- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-02-21
- Bylos Nr.
- eA-1042-624/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-08969-2023-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Dirvonas (pran.), Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- V. V.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2023 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. 23S176596 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (toliau ir – leidimas nuolat gyventi); 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi; 3) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skundo reikalavimą grindė šiais argumentais:
2.1. Skundžiamu Sprendimu Migracijos departamentas nusprendė panaikinti leidimą nuolat gyventi, nes neva pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas Sprendimą grindė analogiškomis faktinėmis aplinkybėmis ir tik atkartojo visus duomenis apie pareiškėją, kurie jau buvo analizuojami ir vertinami administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023, kurioje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2023 m. gegužės 17 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo (toliau – ir VAAT) sprendimą, t. y. Migracijos departamento 2023 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 23S2646 panaikino ir įpareigojo Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi iš naujo. LVAT išsamiai išanalizavo pareiškėjo individualią situaciją ir atsakovo Sprendime išdėstytas analogiškas faktines aplinkybes ir konstatavo, kad nepaisant susiklosčiusios politinės situacijos ir Rusijos agresijos, pareiškėjo situacija turi būti vertinama individualiai atsižvelgiant į tai, kad jam nuo 2003 m. buvo išduodami leidimai gyventi Lietuvoje, čia jis gyveno ir gyvena su savo šeima, nuolat dirba pagal civilinę specialybę.
2.2. Skundžiamame Sprendime nenustatyta jokių aplinkybių, kurios individualizuotai galėtų būti įvertintos kaip akivaizdūs požymiai, kad pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Be kita ko, LVAT sutiko su VAAT pozicija, kad išvada apie pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui, remiantis vien tik aplinkybe, kad jis prieš 21 metus tarnavo TSRS ir Rusijos Federacijos armijoje ir turėjo (duomenys neskelbtini) laipsnį, nesant kitų duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, yra formali, o ne reali. Vien tik asmens tarnystė armijoje prieš daugiau nei 21 metus, sprendžiant dėl jo pavojingumo Lietuvos saugumui, turėtų būti vertinama visumoje kartu su jo atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į jo faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kitas aplinkybes.
2.3. VAAT sprendime administracinėje byloje Nr. eI2-3470-595/2023 pažymėjo, kad Migracijos departamentas į savo sprendimą perkėlė Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvadą bei pateikė asmeninius duomenis apie pareiškėją (ką atliko ir šį kartą), neįvertinus visų duomenų visumos bei nevertinant sprendimo proporcingumo principo. Sprendimą Migracijos departamentas grindžia tokia pačia, tik naujai pateikta VSD išvada ir analogiškais asmeniniais duomenimis apie pareiškėją, kurie jau buvo visapusiškai įvertinti administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023.
2.4. Nei Migracijos departamentas, nei VSD nenustatė jokių naujų faktų bei nenurodė jokių naujų duomenų apie pareiškėją, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Tai, kad atsakovas iškvietė pareiškėją į apklausą, kurios metu nagrinėjo tas pačias faktines aplinkybes apie jo gyvenimą ir darbą Lietuvoje, apie jo poziciją dėl Rusijos pradėto karo bei Krymo, apie jo darbą kariuomenėje, apie jo šeimą, ir gavo tuos pačius atsakymus, savaime neįrodo, kad pareiškėjas kelia grėsmę.
2.5. Vien tai, jog atsakovas Sprendime įrašė „Migracijos departamento vertinimas“ negali būti savaime laikoma atliktu individualiu asmens vertinimu, kadangi nebuvo nustatyta jokių naujų, kitokių duomenų apie pareiškėją, kurie galėtų patvirtinti ne formalios, o bent kiek realesnės grėsmės egzistavimą.
2.6. Pareiškėjas pateikė aiškius atsakymus ir dėl Krymo, ir dėl Rusijos pradėto karo Ukrainoje, tačiau Migracijos departamentas, siekdamas faktiškai susidoroti su pareiškėju dėl savo neteisingų samprotavimų, vis tiek nurodo, kad pareiškėjas neišreiškė aiškios pozicijos ir už tai jį persekioja bei nori išvaryti iš Lietuvos vien dėl nuomonės, kurią iškreipia ir interpretuoja savaip.
2.7. Migracijos departamento ir VSD elgesys nei kiek nesiskiria nuo Rusijos valdžios institucijų atliekamų veiksmų, kai visiškai nepaisoma žmogaus pagrindinių teisių ir laisvių ir yra neproporcingas bei pažeidžiantis elementarias tarptautinės teisės normas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką, kadangi pareiškėjui išdrįsus ginti savo pažeistas teises nepriklausomame teisme ir gavus nuo politikų nurodymų nepriklausomo ir nešališko teismo objektyvų ir teigiamą sprendimą, kuris patvirtino, kad pareiškėjas nekelia jokios realios grėsmės valstybės saugumui, Migracijos departamentas iš esmės ,,keršija“ jam už pralaimėtą bylą ir bando bet kokiomis priemonėmis sužlugdyti jo gyvenimą ir ,,ištremti“ jį iš Lietuvos į niekur, nes Rusijoje pareiškėjas neturi nei artimų giminių, nei draugų, nei darbo, nei nekilnojamojo turto, t. y. absoliučiai jokių socialinių, kultūrinių ar ekonominių ryšių su savo kilmės ir pasą išdavusia valstybe.
2.8. Papildomų apklausų metu pareiškėjas aiškiai nurodė, jog jis nepalaiko Rusijos Federacijos karinių veiksmų ir galvoja, kad tokie veiksmai nėra geri, kad į Rusijos Federaciją važiuoja retai, t. y. paskutinį kartą buvo prieš 7 metus, savo kolegų nematė daugiau nei 20 metų ir jokių ryšių su jais nepalaiko. Taip pat nurodė, kad, atsiradus galimybei grįžti dirbti į Rusijos Federacijos struktūras, to nedarytų, nes per paskutinius 20 metų yra atitolęs nuo tokios veiklos bei kad jokioje politinėje veikloje nedalyvauja, nesidomi ir jam nėra žinoma apie Rusijos Federacijoje veikiančias opozicines jėgas bei apie Rusijos Federacijos režimo susidorojimą su opozicijos lyderiais. Apklausos metu taip pat pažymėjo, kad Ukrainos siekis tapti NATO nare yra suprantamas, jeigu taip nori Ukrainos žmonės. Iš tokių atsakymų akivaizdu, kad jis nėra susijęs su Rusijos valdžia ir būdamas nejauno amžiaus (59 metų), nesidomi politika ir nori gyventi įprastą paprasto žmogaus gyvenimą su savo šeima ir spręsti paprastas gyvenimiškas problemas, o ne atlikti politiko vaidmenį.
2.9. VSD išvada, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas gavo pinigines išmokas iš Socialinio aprūpinimo skyriaus prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje bei kad tokias išmokas gaudavo TSRS ir Rusijos Federacijos kariuomenėje tarnavę asmenys, todėl pareiškėjo teiginys, kad jis buvo ne kariškis, neatitinka tikrovės. Šios faktinės aplinkybės buvo žinomos ir vertinamos prieš tai nagrinėtoje administracinėje byloje, kadangi pats pareiškėjas vykusio žodinio teismo posėdžio metu paklaustas, ar gauna kokias nors socialines išmokas iš Rusijos Federacijos, nurodė, kad gauna pensiją. Taip pat nesuprantama, kodėl VSD teigia, kad pareiškėjas nurodė, jog jis buvo ne kariškis ir toks teiginys neatitinka tikrovės, kai pareiškėjas nuo pat pradžių teigė, kad jis tarnavo Rusijos Federacijos kariuomenėje ir turėjo (duomenys neskelbtini) laipsnį, be to, niekada šio fakto neneigė. Todėl neaišku, kodėl VSD teikia tikrovės neatitinkančius duomenis.
2.10. Sprendime akcentuojama, kad 2023 m. liepos 26 d. apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad jis 1985–2002 m. tarnavo TSRS ir Rusijos Federacijos karinėse inžinerinėse pajėgose bei kad paskutinės jo užimamos pareigos buvo (duomenys neskelbtini), jo veiklos pobūdis – (duomenys neskelbtini) ir kt., tačiau šios aplinkybės nekeičia situacijos iš esmės, kadangi šie duomenys tik patikslino jo buvusias pareigas, tačiau pats faktas, kad pareiškėjas tarnavo karinėse pajėgose ir turėjo (duomenys neskelbtini) laipsnį, VSD buvo žinomas nuo pat pradžių, todėl pareiškėjo patikslinti duomenys negali būti pripažįstami kaip esminiai, nustatant grėsmę valstybės saugumui.
2.11. Nors atsakovas ginčijamame Sprendime mini Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimą byloje Nr. 19-A/2021, tačiau šiuo atveju yra nagrinėjami kitokie santykiai bei kitokios faktinės aplinkybės, kurios nėra susijusios su verslu, kaip kad minėtoje Konstitucinio Teismo byloje, todėl toks atsakovo argumentavimas yra išimtas iš konteksto ir visiškai nesusijęs su nagrinėjama byla.
2.12. Nagrinėjamu atveju nėra jokios informacijos apie ankstesnius pareiškėjo veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjo veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamą Sprendimą. Nenustačius konkrečių veiksmų praeityje ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui laikytina akivaizdžiai formalia.
2.13. Nors Sprendime daug kalbama apie Rusijos agresiją, apie jos pradėtus karinius veiksmus Ukrainos teritorijoje, apie karo nusikaltimus, tautos genocidą, kad Rusija yra terorizmą remianti ir vykdanti valstybė, tačiau visiškai nepagrįstai atsakovas visą atsakomybę perkelia pareiškėjui vien todėl, kad jis yra šios valstybės pilietis ir automatiškai sutapatina jį su Rusijos valdžia. Sprendimas yra diskriminacinio pobūdžio, kadangi jis yra priimtas ne todėl, kad pareiškėjas kelią kokią nors grėsmę valstybės saugumui, o dėl to, kad jis yra Rusijos pilietis.
