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 3 d. nutartimi paliko galioti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą. Teismų procesiniai sprendimai pagrindžia, kad pareiškėjos reikalavimas buvo nepatenkintas dėl praleisto termino administraciniam aktui ginčyti. Statybos teisėtumo teismai netyrė, trumpai pasisakė dėl netikslios statybos rūšies nurodymo nebuvimo absoliučiu pagrindu statybos leidimui panaikinti, nurodė, jog maksimalus užstatymo tankis viršytas nežymiai. 1988 m. statybos leidimo teisėtumas nebuvo ginčijamas. Sutiktina su ieškovu, kad kitų institucijų nesėkmingi bandymai vykdyti jiems priskirtas funkcijas nepašalina prokuroro teisės kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą. Minėta, kad apskrities viršininkui pavaldžios statybos valstybinę priežiūrą kuravusios institucijos veiksmai, pripažįstant tinkamais naudoti 1988 m. statybos leidimo ir jo pratęsimų pagrindu sukurtus statinius, yra neteisėti. Tuo motyvuotinas dalinis šios institucijos neveikimas, 1988 m. statybos leidimo neginčijant pačiai ir nesikreipiant dėl to į prokurorą, tačiau 2010 m. sausio 1 d. apskričių viršininkų administracijų teises teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros srityje perėmusi Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos priežiūros inspekcija prie Aplinkos ministerijos nedelsė – išanalizavusi administracinių bylų aplinkybes, 2011 m. balandžio 1 d. kreipėsi į prokurorą dėl viešojo intereso gynimo. Skaičiuojant nuo funkcijų perėmimo ir atsižvelgiant į tirtino dalyko sudėtingumą, 16 mėnesių laikotarpis nėra toks ilgas, kad būtų galima daryti išvadą apie nepateisinamą minimos valstybės institucijos delsimą.

Dėl 2005 m. rugsėjo 14 d. statybos leidimo Nr.122

Sutiktina su apeliantu atsakovu, kad neteisingai nurodyta statybos rūšis šiuo metu nėra esminis 2005 m. rugsėjo 14 d. statybos leidimo Nr. 122 neatitikimas teisės aktų reikalavimams.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2005 m. rugsėjo 14 d. statybos leidimas Nr. 122 buvo išduotas statiniui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (dabartinis unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 2Ilp), esančiam žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), statybos rūšis – rekonstrukcija, statybos objektas ? ūkinio pastato rekonstravimui ir priestato statybai, bendras plotas – 340,00 m². Nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad prie ūkinio pastato 2Ilp pristatytas dviejų aukštų priestatas 1i2p viršijo maksimalią 10 % pagrindinio pastato ploto sumą, todėl pagal leidimo išdavimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002-12-05 įsakymu Nr. 622 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ redakcijos 8.1 punktą tokio priestato sukūrimą reikėjo traktuoti kaip naują statybą, o ne statinio rekonstrukciją. Nors 2010 m. rugsėjo 27 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr.D1-824 su šiuo faktoriumi susijęs statybos rūšių teisinis reglamentavimas buvo pakeistas, o pagal dabar galiojančios Statybos įstatymo redakcijos 2 straipsnio 17 dalį naujo statinio statyba yra statybos rūšis, kurios tikslas – statinių neužimtame žemės paviršiaus plote pastatyti statinį, atstatyti visiškai sugriuvusį, sunaikintą, nugriautą statinį, statinio rekonstravimas – statybos rūšis, kurios tikslas – perstatyti statinį (pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant statinio išorės matmenis – ilgį, plotį, aukštį ir pan. (18 dalis), tai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl minimo statybos leidimo neteisėtumo, kurio esmė yra tokia - statybos leidimo išdavimas statiniui, suprojektuotam T. G. projektavimo biuro 2002m. gegužės 2 d., t.y. prieš tris metus iki projektavimo sąlygų sąvado patvirtinimo datos; statinio suprojektavimas dviejuose sklypuose (dalis pastato yra suprojektuota žemės ūkio paskirties žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kita dalis ? kitos paskirties (individualiems namams statyti ir eksploatuoti) žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tuo pažeidžiant teritorijų planavimo dokumentus, reglamentuojančius gyvenamųjų namų statybą); pateiktame projekte nebuvo išlaikyti projektavimo sąlygų sąvade nurodyti reikalavimai neprojektuoti statinių arčiau kaip 3 m nuo sklypo ribos tarp kaimyninių sklypų (visų šių teismo išvadų apeliantai neginčija) ir laikytis maksimalaus užstatymo tankio. Be to, 2006m. kovo 30 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu buvo pripažinti tinkamais naudoti dalis statinių, kurių rekonstrukcija nebuvo numatyta projektavimo sąlygų sąvade, techniniame statinio projekte ir statybos leidime (rekonstruotas ūkinis pastatas 3Ilp, pristatant antrus aukštus pastate ir priestate lilp, į 3I2p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Atsakovo iniciatyva UAB „Kauno komprojektas“ atlikta statinių ekspertizė pastarųjų aplinkybių nepaneigia. Įregistravus naujus statinius, sklypo užstatymo plotas padidėjo 240 m² ir dar labiau viršijo leidžiamą.

