- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-02-09
- Bylos Nr.
- e2A-116-881/2023
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Vilija Mikuckienė, Neringa Švedienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“
- Suinteresuotas asmuo
- uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimo arbitražo byloje Nr. (duomenys neskelbtini)pagal suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ dėl skolos, palūkanų ir procesinių palūkanų priteisimo, suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė (suinteresuotas asmuo) uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į Vilniaus komercinio arbitražo teismą (toliau – ir Arbitražo teismas), prašydama priteisti iš atsakovės (pareiškėjos) UAB „(duomenys neskelbtini)“ 36 030,38 Eur skolą, 5 004,76 Eur palūkanas ir 6 proc. procesines palūkanas.
Šalies argumentai
2. Ieškovė nurodė, kad 2019 m. lapkričio 11 d. Klaipėdos apygardos teismui pateikė ieškinį atsakovei dėl skolos ir palūkanų priteisimo, tačiau teismas 2020 m. lapkričio 19 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą, nurodydamas, kad 2018 m. lapkričio 15 d. investavimo sutarties, sudarytos tarp ieškovės, atsakovės ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, 8.2 punkte yra sudarytas arbitražinis susitarimas. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista, o kasacinį skundą atsisakyta priimti, todėl ieškinys buvo pateiktas Vilniaus komercinio arbitražo teismui. Be to, ieškovė nurodė, kad 2013 m. sausio 18 d. tarp kreditoriaus akcinės bendrovės (toliau – AB) DNB banko (vėliau (duomenys neskelbtini) AB, o šiuo metu (duomenys neskelbtini), AS Lietuvos skyrius) ir skolininkės atsakovės buvo sudaryta kreditavimo sutartis, kurios pagrindu atsakovė iš banko gavo kreditą. Tuo pat metu, t. y. 2013 m. sausio 18 d. tarp banko ir ieškovės (kuri tuo metu buvo atsakovės akcininkė) buvo sudaryta laidavimo sutartis, kuria buvo užtikrintas iš kreditavimo sutarties kylančių atsakovės prievolių bankui įvykdymas, t. y. visi kreditavimo sutartyje numatyti mokėjimai (kredito grąžinimas, palūkanų, procesinių palūkanų, įsipareigojimo mokesčio, baudų, delspinigių, nuostolių ir kiti mokėjimai). Laidavimo sutarties 1.1 punkte buvo numatyta, kad skolininkės (atsakovės) ir laiduotojos (ieškovės) atsakomybė yra solidarioji. Atsakovei (tuo metu potencialių, o vėliau ir realių naujųjų atsakovės akcininkų iniciatyva) 2018 m. antrojoje pusėje, siekiant kredito pagal kreditavimo sutartį refinansavimo UAB „(duomenys neskelbtini)“, refinansavimo suteikimui UAB „(duomenys neskelbtini)“ keliamų sąlygų įvykdymo, (duomenys neskelbtini), AS nurodė savąsias sąlygas, kurios privalėjo būti tinkamai įvykdytos. Tarp jų ir dėl (duomenys neskelbtini), AS naudai įkeistų tuo metu ieškovei priklausiusių atsakovės akcijų, kurios, siekiant refinansavimo, naujojo atsakovės akcininko turėjo būti įkeistos UAB „(duomenys neskelbtini)“, perleidimo ir įkeitimo iš banko pusės atsisakymo. Ieškovė, atsakovei savarankiškai negalint įvykdyti prievolių (duomenys neskelbtini), AS pagal kreditavimo sutartį ir banko nurodymų bei reikalavimų, 2018 m. gruodžio 28 d. dviem pavedimais už atsakovę (atsakovės pagal kreditavimo sutartį mokėtinas, tačiau nesumokėtas palūkanas) į (duomenys neskelbtini), AS nurodytą atsakovės sąskaitą (duomenys neskelbtini), AS sumokėjo 36 030,38 Eur. Tą pačią dieną minėta pinigų suma buvo įskaityta kaip atsakovės prievolės sumokėti bankui palūkanas už pradelstą kreditą pagal kreditavimo sutartį įvykdymas. Vėliau atsakovė sėkmingai refinansavo (duomenys neskelbtini), AS negrąžintą kredito likutį UAB „(duomenys neskelbtini)“, o ieškovė pardavė jai priklausiusias atsakovės akcijas. Atsižvelgiant į tai, ieškovė, įvykdžiusi atsakovės prievolę, įgijo visas kreditoriaus teises į atsakovę. 2019 m. rugsėjo 25 d. ieškovė pateikė pretenziją atsakovei su reikalavimu įvykdyti prievolę, tačiau atsakovė įsiskolinimo nepadengė.
Atsiliepimas
3. Atsakovė (pareiškėja) UAB „(duomenys neskelbtini)“ nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Teigė, kad viena iš 2018 m. lapkričio 15 d. investavimo sutartimi sutartos investavimo schemos sąlygų buvo, kad, užbaigus investavimo sandorį, atsakovė, kuri pereina investuotojui, ieškovei nebūtų skolinga. Būtent dėl šios priežasties vienas iš investavimo etapų buvo atsakovės įstatinio kapitalo didinimas, kapitalizuojant ieškovės paskolą atsakovei, susitariant, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ apmoka įstatinio kapitalo padidinimą, suranda atsakovės kredito refinansuotoją už ne didesnę nei 2,6 mln. suma ir už sutartą sumą įgyja atsakovės, kuri nebėra skolinga (duomenys neskelbtini), AS, akcijas; tuo tarpu ieškovė kapitalizuoja savo paskolintą sumą, padidindama atsakovės įstatinį kapitalą, parduoda jai priklausančias atsakovės akcijas ir tokiu būdu pasinaikina tiek ieškovės, tieks jos akcininkų laidavimai ir įkeitimai (duomenys neskelbtini), AS.
II. Arbitražo teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino. Arbitražo teismas nusprendė: pašalinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ (anksčiau – UAB „(duomenys neskelbtini)“) kaip trečiąjį asmenį iš arbitražo bylos; pripažinti, kad Arbitražo teismas turi jurisdikciją nagrinėti tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ kilusį ginčą dėl 36 030,38 Eur skolos, 5 004,76 Eur palūkanų ir procesinių palūkanų priteisimo; priteisti iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai 36 030,38 Eur skolą ir 5 004,76 Eur palūkanas, iš viso 41 035,14 Eur bei 6 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos iki 2022 m. vasario 17 d. iki visiško Arbitražo teismo sprendimo įvykdymo; priteisti iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai 4 941,05 Eur arbitražo mokestį bei 7 526,50 Eur teisinių paslaugų išlaidas.