2.14. Atsakovo Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi Migracijos departamentas, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, nenustatė absoliučiai jokių naujų faktų ir duomenų, kurie pagrįstai leistų spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, ir priimdamas ginčijamą Sprendimą rėmėsi analogiškais duomenimis, kurie buvo visapusiškai įvertinti prieš tai vykusioje byloje, kurioje LVAT nutartimi pripažino, kad byloje esantys duomenis nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui.
Šalies argumentai
3. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad iš kažkur atsirado klaidingas / iškreiptas teiginys, kad pareiškėjas nebuvo kariškis, ne tarnaujantis kariuomenėje, o buvo civilis asmuo, kuriam buvo priskirtas (duomenys neskelbtini) laipsnis, kad iš Rusijos Federacijos gauna pingines išmokas kaip apdovanojimą. Pareiškėjas iš tikrųjų iš Rusijos Federacijos gauna pensiją, ir tai nėra vienas ir tas pats. Pirmą kartą į Lietuvos Respubliką atvyko 1981 m., Vilniuje aukštojoje mokykloje studijavo (duomenys neskelbtini). 1985 m. baigė mokslus ir buvo paskirtas tarnauti į (duomenys neskelbtini). 1985 m. čia sukūrė šeimą, kuri kartu su pareiškėju išvyko į (duomenys neskelbtini). 1988 ir 1990 metais pareiškėjui Vilniuje gimė du sūnūs. 2002 m. pareiškėjas baigė tarnybą (duomenys neskelbtini) ir atvyko į Lietuvą nuolat gyventi. Leidimą nuolat gyventi gavo dėl to, kad savo pastangomis išlaikė valstybinės kalbos (A2 lygiu) ir Konstitucijos pagrindų egzaminus, t. y. įvykdė visus reikalavimus, reikalingus, kad gautų leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Nuo 2003 m. iki dabar dirba Lietuvoje, moka mokesčius, kurie naudojami valstybės gerovės, gynybinių pajėgumų gerinimui. Dirba (duomenys neskelbtini), užsiima (duomenys neskelbtini); ši įmonė reikalinga tiek Lietuvos Respublikoje, tiek visame pasaulyje. Pareiškėjas nenori nepelnytai išeiti iš šito darbo. Žiūrint anksčiau teismuose nagrinėtus klausimus, Migracijos departamentas ir VSD nieko naujo pareiškėjo byloje neatrado. Jokių klausimų, susijusių su valstybės įstatymų pažeidimu, dėl pareiškėjo elgesio niekas nepažymėjo. Migracijos departamentas ir VSD padarė nepagrįstą, nemotyvuotą išvadą pareiškėjo atžvilgiu. Atsakovo Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Atsakovas pakartotinai, trečią kartą nagrinėdamas pareiškėjo prašymą nenustatė jokių naujų faktų, duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Prašė teismo panaikinti Sprendimą ir, esant galimybei, atšaukti pareiškėjo persekiojimus šia kryptimi. Pareiškėjo vaikai gyvena Lietuvoje su pareiškėju, abu vaikai turi tik Rusijos Federacijos pilietybę, pareiškėjas ir jo žmona irgi yra Rusijos Federacijos piliečiai. Kai tarnavo Rusijos Federacijos armijoje (1985–2002 m.), pareiškėjas gyveno trijose vietose – (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto Rusijos Federacijoje neturi. Pareiškėjas dalyvauja Rusijos Federacijoje vykstančiuose rinkimuose. Rusijos Federacijoje pareiškėjas dabar neturi artimų žmonių (tėvai broliai, sesės, dėdės, tetos), pernai mirė paskutinis artimas žmogus Rusijos Federacijoje – brolis. Pareiškėjo sutuoktinės sesuo gyvena Rusijos Federacijoje. Paskutinį kartą buvo prieš septynerius metus aplankyti pareiškėjo žmonos sesers. Pareiškėjas anketas pildė du kartus (vieną kartą paduodamas dokumentus 2002 m. gruodį, antrą kartą – pagal Migracijos departamento prašymą elektroniniu paštu 2023 m. sausio mėn.). Lietuvoje pareiškėjas per 20 metų nebuvo teistas, administracine tvarka baustas (15 Eur bauda) prieš 6 metus už greičio viršijimą. Nuo 2003 metų Lietuvoje turėjo dvi darbovietes, paskutinėje darbovietėje dirba nuo 2008 metų. Įmonė, kurioje pareiškėjas dirba, gamina įrangą, susijusią su saugumu, sveikata. Paklausus, kaip pareiškėjas vertina Rusijos Federacijos veiksmus Ukrainos teritorijoje, turint omenyje, kad ilgai tarnavo Rusijos Federacijos armijoje, turėjo aukštą karinį laipsnį, pareiškėjas atsakė vienu žodžiu, kad vertina neigiamai.
4. Pareiškėjo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad šiuo atveju negalima nesivadovauti VAAT sprendimu ir LVAT nutartimi, priimtais pareiškėjo atžvilgiu, ir negalima nevertinti jų turinio ir nustatytų aplinkybių, kadangi jos turi prejudicinę galią. 2023 m. kovo 29 d. VAAT pasisakė, jog nesant kitų duomenų, patvirtinančių grėsmės realumą, grėsmė yra reali / formali, o vien tik asmens tarnystė armijoje prieš 21 metus, dėl pavojingumo, turi būti vertinama kartu su kitais veiksmais, atsižvelgiant į faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius, darbinę veiklą ir kitas aplinkybes. Toks vertinimas nebuvo atliktas nei šių metų žiemą, kada buvo priimtas skundžiamas sprendimas, nei dabar, kuomet vėl priimtas Sprendimas. Susipažinus su Migracijos departamento ir VSD atsiliepimais bei pridėtais dokumentais, nėra nei vieno priedo, nei vieno įrodymo, kad ginčo atveju buvo kas nors papildomai surinkta ar apskritai buvo kažkas renkama. Pareiškėjas į atsakovo atstovo užduotus klausimus vengė tiesaus atsakymo būtent todėl, kad jokie duomenys nebuvo renkami ir iš viso nebuvo surinkti, nebuvo siekiama tai padaryti. Byloje privaloma vadovautis jau teismo nustatytomis aplinkybėmis, jų vertinimu, jog pareiškėjui nuo 2003 m. buvo išduodami leidimai, jis čia gyveno ir gyvena, ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėją su Rusijos Federacija sieja nuolatinio pobūdžio ryšiai. LVAT taip pat konstatavo, kad nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios individualizuotai galėtų būti vertinamos kaip akivaizdūs požymiai, o klausimyno atsakymus reikia vertinti kaip vieningą visumą, neišskiriant vieno klausimo, kuriame nebuvo pateiktas atsakymas. Prieš 11 mėnesių buvo pateikta papildoma anketa, kurioje buvo išreikštas pareiškėjo nepritarimas Rusijos veiksmams Ukrainos teritorijoje. Išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota ir motyvuota bei proporcinga, o ne formali. Susipažinus su Migracijos departamento ir VSD pateiktais duomenimis, be bendro pobūdžio citatų ir perpasakojimo, perrašymo, nėra nė vieno duomens apie kokia nors konkrečią, su pareiškėju susijusią aplinkybę, su kuria sietina jo grėsme. Tai, kad asmuo gyvena Lietuvos Respublikoje ir tai, kad įstatymas jam nedraudžia neatsisakyti pilietybės, niekaip negali būti prilyginama jo grėsmei. Per 21 metus gyvenimo Lietuvoje pareiškėjas nei karto nėra padaręs jokio teisės pažeidimo, išskyrus vieną kartą, kuomet buvo viršytas greitis. Paskutinius 15 metų pareiškėjas dirbo ir dirba toje pačioje darbovietėje pagal savo specialybę. Čia gyvena jo šeima, o kitų artimųjų neturi. Atsižvelgiant į tai, nėra jokios kitos loginės sekos, kaip tik konstatuoti, jog tiek VSD, tiek atsakovas piktnaudžiauja suteikta teise priimti nemotyvuotus sprendimus ir jų pagrindu vėliau legitimizuoti savo sprendimus dėl vienokio ar kitokio sprendimo. Migracijos departamento elgesys, t. y. teismo sprendimo nevykdymas, neatliekant jame nurodytų veiksmų, o konkrečiai nesurinkus įrodymų dėl ryšių, darbinės veiklos ar kitų konkrečių duomenų, negali būti pagrindas, pateisinantis skundžiamo Sprendimo teisėtumą.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė skundą atmesti šiais argumentais:
5.1. Priimdamas Sprendimą vadovavosi kompetentingos institucijos VSD išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 4 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus atsakovas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis, kurių nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.
5.2. Ginčijamas Sprendimas priimtas atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus: Sprendimas priimtas įvertinus pareiškėjo veiksmus (pareiškėjo tarnybą Rusijos Federacijos kariuomenėje, pareiškėjo klausimyne ir apklausų metu išdėstytą poziciją), iš atliktų veiksmų VSD surinktos informacijos kontekste galima spręsti dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui ateityje.
5.3. Priimant ginčijamą Sprendimą buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, visos su pareiškėju susijusios aplinkybės bei nustatyta, kad jo šeiminiai ar socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis šios pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui egzistavimo nepaneigia ir nesumažina, todėl Sprendimas yra proporcingas.
5.4. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
5.5. Atsakovas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes bei priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.
