Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Lino Šiukštos ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo E. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų,

- pagal BK 199 straipsnio 4 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2023 m. birželio 1 d.) laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams,

- pagal BK 259 straipsnio 2 dalį areštu 40 (keturiasdešimčiai) parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, apėmimo būdu griežtesnei bausmei apimant švelnesnę subendrintos bausmės, paskirtos pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir BK 199 straipsnio 4 dalį, paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) metų.

Į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2022 m. balandžio 27 d. iki 2022 m. gegužės 26 d.

Šiuo nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 1 dalį, 260¹ straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį taip pat nuteistas M. K., o pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 1 dalį, 260¹ straipsnio 2 dalį – M. K., dėl jų apeliaciniai skundai nėra paduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. Š. pripažintas kaltu ir pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 4 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija, galiojusi iki 2023 m. birželio 1 d.) nuteistas už tai, kad neteisėtai siuntė labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų ir tas pačias medžiagas neteisėtai, neturėdamas leidimo ir išvengdamas muitinės kontrolės, gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Būtent, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2022 m. balandžio 26 d., veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, esančiu Vokietijos Federacinėje Respublikoje, inicijavo psichotropinių medžiagų siuntimą, pastarajam perduodamas siuntos su psichotropinėmis medžiagomis pristatymui reikalingą informaciją – nurodė siuntos gavėjo vardą ir pavardę „A. P.“ ir adresą – „(duomenys neskelbtini)“ bei nurodė savo naudojamą telefono abonentinį numerį (duomenys neskelbtini), po ko šios psichotropinės medžiagos iš Vokietijos Federacinės Respublikos į Lietuvos Respubliką nurodytu adresu buvo siunčiamos pašto siunta Nr. (duomenys neskelbtini) su psichotropinėmis medžiagomis miltelių pavidalu, kurių masė 504,430 g, jų sudėtyje esant 419,635 g grynos psichotropinės medžiagos MDMA, bei miltelių 1551,931 g masės, kurių sudėtyje grynos psichotropinės medžiagos amfetamino kiekis sudarė 193,428 g; siunta Nr. (duomenys neskelbtini) su psichotropinėmis medžiagomis miltelių pavidalu, kurių masė 548,635 g, jų sudėtyje esant 460,106 g grynos psichotropinės medžiagos MDMA, bei miltelių 1488,066 g masės, kurių sudėtyje grynos psichotropinės medžiagos amfetamino kiekis sudarė 186,536 g. Taip pat jis tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2022 m. balandžio 26 d., tęstiniais veiksmais veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, esančiu Nyderlandų Karalystėje, inicijavo psichotropinių medžiagų siuntimą, pastarajam perduodamas siuntos su psichotropinėmis medžiagomis pristatymui reikalingą informaciją – nurodė siuntos gavėjo vardą ir pavardę „A. P.“ ir adresą – „(duomenys neskelbtini)“ bei nurodė savo naudojamą telefono abonentinį numerį (duomenys neskelbtini), po ko šios psichotropinės medžiagos iš Nyderlandų Karalystės į Lietuvos Respubliką nurodytu adresu buvo siunčiamos pašto siunta Nr. (duomenys neskelbtini) tabletėmis, kurių masė yra 5391,68 g, ir kurių sudėtyje grynos psichotropinės medžiagos MDMA kiekis sudarė 1259,953 g; bei tabletėmis, kurių masė yra 325,362 g, ir kurių sudėtyje grynos psichotropinės medžiagos 2C-B(4-bromo-2,5-dimethoxyphenethylamine) kiekis sudarė 10,294 g. Tokiu būdu jis neteisėtai, neturėdamas leidimo ir išvengdamas muitinės kontrolės, bei pažeisdamas Lietuvos Respublikos Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo (1998 m. sausio 8 d. įstatymo redakcija Nr. VIII‑602) 81 straipsnį, kuriame nurodyta, kad į sąrašą įtrauktas medžiagas siųsti paštu draudžiama, gabeno psichotropines medžiagas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną.