5. Arbitražo teismas nenustatė jokių arbitražinio susitarimo negaliojimo pagrindų. Arbitražo teismo įsitikinimu, visuma atsakovės veiksmų bei pateiktų argumentų patvirtina, kad atsakovė yra atsisakiusi teisės į prieštaravimą dėl arbitražo teismo jurisdikcijos. Atsakovė nenurodė reikalavimo arbitražo teismui atsisakyti jurisdikcijos, reiškė tik samprotavimą, poziciją formavo iš esmės pagal tai, koks bus Arbitražo teismo sprendimas. Be to, atsakovė Lietuvos apeliaciniam teismui teikė atsiliepimą į ieškovės atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria buvo paliktas nenagrinėtas ieškovės ieškinys, ir nurodė, kad ginčas turi būti nagrinėjamas arbitraže. Nepaisydamas to, kokios pozicijos laikėsi atsakovė, Arbitražo teismas nusprendė, kad turi jurisdikciją nagrinėti kilusį ginčą, kadangi jis patenka į arbitražinį susitarimą. Investavimo sutartyje įtvirtintame susitarime ginčai, kuriuos apima arbitražinis susitarimas, apibrėžiami kaip ,,nesutarimas ar reikalavimas, kylantis iš Sutarties ar susijęs su Sutartimi“. Arbitražo teismo įsitikinimu, sprendžiant klausimą dėl to, ar kilęs ginčas yra susijęs su investavimo sutartimi ar ne, spręstinas ne tiek laidavimo sutarties ir investavimo sutarties ryšys, kiek mokėjimo pavedimų ir investavimo sutarties ryšys. Tai, kad mokėjimo pavedimai ir investavimo sutartis yra pakankamai glaudžiai susiję, patvirtina vien jau tai, jog abi šalys, įrodinėdamos ieškovės reikalavimo pagrįstumą / nepagrįstumą, remiasi investavimo sutarties nuostatomis ar apskritai – investavimo sutarties sudarymo faktu. Be to, tarp ieškovės ir atsakovės nėra ginčo, kad mokėjimo pavedimai buvo atlikti tam, jog (duomenys neskelbtini), AS išduotų sutikimą ieškovei perleisti atsakovės akcijas bei kad apskritai galėtų įvykti investavimo sutartyje numatytas sandoris. Investavimo sutarties 1.1.1 punkte yra aptariama investavimo schema, o 1.1.2 punkte nurodoma, kad investicijų tikslas yra inter alia (liet. be kita ko) ieškovės laidavimo pasibaigimas bei 100 procentų atsakovės akcijų perleidimas investuotojo nuosavybėn. Taigi, nepriklausomai nuo to, ar būtų sprendžiama, kad mokėjimo pavedimai buvo atlikti pagal investavimo sutartį, ar pagal laidavimo sutartį, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) pagrindu, tarp mokėjimų pavedimų ir investavimo sutarties egzistuoja pakankamai glaudus ryšys, todėl mokėjimų pavedimų atlikimo teisinių pasekmių klausimas patenka į arbitražinį susitarimą.
6. Arbitražo teismas sprendė, kad trečiasis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturėjo ir neturi jokio teisinio intereso bei suinteresuotumo bylos baigtimi, taigi, ir teisinio pagrindo dalyvauti nagrinėjant ieškovės ir atsakovės ginčą šioje arbitražo byloje, todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ pašalino jį iš arbitražo bylos. Atitinkamai, Arbitražo teismas nenagrinėjo trečiojo asmens pateiktų argumentų dėl ginčo esmės.
7. Pasisakydamas dėl Arbitražo teismo formavimo tvarkos, teismas pažymėjo, kad byloje yra susiklosčiusi ganėtinai neįprasta situacija: i) kilęs ginčas yra susijęs su sutartimi, kurioje įtvirtintas arbitražinis susitarimas; ii) tiek sutarties, tiek ir arbitražinio susitarimo šalys yra trys; iii) ginčas yra kilęs tik tarp dviejų šalių (ieškovės ir atsakovės); iv) arbitražiniame susitarime yra įtvirtinta tokia arbitrų skyrimo tvarka, pagal kurią vieną arbitrą skiria dvi šalys (ieškovė ir atsakovė), o trečiąjį arbitrą skiria trečioji šalis (trečiasis asmuo); v) šį ginčą nagrinėja arbitražo teismas, suformuotas iš trečiojo asmens paskirto arbitro bei Vilniaus komercinio arbitražo teismo paskirtų dviejų arbitrų; vi) arbitražo teismo sprendimu trečiasis asmuo yra pašalintas iš proceso. Arbitražo teismo įsitikinimu, tokia arbitrų skyrimo tvarka, kai teisę skirti vieną iš arbitrų turi asmuo, kuris nėra ginčo šalis, o priešingus interesus turinčios šalys privalo skirti kitą arbitrą, neabejotinai turėtų būti koreguojama taip, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė turėtų galimybę paskirti savo arbitrą. Tačiau faktinė situacija šioje arbitražo byloje susiklostė taip, kad tiek ieškovės, tiek atsakovės norimi skirti arbitrai yra paskirti nagrinėti šį ginčą. Ieškovė prašė arbitru skirti (duomenys neskelbtini), o atsakovė prašė arbitru skirti (duomenys neskelbtini). Šie du arbitrai ir buvo paskirti arbitražo byloje. Be to, nei ieškovė, nei atsakovė nekėlė klausimo dėl netinkamos Arbitražo teismo formavimo tvarkos. Ieškovė pagrindinio posėdžio metu tiesiogiai nurodė, kad su Arbitražo teismo sudėtimi sutinka. Taigi, tiek ieškovės, tiek atsakovės teisė, kad į Arbitražo teismo sudėtį patektų jų norimas arbitras, faktiškai buvo įgyvendinta. Atitinkamai, pakartotinis arbitražo teismo formavimas būtų beprasmis. Pirmininkaujanti arbitrė buvo paskirta Vilniaus komercinio arbitražo teismo. Nei ieškovė, nei atsakovė nereiškė nušalinimo pirmininkaujančiai arbitrei nei dėl jos paskyrimo tvarkos netinkamumo, nei jokiu kitu pagrindu. Tai, kad Arbitražo teismas paskyrė pirmininkaujančią arbitrę, nepažeidžia šalių lygiateisiškumo principo, arbitražinio susitarimo ar kokių nors kitų imperatyvių Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) nuostatų. Taigi, šalių neveikimas, t. y. prieštaravimo dėl pirmininkaujančios arbitrės paskyrimo nepareiškimas, lemia teisės remtis netinkama pirmininkaujančios arbitrės skyrimo tvarka praradimą.
8. Spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti 36 030,38 Eur skolą, Arbitražo teismas pažymėjo, kad tarp šalių nėra ginčo, jog ieškovė pavedimus atliko į atsakovės (duomenys neskelbtini), AS esančią sąskaitą, t. y. ne tiesiogiai bankui, o atsakovei. Atsakovė iš esmės pripažįsta, kad mokėjimų paskirtis buvo padengti dalį įsiskolinimo (duomenys neskelbtini), AS, kadangi tai buvo reikalinga tam, jog būtų įgyvendintas investavimo sandoris pagal investavimo sutartį. Arbitražo teismas sprendė, kad iš byloje esančių įrodymų galima daryti išvadą, jog ir pati atsakovė mokėjimų, skirtų padengti papildomas palūkanas už pradelstą kreditą, (duomenys neskelbtini), AS tiesiogiai neatlikdavo. Kaip matyti iš atsakovės banko sąskaitos išrašo, (duomenys neskelbtini), AS lėšas, skirtas padengti minėtas palūkanas, nusirašydavo iš sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) esančių lėšų. Taip pat ir (duomenys neskelbtini), AS sąlyga sumokėti 25 839 Eur iki 2018 m. gruodžio 31 d., kad būtų išduotas sutikimas dėl akcijų pardavimo, buvo suformuluota prašant pervesti 25 839 Eur į atsakovės (duomenys neskelbtini), AS esančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), o ne į paties (duomenys neskelbtini), AS sąskaitą. Atsižvelgdamas į tai, kad (duomenys neskelbtini), AS labai aiškiai nurodė, kaip turi būti dengiama įsiskolinimo dalis (pervedant lėšas į konkrečią atsakovės sąskaitą) bei į tai, kad tokia tvarka buvo dengiami atsakovės įsiskolinimai (duomenys neskelbtini), AS, Arbitražo teismas padarė išvadą, jog mokėjimo pavedimais ieškovė įvykdė atsakovės prievolę (duomenys neskelbtini), AS, t. y. įvykdė prievolę, kurios kreditoriumi buvo ne atsakovė, o (duomenys neskelbtini), AS.
