Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinti kaltais E. L., P. S., K. K., A. R., tačiau apeliaciniai skundai dėl jų nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, BK 260 straipsnio 1 dalį, BK 261 straipsnį, negauti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo, laikė, gabeno, narkotines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti bei platino narkotines medžiagas, o būtent:

A. S. laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio mėnesio, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, E. L. organizuojant narkotinių medžiagų, t. y. kanapių platinimą ir jam vadovaujant, taip pat laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 25 d., E. L. nurodžius P. S. narkotines medžiagas, t. y. kanapes, išdalintas į užspaudžiamus plastiko maišelius, perduoti platinimui A. S., kuris neteisėtai, dažniausiai po dvidešimt augalinės kilmės narkotinių medžiagų, t. y. kanapių dozių, išdalintas į užspaudžiamus plastiko maišelius, įgijęs iš E. L. arba P. S., neteisėtai laikė paslėpęs už spintos, esančios jo gyvenamosios vietos namo (duomenys neskelbtini), laiptinėje, ir jas platino, t. y. nugabendavo ir parduodavo (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, parduodamas vieną narkotinės medžiagos – kanapių dozę, supakuotą į užspaudžiamą plastiko maišelį po 0,34 g – 0,36 g, už ne mažiau kaip 20 Lt, o pinigus už parduotas narkotines medžiagas – kanapes, perduodavo E. L. arba pastarojo nurodymu – P. S.

Tokiu būdu A. S. platino narkotines medžiagas – kanapes, kol 2012 m. vasario 12 d., (duomenys neskelbtini), asmens kratos metu surado narkotines medžiagas – kanapių (Cannabis L.) dalis, kurių bendras svoris buvo 7,8770 g ir jas paėmė (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nuteistojo A. S. kaltė padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo įvykdytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos ir dėl to teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų normas. Apeliacinis teismas peržiūri bylą apeliacinio skundo ribose (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

BK 81 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio kodekso 90-94 straipsnių nuostatos, taip pat 82 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktuose numatytos auklėjamojo poveikio priemonės gali būti taikomos asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję aštuoniolika metų, tačiau nebuvo suėję dvidešimt vieneri metai, jeigu teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes, o prireikus – į specialisto paaiškinimus ar išvadą, nusprendžia, kad toks asmuo pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui ir baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymas jam atitiktų šio kodekso 80 straipsnyje numatytą paskirtį.

Teisėjų kolegija, spręsdama A. S. socialinės brandos klausimą, atkreipia dėmesį į šias aplinkybes. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atsiranda nuo 14 metų amžiaus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. S. nusikalstama veika yra tęstinio pobūdžio, ji buvo baigta 2012 m. vasario 12 d., kai nuteistajam neseniai buvo suėję 18 metų, t. y. XXXX m. sausio XX d. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. S. baigė XX klasių, mokėsi profesinėje technikos mokykloje, tačiau pašalintas dėl užsiėmimų praleidinėjimo, šiuo metu nedirba ir nesimoko, jį išlaiko motina. Iš nuteistojo A. S. parodymų apeliacinio proceso metu matyti, kad už narkotinių medžiagų pardavimą gautą dalį pinigų atiduodavo motinai. Bylos duomenys patvirtina, kad A. S. jokių psichikos sutrikimų neturi, nusikalstamų veikų padarymo metu jokia psichine liga nesirgo, suvokė veikos pavojingumą ir savo veiksmus galėjo valdyti, nėra ribotai pakaltinamas. A. S. nusikalstama veika buvo tęstinio pobūdžio ir truko apie keturis mėnesius, padarytas nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, nusikalstamas veikas padarė ne dėl vaikiškumo, o sąmoningai. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, A. S. nusikalstama veika buvo tyčinė, jis suprato savo neteisėtų veiksmų motyvus ir tikslus. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad A. S. būdingi silpnesni samprotavimo gebėjimai ar asmenybės nebrandumo stoka, kurios rodytų į sulėtintą ar sutrikdytą nuteistojo protinio išsivystymo, socialinio supratingumo lygį ar nesiorientavimą socialinėje aplinkoje. Akivaizdu, kad A. S. negyveno vien uždarame ir siaurame šeimos rate, tačiau mokėsi, sportavo, puikiai suvokė jį supančią socialinę aplinką ir mokėjo joje elgtis. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra jokių A. S. asmenybės požymių, kurie leistų jo socialinę brandą prilyginti nepilnamečio asmens socialinei brandai. Kaip matyti iš BK 81 straipsnio 2 dalies turinio, specialisto paaiškinimai ir išvada gali tik padėti teismui sprendžiant socialinės brandos nustatymo klausimą. Šios ekspertizės metu galima įvertinti ir nustatyti tik tas asmens psichinės veiklos ar asmenybės bruožų ypatybes, kurios turėjo įtakos jo socialinio vystymosi procesui ir asmens socialinei brandai. Tokios ypatybės yra asmens protinio išsivystymo lygis, individualūs pažintinės veiklos ir asmenybės bruožų ypatumai, socialinio supratingumo lygis, orientacija socialinėje aplinkoje, asmens prisitaikymo joje galimybės. Apeliacinio teismas pažymi, kad šiuo atveju skirti tokią ekspertizę (socialinei brandai nustatyti) nėra jokio pagrindo. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, A. S. atžvilgiu taikyti BK 80 straipsnio ir BK 90-94 straipsnių nuostatas, nėra pagrindo.

