- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2021-09-21
- Bylos Nr.
- 1A-474-988/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-33494-2020-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Darius Pranka, Ugnė Gailiūnienė, Valerij Lauš
- Nuteistasis
- G. B.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 10 d. nuosprendžio, kuriuo G. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir nuteistas 75 MGL (3 750 eurų) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir G. B. paskirta galutinė bausmė – 50 MGL (2 500 eurų) dydžio bauda.
Į bausmės laiką G. B. įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2020 m. rugpjūčio 21 d., 04.00 val., iki 2020 m. rugpjūčio 21 d., 11.45 val., (1 diena), vadovaujantis BK 66 straipsniu, 1 laikino sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai.
Vadovaujantis BK 68 straipsniu, G. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimas 2 metams, šį terminą skaičiuojant nuo 2020 m. rugpjūčio 21 d.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš G. B. priteista automobilio „VW Jetta“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio R. P., VšĮ „Emprekis“ duomenimis apskaičiuota vidutinė vertė – 3 170 eurų, valstybės naudai.
Kardomosios priemonės – specialiosios teisės sustabdymas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti – paliktos nepakeistos iki nuosprendžio įsiteisėjimo, jam įsiteisėjus naikintinos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. G. B. 2020 m. rugpjūčio 21 d., apie 03.30 val., Vilniuje, Totorių g. 9, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „VW Jetta“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu alkotesterio „Draeger Alcotest 7510“ pagalba nustatė, jog jo iškvėptame ore yra 1,92 promilės etilo alkoholio koncentracija. Šiais savo veiksmais G. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis G. B. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 10 d. nuosprendį ir sumažinti jam paskirtos baudos dydį iki 50 MGL, sutrumpinti jam taikomos baudžiamosios poveikio priemonės terminą iki 1 metų ir sumažinti valstybės naudai išieškomą konfiskuotino turto vertę iki 1 180 eurų.
2.1. Apeliaciniu skundu ginčijama pirmosios instancijos teismo nustatyta valstybės naudai išieškomo konfiskuotino turto vertė teigiant, kad nuosprendyje jis įvertintas neteisingai.
2.1.1. Apeliantas nurodo, kad bylose, kuriose sprendžiamas turto konfiskavimo klausimas pagal BK 72 straipsnį, konfiskuotino turto vertė paprastai yra nustatoma remiantis specialisto atliktu konkrečios transporto priemonės įvertinimu, o kai šių duomenų byloje nėra, konfiskuotino turtė vertė nustatoma pagal pažymą apie tokios rūšies transporto priemonės vidutinę vertę.
2.1.2. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui buvo pateikti VšĮ „Emprekis“ duomenys, kuriuose nurodoma, kad „VW Jetta“, 1,9 TDI, 2006 m., gamybos vidutinė rinkos kaina 2020 m. rugpjūčio mėn. Lietuvoje buvo 3 170 eurų, tačiau apeliantas su tokiu vertinimu nesutinka. Apeliaciniame skunde pateikiami papildomi duomenys, t. y. UAB „N.“ atlikta vertinimo ataskaita, iš kurios matyti, kad minimos transporto priemonės vertė 2020 m. rugpjūčio 21 d. buvo lygi 1 180 eurų sumai.
2.1.3. Kaip pabrėžia apeliantas, nustatant konfiskuotino turto vertę yra atsižvelgiama į turto vertę, buvusią nusikaltimo darymo metu, o ne po jo padarymo, taigi šiuo konkrečiu atveju vertinimas yra atliktas retrospektyviai ir teismui pateikiami duomenys apie automobilio vertę veikos padarymo dieną.
2.2. Apeliaciniu skundu taip pat nesutinkama su G. B. paskirtos baudos dydžiu.
2.2.1. Skunde nurodoma, kad mokėtina 48 MGL (2 400 eurų) dydžio suma, atsižvelgiant į apelianto turtinę padėtį, yra per sunki finansinė našta. Apeliantas neturi jokio nekilnojamojo turto ir jokių transporto priemonių, o jo pajamas sudaro uždarbis, gaunamas iš individualios veiklos – pavėžėjimo paslaugų ir automobilių detalių pirkimo-pardavimo. Apytiksliai jo pajamos yra 810 eurų per mėnesį, taigi jam dabar tenkanti mokėti 2 400 eurų suma yra lygi jo 3 mėnesių pragyvenimo šaltiniui, todėl tokia bauda yra aiškiai per griežta ir per sunki, neatitinkanti bausmei keliamų tikslų.