9. Arbitražo teismas taip pat nusprendė, kad neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo sutikti su atsakovės pozicija, jog investavimo sutarties 1.1.3 punkte buvo įtvirtintas susitarimas dėl prievolės įvykdymo trečiojo asmens, t. y. atsakovės naudai, t. y. kad minėta nuostata nustatė ieškovės prievolę sumokėti 36 030,38 Eur atsakovei. Investavimo sutarties 1.1.3 punkte nėra įtvirtinta jokių aiškiai apibrėžtų ieškovės piniginių prievolių atsakovei. Investavimo sutarties 1.1.3 punkte neužsimenama apie jokias pinigines prievoles tarp ieškovės ir atsakovės. Dar daugiau, nuostata suformuluota ne kaip ieškovės ir atsakovės tarpusavio įsipareigojimai, bet kaip bendras ieškovės ir atsakovės įsipareigojimas UAB „(duomenys neskelbtini)“. Ieškovės pareigos sumokėti 36 030,38 Eur atsakovei pagal investavimo sutarties 1.1.3 punktą nepatvirtina ir atsakovės nurodyti argumentai dėl būtinybės atlikti mokėjimo pavedimus, siekiant įgyvendinti investavimo schemą. Arbitražo teismas sutiko, kad mokėjimo pavedimai išties laikytini susijusiais su investavimo sutartimi. Siekiant perleisti atsakovės akcijas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (ar kitam jos nurodytam asmeniui), panaikinti kreditavimo sutarties įsipareigojimus užtikrinančias priemones, bei refinansuoti kreditą pagal kreditavimo sutartį, buvo būtina gauti (duomenys neskelbtini), AS sutikimą, o pastarasis kaip vieną iš sąlygų nurodė padengti atsakovės 25 839 Eur įsipareigojimą (10 191,38 Eur mokėjimą ieškovė jai buvo atlikusi iki (duomenys neskelbtini), AS sutikimo išdavimo) (duomenys neskelbtini), AS per kelias dienas, tačiau atsakovė piniginių lėšų neturėjo ir dėl to tarp šalių ginčo nėra. Taigi, būtent siekdama įgyvendinti investavimo sandorį, ieškovė ir atliko mokėjimo pavedimus. Todėl, kaip teisingai nurodo atsakovė, neatlikus mokėjimo pavedimų, (duomenys neskelbtini), AS išduotame sąlyginiame sutikime nurodyta sąlyga nebūtų įvykdyta, taigi, iš (duomenys neskelbtini), AS nebūtų gautas sutikimas akcijų perleidimui (arba būtų nurodytos dar nepalankesnės sutikimo išdavimo sąlygos). Tačiau tai, kad ieškovė mokėjimo pavedimus atliko siekdama investavimo sandorio įgyvendinimo, savaime nepatvirtina ir negali patvirtinti, jog mokėjimo pavedimais buvo įvykdyta ieškovės prievolė atsakovei pagal investavimo sutartį, kadangi nei investavimo sutartis, nei jokie kiti susitarimai nenumatė, kad ieškovei atsirado prievolė sumokėti 36 030,38 Eur atsakovei. Teisinės reikšmės neturi ir tai, kad mokėjimo pavedimų paskirtyje buvo nurodyta, jog jie atliekami ,,pagal susitarimą“. Tai savaime nei patvirtina, nei paneigia susitarimo trečiojo asmens naudai ar susitarimo sumokėti atsakovei 36 030,38 Eur. Įvertinęs šalių argumentus bei pateiktus įrodymus, Arbitražo teismas padarė išvadą, kad ieškovė įvykdė atsakovės prievolę (duomenys neskelbtini), AS kaip laiduotoja, todėl šalių teisiniams santykiams taikytinos teisės normos, reguliuojančios laiduotojo, įvykdžiusio prievolę už skolininką, teises ir pareigas.
10. Taip pat Arbitražo teismas pažymėjo, kad į bylą pateikti ir kiti įrodymai patikimai pagrindžia, jog pati atsakovė pripažino esanti skolinga ieškovei 36 030,38 Eur. Atsakovės valstybės įmonei (toliau – VĮ) Registrų centrui teikti balansai bei pelno (nuostolių) ataskaitos yra identiškos atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ teiktiems balansams bei pelno (nuostolių) ataskaitoms, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ teiktose ataskaitose pateikiamas ir detalizuotas skolų tiekėjams sąrašas, kuriame 2018–2020 metų laikotarpiu visais atvejais nurodoma ir skola UAB „(duomenys neskelbtini)“. Aplinkybė, kad atsakovė vėliau pakoregavo finansinės atskaitomybės įrašus, įvertinus atsakovės pasirinktą koregavimo būdą, taip pat įrodo, jog atsakovė pripažino skolą ieškovei. Nei atsakovė, nei arbitražo byloje liudijusi atsakovės buhalterė (duomenys neskelbtini) negalėjo pateikti jokių logiškų ir teisiškai pagrįstų argumentų, kokiu teisiniu pagrindu tai buvo padaryta ar kad ši „klaida“ buvo pastebėta tik 2021 metais. Ieškovei apie atsakovės reikalavimą sumokėti 36 030,38 Eur buvo žinoma vėliausiai nuo 2019 m. rugsėjo 25 d. (ieškovės rašytinės pretenzijos atsakovei diena). Tad, Arbitražo teismo nuomone, jei atsakovė būtų išties maniusi, kad buhalterinėje apskaitoje yra įsivėlusi klaida, būtų ją pataisiusi dar 2019 metais, o ne po dviejų metų ar vėliau.
11. Arbitražo teismas taip pat nurodė, kad neturi teisinio pagrindo taikyti sutrumpintą 6 mėnesių ieškinio senaties terminą ieškovės reikalavimui. Ieškovės reikalavimui taikytinas 5 metų ieškinio senaties terminas, kuris nėra praleistas (to, kad 5 metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas, neginčija ir atsakovė).
12. Arbitražo teismas pažymėjo, kad CK 6.83 straipsnio 2 dalis tiesiogiai įtvirtinta, jog tuo atveju, kai laiduotojas įvykdo prievolę už skolininką, jis įgyja teisę reikalauti palūkanų už kreditoriui sumokėtą sumą, nors pagrindinė prievolė palūkanų ir nenumato. Ši norma nedaro išimties atvejams, kai pagrindinės prievolės (t. y. prievolė, kurią įvykdo laiduotojas už skolininką) dalykas yra kompensuojamosios palūkanos. Vadinasi, ši norma laikytina CK 6.37 straipsnio 4 dalies minima įstatymų nustatyta išimtimi, kai palūkanos gali būti skaičiuojamos ir nuo palūkanų. Atsižvelgdamas į minėtus argumentus, Arbitražo teismas tenkino ieškovės reikalavimą priteisti 5 004,76 Eur palūkanas iš atsakovės.
III. Skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Pareiškėja (atsakovė) UAB „(duomenys neskelbtini)“ skunde prašo panaikinti Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimą arbitražo byloje Nr. (duomenys neskelbtini)ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos skundo motyvus:
13.1. Arbitražo teismo sprendimas buvo priimtas dėl ginčo, kuris nebuvo perduotas arbitražui. Arbitražo teismas, priimdamas sprendimą ir kvalifikuodamas tarp šalių susiklosčiusius santykius, padarė visiškai priešingą išvadą įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams, t. y. Klaipėdos apygardos teismo nutarčiai, kuri buvo palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, kurioje buvo konstatuota, jog mokėjimo pavedimai, sudarantys skolos sumą, buvo atlikti ne laidavimo teisinių santykių pagrindu, o vykdant investavimo sutarties nuostatas. Laiduotojui įvykdžius prievolę už skolininką įvyksta subrogacija ir laiduotojui pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę. Kreditavimo sutartyje, kuri buvo sudaryta tarp (duomenys neskelbtini), AS ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, taip pat ir laidavimo sutartyje, kuri buvo sudaryta tarp (duomenys neskelbtini), AS ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, jokio arbitražinio susitarimo nebuvo ir nėra, todėl ginčas kilęs iš laidavimo teisinių santykių, kurių pagrindu Arbitražo teismas priteisė skolą, negalėjo būti nagrinėjamas arbitraže ir Vilniaus komercinio arbitražo teismas neturėjo kompetencijos nagrinėti ginčą.