Pasisakydama dėl apelianto atsakovo skundo argumento apie Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą užstatymo tankio klausimu, teisėjų kolegija pažymi, jog 2009 m. sausio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-146-554/2009 irgi buvo konstatuotas užstatymo tankio viršijimas, galimas dėl sklype (duomenys neskelbtini) įregistruoto J. G. ūkininko ūkio, tačiau, netenkindamas skundo dėl praleisto termino administraciniam aktui nuginčyti, šis teismas netyrė statytos ūkininko ūkyje leistinumo aspektų. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad visi statiniai, dėl kurių ginčijami išvardinti administraciniai aktai, yra pastatyti 2914 m² dydžio žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas - gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba, išskyrus ūkinį pastatą 2I2p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio priestato 1i2p dalis yra pastatyta 2100 m² dydžio žemės ūkio paskirties sklype (kadastrinis Nr, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties sklypai ir kuriame įregistruotas atsakovo J. G. ūkininko ūkis. Duomenų, kad šiame žemės ūkio paskirties sklype būtų rengiamas kaimo plėtros projektas ūkinių pastatų statybai, nėra, žemės sklypai nesujungti, todėl ūkinio pastato 2I2p priestato 1i2p dalies statyba žemės ūkio paskirties žemės sklype negalima (šios išvados apeliantai neginčijo). Apeliacinės instancijos teismas nekartoja pagrįstų pirmosios instancijos sprendimo argumentų, kad tokiu atveju Nuolatinės statybos komisija negalėjo rekomenduoti savivaldybės administracijos direktoriui išduoti statybos leidimą, o statinių pripažinimo tinkamu naudoti aktas yra neteisėtas.

Dėl 2006 m. rugsėjo 29 d. statybos leidimo Nr.137

2006m. rugsėjo 29 d. buvo išduotas statybos leidimas Nr. 137 statiniams, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) (pažymėtas plane 1A2p), Nr. (duomenys neskelbtini) (pažymėtas plane 5Š1g) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (pažymėtas plane 6Š1g), esantiems žemės sklype, adresu: (duomenys neskelbtini), pagal 2006 m. UAB „TGS ir partneriai“ projektą, statybos rūšis – rekonstravimas, statybos objektas – gyvenamojo namo, pagalbinio pastato ir šiltnamių rekonstravimas, jungiamojo priestato statyba relaksacijai ir sportui, paskirtis - negyvenamoji, bendras plotas – 283,75 m².

Kaip minėta, Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 22 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-146-554/2009, 2006 m. rugsėjo 29 d. statybos leidimo teisėtumas iš esmės nebuvo vertinamas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad, priestatui prie gyvenamojo namo sudarant 18,51 % gyvenamojo namo ploto ir pastatant dviejų aukštų plytų mūro 193,96 m² ploto pastatą vietoj dviejų vieno aukšto stiklinių šiltnamių 5Šlg ir 6Šlg, statyba pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ redakcijos 8.1 punktą vertintina ne kaip rekonstrukcija, o kaip nauja statyba. Naujo statinio pastatymas vietoje šiltnamių kvalifikuojamas kaip nauja statyba ir pagal 2010 m. rugsėjo 27 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr.D1-824 pakeistą STR 1.01.08:2002 8.1 punktą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šiltnamio transformavimas į mūrinį dviejų aukštų statinį laikytinas nauja statyba ir pagal dabar galiojančią Statybos įstatymo 2 straipsnio 17 dalies redakciją.

