- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-19
- Bylos Nr.
- e2A-1528-640/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-07984-2018-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Eglė Surgailienė, Andrutė Kalinauskienė
- Ieškovas
- A. B.
- Atsakovas
- T. B., J. B.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Eglės Surgailienės, R. V.-Jankūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimo ir 2019 m. sausio 3 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. B. ieškinį atsakovams T. B. ir J. B. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad ieškovė ir jos sūnus G. B. bendrosios dalinės nuosavybės teise valdė po ½ buto, adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovė santuokoje susilaukė sūnaus – T. B., o su atsakove G. B. santuoka nutraukta 1998 m. liepos 3 d.. 2017 m. vasario 8 d. G. B. mirė. Jo palikimą priėmė atsakovai. Pažymėjo, kad G. B. neprisidėjo prie buto išlaikymo, nemokėjo komunalinių ir kitų mokesčių, kadangi pats nedirbo, iš jo priteistas išlaikymas nepilnamečiam vaikui ir išlaikymo įsiskolinimas. Laikotarpiu nuo 2007 iki 2017 m. ieškovė sumokėjo 11690,92 Eur mokesčių už komunalines ir kitas paslaugas. Kadangi po sūnaus mirties turtą priėmė jo sūnus bei buvusi sutuoktinė, prašo pusę skolos priteisti. Pažymėjo, kad palikimo vertė yra ženkliai didesnė už reikalaujamą priteisti skolą pagal antstolės sudarytą turto apyrašą. Prašė priteisti iš atsakovo T. V. 3982,69 Eur skolą, o iš atsakovės J. B. 1862,77 Eur skolą, procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Prašė atnaujinti praleistą senaties terminą reikalavimams pareikšti dėl sunkios turtinės padėties, senyvo amžiaus bei sveikatos sutrikimais ir ta aplinkybe, kad ieškovė neturi teisinio išsilavinimo.
Atsiliepimas
2. Atsakovai teismui atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu visiškai nesutinka ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad palikimo priėmimo metu buvo fiksuota 237,44 Eur permoka UAB „Vilniaus vandenys“, palikėjo skolinių įsipareigojimų nenustatyta. Po palikėjo mirties jo turtą priėmė sūnus T. B.. Kadangi po santuokos nutraukimo turtas tarp sutuoktinių teismo sprendimu nebuvo padalintas, atsakovė įregistravo nuosavybės teises į ¼ dalį buto. Pažymėjo, kad nuosavybės teisės į butą įregistruotos skirtingais pagrindais. Dėl ieškovės keliamo ginčo atsakovai neturi galimybės naudotis jiems priklausančiu turtu. Atsakovė savo nuosavybės teisę įregistravo tik šiais metais, tačiau ieškovė į butą neįsileidžia. Pažymėjo, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą pareikšti kreditoriams reikalavimams iš palikėjo turto. Prašė taikyti senatį kreditoriams reikalavimams pareikšti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė, iš ieškovės atsakovui priteisė bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. sausio 3 d. papildomu sprendimu iš ieškovės priteisė bylinėjimosi išlaidos ir kitos atsakovės naudai.
4. Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, jog ieškovė praleido įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą reikalavimams palikimą priėmusiems įpėdiniams pareikšti ir nėra jokio pagrindo minėtą terminą atnaujinti.
5. Teismas nurodė, jog susipažinus su šalių pateiktais įrodymais bei teismo posėdžio metu išdėstytais pasisakymais darytina išvada, kad teismui nepateikti įrodymai, kurie įrodytų, jog ieškovė siekė gauti iš savo mirusio sūnaus turto dalies išlaikymą, o reikalavimai pradėti reikšti tik mirus šiam asmeniui jo turto perėmėjams, su kuriais ieškovės nesiejo geri asmeniniai santykiai, todėl toks ieškinio pareiškimas laikytinas neįrodytu ir reikalavimai – netenkintinais. Tuo labiau, kad iš nustatytų aplinkybių matyti, kad turtu (jiems priklausančia dalimi) faktiškai negali naudotis nei atsakovas, nei atsakovė, o butu naudojasi tik ieškovė.