13.2. UAB „(duomenys neskelbtini)“, atsižvelgdama į UAB „(duomenys neskelbtini)“ argumentus, Klaipėdos apygardos teismo nutartyje bei Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus, nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ginčas, kylantis iš laidavimo ir kreditavimo teisinių santykių, negali būti nagrinėjamas arbitražo teisme. Tai nurodė atsiliepime ir posėdžio metu, taip pat baigiamojoje kalboje. UAB „(duomenys neskelbtini)“ niekada neatsisakė teisės į prieštaravimą dėl Arbitražo teismo jurisdikcijos. Vien ta aplinkybė, kad Arbitražo teismas, priimdamas sprendimą, vertino ir pasisakė dėl Arbitražo teismo jurisdikcijos, leidžia teigti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ niekada neatsisakė teisės į prieštaravimą. Teisės aktams nenustatant jokių imperatyvių reikalavimų prieštaravimo dėl arbitražo teismo jurisdikcijos formai, nesutikimo nurodymas atsiliepime į ieškinį ir baigiamojoje kalboje ar žodinis pareiškimas posėdžio metu, iš kurių yra aiškiai suprantamas nesutikimas dėl arbitražo kompetencijos, yra daugiau nei pakankami pareiškimui KAĮ 7 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio 2 dalies ir Vilniaus komercinio arbitražo teismo reglamento (2021 m. sausio 1 d. redakcija) (toliau – ir Reglamentas) 28 straipsnio 2 dalies prasme.
13.3. Investavimo sutarties tikslas ir ketinimai buvo susitarti dėl kompleksinio investavimo sandorio, tačiau investavimo sutartimi niekada nebuvo tartasi ir nebuvo jokių ketinimų keisti / modifikuoti kreditavimo sutartį ir / ar laidavimo sutartį. Investavimo sutartyje kreditavimo ir laidavimo sutartys minimos tik tuo aspektu, kad užbaigus visą investavimo sandorį tiek kreditavimo, tiek laidavimo sutartys pasibaigia. Skolos sumą sudarančių mokėjimų (pavedimų) susiejimas su investavimo sutartimi ir tokiu būdu „pritempimas“ prie ginčų, kurie susiję su ginčais, kylančiais iš investavimo sutarties, yra akivaizdžiai nepagrįstas.
13.4. Arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Tiek Klaipėdos apygardos teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas, nustatę, kad investavimo sutartyje yra arbitražinis susitarimas, siekdami įvertinti, ar tarp šalių kilęs ginčas patenka į arbitražinio susitarimo ribas, vertino UAB „(duomenys neskelbtini)“ nurodytas aplinkybes, susijusias su skolą sudarančiais pavedimais, t. y. teismai, siekdami nustatyti, ar ginčas patenka į arbitražinį susitarimą, privalėjo teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius. Tiek Klaipėdos apygardos teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai konstatavo, kad pateiktu ieškiniu UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalaujama priteisti iš atsakovės suma susidarė vykdant ne laidavimo, o investavimo sutarties sąlygas, todėl būtent toks tarp šalių susiklosčiusių santykių kvalifikavimas nulėmė išvadą, jog ginčas dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalaujamos priteisti sumos iš esmės yra kilęs iš investavimo sutarties, dėk ko UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu. Tačiau Arbitražo teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, padarė visiškai priešingą teismams išvadą ir skolą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteisė laidavimo teisinių santykių pagrindu. Siekis vengti prieštaringų, nesuderinamų sprendimų yra universalus, visuotinai priimtas, todėl sudaro ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinės viešosios tvarkos dalį. Ginčo atveju ir susiklostė situacija, kada egzistuoja vienas kitam prieštaringi ir tarpusavyje niekaip nesuderinami sprendimai: Klaipėdos apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas šalis nukreipė į arbitražą dėl to, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalaujama priteisti suma iš esmės susidarė vykdant ne laidavimo sutarties, o investavimo sutarties sąlygas, tuo tarpu, o Arbitražo teismas skundžiamu sprendimu nurodė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolą sudarančius mokėjimus sumokėjo kaip laiduotojas ir prašomą priteisti sumą priteisė laidavimo teisinių santykių pagrindu.
13.5. Arbitražo teismo sudėtis neatitinka šalių susitarimo ir imperatyvių įstatymo nuostatų. Investavimo sutarties 8.2.1 punktas, kuriame buvo įtvirtintas arbitražinis susitarimas, be kita ko, numatė, jog arbitražinio teismo arbitrų bus trys. Vieną arbitrą skirs UAB „(duomenys neskelbtini)“, kitą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ kartu, o šie arbitrai skirs arbitražinio teismo pirmininką. Jeigu UAB „(duomenys neskelbtini)“ laiku nepaskirs arbitro, arbitrą ir teismo pirmininką skirs Vilniaus komercinio arbitražo teismo pirmininkas. Jeigu UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir
Žemesnės instancijos teismas
UAB „(duomenys neskelbtini)“ laiku nepaskirs arbitro, arbitrą ir teismo pirmininką skirs Vilniaus komercinio arbitražo teismo pirmininkas. Jeigu nei viena šalis laiku nepaskirs arbitrų, visus arbitrus skirs Vilniaus komercinio arbitražo teismo pirmininkas. UAB „(duomenys neskelbtini)“, pateikdamas ieškinį arbitražui, arbitro kandidatūros su UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip tai numato investavimo sutarties 8.2.1 punktas, nederino. Taigi, nesant sutarimo tarp
UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl skirtino arbitro kandidatūros, arbitrą pagal investavimo sutarties 8.2.1 punktą turėjo paskirti Vilniaus komercinio arbitražo teismo pirmininkas. Vilniaus komercinio arbitražo teismo pirmininkė 2022 m. balandžio 29 d. nutartimi arbitru ginčui nagrinėti paskyrė (duomenys neskelbtini), kurį ieškiniu vienašališkai prašė paskirti
UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kitaip tariant – faktiškai susiklostė situacija, kada arbitru buvo paskirtas ne Vilniaus komercinio arbitražo teismo pirmininkės pasirinktas arbitras, o vienašališkai UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasiūlytas arbitras, nors su UAB „(duomenys neskelbtini)“ tokia kandidatūra nebuvo suderinta. Dar daugiau – pagal investavimo sutarties 8.2.1 punktą, vieną iš arbitrų turėjo skirti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Ginčą nagrinėjant arbitraže UAB „(duomenys neskelbtini)“ arbitru paskyrė (duomenys neskelbtini), tačiau Arbitražo teismo sprendimu buvo nuspręsta pašalinti
UAB „Revatus“ (anksčiau – UAB „(duomenys neskelbtini)“) kaip trečiąjį asmenį iš arbitražo bylos.
Iš esmės ginčą nagrinėjo trečiojo asmens, kuris buvo pašalintas iš bylos, paskirtas arbitras ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ siūlytas bei Vilniaus komercinio arbitražo teismo pirmininkės paskirtas arbitras, o pirmininkaujanti arbitrė taip pat buvo paskirta Vilniaus komercinio arbitražo teismo pirmininkės nutartimi.
Atsiliepimas
14. Atsiliepime suinteresuotas asmuo (ieškovė) UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo skundą atmesti, palikti Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimą nepakeistą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Suinteresuotam asmeniui Arbitražo teisme pareiškus teismų nenagrinėtu paliktam ieškiniui tapatų ieškinį, pareiškėja jau laikosi priešingos pozicijos, kad toks ieškinys nėra arbitruotinas ir yra nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. 2022 m. rugpjūčio 30 d. pagrindiniame posėdyje pareiškėjos atstovo išsakyta nemotyvuota ir nepagrįsta pozicija apie tai, kad Arbitražo teismo kompetencija spręsti šį ginčą priklauso nuo to, kokiu pagrindu bus priimamas galutinis sprendimas, yra laikytina pareiškėjos nesąžiningu procesiniu elgesiu, kurio tikslas ne ginčo išsprendimas iš esmės, o mėginimas riboti pareiškėjos teisių į gynybą įgyvendinimą.