Esminį imperatyvių statybą reglamentuojančių teisės normų pažeidimą, išduodant šį statybos leidimą, sudaro leidimas vykdyti papildomų statinių statybą kitos paskirties (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) žemės sklype, nesilaikant Kaišiadorių raj. savivaldybės administracijos 2006m. liepos 28 d. išduotų projektavimo sąlygų sąvade Nr. 827-3.7 pateiktų architektūrinių maksimalaus užstatymo tankio reikalavimų; žemės sklypo naudojimo režimo pažeidimas, išduodant leidimą statyti sporto paskirties pastatą (Pagal Žemės sklypų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikacijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 200m. kovo 17 d. įsakymu Nr. D1-151, 5.1.1 punktą atsakovo žemės sklypuose galimi statyti vieno ar trijų aukštų gyvenamieji namai ir jų priklausiniai; sklype nėra galiojančio detaliojo plano, kuriuo būtų nustatytas žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimas ir nėra nei vienos Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje numatytos sąlygos, kuriai esant detalusis planas neturi būti rengiamas). Nors atsakovas teigia atsisakęs jungiamojo priestato statybos, ją leidžiantis dokumentas tebėra galiojantis, todėl neteisėto statybos leidimo panaikinimas, sudarant galimybę gauti Teritorijų planavimo įstatymo imperatyvių nuostatų nepažeidžiant statybos leidimą, atitinka CPK 263 straipsnio reikalavimus teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui (pažymėtina, kad apeliantas atsakovas yra pradėjęs detaliojo planavimo procedūrą, kurios tikslas - sujungti abu turimus žemės sklypus į vieną, vieno iš jų pakeisti paskirtį iš žemės ūkio paskirties į kitos paskirties žemę, abiem sklypams nustatyti naudojimo būdą gyvenamajai teritorijai, sklypų teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą bei statybos reglamentus).

Dėl procesinių aplinkybių

Atmestinas apeliantės UAB „D. G. ir partneriai“ skundo argumentas apie atsakovų atsikirtimų į ieškinį neįvertinimą. Nusprendęs dėl ieškinio pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškinį grindžiančiais įrodymais, tačiau teismo sprendimas nėra vien ieškovo nurodytų motyvų pakartojimas. Teismo išvados atitinka visas civilinio proceso normų nustatyta tvarka ir įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes ir CPK 270 straipsnio reikalavimus.

Byloje D. G. dalyvavo trečiuoju asmeniu, todėl ginčijamu sprendimu nebuvo nuspręsta dėl neįtrauktos dalyvauti byloje atsakovo sutuoktinės teisių ir pareigų. Savarankiškų reikalavimų nepareiškiančio trečiojo asmens procesinės teisės ir pareigos yra tolygios šalies procesinėms teisėms ir pareigoms, išskyrus ieškovo teisę pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus, nuo jų atsisakyti, pripažinti ieškinį arba sudaryti taikos sutartį ir reikalauti, kad teismo sprendimas būtų priverstinai įvykdytas. Tretysis asmuo D. G. į bylą įstojo atsakovų, nesutinkančių su ieškiniu, pusėje, todėl išvardintų procesinių teisių išimčių įgyvendinimas jai nėra aktualus. Apeliantė nekonkretizavo, kodėl ir kokia apimtimi ji negalėjo pasinaudoti įstatymo suteikiamomis procesinėmis teisėmis gintis nuo sutuoktiniui pareikšto ieškinio. Ginčijami administraciniai aktai buvo išduoti statytojui J. G., todėl atsakovais pagrįstai buvo pasirinktos tuos aktus išdavusios institucijos ir statytojas, t. y. asmuo, kuriam tie aktai buvo išduoti.

Atmestinas atsakovo apeliacinio skundo argumentas dėl rūšinio teismingumo taisyklių pažeidimo, nes išnagrinėtas ginčas nėra turtinis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Teisės teorijoje ir teismų praktikoje sąvoka „turtinis ginčas“ aiškinama kaip ginčas dėl turto arba ginčas, tiesiogiai susijęs su turtu; neturtiniai ieškiniai aiškinami kaip ieškiniai, kuriuose turtinis interesas negali būti išreikštas pinigų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr.3K-3-381/2008). Išnagrinėtas ginčas nesusijęs su atsakovų daiktinėmis teisėmis į statinius, o iš statybų teisėtumo užtikrinimo kylantis viešasis interesas negali būti išreikštas pinigų suma.

Dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, civilinių teisinių pasekmių