6. Atsakovo Migracijos departamento atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad ginčijamas Sprendimas nėra diskriminacinis dėl pareiškėjo tautybės, nes ne visi Rusijos Federacijos piliečiai tarnauja kariuomenėje (duomenys neskelbtini) ir gali susipažinti su įslaptinta informacija. Pareiškėjas, kuris dalyvauja Rusijos Federacijoje vykstančiuose rinkimuose, turi supratimą apie dabartinę geopolitinę situaciją. Atsakovas po teismo sprendimo atliko papildomą pareiškėjo apklausą, jo nuomonės vertinimą, todėl negalima sutikti, kad situacija nėra pasikeitusi nuo pareiškėjo skundo nagrinėjimo ankstesnėje byloje teisme. Migracijos departamentas bandė išsiaiškinti realią pareiškėjo poziciją klausimyne išdėstytais klausimais, tačiau pareiškėjas su Migracijos departamentu nebendradarbiavo ir laikė, kad jeigu Migracijos departamentas pareiškėjo atžvilgiu yra priėmęs neigiamą sprendimą, tai Migracijos departamentas turi priimti pareiškėjo atžvilgiu teigiamą sprendimą. Ginčijamame Sprendime yra įvertinta pareiškėjo individuali situacija. Kiek įmanoma, Migracijos departamentas bandė atlikti pareiškėjo individualios situacijos vertinimą, bet dėl pareiškėjo veiksmų aiškesnės pareiškėjo pozicijos nebuvo galima gauti. Esamos informacijos pakanka, kad būtų panaikintas pareiškėjo leidimas nuolat gyventi. VSD pažyma nėra grindžiama vien spėjimais. Tai, kad pareiškėjas nuo 1985 m. iki 2002 m. tarnavo Rusijos Federacijos armijoje, turėjo (duomenys neskelbtini) laipsnį, patvirtina, kad pareiškėjas negalėjo būti nelojalus Rusijos Federacijai.
7. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime prašė skundą atmesti šiais argumentais:
7.1. Skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir jo ryšius, yra proporcingas ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus.
7.2. VSD 2023 m. rugsėjo 7 d. raštu Nr. 18-9461 Migracijos departamentui pateikė pakartotinį vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas, tarnaudamas Rusijos Federacijos armijoje, išreiškė lojalumą Rusijos Federacijai ir palaikė Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos karinėse struktūrose tarnaujančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei prižiūri Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose netarnautų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
7.3. Pareiškėjo lojalumą Rusijos valdžiai patvirtina ne tik tarnybos karinėse pajėgose faktas, bet ir vengimas tiesiogiai išreikšti savo pažiūras Rusijos karinės agresijos Ukrainoje ir Krymo okupacijos klausimais.
7.4. Tiek VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija, tiek Ukrainos saugumo tarnybos (toliau – ir SBU) kontržvalgybinės operacijos metu nustatyti faktai patvirtina, jog Rusijos žvalgybos tarnybos verbuoja jų režimui lojalius asmenis, neatsižvelgdamos į tai, prieš kiek metų atitinkamose institucijose, įstaigose jie dirbo ir kokias pareigas užėmė.
7.5. Vien faktas, jog pareiškėjas tarnybą Rusijos karinėse pajėgose yra baigęs, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su priešiškomis Rusijos tarnybomis yra išnykusi.
7.6. Pareiškėjas nenurodė ir įrodymais nepagrindė jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką, todėl nėra pagrindo iš esmės paneigti pareiškėjo lojalumo Rusijos Federacijos valdžiai.
7.7. Priimant Sprendimą nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, Migracijos departamentas neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimu nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Atsakovo Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2022 m. gruodžio 2 d. prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi, priteisė pareiškėjui iš Migracijos departamento 722,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.
9. Teismas iš bylos duomenų nustatė:
9.1. Pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis. Pareiškėjo sutuoktinė – Rusijos Federacijos pilietė. Pareiškėjo du sūnūs, gimę (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, yra Rusijos Federacijos piliečiai. Pareiškėjas savo gyvenamąją vietą nuo 2003 m. deklaruoja adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius; pareiškėjo sutuoktinė T. V. savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje deklaruoja nuo 1997 m., paskutinė jos deklaruota gyvenamoji vieta adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius.
9.2. 2022 m. gruodžio 2 d. pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.
9.3. Pareiškėjas du kartus užpildė Migracijos departamento pateiktą klausimyną: 2022 m. gruodžio 2 d. ir 2022 m. gruodžio 20 d.
9.4. Migracijos departamentas 2022 m. gruodžio 27 d. gavo VSD raštą Nr. 18-10823, kuriame buvo nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
9.5. Migracijos departamentas, atsižvelgęs į VSD raštą Nr. 18-10823, 2023 m. sausio 9 d. priėmė sprendimą Nr. 23S2646 panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu.
9.6. Nesutikdamas su tokiu Migracijos departamento 2023 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. 23S2646, pareiškėjas jį apskundė VAAT.
9.7. VAAT 2023 m. kovo 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-3470-595/2023 panaikino Migracijos departamento 2023 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 23S2646 ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje pratęsimo.
9.8. Migracijos departamentas VAAT 2023 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-3470-595/2023 apskundė LVAT.
9.9. LVAT 2023 m. gegužės 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023 Migracijos departamento apeliacinį skundą atmetė ir VAAT 2023 m. kovo 29 d. sprendimą paliko nepakeistą.
9.10. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į LVAT 2023 m. gegužės 17 d. nutartį, atliko 2 pareiškėjo apklausas 2023 m. birželio 8 d., 2023 m. liepos 26 d.
9.11. Migracijos departamentas gavo VSD 2023 m. rugsėjo 7 d. raštą Nr. 18-9461 (toliau – ir Išvada), kurioje konstatuota, kad pareiškėjo, kuris yra Rusijos Federacijos pilietis, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
9.12. Migracijos departamentas 2023 m. spalio 2 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjo Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
9.13. Migracijos departamentas į bylą pateikė MIGRIS ekrano nuotrauką, kurioje nurodyta data 2023 m. spalio 3 d. ir pateikta informacija, jog nutraukiamas pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimas, remiantis Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-12-21 įsakymu Nr. 1V-445 (toliau ir – Aprašas), 90 punktu, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą nuolat gyventi.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas apžvelgė pareiškėjo atsakymus į Migracijos departamento pateiktus klausimynus, VSD išvadas dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, VAAT 2023 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI2-3470-595/2023 ir LVAT 2023 m. gegužės 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023 pateiktus motyvus, pareiškėjo atliktų apklausų turinį, skundžiamo Migracijos departamento sprendimo motyvus ir išvadas. Teismas nurodė ginčui aktualų reglamentavimą, įtvirtintą Įstatyme, akcentavo EŽTT ir LVAT praktiką bylai aktualiais aspektais, pabrėžė valstybės saugumo svarbą, atskleidė Rusijos keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui turinį.
11. Teismas nurodė, jog byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, vadovavosi VSD Išvada, kurioje VSD, vadovaudamasi Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, naujai atlikęs pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, pateikė savo vertinimą. VSD, įvertinęs paties pareiškėjo (pildant Migracijos departamento pateiktą klausimyną) nurodytą aplinkybę, kad nuo 1985 m. iki 2002 m. pareiškėjas tarnavo TSRS, vėliau Rusijos kariuomenėje, turėjo (duomenys neskelbtini) laipsnį ir leidimą dirbti su įslaptinta informacija, kad pareiškėjas, pildydamas klausimyną, neatsakė į klausimą, kam priklauso Krymas, o nurodė „Į provokuojančius klausimus neatsakinėju“, taip pat VSD turimus duomenims, kad pareiškėjas gavo pinigines išmokas iš Socialinio aprūpinimo skyriaus prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje, tokias išmokas gaudavo SSSR / Rusijos Federacijos kariuomenėje tarnavę asmenys, t. y. kariškiai, Išvadoje konstatavo, kad, atsižvelgiant į Išvadoje pateiktą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti jos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui; Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys; pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
12. Teismas nurodė, kad VSD (ne Migracijos departamentas) yra įgaliotas vertinti, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui; Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti VSD įvertinimą, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Jeigu įstatyme yra nustatyti konkrečios valstybės institucijos / įstaigos įgaliojimai, ši valstybės institucija / įstaiga negali šių įgaliojimų atsisakyti, jų perduoti kuriai nors kitai valstybės institucijai / įstaigai, kitos valstybės institucijos / įstaigos negali jų perimti. Nagrinėjamoje byloje tai, be kita ko, reiškia, kad Migracijos departamentas negali kvestionuoti VSD, remiantis Įstatymo 4 straipsniu, pateikto vertinimo dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, Migracijos departamentas neturi įgaliojimų asmens valstybės saugumui keliamą grėsmę vertinti kitaip nei ją įvertino VSD.
13. Teismas pažymėjo, kad VAAT 2023 m. kovo 29 d. sprendimu, kurį LVAT 2023 m. gegužės 17 d. nutartimi paliko galioti, panaikino Migracijos departamento 2023 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 23S2646 ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje pratęsimo. VAAT neįpareigojo Migracijos departamento priimti pareiškėjo atžvilgiu konkretaus turinio sprendimo, neįpareigojo išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas neatliko individualaus vertinimo, į Migracijos departamento 2023 m. sausio 9 d. sprendimą buvo perkelta VSD išvada bei pateikti asmeniniai duomenys apie pareiškėją, neįvertinus visų duomenų visumos bei nevertinant sprendimo proporcingumo. Migracijos departamentas po VAAT 2023 m. kovo 29 d. sprendimo įsiteisėjimo pradėjo pakartotinai nagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti jam leidimą nuolat gyventi ir atliko papildomus veiksmus, siekdamas surinkti papildomus duomenis, informaciją apie pareiškėją, reikalingus naujam sprendimui priimti, t. y. Migracijos departamentas atliko dvi pareiškėjo apklausas (2023 m. birželio 8 d. ir 2023 m. liepos 26 d.), tuomet, po apklausų atlikimo, 2023 m. rugpjūčio 4 d. raštu kreipėsi į VSD ir paprašė, atsižvelgiant į naujas aplinkybes ir pagal kompetenciją, įvertinti ar pareiškėjas nekelia grėsmės valstybės saugumui. VSD 2023 m. rugsėjo 7 d. raštu Nr. 18-9461 pateikė Migracijos departamentui pareiškėjo vertinimą. Taigi, skundžiamą Sprendimą Migracijos departamentas priėmė, atlikęs papildomus veiksmus, surinkęs papildomą informaciją, kurią Sprendime rėmėsi ir vertino.
14. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, jog pareiškėją su Rusijos Federacija sietų nuolatinio pobūdžio ryšiai. Teismas šiuo aspektu vadovavosi Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimu, kuriame, be kita ko, konstatuota, kad pilietybė yra nuolatinis politinis teisinis asmens ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų kylančiu savitarpio pasitikėjimu, gynyba bei asmens ištikimybe atitinkamai valstybei. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis, taigi jį su Rusijos Federacija sieja nuolatinis politinis teisinis ryšys. Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad dalyvauja Rusijos Federacijoje vykstančiuose rinkimuose. 2023 m. liepos 26 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas paaiškino, kad jis Rusijos rinkimuose dalyvauja todėl, kad reikia dalyvauti, tik čia vyksta prezidento rinkimai, o jokie kiti rinkimai nepravedami; vieninteliai rinkimai – tai kas 5 ar 6 metus vykstantys prezidento rinkimai, tada pareiškėjas eina į Rusijos Federacijos ambasadą ir balsuoja už jam patinkantį kandidatą. Taigi, pareiškėjas aktyviai naudojasi jam Rusijos Federacijos suteikta politine teise dalyvauti Rusijos Federacijos prezidento rinkimuose. Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad iš Rusijos Federacijos gauna pensiją kaip Rusijos armijoje tarnavęs, buvęs karininkas.
15. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, akcentavo, kad, kaip matyti iš atsakymų į dviejų pildytų klausimynų klausimus, pareiškėjo atliktų apklausų, VSD Išvados, teismo posėdžio metu pateiktų pareiškėjo paaiškinimų, vertinant bylos medžiagą sistemiškai ir kaip visumą: 1) pareiškėjas labai ilgą laikotarpį, t. y. nuo 1985 m. iki 2002 m. tarnavo Rusijos armijoje, kariniuose daliniuose; 2) tarnavo savo noru, tarnavimą Rusijos Federacijos armijoje baigė savo noru, nes išėjo į pensiją; 3) pareiškėjas Rusijos armijoje turėjo aukštą karinį laipsnį – (duomenys neskelbtini) laipsnį; 4) pareiškėjas gauna iš Rusijos Federacijos pensiją, kaip buvęs karininkas, tarnavęs Rusijos Federacijos armijoje; 5) pareiškėjas, tarnaudamas Rusijos Federacijos armijoje, turėjo teisę susipažinti su įslaptinta informacija (teismo vertinimu, atsižvelgiant į pareiškėjo karinį laipsnį, jis turėjo turėti teisę / galimybę susipažinti su svarbia karine įslaptinta informacija); 6) pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis, kuris aktyviai naudojasi jam Rusijos Federacijos suteikta politine teise – teise dalyvauti rinkimuose; pareiškėjas 2023 m. liepos 26 d. apklausos metu paaiškino, kad jis Rusijos rinkimuose dalyvauja todėl, kad reikia dalyvauti, tik čia vyksta prezidento rinkimai, o jokie kiti rinkimai nepravedami; vieninteliai rinkimai – tai kas 5 ar 6 metus vykstantys prezidento rinkimai, tada pareiškėjas eina į Rusijos Federacijos ambasadą ir balsuoja už jam patinkantį žmogų; teismo vertinimu, dalyvavimas Rusijos Federacijos prezidento rinkimuose paneigia pareiškėjo teiginį, kad jis nesidomi politika, nes rinkimai visų pirma yra būtent politinis procesas; 7) nors pareiškėjas aktyviai dalyvauja Rusijos Federacijoje vykstančiuose prezidento rinkimuose, tačiau 2023 m. liepos 26 d. apklausos metu paklaustas, koks jo požiūris į Rusijos tarnybų elgesį su opoziocionieriais, kaip pareiškėjas vertina Rusijos tarnybų elgesį su opozicionieriais po mitingų, pareiškėjas paaiškino, kad jis neaktyvus žmogus šiuo klausimu, nežino, kas tokie opozicionieriai, net opozicionierių pavardžių nežino; paklaustas apie A. N., atsakė, kad nežino, kas jis toks; pareiškėjas paaiškino, kad Rusijoje, kiek pareiškėjui yra žinoma, lyg yra laisvė, reikia užsiregistruoti į mitingą, bent anksčiau taip buvo, ir mitinguok į sveikatą, nereikia elgtis chuliganiškai ir viskas bus normaliai; 8) kaip matyti iš bylos medžiagos ir kaip teisingai yra konstatuota skundžiamame Sprendime, pareiškėjas, pildydamas 2022 m. gruodžio 2 d. klausimyną, apklausų metu vengė aiškiai ir vienareikšmiškai išreikšti savo poziciją Krymo okupacijos klausimu, Rusijos karinių veiksmų Ukrainos atžvilgiu klausimu, nepasmerkė Rusijos Federacijos veiksmų Ukrainos atžvilgiu, akivaizdžiai vengė atsakymo į šiuos klausimus; šiame kontekste ypač pažymėtina, kad turint omenyje tai, jog pareiškėjas ilgai tarnavo Rusijos Federacijos armijoje, turėjo aukštą karinį laipsnį, teisę susipažinti su įslaptinta informacija, byloje nėra pagrįstų argumentų, kurie leistų teigti, kad pareiškėjas nesupranta ir / ar galėtų nesuprasti Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainos atžvilgiu pobūdžio, esmės. Byloje nėra įrodymų, nėra pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas nežino ar nesupranta susiklosčiusios geopolitinės situacijos.
16. Teismas dėl pareiškėjo argumento, jog jo atžvilgiu priimtas Sprendimas yra diskriminacinio pobūdžio pažymėjo LVAT išaiškinimus, kad dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitikinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė.
17. Teismas, atsižvelgdamas į bylos medžiagą (ypač į pareiškėjo vengimą aiškiai ir vienareikšmiškai išreikšti savo poziciją Krymo okupacijos klausimu, Rusijos karinių veiksmų Ukrainos atžvilgiu klausimu, nepasmerkimą Rusijos Federacijos veiksmų Ukrainos atžvilgiu, akivaizdų vengimą atsakymo į šiuos klausimus, į tai, kad: pareiškėjas labai ilgą laikotarpį, t. y. nuo 1985 m. iki 2002 m., tarnavo Rusijos armijoje, jos kariniuose daliniuose; tarnavo savo noru, tarnavimą Rusijos Federacijos armijoje baigė savo noru, nes išėjo į pensiją; pareiškėjas Rusijos armijoje turėjo aukštą karinį laipsnį – (duomenys neskelbtini) laipsnį; pareiškėjas gauna iš Rusijos Federacijos pensiją, kaip buvęs karininkas, tarnavęs Rusijos Federacijos armijoje; pareiškėjas, tarnaudamas Rusijos Federacijos armijoje, turėjo teisę susipažinti su įslaptinta informacija), į tai, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD Išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad pareiškėjas, turėdamas leidimą nuolat gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo, ginčijamame Sprendime pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
18. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Migracijos departamentas jo atžvilgiu neatliko individualaus vertinimo. Teismas pažymėjo, kad nors ginčijamas atsakovo Sprendimas daugiausia grindžiamas VSD Išvadoje pateikta informacija, tačiau iš Sprendimo turinio taip pat matyti, kad atsakovas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą (t. y., be kita ko, įvertino pareiškėjo šeiminius, socialinius ryšius su Lietuvos Respublika). Byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Migracijos departamentas Sprendimu teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjo leidimą nuolat gyventi, Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, jame aiškiai išdėstyti motyvai, teisės aktai, aplinkybės, kuriomis atsakovas rėmėsi, Sprendimu nėra pažeistas proporcingumo principas.
19. Teismas akcentavo, kad vertinant Įstatymo 53, 54 straipsniuose įtvirtintą reglamentavimą, matyti, kad užsienietis nepraranda teisės nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje tik dėl to, kad jo turimo leidimo nuolat gyventi galiojimo laikas yra pasibaigęs. Taigi, ginčijamu Sprendimu buvo ne panaikintas pareiškėjo turėtas leidimas nuolat gyventi Nr. LT7426270, galiojęs iki 2023 m. sausio 8 d. (t. y. dokumentas), bet buvo panaikinta pareiškėjo teisė nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
20. Teismas atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamentas nutraukė pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą, remdamasis Aprašo 90 punktu.
21. Teismas akcentavo Aprašo 104 ir 105 punktų nuostatas ir nurodė, kad pagal LVAT išaiškinimus, jei viešojo administravimo subjektui yra pateiktas konkretus prašymas priimti tam tikrą administracinį sprendimą, šis subjektas ir turi priimti tokį administracinį sprendimą (teigiamą arba neigiamą), kaip jį įpareigojo įstatymų leidėjas, užuot priėmus kitos rūšies administracinį sprendimą. Asmens prašymo perkvalifikavimas, iš esmės nepriimant įstatyme numatytų sprendimų, prilyginamas pareigos motyvuoti priimamus administracinius aktus pažeidimui. Tokia situacija taip pat nėra suderinama su VAĮ įtvirtintu objektyvumo principu.
22. Teismas vertino, kad pareiškėjui turėjo būti pateiktas atsakymas / sprendimas dėl pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi, atitinkantis VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Pareiškėjui nebuvo pateiktas VAĮ 10 straipsnio 5 dalį atitinkantis atsakymas / sprendimas į jo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi. Byloje esanti MIGRIS ekrano nuotrauka nelaikytina tokiu sprendimu. Atsakovas nepateikė pagrįstų argumentų, kodėl jis tokio atsakymo / sprendimo pareiškėjui neturėjo pateikti.
23. Teismas pabrėžė, kad iš Įstatymo 53 ir 54 straipsniuose įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, jog įstatymų leidėjas atskiria du dalykus: 1) asmens teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (asmens kaip nuolatinio gyventojo statusą) ir 2) leidimą nuolat gyventi, t. y. asmeniui išduodamą dokumentą, patvirtinantį jo teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kurio galiojimas yra terminuotas (5 metai), ir kuris, praėjus jo galiojimo terminui, keičiamas. Taigi, atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 4, 54 straipsniais, priėmė teisėtą ir pagrįstą ginčijamą Sprendimą, tačiau neatsakė į pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi pagal prašymo turinį. Todėl yra pagrindas tenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi.
24. Teismas, patenkinęs pareiškėjo skundą iš dalies, sprendė, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistinas 700 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimas ir 22,50 Eur už skundą sumokėtas žyminis mokestis.
III.
25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo iš dalies panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą visa apimtimi ir panaikinti Migracijos departamento Sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo.
26. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
26.1. Sutinkama su teismo sprendimo dalimi, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo priimtas individualus administracinis aktas dėl pateikto prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi, atitinkantis VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Tačiau teismas sprendimo dalyje dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui subjektyviai interpretavo bei taikė galiojančių teisės aktų nuostatas, neobjektyviai įvertino pareiškėjo individualią situaciją bei nesivadovavo aktualia LVAT praktika ir pareiškėjo atžvilgiu LVAT 2023 m. gegužės 17 d. priimta nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023, kuri šioje byloje turi prejudicinę galią.
26.2. Pareiškėjas nekelia jokios realios grėsmės valstybės saugumui ir tokia menama grėsmė yra kildinama iš bendro pobūdžio neindividualizuotos informacijos, o ne iš realiai egzistuojančių faktų. Šiuo atveju yra aktualus LVAT 2023 m. gegužės 17 d. nutartyje pateiktas iš esmės analogiškų faktinių aplinkybių, kaip ir šioje administracinėje byloje, vertinimas ir išvados. LVAT 2023 m. gegužės 17 d. nutartyje konstatavo, jog nepaisant pareiškėjo karinės tarnybos Rusijos Federacijos armijoje, turėto (duomenys neskelbtini) laipsnio, vieningo atsakymo dėl Krymo priklausymo nepateikimo ir kitų aplinkybių, nėra pagrindo teigti, kad jis kelia realią grėsmę valstybės saugumui bei kad jo grėsmė yra formali, taip pat pripažino, kad nebuvo įvertintas Migracijos departamento priimto sprendimo proporcingumas. Teismas neteisingai interpretavo VAAT 2023 m. kovo 29 d. sprendimą ir LVAT 2023 m. gegužės 17 d. nutartį ir, iš naujo išnagrinėjęs tuos pačius faktus, priėmė iš esmės priešingą sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
26.3. Vien tai, kad Migracijos departamentas atliko dvi papildomas pareiškėjo apklausas, kurių metu buvo analizuojamos tos pačios faktinės aplinkybės bei pakartotinai nustatyti tie patys duomenys, savaime nereiškia, kad pareiškėjo individuali situacija pasikeitė iš esmės bei kad priešingai, nei prieš tai vykusioje byloje, buvo surinkti nauji įrodymai, kurie leistų daryti išvadą, kad pareiškėjas kelia realią grėsmę valstybei saugumui. Teismas neanalizavo, kokius konkrečiai papildomus duomenis Migracijos departamentui pavyko surinkti, kurie, priešingai nei pirmuoju atveju, patvirtintų pareiškėjo keliamą realią grėsmę, tokių duomenų nei atsakovas, nei VSD nepateikė.
26.4. Teismas nevertino VSD išvadoje ir Migracijos departamento sprendime nustatytų faktų, taip pat aplinkybių, kad pareiškėjas baigė mokslus Lietuvoje ir pradėjo tarnauti kariuomenėje, kai dar buvo bendra valstybė – SSRS, ir tik vėliau po atsiskyrimo, jis liko tarnauti (duomenys neskelbtini), kur buvo nukreiptas po mokslų Lietuvoje baigimo, tačiau jau ne bendros valstybės, o Rusijos Federacijos ginkluotosiose pajėgose, kadangi ta teritorija priklausė Rusijai. Pareiškėjas negalėjo staiga mesti tarnybos ir persikraustyti į Lietuvą, kadangi 90-ieji metai buvo sudėtingo persitvarkymo laikotarpis ir reikėjo spręsti, kaip šeimai išgyventi bei kur gyventi su dviem mažais vaikais. Rusijos Federacija ir Lietuva bendradarbiauja pensijų mokėjimo klausimais, dėl ko vien tas faktas, kad pareiškėjas gauna iš kilmės valstybės pensiją, nepatvirtina, kad jis kelia grėsmę Lietuvai.
26.5. Teismo sprendimas yra diskriminacinio pobūdžio dėl pareiškėjo turimos pilietybės. Pareiškėjas pragyveno Lietuvoje daugiau nei 21 metus, todėl jis laiko save lojaliu ir įstatymų besilaikančių asmeniu. Tarptautinės teisės normos nedraudžia piliečiams, gyvenantiems užsienyje, balsuoti specialiai tam skirtuose balsavimo vietose, o priimančiosios šalys, tarp jų ir Lietuva, nedraudžia užsieniečiams dalyvauti rinkimuose. Todėl nėra teisinio pagrindo balsavimo prezidento rinkimuose laikyti grėsme valstybės saugumui, juolab, kad asmens vieną kartą per 5 metus dalyvavimas rinkimuose neparodo, kad jis aktyviai domisi politika ir joje dalyvauja. Pareiškėjas nepalaiko socialinių ar ekonomių ryšių su pilietybės valstybe. Slapta informacija, su kuria pareiškėjas buvo supažindintas prieš 21 metus, sudarė (duomenys neskelbtini) ir neturėjo žymos ,,slapta“.
26.6. Pareiškėjas pateikė į bylą pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo glaudžius ryšius su Lietuvos Respublika: gyvena Lietuvoje su leidimu nuolat gyventi nuo 2003 m., o iki to laiko jis Lietuvoje baigė mokslus, čia susituokė, jam gimė vaikai; nuo 2002 m. dirbo Lietuvos įmonėse, nuo 2008 m. iki šios dienos dirba (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini); turi įgijęs nekilnojamąjį turtą; išlaikė Konstitucijos pagrindų ir lietuvių kalbos egzaminus A2 lygiu ir šiuo metu mokosi kalbos B1 lygiu; per daugelį metų neatliko jokių veiksmų, nukreiptų prieš Lietuvą, nepadarė jokių nusikaltimų, išskyrus vieną administracinį nusižengimą už greičio viršijimą. Pareiškėjas jaučiasi visiškai integravęsis į Lietuvos visuomenę bei laiko save pilnateisiu visuomenės nariu. Teismo sprendimas, priimtas nepaisant nurodytų aplinkybių, vertinamas kaip neproporcingas.
Žemesnės instancijos teismas
26.7. Teismas nevertino fakto, kad papildomų apklausų metu pareiškėjas aiškiai nurodė, jog jis nepalaiko Rusijos Federacijos karinių veiksmų, kad į Rusijos Federaciją jis važiuoja retai, t. y. paskutinį kartą buvo prieš 7 metus, savo kolegų jis nematė daugiau nei 20 metų ir jokių ryšių su jais nepalaiko, nurodė, kad atsiradus galimybei grįžti dirbti į Rusijos Federacijos struktūras, jis to nedarytų, galvoja, jog Ukrainos siekis tapti NATO nare yra suprantamas, jeigu taip nori Ukrainos žmonės.
Atsiliepimas
26.8. Atsakovas neteisus teigdamas, kad pareiškėjas su Migracijos departamentu nebendradarbiavo, nes pareiškėjas du kartus atvyko į apklausas ir apklausų metu išsamiai atsakė į visus jam užduodamus klausimus. Atsakovo pareiškėjo atžvilgiu priimtas Sprendimas yra iš esmės politinio, o ne teisinio pobūdžio.
26.9. Teismas sprendimą motyvavo Konstitucinio Teismo išaiškinimais, kurie konkrečiu atveju nėra aktualūs. Teismas nenustatė jokių naujų aplinkybių, kurios individualizuotai galėtų būti įvertintos kaip akivaizdūs požymiai, kad pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Teismo sprendime prieita išvados, kuri neatitinka EŽTT ir LVAT praktikos, pagal kurią: kiekvieno užsieniečio situacija yra unikali; situacijos prognozavimas negali būti grindžiamas tik spėjimais ir įtarimais, svarbu nustatyti realią ir akivaizdžią grėsmę; galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiami.
26.10. Teismo vertinimas, kad pareiškėjas yra lojalus Rusijos valdžiai ir kad gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo, yra nepagrįstas bei neįrodytas ir prieštaraujantis faktinėms aplinkybėms. Grįsti Sprendimą argumentais, kad asmuo kelia grėsmę vien dėl to, kad jis prieš 21 metus tarnavo Rusijos kariuomenėje bei kad pirmą kartą pildydamas klausimyną neatsakė į klausimą, kam priklauso Krymas, nors antrame klausimyne aiškiai atsakė, kad Krymas priklauso Ukrainai, nepatikrinus jokių kitų faktų, objektyviai neišsiaiškinus visos situacijos, yra neteisėta, todėl toks sprendimas laikomas neišsamiu, nemotyvuotu.
26.11. Teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus, neatsižvelgė į pareiškėjo individualią situaciją bei nesivadovavo aktualia teismų praktika, išplėtė galimos grėsmės valstybės saugumui turinį ir apimtį bei iškreipė aktualios normos prasmę ir tikslus, kadangi priėmė sprendimą remdamasis bendro pobūdžio informacija ir spėlionėmis, nes neįrodė pareiškėjo keliamos realios grėsmės valstybės saugumui.
27. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti šiais pagrindiniais argumentais:
27.1. Apeliacinio skundo teiginiai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Migracijos departamentas priimdamas ginčijamą Sprendimą, atsižvelgdamas į 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023, atliko dvi pareiškėjo apklausas. Pareiškėjas apklausų metu vengė aiškiai ir vienareikšmiai išreikšti savo poziciją Krymo okupacijos klausimu, nepasmerkė Rusijos Federacijos veiksmų ir stengėsi nuo atsakymo į šį klausimą išsisukti. Taip pat VSD atliko pakartotinį pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Atsižvelgiant į tai, ginčijamas Sprendimas yra priimtas pagal naujas aplinkybes, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023 šiuo atveju neturi prejudicinės galios.
27.2. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo atlikti veiksmai (pareiškėjo atsakymai į klausimyno klausimus ir apklausų klausimus ir pareiškėjo tarnyba Rusijos kariuomenėje) VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Priimant ginčijamą Sprendimą buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, visos su pareiškėju susijusios aplinkybės. Ginčijamas Sprendimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės saugumą.
