Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.

Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsakovas prašo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nėra tinkamai užtikrinamas patalpos apšvietimas, natūrali šviesa silpnai patenka į patalpas ir jų neapšviečia, dirbtinė apšvieta per stipri, žiemą neužtikrinamas tinkamas šilumos kiekis, temperatūra yra nuo 10 iki 14°C, o vasara per karšta, net iki 35°C, ventiliacija neveikia, drėgna, pelėsis. Atsakovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus (41-60 b. l.), iš kurių matosi, kad 2017 m. kovo 7 d. operatyviosios kontrolės metu buvo patikrintos pareiškėjo laikymo kameros Nr. 27, 86 ir 101, dirbtinė apšvieta, santykinė drėgmė ir oro temperatūra atitiko higienos normos reikalavimus, vizualiai matomo pelėsio nėra, galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta (41-45 b. l.). 2017 m. lapkričio 8 d. patikrinimo metu atlikti dirbtinės apšvietos matavimai kameroje Nr. 83, dirbtinė apšvieta atitiko nustatytus ribinius dydžius, pelėsio nėra, galimybė išvėdinti kamerą per langus sudaryta (46-48 b. l.). 2018 m. sausio 25 d. patikrinimo metu nustatyta, kad kamera Nr. 86 remontuojama (52-53 b. l.). Pareiškėjo laikymo kamera Nr. 101 patikrinta ir 2018 m. vasario 13 d. patikrinimo metu, dirbtinė apšvieta ir santykinė drėgmė atitiko reikalavimus, oro temperatūra nebuvo vertinama dėl praverto lango, dirbtinio apšvietimo lempos įrengtos su gaubtais, pelėsių nėra, galimybė išvėdinti kamerą per langus sudaryta (54-56 b. l.). Pareiškėjo laikymo kameros Nr. 27, 83 ir 101 patikrintos ir 2018 m. balandžio 10 d. operatyviosios kontrolės metu, santykinė drėgmė, oro temperatūra atitiko reikalavimus, galimybė išvėdinti kamerą Nr. 101 per langus sudaryta, kameroje Nr. 27 lempos be apsauginių gaubtų, dirbtinė apšvieta kamerose Nr. 27 ir 83 atitiko reikalavimus, pelėsio kamerose Nr. 27, 83 ir 101 nėra (57-60 b. l.).

Iš byloje esančių Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymų apie 2016-2017 metais atliktus remonto darbus (32-38 b. l.) matosi, kad 2016 metais buvo remontuojama kamera Nr. 101, remonto metu nuvalytas pelėsis, nuvalyti plotai nudažyti, atliktas apšvietimo remontas (34 b. l.). 2017 m. rugpjūčio mėn. kameroje Nr. 94 nuvalytos ir perdažytos lubos, sienos (37 b. l.).

Atliktų patikrinimų rezultatai paneigia pareiškėjo teiginius dėl netinkamos oro temperatūros, dirbtinės apšvietos pažeidimų, per didelės santykinės oro drėgmės kamerose, pelėsio buvimo kamerose Nr. 27, 83, 86 ir 101, tik kameroje Nr. 27 užfiksuotas higienos normos HN 134:2015 12 punkto, numatančio, kad laisvės atėmimo vietų patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, pažeidimas, tačiau pareiškėjas neturtinės žalos dėl įrenginių būklės nekildina. Atsakovas nepateikė jokių duomenų dėl pareiškėjo laikymo kamerų Nr. 21 ir 94 atitikimo higienos normos reikalavimams, nors pagal įrodinėjimo naštos bylose dėl žalos atlyginimo taisyklę (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016 ir kt.) pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Atsižvelgdamas į minėtą teismų praktikoje nurodytą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad pareiškėjas kamerose Nr. 21 ir 94 buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punkto, reglamentuojančio dirbtinę patalpų apšvietą, 16 punkto, reglamentuojančio patalpų temperatūrą, santykinę oro drėgmę ir oro judėjimo greitį, bei 39 punkto, numatančio, kad ant sienų ir lubų neturi būti pelėsio, reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus. Natūralaus patalpų apšvietimo higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja, higienos normos 15 punktas numato tik tai, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 24 val., natūralios apšvietos Šiaulių TI kamerose neįmanoma padidinti dėl įstaigos statuso (Šiaulių TI įtrauktas į LR Nekilnojamųjų vertybių sąrašą, jame negalimi patalpų rekonstrukcijos darbai).

Pareiškėjas nurodo, kad sanitariniai mazgai įrengti gyvenamosiose patalpose, nuo kitų kalinių atskirti ne aukštesne kaip 1,35 m sienele, nėra jokios kabinos, nepakankamai užtikrinamas privatumas, tualetas nuo stalo nutolęs vos 1,5 m, kamerose laikėsi nemalonus kvapas.

Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja. 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovas nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, sienelių aukštis didesnis nei 1,5 m. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės (26-27 b. l.) matosi, kad sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcijos kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, mūrinės (kameros Nr. 27, 83, 86 ir 101) arba pagamintos iš OSB ar PDF plokščių, o jų aukštis nuo 2,01 iki 2,32 m, tik nenurodyta, kokiu būdu įėjimai į kamerų sanitarinių mazgų zonas atitverti nuo likusios kameros erdvės. EŽTT yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (2015-03-10 sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją ir pan.). Šiuo atveju, atsižvelgiant į EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., LVAT 2017-10-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2204-575/2017, 2017-11-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2459-442/2017 ir kt.), įvertinus, kad pareiškėjo laikymo kameros buvo nedidelės, kamerose buvo laikoma ir po 6 asmenis, o lovos paprastai būna sustatytos šalia sanitarinio mazgo, pripažintina, kad toks sanitarinio mazgo atitvėrimas, kai jį nuo gyvenamosios patalpos skyrė tik pertvara ir užuolaida, neužtikrino privatumo, kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, o pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, taigi neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad turėjo teisę į vienos valandos pasivaikščiojimą, nors tokia praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nežmoniškomis sąlygomis išaiškinimui.

LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą kasdien pasivaikščioti gryname ore. LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkte nurodyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktas numato, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, pasivaikščiojimo kiemų plotas nereglamentuotas.

Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad vadovaujantis LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010-08-16 įsakymu Nr. 1/01-186 buvo nustatyta vienos valandos, o 2017-11-22 įsakymu Nr. 1/01-358 - dviejų valandų pasivaikščiojimo gryname ore trukmė (39-40 b. l.), atsakovas nurodo, kad Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, bendras jų plotas 422,35 kv. m, pasivaikščiojimo kiemelių dydis skirtingas (nuo 17,31 iki 23,43 kv. m.), pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Pareiškėjas skunde nurodo, kad turėjo galimybę vieną valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore, todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neteisėtus veiksmus ir laikyti, kad dėl pasivaikščiojimo trukmės pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose buvo tarakonų, pelių, o profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas neorganizuojamas. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų, laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius jų buvimo pėdsakus, jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją) įstaiga organizuoja esant poreikiui. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas 2017 m. kovo 7 d. ir 2017 m. gruodžio 1 d. patikrinimų metu konstatavo, kad Šiaulių TI nuolatinį kenkėjų stebėjimą ir naikinimą vykdo šiai veiklai licencijuota įmonė - UAB „Profilaktinė dezinfekcija“, atlikti profilaktikos ir naikinimo darbai registruojami žurnale, profilaktiniai darbai atliekami periodiškai (41-45, 49-51 b. l.). Taigi byloje esantys duomenys paneigia pareiškėjo teiginius, kad kamerose buvo tarakonų ir pelių ir kad įstaigos administracija nesiėmė priemonių parazitų ir graužikų naikinimui, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl papildomos deratizacijos ar dezinsekcijos jo laikymo kameroje atlikimo kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, kad papildoma deratizacija ar dezinsekcija jo prašymu nebuvo atlikta, todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neveikimą.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose langai nevalomi, dėl ant jų esančių grotų kamerose laikomi asmenys išvalyti neturi galimybės. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad kiekvienoje kameroje laikomam asmeniui skiriamas valymo inventorius bei priemonės, nuo 2017 m. birželio mėn. į kameras išduodamas valymo inventoriaus komplektas (WC šepetys, šluota, šiukšlių semtuvėlis), ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Į bylą pateikti ir Šiaulių TI higienos-dezinfekcijos planai, kuriuose nurodyti pagrindinio ir kasdieninio valymo periodiškumas, dezinfekcijai naudojamos priemonės, dezinfekcijos būdai, dezinfekciją atliekantys vykdytojai (62-73 b. l.). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktuose taip pat nurodyta, kad Šiaulių TI gyvenamosios patalpos valomos vadovaujantis direktoriaus įsakymu patvirtintu gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašu, gyvenamąsias patalpas tvarkyti skiriami jose gyvenantys asmenys, patikrinimo metu tikrintos gyvenamųjų kamerų patalpos buvo tvarkingos, Šiaulių TI laikomiems asmenims skirtos valymo priemonės (49-51, 57-60 b. l.). Įvertinus išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo laikyti, kad Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose neatliekamas pagrindinis patalpų, tame tarpe ir langų, valymas, todėl pareiškėjo pretenzijos nepagrįstos.