2. Be to, E. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį už tai, kad neteisėtai, neturėdamas tikslo platinti, laikė nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos – lizergido (LSD), kuri vadovaujantis I sąrašu „Narkotinės ir psichotropinės medžiagos, draudžiamos vartoti medicinos tikslais, patvirtintu Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 (ir jo vėlesnėmis redakcijomis) yra psichotropinė medžiaga. Būtent, nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto laiko iki 2022 m. balandžio 27 d. su savimi jis laikė nedidelį kiekį – 0,00019 g psichotropinės medžiagos – lizergido (LSD), kurią 2022 m. balandžio 27 d. 12.30 val. asmens kratos metu rado ir paėmė Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai.

II. Apeliacinio skundo argumentai

3. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. Š. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2024 m. kovo 14 d. nuosprendžio dalį, kuria jam pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta bausmė – laisvės atėmimas 11 metų, pagal BK 199 straipsnio 4 dalį paskirta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 11 metų, ir už minėtas veikas skirti arba su realiu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, arba mažesnę bausmę (bausmes) negu sankcijoje numatytas minimumas.

4. Nuteistojo E. Š. apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl jam paskirtos bausmės yra neteisėtas ir nepagrįstas, o socialine prasme – neadekvatus ir neteisingas. Apelianto įsitikinimu, apygardos teismas paskirdamas jam bausmę nepakankamai įsigilino į visumą baudžiamojoje byloje nustatytų reikšmingų faktinių aplinkybių ir neįvertino jų individualios reikšmės.

4.2. Apeliantas nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje nebuvo pakankamai įvertinta aplinkybė, jog jis vienas augina 2017 m. gimusią mažametę dukterį, ja rūpinasi ir prižiūri. Jo ir dukters santykiai yra itin glaudūs ir artimi, siejami stipraus emocinio ryšio. Nors kartais prižiūrėti dukterį jam padeda jo motina, tačiau dėl savo užimtumo ji negali to daryti nuolat. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad jo duktė nuo gimimo ilgą laiką neturėjo motinos, šiuo metu jos taip pat matosi tik kelis kartus per metus, jis net nežino dukters motinos dabartinės gyvenamosios vietos. Be to, visa dukters išlaikymo našta taip pat tenka jam vienam, kadangi dukters motina jai išlaikymo neteikia. Nuteistasis nurodo, kad jo specialybė – reklamos gamintojas – nėra itin populiari, tačiau jis yra dirbęs įvairius darbus. Nors šiuo metu registruojasi Užimtumo tarnyboje, tačiau turi kelis darbo pasiūlymus. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad jo gyvenimas nėra susijęs su nusikaltimų darymu. Nuteistojo įsitikinimu tai, kad jis vienas augina mažametę dukterį, yra pagrindas pripažinti šią aplinkybę kita BK 59 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

4.3. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jis savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų pripažįsta, tačiau teigia, jog kokios psichotropinės medžiagos buvo siuntinyje bei jų kiekį jis sužinojo tik iš policijos pareigūnų. Apelianto teigimu, nors jis įtarė siuntinyje buvus psichotropines medžiagas, tačiau jų rūšies ir tikslaus kiekio nežinojo. Priešingos išvados neleidžia daryti ir aplinkybė, kad už siuntinio paėmimą jam buvo žadėtas nedidelis 20 ar 50 eurų atlygis.

4.4. Apeliantas, išdėstęs BK 62 straipsnio 2 dalyje bei 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas nuostatas, taip pat šių nuostatų taikymui aktualią teismų praktiką (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys kasacinėse bylose Nr. 2K‑276‑1073/2020, Nr. 2K‑78‑648/2020, Nr. 2K-78-648/2020, Nr. 2K-201-788/2021 ir kt.) teigia, jog aplinkybės, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, vienas augina ir išlaiko mažametę dukterį, sudaro pagrindą paskirti jam švelnesnę arba kitos rūšies nei sankcijoje numatyta bausmės rūšį. Nuteistasis E. Š. teigia, kad tiek skundžiamame nuosprendyje, tiek apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, apibūdinančių jo asmenybę bei artimiausią socialinę aplinką, visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad palikus pirmosios instancijos teismo paskirtą griežtą laisvės atėmimo bausmę bus pasiektas vienintelis bausmės tikslas – nubaudimas. Dėl jo izoliavimo nuo visuomenės bus nubaustas ne tik jis, bet ir visa jo artimiausia aplinka, o ypač duktė.

5. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo E. Š. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo skiriant E. Š. bausmę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

6. Teisėjų kolegija, laikydamasi apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, numatytų BPK 320 straipsnio 3 dalyje, pirmosios instancijos teismo nuosprendį patikrino tiek, kiek to prašoma nuteistojo E. Š. apeliaciniame skunde.

7. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. Š. neginčija savo kaltės, padarytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių ir šių veikų teisinio kvalifikavimo, tačiau nesutinka su jam už nusikaltimus, numatytus BK 260 straipsnio 3 dalyje bei 199 straipsnio 4 dalyje, paskirtų bausmių rūšimi bei dydžiu. Iš apeliacinio skundo turinio galima spręsti, kad nuteistasis E. Š. prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, nuoširdžiai dėl jų gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei tai, kad jis vienas augina mažametį vaiką (BK 59 straipsnio 2 dalis). Atitinkamai pripažinus šias atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei atsižvelgus į tai, kad jis išlaiko mažametį vaiką, kurio dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės nebūtų kam prižiūrėti, nuteistasis prašo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies arba BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti jam bausmes, nesusijusias su realiu laisvės atėmimu, arba mažesnes negu sankcijose numatytas minimalus dydis. Teisėjų kolegijos nuomone, šie apelianto prašymai pagrįsti iš dalies.

8. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės esmė – prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-479/2014, Nr. 2K‑381-507/2016 ir kt.). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje.

9. E. Š. prisipažino padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje. Tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme savo kaltę dėl jam inkriminuotų kur kas sunkesnių nusikaltimų, numatytų BK 260 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 4 dalyje, pripažino tik iš dalies. E. Š. nuosekliai tvirtino pats psichotropinių medžiagų iš užsienio nesisiuntęs, gautų pašto siuntų turinio, juo labiau, juose esančių psichotropinių medžiagų kiekio nežinojęs. Anot jo, pašto siuntas su draudžiamomis medžiagomis 2022 m. balandžio 26 d. jis iš pašto kurjerio paėmė paprašytas vieno gerai jam nepažįstamo asmens (t. 14, b. l. 13–15, 20–21, 34–35; t. 17, b. l. 77–78). Apeliaciniame skunde, argumentuodamas prašymą pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nuteistasis teigia savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų visiškai pripažinęs, tačiau dėl teisinių žinių stokos savo nuomonės negebėjęs tinkamai paaiškinti. Tačiau vėlgi apeliaciniame skunde nuteistasis išdėstė savo poziciją, kad nors ir įtarė siuntiniuose esant draudžiamas psichiką veikiančias medžiagas, tačiau siuntinių turinį bei psichotropinių medžiagų kiekį tvirtino sužinojęs tik policijos pareigūnų apklausos metu. Analogiškas aplinkybes nuteistasis E. Š. nurodė ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje (t. 17, b. l. 198). Kaip jau minėta, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika prisipažinimas nereiškia, jog kaltininkas turi sutikti su visa kaltinimų apimtimi – turi būti pripažįstamos esminės faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės; taip pat kaltinamasis neturi visiškai sutikti su jo veikos teisiniu vertinimu, kuris pateiktas kaltinime (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑211-1073/2019, Nr. 2K-49-976/2020). Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju neigdamas tiek kai kuriuos inkriminuotų nusikaltimų objektyviuosius požymius – psichotropinių medžiagų siuntimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tiek kaltės turinį atskleidžiančias aplinkybes – suvokimą, kad disponuojama draudžiamomis psichotropinėmis medžiagomis, žinojimą siunčiamų psichotropinių medžiagų kiekį, E. Š. iš esmės neigia esmines įvykdytų nusikaltimų, numatytų BK 260 straipsnio 3 dalyje bei 199 straipsnio 4 dalyje, padarymo aplinkybes. Be to, nurodydamas, kad atsiimdamas pašto siuntas jis tik vykdė byloje nenustatyto jam neva gerai nepažįstamo asmens prašymus, nuteistasis akivaizdžiai siekė ne tik suklaidinti ikiteisminio tyrimo pareigūnus bei teismą, bet ir sumenkinti savo vaidmenį bei padarytus nusikaltimus. Taip pat, E. Š. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nurodęs, kad kaltę pripažįsta visiškai, apskritai neigė iniciavęs trečiosios siuntos – tablečių, kurių masė yra 5391,68 g, ir kurių sudėtyje grynos psichotropinės medžiagos MDMA kiekis sudarė 1259,953 g; bei tablečių, kurių masė yra 325,362 g, ir kurių sudėtyje grynos psichotropinės medžiagos 2C-B(4-bromo-2,5-dimethoxyphenethylamine) kiekis sudarė 10,294 g, siuntimą iš Nyderlandų Karalystės. Tokios pozicijos E. Š. laikėsi ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Taigi, nėra pagrindo spręsti, kad E. Š. prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytų nusikaltimų, numatytų BK 260 straipsnio 3 dalyje bei 199 straipsnio 4 dalyje.

10. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat prašo vadovaujantis BK 59 straipsnio 2 dalimi pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis vienas augina ir išlaiko mažametę dukterį. Tačiau šis nuteistojo prašymas teisėjų kolegijos taip pat atmetamas kaip nepagrįstas.

11. BK 59 straipsnio 2 dalies nuostatos iš tiesų suteikia teismui teisę pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Teismų praktikoje tokiomis aplinkybėmis gali būti pripažįstamos sunki liga, nepriekaištingas elgesys, išlaikytiniai, jaunas amžius ir pan. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad taikant BK 59 straipsnio 2 dalį atsižvelgtina į tas aplinkybes, kurios turi įtakos asmens atsakomybei už padarytą nusikalstamą veiką, todėl šios aplinkybės turi būti susijusios ir su asmens padaryta nusikalstama veika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K‑713/2007). Apeliaciniame skunde nurodoma, jog paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę galimai nebus kam pasirūpinti nuteistojo dukterimi, kuriai šiuo metu yra (duomenys neskelbtini) metai ir kuri gyvena kartu su nuteistuoju, ką patvirtina ir į bylą pateiktas mergaitės močiutės ir nuteistojo motinos J. P. rašytinis patvirtinimas (t. 17, b. l. 152–153, 154). Apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoja J. P. nurodė, kad ji, jos sūnus ir jo mažametė duktė šiuo metu gyvena kartu jos namuose. Mergaitę prižiūri, rūpinasi ir išlaiko E. Š., kadangi vaiko motina nuo pat gimimo savo dukra nelabai domisi, išlaikymo neteikia. Liudytojos teigimu, paskyrus nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę, jai būtų sunku rūpintis savo anūke (t. 17, b. l. 197–198). Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu ši aplinkybė su nusikalstamomis veikomis nėra niekaip susijusi ir pati savaime nerodo nei mažesnio nusikalstamų veikų, nei jas padariusio E. Š. asmenybės pavojingumo, kadangi tokių aplinkybių, kad jis nusikalstamas veikas padarė būtent dėl susiklosčiusių sunkių šeiminių aplinkybių, mažametės dukters auginimo, jos poreikių, byloje nėra nustatyta. Pastebėtina ir tai, kad E. Š. jau turėjo dukterį ir tuomet kai buvo teisiamas paskutinį kartą – 2017 m. spalio 31 d., tačiau, nepaisydamas to, vėl darė naujus nusikaltimus. Taigi, apeliaciniame skunde akcentuojamos E. Š. šeiminės aplinkybės neatgrasė jo nuo naujų itin griežtą baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių nusikalstamų veiksmų padarymo.

12. Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą.

13. Už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiamajame įstatyme numatyta laisvės atėmimo nuo dešimties iki penkiolikos metų bausmė, BK 199 straipsnio 4 dalies (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2023 m. birželio 1 d.) sankcija numato laisvės atėmimo nuo trejų iki dešimties metų laisvės atėmimo bausmę, tuo tarpu BK 259 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos viešųjų darbų, laisvės apribojimo, baudos arba arešto bausmės.

14. Pirmosios instancijos teismas E. Š. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskyrė kiek didesnę nei sankcijoje numatyta minimali bausmė – laisvės atėmimą vienuolikai metų, pagal 199 straipsnio 4 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2023 m. birželio 1 d.) teismas apeliantui paskyrė artimesnę vidurkiui bausmę – laisvės atėmimą penkeriems metams, tuo tarpu už BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą – beveik maksimalią keturiasdešimties parų arešto bausmę. Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais, apygardos teismas paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu ir E. Š. paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą vienuolikai metų.

15. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas nuteistajam atsižvelgė, kad E. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino tai, kad jis nusikalto būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Taip pat įvertino ir padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį: nuteistasis padarė vieną labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis, BK 260 straipsnio 3 dalis), vieną sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis, BK 199 straipsnio 4 dalis) ir vieną baudžiamąjį nusižengimą (BK 12 straipsnis, BK 259 straipsnio 2 dalis), tai, kad visos šios nusikalstamos veikos susijusios su disponavimu draudžiamomis bei pavojų visuomenės saugumui ir sveikatai keliančiomis medžiagomis, veikos padarytos tiesiogine tyčia, baigtos.

16. Skiriant bausmę E. Š. buvo įvertintos ir nuteistąjį charakterizuojančios aplinkybės. Bylos duomenimis E. Š. nevedęs (t. 13, b. l. 83), kaip galima spręsti iš apeliacinio skundo, šiuo metu niekur nedirba, registruojasi Užimtumo tarnyboje, vienas augina mažametę dukterį (t. 17, b. l. 60, 61), dėl gydymosi nuo psichikos ir priklausomybių ligų į įskaitą nėra įtrauktas (t. 13, b. l. 96, 101, 102), baustas administracine tvarka (t. 13, b. l. 123–124). Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, kad E. Š. teistas tris kartus, paskutinį kartą Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 31 d. baudžiamuoju įsakymu už disponavimą psichotropinėmis medžiagomis pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, paskirtos baudos nėra sumokėjęs, teistumas nėra išnykęs (t. 13, b. l. 135–140, 144, 152–153). Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi išdėstytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. Š. gali būti pataisytas tik skyrus jam realią laisvės atėmimo bausmę, tačiau sprendžia, kad teismas, paskirdamas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę, neįvertino kitų bausmės skyrimui svarbių aplinkybių ir paskyrė nuteistajam savo dydžiu aiškiai per griežtą bausmę.

17. Kaip minėta, teismas kaltam dėl nusikalstamos veikos padarymo pripažintam asmeniui skiria tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Išeiti už baudžiamojo įstatymo ribų ir paskirti kaltininkui švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę teismas gali tik esant BK 62 straipsnyje ar 54 straipsnio 3 dalyje nustatytiems pagrindams.

18. BK 62 straipsnyje numatytos išimtys iš bendros taisyklės ir nurodyta sąlygų visuma, kai nusikaltimą padariusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė, nei numatyta įstatyme, bausmė. Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama tada, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta. Taip pat turi būti nustatyta viena iš būtinų alternatyvių savarankišką teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-27-697/2019). Pirmiau šiame nuosprendyje išdėstytais motyvais teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmetė nuteistojo prašymus pripažinti dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte bei BK 59 straipsnio 2 dalyje, todėl nėra jokio teisinio pagrindo svarstyti nuteistajam pagal BK 260 straipsnio 3 dalį bei 199 straipsnio 4 dalį paskirtų bausmių švelninimo BK 62 straipsnio 2 dalies pagrindu. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo praktika baudžiamosiose bylose Nr. 1A-76-1076/2021, Nr. 1A‑155‑627/2023 BK 62 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma tik tuomet, jei konstatuota BK 62 straipsnio 2 dalyje numatyta aplinkybė nesutampa su nei viena iš dviejų nustatytų BK 59 straipsnyje įtvirtintų baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Taigi, ta pati aplinkybė, kad nuteistasis vienas išlaiko ir augina mažametį vaiką negalėtų būti pripažįstama ir kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė pagal BK 59 straipsnio 2 dalį, ir kaip BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinanti sąlyga.

19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad BK 41 straipsnis, numatantis bausmės paskirtį, greta bausmės tikslų – bendrosios prevencijos, nubaudimo, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimo – išskiria teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimą. Bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra tai, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Įstatymų leidėjas, formuluodamas konkretaus nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Visgi konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikro nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkius, daro skirtingi asmenys, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Dėl to bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu. Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagrindinės taisyklės yra aiškiai suformuluotos baudžiamajame įstatyme, o bausmės skyrimo norma, numatanti teisingumo principą, yra labai abstrakti ir taikytina tik retais ir ypatingais atvejais. Todėl ši norma teismų praktikoje ir įgijo išimtinių aplinkybių statusą, taip bausmės skyrimą pabrėžiant ne kaip statišką, o labai dinamišką procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, Nr. 2K‑186‑942/2015, Nr. 2K-204-942/2015, Nr. 2K-334-699/2017).

20. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98/2008, Nr. 2K-449-942/2016). Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-456/2013). Bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja baudžiamajame įstatyme nustatyti optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-942/2017). Taigi, BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti būtina nustatyti, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, bendrininkavimo formą, bendrininko rūšį, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius ir kt., yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje, taip pat kad kaltininko asmenybė yra mažiau pavojinga, veika atsitiktinio pobūdžio ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, Nr. 2K-150/2014, Nr. 2K-419-746/2015 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 daliai taikyti taip pat labai svarbi yra kaltininko asmenybė, kurios vertinimas gali suponuoti išvadą, kad net minimalios įstatymo sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas; vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348/2013). BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas tiesiogiai susijęs su vidiniu teismo įsitikinimu dėl kaltininko asmenybės pavojingumo, o šį įsitikinimą formuoja ne tik objektyvi bylos medžiaga, bet ir įrodymų tyrimas, asmenų apklausos, tiesioginis kaltininko elgesio ir laikysenos stebėjimas, jo parodymų ir atsakymų į patikslinančius klausimus išklausymas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316-788/2019).

21. Vertinant, ar pirmosios instancijos teismo už nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, kuris iš esmės apsprendžia ir galutinės bausmės dydį, paskirta bausmė yra teisinga bei proporcinga ir kokias pasekmes nuteistajam paskirtos bausmės sukels, svarbu įvertinti tiek nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, pavojingumą, lyginant jį su tipiniu šios rūšies nusikaltimo pavojingumu, tiek nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, jo šeiminę padėtį.

22. Byloje nekyla abejonių, kad E. Š. padarytas labai sunkus nusikaltimas – neteisėtas disponavimas labai dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų yra labai pavojinga nusikalstama veika, tačiau teisėjų kolegija, svarstydama nuteistajam paskirtos bausmės teisingumo klausimą, atsižvelgia į tai, kad nuteistajam iš BK 260 straipsnio 3 dalies dispozicijoje nurodytų alternatyvių veikų inkriminuota tik dalis veikų (neteisėtas psichotropinių medžiagų siuntimas), E. Š. veiksmai nagrinėjamoje byloje apsiribojo minėtų medžiagų siuntimo iniciavimu bei dviejų siuntų paėmimu iš kurjerio, paskutinės siuntos jam atsiimti nepavyko (siuntai atėjus jis jau buvo sulaikytas). Be to, byloje nėra duomenų, kad E. Š. turėjo tikslą iš užsienio atsisiųstas psichotropines medžiagas parduoti ar kitaip išplatinti, nustatyta, kad jis veikė paskatintas lengvabūdiško noro pasipelnyti – gauti už siuntų atsisiuntimą ir paėmimą jam pažadėtą atlygį (nustatyta, kad tam buvo skirti 2000 eurų, kurie nuosprendžiu konfiskuoti, kaip nusikalstamos veikos rezultatas). Nors BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis psichotropinių medžiagų platinimo tikslo, kaip būtino šios nusikalstamos veikos požymio, nenumato, tačiau požymis, ar asmuo disponavo labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos turėdamas tikslą platinti ar ne, vis tik turi reikšmės sprendžiant tiek dėl nusikalstamos veikos, tiek dėl kaltininko pavojingumo. Atsižvelgtina ir į tai, kad E. Š. padaryto nusikaltimo organizuotumas nebuvo aukštas – per du kartus tuo pačiu adresu ir tais pačiais fiktyviais kontaktiniais duomenimis jis iniciavo ir atsisiuntė tris siuntas su psichotropinėmis medžiagomis. Šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad E. Š. įvykdyto disponavimo uždraustomis medžiagomis pavojingumas mažesnis nei tipinis tokių nusikalstamų veikų pavojingumas. Vertinant E. Š. asmenybės pavojingumą svarbu tai, kad nuteistasis iki nusikalstamų veikų padarymo dirbo, naujų nusikalstamų veikų per pastaruosius dvejus metus bylos duomenimis nėra padaręs. Nors E. Š. savo kaltės dėl jam inkriminuoto sunkaus ir labai sunkaus nusikaltimo padarymo nepripažino, tačiau apeliacinės instancijos teisme kritiškai vertino savo poelgį, išreiškė nuoširdų gailestį dėl savo elgesio, pergyveno dėl jo dukrai dėl tokio jo elgesio kilsiančių pasekmių. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad E. Š. neigė savo kaltę, dar nerodo ir jo asmenybės didesnio pavojingumo.