27.3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi, asmenims pagrįstai yra keliami aukštesni reikalavimai, kiek tai susiję su grėsmėmis valstybės saugumui. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, kad jis nėra lojalus Rusijos Federacijos režimui (nepateikė jokių duomenų apie dalyvavimą protestuose ar opozicijos rėmimą). Taip pat pareiškėjas apklausų metu nurodė, kad nepaisant to, kad jis Lietuvos Respublikoje gyvena daugiau nei 20 metų, siekti Lietuvos Respublikos pilietybės niekada negalvojo ir dalyvauja Rusijos Federacijos prezidento rinkimuose, kas paneigia pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, kad pareiškėjas yra integravęsis į Lietuvos Respubliką ir nutraukęs ryšius su Rusijos Federacija.
28. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti šiais pagrindiniais argumentais:
28.1. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas objektyviai ir visapusiškai, laikantis įrodymų vertinimo taisyklių bei nustačius teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikius ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, atsižvelgus į aktualią teismų praktiką. Teismas tinkamai įvertino pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne vieno Rusijos piliečio teisėms ir interesams.
28.2. Apeliacinio skundo argumentų nepagrįstumą patvirtina administracinių teismų praktika, kurioje, be kita ko, pripažįstama, kad Rusija Lietuvai kelia egzistencinę grėsmę. Nagrinėjant analogiško pobūdžio bylas būtina tinkamai įvertinti Rusijos vykdomos neišprovokuotos agresijos prieš Ukrainą kontekstą. Dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti leidimą gyventi Lietuvoje, gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitikinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė. Teismo sprendimas atitinka LVAT suformuotą praktiką analogiško pobūdžio bylose.
28.3. Šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste pareiškėjo ryšiai gali aktualizuotis, pareiškėjo kilmės valstybės žvalgybos bei saugumo tarnyboms potencialiai siekiant verbuoti pareiškėją ir taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Pareiškėjas dėl savo ankstesnės tarnybos bei ryšių su Rusijos valdžios institucijomis bei pareigūnais tampa lengviau palenkiamu vykdyti kilmės šalies specialiųjų tarnybų užduotis ir tuo kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinamą grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi.
Šalies argumentai
28.4. Pareiškėjas nepateikė įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Rusijos valdžios institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad pareiškėjas, turėdamas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
28.5. Pareiškėjas buvo aukšto rango Rusijos karininkas, baigė tarnybą turėdamas itin aukštą (duomenys neskelbtini) karinį laipsnį. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad buvę aukšto rango Rusijos ar Baltarusijos pareigūnai ar kariškiai potencialiai gali būti išnaudoti Rusijos ar Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalūs ir patikimi Rusijos ar Baltarusijos valdžiai asmenys ir jų keliama grėsmė Lietuvos valstybės saugumui savaime yra dar didesnė. Pareiškėjas nepateikė į bylą įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų jo akivaizdų priešiškumą Rusijos Federacijos oficialiosios valdžios politikai, kuri kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, veikimą prieš tokią politiką. Teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo keliama grėsmė yra pakankamai reali ir akivaizdi.
28.6. Aktualu tai, kad pareiškėjas, būdamas piliečiu, turinčiu balsavimo teisę Lietuvos Respublikoje savivaldos rinkimuose, nesinaudoja pareiga, kaip jis teigia „panaudoti savo balsą, kad jis negalėtų būti panaudotas kitų interesų tenkinimui“. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas per kiekvienus Rusijos Federacijoje vykstančius prezidento rinkimus „balsuoja už jam patinkantį asmenį“, paneigia pareiškėjo argumentus, jog jis nesidomi politika.
28.7. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjo vaikai, gimę ir augę Lietuvos Respublikoje, patys pasirinko Rusijos Federacijos pilietybę, tik patvirtina, jog pareiškėjas nesieja glaudžių ryšių su šalimi, kurioje gyvena, nediegė šios šalies vertybių savo artimoje aplinkoje. Atmestini ir pareiškėjo argumentai, kad jis neturi jokio turto Rusijoje bei jokių socialinių ar ekonomių ryšių su pilietybės valstybe, kadangi vienas iš pragyvenimo šaltinių gaunamas iš Rusijos Federacijos.
28.8. Atmestini pareiškėjo argumentai dėl jo diskriminavimo pilietybės pagrindu. Teismas Konstitucinio Teismo išaiškinimų kontekste pagrįstai sprendime pareiškėjo pilietybę kaip asmenį ir konkrečią valstybę saistantį ryšį minėjo kaip kontekstinę informaciją, leidžiančia visapusiškai įvertinti visas byloje nustatytas aplinkybes. Nei ginčijamas Sprendimas, nei teismo sprendimas nebuvo priimti remiantis pareiškėjo pilietybės faktu, taip pat juose nebuvo konstatuota, jog visi Rusijos Federacijos piliečiai automatiškai laikomi keliančiais grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, o atvirkščiai – individualiai vertinta konkreti pareiškėjo situacija ir jo turimi įvairialypiai ryšiai.
28.9. Reikšminga tai, jog pareiškėjas vengė tiesiogiai atsakyti į klausimą dėl Krymo priklausomumo, o tai, kad buvęs karininkas dangstosi, jog neturi teisininko išsilavinimo ir negali tinkamai atsakyti į klausimą, bet tuo pačiu tvirtina, kad puikiai išmano Krymo istoriją (tai patvirtina jo apklausa), tik patvirtina, kad Migracijos departamentas priimdamas sprendimą atliko individualų turimų duomenų visumos vertinimą. Toks vertinimas atitinka teismų praktiką.
28.10. Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta jokių reikšmingų pareiškėjo šeiminių, socialinių ar kitokio pobūdžio ryšių su Lietuvos Respublika, kurie sudarytų pagrindą išvadai, kad šiuo atveju pagal bylos duomenis pareiškėjo teisei gyventi Lietuvos Respublikoje turėtų būti teikiama pirmenybė prieš kompetentingų institucijų patvirtintą potencialią grėsmę valstybės saugumui.
28.11. Tai, kad teismas kitaip, o ne taip, kaip to norėjo pareiškėjas, vertino bylos duomenis, nėra pagrindas konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė neteisingas išvadas. Pareiškėjas nepateikė jokių naujų argumentų, neįvertintų teismo sprendime, kurie paneigtų byloje nustatytas ir teismo įvertintas faktines aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
29. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. spalio 2 d. sprendimo Nr. 23S176596, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo, bei pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi pagrįstumo.
30. Bylos duomenimis, Migracijos departamentas, įvertinęs VSD išvadą (V. V. gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Rusijos kariuomene (tarnyba Rusijos kariuomenėje), o vien faktas, kad šiuo metu V. V. tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės), savo surinktus duomenis, priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu (jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui), motyvuodamas tuo, kad: V. V., tiek pildydamas Migracijos departamento klausimyną, tiek apklausų metu vengė aiškiai ir vienareikšmiai išreikšti savo poziciją Krymo okupacijos klausimu, nepasmerkė Rusijos Federacijos veiksmų ir visaip stengėsi nuo atsakymo į šį klausimą išsisukti, parodo, kad jis vengia galimos konfrontacijos su savo kilmės valstybe ir pasekmių, kurios jo kilmės valstybėje gali kilti, todėl galima daryti išvadą, kad jo pozicija yra nesuderinama su Lietuvos Respublikos visuomenės visuotinai reiškiama pozicija ir palaikymu Ukrainai; sprendžiant dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, iš esmės atliekamas perspektyvinis (t. y. į ateitį nukreiptas) vertinimas, todėl tam tikras situacijos prognozavimas yra neišvengiamas. Atsižvelgiant į V. V. atsakymus, pateiktus pildant Migracijos departamento klausimyną ir į apklausų metu išsakytas mintis bei vadovaujantis VSD raštu, galima daryti išvadą, kad yra reali tikimybė, kad V. V. remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, o taip pat, kad V. V. yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Tai, kad anksčiau oficialiai nėra užfiksuota, jog V. V. būtų veikęs prieš Lietuvą, savaime nepaneigia nustatytų svarbių aplinkybių. Asmens keliama grėsmė valstybės saugumui vertinama atsižvelgus į aplinkybes, susijusias su asmens pasaulėžiūra, praeityje užimtomis pareigomis, patirtimis, taip pat įvertinus tikėtiną asmens elgesį ar asmeninę poziciją, nuostatas ateityje, t. y. vertinamos su asmeniu susijusios aplinkybės. Nustačius, kad asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, jo šeiminiai ar socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis šios grėsmės egzistavimo nepaneigia ir nesumažina. V. V. dėl šiame sprendime aptartų priežasčių vien savo fiziniu buvimu Lietuvos Respublikoje keltų grėsmę valstybės saugumui tiek tuo atveju, kai jo pažinčių ir giminių ratas būtų Lietuvos Respublikoje, tiek tuo atveju, jeigu Lietuvos Respublikoje jis neturėtų jokių giminaičių ar draugų; geopolitinė saugumo situacija po Rusijos Federacijos agresijos prieš Ukrainą (2022 m. vasario 24 d.) yra dramatiškai pasikeitusi, Rusijos agresyvūs veiksmai yra sunkiai prognozuojami, tad asmenys, kurie palaiko ir remia nusikalstamą Rusijos režimą, neabejotinai kelia grėsmę Lietuvos saugumui.
31. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl ginčijamo Sprendimo panaikinimo, motyvuodamas tuo, kad: MD, priimdamas ginčijamą Sprendimą, vadovavosi VSD Išvada, kurioje VSD, vadovaudamasi UTPĮ 4 straipsnio 4 dalimi, naujai atlikusi pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, pateikė savo vertinimą; VSD (ne MD) yra įgaliotas vertinti, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui; MD, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti VSD įvertinimą, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Teismo vertinimu, jeigu įstatyme yra nustatyti konkrečios valstybės institucijos / įstaigos įgaliojimai, ši valstybės institucija / įstaiga negali šių įgaliojimų atsisakyti, jų perduoti kuriai nors kitai valstybės institucijai / įstaigai, kitos valstybės institucijos / įstaigos negali jų perimti. Nagrinėjamoje byloje tai, be kita ko, reiškia, kad MD negali kvestionuoti VSD, remiantis UTPĮ 4 straipsniu, pateikto vertinimo dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, MD neturi įgaliojimų asmens valstybės saugumui keliamą grėsmę vertinti kitaip nei ją įvertino VSD; pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis, aktyviai naudojasi jam suteikta politine teise dalyvauti Rusijos Federacijos prezidento rinkimuose, ši šalis moka jam pensiją kaip Rusijos armijoje tarnavusiam karininkui; kaip matyti iš atsakymų į dviejų pildytų klausimynų klausimus, pareiškėjo MD atliktų apklausų, VSD Išvados, teismo posėdžio metu pateiktų pareiškėjo paaiškinimų, vertinant bylos medžiagą sistemiškai ir kaip visumą: 1) pareiškėjas labai ilgą laikotarpį, t. y. nuo 1985 m. iki 2002 m. tarnavo Rusijos armijoje, kariniuose daliniuose; 2) tarnavo savo noru, tarnavimą Rusijos Federacijos armijoje baigė savo noru, nes išėjo į pensiją; 3) pareiškėjas Rusijos armijoje turėjo aukštą karinį laipsnį – (duomenys neskelbtini) laipsnį; 4) pareiškėjas gauna iš Rusijos Federacijos pensiją, kaip buvęs karininkas, tarnavęs Rusijos Federacijos armijoje; 5) pareiškėjas, tarnaudamas Rusijos Federacijos armijoje turėjo teisę susipažinti su įslaptinta informacija (teismo vertinimu, atsižvelgiant į pareiškėjo karinį laipsnį, jis turėjo turėti teisę / galimybę susipažinti su svarbia karine įslaptinta informacija); 6) pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis, kuris aktyviai naudojasi jam Rusijos Federacijos suteikta politine teise – teise dalyvauti rinkimuose. Teismo vertinimu, dalyvavimas Rusijos Federacijos prezidento rinkimuose paneigia pareiškėjo teiginį, kad jis nesidomi politika, nes rinkimai visų pirma yra būtent politinis procesas; 7) nors pareiškėjas aktyviai dalyvauja Rusijos Federacijoje vykstančiuose prezidento rinkimuose, tačiau 2023 m. liepos 26 d. apklausos metu paklaustas, koks jo požiūris į Rusijos tarnybų elgesį su opozicionieriais, kaip pareiškėjas vertina Rusijos tarnybų elgesį su opozicionieriais po mitingų, pareiškėjas paaiškino, kad jis neaktyvus žmogus šiuo klausimu, nežino, kas tokie opozicionieriai, net opozicionierių pavardžių nežino; paklaustas apie A. N., atsakė, kad nežino, kas jis toks; pareiškėjas paaiškino, kad Rusijoje, kiek pareiškėjui yra žinoma, lyg yra laisvė, reikia užsiregistruoti į mitingą, bent anksčiau taip buvo, ir mitinguok į sveikatą, nereikia elgtis chuliganiškai ir viskas bus normaliai; 8) kaip matyti iš bylos medžiagos ir kaip teisingai yra konstatuota MD skundžiamame Sprendime, pareiškėjas, pildydamas 2022 m. gruodžio 2 d. klausimyną, apklausų metu vengė aiškiai ir vienareikšmiškai išreikšti savo poziciją Krymo okupacijos klausimu, Rusijos karinių veiksmų Ukrainos atžvilgiu klausimu, nepasmerkė Rusijos Federacijos veiksmų Ukrainos atžvilgiu, akivaizdžiai vengė atsakymo į šiuos klausimus; šiame kontekste ypač pažymėtina, kad turint omenyje tai, jog pareiškėjas ilgai tarnavo Rusijos Federacijos armijoje, turėjo aukštą karinį laipsnį, teisę susipažinti su įslaptinta informacija, byloje nėra pagrįstų argumentų, kurie leistų teigti, kad pareiškėjas nesupranta ir / ar galėtų nesuprasti Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainos atžvilgiu pobūdžio, esmės. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į bylos medžiagą, byloje nėra įrodymų, nėra pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas nežino ar nesupranta susiklosčiusios geopolitinės situacijos; atsižvelgiantį bylos medžiaga (ypač pareiškėjo vengimą aiškiai ir vienareikšmiškai išreikšti savo poziciją Krymo okupacijos klausimu, Rusijos karinių veiksmų Ukrainos atžvilgiu klausimu, nepasmerkimas Rusijos Federacijos veiksmų Ukrainos atžvilgiu, akivaizdus vengimas atsakymo į šiuos klausimus, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas, kaip minėta, labai ilgą laikotarpį, t. y. nuo 1985 m. iki 2002 m., tarnavo Rusijos armijoje, jos kariniuose daliniuose; tarnavo savo noru, tarnavimą Rusijos Federacijos armijoje baigė savo noru, nes išėjo į pensiją; pareiškėjas Rusijos armijoje turėjo aukštą karinį laipsnį – (duomenys neskelbtini) laipsnį; pareiškėjas gauna iš Rusijos Federacijos pensiją, kaip buvęs karininkas, tarnavęs Rusijos Federacijos armijoje; pareiškėjas, tarnaudamas Rusijos Federacijos armijoje turėjo teisę susipažinti su įslaptinta informacija), pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD Išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad pareiškėjas, turėdamas leidimą nuolat gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamame MD Sprendime pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui; nors ginčijamas MD Sprendimas daugiausia grindžiamas VSD Išvadoje pateikta informacija, tačiau iš ginčijamo MD Sprendimo turinio taip pat matyti, kad MD atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą (t. y., be kita ko, įvertino pareiškėjo šeiminius, socialinius ryšius su Lietuvos Respublika); ginčijamu MD Sprendimu panaikintas ne pareiškėjo turėtas leidimas nuolat gyventi Nr. LT7426270, galiojęs iki 2023-01-08 (t. y. dokumentas), bet panaikinta pareiškėjo teisė nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
32. Pareiškėjo teigimu, ginčijamu Sprendimu panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje jam išduotas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, t. y. kaip trečiosios šalies piliečiui, Lietuvos Respublikoje įgijusiam ilgalaikio gyventojo statusą, todėl Įstatymo nuostatos, susijusios su tokio jos statuso (ilgalaikio gyventojo statuso) panaikinimu, turi būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į atitinkamas 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva 2003/109/EB), su kuria yra suderintos Įstatymo nuostatos (Įstatymo 1 str. 2 d., jo priedo 7 p.), nuostatas (Įstatymo 1 str. 2 d., jo priedo 7 p.), nuostatas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009, 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011).
33. Direktyvos 2003/109/EB 9 straipsnio, reglamentuojančio statuso panaikinimą arba praradimą, 1 dalis nustato, kad ilgalaikiai gyventojai praranda teisę į ilgalaikio gyventojo statusą tais atvejais, kai: a) paaiškėja, kad ilgalaikio gyventojo statusas įgytas apgaulės būdu; b) nutarta taikyti išsiuntimo priemonę pagal 12 straipsnį; c) praleista ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės išvykus iš Bendrijos teritorijos. Direktyvos 2003/109/EB 12 straipsnio, reglamentuojančio apsaugą nuo išsiutimo, 1 dalis nustato, kad valstybės narės gali priimti sprendimą išsiųsti ilgalaikį gyventoją tiktai tuo atveju, jei jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, o 3 dalis – kad prieš priimdamos sprendimą išsiųsti ilgametį gyventoją, valstybės narės turi atsižvelgti į šiuos veiksnius: a) gyvenimo jų teritorijoje trukmę; b) suinteresuoto asmens amžių; c) to pasekmes suinteresuotam asmeniui ir jo šeimos nariams; d) ryšius su gyvenamąja šalimi arba ryšių su kilmės šalimi nebuvimą.
34. Pagrindo, numatyto Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte, apibrėžtis („ <...> užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui; <...>“), turi būti aiškinama atsižvelgiant į minėtas Direktyvos 2003/109/EB nuostatas bei aiškinimą Teisingumo Teismo praktikoje, kas suponuoja pareigą institucijai, sprendžiančiai dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui (Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktas) panaikinimo pagrindu, numatytu Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nustatyti, kad: 1) jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę valstybės saugumui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apibrėžtis „reali ir pakankamai rimta grėsmė valstybės saugumui“, skirtingai nuo „grėsmės valstybės saugumui“, t. y. mažiau apibrėžto tiek pagal lygį, tiek pagal pasekmes situacijos / konteksto apibūdinimu, susijusi su situacijos, kurioje konkretus veiksmas arba įvykis kelia tiesioginę ir rimtą grėsmę valstybės saugumui, apibūdinimu; 2) ar tokie veiksniai, kaip užsieniečio gyvenimo šalies teritorijoje trukmė, jo amžius, pasekmės jam ir jo šeimos nariams, ryšiai su Lietuvos Respublika ir ryšių su kilmės šalimi buvimas / nebuvimas, nedaro sprendimo, kuris yra pagrindas priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiųsti jį iš šalies (Įstatymo 125 str. 1 d. 1 p., 126 str. 1 d. 3 p.), neproporcingu konkrečioje situacijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2395-624/2023).
35. Direktyvos 2003/109/EB 8 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad ilgalaikio gyventojo statusą norintys gauti ir išlaikyti trečiosios šalies piliečiai neturėtų kelti grėsmės viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui. Viešosios tvarkos sąvoka gali apimti teistumą už rimto nusikaltimo įvykdymą. Sąvokos „visuomenės saugumas“ apibrėžtis Direktyvoje 2003/109/EB nėra pateikiama.
36. Dėl visuomenės saugumo Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad jis apima ir valstybės narės vidaus, ir išorės saugumą (žr., be kita ko, 1999 m. spalio 26 d. Sprendimo Sirdar, C‑273/97, Rink. p. I‑7403, 17 punktą; 2000 m. sausio 11 d. Sprendimo Kreil, C‑285/98, Rink. p. I‑69, 17 punktą; 2000 m. liepos 13 d. Sprendimo Albore, C‑423/98, Rink. p. I‑5965, 18 punktą ir 2003 m. kovo 11 d. Sprendimo Dory, C‑186/01, Rink. p. I‑2479, 32 punktą). Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad grėsmė institucijų ir esminių viešųjų tarnybų veikimui bei gyventojų išlikimui, taip pat didelio neigiamo poveikio išoriniams santykiams ar taikiam tautų sugyvenimui rizika arba grėsmė kariuomenės interesams gali paveikti visuomenės saugumą (žr., be kita ko, 1984 m. liepos 10 d. Sprendimo Campus Oil ir kt., 72/83, Rink. p. 2727, 34 ir 35 punktus; 1995 m. spalio 17 d. Sprendimo Werner, C‑70/94, Rink. p. I‑3189, 27 punktą; minėto Sprendimo Albore 22 punktą ir 2001 m. spalio 25 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją, C‑398/98, Rink. p. I‑7915, 29 punktą).