6. Sprendime nurodoma, kad iki šiol atsakovai nesinaudoja turto dalimi, todėl būtų nesąžininga reikalauti iš atsakovų priteisti skolas buvusias tiek iki jų tapimo turto savininkais, tiek ir po to, kadangi ieškovė turtu nekliudomai naudojosi kaip savu (neįrodžius priešingai), todėl ieškovės ieškinys, pareikštas atsakovams dėl skolos priteisimo atmestas visiškai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
7. Ieškovė A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimą, 2019 m. sausio 3 d. papildomąjį sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti; prijungti prie bylos naujus įrodymus; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
8. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
8.1. Pareikštas ieškinys buvo konkretus ir pagrįstas įstatymu, t. y. LR CK 4.76 str., kuriame nustatoma, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą. Pirmosios instancijos teismo sprendime jokių kitų teisės normų, kurios patvirtintų bendraturčių teisę nemokėti skolos, nėra. Teismas remiasi tik bendrosiomis Civilinio kodekso normomis, t.y. CK 6.38 str. 1 d., nustatančia, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra - vadovaujantis protingumo kriterijais; bei CK 6.38 str. 3 d. nurodoma, kad kiekviena šalis turi atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau ir vykdydama prievolę bendradarbiauti su kita šalimi (šalių pareiga kooperuotis).
8.2. Ginčo byloje teismas ieškovės, kaip kreditorės, teisę ginti atsisakė, nustatytais kreditorės nebendradarbiavimo bei pasyvumo ir skolininko pasikeitimo pagrindais. Apeliantės nuomone, tokie teismo motyvai yra visiškai neteisėti, šioje byloje jie nustatyti, visiškai prieštaraujant tiek bendrosioms, tiek specialiosioms teisės normoms ir kasacinio teismo praktikai, todėl ieškovės teises buvo atsisakyta apginti nepagrįstai.
Šalies argumentai
8.3. Apeliantė nurodo, jog būtent mirusiojo G. B. ir atsakovės J. B. veiksmai dėl jiems priklausančios buto dalies nepasidalijimo skyrybų metu, ir ypač J. B. veiksmai dėl jei priklausančios ¼ dalies neperregistravimo iki 2018 metų (t. y. tik praėjus dvidešimčiai metų po skyrybų) ir sudarė situaciją, kai ieškovė net ir nesuprato, kad J. B. atžvilgiu galėtų ar turėtų pareikšti reikalavimus. Akivaizdu, kad CK 6.38 str. 3 d. nustatytą bendradarbiavimo pareigą pažeidė būtent atsakovė J. B., kadangi būtent dėl jos neveikimo ieškovės galimybės jai pareikšti pretenzijas buvo suvaržytos.
Atsiliepimas
8.4. Atsakovė J. B. atsiliepime nurodė, kad esą jos nuosavybės teisė į buto dalį ir atsirado tik nuo 2018 m. sausio 11 d., gavus nuosavybės teisės liudijimą, tačiau toks aiškinimas yra visiškai neteisingas. Atsakovė nuosavybės teises įgijo buto įsigijimo momentu, kaip G. B. sutuoktinė (3.88 str. 1 d. 1 p.). Tokios nuostatos, panašiose bylose, laikomasi ir teismų praktikoje: asmuo yra laikomas daikto savininku nuo tada, kai daiktą tam tikru pagrindu įgijo praeityje, t. y. teismo sprendimu (šiuo atveju – notaro liudijimu) patvirtinama, kad pareiškėjas daiktą nuosavybės teise valdė visą laiką nuo tokios teisės atsiradimo pradžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010). Teismo argumentas nepriteisti skolos vadovaujantis tik vien tuo, jog ieškovė nepareiškė pretenzijų mirusiams sūnui, nepagrįstas.