14.2. Nagrinėjamu atveju ginčas yra susijęs su investavimo sutartimi, nors ieškinio pagrindas bei reikalavimas ir nėra tiesiogiai kildinami iš investavimo sutarties. Ieškinys yra pareikštas vadovaujantis 2013 m. sausio 18 d. tarp kreditoriaus ir skolininkės pareiškėjos sudaryta kreditavimo sutartimi bei 2013 m. sausio 18 d. tarp banko ir suinteresuoto asmens sudaryta laidavimo sutartimi, kurios abi ir su jomis susiję santykiai yra ne kartą minimi investavimo sutartyje ir kituose šalių bendradarbiavimą iliustruojančiuose byloje surinktuose dokumentuose. Šalys, proceso metu įrodinėdamos ieškinio reikalavimo pagrįstumą / nepagrįstumą, aktyviai rėmėsi investavimo sutarties nuostatomis ir apskritai – investavimo sutarties sudarymo faktu.
14.3. Bendrosios kompetencijos teismų nenagrinėtu paliktas ieškinys ir ieškinys, vėliau pagal teismų nurodymą pareikštas Arbitražo teisme, yra iš esmės tapatūs. Teismas ginčo iš esmės nenagrinėjo, todėl sprendimo dėl ginčo esmės nepriėmė. Tokios teismo nutartys jokios prejudicinės galios neturi. Pareiškėjos skunde dėstoma pozicija, kad bendrosios kompetencijos teismų nutartys dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu ir Arbitražo teismo sprendimas prieštarauja vieni kitiems ir yra nesuderinami, dėl ko sprendimas prieštarauja viešajai tvarkai, yra nepagrįsta nei faktiniu, nei teisiniu, nei bet kokiu kitu požiūriu.
14.4. Pareiškėja niekada neprieštaravo įgyvendintam Arbitražo teismo suformavimui, arbitrų paskyrimui ir / ar jų kandidatūroms, nušalinimų proceso Arbitražo teisme metu nereiškė. Be to, kai pareiškėja ieškinyje pasiūlė vienu iš arbitrų skirti (duomenys neskelbtini), 2022 m. kovo 14 d. prašymu dėl arbitrų skyrimo tvarkos ir prašomo paskirti arbitro paprašė Arbitražo teismo nusprendus arbitrus skirti kitokia tvarka nei tai yra įtvirtinta investavimo sutartis 8.2.1 punkte, vienu iš trijų arbitrų skirti (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos prašymu į procesą trečiuoju asmeniu įtrauktas investuotojas 2022 m. balandžio 6 d. atsiliepime į ieškinį arbitru prašė skirti (duomenys neskelbtini), kuri 2022 m. balandžio 12 d. deklaracija nesutiko atlikti arbitro pareigų aktualioje byloje. Tuomet investuotojas 2022 m. balandžio 21 d. prašymu dėl arbitro ir įrodymo prijungimo paprašė vienu iš trijų arbitrų skirti (duomenys neskelbtini), t. y. tą patį arbitrą, kurį pasiūlė ir pareiškėja.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl arbitražo teismo sprendimų peržiūrėjimo procedūros ir esminių principų
15. Arbitražas yra visuotinai pripažintas alternatyvus ginčų sprendimo būdas, lygiavertis ginčų sprendimui nacionaliniuose teismuose. Šios alternatyvios jurisdikcijos pagrindas yra šalių laisva valia sudarytas susitarimas perduoti konkrečius ginčus dėl fakto ar (ir) teisės nagrinėti arbitražo teismui, kuriuo šalys ne tik suteikia teisę jų ginčą nagrinėti arbitrams, apsisprendžia dėl arbitraže galimų spręsti ginčų dalyko ir ginčų sprendimui taikytinų taisyklių, bet kartu ir atsisako teisės dėl arbitražiniame susitarime nurodytų ginčų nagrinėjimo kreiptis į bet kurios valstybės teismus. Taigi, arbitražo jurisdikcija pagrįsta šalių dispozityvumo ir sutarčių privalomumo principais, ji suteikia šalims galimybę perduoti ginčą nagrinėti šalių pasirinktiems profesionalams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-611/2015, 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-611/2021).
16. Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio arbitražo sprendimo apskundimo tvarka ir sąlygos įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) III dalies XVI skyriaus bei KAĮ VIII skyriaus normose. Pagal CPK 301 straipsnio 5 dalį, skundai dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančių arbitražų sprendimų, pateikti KAĮ nustatyta tvarka, yra paduodami tiesiogiai Lietuvos apeliaciniam teismui ir nagrinėjami mutatis mutandis (liet. su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikant šiame skyriuje nustatytas taisykles.
17. Pagal KAĮ 8 straipsnį arbitražo teismas, nuolatinė arbitražo institucija ir jos pirmininkas, spręsdami šiame įstatyme reglamentuojamus klausimus, yra nepriklausomi. Teismai negali kištis į arbitražo teismo, į nuolatinės arbitražo institucijos ir jos pirmininko veiklą, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus. Pagal KAĮ 50 straipsnio 3 dalį Lietuvos apeliacinis teismas gali panaikinti arbitražo teismo sprendimą, kai padavusi skundą šalis pateikia įrodymus, kad: 1) viena iš arbitražinio susitarimo šalių pagal taikomus įstatymus buvo neveiksni arba arbitražinis susitarimas negalioja pagal šalių susitarimu taikomus įstatymus, o kai šalys dėl arbitražiniam susitarimui taikomų įstatymų nesusitarė, – pagal valstybės, kurioje buvo priimtas arbitražo teismo sprendimas, įstatymus; arba 2) šaliai, prieš kurią norima remtis arbitražo teismo sprendimu, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražinį nagrinėjimą arba kitaip nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo paaiškinimus; arba 3) arbitražo teismo sprendimas buvo priimtas dėl ginčo ar ginčo dalies, kuri nebuvo perduota arbitražui. Jeigu galima atskirti ginčo dalį, kuri buvo perduota arbitražui, ta arbitražo teismo sprendimo dalis, kuria yra išspręsti arbitražui perduoti klausimai, gali būti pripažįstama ir vykdoma; arba 4) arbitražo teismo sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko šalių susitarimo ir (arba) imperatyvių šio įstatymo nuostatų; 5) ginčas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti perduotas arbitražui; arba 6) arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai.
18. Minėti KAĮ 50 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindai, taip pat ir jų patikrinimo tvarka, yra skirtingi – sprendimo suderinamumas su viešosios tvarkos reikalavimais ir ginčo arbitruotinumas (KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktai) tikrinami ex officio (liet. pagal pareigas) (KAĮ 50 straipsnio 4 dalis), o visi kiti arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindai, numatyti KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose, analizuojami tik esant tokiam vienos iš šalių reikalavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-471-916/2016). Pareiga įrodyti pastarųjų arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindų buvimą tenka šaliai, kuri jais remiasi. Toks atitinkamų arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindų patikrinimo tvarkos ir įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių teisinis reglamentavimas yra nustatytas tiek KAĮ, tiek Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) pavyzdiniame įstatyme, kurio pagrindu parengtas KAĮ, tiek 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo V straipsnyje, reglamentuojančiame užsienio valstybėje priimto arbitražo sprendimo atsisakymo pripažinti ir leisti vykdyti pagrindus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-471-916/2016).
19. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad Lietuvoje veikiančių arbitražų sprendimų teisminė priežiūra, kurios metu sprendžiama dėl arbitražo sprendimo panaikinimo, vykdoma ne apeliacijos ar remisijos, o anuliavimo forma. Tai reiškia, kad arbitražo sprendimams nėra būdinga instancinė procesinių sprendimų kontrolės sistema. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl arbitražo teismo sprendimo panaikinimo, neveikia kaip apeliacinė instancija arbitražo teismui. Teisme nagrinėjama byla dėl arbitražo teismo sprendimo panaikinimo yra ne arbitražo bylos tąsa (tolimesnė arbitražo bylos stadija), o savarankiškas teisminis procesas, kurio metu patikrinama, ar egzistuoja KAĮ 50 straipsnyje įtvirtinti arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-228-823/2020; 2022 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-173-611/2022). Draudimas peržiūrėti arbitražo teismo sprendimo turinį yra vienas pagrindinių (tarptautinio) arbitražo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-173-611/2022). Lietuvos apeliacinis teismas pagal jam priskirtą kompetenciją gali panaikinti arbitražo teismo sprendimą tik KAĮ 50 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais pagrindais, kurių sąrašas yra baigtinis. Sprendžiant dėl minėtų pagrindų egzistavimo, arbitražo teismo sprendimai netikrinami fakto ir materialiosios teisės taikymo aspektu.
20. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo arbitražo teismo sprendimą panaikinti KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 3, 4 ir 6 punktuose nustatytais pagrindais.
Dėl ginčo arbitruotinumo pagal Lietuvos Respublikos įstatymus
21. Nors pareiškėja skundo negrindžia KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 punkte įtvirtintu arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindu, teisėjų kolegija, turėdama pareigą, ex officio pasisako dėl ginčo arbitruotinumo.
22. KAĮ 12 straipsnyje įtvirtinti ginčai, kurie negali būti perduoti arbitražui. Arbitražas negali spręsti ginčų, nagrinėtinų administracinių bylų teisena, ir nagrinėti bylų, kurių nagrinėjimas priskirtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai. Arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš šeimos teisinių santykių, ir ginčai dėl patentų, prekių ženklų ir dizaino registracijos. Arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš darbo ir vartojimo sutarčių, išskyrus atvejus, kai arbitražinis susitarimas buvo sudarytas po to, kai kilo ginčas (KAĮ 12 straipsnio 2 dalis). Be to, arbitražui negali būti perduoti ginčai, jeigu viena iš šalių yra valstybės ar savivaldybės įmonė, taip pat valstybės ar savivaldybės įstaiga ar organizacija, išskyrus Lietuvos banką, jeigu dėl arbitražinio susitarimo nebuvo gautas išankstinis šios įmonės, įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas (KAĮ 12 straipsnio 3 dalis).
23. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių ginčo pobūdį ir šalių arbitražinį susitarimą (2018 m. lapkričio 15 d. investavimo sutarties 8.2 punktas), nenustatė, kad kilęs ginčas dėl skolos priteisimo negali būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas (KAĮ 12 straipsnis).
Dėl ginčo arbitražinio susitarimo
24. Pareiškėja skunde nurodo, kad Arbitražo teismo sprendimas buvo priimtas dėl ginčo, dėl kurio nebuvo šalių arbitražinio susitarimo.
25. KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytas arbitražinio susitarimo panaikinimo pagrindas – kai arbitražo teismo sprendimas buvo priimtas dėl ginčo ar ginčo dalies, kuri nebuvo perduota arbitražui, – taikytinas tuo atveju, kai arbitražo teismas išnagrinėja ginčą ar jo dalį, dėl kurio nebuvo šalių sudarytas arbitražinis susitarimas ir todėl arbitražas neturėjo kompetencijos nagrinėti tokį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-611/2021).
26. Nagrinėjamu atveju matyti, kad tarp šalių buvo sudarytos dvi sutartys. Kreditorė (duomenys neskelbtini), AS 2013 m. sausio 18 d. su pareiškėja UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė kreditavimo sutartį. Tą pačią dieną tarp banko ir suinteresuoto asmens (kuri tuo metu buvo pareiškėjos akcininkė) buvo sudaryta laidavimo sutartis, kuria buvo užtikrintas iš kreditavimo sutarties kylančių pareiškėjos prievolių bankui įvykdymas. Suinteresuotas asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“, pareiškėja UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir šioje byloje nedalyvaujantis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2018 m. lapkričio 15 d. sudarė investavimo sutartį, pagal kurią šalys sutarė dėl suinteresuotam asmeniui priklausančių pareiškėjos UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų perleidimo. 2018 m. gruodžio 27 d. tarp suinteresuoto asmens, pareiškėjos ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pasirašytas susitarimas dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ teisių sudaryti akcijų pirkimo–pardavimo sutartį perleidimo (duomenys neskelbtini). Investavimo sutartimi (8.2.1 punktas) šalys sutarė, kad kiekvienas ginčas, nesutarimas ar reikalavimas, kylantis iš šios sutarties ar susijęs su šia sutartimi, sprendžiamas abipusiu bendradarbiavimu. Jeigu tokiu būdu ginčo, nesutarimo ar reikalavimo išspręsti nepavyksta, tokiu atveju ginčas, nesutarimas ar reikalavimas, kylantis iš šios sutarties ar susijęs su šia sutartimi, jos pažeidimu, nutraukimu ar galiojimu, galutinai sprendžiamas arbitražu Vilniaus komercinio arbitražo teisme pagal šio teismo reglamentą.
27. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad komercinės sutartys aiškinamos vadovaujantis inter alia tarp šalių susiklosčiusiais ir atitinkamoje verslo srityje nusistovėjusiais papročiais, atsižvelgiant į tikruosius sutarties šalių ketinimus, šalių elgesį prieš ir po sutarties sudarymo bei jos vykdymo metu, vertinant jį pagal atitinkamam teisinių santykių subjektui taikomus protingumo ir apdairumo standartų reikalavimus. CK 6.193 straipsnyje numatyti sutarčių aiškinimo principai suponuoja, jog, vertinant arbitražinio susitarimo egzistavimą, turėtų būti įvertinama ne tik tai, ar arbitražinis susitarimas, numatytas atskiroje sutartyje, apima tam tikrą ginčą, o turėtų būti vertinama, ar iš byloje nustatytų aplinkybių visumos galima daryti išvadą, jog ginčas, dėl kurio kilo klausimas, patenka į šalių plėtojamą sutartinių santykių schemą, kurios neatsiejama dalis yra arbitražinė išlyga. Tuo atveju, jeigu iš byloje esančių įrodymų visumos matyti, kad šalių sutartiniai santykiai nėra vienkartiniai, o formuoja vieningą teisinių santykių schemą, leidžiančią nustatyti šioms šalims įprastą sutartinių teisių ir pareigų turinį, ribas, o iš jų savo ruožtu yra matyti, jog šalys formuoja vieningą tarpusavio ginčų sprendimo tvarką, visi į šios schemos veikimo sritį patenkantys ginčai turėtų būti akumuliuojami viename forume. Todėl kilus klausimui dėl arbitražinės išlygos ribų bei galiojimo, jei šalys aiškiai nesusitarė kitaip, pirmiausia šiuo klausimu turėtų pasisakyti pats arbitražas (kompetencijos–kompetencijos doktrina). Šios išvados remiasi prielaida, jog nėra sąžininga, pagrįsta ir komerciškai racionalu formaliais pagrindais skaidyti tarp tų pačių šalių kilusių ginčų, susijusių su tomis pačiomis ar panašiomis faktinėmis aplinkybėmis, net jei jie gali būti teisiškai ir faktiškai atskirti, sprendimo būdą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-547/2014).