2.2.2. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą nustatė vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę – tai, kad apeliantas kaltę pripažino visiškai ir gailėjosi, o jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Apeliantas anksčiau teistas nebuvo, nėra nei piktybinis, nei agresyvus.
2.2.3. Apeliaciniu skundu prašoma teismo įvertinti tai, kad aptariamas įvykis įvyko apeliantui impulsyviai sureagavus į barnį su savo drauge, dėl ko jis padarė rimtas išvadas ir tvirtai apsisprendė ateityje į barnius asmeniniuose santykiuose reaguoti adekvačiai. Byloje taip pat nustatyta, kad jis, sustabdytas E. K., nesipriešino, ramiai laukė į įvykio vietą iškviestų policijos pareigūnų, kas aiškiai parodo, kad jis nėra agresyvus ir kad įvykio metu buvo pasimetęs bei sukrėstas.
2.2.4. Esant apeliaciniame skunde nurodytoms aplinkybėms, apeliantas prašo tinkamai individualizuoti bausmę ir paskirti minimalią 50 MGL baudą ir, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ją sumažinti vienu trečdaliu.
2.3. Apeliaciniu skundu G. B. nesutinka su jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – specialiosios teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo – terminu.
2.3.1. Apeliantas nurodo, kad baudžiamojo poveikio priemonė, kaip ir bausmė, turi būti individualizuota. Kadangi jo individuali veikla yra susijusi su vežimo paslaugomis, jam teisė vairuoti kelių transporto priemones yra reikalinga tam, kad jis galėtų užsidirbti pragyvenimui. Negalėdamas vairuoti kelių transporto priemonių 2 metų laikotarpį jis yra baudžiamas per griežtai.
2.3.2. Skunde pažymima, kad jis tikrai suprato savo poelgio neatsakingumą ir iki šiol dėl savo veiksmų gailisi. Daugiau nei 10 mėnesių neturėdamas vairuotojo pažymėjimo patyrė taikomos baudžiamojo poveikio priemonės auklėjamąjį poveikį, todėl įvertino savo veiksmus, patyrė materialinių nuostolių, kadangi sumažėjo jo gaunamos pajamos, kas apsunkino jo buitines gyvenimo sąlygas.
2.3.3. Apeliantas prašo sumažinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu skirtos baudžiamojo poveikio priemonės – specialiosios teisės atėmimo – terminą iki 1 metų.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus prokurorė L. A. prašo atmesti nuteistojo G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 10 d. nuosprendžio.
3.1. Prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad G. B. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, o skirdamas bausmę atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį, pasekmes, kaltinamojo asmenybę (padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, yra nedirbantis, neteistas bei baustas administracine tvarka). Teismas nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi.
3.2. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nuteistajam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metų laikotarpiui – buvo taikyta ne visa maksimalia įstatymo numatyta apimtimi. Pasak prokurorės, teismas įvertino nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes ir motyvuotai paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę, o vien tai, kad jos taikymo metu G. B. patirs tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, savaime, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, neleidžia vertinti, kad baudžiamojo poveikio priemonės taikymas nėra pagrįstas ir reikia trumpinti jos terminą.
3.3. Atsiliepime pažymima, kad, pagal teismų praktiką, tiek rinkos kaina, tiek rinkos vertė rodo tą pinigų sumą, už kurią galėtų būti parduodamas turtas, todėl, konfiskuotino automobilio vertei apskaičiuoti taikant šį rinkos vertės kriterijų, automobilio vertę atitinka pinigų sumą, už kurią galėtų būti įsigytas (parduotas) analogiškas automobilis rinkoje. Atsižvelgiant į tai, kad automobilio vertė pagal rinkos kainą nustatyta pradėjus ikiteisminį tyrimą, o jokių kitų duomenų, pagrindžiančių automobilio vertę, pateikta nebuvo, laikytina, kad automobilio vertė teisingai nustatyta pagal byloje turimus ir tinkamai išanalizuotus duomenis – rinkos kainą.
Motyvuojamoji dalis
I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
2. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl nuteistajam G. B. paskirtos bausmės dydžio, nustatyto konfiskuotino turto vertės dydžio bei jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones – termino. Atsižvelgiant į tai ir byloje nenustačius padarytų kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų teisėjų kolegija pasisako tik apeliacinio skundo ribose.
Dėl nuteistajam G. B. paskirtos bausmės dydžio
3. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo bei nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, taip pat užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę. Todėl teismas įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas bei subalansuotas baudžiamąsias priemones.
4. BK 54 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Be to, teismas skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą atsižvelgia į teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis).
5. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pagal šio straipsnio 3 dalį nustatant įstatyme numatytos bausmės vidurkį, sudedamas minimalus ir maksimalus straipsnio sankcijoje numatytas bausmės dydis ir gautas rezultatas padalijamas pusiau. Jeigu straipsnio sankcijoje minimalus bausmės dydis už padarytą nusikalstamą veiką nenurodytas, nustatant bausmės vidurkį, vadovaujamasi tos rūšies bausmės minimaliu dydžiu. Pažymima, kad pagal BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktą, bauda už nesunkų nusikaltimą nustatyta nuo 50 MGL (2 500 eurų) iki 2 000 MGL (100 000 eurų) dydžio.
6. Pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, šių reikalavimų nepažeidė ir nuteistajam G. B. paskyrė teisingą bausmę už padarytą nusikalstamą veiką.
7. G. B. padarė vieną nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, jo veika yra vertinama kaip pavojinga tiek pagal pavojingumo pobūdį ir laipsnį, tiek pagal konkrečias (žemiau aprašytas) jos padarymo aplinkybes.
8. Aptariamas nusikaltimas savo pobūdžiu pavojingas, kadangi G. B. aktyviais veiksmais, suvokdamas savo veiksmų pobūdį, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vairavo transporto priemonę – automobilį „VW Jetta“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, jog jo iškvėptame ore yra 1,92 promilės etilo alkoholio koncentracija. Nors apeliantas, sustabdytas, nesipriešino ir nenaudojo agresijos, tai nepaneigia jo veikos pavojingumo – tokiu savo elgesiu jis kėlė realią grėsmę savo ir aplinkinių gyvybei ir sveikatai, o realių padarinių pavyko išvengti išskirtinai dėl atsitiktinumo, t. y. dėl to, kad G. B. buvo sustabdytas kito eismo dalyvio. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors apeliantas nurodo, jog sėsdamas prie vairo jautėsi galintis vairuoti ir taip pasielgė dėl tam tikrų asmeninių išgyvenimų, tai nėra pakankama priežastis laikyti jo nusikalstamą veiką mažiau pavojinga ir skirti už nagrinėjamo nusikaltimo padarymą mažesnę baudą.
9. Aukštesnysis teismas sutinka su apelianto nurodytais argumentais ir aplinkybėmis, kurios iš esmės yra jį teigiamai charakterizuojančios. Vis dėlto teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šias aplinkybes įvertino ir į jas atsižvelgė ir pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad bausmės paskirtis bus pasiekta kaltinamajam už jo padarytą nusikaltimą paskyrus įstatymo sankcijoje numatytą alternatyvią bausmę – baudą, neženkliai didesnę už įstatyme numatytos baudos minimumą.
10. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog apeliantui paskirta bauda yra arti minimalios už nesunkų nusikaltimą skiriamos baudos ribos. Nors aukštesnysis teismas sutinka su apelianto G. B. pateikiamais argumentais, jog dėl jo atžvilgiu pritaikytos baudžiamojo poveikio priemonės jis patyrė tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų bei sumažėjo jo gaunamų pajamų dydis, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tai nėra pakankama priežastis vienu trečdaliu mažinti apeliantui paskirtą baudą ir tuomet, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinti dar vienu trečdaliu. Pažymima ir tai, jog G. B. numatytas 12 mėnesių terminas, per kurį apeliantas privalo sumokėti baudą, t. y. apeliantas turi pakankamai laiko ir galimybių imtis atitinkamų veiksmų, kad būtų užtikrintas baudos sumokėjimas per teismo nustatytą terminą.
11. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad paskirta bauda yra proporcinga ir atitinkanti padarytą nusikalstamą veiką, todėl pagrindo sumažinti apeliantui skirtą bausmę ir pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį šioje dalyje nėra.
Dėl paskirtos baudžiamosios poveikio priemonės termino
12. Baudžiamasis įstatymas numato, jog teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones – tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką (BK 68 straipsnio 1 dalis). Uždraudimas naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones – gali būti paskirtas nuo vienerių iki penkerių metų (BK 68 straipsnio 2 dalis). Kaip yra matyti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 10 d. nuosprendžio, G. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas vairuoti kelių transporto priemones 2 metams. Apeliaciniu skundu prašoma šį terminą sumažinti iki minimalaus vienerių metų termino.
13. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimą 2 metų laikotarpiui, įstatymų nepažeidė. Nagrinėjamu atveju svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad nuteistajam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminas nesiekia BK 68 straipsnio 2 dalyje numatyto jos vidurkio. Apeliaciniu skundu nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas, apribojęs jo galimybę vairuoti transporto priemones tokiam ilgam laikotarpiui, jį nubaudė per griežtai. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliacinio skundo argumentais.
14. Bylos duomenimis yra neginčytinai nustatyta, kad G. B. padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau ir – KET) pažeidimų – vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas didesnis nei 1,51 promilių girtumas – jo kraujyje rasta 1,92 promilės etilo alkoholio. Pažymima, kad šis kiekis daugiau kaip 4 kartus viršija minimalią leistiną etilo alkoholio koncentraciją ir pakankamai žymiai viršija ribą, nuo kurios taikoma baudžiamoji atsakomybė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors dėl G. B. veiksmų nebuvo sužaloti jokie asmenys, tačiau tokie jo veiksmai kėlė itin didelį ir realų pavojų kitų eismo dalyvių, taip pat ir pačio kaltininko sveikatai ir gyvybei. Šiame kontekste pritariama pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad yra pagrindas skirti baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punkte, nes jos skyrimas padėtų pasiekti prevencinių tikslų, taip pat užtikrintų visuomenės saugumą.
15. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas bei jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso, o kartu ir kaltininkui skiriamos bausmės, sudėtinė dalis. Nustatant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo terminą, atsižvelgiama ne tik į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius ar atskirai į kurias nors konkrečias detales, bet į visumą aplinkybių, apibūdinančių įvykį, jo kilimo priežastis, kaltės laipsnį ir kaltininko asmenybę (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019).
16. Šiame kontekste sutinkama su apeliacinio skundo argumentais, kad nuteistasis G. B. yra teisiamas pirmą kartą, tačiau pažymima, kad, vadovaujantis Administracinių nusižengimų registro 2020 m. rugsėjo 9 d. išrašu, per paskutinius trejus metus jis baustas administracine tvarka keturiolika kartų, daugiausia už įvairius administracinius nusižengimus, susijusius su transportu ir kelių ūkiu. Iš esmės šie duomenys teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis yra linkęs nesilaikyti KET nuostatų ir nėra pavyzdingas kelių eismo dalyvis. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, vien tai, kad apeliantas yra teisiamas pirmą kartą, yra padarytas nesunkus nusikaltimas, nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, sunkinančių aplinkybių nenustatyta, nepaneigia būtinumo nagrinėjamu atveju taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise.
17. Teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės tikslas yra prevencinis – uždraudus vairuoti transporto priemonę yra užkertamas kelias asmeniui toliau vairuoti transporto priemones, kai jis yra neblaivus. Sprendžiant kiekvienos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą teismas atsižvelgia į jos tikslus, kaltininko asmenybę ir bylos aplinkybes. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 10 d. nuosprendžiu baudžiamojo poveikio priemonė buvo paskirta atsižvelgus į tai, kad padaryta nusikalstama veika yra susijusi su transporto saugumu, taip pat tinkamai įvertinus kaltinamojo asmenybę bei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Taigi apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės jau buvo vertinamos skiriant jam baudžiamojo poveikio priemonę, o tai, kad neva jos nebuvo pakankamai įvertintos, yra apelianto subjektyvi nuomonė.
18. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad į G. B. charakterizuojančius duomenis buvo atsižvelgta ne tik skiriant baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise – tačiau ir nustatant jos terminą. Nustatant skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės terminą vertinama ne vien tik teigiami kaltininko asmenybės aspektai, tačiau ir visos kitos veikos aplinkybės, apibūdinančios eismo įvykį. Aukštesniojo teismo nuomone, net ir nesant byloje nustatytai atsakomybę lengvinančiai (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir nesant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, siekiant užkirsti kelią naujoms neteisėtoms veikoms, o kartu ir užtikrinti kitų visuomenės narių apsaugą, G. B. teismas pagrįstai skyrė baudžiamojo poveikio priemonę ir nustatė tinkamą ir proporcingą jos terminą.