8.5. Atskirai pažymėtina, kad teismas savo sprendime neaptaria ir neatskiria atsakovų teisinės padėties, kuri yra skirtinga: tik atsakovas T. B. yra skolininko G. B. teisių ir pareigų perėmėjas, todėl nemaža dalis tesimo argumentų, susijusių su ankstesniu skolininku ir skolos reikalavimu (ar nereikalavimu) taikytini tik jo atžvilgiu. Tuo tarpu atsakovė J. B. laikytina visiškai atskira bendraturte, kuriai priklausė ¼ dalis turto. Ji netgi negali būti laikoma solidariąja skolininke su G. B., kadangi jų santuoka buvo nutraukta, o su santuokos nutraukimo momentu bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigia (CK 3.100 str.). Todėl reikalavimas, nukreiptas į atsakovę J. B., yra visiškai nesusijęs su ieškovės ir G. B. santykiais, G. B. mirtimi ir pan. Nurodo, jog teismo sprendimas prieštarauja teismų praktikai, nes vien tai, jog bendraturtis nesinaudoja turtu, negali būti pagrindu iš jo nepriteisti turto išlaikymo išlaidas. Geros moralės prasme ieškovės reikalavimas CK 4.76 str. pagrindu yra teisėtas, pagrįstas ir turėjo būti tenkinamas, o CK 6.241 str. nuostatos ginčo atveju negali būti taikomos.
Žemesnės instancijos teismas
8.6. Teismas konstatavo, kad ieškovė praleido šį terminą be svarbių priežasčių ir nėra teisinio pagrindo jo atnaujinti bei priteisti reikalaujamą skolą iš atsakovo kaip įpėdinio, visiškai nevertindamas ieškovės nurodytų ir pagrįstų aplinkybių, kad terminas praleistas dėl senyvo amžiaus, teisinių žinių (išsilavinimo) neturėjimo, sveikatos būklės ir kitų aplinkybių. Toks teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, kaip neatitinkantis LR CPK 270 str. nustatytų reikalavimų teismo sprendimo turiniui. Teismas tik pamini, kad ieškovė remiasi nurodytomis aplinkybėmis. Vėliau cituoja bendrąsias įstatymų nuostatas ir kasacinio teismo praktiką apie įrodinėjimo pareigą ir įrodymų vertinimą. Tačiau teismas nei žodžiu nepasisako ir neaptaria konkrečių ieškinyje nurodytų aplinkybių, jas pagrindžiančių įrodymų bei argumentų, kuriais remdamasis, teismas juos atmeta.
8.7. Nurodo, jog teismas nebuvo įsigilinęs į bylos aplinkybes, nes neteisingai apskaičiavo terminą, kuriuo turėjo būti pareiškiami kreditoriniai reikalavimai. Teismo sprendime nurodoma, kad ieškovei, vadovaujantis CK 1.119 straipsnio 2 dalyje numatyta terminų skaičiavimo taisykle, CK 5.63 straipsnyje numatytas trijų mėnesių terminas pareikšti kreditorinius reikalavimus skolininko įpėdinei pasibaigė 2014 m. liepos 23 d. Tačiau iš bylos aplinkybių matyti, kad skolininkas G. B. mirė 2017 m. vasario 8 d. (t. I, b.l. 5), taigi terminas reikalavimams pareikšti truko 2017 m. vasario 8 d. – 2017 m. gegužės 8 d. laikotarpiu. Apeliantės manymu, neatmestina, kad teismas, spręsdamas termino atnaujinimo klausimą, galimai atsižvelgė ir į jo praleidimo trukmę, bei vertino, kad jis yra praleistas žymiai daugiau, nei yra iš tikrųjų, todėl ši aplinkybė galimai turėjo įtakos priimant neteisingą sprendimą.
