Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4566-191/2016 pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Kauno vandenys“ ir AAS „BTA Insurance Company“ SE dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2012 m. rugsėjo 4 d. tarp I. S. ir ieškovės ADB „Gjensidige“ buvo sudaryta buto Nr. 13, esančio (duomenys neskelbtini), draudimo sutartis. 2013 m. rugpjūčio 18 d. įvyko vandentiekio avarija, kurios metu buvo užlietas draudėjai I. S. nuosavybės teise priklausantis butas. Ieškovė įvykį pripažino draudiminiu ir išmokėjo draudėjai (I. S.) 2 677 Lt (775,31 Eur) draudimo išmoką.Anot ieškovės, I. S. patalpos buvo užlietos iš aukščiau esančio buto Nr. 15, priklausančio AB „Šiaulių bankas“. Vadovaudamasi 2013 m. rugpjūčio 20 d. pranešimu apie įvykį, 2013 m. rugpjūčio 22 d. turto apžiūros aktu, 2013 m. rugsėjo 16 d. lokaline sąmata, 2013 m. rugsėjo 16 d. pranešimu dėl žalos atlyginimo, 2013 m. rugsėjo 16 d. draudimo išmokos mokėjimo pažyma, 2013 m. rugsėjo 23 d. vietinio mokėjimo nurodymu bei liudytojo M. S. parodymais, ieškovė teigė, kad apdraustas I. S. butas buvo užlietas dėl atsakovės UAB „Kauno vandenys“ kaltės, kuomet ši bendrovė nekokybiškai pakeitė buto Nr. 15 šalto vandens skaitiklius. Kadangi įvykio metu atsakovė „BTA Insurance Company“ SE buvo apdraudusi bendraatsakovės UAB „Kauno vandenys“ civilinę atsakomybę bendrosios civilinės atsakomybės draudimu (draudimo liudijimas Nr. BCAD 003392), ieškovė kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Kauno vandenys“ 144,81 Eur, o iš atsakovės „BTA Insurance Company“ SE – 630,50 Eur žalos atlyginimą; iš abiejų atsakovų po 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.Atsakovai UAB „Kauno vandenys“ ir AAS „BTA Insurance Company“ SE su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip neįrodytą. Atsakovų nuomone, ieškovė nepateikė įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, kad draudėjos I. S. patalpos buvo užlietos iš buto, esančio (duomenys neskelbtini). 2013 m. rugpjūčio 22 d. turto apžiūros akte, kurį surašė draudėjo darbuotojas, konstatuota tik užliejimo faktas, tačiau nenurodomos priežastys, liudytojo parodymai prieštaringi. 2013 m. rugpjūčio 18 d. atlikus ginčo buto apžiūrą konstatuota, kad buto apliejimas nesiejamas su vandens skaitiklio keitimu bute Nr. 15. Pažymėjo, kad įvykis įvyko 2013 m. rugpjūčio 18 d., o ieškovė pretenziją UAB „Kauno vandenys“ pateikė tik 2014 m. vasario 27 d., t. y. praėjus nuo įvykio daugiau nei pusei metų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. liepos 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad dėl 2013 m. rugpjūčio 18 d. įvykusios vandentiekio avarijos buvo užlietas butas Nr. 13, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantis I. S. ir M. S.. Ginčo patalpos buvo apdraustos ADB „Gjensidige“, kuri, pripažinusi įvykį draudiminiu, išmokėjo draudėjui 775,31 Eur draudimo išmoką ir kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo subrogacijos tvarka. Vertindamas bylos įrodymus, teismas pažymėjo, kad ieškovė abstrakčiai remiasi teisės aktų nuostatomis, kurios numato atsakovų veiklos principus ir pareigas, tačiau byloje nepateikė konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų, kad buto apliejimas įvyko dėl atsakovės UAB „Kauno vandenys“ kaltės, t. y. kad ieškovės draustos patalpos buvo užlietos iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), po to, kai jame atsakovė UAB „Kauno vandenys“ pakeitė šalto vandens skaitiklius. Teismas sprendė, kad ieškovės 2013 m. rugpjūčio 22 d. turto apžiūros aktas savaime neįrodo atsakovės atsakomybės, kadangi jame yra konstatuoti tik įvykio padariniai, tačiau nenurodomos tikslios jo priežastys, neįrodomas priežastinis ryšys tarp atsakovės veiksmų ir kilusios žalos. Pažymėjo, kad iš karto po įvykio nebuvo kviesta avarinė tarnyba, jos specialistai, galintys nustatyti užliejimo priežastis, nebuvo atlikta patalpų foto fiksacija ir įvykio faktinių aplinkybių konstatavimas. Tuo tarpu 2013 m. rugpjūčio 19 d. objekto apžiūros aktu konstatuota, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), apliejimas nesiejamas su vandens skaitiklio keitimu bute Nr. 15. Byloje apklausto liudytojo M. S. parodymus teismas įvertino kaip prieštaringus, pažymėdamas, kad liudytojas yra draudėjo šeimos narys, kuriam ieškovė išmokėjo draudimo išmoką. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė dėl 2013 m. rugpjūčio 18 d. įvykio pateikė pretenziją UAB „Kauno vandenys“ tik 2014 m. vasario 27 d., t. y. praėjus nuo įvykio daugiau nei pusei metų. Įvertinęs aplinkybių visetą, teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė atsakovės deliktinei atsakomybei kilti būtinų civilinės atsakomybės sąlygų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė ADB „Gjensidige“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai; priteisti iš atsakovų ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas – 17 Eur žyminį mokestį, 210,54 Eur atstovavimo išlaidas už apeliacinio skundo parengimą bei pirmojoje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