19. Sprendžiant klausimą dėl skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo termino pažymima, kad žmogaus teisės yra pažeidžiamos, jei asmeniui taikomos nors ir įstatyme numatytos priemonės, tačiau tai daroma nesilaikant proporcingumo principo. Proporcingumo principas reikalauja: 1) kad baudžiamojo proceso metu būtų taikomos tik procesinių tikslų pasiekimui būtinos ir tinkamos priemonės; 2) kad būtų taikomos švelnesnės prievartos priemonės, jei jas taikant įmanoma pasiekti tuos pačius tikslus kaip ir taikant griežtesnes priemones; 3) kad suvaržymai, kuriuos tenka patirti asmenims dėl prievartos priemonių taikymo, nebūtų per daug ribojantys žmogaus teises, palyginus su rezultatais, kurie gaunami pritaikius prievartos priemones (žr. pvz., Panevėžio apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-30-531/2018). Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes bei patį apeliantą charakterizuojančius duomenis, yra daroma išvada, kad aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas 2 metų laikotarpiui proporcingumo principo nepažeidžia, todėl nėra ir teisinio pagrindo šį terminą mažinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, minimalaus, apelianto poreikius geriau atitinkančio, draudimo naudotis specialia teise termino nustatymas iš esmės pažeistų proporcingumo, teisingumo principus ir kurtų praktiką, paneigiančią baudžiamosios teisės esmę ir paskirtį.
20. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą, daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 10 d. nuosprendžiu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė yra proporcinga bei adekvati apelianto padarytai nusikalstamai veikai, todėl keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio šioje dalyje nėra pagrindo.
Dėl konfiskuotino turto vertės nustatymo
21. Turto konfiskavimas – viena iš BK IX skyriuje nurodytų baudžiamojo poveikio priemonių rūšių, kuria siekiama padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 72 straipsnio 1 dalį turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis priemonė ar rezultatas (tiesiogiai ar netiesiogiai iš nusikalstamos veikos gautas bet kokio pavidalo turtas). Taikant BK 72 straipsnio 5 nuostatas, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų BK 72 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Konfiskuojant ne pačią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, bet jos vertę atitinkančią sumą, yra užtikrinami prevenciniai tikslai, t. y. kad kiti asmenys susilaikytų nuo panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų ir kad nebūtų bandoma nusikalstamais tikslais panaudoti kitiems asmenims priklausančių daiktų, taip išvengiant jų konfiskavimo rizikos (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. lapkričio 11 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-648-1121/2019). Pažymima ir tai, kad įstatymas nenumato, kokio konkretaus dydžio pinigų sumos išieškojimą turi taikyti teismas.
22. Nagrinėjamoje byloje teisingai nustatyta, kad nusikalstamą veiką G. B. padarė ne sau nuosavybės teise priklausančia transporto priemone – bylos duomenimis, jo panaudotas automobilis priklauso nuteistojo pažįstamui R. P., taigi šiuo atveju yra taikomos BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatos – pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis VšĮ „Emprekis“ jam pateiktais duomenimis, iš apelianto priteisė apskaičiuotą vidutinę transporto priemonės sumą – 3 170 eurų.
23. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kartu su apeliaciniu skundu teismui pateikė UAB „N.“ atliktą Transporto priemonės vertinimo ataskaitą, kurioje yra duomenys, kurie leidžia pagrįstai manyti, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo iš esmės neteisingai nustatyta aptariamos transporto priemonės „VW Jetta“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) rinkos vertė, t. y. ji nustatyta nepakankamai tiksliai.
24. Teisėjų kolegija, vertindama byloje esančią VšĮ „Emprekis“ pažymą ir apelianto pateiktą UAB „N.“ transporto priemonės vertinimo ataskaitą, sutinka su apeliantu ir pažymi, kad apelianto užsakytoje vertinimo ataskaitoje yra tiksliau ir individualiai apskaičiuota konkrečios transporto priemonės vertė. Skirtingai nei VšĮ „Emprekis“ pažymoje, vertinant automobilį „VW Jetta“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) buvo atsižvelgta į jo fizinę būklę, rinkos ir ekonomines sąlygas, kitus konkrečius panašaus pobūdžio bei techninių duomenų automobilius ir jų vertę. Taigi daroma išvada, kad transporto priemonės vertinimo ataskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo objektyviau nustatyta automobilio „VW Jetta“ vertė, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad būtent ši vertė labiau atitinka tikrąją automobilio vertę.
25. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija vertina, kad nepaisant to, jog apylinkės teismas neturėjo tik su apeliaciniu skundu pateiktos minėtos UAB „N.“ vertinimo ataskaitos, tačiau vis tik šiuo metu nėra pagrindo abejoti pateiktoje ataskaitoje nurodyta transporto priemonės rinkos verte, todėl konstatuojama, jog šioje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 10 d. nuosprendis turi būti keičiamas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
G. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 10 d. nuosprendžio dalį dėl konfiskuotino turto vertės išieškojimo.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 5 dalimi, išieškoti iš G. B. valstybės naudai automobilio „VW Jetta“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 1 180 eurų.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.