37. Nagrinėjamu atveju, nors tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas nurodė, kad MD negali kvestionuoti VSD, remiantis UTPĮ 4 straipsniu, pateikto vertinimo dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, MD neturi įgaliojimų asmens valstybės saugumui keliamą grėsmę vertinti kitaip nei ją įvertino VSD, o MD ginčijamame Sprendime taip pat nurodė, kad juo nėra sprendžiama dėl pareiškėjo išsiuntimo, tai savaime nėra pagrindas juos vertinti kaip ydingus: vertinimas dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, atsižvelgiant tiek į ginčijamo atsakovo Sprendimo, tiek į skundžiamo teismo sprendimo faktinį ir teisinį pagrindimą buvo atliktas, jis (vertinimas), atsižvelgiant tiek į naudojamų faktinių duomenų kiekį ir pobūdį, tiek į argumentaciją, neapsiribojo vien VSD vertintais duomenimis ir / ar nurodytais kriterijais; tiek MD, tiek pirmosios instancijos teismas vertino ginčijamo Sprendimo proporcingumą aptartais (šios nutarties 34 p.) aspektais (užsieniečio gyvenimo šalies teritorijoje trukmė, jo amžius, pasekmės ir kt.).
38. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo dalyje dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui subjektyviai interpretavo bei taikė galiojančių teisės aktų nuostatas, neobjektyviai įvertino pareiškėjo individualią situaciją bei nesivadovavo aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir pareiškėjo atžvilgiu šio teismo 2023 m. gegužės 17 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023, nėra pagrįsti: primintina, kad pastarojoje nutartyje, priimtoje administracinė byloje, kurioje ginčytas MD sprendimas panaikinti pareiškėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, teismas, be kita ko, nurodė, kad „<...> teisėjų kolegija visiškai sutinka su atsakovo teiginiais dėl neabejotino ir tiesioginio Rusijos priešiškumo demokratija pagrįstai pasaulio tvarkai fakto bei jos kaip valstybės agresorės teisinės padėties. Teisėjų kolegijai nekelia abejonių ir faktas, kad buvę aukšto rango Rusijos kariškiai potencialiai gali būti panaudoti Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalūs ir patikimi Rusijos valdžiai asmenys. Tačiau, nepaisant to, šios bylos kontekste pareiškėjo situacija turi būti vertinama individualiai atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui nuo 2003 m. buvo išduodami leidimai gyventi Lietuvoje, čia jis gyveno ir gyvena su savo šeima, nuolat dirba pagal civilinę specialybę. Byloje nėra duomenų, kad jį su Rusijos Federacija sietų nuolatinio pobūdžio ryšiai. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios individualizuotai galėtų būti įvertintos kaip akivaizdūs požymiai, kad pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Vengimo tiesioginio atsakymo į klausimą, kam priklauso Krymas, faktas, suprantama, liudija, kad pareiškėjas nepriskirtinas prie asmenų, turinčių tvirtą ir vienareikšmiai neigiamą požiūrį į agresorės Rusijos veiksmus. Tačiau klausimyno atsakymus būtina vertinti kaip vieningą visumą. Nepritarimas Rusijos kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje liudija pareiškėjo, kaip turinčio priešingas Rusijos valdžios politikai pažiūras, naudai. Todėl tik visuma individualiu vertinimu pagrįstų argumentų turi lemti atsakovo sprendimą. <...>“. Atsakovas, kaip minėta (šios nutarties 37 p.), priėmė sprendimą, grindžiamą individualiu vertinimu dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui bei dėl sprendimo panaikinti leidimą nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam pareiškėjui proporcingumo.
39. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindų nesutikti su pareiškėjo ginčijama atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui: ši išvada yra pagrįsta bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą, apibūdinančius pareiškėją; vertinant įrodymus, pagrįstai atsižvelgta ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, taip pat Rusijos Federacijos politinio režimo priešiškumą Lietuvos Respublikai tiek kaip suvereniai šaliai, tiek kaip NATO ir Europos Sąjungos narei. Pažymėtina, kad EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Šiame kontekste pabrėžtina, kad didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui, kaip apibūdinta Nacionalinėje saugumo strategijoje, patvirtintoje dar iki Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą 2022 m. vasario 24 d., kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos Federacijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui. Rusijos Federacija intensyviai vysto puolamuosius karinius pajėgumus, toliau tęsia agresiją valstybių kaimynių atžvilgiu, pažeidžia tarptautinės teisės normas ir principus. Vakarų karinėje apygardoje vykdoma intensyvi kariuomenės modernizacija, didinamas karinis kontingentas Kaliningrado srityje, vykdomos plataus masto puolamojo pobūdžio pratybos, grindžiamos konflikto su NATO valstybėmis scenarijais ir skirtos pasirengimo kariniams veiksmams laikui trumpinti. Rusijos Federacija taip pat deklaruoja pasirengimą ir valią naudoti karinę jėgą siekdama savo tikslų, neatmesdama branduolinio ginklo panaudojimo galimybės prieš jo neturinčias valstybes, todėl karinėms grėsmėms Lietuvos Respublika turi ir toliau skirti daug dėmesio. Pažymėtina, kad, įvertinus 2022 m. vasario 24 d. ir vėlesnius įvykius, susijusius su Rusijos Federacijos vykdoma agresija prieš kaimyninę šalį, tiek valdančiojo režimo atstovaujančių asmenų agresyvią retoriką, nukreiptą prieš demokratines valstybes, ši grėsmės nebuvo ir nėra pervertinta.
40. Pareiškėjui, buvusiam Rusijos Federacijos kariuomenės dalies, formuojamos profesiniu pagrindu, vyresniajam karininkui (duomenys neskelbtini), nors formaliai išreiškusiam nepritarimą Rusijos Federacijos karinei agresijai prieš Ukrainą, yra svetimos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos ir puoselėjamos vertybės, kurios sudaro prielaidas gyvybingai, laisvę branginančiai pilietinei visuomenei, atvirai pasauliui ir tiems, kurie gerbia Lietuvos valstybę, jos istoriją, gyvenimo būdą bei laikosi valstybės įstatymų: kaip matyti iš jo interviu MD specialistams visumos, pareiškėjas neigia Rusijos Federacijos valdančiojo politinio režimo autokratiškumą bei agresyvumą, akivaizdžiai simpatizuoja jam. Šias bei kitas atsakovo, pirmosios instancijos teismo aptartas aplinkybes įvertinus aptartame kontekste (šios nutarties 39 p.), taip pat kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99), pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje tiek reali, tiek potenciali keliama grėsmė bei jos rimtumas valstybės saugumui nėra pervertintas.
41. Nustačius, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, taip pat pagrįstai vertinta, jog jo šeiminiai ar socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis šios grėsmės egzistavimo nepaneigia ir nesumažina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje veiksnių, darančių sprendimo dėl teisės į ilgalaikio gyventojo statusą panaikinimo neproporcingu, nėra: nors pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena daugiau nei 20 metų, jo integracija, atsižvelgiant ir į valstybinės kalbos mokėjimo lygį, tiek ir į vertybinę orientaciją, būdingą absoliučiai daugumai Lietuvos Respublikos gyventojų, yra menka, pareiškėjas nei dalyvauja, nei siekia dalyvauti šalies, kurioje gyvena, visuomeniniame ar politiniame gyvenime; ir priešingai, pakankamai akivaizdu, pareiškėjo ryšiai su Rusijos Federacija, iš kurios jis gauna ir išmokas, skirtas į atsargą išėjusiems kariškiams, nėra nutrūkę: pareiškėjas, kaip nurodė jis pats, dalyvauja Rusijos Federacijos politiniame gyvenime, nors tai ir neigia, bet domisi šios šalies vidaus aktualijomis, teikia jų vertinimą, atitinkantį Rusijos Federacijos vykdomos vidaus ir užsienio politikos, norus: vengti vertinti ir reikšti pilietinę poziciją, rodyti nelojalumą (pareiškėjas teigė, kad, kiek jam žinoma, mitinguoti Rusijoje teisės aktų nustatyta tvarka galima kiek nori; opozicijos veikėjai, pavyzdžiui, A. N. jam nėra žinomas; kita vertus, pareiškėjo teigimu klausimai, susiję su Krymo priklausymu, Rusijos Federacijos politikos vertinimu ir pan., nėra korektiški); kitos aplinkybės – šeima, darbas ir kt. – nesudaro pagrindo situacijos vertinti kitaip: pareiškėjas yra išsituokęs, jo vaikai yra pilnamečiai, o dirbamas darbas, įgyti tokio pobūdžio įgūdžiai ir patirtis nėra išimtinai susiję su Lietuvos Respublika.
42. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimo dalį, kuria atmesta pareiškėjo skundo dalis dėl Migracijos departamento 2023 m. spalio 2 d. sprendimo Nr. 23S176596 panaikinimo, nėra pagrindo; netenkinus šios pareiškėjo apeliacinio skundo dalies, nėra pagrindo tenkinti ir kitos apeliacinio skundo dalies (kuria Migracijos departamentas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2022 m. gruodžio 2 d. prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi). Dėl šios sprendimo dalies, kurios prasmingumas objektyviai gali kelti abejonių (panaikinus pareiškėjui teisę nuolat gyventi šalyje, atsakovas įpareigotas svarstyti iš naujo svarstyti jo prašymą pakeisti tokią teisę patvirtinančio dokumento išdavimo klausimą), primintina, kad apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo ar nutarties, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių (ABTĮ 144 str. 3 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.