8.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Apeliantės nuomone, byloje pateikta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, kad žala kilo ginčo butą apliejus iš virš jo esančio buto, atsakovei UAB „Kauno vandenys“ keičiant vandens skaitiklius. Apeliantės nuomone, teismas neįvertino bylai svarbios aplinkybės, kad po 2013 m. rugpjūčio 17 d. vandens skaitiklio pakeitimo, 2013 m. rugpjūčio 18 d. pastebėjus ieškovės apdrausto buto užliejimo žymes, tą pačią dieną buvo pakeista minėto vandens skaitiklio netinkama detalė (tarpinė), per kurią ir lašėjo vanduo. Tokiu būdu teismas netinkamai vertino atsakovės neteisėtus veiksmus, t. y. nekokybiško skaitliuko sumontavimą. Tuo tarpu kiti buto užliejimo šaltiniai nebuvo nustatyti. Anot apeliantės, nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė, kad butas Nr. 15 yra negyvenamas, o draudėjo lubos buvo užtaisytos 20 cm storio akmens vata bei gipso kartono plokštėmis. Dėl perdangos sluoksnio, vandeniui kaupiantis joje bene parą, draudėjo buto užliejimas nesibaigė 2013 m. rugpjūčio 18 d., vata permirko ir lubos sudrėko iš esmės praėjus kelioms paroms.

8.2.Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino liudytojo parodymus. Apeliantės nuomone, išmokos išmokėjimo aplinkybė jokios įtakos liudytojo parodymams nedaro, nes išmokos išmokėjimo draudėjui faktas nepriklausė nuo buto užliejimo šaltinio ar kaltininko. Apeliantė pažymi, kad byloje nėra ginčo, kad atsakovė UAB „Kauno vandenys“, netinkamai įrengdama vandens skaitiklius, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, nes būtent dėl netinkamai įrengtų skaitiklių kilo vandens avarija, kurios metu buvo aplietas žemiau esantis butas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Kauno vandenys“ prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog ginčo buto užliejimas kilo dėl UAB „Kauno vandenys“ kaltės, nepateikė duomenų, liudijančių, kad vandens skaitikliai buvo sumontuoti netinkamai, taigi ieškovė neįrodė visų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų.Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo atsakovų civilinei atsakomybei kilti, kadangi ieškovei nepateikus neginčijamų įrodymų, kad draudėjo lubos buvo aplietos dėl atsakovės UAB „Kauno vandenys“ kaltės, nėra pagrindo konstatuoti tiesioginį ryšį tarp atsakovės veiksmų ir kilusios žalos. Be to, apeliaciniame skunde ieškovė nenurodė jokių kitų aplinkybių ir nepateikė papildomų įrodymų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, dėl ko neteisingai sprendė, kad nebuvo nustatytos visos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos atsakovų atsakomybei atsirasti. Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos padarymo neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.245 str. 4 d., 6.246 str.). Prievolė atlyginti turtinę žalą atsakovui kyla tuomet, kai yra konstatuotos visos deliktinės atsakomybės sąlygos, būtinos tokiai prievolei atsirasti, t. y.: 1) atsakovas neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai; 2) yra padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir kilusių neigiamų padarinių – žalos; 4) žalą padaręs asmuo yra kaltas (išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis). Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį, įrodymais civilinėje byloje laikomi bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus ir nustato terminą jiems pateikti (CPK CPK 179 straipsnio 1 dalis).