Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: kolegijos pirmininkės Dalės Burdulienės, pranešėjos Aušros Baubienės, teisėjos Jolitos Cirulienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės E. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-871-877/ 2014 pagal ieškovės BUAB „Comtech ir Co“ ieškinį atsakovei E. Š., trečiajam asmeniui V. Š. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, svarbias sprendžiant kilusį tarp šalių ginčą, teisingai taikė nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas, teismo sprendimo argumentus ir motyvus itin išsamiai išdėstė teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, kurių pagrindu buvo nuspręsta ieškinį patenkinti, todėl visų jų išsamiai nekartoja. Tokiu atveju pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ir, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011, 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju ieškovės BUAB „Comtech ir Co“ administratorius, pareikštu actio Pauliana (CK 6.66 straipsnis) ieškiniu ginčija 2013 m. birželio 17 d. ieškovės UAB „Comtech ir Co“ atliktą mokėjimą atsakovei E. Š..

Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. CK 6.66 straipsnyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Kasacinis teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas tokio ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t.y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės teisėjų sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje AB DNB Nord v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012).

Nagrinėjamu atveju reikšminga yra tai, kad ieškinį CK 6.66 straipsnio pagrindu reiškia bankroto administratorius, ginčydamas bankrutuojančios įmonės sudarytus sandorius. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-7-130/2013; kt.). Pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai ieškinį actio Pauliana pagrindu pareiškia įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, administratorius, tai ieškiniu siekiama apginti ne tik jos kreditorių, bet ir bankrutuojančios įmonės teises, kuri yra ginčijamo sandorio šalis. Dėl to atkuriant skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinant skolininką į ankstesnę turtinę padėtį turi būti atsižvelgiama ne tik į kreditorių, bet ir į sandorio šalies – skolininko interesus, kas sudaro pagrindą atkurti pažeistą skolininko mokumą visa apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2014).

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje minima nemokumo sąvoka nėra siejama vien su atitinkamu įmonės pradelstų įsipareigojimų ir turimo turto santykiu (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Nagrinėjamoje byloje ieškinio pagrindas nėra grindžiamas aplinkybėmis, jog ginčo sandoris sukėlė ieškovo nemokumą ar iš esmės sumažino jo mokumo galimybes. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje pakanka įrodymų konstatuoti, kad ginčo sandorio sudarymo metu viena jos šalis – UAB „Comtech ir Co“ jau buvo faktiškai nemoki įmonė. Tokiu atveju esminę reikšmę turi nustatymas aplinkybės, ar ginčo sandoriu nebuvo pažeistos kitų nemokios įmonės kreditorių teisės ir teisėti interesai.

Iš 2013 m. rugpjūčio 13 d. nutarties (1 t. b. l. 7-9) matyti, kad bendrovė jau nuo 2013 m. sausio mėn. 1 d., buvo faktiškai nemoki, nuo 2013 m. birželio 1 d. nemokėjo atlyginimų darbuotojams, SODRAI, VMI, turėjo kitų kreditorių, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčijamu sandoriu, nepagrįstai suteikta pirmenybė atsakovei taip pažeidžiant kitų, tarp jų ir turinčių pirmumo teisę gauti nustatytus mokėjimus, kreditorių teises, nes UAB „Comtech ir Co“ būdama faktiškai nemoki, išmokėdama apeliantei pinigus sumažino kitų kreditorių galimybes gauti jų reikalavimų patenkinimą.

Apeliacinio skundo teiginiai, kad šalims teises ir pareigas sukūrė 2010 m. rugpjūčio 18 d. paskolos sutartis, todėl 2013 m. birželio 17 d. atsiskaitymui Actio Pauliana institutas kaip neatitinkantis sąlygų visumos negali būti taikomas, nepagrįsti, deklaratyvaus pobūdžio, buvo išnagrinėti, įvertinti ir pagrįstai atmesti pirmosios instancijos teismo.