8.8. Teismas visiškai neįvertino sunkios ieškovės sveikatos būklės (ji yra neįgali nuo 1991 m.), neatsižvelgė, kad mirusysis buvo ieškovės vienintelis sūnus, su kuriuo ji kartu gyveno, praktiškai vienintelis, neskaitant sesers, artimas žmogus. Ieškovė radusi negyvą sūnų, patyrė stiprų šoką, išgyvenimus, jos sveikata pradėjo tolydžio blogėti, jai buvo skiriami stiprūs vaistai. 2018-08-27 d. ieškovė netgi patyrė galvos smegenų infarktą, po kurio jos būklė dar labiau pablogėjo, ji negali vaikščioti, reikalinga kito žmogaus globa (t. II, b.l. 147). Pažymi, kad kreditoriniai reikalavimai laiku nebuvo pareikšti ir dėl ieškovės klaidingo įsitikinimo (įtakoto jos amžiaus, sveikatos būklės, teisinio neišprusimo), kad po sūnaus mirties turtą paveldės būtent ji. Jie su sūnumi buvo labai artimi, visą gyvenimą iki sūnaus mirties gyveno kartu. Su buvusios sutuoktinės šeima, anūku jokių santykių nepalaikė, todėl net nepagalvojo, kad šis gali pretenduoti į palikimą. Po sūnaus mirties, 2017 m. kovo mėn. ieškovė per seserį N. G. paskambino į Vilniaus m. 12-ąjį notarų biurą sužinoti, kada galima paduoti prašymą dėl paveldėjimo ir gavo atsakymą, kad per 3 mėn. nuo mirties ir kad galima neskubėti, prašymą paduodant baigiantis terminui. Kad atsakovas T. B. jau vasario mėn. kreipėsi dėl paveldėjimo, notaras neinformavo. Atsakovas T. B. palikimą priėmė 2017 m. vasario 28 d. (t. y. praėjus tik dvidešimčiai dienų nuo palikėjo mirties) (t. I, b.l. 50), nelaukdamas galimų kreditorių reikalavimų pareiškimo, todėl darytina vienareikšmiška išvada, kad galimų reikalavimų pareiškimas jo apsisprendimui priimti palikimą įtakos neturėjo. Be to, atsakovas priėmė palikimą pagal apyrašą (CK 5.53 str.), taigi suprasdamas, kad palikėjas gali turėti kreditorinių įsipareigojimų ir apsaugodamas savo atsakomybę paveldėto turto ribose.
8.9. Ieškovė papildomai akcentuoja, kad termino kreditoriniams reikalavimams pareikšti termino atnaujinimas aktualus tik ginčo dalyje dėl atsakovo T. B., bet ne atsakovės J. B. dalyje, kadangi ji nėra įpėdinė, jos pareiga prisidėti prie bendro turto išlaikymo kyla tiesiogiai, kaip bendraturtei. Todėl teismas, net ir nutaręs neatnaujinti termino, negalėjo atmesti ieškinio šioje dalyje.
Atsiliepimas
9. Atsakovai T. B. ir J. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-13571-294/2018 palikti nepakeistą; priteisti iš A. B. atsakovų T. B. ir J. B. naudai apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas.
10. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
10.1. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (CPK 185 str.), nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 263 str.).
10.2. Apeliantė ne tik, kad neginčija teismo nustatytų ir įvertintų aplinkybių, iš esmės netgi priešingai, pripažįsta, kad jos valia pakito, t. y. sūnaus G. B. ji nelaikė skolininku, nes „manė už sūnų mirsianti anksčiau ir reikalauti priteisti iš jo skolą nematė prasmės, nes jo prievolė būtų pasibaigusi kreditoriaus ir skolininko sutapimu (CK 6.126 str.1d.)“.
10.3. Pati apeliantė skunde pripažįsta, jog J. B. apie jai priklausančią buto dalį sužinojo bei suprato ją turinti (tiksliau sužinojo iš notarės) tik po buvusio sutuoktinio mirties, t. y. neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Kai tik buvo išduotas iš notarės 2018 m. sausio 11 d. nuosavybės teisę patvirtinantis liudijimas Nr. 193 (I t., b.l. 8-9), jis tą pačią dieną buvo įregistruotas/išviešintas, tačiau apeliantės nuomone, (nors jai pačiai taikytina ta pati teisės norma - CK 1.6 str.), atsakovės J. B. įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas ir vykdymas, neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo, nors jos neveikimas negalėjo niekaip įtakoti pretenzijų dėl skolos pareiškimo palikėjui G. B., kuris nuo 1992 m. rugpjūčio 20 d. buvo išviešinęs savo nuosavybės teisę į ½ ginčo buto (I t., b.l. 8-9, išrašo 4.4.p.). Todėl apeliantės vertinimu, jos teisės dėl nežinojimo ir netinkamo įstatymo įgyvendinimo bei valios pasikeitimo, turi būti ginamos, o atsakovės - ne.
10.4. Apeliantė ne tik ginčo laikotarpiu, bet ir dabar yra suinteresuota valdyti butą viena, nes ir aiškiai žinodama, kad atsakovai yra bendraturčiai (vyko teisminiai ginčai), kol nebuvo galimybės įsiregistruoti VĮ „Registrų centras“ nuosavybės teisės fakto, teigė, neįleisianti į butą, nes jie dar nesantys buto savininkai. Apeliantės skunde paminėtos bylos ieškinio pagrindas ir nustatytos teismo sprendimu aplinkybės absoliučiai skiriasi nuo ginčo byloje egzistuojančių aplinkybių.
