Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės, Artūro Driuko ir Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „VRIC“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2401-866/2016 pagal bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „VRIC“ ieškinį atsakovui A. D. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys byloje valstybės įmonė „Turto bankas“, V. V. (V. V.).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovės BUAB „VRIC“ bankroto administratorius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmos instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog atsakovo A. D. UAB „VRIC“ vadovavimo laikotarpiu įmonė tapo nemoki. Atsakovo vadovavimo UAB „VRIC“ laikotarpiu nebuvo teikiami VĮ Registrų centrui finansinės atskaitomybės rinkiniai, kurie galėtų būti vienas iš pagrindinių dokumentų vertinant įmonės finansinę situaciją. Be to, įmonės finansiniai dokumentai nebuvo pateikti ir Valstybinei mokesčių inspekcijai, kuri atliko įmonės mokestinį patikrinimą. Kilus abejonių dėl įmonės finansinės padėties 2006 metais, pirmos instancijos teismas galėjo kreiptis į įmonės finansinį patikrinimą atlikusią Valstybinę mokesčių inspekciją, kad pastaroji pateiktų išvadą, ar 2006 metais įmonė galėjo būti laikoma nemokia, tačiau, deklaratyviai nurodydamas, kad jokių duomenų, jog atsakovo vadovavimo laikotarpiu įmonė buvo nemoki, nebuvo pateikta, teismas šių veiksmų neatliko. Teismas nepagrįstai nurodė, kad vėlesnis įsipareigojimas sumokėti neteisėtai išvengtus mokesčius valstybei negali būti laikomas ieškovės žala CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme, ir kad nuostolius nagrinėjamu atveju galėtų sudaryti tik 27 538,23 Eur PVM bauda ir 32 756,61 Eur delspinigiai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013, kuria teismas grindė minėtą išvadą, šioje civilinėje byloje netaikytina, kadangi minėtoje byloje nebuvo sprendžiama dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovui laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nagrinėjamu atveju įsiskolinimas Valstybinei mokesčių inspekcijai susidarė tuo laikotarpiu, kai įmonės vadovu buvo būtent atsakovas A. D., kuris laikotarpiu nuo 2006-01-01 iki 2006-10-31 elektroniniu būdu ir teikė pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas. Iš 2010-06-07 sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo matyti, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinis reikalavimas susiformavo dėl netinkamai deklaruoto pridėtinės vertės mokesčio būtent atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpiu, kas leidžia daryti išvadą, kad būtent atsakovas ir yra atsakingas už ieškovei ir jos kreditoriams padarytą turtinę žalą. Trečiasis asmuo VĮ „Turto bankas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą tenkinti. Pateikia šiuos esminius argumentus:Atsakovas A. D. UAB „VRIC“ vadovu buvo iki 2006 metų, kada ir susiformavo 115 131,17 Eur mokestinė nepriemoka valstybei, tačiau laiku nesiėmė priemonių inicijuoti bankroto bylos iškėlimo. Buvęs ieškovės vadovas privalėjo veikti be išimties įmonės interesais ir daryti viską, kas nuo jo priklausė, kad jo vadovaujama įmonė veiktų laikydamasi įstatymų ir kad įmonei nebūtų daroma žala, tačiau vietoj to atsakovas, būdamas įmonės vadovu, galimai atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais taip pažeisdamas Laikino mokėjimų eilės tvarkos įstatymą, galiojusį 1999 – 2009 metais. Atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje bei CK 2.87 straipsnyje nustatytą pareigą veikti išimtinai juridinio asmens interesais ir dėl tokių jo veiksmų įmonė ir jos kreditoriai patyrė žalą, kurią atsakovas privalo atlyginti. Atsakovas A. D. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, o pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pateikia šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad teismui buvo pateikti duomenys, patvirtinantys, jog įmonė 2006 metais buvo nemoki.Atsakovui, kaip vieninteliam akcininkui, 2006 m. gruodžio 18 d. perleidus įmonės akcijas UAB „Inovita“ ir 2006 m. gruodžio 29 d. naujajam akcininkui atsakovą atleidus iš įmonės vadovo pareigų, atsakovas daugiau įmonės valdyme nebedalyvavo ir jam nebebuvo žinoma įmonės finansinė padėtis. Valstybinė mokesčių inspekcija mokestinį patikrinimą už 2006 metus atliko nuo 2010 m. vasario 11 d. iki 2010 m. kovo 26 d., t. y. tuo metu, kai atsakovas jau daugiau kaip tris metu nebebuvo įmonės vadovas ir akcininkas. 