Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2016-10-06 · Civilinė byla Nr. 2-1301-196/2016

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2015-11-17Panevėžio apygardos teismas
  2. Pirmoji instancijaNutartis · 2016-10-06Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-10-06
Bylos Nr.
2-1301-196/2016
Teisminio proceso Nr.
2-50-3-01584-2013-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Konstantinas Gurinas
Atsakovas
Z. T.
Ieškovas
A. T.
Išvadą teikia
Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2-1301-196/2016Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01584-2013-4Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.1.; 3.3.2.2. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 6 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovo Z. T. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gegužės 17 d. nutarties, kuria nustatytas terminas prašymams dėl laikinųjų apsaugos priemonių trūkumams pašalinti, civilinėje byloje pagal ieškovės A. T. ir atsakovo Z. T. apeliacinius skundus dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-11-356/2015 pagal ieškovės A. T. ieškinį atsakovui Z. T. dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo, turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir turto padalijimo bei pagal atsakovo Z. T. priešieškinį ieškovei A. T. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinės kaltės, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jam priteisimo, santuokos metu įgyto turto padalijimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, „Swedbank“, AB, institucija teikianti išvadą byloje – Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovas Z. T. Panevėžio apygardos teismui pateikė apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimo. Po apeliacinio skundo pateikimo, atsakovas kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą, pateikdamas papildomus prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriais prašė:nepriklausomai nuo šalių nepilnamečio vaiko K. T. gyvenamosios vietos, nustatyti atsakovo Z. T. ir šalių nepilnamečio vaiko K. T., gim. 2002-06-21, laikiną bendravimo tvarką;iki įsiteisės galutinis teismo procesinis sprendimas (nutartis) civilinėje byloje Nr. 2A-184-212/2016 sustabdyti civilinėje byloje išieškojimą pagal Utenos rajono apylinkės teismo 2016-01-18 išduotą vykdomąjį raštą (Nr. CB-948-2-50-3-01584-2013-4);

II. Skundžiamos teismo nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2016 m. gegužės 17 d. nutartimi nutarė nustatyti atsakovui Z. T. terminą iki 2016 m. gegužės 26 d. sumokėti įstatymo reikalaujamo dydžio žyminį mokestį – 86 Eur, t. y. po 43 Eur už kiekvieną prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir pateikti teismui tai patvirtinančius dokumentus.

Teismas nustatė, kad pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 80 straipsnio 5 dalį už prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones <...> kurios susijusios su nacionaliniuose <...> teismuose nagrinėjamomis bylomis <...> mokamas penkiasdešimt septynių eurų žyminis mokestis. CPK 80 straipsnyje nurodytus procesinius dokumentus ir jų priedus pateikiant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą procesinį dokumentą mokėtinos žyminio mokesčio sumos, bet ne mažiau kaip du eurai (CPK 80 str. 7 d.). Teismas vertino, kad ieškovas už prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones turėjo sumokėti, bet nesumokėjo 86 Eur (po 43 Eur už kiekvieną prašymą) žyminio mokesčio. Atsižvelgiant į tai, Panevėžio apygardos teismas nustatė atsakovui terminą prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo trūkumams pašalinti.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atsakovas Z. T. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gegužės 17 d. nutartį, kuria nustatytas terminas prašymams dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo trūkumams pašalinti ir perduoti atsakovo Z. T. prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo Panevėžio apygardos teismui. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

CPK 144 straipsnio 3 dalis nustato, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje proceso stadijoje. Tiek CPK, tiek civilinio proceso teisės doktrina ir teismų praktika nenustato, kad pareiškus ieškinį teisme ar vėliau bylą nagrinėjant bet kurioje proceso stadijoje Lietuvos Respublikos teismuose prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones apmokestinamas žyminiu mokesčiu.

CPK 80 straipsnio 5 dalis nustato, kad už prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba įrodymų užtikrinimo ar rinkimo priemones, kurios susijusios su nacionaliniuose ar užsienio arbitražuose arba užsienio teismuose nagrinėjamomis bylomis, taip pat kurios susijusios su nacionaliniuose ar užsienio arbitražuose arba užsienio teismuose nagrinėtinomis bylomis (iki ieškinio atitinkamam teismui ar arbitražui pareiškimo), mokamas penkiasdešimt septynių eurų žyminis mokestis.

Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, Panevėžio apygardos teismas, nustatydamas atsakovui terminą trūkumams pašalinti ir sumokėti 86 Eur žyminį mokestį už du prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vadovavosi CPK 80 straipsnio 5 dalimi, kuri reglamentuoja žyminio mokesčio sumokėjimo klausimus, kai teikiamas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba įrodymų užtikrinimą ar rinkimą, kuris susijęs su nacionaliniuose ar užsienio arbitražuose arba užsienio teismuose nagrinėjamomis bylomis.

Nagrinėjamu atveju atsakovas pateikė du prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kaip tai numato CPK 144 straipsnio 3 dalis, t.y. Lietuvos Respublikos teisme nagrinėjant civilinę (šeimos) bylą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas pagal pateiktus prašymus visiškai nėra susijęs su aplinkybėmis, nurodytomis CPK 80 straipsnio 5 dalyje. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju šioje byloje (dėl šalių santuokos nutraukimo) CPK 80 straipsnio 5 dalis netaikytina. Panevėžio apygardos teismas, ignoruodamas teisinį reglamentavimą, civilinio proceso teisės doktriną ir susiformavusią teismų praktiką, pažeidė CPK 80 straipsnio 5 dalį, o tai sudarė sąlygas priimti nepagrįstą nutartį.

Ieškovė atsiliepimo į atsakovo atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylą, kurioje buvo nagrinėjamas ieškovės ir atsakovo santuokos nutraukimo ir kiti su santuokos nutraukimu susiję reikalavimai, pirmąja instancija išnagrinėjo Utenos rajono apylinkės teismas. Ieškovė ir atsakovas (apeliantai) pateikė Panevėžio apygardos teismui apeliacinius skundus dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-11-356/2015. 2016-05-17 atsakovas apeliacinės instancijos teismui, t. y. Panevėžio apygardos teismui, pateikė du papildomus prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pagal CPK 301 straipsnį apeliacijos objektu gali būti neįsiteisėję pirmosios instancijos teismo sprendimai ir nutartys, o pagal minėto straipsnio 2 dalį apeliacine tvarka neskundžiami apeliacinės instancijos teismo priimti sprendimai (nutartys). Teismo nuomone, susidarytų teisiškai ydinga situacija, kai apeliacinės instancijos teismui išsprendus tarpinius procesinius klausimus (tarp jų procesinių dokumentų trūkumų nustatymas) būtų sudaryta galimybė peržiūrėti jų teisėtumą ir pagrįstumą apeliacine tvarka. Ginčijamą nutartį priėmė apeliacinės instancijos teismas – Panevėžio apygardos teismas, kuris nagrinėjo ieškovės ir atsakovo (apeliantų) apeliacinius skundus, todėl šios nutarties peržiūra apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniame teisme negalima. Pagal CPK 315 straipsnio 5 dalį apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog skundžiama nutartis negali būti apeliacinio apskundimo objektu, apeliacinį procesą nutraukia.Lietuvos apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apeliacinės instancijos teismo priimtos nutartys negali būti apeliacijos objektu, apeliacinį procesą pagal pareiškėjos atskirąjį skundą nutraukia (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 5 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 5 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį procesą pagal atsakovo Z. T. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gegužės 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-184-212/2016 nutraukti.

Teisėjas Konstantinas Gurinas