Teisėjų kolegijos nuomone, bankroto administratoriaus pasirinktas ieškovės pažeistų teisių gynybos būdas - ginčyti 2013 m. birželio 17 d. kasos išlaidų orderį, kuriuo buvo grąžinta 17160 Lt paskola atsakovei - CK 6.66 straipsnio pagrindu yra tinkamas, neprieštarauja šios kategorijos byloms suformuotai teisminei praktikai, CK 1. 136 str. 2 d. 6 p., 1. 138 str. nuostatoms, todėl įrodžius visas būtinas sąlygas jo nuginčijimui CK 6.66 straipsnio pagrindu, ieškinys pagrįstai patenkintas (CPK 178 str., 185 str.).

Atmestini apeliantės argumentai dėl vienerių metų ieškinio senaties termino skaičiavimo nuo 2010 m. rugpjūčio 18 d. paskolos sutarties sudarymo, ir ieškinio senaties taikymo kaip pagrindo ieškiniui atmesti. Pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad CK 6. 66 str. 3 d. nustatytas vienerių metų terminas ieškiniui pareikšti nepraleistas. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ginčijamas yra 2013 m. birželio 17 d. sandoris, kurio pagrindu ieškovei buvo sukeltos neigiamos civilinės teisinės pasekmės, o ne 2010 m. rugpjūčio 18 d. paskolos sutartis. Ieškovei 2013 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi iškelta bankroto byla, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu Kauno apylinkės teismui yra pateiktas 2013 m. lapkričio 6 d., todėl vienerių metų terminas skaičiuojamas nuo 2013 m. birželio 17 d. iki ieškinio padavimo nepraleistas.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog nėra būtinos sąlygos, jog skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, nes įmonė privalėjo įvykdyti paskolos sutartį - grąžinti skolą pagal 2010 m. rugpjūčio 18 d. paskolos sutartį, kuri šalims sukūrė teises ir pareigas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiems apeliacinio skundo argumentams, kadangi ieškovė ginčija 2013 m. birželio 17 d. sandorį ir kelia klausimą dėl jo sudarymo neprivalomumo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu skolininkas jo neprivalėjo sudaryti. Pareiga sudaryti sandorį yra vienas iš imperatyvų, apribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Privalėjimas sudaryti sandorį actio Pauliana instituto prasme, teismų praktikoje traktuojamas kaip vienas iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju jokių sąlygų dėl ginčo sandorio privalomumo nenustatyta. Bylos duomenimis 2013 m. birželio 1d.-30 dienai įmonės turtas sumažėjo iki 69 039 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 127 358 Lt, įmonės skola darbuotojams sudarė 12 180, 55 Lt, SODRAI – 10557 Lt, VMI – 22999, 34 Lt, šių kreditorių reikalavimai patvirtinti 2013 m. spalio 22 d. nutartimi bankroto byloje, todėl akivaizdu, kad bendrovė atsiskaitydama su atsakove jau realiai nebegalėjo patenkinti visų kreditorių reikalavimų, kurių įvykdymo terminai buvo suėję. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad šiuo atveju UAB „Comtech ir Co“ turėjo neišvengiamą pareigą sudaryti ginčijamą sandorį.

Dėl nesąžiningumo, kaip CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygos. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šalys negalėjo numatyti įmonės veiklos eigos po dviejų metų nuo paskolos sudarymo ir turėti duomenų apie būsimą įmonės nemokumą. Apeliantės teigimu, dėl šios priežasties nėra pagrindo atsakovę laikyti nesąžininga, nes ji neturėjo duomenų apie gresiantį įmonės nemokumą, nuo 2012 m. kovo 30 d. apeliantė nėra įmonės akcininkė. Teisėjų kolegija šiuos argumentus laiko nepagrįstais.

Pažymėtina, kad taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris, o kai neatlygintinis – tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; kt.). Prezumpcijos pagal CPK 182 straipsnio 4 punktą turi reikšmės paskirstant įrodinėjimo naštą. Kadangi CK 6.67 straipsnyje įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos yra bendrosios sąžiningumo prezumpcijos išimtys, tai kreditorius, siekdamas ieškinio patenkinimo turi dvi alternatyvas: pirma, įrodyti atsakovų nesąžiningumą bendrąja įrodinėjimo tvarka (šiuo atveju įrodinėjimo naštą siekdamas paneigti atsakovų sąžiningumo prezumpciją turi ieškovas (kreditorius); antra, kreditorius, užuot įrodinėjęs atsakovų nesąžiningumą bendra tvarka, gali įrodyti aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą.