2006 metais pateiktų pridėtinės vertės mokesčio deklaracijų duomenų teisėtumas buvo paneigtas tik atlikus UAB „VRIC“ mokestinį patikrinimą, kuris buvo baigtas 2010 m. birželio 7 d. Vilniaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai patvirtinus patikrinimo aktą. Nors už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 31 d. iki 2006 m. spalio 31 d. pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas teikė atsakovas, tačiau vien deklaracijos pateikimo faktas nesuponuoja buvusio įmonės vadovo atsakomybės, susijusios su ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos kreiptis į teismą dėl įmonės nemokumo vykdymu. Kasacinio teismo praktika patvirtina, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga įmonės vadovui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kyla tik tuomet, kai įmonė yra nemoki, o nagrinėjamu atveju įmonės nemokumo faktas buvo nustatytas tik įsiteisėjus Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. birželio 7 d. sprendimui, kai atsakovas jau senai nebebuvo įmonės vadovas. Atsakovui nuo 2006 m. gruodžio 18 d. nesant UAB „VRIC“ akcininku, o nuo 2006 m. gruodžio 29 d. nesant ir įmonės vadovu, visa ieškinyje nurodyta suma bet kuriuo atveju negalėtų būti priskirta prie atsakovo A. D. veiksmais padarytos žalos, nes nėra susijusi priežastiniu ryšiu su tariamu atsakovo neteisėtu neveikimu delsiant inicijuoti bankroto bylos iškėlimo procedūrą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos ieškovės apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniuose skunduose išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Dėl ginčo esmės

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar yra teisinis pagrindas iš atsakovo priteisti žalos atlyginimą už nesikreipimą laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.Ieškovės BUAB „VRIC“ vardu ieškinį pareiškęs bankroto administratorius prašo teismo priteisti iš atsakovo A. D. 118 156, 17 Eur žalos atlyginimą, kurį sudaro Valstybinės mokesčių inspekcijos 115 131, 17 Eur finansinis reikalavimas ir 3 025 Eur bankroto administravimo išlaidos. Šis ieškinio reikalavimas grindžiamas tuo, kad atsakovas nevykdė pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 4 dalis nustato, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šiuo atveju turi būti sprendžiama, ar pagal konkrečias bylos aplinkybes įmonės vadovas ir/ar akcininkas (-ai) neteisėtai uždelsė inicijuoti bankroto bylą, ar šis uždelsimas sukėlė apeliantei nurodomą žalą, t. y. būtina nustatyti visas sąlygas civilinei atsakomybei taikyti: neteisėtus veiksmus, žalą, ir priežastinį ryšį tarp jų, o vadovo ir / ar akcininko (-ų) kaltė, nustačius pirmiau paminėtas sąlygas, preziumuojama (CK 6.246-6.249 straipsniai).Iki 2008 m. liepos 1 d. ĮBĮ nebuvo nustatyta specialių nuostatų, susijusių su įmonės administracijos vadovo ar savininko atsakomybe, kai, esant įstatymo nustatytoms sąlygoms, jie nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir taip padaroma įmonei ar jos kreditoriams žala, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, atsižvelgiant į įmonės vadovo, kaip juridinio asmens valdymo organo, specifinį santykį su juridiniu asmeniu, grindžiamą pasitikėjimu ir lojalumu, net ir nesant ĮBĮ nustatytos specialios normos dėl žalos, atsiradusios administracijos vadovui nevykdant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo (ĮBĮ redakcija, galiojusi iki 2008 m. liepos 1 d.), už nurodytos pareigos nevykdymą įmonės administracijos vadovui kyla civilinė atsakomybė pagal bendrąsias CK nuostatas, reglamentuojančias įmonės administracijos vadovo fiduciarinių pareigų nevykdymo padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011).Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-496/2013; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Bendrovės vadovui nevykdant pareigos ar pavėlavus pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiranda įstatymu numatyta civilinė atsakomybė: vadovas turi atlyginti dėl to kreditorių patirtą žalą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Bendrovės vadovas, esant įmonės nemokumo faktui, privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ir anksčiau, negu atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, ir dėl to kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, tačiau vertinant šios teisinės pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta apibrėžtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).Taigi, sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti, šios bylos atveju – įmonės nemokumo fakto atsiradimą.ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi, įstatyme įmonės nemokumas siejamas su tam tikrų juridinių aplinkybių visuma: 1) įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.); 2) pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams ((Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014).Nagrinėjamu atveju ieškovės mokumo/nemokumo pagal ĮBĮ fakto vertinimas išsiskiria tuo, jog nei bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, nei į šią bylą nebuvo pateikti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai, t. y. pirminiai ieškovės finansinės padėties būklę liudijantys šaltiniai. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 13 d. nutartimi iškėlė įmonei bankroto bylą, remdamasis tik tuo, kad nuo 2005 metų UAB „VRIC“ neteikė Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentų, o UAB „VRIC“ įsiskolinimas valstybės biudžetui sudaro 115 131,17 Eur, tačiau detaliau pradelstų įsipareigojimų bei įmonės turto vertės santykio neanalizavo.Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra nurodęs, jog aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, gali būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, bei kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr 3K-3-453/2014). Pastebėtina, kad iš ieškovės bankroto administratoriaus į bylą pateikto Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. kovo 26 d. patikrinimo akto Nr. (21.26)-07-77-7 matyti tik tai, kad atsakovas A. D. 2006 metais deklaravo mažesnį PVM negu nurodyta pirkėjams išrašytose PVM sąskaitose – faktūrose. Sutiktina su pirmos instancijos teismu, kad, nesant jokių duomenų, patvirtinančių, kad įmonė 2006 metais nebuvo finansiškai pajėgi sumokėti mokesčius, vien faktas, kad buvo neteisingai pateikti duomenys ar vengta mokėti mokesčius, gali tik suponuoti išvadą apie netinkamą atsakovo funkcijų vykdymą, bet negali būti pagrindu išvadai, jog įmonė tuo metu buvo nemoki ir kad tuometiniam įmonės vadovui buvo kilusi ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi UAB „VRIC“ bankroto byloje patvirtintas tik vieno kreditoriaus - Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kreditorinis reikalavimas, kitų kreditorių įmonė neturi, todėl net nėra pagrindo prielaidai, kad ieškinyje nurodytu laikotarpiu įmonė galėjo turėti pradelstų įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams. Kaip jau minėta, mokestinis patikrinimas už 2006 metus buvo atliktas laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 11 d. iki 2010 m. kovo 26 d. Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2010 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 14-19-26331 buvo patvirtintas Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. kovo 26 d. patikrinimo aktas Nr. (21.26)-07-77-7, kuriuo UAB „VRIC“ priskaičiuota 190 168 Lt pridėtinės vertės mokesčio bei 100 075,52 Lt pridėtinės vertės mokesčio delspinigių. Taigi mokesčių administratoriaus sprendimas, kuriuo UAB „VRIC“ nustatyta mokestinė prievolė buvo priimtas tik 2010 metais, t. y. tuo metu, kai atsakovas jau daugiau kaip tris metus nebėjo įmonės vadovo pareigų. Civiliniame procese galiojantys rungimosi ir dispozityvumo principai suteikia teisę bylos šalims spręsti, kokias aplinkybes ir kokiais įrodymais remdamosi jos įrodinės, siekdamos pagrįsti byloje pareikštus reikalavimus ar atsikirtimus į juos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai išplėtotoje jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visumos pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; kt.).Ieškovei nepateikus jokių įrodymų, kad tuo metu, kai atsakovas ėjo UAB „VRIC“ vadovo pareigas, įmonė buvo nemoki, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė, jog 2006 metais atsakovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „VRIC“ iškėlimo ir šios pareigos nevykdė.Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimo, dėl kitų įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės, žalos, priežastinio ryšio – nepasisakoma.

Dėl procesinės bylos baigties

Nurodytų argumentų kontekste apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti pirmos instancijos teismo sprendimą nėra jokio teisinio pagrindo, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šalims jokių duomenų, patvirtinančių bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, nepateikus, galimai jų patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.