28. Kaip matyti iš skundžiamo Arbitražo teismo sprendimo, arbitrai nusprendė, kad turi jurisdikciją nagrinėti kilusį ginčą, kadangi jis patenka į arbitražinį susitarimą. Investavimo sutartyje įtvirtintame susitarime ginčai, kuriuos apima arbitražinis susitarimas, apibrėžiami kaip, „nesutarimas ar reikalavimas, kylantis iš šios Sutarties ar susijęs su šia Sutartimi“. Arbitražo teismo įsitikinimu, sprendžiant klausimą dėl to, ar kilęs ginčas yra susijęs su investavimo sutartimi ar ne, spręstinas ne tiek laidavimo sutarties ir investavimo sutarties ryšys, kiek mokėjimo pavedimų ir investavimo sutarties ryšys. Tai, kad mokėjimo pavedimai ir investavimo sutartis yra pakankamai glaudžiai susiję, patvirtina vien jau tai, kad abi šalys, įrodinėdamos ieškovės reikalavimo pagrįstumą / nepagrįstumą, remiasi investavimo sutarties nuostatomis ar apskritai – investavimo sutarties sudarymo faktu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su Arbitražo teismo argumentais. Be to, nagrinėjamu atveju itin svarbu tai, kad dėl šio ginčo priskirtinumo Arbitražo teismui jau yra pasisakyta įsiteisėjusiomis teismų nutartimis. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. lapkričio 19 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą, nurodydamas, kad 2018 m. lapkričio 15 d. investavimo sutarties, sudarytos tarp ieškovės, atsakovės ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, 8.2 punkte yra sudarytas arbitražinis susitarimas. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista, o kasacinį skundą atsisakyta priimti, dėl ko suinteresuoto asmens ieškinys ir buvo pateiktas Vilniaus komercinio arbitražo teismui. Kaip matyti, tiek teisme, tiek Arbitražo teisme suinteresuotas asmuo pateikė analogišką ieškinį, todėl teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo ginčo priskirtinumą arbitražo kompetencijai vertinti kitaip nei tai jau buvo padaryta įsiteisėjusiomis teismų nutartimis (CPK 18 straipsnis).
29. KAĮ 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu ginčo šalis, žinodama, jog yra pažeista jos teisė, vis tiek dalyvauja arbitražinio nagrinėjimo procese ir per protingą laiką nepareiškia nesutikimo dėl tokio pažeidimo, laikoma, jog šalis atsisako savo teisės į prieštaravimą. Be kita ko, Reglamento 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies pareiškimas, kad Arbitražo teismas yra nekompetentingas spręsti ginčą, turi būti padarytas ne vėliau, nei pateikiamas atsiliepimas į ieškinį (pranešimą apie arbitražą). Pareiškėja nesutinka su Arbitražo teismo išvada, kad ji atsisakė savo teisės į prieštaravimą. Kaip matyti iš pareiškėjos atsiliepimo į ieškinį, pareiškėja Arbitražo teismui nurodė tik tai, kad tuo atveju, jeigu sutiktų su ieškovės pozicija (su kuria atsakovė kategoriškai nesutinka dėl atsiliepime išdėstytų argumentų), tokiu atveju ginčas, kylantis iš laidavimo santykių netgi negalėtų būti nagrinėjamas arbitraže, kadangi nei (duomenys neskelbtini), AS kreditavimo sutartyje, nei laidavimo sutartyje nėra arbitražinių susitarimų. Taip pat pridūrė, kad tokia ieškovės (suinteresuoto asmens) pozicija jau yra paneigta įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka su Arbitražo teismo išvada, kad pareiškėja aiškaus prieštaravimo dėl ginčo pirskirtinumo arbitražo kompetencijai nepateikė – pareiškėjos pozicija iš esmės priklauso nuo bylos rezultato. Pareiškėja reiškė tik nuomonę dėl taikytinos teisės, tačiau ne dėl paties ginčo priskirtinumo teismo kompetencijai. Pareiškėjos nenuoseklumą pagrindžia ir tai, kad tuomet, kai suinteresuotas asmuo kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą su ieškiniu, pareiškėja laikėsi priešingos pozicijos – palaikė teismo poziciją, kad ginčas priskirtinas Arbitražo teismo kompetencijai, o ginčą Arbitražo teisme pralaimėjusi, jau dėsto priešingą poziciją. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad Arbitražo teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi ir laidavimo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, nepaneigia aplinkybės dėl laidavimo sutarties ir investavimo sutarties ryšio, kuris ir nulėmė šalių ginčo priskirtinumą Arbitražo teismo kompetencijai.
30. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nėra pagrindo naikinti Arbitražo teismo sprendimą KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 3 punkto pagrindu.
Dėl sprendimo prieštaravimo viešajai tvarkai
31. Atsakovė Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimą prašo panaikinti KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punkte įtvirtintu arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindu – arbitražo teismo sprendimo prieštaravimu Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai.
32. Teismų praktikoje ne kartą yra išaiškinta, kad sprendžiant, ar arbitražo teismo sprendimas neprieštarauja viešajai tvarkai, teismas nenagrinėja, kaip buvo tiriami įrodymai arbitražo procese, netikrina ir nevertina proceso ir materialiosios teisės normų tinkamo taikymo ir aiškinimo, kadangi pagal kasacinio teismo praktiką arbitražo teismo sprendimo turinio vertinimas nepatenka į viešosios tvarkos išlygą (Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2012).
33. Kreipimasis į Lietuvos apeliacinį teismą, prašant panaikinti arbitražo teismo sprendimą dėl jo prieštaravimo viešajai tvarkai, vertintinas kaip išimtinio pobūdžio galimybė šaliai, dėl kurios priimtu arbitražo teismo sprendimu galbūt padaryta šiurkščių galiojančios teisinės tvarkos pažeidimų, neigiamai veikiančių visos valstybės teisinės sistemos stabilumą ir dėl to netoleruotinų, apginti savo teises ir kartu viešąjį interesą. KAĮ įtvirtinta galimybė bendrosios kompetencijos teismui peržiūrėti arbitražo teismo sprendimą yra ribota ir gali būti pateisinama tik siekiant apsaugoti Lietuvos valstybės viešąją tvarką bei pamatinius teisės principus, vertybes, bet jokiu būdu negali būti aiškinama plečiamai, t. y. taip, kad leistų bendrosios kompetencijos teismui patikrinti arbitražo teismo sprendimą iš esmės, pakartotinai išnagrinėjant šalių ginčą ir taip paneigiant arbitražo teismo, kaip savarankiškos ginčus nagrinėjančios institucijos, esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2011). Viešosios tvarkos išlygos taikymas galimas tik tokiu atveju, kai imperatyviųjų įstatymų normų pažeidimas absoliučiai akivaizdus ir juo paminamos ne bet kokios, o pačios fundamentaliausios ir reikšmingiausios valstybės ir visuomenės vertybės, pripažintos tarptautiniu lygmeniu. Tarptautinės viešosios tvarkos sampratos turinys taip aiškinamas tiek taikant nacionalinio arbitražo panaikinimo procedūrą, tiek ir sprendžiant užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo Lietuvoje klausimą (KAĮ 50–51 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1026-407/2021).
34. Atsakovė Arbitražo teismo sprendimą KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punkte nurodytu pagrindu prašo panaikinti iš esmės argumentuodama tuo, kad šiuo atveju susiklostė situacija, kada egzistuoja vienas kitam prieštaringi ir tarpusavyje nesuderinami sprendimai: Klaipėdos apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas šalis nukreipė į arbitražą dėl to, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalaujama priteisti suma iš esmės susidarė vykdant ne laidavimo sutarties, o investavimo sutarties sąlygas, tuo tarpu Arbitražo teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolą sudarančius mokėjimus sumokėjo kaip laiduotoja ir prašomą priteisti sumą priteisė laidavimo teisinių santykių pagrindu.
35. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su skundo argumentais, nes nei Klaipėdos apygardos teismas, nei Lietuvos apeliacinis teismas nenagrinėjo šalių ginčo iš esmės ir dėl to nepriėmė jokio galutinio sprendimo. Minėti teismai sprendė klausimą dėl ginčo priskirtinumo teismo ar Arbitražo teismo kompetencijai. Priešingai nei teigia pareiškėja, tiek teismai, tiek pats Arbitražo teismas sprendė, kad šalių ginčas turi būti nagrinėjamas Arbitražo teisme, todėl nagrinėjamu atveju nenustatytas joks prieštaravimas, kurį siekia įrodyti pareiškėja.
36. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad viešąją tvarką pažeidžiančiais laikomi tiesioginiai ir sunkūs pagrindinių ir privalomų viešosios tvarkos taisyklių pažeidimai. Užsienio teismų praktikoje taip pat sutinkama, kad materialiosios viešosios tvarkos išlygos atveju negali būti iš naujo vertinamas ginčo išsprendimo rezultatas, todėl arbitražo sprendimai neturėtų būti panaikinami, siekiant ištaisyti neteisingą arbitražo sprendimą, jei pats sprendimas neprieštarauja viešajai tvarkai. Tai galioja tiek kalbant apie netinkamą sutarties nuostatų aiškinimą, tiek apie netinkamą teisinių santykių kvalifikavimą, netinkamą įrodymų vertinimą ir kita (2012 m. apibendrinta UNCITRAL pavyzdinio įstatymo teismų praktika). Dėl to, prieštaraujančiu viešajai tvarkai neturėtų būti pripažįstamas toks arbitražo teismo sprendimas, kuriame galimai yra faktų vertinimo ar teisės taikymo klaidų, tačiau kurio rezultatas neprieštarauja fundamentalioms valstybės vertybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-611/2015). Šį išaiškinimą papildo ir tai, kad konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygos aiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimai, o klausimas, ar teisingai taikyti sutarties aiškinimo principai ir taisyklės, laikytinas teisės klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-701/2017).
37. Vien tai, kad arbitražo teismo sprendimas nesutapo su pareiškėjos arbitražo byloje įrodinėta pozicija ir buvo pritaikytos kitos teisės normos, nereiškia viešosios tvarkos pažeidimo. Priešingas aiškinimas lemtų KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punkto taikymo ribų išplėtimą, kuris kasacinio teismo praktikoje vertintinas kaip neleistinas ir nepateisinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-611/2015).
38. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamą Arbitražo teismo sprendimą, kaip prieštaraujantį Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai.
Dėl Arbitražo teismo sudėties
39. Pareiškėja skunde taip pat nurodo, kad Arbitražo teismo sudėtis neatitiko šalių susitarimo ir (arba) imperatyvių KAĮ nuostatų, todėl Arbitražo teismo sprendimas turi būti panaikintas KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4 punkto pagrindu.
40. Teismas, nagrinėjantis prašymą dėl arbitražo sprendimo panaikinimo, aplinkybes, patenkančias į KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4 punkto taikymo sritį, analizuoja ir vertina tiek, kiek jų egzistavimą įrodo jomis besiremianti šalis. Tačiau tais atvejais, kai teismas nustato, kad arbitražo procese formuojant teismo sudėtį padarytas šiurkštus teisės į tinkamą procesą pažeidimas, atitinkamų aplinkybių patikrinimas, tiek, kiek tai susiję su galimo viešosios tvarkos pažeidimo nustatymu ir įvertinimu, gali būti atliekamas pagal viešosios tvarkos pagrindą reglamentuojančias procesines taisykles – KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. civilinėje byloje Nr. e3K-3-471-916/2016).
41. Pirmiausia teismas atkreipia dėmesį, kad 2018 m. lapkričio 15 d. investavimo sutarties 8.2.1 punkte nurodyta, jog ginčas, nesutarimas ar reikalavimas, kylantis iš šios sutarties ar susijęs su šia sutartimi, jos pažeidimu, nutraukimu ar galiojimu, galutinai sprendžiamas arbitražu Vilniaus komercinio arbitražo teisme pagal šio teismo reglamentą; arbitražinio teismo arbitrų bus trys; vieną arbitrą skirs investuotojas, kitą – suinteresuotas asmuo ir pareiškėja kartu, o taip paskirti arbitrai skirs arbitražinio teismo pirmininką; jeigu investuotojas laiku nepaskirs arbitro, šį arbitrą ir teismo pirmininką skirs Vilniaus komercinio arbitražo teismo pirmininkas; jeigu suinteresuotas asmuo ir pareiškėja laiku nepaskirs arbitro, šį arbitrą ir teismo pirmininką skirs Vilniaus komercinio arbitražo teismo pirmininkas; jeigu nei viena šalis laiku nepaskirs arbitrų, visus arbitrus skirs Vilniaus komercinio arbitražo teismo pirmininkas. Kaip matyti iš Arbitražo teismo bylos, suinteresuotas asmuo ieškinyje pasiūlė vienu iš arbitrų skirti (duomenys neskelbtini), pati pareiškėja 2022 m. kovo 14 d. prašymu dėl arbitrų skyrimo tvarkos ir prašomo paskirti arbitro paprašė Arbitražo teismo, nusprendus arbitrus skirti kitokia tvarka nei tai yra įtvirtinta investavimo sutartis 8.2.1 punkte, vienu iš trijų arbitrų skirti (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, Arbitražo teismas 2022 m. balandžio 29 d. priėmė nutartį, kuria nusprendė, kad tarp ieškovės ir atsakovės nėra sutarimo dėl arbitro kandidatūros. Taigi, įvertinus tai, kad pareiškėja ir suinteresuotas asmuo nesutarė dėl arbitro, šį arbitrą skyrė Vilniaus komercinio arbitražo teismo pirmininkė, kaip tai ir numatyta 2018 m. lapkričio 15 d. investavimo sutarties 8.2.1 punkte (skyrė arbitrą v). Be to, kaip numatyta investavimo sutarties 8.2.1 punkte, antrąjį arbitrą (duomenys neskelbtini) skyrė į bylą trečiuoju asmeniu įtraukta UAB „(duomenys neskelbtini)“, o pirmininkaujančią arbitrę (duomenys neskelbtini)– Vilniaus komercinio arbitražo teismo pirmininkė. Atkreiptinas dėmesys, kad 2022 m. balandžio 29 d. Arbitražo teismui buvo žinoma, jog trečiasis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ arbitru skyrė (duomenys neskelbtini), t. y. tą patį arbitrą, kurį nurodė ir pati pareiškėja savo 2022 m. kovo 14 d. prašyme, todėl šiuo atveju arbitrai iš esmės buvo parinkti tie, kurių pageidavo bylos šalys. Nei pareiškėja, nei suinteresuotas asmuo nereiškė nušalinimo arbitrams nei dėl jų paskyrimo tvarkos netinkamumo, nei jokiu kitu pagrindu.
42. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad arbitražo teismo sudėtis neatitiko šalių susitarimo. Teismas taip pat neturi pagrindo spręsti, kad arbitražo teismo sudėtis neatitiko imperatyvių KAĮ nuostatų. Jokių konkrečių imperatyvių KAĮ normų, kurios buvo pažeistos formuojant arbitrų kolegiją, nenurodė ir pati pareiškėja.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
43. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nenustačius KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 3–6 punktuose nustatytų pagrindų panaikinti arbitražo teismo sprendimą, Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos skundas atmetamas.
44. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 ir 302 straipsniai). Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundas atmetamas, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
45. Suinteresuotas asmuo byloje prašė priteisti iš pareiškėjos 1 421,75 Eur dydžio išlaidas advokato teisinėms paslaugoms apmokėti. Atsižvelgiant į tai, kad prašomos priteisti išlaidos teisinėms paslaugoms neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.11 punktuose nustatytų rekomenduojamų dydžių, išlaidos laikomos pagrįstomis, todėl prašoma bylinėjimosi išlaidų suma suinteresuotam asmeniui priteisiama iš pareiškėjos (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 301 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 50 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atmesti pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimo arbitražo byloje Nr. (duomenys neskelbtini).
Priteisti iš pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 421,75 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus dvidešimt vieną eurą ir 75 centus) dydžio bylinėjimosi išlaidas suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini).
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per tris mėnesius gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.