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog buto Nr. 13 užliejimas įvyko dėl atsakovės UAB „Kauno vandenys“ netinkamai atliktų pareigų (netinkamai pakeistos vandens skaitiklio tarpinės), todėl konstatavo, kad tarp buto Nr. 13 savininkams atsiradusios žalos ir UAB „Kauno vandenys“ veiksmų nėra priežastinio ryšio. Su tokiu įrodymų vertinimu sutikti negalima dėl keleto priežasčių. Visų pirma, teismas nenustatinėjo galimų buto Nr. 13 užliejimo priežasčių, dėl ko liko neatskleista bylos esmė. Minėta, kad deliktinei atsakomybei atsirasti reikalinga nustatyti, kad atsakovas neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai. Taigi nustatęs žalos faktą, teismas nesiaiškino, kurio iš asmenų – buto savininko ar UAB „Kauno vandenys“ veiksmai (netinkamai pakeista tarpinė) ar neveikimas (buto savininko pareiga elgtis atidžiai ir rūpestinga išlaikant ir prižiūrint savo turtą) galėjo lemti žalos atsiradimą. Antra, pirmosios instancijos teismas spręsdamas, kad ieškovės 2013 m. rugpjūčio 22 d. turto apžiūros aktas savaime neįrodo atsakovės atsakomybės, kadangi jame yra konstatuoti tik įvykio padariniai, tačiau nenurodomos tikslios jo priežastys, o liudytojo M. S. parodymus įvertindamas kaip prieštaringus, tačiau nenurodydamas tokių prieštaravimų pobūdžio ir jų reikšmės ieškovės įrodinėjamoms aplinkybėms, pažeidė CPK 185 straipsnio reikalavimus, kadangi atsakovė UAB „Kauno vandenys“ savo atsikirtimus į ieškinį iš esmės grindė taipogi tik savo darbuotojo A. R. 2013 m. rugpjūčio 19 d. vienašališkai surašytu Objekto apžiūros aktu ir jo išvadomis. Trečia, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nustatyta, kad gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) eksploatuojanti organizacija UAB „Namo būstas“ pirmiau nei atsakovė UAB „Kauno vandenys“ reagavo į buto Nr. 13 užliejimo signalą ir 2013 m. rugpjūčio 18 d. atsiuntė savo darbuotojų (santechniko ir elektriko) brigadą (L. K. ir V. K.) avarijos padariniams pašalinti (vandens apskaitos prietaiso jungiančiai tarpinei pakeisti). Taigi byloje liko nenustatyta, kada ir kokiu pagrindu atsakovė UAB „Kauno vandenys“ keitė vandens skaitiklius (duomenys neskelbtini) ir kieno iš asmenų – buto Nr. 15 savininko, atsakovės UAB „Kauno vandenys“ ar UAB „Namo būstas“ veiksmai (neveikimas) buvo priežastiniame ryšyje su atsiradusia žala. Pažymėtina, kad dispozityvumo principas (CPK 13 straipsnis), reiškia, kad šalys gali disponuoti ir ginčo objektu (materialusis dispozityvumo principo aspektas), ir procesinėmis priemonėmis (procesinis dispozityvumo principo aspektas), taigi turi plačią autonomiją, tačiau, atsižvelgiant į proceso teisės normas, dispozityvumo principas nėra absoliutus, nes šalių veiksmus kontroliuoja teismas. Būtent procesinis dispozityvumo principo aspektas išreikštas CPK 45 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta ieškovo teisė pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu. Visais atvejais šie proceso dalyviai gali būti pakeičiami tik esant ieškovo sutikimui, taigi, šia procesine priemone gali disponuoti tik ieškovas (CPK 45 straipsnio 2, 3 dalys). Pagal CPK 45 straipsnio 1 dalį teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu, t. y. teismas turi pasiūlyti ieškovui pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu. Tai yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, nes atsakovui turi būti užtikrintas dalyvavimas byloje ir galimybė naudotis procesinėmis teisėmis nuo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į šios nutarties 15 punkto nuostatas, nagrinėjamu atveju buvo visos prielaidos bylą nagrinėjančiam teismui pasiūlyti ieškovui patikslinti atsakovus arba spręsti klausimą dėl suinteresuotų asmenų patraukimo byloje trečiaisiais asmenimis (CPK 47 straipsnio 1 dalis), nes tik tokiu būdu byloje galima nustatyti ginčui spręsti reikšmingas aplinkybes. Tačiau pirmosios instancijos teismas įstatymo nustatyta tvarka šio klausimo nesprendė ir apsiribojo formaliu teiginiu, kad ieškovas savo reikalavimo neįrodė. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas žalos atlyginimo klausimą ir nenustatęs visų bylai reikšmingų aplinkybių spręsdamas apie atsakovės UAB „Kauno vandenys“ civilinės atsakomybės sąlygas, pažeidė materialinės teisės normas, numatytas CK 6.246–6.249 straipsniuose, o nepatraukdamas į bylą kitų suinteresuotų asmenų trečiaisiais asmenimis, kurių procesinis statusas byloje gali ir keistis, – taip pat ir CPK 47 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Minėti pažeidimai lėmė neteisėto sprendimo priėmimą, kurių apeliacinės instancijos teismas pašalinti negali. Todėl teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 329 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismui nutarus grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Kauno apygardos teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 20 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.