23. Be jau išdėstytų aplinkybių, individualizuojant E. Š. skirtiną bausmę, teisėjų kolegijos vertinimu, itin svarbu atsižvelgti ir į tai, kad nuteistasis E. Š. turi mažametę dukterį, kurią vienas augina ir išlaiko. Kaip galima spręsti iš nuteistojo E. Š. ir jo motinos liudytojos J. P. nurodytų aplinkybių, mažametės motina su dukra matosi itin retai, ja nesidomi, prie jos išlaikymo neprisideda, taigi, E. Š. atliekant laisvės atėmimo bausmę anūke rūpintųsi jos močiutė J. P.. Iš byloje esančių nuteistąjį charakterizuojančių duomenų matyti, kad E. Š. su dukterimi gyvena savo motinos J. P. namuose, su dukterimi jį sieja artimas ryšys, jis domisi jos ugdymo procesu, šiuo metu mergaitė (duomenys neskelbtini), tačiau (duomenys neskelbtini). Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes, sprendžia, kad ilgalaikis, kokį numato BK 260 straipsnio 3 dalies sankcija, tėvo atskyrimas nuo vaiko neabejotinai itin neigiamai paveiktų nuteistojo mažametį vaiką, vaiko ir tėvo gana glaudžius ir tvirtus tarpusavio ryšius. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia padėtis netenkina nei šeimos, nei visuomenės poreikių. Tokiu atveju pirmenybė turi būti suteikiama bausmės prevencinei, socialinei paskirčiai, o ne nubaudimo funkcijai.

24. Taigi, atsižvelgiant į visumą pirmiau aptartų aplinkybių, apibūdinančių veikos pavojingumą, lyginant jį su tipiniu šios rūšies nusikaltimo pavojingumu, tiek nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, ypatingą dėmesį skiriant siekiui užtikrinti nuteistojo E. Š. auginamos mažametės dukters interesus, darytina išvada, jog nuteistojo E. Š. izoliavimas nuo mažamečio vaiko ir visuomenės net ir minimaliam BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje (apspręsiančioje galutinės bausmės dydį) numatytam terminui – dešimčiai metų, o juo labiau vienuolikai metų, kaip kad nustatė pirmosios instancijos teismas, itin neigiamai paveiktų jo socialinius ryšius bei tolimesnes resocializacijos galimybes, todėl būtų neteisingas ir neproporcingas. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, darytina išvada, kad šiuo atveju bausmės tikslai gali būti pasiekti ir užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas už disponavimą psichotropinėmis medžiagomis paskyrus E. Š. terminuotą laisvės atėmimo bausmę, tačiau mažesnę negu BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatyta minimali bausmė. Nagrinėjamoje situacijoje bausmės tikslams pasiekti E. Š. tikslinga skirti šešerių metų laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartų faktinių aplinkybių kontekste, nėra teisinio pagrindo koreguoti E. Š. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 199 straipsnio 4 dalyje bei 259 straipsnio 2 dalyje, padarymą apygardos teismo paskirtų bausmių. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo skiriant bausmę, kartu keičiant ir susijusią nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pakeisti Kauno apygardos teismo 2024 m. kovo 14 d. nuosprendį:

E. Š. už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šią bausmę ir bausmę, paskirtą pagal BK 199 straipsnio 4 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2023 m. birželio 1 d.), subendrinti apėmimo būdu ir E. Š. paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, šią subendrintą bausmę apėmimo būdu subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, ir E. Š. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams.

Kitos Kauno apygardos teismo 2024 m. kovo 14 d. nuosprendžio dalies nekeisti.