Priešingai, nei nurodo apeliantai, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs padaryto pažeidimo pobūdį ir savavališkų statinių nugriovimo, kaip kraštutinės priemonės, santykį, konstatavo, kad, nors ginčo statyba iš esmės ir pažeidžia imperatyviąsias teisės normas, atsižvelgiant į tai, kad atsakovo J. G. abu žemės sklypai gali būti sujungti, pakeičiant vieno iš jų paskirtį, atsakovo žemė būtų gyvenamosios ir komercinės paskirties, tai atitiktų Kaišiadorių rajono savivaldybės teritorijos bendrąjį planą ir (duomenys neskelbtini) miestelio bendrojo plano koncepciją, padidėjus atsakovo žemės sklypui, pasikeistų pastatų užstatymo rodikliai, ginčijami statiniai pagal savo pobūdį iš esmės gali būti nurodytos paskirties žemėje, tačiau turėtų atitikti teisės aktų reikalavimus, įvertinęs, kad atsakovas J. G. yra pradėjęs detaliojo plano rengimo procesą, vadovaudamasis proporcingumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, padarė išvadą, kad pažeistas viešasis interesas nenusveria statytojo intereso įgyti nuosavybės teisės į ginčo pastatus. Jis bus tinkamai apgintas ne tik pritaikius nurodytą kraštutinę neteisėtų statybų šalinimo priemonę – statinių nugriovimą, todėl atsakovui leista teisės aktų nustatyta tvarka per vienerių metų terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą. Toks sprendimas atitinka Statybos įstatymo 28¹ straipsnio 4 dalies nuostatas, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pagal kurią turi būti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo įgyvendinti tikslo (žr. Allard v. Sweden, no. 35179/97, judgment of 24 September 2003, par. 54), ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiamą proporcingumo principo svarbą, taikant teismines neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemones (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2009 pagal V. Č. ir kt. ieškinį atsakovams V. B. ir kt.).

Nesutiktina su apeliantais, kad toks neteisėtos statybos pasekmių pašalinimas sukels statytojo šeimai ypatingai didelius materialinius nuostolius (šio argumento apeliantai niekuo nepagrindė). Kadangi pagal 1988 m. statybos leidimą pastatyti statiniai nebuvo suprojektuoti, projekto parengimo išlaidos yra pagrįstos. Visos kitos išlaidos yra pagrįstos neteisėtos statybos padarinių šalinimą reglamentuojančio Statybos įstatymo normomis.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, teisingai konstatavo, kad taikytinos neteisėtos statybos pasekmes reglamentuojančios teisės normos, tačiau faktiškai pasirėmė savavališkos statybos likvidavimo pasekmes nustatančiu Statybos įstatymo 28 straipsniu.

Pastarosios normos septintoji dalis suteikia teismui pasirinkimo teisę įpareigoti statytoją ar kitą šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį savo lėšomis per nustatytą terminą leisti teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą; nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę; išardyti savavališkai perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (jo dalį) arba statinį (jo dalį), dėl kurio nugriovimo buvo pažeistas viešasis interesas, ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę.

Pagal neteisėtos statybos pasekmes nustatančio 28¹ straipsnio antrąją ir ketvirtąją dalis, jeigu teismas pripažįsta statybą leidžiantį dokumentą negaliojančiu, jis savo sprendimu priima vieną iš šių straipsnio antrojoje dalyje nurodytų sprendimų: 1) įpareigoja statytoją (užsakovą) ar kitą šio Įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį per nustatytą terminą teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę; 2) įpareigoja statytoją (užsakovą) ar kitą šio Įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį per nustatytą terminą teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis išardyti perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ar atstatyti į buvusią padėtį (atkurti) kultūros paveldo statinį (jo dalį) arba statinį (jo dalį), dėl kurio nugriovimo buvo pažeistas viešasis interesas; 3) leidžia per nustatytą terminą pagal reikiamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją gavus naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ar pertvarkyti statinį ar jo dalį, jeigu toks statinio perstatymas ar pertvarkymas yra galimas pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams; šių veiksmų per nustatytą terminą neatlikus, – vykdyti šios dalies 1 ar 2 punkte nurodytus reikalavimus; 4) įpareigoja kompetentingas institucijas per nustatytą terminą pagal statytojo (užsakovo) ar kito šio Įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto asmens tinkamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją (jeigu tai būtina), jeigu statinio statyba nepažeidžia galiojančių detaliųjų teritorijų planavimo ar kitų įstatymais jiems prilygintų teritorijų planavimo dokumentų (jeigu jie privalomi), taip pat bendrųjų ar specialiųjų teritorijų planavimo dokumentų sprendinių ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, išduoti naują statybą leidžiantį dokumentą tuo atveju, kai statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas neteisėtai dėl kompetentingų institucijų neteisėtai atliktų procedūrų.