Akcentuotina, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo vertinimo, ne kartą nurodė, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti” suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002; 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007; kt.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad artimi šeiminiai sandorio šalių tarpusavio santykiai, tikėtinas jų interesų bendrumas ir tam tikras šių santykių uždarumas ne tik vertintini kaip vienas iš jų nesąžiningumo įrodymų, bet ir yra aplinkybė, gerokai suvaržanti šių santykių šalių tikrosios valios, jų veiksmų motyvų ir tikslų įrodinėjimo galimybes. Teismas, spręsdamas dėl tokių asmenų nesąžiningumui patvirtinti teikiamų įrodymų pakankamumo ir jais patvirtintų aplinkybių įrodytinumo, turi atsižvelgti į tai, kad kreditoriui gali būti sunku arba apskritai neįmanoma gauti ir pateikti teismui tiesioginių sandorio šalių nesąžiningumo įrodymų, todėl netiesioginių įrodymų pateikimas turi būti pripažįstamas tinkamu įrodinėjimo pareigos vykdymu, o pateikti įrodymai vertinami atsižvelgiant į įrodinėjimo netiesioginiais įrodymais ypatumus, laikantis CPK 185 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2013). Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad artimi su skolininku ginčo sandorius sudariusių asmenų tarpusavio ryšiai padidina nesąžiningumo prieš kreditorių galimybes, nes sudaro sąlygas jais susijusių asmenų artimam bendravimui, tarpusavio pasitikėjimui. Tai sukuria prielaidas tarpusavyje keistis neviešintina informacija, tokia kaip asmens finansinė padėtis, kylančios šio pobūdžio problemos ir jų sprendimo būdai. Dėl to faktas, kad ginčo sandorį sudarę asmenys, susiję artimais ryšiais, neatitinkančiais nurodytų CK 6.67 straipsnio 1 punkte, gali būti vertinamas ne kaip pagrindas preziumuoti ginčo sandorius sudariusių šalių nesąžiningumą, bet kaip vienas sandorio šalių nesąžiningumo požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2012).

Bylos duomenys patvirtina, kad ginčijamas sandoris sudarytas tarp tarpusavyje itin glaudžiai susijusių asmenų (t.y. apeliantė buvo ieškovės akcininkė, ieškovės direktoriaus V. Š. motina) (1 t. b. l. 18, 35). Bylos duomenimis atsakovė nuo 2010 m. birželio 4 d. iki 2012 m. kovo 30 d. buvo akcininke, nuo 2010 m. įmonė dirbo nuostolingai ir jos finansinė padėtis tik blogėjo. Tokiu atveju vertinant įrodymus būtina turėti omenyje, kad būtent apeliantei kaip buvusiai ieškovės akcininkei ir ieškovės vadovo motinai įmonės finansinė padėtis turėjo būti žinoma geriau nei bet kuriam kitam kreditoriui. Esant CK 6. 67 str. 1 p. sąlygai, apeliantė nepateikė jokių objektyvių įrodymų paneigiančių nesąžiningumo prezumpciją (CPK 178 str.). Tai, kad apeliantė nuo 2012 m. kovo 30 d. nebuvo akcininke, nepakankama ir nepaneigia CK 6. 67 str. 1 p. nesąžiningumo prezumpcijos. Atsižvelgiant į nustatytas faktines bylos aplinkybes, įrodymų visumą byloje, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai dėl būtinos sąlygos – atsakovės nesąžiningumo buvimo, nekonstatuoja įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo (CPK 185 str.).

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana ieškinį (CK 6.66 straipsnis), laikėsi įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių, suformuluotų CPK 177-185 straipsniuose, todėl tenkindamas ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo šį sprendimą keisti ar naikinti, todėl jis paliekamas nepakeistas.

Atmetus apeliacinį skundą, apeliantės turėtos bylinėjimosi išlaidos iš priešingos šalies nepriteistinos (CPK 93 str.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.