BK 75 straipsnyje numatyta, jog asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Be to, bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. S. padarė sunkų nusikaltimą, todėl jam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas nėra jokio pagrindo.

Pažymėtina, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra: kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas yra būtina nuoširdaus gailėjimosi išraiška. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo pripažįsta esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų duodamas teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Pažymėtina, kad teismai turi įvertinti, ar asmens gailėjimasis yra nuoširdus, tikras, ar ne apsimestinis. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus kaltininko pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (Kasacinės nutartys Nr. 2K-453/2005, 2K-471/2009, 2K-276/2006, 2K-94/2010.).

Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes matyti, kad nuteistasis A. S. teisminio nagrinėjimo metu kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos prisipažino visiškai. Tai konstatavo apygardos teismas, tačiau skundžiamame nuosprendyje šios aplinkybės A. S. nepripažino kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir to visiškai nemotyvavo. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, A. S. savo noru pripažino esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, neigiamai vertina savo poelgį. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu A. S. parodymuose esantys neatitikimai nelaikytini esminiais. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas A. S. nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Taip pat apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodė, kad nuteistojo A. S. vaidmuo šio nusikaltimo padaryme yra antraeilis, tačiau skirdamas bausmę visiškai į tai neatsižvelgė. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. S. nusikalstamą veiką padarė būdamas labai jauno amžiaus (vos aštuoniolikos metų), prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, jo vaidmuo buvo antraeilis, anksčiau neteistas, administracinėmis nuobaudomis nebaustas, psichiatrinėje ir narkologinėje įskaitoje neįrašytas, charakterizuojamas teigiamai (5 t., 59-61, 63-65 b. l.). Visos šios aplinkybės rodo, kad A. S. nėra tiek pavojingas, kad galima būtų daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti jam skiriant tik laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos manymu, laisvės atėmimo bausmės skyrimas A. S. prieštaraus teisingumo principui ir gali turėti priešingą efektą – neužtikrinti bausmės paskirties. Pažymėtina, kad A. S. taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas nėra galimybės, nes nustatyta tik viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Todėl kolegija mano, kad A. S. taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir pagal BK 260 straipsnio 1 dalį jam skiriama bausmė, kuri nesusijusi su realiu laisvės atėmimu. Taip pat A. S. nustatomi papildomi įpareigojimai, t. y. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymą žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir būti namuose nuo 24 val. vakaro iki 6 val. ryto, pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, mokytis (BK 48 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 6 dalies 1, 3 punktai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nuosprendį pakeisti:

A. S. pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BPK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

A. S. pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirtą laisvės atėmimą dvejiems metams, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, pakeisti laisvės apribojimu dvejiems metams.

A. S. įpareigoti be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir būti namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) mieste, nuo 24 val. iki 6 val. ryto, pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, mokytis.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.