Apeliacine tvarka vertinamu sprendimu pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovą J. G. parengti sprendime nurodytų statinių projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą. Įpareigojimas parengti statinių projektinę dokumentaciją atitinka Statybos įstatymo 28¹ straipsnio antros dalies 4 punkto nuostatą dėl projektinės dokumentacijos reikiamo pertvarkymo, juolab kad projektinę dokumentaciją privalo parengti statytojas (Statybos įstatymo 12 straipsnis), tačiau įpareigojimas gauti statybą leidžiantį dokumentą statytojui negali būti taikomas. Bylos nagrinėjimo metu nustačius, kad statybą leidžiantys dokumentai buvo neteisėtai išduoti dėl kompetentingų institucijų neteisėtai atliktų procedūrų, išduoti naują statybą leidžiantį dokumentą įpareigotina atsakovė Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija (dėl teismo išvadų apie 4 punkte nurodomų sąlygų statinių statybai realizavimo galimybę ginčo nėra).

Nors ieškovas sutinka su atsakovo J. G. argumentu dėl nepagrįsto įpareigojimo statinius nugriauti savo lėšomis, neįvykdžius įpareigojimo dėl projektinės dokumentacijos parengimo, ši sprendimo dalis atitinka Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punktą (28¹ straipsnio 4 dalis). Įstatymų leidėjas įtvirtino, kad asmeniu, kurio lėšomis vykdytini statinių nugriovimo darbai, yra statytojas (užsakovas), jeigu jo nėra – statinio ar jo dalies savininkas, valdytojas, naudotojas, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje savavališkai pastatytas ar statomas statinys (jo dalis), savininkas, valdytojas ar naudotojas. Pagal Statybos 28¹ straipsnio 6 dalį, nustačius, kad statinys (jo dalis), kurį nuspręsta nugriauti ar atstatyti į buvusią padėtį, priklauso statytojui (užsakovui), kurio kaltės dėl neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento išdavimo nėra, ar sąžiningam įgijėjui, teismas šio asmens reikalavimu taip pat sprendžia klausimą dėl žalos atlyginimo įstatymų nustatyta tvarka. Remdamasis nagrinėjamoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovė Kaišiadorių rajono savivaldybė yra kalta dėl 2005 m. rugsėjo 14 d. statybos leidimo Nr.122 ir 2006 m. rugsėjo 29 d. statybos leidimo Nr.137 neteisėto išdavimo, apskrities viršininko administracijos funkcijų teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros srityje perėmėja atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos – dėl neteisėto statinių, sukurtų pagal 1988 m. gruodžio 18 d. statybos leidimą nr.111, priėmimo 1997 m. balandžio 24 d. ir 2003 m. gegužės 5 d. aktais ir statinių, pastatytų pagal 2005 m. rugsėjo 14 d. statybos leidimą Nr.122, neteisėto priėmimo 2006 m. kovo 30 d. aktu, atsakovas J. G. yra kaltas dėl statinių projekto neparengimo 1988 metais, tačiau reikalavimas dėl žalos atlyginimo nebuvo pareikštas. Jei žala kam nors būtų padaryta, tai neužkerta kelio tokį reikalavimą pareikšti ateityje.

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl neteisėtos statybos likvidavimo pasekmių, pritaikė netinkamą materialinės teisės normą, todėl su tuo susijusi sprendimo dalis pakeistina (CPK 330 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kitos apeliacine tvarka įvertinto sprendimo išvados atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus (CPK 263 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pakeisti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 9 d. sprendimą, pašalinant iš sprendimo rezoliucinės dalies aštuntosios pastraipos atsakovui J. G. nustatytą įpareigojimą gauti statybą leidžiantį dokumentą. Sprendimo dalį, susijusią su atsakovams nustatytais įpareigojimais, išdėstyti taip:

„Įpareigoti J. G. per vienerių metų terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka parengti žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) esančių statinių projektinę dokumentaciją: gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 1A2p; ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 2I2p (buvęs 2I1p); ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 3I2p (buvęs 3I1p); viralinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 4I2p; ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 8I2p; šaldytuvo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 10I1ž; neįregistruoto dviejų aukštų mūrinio pastato, pastatyto vietoje buvusių stiklinių vieno aukšto šiltnamių: plane pažymėto 5Š1g (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir plane pažymėto 6Š1g (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

Įpareigoti atsakovę Kaišiadorių rajono savivaldybės administraciją (juridinio asmens kodas 188773916) per šešerių mėnesių terminą nuo atsakovo J. G. parengtos šių statinių projektinės dokumentacijos pateikimo dienos išduoti naują statybą leidžiantį dokumentą. Atsakovams J. G. ir Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijai nustatytų įpareigojimų neįvykdžius, įpareigoti atsakovą J. G. savo lėšomis per vieną mėnesį nuo nurodyto 1 metų ir šešerių mėnesių termino suėjimo dienos nugriauti teisės aktų reikalavimų neatitinkančius statinius ir sutvarkyti statybvietę.“

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.