10.5. Pirmiausia pažymėtina, kad ginčo byloje nekilo dėl to, jog pirmą kartą pareiškusi reikalavimus ieškovė yra praleidusi įstatyme nustatytą 3 mėn. terminą CK 5.63 str. 1 d., nes iš esmės savo apeliacinio skundo argumentais pati apeliantė patvirtina, kad ieškovė „įsivaizdavusi“, kad butas po sūnaus mirties priklausys jai, kreipėsi į notarą tik pačioje termino pabaigoje, buvo priversta skubėti ir dėl to buvo pasirinktas ne visai tinkamas būdas, t. y. pareikštas ieškinys dėl teisės priimti palikimą lygiomis dalimis. Dėl tokio apeliantės nesąžiningo argumento, pažymėtina, kad ji nepraleidusi – 3 mėnesio termino, t. y. po palikėjo mirties 2017 m. vasario 8 d., pareiškė ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. e2-24413779/2017, būtent per įstatyme nustatytą terminą. Byloje dalyvavusi kaip liudytoja sesuo N. G., kaip kreditorė yra pareiškusi T. B. ieškinį dėl skolos priteisimo Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. e2-24954-779/2017 taip pat per įstatyme nustatytą terminą. Šios aplinkybės aiškiai patvirtina, kad tiek ieškovei, tiek ją pagal įgaliojimą visur atstovaujančiai ją seseriai N. G., tiek jas atstovaujantiems advokatams, įstatyme nustatytas 3 mėnesių terminas buvo gerai žinomas, o kad ji netinkamai realizavo teises, paneigiama kitu skundo argumentu, „jog ieškovei sudarius sutartį dėl tam tikro ieškinio pareiškimo, advokatas neprivalo ir negali reikšti kitokių, galimai teisingesnių ieškinio reikalavimų“.
Atsiliepimas
10.6. Atsakovai nurodo, jog sprendime yra padaryta akivaizdi rašymo klaida, kuri CPK 276 str. 2 d. nustatyta tvarka gali būti ištaisyta. Akivaizdu, jog teismo sprendimo esmė, ištaisius rašymo apsirikimo klaidą nesikeistų, juk pati apeliantė pripažįsta praleidusi 3 mėn. terminą ir jį prašo atnaujinti.
10.7. Atsakovai nurodo, jog iš ieškovės su ieškiniu pateiktų įrodymų yra akivaizdu, jog nėra galimybės nustatyti, kas ir iš kieno pinigų mokėjo pagal atsiskaitymų knygelę, nes buvo dažniausiai atsiskaitinėjama grynais pinigais Lietuvos pašto skyriuje. Ieškovė ne tik neįrodė, jog pateikė reikalavimą palikėjui dėl skolinių įsipareigojimų, po to - atsakovui kaip įpėdiniui, bet ir tai, jog ji viena apmokėjo visas buto išlaikymo ir suteiktų komunalinių paslaugų išlaidas.
10.8. Apeliantė ne kartą skunde pati pripažįsta, jog jeigu ji ir vykdė prievoles už kitą jai artimą asmenį - sūnų, tai darė suvokdama bei žinodama, kad to neturi daryti, kas atitinka geros moralės normas. Tokių prievolių įvykdymui taikytina CK 6.241 str. 1 d. 3 p. nuostata – iš įpėdinio, kuriam pereina visos palikėjo teisės ir pareigos – apeliantei persigalvojus, nebegali būti reikalaujama tokių patirtų išlaidų atlyginti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
12. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra nustatyta, todėl pasisakoma tik dėl apeliacinio skundo.
13. Apeliantė prie apeliacinio skundo pateikia teismui jai išrašytus vaistų receptus, kitus įrodymus, kuriuos prašo prijungti.
14. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kolegija nurodo, jog apeliantės pateikti įrodymai pagal jų surašymo datas galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nes apeliantė buvo atstovaujama kvalifikuoto teisininko. Todėl nėra CPK 314 straipsnyje nurodytų pagrindų, dėl kurių naujai pateikti įrodymai turėtų būti prijungti prie bylos.
15. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo iš atsakovų yra atmestas.
16. Byloje nustatyta, jog ieškovei nuosavybės teise priklauso ½ buto, adresu (duomenys neskelbtini). Nurodyto buto nuosavybės teise po ¼ dalį priklauso atsakovui T. B. ir atsakovei J. B.. Iki 2017 m. vasario 8 d. ½ dalis buto priklausė ieškovės sūnui (atsakovo tėvui ir atsakovės buvusiam sutuoktiniui) G. B., kuris mirė 2017 m. vasario 8 d.
17. Ieškovė reiškė reikalavimą dėl skolos priteisimo iš atsakovų nurodydama, kad sūnus iki mirties neprisidėjo prie buto išlaikymo, nemokėjo komunalinių mokesčių, todėl paveldėjus turtą (atsakovo atžvilgiu) bei įregistravus nuosavybės teisę į likusią turto dalį atsakovei J. B., pastarieji turi atlyginti susidariusią buto išlaikymo skolą.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
18. Apeliantė nurodo, jog ginčo byloje teismas ieškovės, kaip kreditorės, teisę ginti atsisakė, nustatytais kreditorės nebendradarbiavimo bei pasyvumo ir skolininko pasikeitimo pagrindais.
19. Kolegija šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Teismas analizavo ir vertino ieškovės reikalavimus kaip bendraturčio reikalavimą kitam bendraturčiui dėl bendrų turto išlaikymo išlaidų priteisimo, tiek kaip kreditoriaus reikalavimą palikimą priėmusiam įpėdiniui. Teismas savo sprendimą motyvavo ir pagrindė rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais, motyvuotomis išvadomis, teisės normomis bei teismų praktika.
20. Kolegija nurodo, jog apeliaciniame skunde paminėtos bylos ieškinio pagrindas ir nustatytos teismo sprendimu aplinkybės absoliučiai skiriasi nuo ginčo byloje egzistuojančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog šiuo atveju situacija skiriasi nuo įprastai esamų kreditorių reikalavimų, kadangi ieškovę ir palikėją siejo artimi giminystės ryšiai: ieškovė buvo palikėjo motina, jie kartu gyveno ir naudojosi vienu butu. Jokių reikalavimų palikėjui esant gyvam ieškovė nereiškė ir neteikė. Reikalavimai atsakovui pareikšti, kaip turtą priėmusiam įpėdiniui (palikėjo sūnui) bei nuosavybės teises į jai priklausančią turto dalį įregistravusiai atsakovei (palikėjo buvusi sutuoktinė).
21. Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovei J. B. ginčo buto ¼ dalis asmeninės nuosavybės teise priklauso tik nuo 2018 m. sausio 11 d., kuomet ji minėto turto dalį asmeninės nuosavybės teise įgijo 2018 m. sausio 11 d. Nuosavybės teisės liudijimo Nr. 193 pagrindu. Iki 2018 m. sausio 11 d. atsakovė buvo ginčo buto dalies savininkė, tačiau jos dalis nebuvo nustatyta ir įregistruota bei turtas jai priklausė kartu su buvusiu sutuoktiniu G. B. bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Atsakovės nuosavybės teisės į butą faktas buvo išviešintas tik įregistravus jai buto dalį kaip asmeninę nuosavybę ir tik nuo šio momento atsakovė asmeniškai turi pareigą atsakyti už bendro turto išlaikymą (CK 4.76 straipsnio pagrindu). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė iš atsakovės turto išlaikymo išlaidų, kurios buvo patirtos iki buto dalies atsakovei įregistravimo asmeninės nuosavybės teise.
22. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, jog ieškovė yra praleidusi CK 5.63 straipsnyje nustatytą terminą, per kurį kreditoriai gali pareikšti palikimą priėmusiam asmeniui reikalavimus. To neneigia ir pati apeliantė. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog teismo sprendime nurodyta klaidinga data, t. y. terminas pretenzijoms pareikšti baigėsi ne 2014 m. liepos 23 d., o 2017 m. gegužės 7 d. (G. B. mirė 2017 m. vasario 8 d.). Tačiau iš teismo sprendimo motyvų matyti, jog iš esmės teismas teisingai pasisakė dėl terminų skaičiavimo ir praleidimo, todėl nurodyta klaida nekeičia teismo sprendimo išvados, kuri kolegijos nuomone, yra teisinga. Ieškovė ieškinį pareiškė 2018 m. kovo 14 d., t. y. praleidusi įstatymo nustatytą terminą. Kolegija atkreipia dėmesį, jog terminas nagrinėjamu atveju yra praleistas gana nemažai, t. y. dešimt mėnesių, todėl vertinant su paties termino trukme – 3 mėnesiai, tai yra pakankamai ilgas laiko tarpas. Be to, ieškovė nepateikė jokio reikalavimo atsakovui kaip įpėdiniui dėl skolinių įsipareigojimų iki kreipimosi į teismą su šiuo ieškiniu.
23. Be to, kolegija atkreipia dėmesį, jog kaip matyti iš kitų ieškovės inicijuotų civilinių bylų, ieškovė gana aktyviai gynė savo teises ir dar iki šio ieškinio pateikimo reiškė kitokio pobūdžio reikalavimus atsakovams, susijusius su ginčo turtu. Todėl kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, jog ieškovė žinojo apie tai, kad dėl palikimo priėmimo kreipėsi palikėjo sūnus (ieškovės anūkas) ir turėjo visas galimybes pareikšti, jos manymu, pagrįstą kreditorinį reikalavimą įstatymų nustatytu terminu, tačiau to nepadarė. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė praleido šį terminą be svarbių priežasčių ir nėra teisinio pagrindo jo atnaujinti bei priteisti reikalaujamą skolą iš atsakovo kaip įpėdinio, yra pagrįsta ir teisinga.
24. Apeliantė teigia, jog teismas netinkamai įvertino jos senyvą amžių ir sveikatos būklę, nes 2018 m. rugpjūčio 27 d. ieškovė patyrė galvos smegenų infarktą, po kurio jos būklė dar pablogėjo, ji negali vaikščioti, reikalinga kito žmogaus globa. Kolegija nurodo, jog apeliantė nepateikė įrodymų apie tokias objektyvias priežastis, priešingai iš pirma paminėtų argumentų, akivaizdu, kad ji aiškiai žinojo tiek apie sūnaus mirtį, tiek apie palikimo priėmimo faktą, tiek išreiškė valią savo teises ginti kitais teisiniais pagrindais - buvo aktyvi, sudarinėjo sutartis su advokatais, aiškiai žinodama savo siektinus tikslus, teikė ieškinius įstatymo nustatytais terminais, aktyviai dalyvavo teismuose, davė parodymus. Todėl apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės negali būti objektyviomis priežastimis atnaujinti praleistą terminą kreditoriniams reikalavimams pareikšti.
25. Be to, sutiktina su atsakovų argumentais, jog ieškovė byloje neįrodė, jog ji viena apmokėjo visas buto išlaikymo ir suteiktų komunalinių paslaugų išlaidas. Apeliantė ne kartą skunde pati pripažįsta, jog jeigu ji ir vykdė prievoles už kitą jai artimą asmenį - sūnų, tai darė suvokdama bei žinodama, kad to neturi daryti, kas atitinka geros moralės normas. Tokių prievolių įvykdymui taikytina CK 6.241 str. 1 d. 3 p. nuostata – iš įpėdinio, kuriam pereina visos palikėjo teisės ir pareigos – apeliantei persigalvojus, nebegali būti reikalaujama tokių patirtų išlaidų atlyginti.
Dėl procesinės bylos baigties
26. Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, apeliantės argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
27. Kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės procesinio sprendimo rezultatui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
28. Teisėjų kolegijai atmetus apeliantės apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo atsakovai, todėl jų naudai iš ieškovės priteistinos išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys, 98 straipsnis). Atsakovui T. B. ir atsakovei J. B. kiekvienam priteistina po 350 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimą į apeliacinį skundą.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir 2019 m. sausio 3 d. papildomą sprendimą nepakeistus.
Priteisti iš ieškovės A. B. 350 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų atsakovės J. B. naudai.
Priteisti iš ieškovės A. B. 350 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų ieškovo T. B. naudai.
Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.