Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo A. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-4575-467/2018, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškiniui dėl žalos atlyginimo užtikrinti (atsakovai A. A. ir bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Minsandra“),

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) teismo prašė iš atsakovo A. A. subsidiariai su atsakove BUAB „Minsandra“ priteisti 60 000 Eur žalos atlyginimo. Ieškinyje nurodoma, kad dėl atsakovo, buvusio BUAB „Minsandra“ vadovo A. A., veiksmų – atsiskaitymų eiliškumo, įtvirtinto CK 6.930¹ straipsnyje, pažeidimo, nebuvo padengta BUAB „Minsandra“ mokestinė nepriemoka VMI.

2. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – atsakovo A. A. turto areštą, neviršijantį ieškinio sumos (60 000 Eur).

3. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė grindė tuo, kad atsakovas gali perleisti savo turtą ar turtines teises tretiesiems asmenims ir dėl to teismo sprendimo įvykdymas šioje byloje būtų neįmanomas. Be to, ieškovės teigimu, pareikšto ieškinio suma padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

9.1. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai, be kita ko, yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą – ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Tokių duomenų ieškovė teismui nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas, tenkindamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuris grindžiamas tik didele ieškinio suma, pažeidė Lietuvos apeliacinio teismo praktiką.

9.2. Aplinkybė, kad atsakovo atžvilgiu yra priimtas (įsiteisėjęs) nutarimas administracinio nusižengimo byloje patvirtina tik atsakovo neteisėtus veiksmus (už tai jam paskirta bauda), tačiau nesudaro pagrindo konstatuoti kitų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo. Atsižvelgiant į tai, teismas nepagrįstai laikinąsias apsaugos priemones taikė vadovaudamasis minėtu nutarimu.

9.3. Nagrinėjant šį skundą aktualia laikytina Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1110-302/2018, kurioje buvo nagrinėjamas analogiškas skundas.

11. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

11.1. Grėsmės galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas buvo grindžiamas ir didele ieškinio suma, ir atsakovo, kaip bendrovės vadovo, nesąžiningu elgesiu, kuomet jo vadovaujama UAB „Minsandra“ vykdė atsiskaitymus, pažeisdama CK 6.930¹ straipsnio, reglamentuojančio atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, nuostatas.

11.2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 12 d. nutarimo (administracinio nusižengimo byla Nr. A-115-1035/2018), kuriame nustatyta, kad atsakovas, būdamas UAB „Minsandra“ vadovas, elgėsi neatidžiai, nerūpestingai ir nesąžiningai, pažeidė CK 6.930¹ straipsnį ir taip padarė ANK 120 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pažeidimą, įsiteisėjimas yra pakankamas A. A. nesąžiningumo įrodymas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliutūs skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindai nenustatyti.

13. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro nutarties, kuria taikyta laikinoji apsaugos priemonė – atsakovo turto areštas – teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

14. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas reglamentuotas CPK 144 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Preliminarus ieškinio pagrįstumas ir grėsmė teismo sprendimo įvykdymui yra būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y. neegzistuojant bent vienai iš jų negalimas šių priemonių taikymas. Išimtinį minėto instituto taikymo pobūdį lemia asmens, kurio atžvilgiu taikomos laikinosios apsaugos priemonės, didesnio ar mažesnio masto interesų suvaržymas, todėl ieškinį reiškiančiam asmeniui kyla pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo sąlygų egzistavimą (CPK 178 str.), o teismui – tinkamai atlikti minėtų sąlygų teisinį įvertinimą konkrečioje situacijoje.

15. Pagal prima facie doktriną ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais.

16. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė (kreditorė) 2018-08-21 ieškinį dėl žalos atlyginimo yra pareiškusi dviem atsakovams – BUAB „Minsandra“ (nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisėjo 2018-07-13) ir jos buvusiam vadovui A. A. (kaip subsidiariam skolininkui), faktinį ieškinio pagrindą grindžiant CK 6.930¹ straipsnio pažeidimu, lėmusiu dalinį neatsiskaitymą su VMI, kaip aukštesnės eilės kreditore. Ši situacija, atliekant ieškinio prima facie pagrįstumo patikrą, svarbi tuo aspektu, kad kreditoriaus teisė reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) akcininkams nėra absoliuti, t. y. toks teisių gynybos būdas galimas tik išimtiniais atvejais, kai tokie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui, o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-219/2017). Kitaip tariant, bendrovės kreditoriaus teisė reikšti tiesioginį ieškinį kasacinio teismo praktikoje aiškinama ir taikoma itin siaurai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-392119469/2017). Savo ruožtu reikalavimai bankrutuojančiai bendrovei reiškiami, tvirtinami ir tenkinami bankroto byloje ĮBĮ nustatyta tvarka, taip užtikrinant kreditorių lygiateisiškumo principo įgyvendinimą; bendrovės ir jos kreditorių interesus gina paskirtas bankroto administratorius.

17. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant tokiam teisiniam reguliavimui, ieškovė ieškinyje, kurio reikalavimams užtikrinti prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėjo taip suformuluoti faktinį ieškinio pagrindą, kad preliminaraus jo vertinimo etape būtų galima daryti pagrįstą išvadą apie jo prima facie pagrįstumą, tačiau šios pareigos tinkamai neįvykdė, t. y. nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad ieškovės ieškinyje nurodytos aplinkybės ir reiškiami turtinio pobūdžio reikalavimai bankrutuojančiai bendrovei ir jos vadovui dėl mokėjimų eiliškumo pažeidimo yra pakankami jos asmeniniam (tiesioginiam) teisių pažeidimui, suponuojančiam pagrindą reikšti tiesioginį ieškinį, pagrįsti. Pirmosios instancijos teismui neatsižvelgus į susiklosčiusią situaciją ir faktinį ieškinio pagrindą buvo netinkamai įvertinta pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga. Tai suponuoja pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, plačiau nepasisakant dėl atskirojo skundo argumentų, kuriais kvestionuojami teismo motyvai dėl egzistuojančios ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės (CPK 144 str., 185 str., 337 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 338 str.).

18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo klausimas gali būti peržiūrimas, suinteresuotam asmeniui pateikus ir teismui vertinant naujas aplinkybes, galinčias būti reikšmingomis klausimo išsprendimui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-419-302/2016; 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1466-196/2016).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 22 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones A. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) atmesti.

Nutarties kopiją išsiųsti Turto arešto aktų registrui.